- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-01-11
- Bylos Nr.
- eA-1179-821/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02282-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pirm.), Rytis Krasauskas
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- V. M.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) teisių perėmėjų A. A., S. M., J. M., L. L. ir R. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl termino nuosavybės teisę patvirtinančiam dokumentui pateikti atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) (jo teisių perėmėjai yra A. A., S. M., J. M., L. L., R. K.) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinančiam dokumentui pateikti.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nurodė tokius prašymo argumentus:
2.1. Pareiškėjui Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 79-3884 ir 1999 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 79-6185 atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,36 ha žemės dalį, jo nuosavybėn neatlygintinai perduodant atitinkamai 0,72 ha žemės valdos dalį bei lygiavertį 0,32 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Sprendimų pagrindas – Trakų rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisijos dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę, nagrinėti 1994 m. rugpjūčio 11 d. pasiūlymas – išvada bei Trakų rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos 1996 m. rugsėjo 10 d. pažyma Nr. 180. Minėtuose dokumentuose nurodyta, kad savininkės A. M. turėtos žemės nuosavybės faktą patvirtina Lietuvos valstybės archyvo 1923 m. žemės sklypų savininkų sąrašas, kuriame nurodyta, kad minėtoji savininkė (duomenys neskelbtini) k. turėjo 2,72 ha žemės. Nepaisant, to, kad ankstesnė savininkė iki nacionalizacijos nuosavybės teise realiai valdė didesnį žemės kiekį, neturėdamas tai patvirtinančių duomenų, pareiškėjas sutiko su valstybės archyvo pažymoje nurodytu kiekiu.
2.2. 2019 m. pavasarį atsitiktinio pokalbio metu sužinojęs, kad nuosavybės atkūrimo procese buvo padaryta nemažai pažeidimų, kai archyvuose buvo aptikti dokumentai, patvirtinantys didesnius savininkų valdytos žemės kiekius, kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (toliau – ir Archyvas) dėl duomenų apie A. M. turėtą žemę pateikimo ir 2019 m. gegužės 14 d. gavo pažymą, patvirtinančią, kad Vilniaus Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde be duomenų, kurie buvo pateikti agrarinės reformos tarnybai, taip pat yra ir Trakų valsčiaus piliečių sąrašų 1925 m. byla, kurioje įrašyta, kad A. M. turėjo 3 dešimtines, t. y. 3,28 ha žemės. Sužinojęs, kad buvo atkurtas 0,56 ha mažesnis, nei iš tikrųjų turėjo buvusioji savininkė, žemės kiekis, 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) dėl nuosavybės teisių į likusią žemės ploto dalį atkūrimo ir 2019 m. lapkričio 25 d. raštu buvo informuotas apie atsisakymą tenkinti minėtą prašymą, motyvuojant praleistu terminu nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir pasiūlant kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
2.3. Pareiškėjas terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems papildomiems dokumentams pateikti praleido ne dėl savo kaltės ar aplaidumo, nes jis nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo aktyvus ir rūpestingas, teisės aktuose nustatytu terminu agrarinės reformos tarnybai pateikė visus būtinus dokumentus, todėl nuosavybės atkūrimas vyko sklandžiai ir buvo baigtas 1999 m. Duomenų apie 1925 m. buvusios savininkės A. M. turėtą žemės kiekį neturėjo ir aplinkybės, jog tokie duomenys galimai yra Archyve, nebuvo žinomos. Įrodinėdamas buvusios savininkės A. M. nuosavybės teises į valdytą žemės plotą, tarnybai pateikė iš Archyvo gautą pažymą apie tai, kad 1923 m. žemės savininkų sąraše įrašytoji A. M. (duomenys neskelbtini) k. turėjo 2 ½ žemės. Identiškus duomenis iš Archyvo savo iniciatyva gavo ir žemės tarnyba, todėl nebuvo jokio pagrindo manyti, kad tame pačiame Archyve yra saugomi kitokias aplinkybes patvirtinantys dokumentai, o, esant tokiai situacijai, vykdyti tolimesnes kitokius duomenis galėjusių patvirtinti dokumentų paieškas nebuvo tikslinga ir protinga. Pareiškėjas Archyvo pateiktų duomenų teisingumu neabejojo. Apie tai, kad Archyvas pateikė nepilną informaciją apie buvusios savininkės turėtos žemės kiekį, t. y. nepateikė duomenų apie 1925 m. A. M. priklausančios žemės dydį, sužinojo tik 2019 m. gegužės mėn., gavęs atsakymą į savo paklausimą. Archyviniai duomenys apie buvusios savininkės A. M. 1925 m. turėtą žemės kiekį Trakų rajono agrarinės reformos tarnybai nebuvo perduoti laiku ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių.
