- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- eA-4130-525/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01606-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sartų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Zarasų rajono savivaldybė, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Zarasų rajono savivaldybė Lietuvos valstybė, atstovaujama Sartų ir Gražutės regioninių parko direkcijos Lietuvos valstybė atstovaujama Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Zarasų rajono savivaldybei, atstovaujamai Zarasų rajono savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija), Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, toliau – ir Departamentas) ir Zarasų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), solidariai 72 115 Eur turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-748-565/2012 įpareigojo pareiškėją savo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis nugriauti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pirtis) (toliau – Gyvenamasis namas ir Pirtis kartu vadinami Statiniais). Pareiškėjas įvykdė šį įpareigojimą, nugriovė Statinius ir patyrė 16 000 Eur išlaidų už griovimo ir sutvarkymo darbus. Nustatęs, kad Statiniai nėra pilnai nugriauti, yra likę gruntu užkasti minėtų pastatų pamatai, Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-851-420/2015 nutarė taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes ir suteikti teisę Inspekcijai nugriauti Statinius, sutvarkyti statybvietę, išieškant solidariai patirtas išlaidas iš pareiškėjo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos. Vadovaudamasis šia nutartimi antstolis Sigitas O. G. 2016 m. kovo 23 d. priėmė patvarkymą Nr. R2-4370 dėl nebaigtų statyti statinių griovimo, kurio pagrindu 2016 m. balandžio 26 d. buvo pradėtas vykdyti Statinių griovimas. Pagal 2013 m. gruodžio 30 d. preliminarius skaičiavimus, Statinių griovimo bei statybviečių sutvarkymo darbų kaina buvo 3 547,93 Eur. Dėl šių išlaidų paskirstymo lygiomis dalimis po ketvirtadalį pareiškėjas, Zarasų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija), Utenos RAAD ir Direkcija 2016 m. liepos 26 d. pasirašė susitarimą.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Statiniai nugriauti ne tik dėl pareiškėjo, bet ir dėl valstybės institucijų kaltės, tai konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu. Dėl neteisėtų atsakovo atstovų priimtų administracinių aktų pareiškėjas patyrė turtinės žalos, kuri pasireiškė nuosavybės teise priklausančio turto praradimu ir tiesioginėmis išlaidomis, vykdant teismo įpareigojimą nugriauti visus administracinių aktų pagrindu pastatytus, tačiau vėliau pripažintus pastatytais neteisėtai Statinius. Nugriovus Statinius pareiškėjui padaryta 96 154 Eur turtinė žala, kurią sudarė Statinių rinkos vertė (80 154 Eur) ir griovimo bei statybvietės sutvarkymo išlaidos (16 000 Eur). Dalis žalos, t. y. patirtos dėl pamatų išardymo, buvo atlyginta solidariai (887 Eur (3 547,93 x 1/4)). Žalą, kurią sudaro 72 115 Eur, pareiškėjo manymu, privalo atlyginti dėl jos atsiradimo kalti asmenys, nurodyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė ieškinį pareiškėjui, Administracijai, Utenos RAAD ir Direkcijai, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 (toliau – ir Projektavimo sąlygų sąvadas); pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduotą statybos leidimą Nr. 44 (toliau – ir Statybos leidimas), Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą dėl statybos leidimo išdavimo pareiškėjui (toliau – ir Įsakymas); Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. 114Z-19 (toliau – ir Pažyma), įpareigoti pareiškėją savo ir atsakovų Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti Statinius. Zarasų rajono apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino institucijų priimtus neteisėtus aktus. Vilniaus apygardos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį tenkino visiškai, įpareigodamas visus atsakovus solidariai padengti Statinių griovimo išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2013 Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuoti institucijų neteisėti veiksmai, už kuriuos valstybė privalo prisiimti atsakomybę.
5. Pareiškėjas nurodė, jog tikėdamasis, kad turi visus reikalingus dokumentus, statė statinius, tačiau institucijų priimti sprendimai buvo pripažinti negaliojančiais, todėl jo pastatyti statiniai buvo nugriauti. Atkreipė dėmesį, kad ne tik jo, bet ir Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos neteisėtų dokumentų išdavimas lėmė, jog atsirado žala. Pareiškėjas nurodė, kad teismas akcentavo, jog negalima aiškinti įstatymų taip, kad visa rizika už neteisėtus valstybės priimtus sprendimus tektų privačiam asmeniui.
