- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- A-342-575/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02536-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Pareiškėjas
- E. M.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) neišmokėtą 246,99 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 buvo pripažintas netekusiu galios. Naujoji redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d., atitinkamai iki 2019 m. kovo 8 d. buvo mokama sumažinta kompensacija. Pareiškėjas eina Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus tyrėjo pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad pareiškėjas atsakovui ginčo aktualiu laikotarpiu deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2019 m. kovo 4 d. nebus mažinamos važiavimo išlaidos, apskaičiuotos naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius ir elektromobilius ar vietoje benzino naudojant suskystintas naftos dujas. Vadovaujantis 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-2016 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.4 punktu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki šio įsakymo įsigaliojimo nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai), bus kompensuojamos vadovaujantis iki šio įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Atsakovas nurodė neturintis teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui išmokėtą važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už skunde nurodytą laikotarpį.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 147,10 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., o kitą skundo dalį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos išlaidos, jas mažinant 35 procentais, vadovaujantis Aprašo 15 punkto nuostatomis. Teismas pažymėjo, jog LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.
7. Teismas nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjui kelionės išlaidos turi būti kompensuojamos pagal naują kompensavimo tvarką. Nuo 2019 m. kovo 4 d. galiojančiame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. 1V-216 nustatyta kelionės išlaidų kompensavimo tvarka. Byloje nebuvo duomenų, kad atsakovas būtų atsisakęs pareiškėjui kompensuoti kelionės išlaidas pagal minėtu nustatytą tvarką. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl jam mokėtų kompensacijų už kelionės išlaidas, atsakovo pateiktą pažymą apie pareiškėjui neišmokėtos kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. bei remdamasis LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjui kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., kuri sudarė 147,10 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.
III.
8. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
9. Atsakovas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neįsigilino į galiojantį teisinį reguliavimą ir sprendė bylą nenaikindamas individualių administracinių aktų, kurie buvo priimti dėl ginčo dalyko (kuro kompensacijos išmokėjimo). Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dalies priteisimo per vieną mėnesį nuo Aprašo 11 punkte nurodyto sprendimo dėl važiavimo išlaidų atlyginimo įteikimo dienos. Jeigu toks sprendimas nebuvo įteiktas – per vieną mėnesį nuo apskaičiuotos važiavimo išlaidų kompensacijos išmokėjimo dienos. Sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjui buvo išmokėta 2016 m. balandžio 10 d. Vadovaujantis Aprašo 8 punktu, įstaigos vadovas per 5 darbo dienas nuo Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo gavimo dienos priima sprendimą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo. Priėmus sprendimą atlyginti važiavimo išlaidas, minėtas prašymas perduodamas įstaigos finansų funkcijas vykdančiam padaliniui ar įgaliotam asmeniui. Vadovaujantis šia norma, buvo priimti sprendimai – Vilniaus AVPK viršininko įsakymai dėl važiavimo išlaidų kompensavimo. Atsakovas kompensaciją pareiškėjui apskaičiavo ir išmokėjo, tačiau priimti administraciniai sprendimai nebuvo ginčijami.
10. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Aprašo 13, 15, 16 punktais, pareiškėjui buvo apskaičiuotas transporto išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 procentais. Sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama pagrįstai.
11. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šiuo atveju tai būtų 2019 m. gegužės 16 d., tačiau Aprašo, kuris numatė važiavimo išlaidų mažinimą 35 proc., redakcija nebegalioja nuo 2019 m. kovo 4 d.
12. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas nurodė, kad pagal LVAT praktiką valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Be to, vidaus administravimo akto, kuriuo nutarta mokėti valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo. Šią nuostatą teismas motyvavo tuo, kad darbo užmokesčio už trejus metus priteisimas, nustačius vieno mėnesio terminą administraciniams aktams nuginčyti ir reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio pareikšti, taptų praktiškai neįmanomas. Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas turėjo nuginčyti individualius Vilniaus AVPK viršininko sprendimus dėl nustatytų kompensacijos dydžių per vieną mėnesį nuo susipažinimo su jais.
Atsiliepimas
14. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą kartu su atsiliepimu į skundą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą. Atsakovas nepateikė jo nurodytų individualių aktų, be to, privalomumo ginčyti individualius sprendimus atsakovas neįrodinėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu arba tikslingai jų nepateikė pažeisdamas teismo įpareigojimą. Pareiškėjas tvirtina, kad jis apie pažeistą savo teisę sužinojo ne 2016 m. balandžio 10 d., bet 2016 m. gegužės 10 d., kai gavo darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelį po to, kai 2016 m. gegužės 10 d. buvo išmokėtas darbo užmokestis už balandžio mėn.