2.4. Valstybės archyvams, kaip ir kitoms valstybės, savivaldybių institucijoms, jų kompetencijos ribose yra taikomi padidinto rūpestingumo ir atsakingumo kriterijai, o tai reiškia, kad atsidurdami teisiniame santykyje su minėta institucija, asmenys pagrįstai tikisi, kad šios įstaigos veikdamos griežtai joms suteiktų įgalinimų ribose veiks tokiu būdu ir apimtimi, jog nepažeis jiems įstatymo nustatytų teisių. Aplinkybė, kad buvo pasitikėta valstybės archyvo teikiama informacija ir nesiimta veiksmų šiai informacijai patikrinti, ko nedarė ir Trakų rajono agrarinės reformos tarnyba, nereiškia, kad toks pareiškėjo elgesys galėtų būti vertinamas kaip neatidus ir nerūpestingas. Situacijoje, kuomet nuosavybės atkūrimo procedūrą vykdančiai įstaigai nebuvo pateikta visa šio klausimo sprendimui reikšminga medžiaga, pareiškėjo asmeninės kaltės nėra ir jis negali būti atsakingas už Archyvo darbuotojų nedėmesingumą ir aplaidų pareigų vykdymą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas NŽT atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
Šalies argumentai
3.1. Pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo su nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais buvo išnagrinėtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 79-6185 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, priimtu vadovaujantis Trakų rajono (miesto) (duomenys neskelbtini) apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) išnagrinėtais dokumentais, įrodančiais pareiškėjo motinos nuosavybės teisę į 2,72 ha iki nacionalizacijos 1940 m. turėtą nuosavybę. Su atkuriamu 2,72 ha plotu pareiškėjas ir pretendentė I. U. sutiko.
3.2. Atsižvelgdami į tai, kad A. M. nuosavybės teisę iki nacionalizacijos valdytą turtą patvirtinantys dokumentai buvo išnagrinėti ir jų pagrindu priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui ir pretendentei I. U., 2019 m. lapkričio 25 raštu Nr. 46SD-5046-(14.46.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (toliau – ir Raštas) išaiškino pareiškėjui, kad įstatymo nustatyto termino atnaujinimo klausimas gali būti sprendžiamas tik teisme nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusi savininkė A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė didesnį, t. y. 12 dešimtinių (3,28 ha) žemės plotą (duomenys neskelbtini) k., Trakų r.
3.3. Pareiškėjo papildomai pateikti dokumentai prieštaringi, nes pareiškėjo pateiktoje Archyvo pažymoje apie A. M. nekilnojamąjį turtą A. M. gimimo data nurodoma (duomenys neskelbtini) m., o pareiškėjo pateiktame A. M. mirties liudijime – (duomenys neskelbtini) metai.
3.4. Vertinant aplinkybes dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo svarbu nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo ir ar apskritai įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise, faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo per protingą terminą.
3.5. Pareiškėjas pateikia prieštaringus argumentus dėl to, kada sužinojo apie jo močiutės galimai valdytą didesnį nekilnojamo turto plotą, nei tas, kuris buvo nustatytas, atkuriant nuosavybės teises. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad turėjo abejonių dėl A. M. valdyto turto kiekio priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo 1994-1999 m., tačiau visą nurodytą laikotarpį iki 2019 m. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų gauti duomenis apie tikslų pareiškėjo močiutės iki nacionalizacijos valdytą turtą. Toks pareiškėjo elgesys laikytinas aplaidžiu, leidžiančiu teigti, kad minėtas terminas praleistas išimtinai dėl subjektyvių priežasčių.