6. Pareiškėjas teigė, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovų atstovų veiksmų ir jo patirtos žalos, nes, jeigu nebūtų priimti pripažinti neteisėtais administraciniai aktai, neišduotas Statybos leidimas, jis nebūtų pradėjęs statybos darbų, pastatęs Gyvenamąjį namą ir Pirtį, kuriuos privalėjo nugriauti. Pareiškėjas, atlikęs būtinas procedūras, gavęs kompetentingų institucijų dokumentus, pagrįstai tikėjosi, kad atsakovų priimtų dokumentų pagrindu jam atsirado teisinės pasekmės, t. y. atsirado teisė pasistatyti Statinius, o atsakingi valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojai savo pareigas atliko tinkamai. Atsakovų neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi. Dėl griovimo darbų pareiškėjas patyrė 16 000 Eur išlaidų, jas laikė tiesioginiais nuostoliais, kurie, pareiškėjo nuomone, turėtų būti priteisti iš aptartus atsakovų aktus priėmusių asmenų.
7. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikslino turtinės žalos dydį. Galutinė prašoma priteisti žalos suma – 62 415 Eur, nes jis 2019 m. lapkričio 19 d. sudarė Statinių medienos rąstų pirkimo–pardavimo sutartį, pardavė medienos rąstus už 9 700 Eur, todėl sumažėjo priteistina suma.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Administracija nurodė, kad pareiškėjas Statinius statėsi jam nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype pagal Statybos leidimą, Projektavimo sąlygų sąvadą ir kitų institucijų išduotus dokumentus. Pareiškėjo įsigyti sklypai yra miškų ūkio paskirties, jiems taikomos specialios naudojimo sąlygos. Pareiškėjas įsigydamas žinojo, kokie apribojimai taikomi tokios paskirties žemės sklypui, todėl, Administracijos nuomone, jis taip pat turi prisiimti iš statybų kilusią riziką. Administracija reiškė abejonę, ar pareiškėjas turi teisę į turtinės žalos, kurią sudaro neteisėtu būdu pastatytų statinių rinkos vertė, atlyginimą. Vertinant Administracijos veiksmus, jos manymu, turėjo būti įvertinti ir pareiškėjo veiksmai, sąžiningumas statybų metu. Nekilnojamojo turto registro išraše įvardyta sklypo pagrindinė tikslinė žemės paskirtis – miškų ūkio, taip pat nurodytos visos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl atsakovas laikė, kad pareiškėjas žinojo apie apribojimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui išaiškinus apie negalimumą statyti miško žemėje, pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo, kaip statytojo, teises. Administracijos nuomone, pareiškėjas neįrodė statinių sukūrimo išlaidų, nebuvo aišku, kaip nustatyta rinkos vertė, todėl žalos atlyginimas negali būti priteistas. Pabrėžė, kad pareiškėjo statyba miško ūkio paskirties žemėje buvo neteisėta ir jis neįgijo teisėtų lūkesčių. Atsakovo atstovas prašė netenkinti skundo, nes pareiškėjas neįrodė žalos dydžio. Atkreipė dėmesį, kad statybas miško žemėje pareiškėjas pradėjo 2007 metais po Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo.
10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos RAAD (teisių perėmėjas – Departamentas), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo patirtos 16 000 Eur išlaidos nėra tinkamai pagrįstos – prie skundo pridedami kvitai negali būti laikomi tinkamais šias išlaidas detalizuojančiais ir įrodančiais dokumentais. Zarasų rajono apylinkės teismas, kurio nutartimi skunde rėmėsi pareiškėjas, nagrinėjo antstolio pareiškimą pareiškėjui kaip skolininkui dėl sprendimo neįvykdymo, o ne vertino ir sprendė dėl būtinųjų solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų atsakovams. Utenos RAAD nuomone, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad atsakovų atsakomybė yra solidari, nes Projektavimo sąlygos, Statybos leidimas, Įsakymas ir Pažyma, kurių pripažinimo neteisėtais pasekmė – patirta žala, buvo priimti Savivaldybės ir Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, todėl nepagrįstai reikalaujama solidarios atsakomybės iš Utenos RAAD ir Direkcijos. Šių institucijų atstovai dalyvavo 2005 m. rugpjūčio 5 d. vykusiame Administracijos Nuolatinės statybos komisijos posėdyje, kuriame svarstė gyvenamojo namo su priklausiniais atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini), techninio projekto patikrinimą, tačiau toks Utenos RAAD atstovo dalyvavimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukėlė. Statybos leidimą išdavė Administracija po to, kai Vyriausybės atstovas nenustatė jokių jo neatitikimų įstatymams. Utenos RAAD nuomone, kadangi pareiškėjas statinius pradėjo statyti po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo, jam ir tenka atsakomybė dėl statybos darbų.
12. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas turėjo žinoti apie Konstitucinio Teismo nutarimą ir 2008 metais prokuroro kreipimąsi į teismą, todėl po to kas pastatyta, – jo paties padaryta žala. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kiek statinių buvo pastatyta iki 2008 metų lapkričio mėnesio. Pabrėžė, kad pateikti mokėjimo kvitai kelia abejonių jų patikimumu, o verslo liudijimas griovimo darbams negalėjo būti išduodamas. Atsakovo atstovo teigimu, būtų galima atlyginti griovimo išlaidas 8 proc. namo ir 12 proc. pirties baigtumo. Atkreipė dėmesį, kad Darbų perdavimo–priėmimo aktuose nurodytos nerealios kainos, dirbtos valandos.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Direkcijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
14. Direkcija nurodė, kad žemės sklypas, kuriame kompetentingi subjektai leido Statinių statybas, yra Gražutės regioninio parko teritorijoje, pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Pareiškėjas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo negalėjo vykdyti Gyvenamojo namo ir Pirties statybos miško žemės sklype. Be to, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas privalėjo kreiptis į Inspekciją, kurios pareigūnai nustatę, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai, galėjo siūlyti apskrities viršininkui kreiptis į teismą su prašymu išduotą statybos leidimą panaikinti arba sustabdyti savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos tarnautojo) išduoto statybos leidimo galiojimą nuo prašymo panaikinti šį leidimą pateikimo teismui iki teismo sprendimo. Direkcija nesutiko su pareiškėjo apskaičiuotu patirtos žalos dydžiu, teigė, kad prie skundo pridedami kvitai nėra pakankamas pagrindas priteisti prašomas išlaidas už Statinių griovimo ir sutvarkymo darbus.
15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
II.
20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, Direkcijos, Inspekcijos, Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, solidariai 1 440 Eur turtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį teismas atmetė.
21. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl žalos atlyginimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės įgaliotų institucijų, kurią sudarė Gyvenamojo namo ir Pirties nugriovimo išlaidos bei nugriautų statinių rinkos vertė.
22. Teismas nurodė, kad byloje pateikta Priežiūros departamento Pažyma apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto. Iš šio dokumento paaiškėjo, kad pastarojo dokumento išdavimo metu Gyvenamo namo 1A1m baigtumas buvo 8 proc., Pirties 2I1m – 12 proc. Pažyma išduota pateikti Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui teisinei registracijai.
23. Teismo vertinimu, nors pareiškėjo atstovė tvirtino, kad jos atstovaujamajam priklausantys Statiniai buvo visiškai pastatyti, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog visuose ankstesnių teismų sprendimuose akcentuojama, kad pareiškėjas ir Zarasų rajono savivaldybės administracija, Utenos RAAD ir Direkcija turi savo lėšomis nugriauti pareiškėjui priklausančius nebaigtus statyti Statinius – Gyvenamąjį namą ir Pirtį. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog vėliausiai 2008 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas jau žinojo, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ginčija administracinius aktus. Jis turėjo sustabdyti statybas, kol bus išspręstas ginčas civilinėje byloje, tačiau pateiktos statinių fotografijos patvirtino, kad pareiškėjas toliau vykdė statybas, todėl šių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo rizika ir patirta žala po 2008 metų tenka jam pačiam.
24. Kad 2007 metais gyvenamojo namo užbaigtumas buvo 8 proc., o pirties – 12 proc., neginčijamai patvirtino Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Zarasų rajono Pažyma ir Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymėjimas apie Nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre.
25. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, turėdamas tuo metu galiojusį Statybos leidimą, 2007 m. liepos 16 d. pradėjo statyti Gyvenamąjį namą ir Pirtį, kai statybos jau buvo neteisėtos remiantis įsigaliojusio Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatomis. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu išaiškinus Konstitucijos, Miškų įstatymo nuostatas apie negalimumą statyti miško žemėje jis negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo teises. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas pradėjo statyti Gyvenamąjį namą ir Pirtį, nors jų pradėjimo metu teisinis reglamentavimas draudė statybas miško žemėje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie tai, kad statybos ir statytojo teisių įgyvendinimas tuo metu jau buvo negalimas.
26. Teismas konstatavo, kad įsigaliojusiais teismų sprendimais ne tik pareiškėjas, bet ir Zarasų rajono savivaldybės administracija, Utenos RAAD ir Direkcija buvo įpareigoti savo lėšomis nugriauti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti Statinius.
Atsiliepimas
27. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjui 2008 m. lapkričio 12 d. išsiuntė prokuroro pareiškimo nuorašą ir pasiūlė pateikti atsiliepimą. Atsiliepimą jis pateikė 2008 m. lapkričio 25 d. Teismas laikė šią dieną atskaitos tašku, nuo tos dienos pareiškėjas turėjo sustabdyti statybas, nes jau buvo informuotas, jog administraciniai aktai, išduoti atitinkamų institucijų, yra neteisėti. Teismas pripažino, jog žala priteistina už statybos darbus, atliktus iki šios dienos.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas nurodė, kad atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas, surašytas 2016 m. gegužės 4 d. tarp rangovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus betono demontavimo technika“ ir užsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos dėl betoninių grindų, pamatų ardymo, grunto užpylimo ir planiravimo darbų, statybinių šiukšlių išvežimo, patvirtino, jog išlaidos dėl Gyvenamo namo griovimo sudarė 2 705,91 Eur, dėl pirties – 1 535,97 Eur. Šis aktas patvirtino, kad buvo griaunami ir tvarkomi tik statinių pamatai. Dokumentą rangovo vardu pasirašė R. L., užsakovo – N. M..
29. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir atsakovo įgaliotos institucijos 2016 m. liepos 26 d. sudarė susitarimą „Dėl išlaidų atlyginimo už atliktus statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbus (duomenys neskelbtini)“ su UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“. Tiek pareiškėjas, tiek institucijos sutarė pervesti vienodas pinigų sumas į antstolio depozitinę sąskaitą. Objektinėje sąmatoje, sudarytoje R. Č. 2017 m. kovo 12 d. pagal 2006 m. spalio mėn. kainas, nurodyta, jog Gyvenamojo namo ir Pirties statybos montavimo darbai atstatomoje sodyboje (duomenys neskelbtini) sudarė 80 154, 27 Eur (su PVM). Tos pačios dienos Lokalinėje sąmatoje už namo pamatų, grindų ant grunto, sienų, terasos, perdangos, stogo, langų, durų, laiptų, grindų, lubų, sienų, kamino įrengimą nurodyta kaina – 51 557,36 Eur (su PVM). Lokalinėje sąmatoje pirties pamatų, grindų ant grunto, sienų, terasos, perdangos, stogo, langų ir durų, laiptų, grindų, lubų, sienų, kamino įrengimas įvertintas 28 596,91 Eur (su PVM). Minėtos sąmatos sudarytos praėjus beveik dviem metams nuo statinių nugriovimo, buvo nepasirašytos, o iš jų turinio nebuvo aišku, ar jos susijusios su minėtais statiniais. Bylą nagrinėjant teisme pareiškėjas nurodė, jog 2019 m. lapkričio 19 d. sudarė Statinių medienos rąstų pirkimo–pardavimo sutartį, pardavė rąstus. Patirta žala sumažėjo iki 62 415 Eur. Teismo vertinimu, pareiškėjas, pateikdamas šią sąmatą, nepagrindė joje nurodytos medžiagų ir atliktų darbų realių kainų įsigijimo dokumentais. Teismas nutartimi buvo pasiūlęs pareiškėjui pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas dokumentų nepateikė, o jo atstovė paaiškino, kad neturi dokumentų, patvirtinančių statybinių medžiagų pirkimo faktus. Teismas padarė išvadą, kad nebuvo teisinio pagrindo tenkinti šį reikalavimą, nes neįrodyta, kokias realias, leistinais dokumentais, pagrindžiančiais išlaidas, patyrė pareiškėjas, statydamas Gyvenamąjį namą ir Pirtį. Tokių išlaidų realumą pagrįsti privalėjo pats statytojas.
30. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitas (serija UIC, Nr. 0175668), išrašytas 2015 m. balandžio 24 d., patvirtino, jog pareiškėjas už namo ardymo darbus asmeniui (pavardė neįskaitoma), dirbusiam pagal verslo liudijimą Nr. 277022850, sumokėjo 6 000 Eur, pagal kvitą Nr. 0175669, išrašytą 2015 m. gegužės 20 d., – 3 000 Eur, 2015 m. birželio 30 d. sumokėjo 3 000 Eur pagal kvitą Nr. 0175670, už pirties ardymo darbus – 4 000 Eur (Prekių pirkimo–pardavimo kvitas, serija UIC, Nr. 0175671, išrašytas 2015 m. liepos 8 d.). Šiuos mokėjimo kvitus teismas pripažino teisėtais ir pagrįstais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo patirtas Statinių nugriovimo išlaidas. Kaip minėta anksčiau, įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra konstatuoti neteisėti atsakovo atstovų veiksmai, ir pareiškėjas žalą patyrė būtent dėl šių institucijų neteisėtų veiksmų. Taigi, ir priežastinis ryšys, teismo vertinimu, yra įrodytas.
31. Teismas pripažino, kad pareiškėjas nuo 2008 m. lapkričio 25 d. jau žinojo, jog statyba miško paskirties žemėje negalima, o iki to laiko nustatyta, jog Gyvenamojo namo baigtumas nustatytas 8 proc., Pirties – 12 proc. Teismas laikė, kad protinga ir teisinga nuo įrodytus išlaidų už namo ir pirties ardymo darbus pareiškėjui priteisti atitinkamai žalos atlyginimą, kurį patyrė už namo ir pirties ardymo darbus. Už namo ardymo darbus pareiškėjas sumokėjo 12 000 Eur, pirties – 4 000 Eur. Teismas konstatavo, kad už namo ardymo darbus pareiškėjui iš atsakovo atstovaujančių institucijų priteistina solidariai 960 Eur (8 proc. nuo 12 000 Eur) ir 480 Eur (12 proc. nuo 4 000 Eur) už pirties ardymo darbus. Iš viso iš Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų – Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos ir Zarasų rajono savivaldybės pareiškėjui priteistinas solidariai 1 440 Eur (960 + 480) Eur žalos atlyginimas.
