- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-11-19
- Bylos Nr.
- 2A-919-275/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė (pran.), Romualda Janovičienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo, Kaišiadorių rajono vyriausiojo
- Atsakovas
- AB „VST“
- Trečiasis asmuo
- Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, D. F.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Edvardas Juozėnas Procesinio sprendimo kategorija 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
2008 m. lapkričio 19 d.,
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Kaišiadorių rajono vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, ieškinį atsakovui AB „VST“, tretiesiems asmenims Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, D. F. dėl įpareigojimo sudaryti sutartį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą sudaryti su D. F. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros tiekimo į butą, esantį (duomenys neskalbtini) bei priteisti iš atsakovo valstybės naudai žyminį mokestį ir teismo išlaidas. Nurodė, kad 2006-10-02 Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, atstovaujama Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus A. L., ir D. F. sudarė gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskalbtini), nuomos sutartį. D. F. išnuomotos patalpos yra daugiabučiame name, į kurį tiekiama elektros energija, tačiau visuomeninis elektros energijos tiekėjas - AB „VST“ atsisako sudaryti su D. F. Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį. AB „VST“ 2006-10-17 rašte Nr. 10240-2746 „Dėl elektros energijos tiekimo“ nurodo, kad sudarant sutartis su nuomininkais, o ne su turto savininkais, didėja atsiskaitymo už patiektą elektros energiją rizika. Ypač tai aktualu, kai sutartys sudaromos su savivaldybių butų nuomininkais. Savo rašte bendrovė teigia, kad ir ankstesnis buto nuomininkas liko įsiskolinęs akcinei bendrovei daugiau kaip tris šimtus litų. Dėl šios priežasties jie siūlo buto nuomininkui ir savivaldybei sudaryti trišalę visuomeninio elektros energijos tiekimo sutartį, pagal kurią savivaldybė būtų subsidiariai atsakinga bendrovei už atsiskaitymą už patiektą elektros energiją. Nurodo, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimosi taisyklių 30 punkte aiškiai nustatyta, kad operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininkais. Savivaldybė nesutiko su reikalavimu sudaryti trišalę sutartį ir 2006-10-17 raštu Nr. (3.4-V) 2006/3-1711 kreipėsi į Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarybą prie Teisingumo ministerijos, prašydama įvertinti sutarties sąlygas. Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie Teisingumo ministerijos 2006-11-17 rašte Nr.(S-04)-4-3140 paaiškino, kad vadovaujantis galiojančiais įstatymais mokestis už elektros energiją, kai nuomojamos valstybės ir savivaldybių gyvenamosios patalpos imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr.876 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos patvirtinimo“ 2 p. nurodyta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro gyvenamųjų patalpų nuomininkai. Atsakovo reikalavimas sudaryti trišalę sutartį prieštarauja įstatymų reikalavimams. CK 6.383 str. nurodyta, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, ir tuo atveju, kai abonentas yra fizinis asmuo ir perka energiją asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, ji yra vartojimo sutartis. CK 6.161 str. 1, 2, 3 d. nurodyta, kad viešoji sutartis yra tokia sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros ir kt. organizacijos). Visiems paslaugas teikiantis juridinis asmuo privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis. Sudarydamas šias sutartis, juridinis asmuo neturi teisės kam nors suteikti privilegijų. Kadangi Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 30 p. nuostata dėl atsisakymo sudaryti sutartį akivaizdžiai prieštarauja įstatymams, todėl atsakovas privalo vadovautis įstatymų reikalavimais. Įstatymų leidėjas nesieja vartotojo su jo nuosavybės teise ir nenustato reikalavimų, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaroma tik su savininku. CK normose, reglamentuojančiose energijos pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.383 str.