3.6. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, kad tik 2019 m. sužinojo, jog galimai atkūrimo metu buvo gauti netikslūs duomenys apie jo močiutės valdytą turtą. Pareiškėjas nenurodė nei su kuo vyko tas pokalbis, nei kada ir kokiomis aplinkybėmis. Pareiškėjui 2019 m. Rašte buvo išaiškinta, kokius teisiškai pagrįstus veiksmus jis galėtų atlikti nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau, nepaisant to, pareiškėjas prašymą teismui pateikė praėjus beveik dvejiems metams po nurodyto rašto gavimo, kas įrodo, kad pats pareiškėjas veikė nepakankamai aktyviai nuosavybės teisių atkūrimo procese, dėl ko privalo prisiimti atsakomybę dėl atsirandančių teisinių pasekmių.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino ir atnaujino pareiškėjui terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti, o 2021 m. lapkričio 29 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos Lietuvos valstybės naudai 186,63 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
5. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:
5.1. Pareiškėjas V. M. (V. M.) ir pretendentė I. U., nepraleidę įstatymais numatytų terminų, pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. M. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) k., Trakų r. sav. teritorijoje bei giminystės ryšį su savininke patvirtinančius dokumentus.
5.2. Komisija, 1994 m. rugpjūčio 11 d. išnagrinėjusi dokumentus dėl savininkei A. M. priklausančios žemės Vilniaus Trakų apskrityje (Trakų r.), Trakų vlsč. ((duomenys neskelbtini) apylinkėje), (duomenys neskelbtini) k., priėmė pasiūlymą – išvadą, kad esamų dokumentų, gautų iš archyvo, dėl buvusios savininkės A. M. turėtos žemės bendro ploto 2,72 ha Vilniaus – Trakų apskr., (duomenys neskelbtini) k. pakanka nuosavybės teisei atstatyti bei pasiūlė (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai parengti ir išduoti piliečiams V. M. (V. M.) ir I. U. pažymą apie buvusio savininko turėtos žemės plotą. Išvadoje – pasiūlyme nurodyta, kad nuosavybės faktą liudija šie darbo grupėje nagrinėti dokumentai: „1923 m. žemės sklypų savininkų sąraše įrašytas M. A. turėjo – 2,72 ha žemės. Pagrindas LVA F. 55 ap. 9 b. 38 l. 160“. Papildomai pažymėta, kad nustatant dokumentų patikimumą buvo išsiųstas prašymas į Lietuvos valstybės archyvą ir buvo gautas 1923 m. savininkų sąrašas.
5.3. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1996 m. rugsėjo 10 d. pažyma Nr. 180, išduota pareiškėjui, patvirtinta, kad Vilniaus – Trakų apskr., Trakų vlsč., (duomenys neskelbtini) k., pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą – Trakų r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kaime, žemės savininkė A. M. turėjo iš viso 2,72 ha žemės. Taip pat nurodyti nuosavybės teisę į žemės valdą prašantys atstatyti asmenys: V. M. (V. M.) – 1,36 ha, I. U. – 1,36 ha.
5.4. Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA), išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam tenkantį buvusios savininkės A. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, t. y. 1,36 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r., Vilniaus apskrityje, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymu, 1997 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 79-3884 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. M.“, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,72 ha žemės. Sprendime papildomai nurodė, kad nuosavybės teisės į pareiškėjui tenkančios 0,64 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau, paruošus žemės reformos žemėtvarkos projektą.
5.5. VAVA 1999 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 79-6185, kuriuo atkūrė nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią likusią nekilnojamojo turto dalį, t. y. 0,64 ha žemės, vietoj turėtos 0,64 ha žemės, neatlygintinai nuosavybėn perduodama lygiavertį bendrą 0,32 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai.
Šalies argumentai
5.6. Pareiškėjas 2019 m. kovo 22 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti duomenis apie A. M. turėtą žemę.
5.7. Archyvas 2019 m. gegužės 14 d. pažyma Nr. R4-1265 „Apie A. M. nekilnojamąjį turtą“ (toliau – ir Archyvo pažyma) informavo pareiškėją, kad Vilniaus – Trakų seniūnijos archyviniame fonde yra Vilniaus – Trakų valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąrašas, kuriame įrašyta M. A. (A.), (duomenys neskelbtini) kaime turėjusi 2 ½ žemės, bei Vilniaus – Trakų apskrities Trakų valsčiaus piliečių sąrašų 1925 m. byla, kurioje įrašyta (duomenys neskelbtini) kaimo gyventoja M. A. (A.), gimusi (duomenys neskelbtini) m.: skiltyje „Ar turi skirtinės žemės“ įrašyta „Turi 3 dešimtines po vyro, kuris priklausė Trakų vlsč. valstiečiams“.
5.8. Pareiškėjas, vadovaudamasis Archyvo pažymoje užfiksuotais duomenimis apie A. M. turėtą nekilnojamąjį turtą, 2019 m. rugpjūčio 23 d. prašymu dėl informacijos suteikimo kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrių, prašydamas perskaičiuoti grąžintiną plotą ir 0,56 ha žemės ploto likutį grąžinti.