III.
32. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kurioje iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, pareiškėjui priteistas turtinės žalos atlyginimas, ir pareiškėjo reikalavimą Inspekcijai atmesti. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį Inspekcija prašo palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
33. Inspekcija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, turtinę žalą, iš esmės nevertino Inspekcijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių (pagrindo), o tiesiog nurodė, jog įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra konstatuoti neteisėti atsakovo atstovų veiksmai, ir pareiškėjas žalą patyrė būtent dėl šių institucijų neteisėtų veiksmų. Pažymi, jog Priežiūros departamentui, išduodant Pažymą nebuvo įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose konstatuoti kokie nors neteisėti veiksmai. Pažyma buvo panaikinta kaip neteisėto Statybos leidimo pagrindu atsiradusi teisinė pasekmė, vadovaujantis principu iš neteisėto neatsiranda teisė. Ši Pažyma laikytina išvestiniu administraciniu sprendimu (iš kitų panaikintų administracinių sprendimų) ir panaikintina tik formaliu pagrindu. Inspekcijos teigimu, toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina atsakovo atsiliepimo motyvų teisėtumo ir pagrįstumo, o sprendimą priėmė netinkamai įvertindamas ir atsižvelgdamas į įsiteisėjusius teismų sprendimus, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija, Inspekcijos vertinimu, gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 2 d. 5 p.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Inspekcija mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos neteisingai buvo išspręsta byla ir priimta sprendimo dalis dėl Inspekcijos tariamų neteisėtų veiksmų ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui.
Žemesnės instancijos teismas
34. Inspekcijos teigimu, neegzistuojant neteisėtus veiksmus įrodančių duomenų, priežastinio ryšio nustatymo klausimas apskritai netenka prasmės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai ir nepagrįstai nurodė, jog neva įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra konstatuoti neteisėti atsakovo atstovų veiksmai, ir pareiškėjas žalą patyrė būtent dėl šių institucijų neteisėtų veiksmų, todėl ir priežastinis ryšys yra įrodytas. Pažymi, jog minimuose, įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp Inspekcijos tariamų neteisėtų veiksmų ir žalos pareiškėjui atsiradimo.
Šalies argumentai
37. P. V. Rutkausko apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. priteisti pareiškėjui V. R. solidariai iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Utenos RAAD, Inspekcijos ir Direkcijos 62 415 Eur turtinės žalos atlyginimą.
38. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Priežiūros departamento Pažyma bei Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymėjimu apie Nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, kuriuose nurodyta, jog buvo įregistruotas Gyvenamo namo baigtumas 8 proc., Pirties – 12 proc. Tačiau, nuo pažymų, kuriomis vadovavosi teismas išdavimo 2007 m. rugsėjo 10 d. iki pareiškėjo atsiliepimo į Vilniaus apygardos administracinio teismo jam įteiktą prokuroro pareiškimą, kuriuo buvo prašoma naikinti Statinių statybą leidžiančius dokumentus ir juos nugriauti, 2008 m. lapkričio 25 d., praėjo daugiau nei 13 mėnesių, t. y. daugiau nei metai, o tai, pareiškėjo teigimu, tik patvirtina, jog praėjo pakankamai laiko, kad jis galėtų užbaigti Statinius. Todėl pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai suteikė pirmenybę ir didesnę vertę vieniems įrodymams prieš kitus, nevertindamas įrodymų visumos, iš ko būtų matyti prieštaringi įrodymai.
39. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti išlaidas už Statinių pastatymą ir medžiagas. Nors teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepateikė medžiagų ir atliktų darbų įsigijimo dokumentų, tačiau šiame ginče nagrinėjamas klausimas turintis civilinės teisės elementų, nes sprendžiama dėl žalos, jos dydžio nustatymo, kas reglamentuojama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, turėjo būti remiamasi ir bendrosios kompetencijos teismų išaiškinimais, apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pareiškėjas mano, jog jo pateiktų įrodymų ir byloje nustatytų aplinkybių pakanka įrodyti didesnį tikėtinumą dėl jo patirtos žalos, kas sudarytų prielaidas šią žalą priteisti, tačiau pirmosios instancijos teismas pažeisdamas jam taikomo aktyvaus teismo principą, įrodymų nagrinėjimo bei vertinimo taisykles priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, dėl ko nebuvo tinkamai įgyvendinta jo teisė į teisminę gynybą ir galimybė sulaukti pagrįsto žalos atlyginimo dėl valstybinių institucijų veiksmų.