- 6.391 str.), vartojama sąvoka „abonentas (vartotojas)“ - tai yra asmuo, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms. Tokiu būdu, atsisakydama sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su vartotoja D. F. , AB „VST“ nesilaiko savo kaip vienintelio elektros energijos tiekėjo įsipareigojimo tiekti elektros energiją visiems pageidaujantiems, tuo pažeisdama įstatymų reikalavimus, viešąjį interesą, o tuo pačiu ir D. F. interesus. Be to, atsakovas, atsisakydamas sudaryti elektros energijos prikimo-pardavimo sutartį, kaip pagrindinę priežastį nurodo riziką, kad D. F. neatsiskaitys už patiektą elektros energiją. Tačiau iš pridėtų prie ieškinio apmokėjimo už elektros energiją bei kitas suteiktas paslaugas kvitų matyti, kad D. F. reguliariai moka mokesčius ir nepasitikėti ja nėra jokio pagrindo. Tai, kad bute nepajungta elektros energija, sukelia D. F. didelių ir suprantamų nepatogumų. Ji yra neįgali, elektros energija reikalinga jai medicininėms procedūroms atlikti. Bute reikalingas remontas, tam taip pat reikalinga elektros energija. Atsakovas akivaizdžiai ir nepagrįstai vengia atlikti savo prievolę. Iš atsakovo rašo matyti, kad AB „VST“ nesudaro elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su visais savivaldybių butų nuomininkais, įvardindama juos kaip ypatingą rizikos grupę. Šią grupę sudaro asmenys, turintys ribotas galimybes ginti savo interesus. Atsisakydamas sudaryti sutartį atsakovas pažeidžia įstatymų reikalavimus, todėl prokuroras tai vertina kaip viešojo intereso pažeidimą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008-05-30 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo – Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros atsakovo AB „VST“ naudai 2 000 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Teismas konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 30 punktų atitikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.161 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 25 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkto nuostatoms, 2007-11-19 sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 30 punktai dalyje dėl operatoriaus ar tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.161 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 25 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkto nuostatas. Minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje ir juo privaloma vadovautis sprendžiant iškilusį ginčą. Aukščiu minėtame sprendime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 5 punkte nustatyta, kad vartoti elektros energiją galima tik sudarius atitinkamas sutartis. Sutarčių sudarymo bendrąsias nuostatas bei principus nustato CK atitinkamos normos, išskyrus CK 1.1 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos. Vertinant operatoriaus ar tiekėjo, buto savininko ir nuomininko teisinius santykius bei jų teisinį reglamentavimą, teismas vadovaujasi bendromis Civilinio kodekso normomis bei specialiais teisės aktais, kadangi Civilinis kodeksas nustato bendruosius viešosios sutarties inter alia elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo principus, tačiau konkrečiai teisinius santykius, kylančius iš elektros energijos tiekimo, reglamentuoja Elektros energetikos įstatymas, Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka ir Taisyklės. Lietuvos Respublikos CK 6.161 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad visiems paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis. Taigi įstatymas numato, kad gali būti nustatytos ir išimtis iš šios nuostatos. Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties samprata numatyta CK 6.383 straipsnyje. Sutarties sąlygas nustato specialūs teisės aktai, t. y. Elektros energetikos įstatymas ir jo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai. Elektros energijos įstatymas šiuo atveju yra specialus teisės aktas, kuriuo yra reguliuojami tiekėjo ir vartotojo santykiai. Elektros energetikos įstatymo 25 straipsnis reguliuoja CK 6.161 straipsnio 2 dalies išimtį, kadangi elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį gali sudaryti tik vartotojas, o ne bet kuris asmuo, kuris kreipiasi dėl tokios sutarties sudarymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtame sprendime padarė išvadą, kad vartotojas Elektros energetikos įstatymo prasme yra ne kiekvienas asmuo, o tik asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos, ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 