5.9. NŽT Trakų skyrius 2019 m. lapkričio 25 d. raštu informavo pareiškėją, kad jis Archyvo pažymą pateikė praleidęs įstatymais nustatytus terminus nuosavybės teises įrodantiems dokumentams pateikti ir nurodė, kad klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,56 ha žemės plotą gali būti nagrinėjamas tik teisme nuginčijus juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusi savininkė A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė didesnį žemės plotą.
6. Teismas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintų nuostatų prasmę, įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus, kurie gali būti atnaujinami tik dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Įstatymo leidėjas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodė, kad pagrindinis įstatymo pakeitimo tikslas suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą, teismui pripažinus, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas byloje vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 12, 13 punktų nuostatomis.
8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas nuosavybės teisę patvirtinančiam dokumentui pateikti, turėjo egzistuoti iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi nustatyto termino pabaigos, t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d. teismas nurodė, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybės archyvo išduotų duomenų, t. y. 1923 m. žemės sklypų savininkų sąrašo, pagrindu pareiškėjo atžvilgiu priimti 1997 m. gruodžio 30 d. ir 1999 m. birželio 17 d. Vilniaus – Trakų apskr. Trakų vlsč. piliečių sąrašų 1925 m. byla, kurioje įrašyta (duomenys neskelbtini) kaimo gyventoja M. A. (A.), turinti tris dešimtines skirtinės žemės po vyro, t. y. 0,56 ha daugiau, negu, kad buvo atkurta pareiškėjui ir kitai pretendentei, valstybės archyve buvo saugoma tiek pirminio pareiškėjo kreipimosi į minėtą įstaigą metu, tiek visos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymo metu, tačiau Archyve saugoti 1925 m. duomenys procedūros vykdymo metu nepateikti nei pareiškėjui, nei nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą vykdžiusiai institucijai. Teismas pažymėjo, kad priežastys, dėl kurių praleistas terminas nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti, egzistavo Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi nustatyto termino eigos metu.
9. Teismas sprendė, kad pareiškėjas terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo aktyvus, tinkamai ir laiku įgyvendino Atkūrimo įstatyme numatytas pareigas. Nepraleidęs įstatymais numatytų terminų, pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. M. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) k., Trakų r. sav. teritorijoje bei giminystės ryšį su savininke patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas, nežinodamas tikslaus buvusios savininkės nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto kiekio, pasitikėjo jam valstybės archyvo pateiktais duomenimis, kad pagal Vilniaus – Trakų valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąrašą pareiškėjo močiutė (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 2 ½ žemės, t. y. 2,72 ha žemės. Tai, kad Archyve yra duomenų apie 1925 m. buvusios savininkės nuosavybės teisėmis valdytą didesnį žemės kiekį, pareiškėjui nebuvo žinoma. Pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti valstybės institucijos pateiktais duomenimis, juo labiau, kad tiek pareiškėjui, tiek nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą vykdžiusiai institucijai Archyvo pateikti duomenys sutapo.
10. Teismas, vadovaudamasis aktualia LVAT praktika, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nežinodamas tikslaus buvusios pretendentės iki nacionalizacijos valdyto žemės kiekio, savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, ką patvirtina VAVA 1997, 1999 m. pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai, kuriais pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės iki nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto dalį iš Archyvo gautų duomenų pagrindu, tačiau nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių laiku negavo reikalingos teisingos ir išsamios informacijos apie buvusios savininkės A. M. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dydį, nors minėtus duomenis, t. y. tiek 1923, tiek 1925 metų, Archyvas nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymo metu bei pirminio pareiškėjo kreipimosi į Archyvą metu turėjo savo žinioje, kas reiškia, kad terminas nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti buvos praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo galimybės sužinoti tikslų buvusios savininkės A. M. iki nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto dydį iš kitų giminaičių buvo ribotos dėl buvusios savininkės, t. y. pareiškėjo močiutės, išvykimo į Lenkiją. Liudytojas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog pareiškėjas jokių kitų giminaičių, kurie būtų galėję suteikti informacijos apie valdyto nekilnojamojo turto dydį, išskyrus prieš (duomenys neskelbtini) metų mirusią pareiškėjo seserį, neturėjo, todėl, teismas sprendė, kad pareiškėjas pagrįstai pasitikėjo oficialios valstybės institucijos, valstybės archyvo, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymo metu pateiktais duomenimis.
12. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, jog pareiškėjas jau anksčiau turėjo abejonių dėl A. M. valdyto turto kiekio, tačiau visą nurodytą laikotarpį iki 2019 m. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų gauti duomenis apie tikslų iki nacionalizacijos valdytą turtą, pažymėjo, kad abejones pareiškėjui kėlė būtent nežinojimas tikslaus valdyto turto dydžio bei negalėjimas minėtų aplinkybių sužinoti iš artimų giminaičių, kas lėmė pareiškėjo kreipimąsi į Archyvą nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymo metu. Pareiškėjas iki 2019 m. neturėjo pagrindo nepasitikėti valstybės archyvo pateiktais duomenimis apie buvusios savininkės nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto dydį. Tai, kad pareiškėjas tik 2019 m. sužinojo, kad galimai atkūrimo metu buvo gauti netikslūs duomenys apie buvusios pretendentės valdytą turtą, patvirtina ir teismo posėdžio metu pateikti liudytojo paaiškinimai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra garbaus amžiaus, patyręs (duomenys neskelbtini), todėl jo galimybės anksčiau (t. y. dar 2019 m.) kreiptis į teismą dėl termino atstatymo buvo ribotos.
13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo veiksmus, gavus Archyvo pažymą (kreipimasis į NŽT, kreipimasis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, rengiant pareiškimą teismui, kreipimasis į teismą), padarė išvadą, kad gavęs 2019 m. gegužės 14 d. Archyvo pažymą, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, gindamas savo teises, kreipėsi į NŽT, rinko dokumentus, reikalingus valstybės garantuojamai antrinei teisinei pagalbai gauti, 2021 m. pradžioje kreipėsi į teismą.
14. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Archyvo pažymoje užfiksuotus duomenis, taip pat atsižvelgdamas į apribotas galimybes pareiškėjui žinoti apie jo močiutės iki turto nacionalizavimo momento valdomos žemės kiekį, pareiškėjo elgesį nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu bei gavus 2019 m. gegužės 14 d. Archyvo pažymą, į įstatymų leidėjo siekį suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą teismui pripažinus, kad jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, padarė išvadą, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinančiam dokumentui pateikti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas atnaujinti minėtą terminą.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 29 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos Lietuvos valstybės naudai 186,63 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
III.
16. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. M. pareiškimą atmesti pilna apimtimi; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. papildomą sprendimą ir pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
Atsiliepimas
17. Atsakovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:
17.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, dėl to priėmė klaidingus sprendimus, kurie prieštarauja tiek teisės normose įtvirtintoms nuostatoms, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.
17.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino Nacionalinės žemės tarnybos nurodytų aplinkybių, kad esant įstatymo numatytais terminais įvykdytai nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai į A. M. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą turtą ir pareiškėjui nerealizavus savo teisės kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad A. M. iki nacionalizacijos valdė didesnį turtą, nei buvo nustatytas vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Pareiškėjas neturi materialiosios teisės, kurią galima būtų įgyvendinti atnaujinus praleistą įstatymo numatytą terminą, todėl termino atnaujinimas nagrinėjamoje byloje nesukuria pareiškėjui teisių, kurias jis galėtų įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procese.
17.3. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrindiniu motyvu, lėmusiu praleisto įstatymo numatyto termino atnaujinimą, siejo išimtinai su Archyvo pažymos gavimu, tai yra vienintelis byloje esantis pareiškėjo pateiktas įrodymas, kuris galėtų kelti abejonę dėl to, ar nuosavybės teisės buvo atkurtos į visą ankstesnės savininkės valdytą turtą, tačiau byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kodėl į Archyvą dėl papildomų duomenų gavimo buvo kreiptasi tik 2019 metais ir kodėl, net ir gavus Archyvo pažymą, dėl praleisto įstatymo numatyto termino atnaujinimo buvo kreiptasi praėjus beveik dvejiems metams po nurodytos pažymos gavimo.