Šalies argumentai
15. Pareiškėjas nurodo, kad ginčų sprendimas yra galimas tol, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Pareiškėjai teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki akto pripažinimo neteisėtu, ar jau po to, todėl šioje byloje turi būti taikomas LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019.
16. Atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė įrodymus, pagrindžiančius 128,51 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumokėjimą pareiškėjui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos priteisimo iš atsakovo Vilniaus AVPK.
18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir atsižvelgdamas į tai, jog norminio administracinio akto norma, kuria vadovaujantis pareiškėjui buvo apskaičiuota kelionės išlaidų kompensacijos suma, buvo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjui kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo per šį laikotarpį sudariusią 147,10 Eur neišmokėtą važiavimo išlaidų kompensaciją.
19. Atsakovas Vilniaus AVPK, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
21. Nors atsakovas prašo panaikinti visą teismo sprendimą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovas nesutinka tik su ta teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjui iš Vilniaus AVPK 147,10 Eur kompensaciją už važiavimo išlaidas nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. Be to, jau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymu atsakovas pateikė papildomus duomenis dėl važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos pareiškėjui išmokėjimo, kurie patvirtina, kad pareiškėjui, vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 10-V1-170-(1.78E-10) „Dėl važiavimo išlaidų kompensacijų nepriemokų išmokėjimo“, 2019 m. gruodžio mėn. buvo išmokėta 128,51 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d.
22. Kadangi atsakovas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo įvykdė dalį pareiškėjo reikalavimo (t. y. išmokėjo pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d.), teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl šios pareiškėjo reikalavimo dalies nebelieka ginčo dalyko. Pareiškėjas neginčijo šios atsakovo apskaičiuotos ir jam išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumos. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008; 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2022-968/2021; ir kt.).
23. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 31 d. raštu pareiškė, jog nesutinka atsiimti skundo, kadangi atsakovas jam nesumokėjo visos nepriemokos sumos. Konstatuotina, kad tarp šalių yra likęs ginčas dėl kelionės išlaidų kompensavimo nepriemokos laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. – 18,59 Eur.
24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje jau yra konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-552/2021). Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad, nesant specialių įstatymų nuostatų, statutinių ir kitų valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio ( ar jo dalies) priteisimo taikytinas bendrasis Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas; pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Aptariamoje byloje teismas nustatė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. liepos 10 d., todėl konstatavo, kad jis dėl kelionės išlaidų kompensavimo nepriemokos laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. praleido ieškinio senaties terminą, tačiau atsakovo atstovai nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu neprašė taikyti ieškinio senaties, todėl ji negali būti taikoma teismo iniciatyva. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo išreikšta pozicija, kad pareiškėjas praleido ABTĮ nustatytą bendrąjį vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą, negali būti laikoma aiškiai išreikštu prašymu taikyti ieškinio senaties terminą, nes administraciniuose ginčuose, kilusiuose iš valstybės tarnybos teisinių santykių, valstybės tarnautojas yra silpnesnioji šalis, todėl bet kokie neaiškumai vertintini jo naudai, be to, atsakovui, kaip valstybinei institucijai, keliami aukštesni procesinio elgesio administracinėje teisenoje standartai.
25. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
26. Atsižvelgdama į tai, įvertinusi bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-378-552/2021 pateiktais išaiškinimais ir vertinti, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas suformulavo aiškų reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Taigi nesant pagrindo taikyti ieškinio senatį bei pripažinus, jog atsakovas neteisėtai sumažino važiavimo išlaidų kompensaciją, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. – 18,59 Eur, ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra pagrįsta bei teisėta.
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išnykus daliai ginčo dalyko šioje byloje, bylą išnagrinėjus apeliacinio skundo ribose, atsakovo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir jam priteisiant iš atsakovo Vilniaus AVPK 18,59 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., o kitą skundo dalį atmetant.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo E. M. skundą tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjui E. M. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 18,59 Eur (aštuoniolika eurų ir penkiasdešimt devynis centus) kompensacijos už važiavimo išlaidų nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.
Nutartis neskundžiama.