- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-25
- Bylos Nr.
- I-2604-644/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01610-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. B.
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Remigijui Butkui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. B. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. kovo 10 d. buvo dažnai konvojuojamas (etapuojamas) Viešojo saugumo tarnybos automobiliais netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Pažymėjo, kad etapavimo metu pareigūnai iš pareiškėjo tyčiojosi, rodydavo kovinius ginklus, į vieną 2 kv.m. patalpą buvo talpinama po 3-8 asmenis, automobiliuose žiemos metu buvo šalta, o į prašymus įjungti šildymą nebuvo reaguojama. Dėl minėtų sąlygų pareiškėjas patyrė žalą - jautė garbės ir orumo pažeminimą. Minėtas etapavimo sąlygas vertina kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme bei Konstitucijos 21 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašė skundą tenkinti ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 10-12). Atsakovas atsiliepime ir atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis. Visam specialios paskirties transportui, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo matavimai dėl automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Pagal minėtų taisyklių 109 straipsnį yra besąlygiškai užtikrinama, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Pabrėžė, kad Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas, paskirtas atlikti konvojuotojo pareigas, privalo į tarnybą atvykti ir ją atlikti uniformuotas ir pilnai ekipuotas. Pilnos ekipuotės sąvoka suponuoja šaunamojo ginklo turėjimą visą tarnybos laiką, todėl pareigūno šaunamojo ginklo turėjimas tarnybos metu negali būti vertinamas kaip tyčiojimasis, žeminimas ar kankinimas. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus apie žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu, tačiau jokių nusiskundimų iš pareiškėjo nėra gauta. Vadovaujantis konvojavimo taisyklių 137 p. konvojaus viršininkas apie tokius pasikreipimus daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir psichologinis nepatogumus dėl konvojavimo sąlygų. Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Mano, kad pareiškėjo pretenzija atsakovui yra nepagrįsta ir teisinio pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti aptariamuoju atveju nėra. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba) veiksmais. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė aplinkybėmis, kad jis ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos automobiliais, kuriuose konvojavimo sąlygos neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, buvo kankinančios, žeminančios orumą.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau– Konvencijos) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai; 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; 3) teisės pažeidėjo kaltė; 4) teisės pažeidimu padaryta žala, tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Viešojo saugumo tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuojamas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Taigi, šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, anot pareiškėjo, jį konvojuojant specialiais automobiliais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, o 142 punkte – bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus.
Bylos duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. kovo 10 d. buvo konvojuojamas 39 kartus, t.y. 2013 m. gruodžio 11 d., 2013 m. gruodžio 16 d., 2013 m. gruodžio 23 d., 2013 m. gruodžio 30 d., 2014 m. sausio 2 d., 2014 m. sausio 8 d., 2014 m. sausio 13 d., 2014 m. sausio 20 d., 2014 m. sausio 21 d., 2014 m. sausio 30 d., 2014 m. vasario 10 d., 2014 m. vasario 17 d., 2014 m. kovo 5 d., 2014 m. kovo 21 d., 2014 m. balandžio 25 d., 2014 m. balandžio 28 d., 2014 m. gegužės 12 d., 2014 m. gegužės 13 d., 2014 m. gegužės 22 d., 2014 m. birželio 5 d., 2014 m. birželio 16 d., 2014 m. rugsėjo 10 d., 2014 m. rugsėjo 15 d., 2014 m. rugsėjo 29 d., 2014 m. spalio 1 d., 2014 m. spalio 27 d., 2014 m. lapkričio 10 d., 2014 m. lapkričio 17 d., 2014 m. gruodžio 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d., 2015 m. sausio 5 d., 2015 m. sausio 12 d., 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. sausio 21 d., 2015 m. vasario 5 d., 2015 m. vasario 12 d., 2015 m. vasario 19 d., 2015 m. kovo 2 d., 2015 m. kovo 5 d. (t. I, b. l. 23-165).
Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais: VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), Mercedes Benz Nr. (duomenys neskelbtini) (23 vietos), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (13 sėdimų vietų), VW Crafter Nr. (duomenys neskelbtini) (13 sėdimų vietų), IVECO Nr. (duomenys neskelbtini) (24 sėdimos vietos), Mercedes Benz Nr. (duomenys neskelbtini) (suolai), Mercedes Benz Nr. (duomenys neskelbtini) (suolai, tačiau pagal techninės registracijos liudijimą be vairuotojo 35 vietos), (I.t. b.l. 158, 172, 183, 186, 189, 192, 195, 198; II t. 3, 7, 10, 15, 18, 20, 24).
Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai (t. I, b. l. 23-155, 163-165) patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant 39 kartus, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Priešingai, minėti kelionių žiniaraščiai patvirtina, kad keletą kartų dėl vietos stokos buvo surašyti tarnybiniai pranešimai, konvojuojamieji nepriimti (t. I, b. l. 37, 153), taigi, Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl vietos stokos konvojaus automobiliuose atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad konvojaus automobiliuose nebuvo tinkamo šildymo, o į prašymus įjungti šildymą nebuvo reaguojama.
Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte numatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti įrengtos veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx.
Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai oro temperatūra neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti. Vertinant pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, pažymėtina, kad Viešojo saugumo tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius (I t. b. l. 156-157, 162, 168-170, 176-182; II t. 13-14, 21-22). Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Šildymo sistemos konvojaus automobiliuose įrengimą patvirtina atsakovo į bylą pateiktos automobilių kamerų schemos (I.t. b.l. 158, 172, 183, 186, 189, 192, 195, 198; II t. 3, 7, 10, 15, 18, 20, 24). UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelės (I t. b. l. 160, 167, 175, 185, 188, 191, 194, 197; II t. 6, 9, 12, 17, 23, 25) patvirtina, kad transporto priemonės, kuriomis buvo etapuojamas pareiškėjas, pilnai atitinka techninius reikalavimus. Taigi, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai šioje dalyje yra abstraktaus pobūdžio, į bylą nepateikti jokie skunde nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, tuo tarpu Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateikti duomenys patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl konvojaus automobilių netinkamo šildymo atmestini.
Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas asmuo, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Taip pat, pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad pareigūnai demonstratyviai rodydavo ginklus, tyčiojosi.
Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas - ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; 148.2 punkte nustatyta, kad šaunamieji ginklai ir šaudmenys konvojaus pareigūnams išduodami iki konvojuojamųjų įlaipinimo į specialųjį automobilį, specialųjį autobusą. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, nes buvo bauginamas pareigūnų koviniais ginklais, tačiau, kaip matyti iš išdėstyto teisinio reguliavimo, pareigūnai yra teisės aktų įpareigoti turėti su savimi šaunamuosius ginklus. Tokia nuostata yra pagrįsta, dėl specifinio konvojavimo procedūros pobūdžio, poreikio užtikrinti asmenų saugumą, sklandų konvojavimo užduoties įvykdymą. Konvojavimo taisyklės reglamentuoja sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų gabenimą, o šis jų statusas neišvengiamai suponuoja tam tikrus nepatogumus, kurie yra neatsiejama sulaikymo, suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo dalis ir laikytini teisėtais, už juos neturtinės žalos atlyginimas nepriteisiamas.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam padarytos neturtinės žalos išraiška iš esmės pasireiškė garbės ir orumo pažeminimu, kančiomis Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau teismo vertinimu, pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytą žalą ir kurie galėtų būti laikomi tiesiogine konvojavimo sąlygų priežastimi bei suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Nesant byloje duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas, nenustačius aplinkybių, kad kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, ar, kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus etapavimo metu, pareiškėjo skundo argumentai dėl jo konvojavimo netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikytini nepagrįstais.
Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.