35 punktas). Analogiško turinio vartotojo sąvoka pakartota ir Taisyklių 6 punkte, todėl teisės normų analizė rodo, kad įstatymo norma įpareigoja operatorių tiekėją sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį ne su kiekvienu asmeniu, o tik su tuo, kuriam priklauso įrenginiai, prijungti prie perdavimo ar skirstomųjų tinklų. CK 4.13, 4.14 ir 4.19 straipsnių prasme įrenginiai yra buto priklausinys, t.y. antraeiliai daiktai, kuriuos ištinka pagrindinio daikto likimas. Buto elektros įrenginio valdymas šiuo atveju nulemia Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties turinį, kadangi yra tiekiamas specialus produktas – elektros energija, kurios tiekimas yra siejamas su atitinamais saugos reikalavimais, kuriuos gali užtikrinti tik įrenginius valdantis asmuo. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad butas, esantis Kaišiadorių r. sav., Žiežmarių m., Statybininkų g. 23-12, nuosavybės teise priklauso Kaišiadorių rajono savivaldybei. Be to, iš teismui pateikto rašytinio įrodymo – 2006-12-21 Elektros įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos Nr. 7562 matyti, kad ir po aukščiau minėto buto nuomos sutarties sudarymo už saugų elektros įrenginių eksploatavimą ir priežiūrą atsakinga liko Kaišiadorių rajono savivaldybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija aukščiau minėtame teismo sprendime padarė išvada, kad vartotoju teisiniuose santykiuose, kylančiuose iš elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, laikytinas patalpų, į kurias bus tiekiama elektros energija, savininkas. Su nuomininku elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma tik šalių susitarimu. Be to, teisėjų kolegija minėtame sprendime padarė išvadą, kad elektros energijos tiekimo ir naudojimo Taisyklių 29 ir 30 punktai, teisėtumo tikrinimo apimtimi dalyje dėl operatoriaus ar tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, neprieštarauja 2001-07-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtintų valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punktui. Teismas padarė išvadą, kad teismas neturi teisės įpareigoti atsakovą sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su buto nuomininku, nes taip būtų pažeistas vienas ir pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.). Teismas kritiškai vertino Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pateiktą rašytinį įrodymą - Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos prie Teisingumo ministerijos 2006-11-17 raštą Nr. (S-04)-4-3140. Iš teismui pateikto minėto Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos prie Teisingumo ministerijos rašto matyti, kad jame yra išdėstyta šios tarybos pirmininko nuomonė dėl trišalių elektros energijos tiekimo-vartojimo sutarčių sudarymo tarp AB „VST“, savivaldybių bei socialinio būsto nuomininkų. Šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas – įpareigojimas sudaryti dvišalę sutartį tarp AB „VST“ ir socialinio būsto nuomininko, t.y. faktinės šios civilinės bylos aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, išdėstytų aukščiau minėtame Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos prie Teisingumo ministerijos rašte. Be to, aukščiau minėtas raštas gali būti vertinamas tik kaip aukščiau minėtos Tarybos vadovo nuomonė ir ji nėra privaloma teismams, nagrinėjantiems konkrečius tarp elektros energijos tiekėjo ir fizinių asmenų iškilusius ginčus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, pagal UAB „Vilniaus energija“ ieškinį Vilniaus miesto savivaldybė dėl skolos už pateiktą energiją priteisimo yra išaiškinta, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t.y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 4 p. priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją - nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriem ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovas Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-05-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą - įpareigoti AB „VST“ sudaryti su D. F. Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į butą (duomenys neskalbtini), taip pat priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir teismo išlaidas Valstybės naudai. Nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime teismas konstatavo, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis ir jai taikomos CK 6.161 str. numatytos nuostatos. Lietuvos Respublikos CK 6.161 str. 2 d., 3 d. nustatyta, kad visiems paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis. Teismas teisingai nurodė, kad elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo Lietuvoje reguliavimo pagrindus, taip pat elektros energijos paslaugų tiekėjų ir vartotojų santykius bei sąlygas, skatinančias konkurenciją elektros energetikos sektoriuje reguliuoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, kuris yra specialus teisės aktas. Teismas teigia, kad Elektros energetikos įstatymo 25 str. reguliuoja CK 6.161 str. išimtį, kadangi elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį gali sudaryti tik vartotojas, o ne bet kuris asmuo, kuris kreipiasi dėl tokios sutarties sudarymo, tačiau minėto įstatymo 25 straipsnyje apie jokias išimtis nekalbama. Straipsnio tekstą „Visuomeninis tiekėjas privalo sudaryti sutartis ir tiekti elektros energiją visiems jam išduotoje licencijoje nustatytoje teritorijoje esantiems ir to pareikalavusiems vartotojams, nepasirinkusiems nepriklausomo tiekėjo“, taikant bet kokį teisės aiškinimo metodą, nėra pagrindo laikyti CK 6.161 str. išimtimi. Kitų įstatymų, kuriuose būtų nurodyta, kad atsakovas byloje nagrinėjamu atveju galėtų atsisakyti sudaryti sutartį, nėra. Kad operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku, nurodyta tik Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu Nr. 4-350, 30 punkte, tačiau įstatymų išimtys nustatomas taip pat įstatymu. Teismas pripažindamas, kad atsakovas pagrįstai atsisako sudaryti su D. F. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį remdamasis ūkio ministro patvirtintomis taisyklėmis, o ne įstatymais, pažeidė CK 1.3 str. 4 d. nuostatas, kur nurodyta, kad Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tiek, kiek įstatymų nustatyta. Teismas taip pat padarė išvadą, kad vartotojas Elektros energetikos įstatymo prasme yra ne kiekvienas asmuo, o tik asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo ar skirstomųjų tinklų, kad tie įrengimai turi jam priklausyti ir jis juos gali valdyti, todėl D. F., teismo nuomone, neatitinka vartotojui keliamų reikalavimų. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi D. F. atitinka visus vartotojui keliamus įstatymų reikalavimus. Ji sudarė su savivaldybe buto nuomos sutartį, butas su visais priklausiniais, tarp jų ir su vidaus elektros tinklais, jai yra perduotas perdavimo aktu (Vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-19 sprendime taip pat nurodyta, kad elektros įrenginiai yra buto priklausinys, t.y. antraeiliai daiktai, kuriuos CK 4.13, 4.14, 4.19 str. prasme ištinka pagrindimo daikto likimas), todėl ji turi vidaus elektros įrenginius, elektros energiją ji perka asmeniniams, savo šeimos ir namų ūkio poreikiams (CK 6.383 str. 2, 4 d.). Kokia teise vartotojui turi priklausyti vidaus elektros tinklai, įstatymų leidėjas nepasisako, todėl tai gali būti nuoma, panauda ar kiti teisėti pagrindai. Apriboti įstatyme numatytą teisę galima tik įstatymu. Tokių įstatymų, kuriuose būtų numatyta, kad elektrą pirkti ir buitiniu elektros energijos vartotoju gali būti tik turto savininkas, nėra. Taip pat Elektros energetikos įstatymo 2 str. 2 d. apibrėžta buitinio vartotojo sąvoka. Tai - fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Elektros energetikos įstatymo 24 str. 5 d. taip pat nurodyta, kad visuomeniniams tiekėjams (pagal minimo įstatymo 24 str. 1 d. atsakovas AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ yra visuomeninis tiekėjas) draudžiama diskriminuoti vartotojus ar vartotojų kategorijas. Elektros energetikos įstatymo 21 str. išvardintos skirstomųjų tinklų pareigos. Šio straipsnio 6 p. nurodyta, kad atsakovas privalo prijungti vartotojų ir gamintojų įrenginius, esančius skirstymo veiklos licencijoje nurodytoje teritorijoje, prie skirstomųjų tinklų pagal atitinkamus techninius norminius dokumentus ir technines sąlygas; 7 p. nurodyta, kad privalo raštu motyvuoti, kai atsisakoma suteikti elektros energijos persiuntimo paslaugą esamiems ir potencialiems naudotojams. Atsisakymas gali būti pagrįstas tik techninio pobūdžio kriterijais. Kad pajungti elektros energiją į D. F. butą nėra techninių kliūčių įrodo tai, kad, teismui priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, elektra