Atsiliepimas
17.4. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nurodė, kad atsitiktinio pokalbio metu sužinojo, jog atkuriant nuosavybes teises pasitaikydavo atvejų, kai iš Archyvo buvo gaunami netikslūs duomenys apie iki nacionalizacijos valdytą turtą ir dėl to pareiškėjas kreipėsi į Archyvą dėl nurodytų duomenų patikslinimo, tačiau pareiškėjas nenurodė nei kada tiksliai, nei su kuo, nei kokiomis aplinkybėmis vyko pokalbis dėl minėtų aplinkybių, šių duomenų nepatvirtino ir liudytojas teismo posėdžio metu, jis negalėjo patvirtinti kada tiksliai jo tėvui – pareiškėjui, atsirado abejonė dėl to, kad galimai nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į visą ankstesnės savininkės iki nacionalizacijos valdytą turtą.
17.5. Nagrinėjamoje byloje privalėjo būti vertinama ne tik tai, kada buvo kreiptasi ir gauta pareiškėjo pateikiama Archyvo pažyma, tačiau tai, ar pareiškėjas buvo aktyvus ir atsakingas ir per protingą laiką nuo abejonių atsiradimo kreipėsi dėl nurodytos pažymos į Archyvą. Pareiškėjui nepateikus nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, pareiškėjui formuojama palanki ir Konstitucinio teismo praktikai prieštaraujanti situacija, kai asmeniui suteikiamas neproporcingai ilgas laiko tarpas nuosavybės teisių atkūrimo vykdymui. Nuosavybės teisės į A. M. valdytą turtą buvo atkurtos 1999 metų birželio mėnesį, į Archyvą dėl papildomų dokumentų gavimo kreiptasi 2019 metais, t. y. praėjus 20 metų nuo nuosavybės teisių atkūrimo, byla dėl termino atnaujinimo nagrinėjama beveik po 22 metų nuo nuosavybės teisių atkūrimo į A. M. turtą. Tokia ydinga situacija neabejotinai iškreipia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą, prieštarauja minėtai Konstitucinio teismo praktikai.
17.6. Archyvo pažyma gauta 2019 m. gegužės 14 d., o pareiškimą teismui dėl praleisto įstatymų numatyto termino atnaujinimo pirmą kartą bandyta teikti tik 2021 m. vasario 17 d., praėjus beveik dvejiems metams nuo Archyvo pažymos gavimo. Aplinkybės, jog pareiškėjas yra ligotas, patyręs (duomenys neskelbtini), sunkiai juda – buvo nurodytos tik pareiškėjo atstovės bei liudytojo (kuris yra Pareiškėjo sūnus) teismo posėdžio metu, tačiau šios aplinkybės turėjo būti patvirtintos į bylą pateiktais įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino šiuos pareiškėjo teiginius, neįsitikinęs jų tikrumo, nereikalaudamas iš šalių pagrindimo.
17.7. Pareiškėjo 2019 m. gegužės 14 d. gauta Archyvo pažyma pati savaime nesukuria pagrindo konstatuoti, kad įstatymo numatytas terminas nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomas jo manymu svarbias aplinkybes – sužinojimą, apie galimas Archyvo klaidas teikiant duomenis, pareiškėjo sunkią sveikatos būklę. Net ir esant byloje nustatytai aplinkybei, kad Archyvo pažyma gauta 2019 m. gegužės 14 d., tai nepateisina pareiškėjo delsimo beveik du metus kreiptis į teismą dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
17.8. Nagrinėjamoje byloje netinkamai nustatyta Nacionalinės žemės tarnybos procesinė padėtis, kadangi Nacionalinė žemės tarnyba neatitinka atsakovo statuso Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 2 dalies numatyto reglamentavimo prasme. Šiuo atveju Nacionalinės žemės tarnybos procesinė padėtis turėjo būti pakeista iš atsakovo į trečiojo suinteresuotojo asmens. Nors toks prašymas nebuvo reikštas pirmosios instancijos teisme, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos pripažinimas atsakovu nagrinėjamoje byloje pažeidžia Nacionalinės žemės tarnybos teises, turi esminės įtakos jos teisėms ir pareigoms, neatitinka faktinės Nacionalinės žemės tarnybos padėties procese, todėl prašoma pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos procesinę padėtį į trečiojo suinteresuotojo asmens.