Atsiliepimas
40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
41. Inspekcija nurodo, kad pareiškėjas teismo prašo priteisti jam turtinės žalos atlyginimą, be visų kitų institucijų, ir iš Utenos RAAD, t. y. nebeegzistuojančios (nuo 2018 m. liepos 1 d.) institucijos. Taigi, pareiškėjo reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui, nes pirmosios instancijos teismas neskundžiama 2019 m. liepos 1 d. nutartimi šį klausimą jau buvo išsprendęs.
42. Inspekcija pažymi, jog pareiškėjas neįrodė neteisėtų veiksmų egzistavimo fakto ir nepateikė jį pagrindžiančių konkrečių įrodymų. Teismų sprendimuose (Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-19-477/2011, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-748-565/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2013) nebuvo nustatyta, kad tuometinis Priežiūros departamentas, išdavęs statytojui pagal jo prašymą Pažymą, pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas, teikdamas skundą, nepateikė jokių konkrečių įrodymų ir motyvų, kad Priežiūros departamentas atliko neteisėtus veiksmus, sudarančius pagrindą kilti viešajai atsakomybei. Inspekcijos nuomone, pagal susiformavusią teismų praktiką viešosios civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą privalo įrodyti ir pagrįsti pareiškėjas, kuris siekia prisiteisti žalą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas to nedarė, o vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2013 (šioje byloje žalos atlyginimo klausimas net nebuvo sprendžiamas) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1387-624/2019 (kurios pagrindu byla dėl žalos atlyginimo buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo).
43. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas galimai patirtą žalą sieja su Statybos leidimu, bet ne su išduota Pažyma, kuri, nėra statybą leidžiantis dokumentas ir apskritai nesuteikia teisės vykdyti statybą.
Šalies argumentai
44. Inspekcija teigia, kad pareiškėjas šioje byloje nenurodė, kodėl patirtų išlaidų nepagrindė statybinių medžiagų ir darbų įsigijimą patvirtinančiais įrodymais, bei nepagrindė, kodėl, sprendžiant iš su skundu pateiktos objekto sąmatos, prašo atlyginti ir dalies statinių konstrukcijų kurios, pagal paties pareiškėjo pateiktus įrodymus, buvo išardytos ir išvežtos, vertę. Inspekcijos nuomone, bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nepagrindė pateiktoje sąmatoje nurodytų medžiagų ir atliktų darbų realių kainų įsigijimo dokumentais, todėl argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti išlaidas už statinių pastatymą ir medžiagas, yra nepagrįsti ir atmestini.
Atsiliepimas
45. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į pareiškėjo ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, apeliacinius skundus prašo juos atmesti.
Šalies argumentai
46. Departamentas, susipažinęs su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad nors pareiškėjas teigia, jog namas ir pirtis buvo pilnai pastatyti, tačiau nėra jokių įrodymų byloje, kada buvo baigta statyba. Pareiškėjas nepateikė jokių statybą pagrindžiančių įrodymų (su išlaidomis ir datomis). Departamentas pažymi, kad nors pareiškėjas nurodo, jog iki 2008 m. lapkričio 26 d. namas ir pirtis buvo pastatyti, nes per metus įmanoma pastatyti pastatus ir apeliantas neprivalėjo kiekvieną baigtumo procentą registruoti nekilnojamo turto registre, tačiau į bylą nepateikta jokių įrodymų apie statybos eigą ir išlaidas.
47. Departamentas nesutinka su Inspekcijos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad nenustatyti šios institucijos darbuotojų neteisėti veiksmai, todėl skundžiamas sprendimas nemotyvuotas. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas byloje – Lietuvos Respublikos valstybė, iš kurios priteista žala, o nurodytos atsakovo pozicijoje institucijos – tik atstovauja valstybei, todėl reikalavimų dalis konkrečiai institucijai nėra nustatyta. Institucijos šios kategorijos bylose atsako be kaltės, o konkrečių institucijų darbuotojų neteisėti veiksmai ir kaltė nagrinėjama regreso bylose, sumokėjus iš valstybės priteistą žalą. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas cituodamas prejudiciniais įvardintus teismų sprendimus, cituoja ir konstatuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės neteisėtus veiksmus, tačiau šiuo atveju, net jeigu būtų nuspręsta, kad atsakovų atstovai byloje nustatyti netinkamai, sprendimas dėl to neturėtų būti naikinamas.