į butą yra tiekiama. Elektros energijos tiekimo ir vartojimo taisyklių 35 p. taip pat nurodyti atvejai, kai tiekėjas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį su vartotoju - tai yra jeigu vartotojas yra skolingas už suvartotą elektros energiją ir kitas su tuo susijusias paslaugas ... ir (ar) yra kitų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad vartotojas nevykdys savo prievolių pagal sudarytą sutartį ir, operatoriui pareikalavus, vartotojas nepateikia visų būsimų prievolių pagal sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimo ar nesuteikia kitų nurodytų atsiskaitymo garantijų; jeigu sutarties negalima sudaryti dėl nuo operatoriaus ar tiekėjo nepriklausančių aplinkybių; kitais teisės aktuose nustatytais atvejais. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Atsakovas kaip pagrindinę priežastį, dėl kurios atsisako sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su nuomininkais, nurodo atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją riziką, tačiau byloje yra duomenys, kad D. F. gauna reguliarias pajamas, ji nebuvo ir nėra įsiskolinusi, todėl niekas neturi pagrindo ir teisės teigti, kad ji neatsiskaitys už suvartotą elektros energiją. Teismas nepagrįstai kaip įrodymą atmetė Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos prie Teisingumo ministerijos (toliau Tarnyba) išvadas, vertindama jas kaip tarnybos vadovo nuomonę. Tarnyba yra įsteigta konkrečiam tikslui - Konstitucinei Valstybės pareigai, kuri numatyta Konstitucijos 46 str., vykdyti - tai yra ginti vartotojų teises. Taip pat, Elektros energetikos įstatymo 36 str. 2 d. nurodyta, kad standartines elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygas tiekėjų teikimu tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, suderinusi su Nacionaline vartotojų teisių apsaugos taryba prie teisingumo ministerijos. Tokiu būdu Tarnybos kompetencija yra numatyta ir Elektros energetikos įstatyme, todėl teismas, atmesdamas jos išvadą kaip įrodymą, turėjo tai padaryti motyvuotai, aptardamas pačioje išvadoje išdėstytus argumentus, o ne atmesti ją be motyvų. Tai, kad raštą pasirašė institucijos vadovas, nėra pagrindo tvirtinti, kad tai yra tik tarnybos vadovo nuomonė. Neatsižvelgdamas į minėtos tarnybos išvadas, teismas priėmė sprendimą, kuris gina ne vartotoją ir jo teises, o konkretų verslą, perkelia savivaldybei pareigą rūpintis vartotojo atsiskaitymu už suvartotą elektros energiją kai tą daryti privalo atsakovas. Priimdamas sprendimą, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/20G8 pagal UAB „Vilniaus energija“ ieškinį Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už pateiktą, energiją priteisimo priimtu sprendimu. Tačiau teismas neatsižvelgė į skirtingas bylos aplinkybes. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją, tai yra dėl žalos atlyginimo, kai tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovas žalos nepatyrė ir nėra pagrindo teigti, kad tokia žala atsiras. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad šilumos energijos ir elektros energijos tiekimas turi esminių skirtumų. Jei tiekiama šiluma duoda naudą ir pastato ar buto savininkui, o šildymo sistema yra bendra visam namui, tai buto vidaus elektros tinklai yra atskira sistema, elektros energija, kuri tiekiama į atskirą butą yra apskaitoma atskirai, o į butą tiekiama elektros energija išimtinai naudojasi tik bute gyvenantis asmuo. Kad tai skirtingos energijos rūšys, matyti ir iš CK 6.383 str. 2 d. nuostatų, kur šilumos energijos, karšto ir šalto vandens pirkimo-pardavimo sutartims yra nustatytos kitos sudarymo sąlygos.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „VST“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-05-30 sprendimą palikti nepakeistą, o Kaišiadorių rajono apylinkes vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Tretieji asmenys Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija bei Kaišiadorių rajono savivaldybė sutinka su visais apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir prašo apeliacinį skundą patenkinti: panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-05-30 sprendimą ir priimti naują sprendimą - įpareigoti AB „VST“ sudaryti su D. F. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į butą (duomenys neskalbtini).