17.9. Atsakovas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. papildomu sprendimu, kuriuo iš Nacionalinės žemės tarnybos pareiškėjo naudai priteistą 186,63 Eur bylinėjimosi (antrinės teisinė pagalbos) išlaidų. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijami Nacionalinės žemės tarnybos priimti sprendimai ar veiksmai (neveikimas). ABTĮ nuostatos nesuteikia teisės reikšti prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo suinteresuotojo asmens. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš subjekto, kurio priimti sprendimai ar veiksmai nėra ginčijami byloje, neatitinka teisingumo principo, iš esmės pažeidžia Nacionalinės žemės tarnybos teises ir teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinančiam dokumentui pateikti.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atnaujino pareiškėjui terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti, konstatavęs, jog pareiškėjas terminą praleido dėl svarbių priežasčių, o papildomu sprendimu priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
20. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, dėl to priėmė klaidingus sprendimus, kurie prieštarauja tiek teisės normose įtvirtintoms nuostatoms, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.
21. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
22. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ir pretendentė I. U., nepraleidę įstatymais numatytų terminų, pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. M. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę bei giminystės ryšį su savininke patvirtinančius dokumentus. VAVA 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 79-3884 ir 1999 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 79-6185 atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,36 ha žemės dalį, jo nuosavybėn neatlygintinai perduodant atitinkamai 0,72 ha žemės valdos dalį bei lygiavertį 0,32 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog nepaisant, to, kad ankstesnė savininkė iki nacionalizacijos nuosavybės teise realiai valdė didesnį žemės kiekį, neturėdamas tai patvirtinančių duomenų, pareiškėjas sutiko su valstybės archyvo pažymoje nurodytu kiekiu. Apie tikslų A. M. valdytą žemės plotą 1925 m. pareiškėjas sužinojo tik 2019 m. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 14 d. gavo pažymą, patvirtinančią, kad Vilniaus Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde be duomenų, kurie buvo pateikti agrarinės reformos tarnybai, taip pat yra ir Trakų valsčiaus piliečių sąrašų 1925 m. byla, kurioje įrašyta, kad A. M. turėjo 3 dešimtines, t. y. 3,28 ha žemės. Pareiškėjo teigimu, terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems papildomiems dokumentams jis praleido ne dėl savo kaltės ar aplaidumo.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).
25. Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).
27. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjo argumentų, terminas nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui pateikti buvo praleistas dėl subjektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas nurodo žinojęs, jog ankstesnė savininkė iki nacionalizacijos nuosavybės teise realiai valdė didesnį žemės kiekį, tačiau turėdamas abejonių dėl A. M. valdyto žemės ploto dydžio, papildomai jokių veiksmų neatliko ir į Lietuvos centrinį archyvą nesikreipė dėl duomenų apie A. M. turėtą žemę duomenų tikslinimo, nei iki nuosavybės teisių atkūrimo 1997-1999 m., nei vėliau. Be to, pareiškėjas, gavęs 2019 m. gegužės 14 d. pažymą, į NŽT kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 23 d. NŽT atsakymą pareiškėjui pateikė 2019 m. lapkričio 25 d., paaiškinant apie praleistą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti ir pasiūlant kreiptis į teismą, tačiau dėl termino atnaujinimo pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2021 m. vasario 17 d. Taigi, net ir 2019 m. gegužės 14 d. sužinojęs tikslų žemės plotą, į teismą pareiškėjas kreipėsi tik praėjus 1,5 metų po sužinojimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo aktyvus ir rūpestingas bei delsė kreiptis į Lietuvos centrinį archyvą dėl duomenų patikslinimo, taip pat delsė kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo.
28. Nors pareiškėjo atstovė advokatė nurodė, kad pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, kadangi ginčo laikotarpiu buvo garbingo amžiaus ir patyręs (duomenys neskelbtini), tačiau į bylą nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, kad gavęs duomenis iš archyvo iki 2021 m. vasario 17 d. jis objektyviai negalėjo kreiptis į teismą. Dėl šių pareiškėjo atstovės argumentų taip pat atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatyme nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016.
29. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui.
30. Dėl NŽT apeliacinio skundo argumento, jog teismas turėjo NŽT suteikti trečiojo suinteresuoto asmens statusą, o nelaikyti NŽT atsakovu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 46 straipsnio 2 dalį administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo teismo atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui paduoti, t. y. nėra skundžiami NŽT veiksmai, sprendimas ar vilkinimas atlikti veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė NŽT atsakovu.
31. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 straipsnis), todėl priėmė neteisėtą sprendimą, todėl NŽT apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjo prašymas atmetamas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi naikinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimas, yra pagrindas panaikinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir 2021 m. lapkričio 29 d. papildomą sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo V. M. (V. M.) teisių perėmėjų A. A., S. M., J. M., L. L. ir R. K. prašymą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.