Atsiliepimas
48. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
49. Administracija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimas, todėl nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad ankstesniuose teismų sprendimuose, kuriuose buvo sprendžiamas neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimas ir nustatoma kieno lėšomis griaunami statiniai, įvardyti kalti asmenys yra prejudicinis faktas nagrinėjamoje byloje, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą ir kaltų asmenų, jų kaltės laipsnio iš naujo nustatinėti nereikia. Kaip teisingai pastebėjo pareiškėjas tiek teismas, nagrinėdamas bylą, tiek bylos šalys, turėjo šiuos įrodymus apie statinių būklę / baigtumą: 1) pareiškėjas statybą pradėjo 2020 m. liepos 16 d.; 2) 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažyma apie nebaigtą statybą; 3) VĮ Registrų centro Utenos filialo 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymėjimas apie Nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, kuriose nurodyta, jog buvo įregistruotas Gyvenamo namo baigtumas 8 proc., Pirties – 12 proc. (vėlesniuose pažymėjimuose nurodyta taip pat toks pat pastatų baigtumo procentas); 4) faktą, kad jau 2008 m. lapkričio mėn. pareiškėjas žinojo apie pateiktą teismui prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą ir ginčą dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo. Kaip netinkamo statinių baigtumo fakto vertinimo įrodymą pareiškėjas nurodo 2013 m. spalio 10 d Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patikrinimo aktą Nr. 4D-2920, kuriame buvo statinių nuotraukos, iš kurių akivaizdžiai matyti, jog tiek Gyvenamąjį namą, tiek Pirtį sudaro ne tik pamatai, tačiau ir pilnai suręstos sienos, uždengtas stogas, įstatytos durys bei langai, išklotos grindys. Toks pareiškėjo motyvas, Administracijos teigimu, negali būti vertinamas, nes įrodo statinių būklę 2013 m. spalio mėnesį, nors ir tai nepagrindžia, kad pastatuose buvo išklotos grindys. Taigi, atsakovo nuomone, vienintelis ir neginčijamas įrodymas dėl statinių baigtumo yra jo fiksavimas specialiame registre, kuo ir rėmėsi teismas. Administracija atkreipia dėmesį, kad visos institucijos, iš kurių siekiama žalą priteisti yra viešieji subjektai išlaikomi iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, t. y. mokesčių mokėtojų pinigų, todėl šiuo atveju reikalavimas dėl žalos bei jos dydžio turi būti pagrįstas neginčijamais įrodymais ir skirtingai nei teikia pareiškėjas negali būti remiamasi „Statinių atsiradimo faktu“ bei „didesniu tikėtinumu dėl patirtos žalos“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
50. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 72 115 Eur turtinės žalos atlyginimą solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) ir Zarasų rajono savivaldybės.
51. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, solidariai 1 440 Eur turtinei žalai atlyginti. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas bei atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.
52. ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, t. y. tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1273-438/2017). Vienas tokių proceso teisės normų pažeidimų yra sprendimas be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.
53. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog patirtą žalą sudaro nugriautų statinių rinkos vertė ir griovimo bei statybvietės sutvarkymo išlaidos. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį dėl žalos atlyginimo už nugriautų statinių rinkos vertę, o reikalavimo dalį dėl žalos atlyginimo už statinių griovimo darbus bei statybvietės sutvarkymą tenkino iš dalies, priteisdamas, kaip minėta, žalos atlyginimą solidariai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) ir Zarasų rajono savivaldybės.
54. Žalos atlyginimo priteisimas galimas, kai yra nustatomos visos LR Civilinio kodekso 6.246–249 straipsniuose numatytos sąlygos – neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga ir žala bei nuostoliai. Sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės klausimas nėra aktualus (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tačiau kitos civilinės atsakomybės sąlygos yra būtinos, t. y. turi būti nustatyta žala, taip pat valdžios institucijos neteisėtas aktas bei priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėto akto bei atsiradusios žalos. CK 6.271 straipsnio 3 dalis nustato, kad valdžios institucijų neteisėtu aktu suprantamas bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.
55. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, teikdama pirmosios instancijos teismui atsiliepimus į pareiškėjo skundą, pateikė argumentus, jog šios institucijos aktas – Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento statytojui V. R. išduota 2007-09-10 pažyma Nr. 114Z-19 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“, kuri teismo sprendimu buvo panaikinta (Zarasų rajono apylinkės teismo 2011-07-14 sprendimas c. b. Nr. 2-19-477/2011, Vilniaus apygardos teismo 2012-10-16 sprendimas c. b. Nr. 2A-748-565/2012, LAT 2013-06-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-353/2013), nėra priežastiniame ryšyje su pareiškėjo patirta žala, taip pat, kad jokiu teismo sprendimu ši pažyma nėra pripažinta kaip išduota neteisėtai. Šiais argumentais atsakovo atstovas neigė dvi civilinės atsakomybės sąlygas – valdžios institucijos neteisėtą aktą bei priežastinį ryšį tarp šio akto ir pareiškėjo patirtos žalos.
56. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime iš esmės niekaip neįvertino šių atsakovo atstovo argumentų, netyrė ir neanalizavo ar nagrinėjamos bylos kontekste atsakovo atstovo išduota 2007-09-10 pažyma Nr. 114Z-19 gali būti pripažinta neteisėtu valdžios institucijos aktu, netyrė ir neanalizavo ar ši pažyma, jei ji būtų pripažinta neteisėtu valdžios institucijos aktu, turėjo įtakos, buvo priežastiniame ryšyje su pareiškėjo patirta žala, kurią sudaro statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo išlaidos.
57. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl pareiškėjo iškeltų reikalavimų pagrįstumo, rėmėsi Nekilnojamojo registro duomenimis ir sprendė, kad nugriautų statinių – gyvenamojo namo ir pirties baigtumas buvo atitinkamai 8 ir 12 procentų. Sutiktina, kad tokius duomenis patvirtina Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažymėjimas apie Nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre (Byla 2-19-477/11, II t., b. l. 81–83). Byloje esanti Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, kurioje pateiktas ginčo statinių grafinis bei foto pavaizdavimas, leidžia teigti, kad 8 ir 12 procentų statinių baigtumas yra iš esmės tik statinių pamatai (Byla 2-19-477/11, IV t., b. l. 140) ir šie duomenys užfiksuoti 2007 m. rugsėjo mėnesį. Kartu į bylą yra pateikti rašytiniai įrodymai, kuriuose fotonuotraukomis yra užfiksuotas gerokai didesnis (statiniai su stogo danga, langais ir durimis) šių ginčo statinių baigtumas – 2010 m. lapkričio 9 d. Zarasų rajono prokuratūros prokuroro A. M. atlikta ginčo statinių fotofiksacija (Byla 2-19-477/11, III t., b. l. 88–89), Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2013 m. spalio 7 d. savavališkos statybos padarinių šalinimo patikrinimo akto Nr. 4D-2920 prieduose esančios fotonuotraukos (1 t., b. l. 160–161, 2 t., b. l. 194–197). Nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad po kadastro duomenų fiksavimo 2007 m. rugsėjo mėnesį, ginčo statinių statyba buvo vykdoma toliau, o Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdyti ginčo statinių statybą leidžiantį dokumentą – priimta tik 2010 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nepateikė argumentuotos išvados, kodėl netenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už ardymą ginčo statinių dalių, kurios buvo virš pamatų ir kurios buvo pastatytos iki statybos leidimo sustabdymo.
58. Kaip minėta, ginčo statinių baigtumas 8 ir 12 procentų fizine prasme pasireiškė tik šių statinių pamatais. Ginčo statinių pamatus nugriovė ir šios dalies statybos padarinius pašalino UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ (1 t., b. l. 11–14). Už šiuos atliktus darbus yra atsiskaityta pagal bendrą pareiškėjo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Utenos aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos susitarimą (1 t., b. l. 115–120).
59. Kartu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisėtais ir pagrįstais įrodymais pripažino prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 0175668, išrašytą 2015 m. balandžio 24 d., kvitą Nr. 0175669, išrašytą 2015 m. gegužės 20 d., kvitą Nr. 0175670, išrašytą 2015 m. birželio 30 d., kvitą Nr. 0175671, išrašytą 2015 m. liepos 8 d.. Šių dokumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas už ginčo statinių (8 ir 12 procentų baigtumo) ardymo darbus priteisė pareiškėjo naudai 1 440 Eur turtinei žalai atlyginti. Tokia teismo išvada leidžia konstatuoti, jog pareiškėjui buvo priteistas žalos atlyginimas už ginčo statinių pamatų ardymo darbus. Tačiau kaip minėta šios nutarties 58 pastraipoje, ginčo statinius išardė kitas ūkio subjektas ir už tuos darbus buvo atsiskaityta pagal bendrą šalių susitarimą. Taigi yra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė statinių ardymo darbus, už kurių atlikimą priteisė žalos atlyginimą.
60. Darbų perdavimo-priėmimo 2015m. balandžio 24d., 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. liepos 29 d. aktai bei šios nutarties 59 pastraipoje nurodyti prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai tvirtina, kad pareiškėjas darbų vykdytojui R. F. sumokėjo 16 000 Eur už statinių ardymo ir statybvietės tvarkymo darbus, tarp kurių nėra fiksuota, jog buvo ardomi ginčo statinių pamatai (1 t., b. l. 122–129). Iš to darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 1 440 Eur žalos atlyginimą už kitų ginčo statinių dalių (ne pamatų) ardymo darbus, nors tai prieštarauja paties teismo išvadai, jog statinių baigtumas buvo tik 8 ir 12 procentų, t. y. kad buvo tik pamatai.
61. Apibendrinant apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog tikrinamame sprendime neatskleisti ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nurodyti būtinieji motyvuojamosios dalies elementai, t. y. jame nenurodytos paties teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Paminėti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai. Bylos išsprendimas, kai teismas teisiškai ir motyvuotai neįvertina esminių bylos aplinkybių bei dėl jų nepasisako, negali būti vertinamas kaip visapusiškas bylos išnagrinėjimas iš esmės. Toks, t. y. nemotyvuotas, teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu sprendimu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme, todėl jis naikintinas.
62. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.), todėl nagrinėjama byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 7 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.