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-19 sprendimo nuostata, jog atitikimas įstatymams ir LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimui Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklių ( toliau- Taisyklės) 29 ir 30 punktų dalyje dėl operatoriaus teisės atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir juo privaloma vadovautis sprendžiant iškilusį ginčą. Tai, jog administracinio teismo sprendime konstatuota, kad teisės atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku buvimas neprieštarauja kitų norminių aktų nuostatoms, neleidžia daryti išvados, kad teisė atsisakyti sudaryti sutartį yra absoliučia operatoriaus ar tiekėjo teise, kuri negalėtų būti ginčijama. Administracinio teismo byloje nebuvo nagrinėjama šiai bylai reikšminga aplinkybė, ar operatorius bei tiekėjas turi teisę bet kokiu pagrindu atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku, todėl administracinio teismo sprendimas neturi jokio prejudicinio ryšio su šia civiline byla. Ieškininiame pareiškime teismui (b.l. 3-5) nurodyta, kad atsisakymą sudaryti sutartį su nuomininkais atsakovas motyvuoja tuo, kad sudarius tokią sutartį, didėja atsiskaitymo už patiektą elektros energiją rizika. Atsakovas yra verslo įmonė ir tai, kad jo verslas yra elektros energijos tiekimas, nėra pagrindu sudaryti jam išimtines teises pelno gavimui ir perkelti pareigą solidariai atsakyti už nuomininkui suteiktą paslaugą viešajam juridiniam asmeniui – savivaldybei. Tai, kad LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876 ( LR Vyriausybės 2002-05-13 nutarimo Nr. 658 redakcija) patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos (toliau – Tvarka) aprašo 2 p. nustatyta, jog Šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka, leidžia daryti išvadą, kad nuomininkė pagrįstai reikalauja, jog su ja būtų sudaryta elektros energijos tiekimo sutartis. Tai, kad ji gali neapmokėti už tiekiamą energiją, nėra pagrindu atsakovui atsisakyti sudaryti tokią sutartį. Atsakovas turi teisę siekti, kad gyvenamosios patalpos savininkas nuomos sutartyje su nuomininku numatytų teisę nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su nuomininku, jam neapmokėjus tam tikrą laiką už patiektą elektros energiją, t.y. siekti gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pakeitimo, jei šios sąlygos nebuvimas kliudo atsakovui pelningai vystyti verslą. Atsakovas gali siekti, kad gyvenamosios patalpos savininkas atlygintų atsakovui atsiradusią žalą dėl to, kad nėra galimybės iš buto nuomininko išieškoti apmokėjimo už suteiktą paslaugą. Tik tokiu atveju, jei būtų galima daryti išvadą, kad sutarties sudarymas su nuomininku atsakovui darys neatlyginamus nuostolius, jo atsisakymas sudaryti sutartį būtų pagrįstas.
LR Elektros energijos įstatymo 25 straipsnis yra bendro pobūdžio norma, lyginant su aukščiau nurodytos Tvarkos 2 p. nuostatomis, todėl nėra pagrindo abejoti, ar LR Vyriausybės nustatytos Tvarkos 2 p. nuostatos dėl sutarties sudarymo su nuomininku neprieštarauja LR Elektros energijos įstatymo 25, 27 straipsnio nuostatoms, įpareigojančioms visuomeninį tiekėją sudaryti sutartį su vartotoju ir vartotojo pareigą atsiskaityti su tiekėju už elektros energiją.
Teismo sprendimas naikintinas LR CPK 330 str. pagrindu, teismui netinkamai pritaikius LR Elektros energijos įstatymo 25 straipsnį, netinkamai išaiškinus Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklių ( toliau- Taisyklės) 29 ir 30 punktų nuostatas, bei netinkamai taikius teisminę praktiką - LR Vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-19 sprendimą.
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2008 pagal Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovui AB „VST“ 2008-11-04 priimta nutartis yra precedentu sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, todėl ja privaloma vadovautis.
Iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis į valstybės biudžetą, nuo kurio mokėjimo paduodant ieškinį ir apeliacinį skundą buvo atleistas prokuroras ( LR CPK 96 str. 1 d. ), t.y. po 127,30 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti.
Ieškinį patenkinti.
Įpareigoti AB „VST“ sudaryti su D. F. (a.k. (duomenys neskalbtini), gyvenančia (duomenys neskalbtini), Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į butą, esantį (duomenys neskalbtini).
Priteisti iš atsakovo AB „VST“ 254,60 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.