Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo N. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2013 m. balandžio 15 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtos subendrintos bausmės laiką N. Ž. įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2014 m. kovo 18 d.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2014 m. rusėjo 22 d.

R. B. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista R. B. iš N. Ž. 3000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

N. Ž. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 3 d., apie 21–22 val., iš E. B. buto, adresu: (duomenys neskelbtini), slapta paėmęs R. B., su kuriuo tame bute kartu girtavo, automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelius, iš kiemo, esančio minėtu adresu, pagrobė ten stovėjusį, R. B. priklausantį 3000 Lt vertės automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis N. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir bent sušvelninti paskirtą bausmę, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Savo skunde nuteistasis ginčija savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, argumentuodamas tuo, jog jis viso baudžiamojo proceso metu neigė paėmęs nukentėjusiojo R. B. automobilio raktelius ir tvirtino, kad raktelius paėmė bei automobilį vairavo A. R.. Taip pat N. Ž. pažymi, kad E. Z. ir A. R. davė analogiškus parodymus, siekdami jį (apeliantą) apšmeižti ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto skunde nurodytais argumentais. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį N. Ž. atžvilgiu priėmė išsamiai ir nešališkai ištyręs bei įvertinęs visus bylos duomenis, taip pat ir apeliaciniame skunde minimų liudytojų parodymus, ir argumentuotai nurodė, kodėl apelianto parodymai buvo atmesti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo N. Ž., tiek priešingą poziciją turinčių liudytojų E. Z. ir A. R. parodymus, taikė vienodus kriterijus ir minėtų asmenų parodymus vertino visumoje su nukentėjusiojo R. B., liudytojų E. B., M. K., G. P. ir L. L. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai teisingais laikė būtent liudytojų E. Z. ir A. R. parodymus, atmesdamas nuteistojo keliamą versiją. Pritartina ir apylinkės teismo išvadai, kad nukentėjusysis R. B. įvykio vakarą, palikęs automobilį ne savo namų kieme, galėjo paprašyti A. R., kad šis užrakintų jo automobilį ir parneštų raktelius į vidų. Kaip matyti iš bylos duomenų, automobilio užvedimo rakteliai iš tiesų buvo E. B. bute. Tai patvirtino liudytojai E. B. ir M. K. bei pats apeliantas. Atkreipiamas dėmesys, kad nuoseklius parodymus viso baudžiamojo proceso metu davė ne tik apeliantas, bet ir liudytojai A. R. bei E. Z., kurie teigė, kad būtent N. Ž. iš buto paėmė automobilio raktelius ir vairavo automobilį. Liudytojas M. K., ikiteisminio tyrimo metu parodė (1 t., 53 b. l.), kad N. Ž. jam prisipažino, jog iš kiemo jie išvažiavo trise, t. y. A. R., E. Z. ir N. Ž., tačiau išleidęs A. R. ir E. Z., N. Ž. vienas pats išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Kaip paaiškino minėtas liudytojas, N. Ž. jam sakė, kad jis (N. Ž.) neprisimena, kaip ir kokiomis aplinkybėmis pasiėmė R. B. automobilį. Esant tokiems bylos duomenims, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti minėtų liudytojų parodymais, ir byloje nenustatyta objektyvių duomenų, kad liudytojai bei nukentėjusysis turėtų pagrindą duoti neteisingus parodymus.

Administracinio teisės pažeidimo protokole (1 t., 39 b. l.) užfiksuota, kad N. Ž. 2014 m. vasario 4 d. 1.45 val. (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, buvo sustabdytas policijos pareigūnų vairuojantis automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė R. B.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad savo automobiliu, nei N. Ž., nei kitiems asmenims naudotis neleido. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis ir N. Ž. iki nagrinėjamo įvykio nebuvo pažįstami, ir juo labiau tarp jų nebuvo nusistovėjusios praktikos, leidusios N. Ž. naudotis nukentėjusiojo automobiliu. Bylos medžiaga nustatyta, kad būtent dėl N. Ž. veiksmų teisėtas automobilio valdytojas prarado galimybę naudotis, valdyti ir disponuoti savo turtu. Todėl, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, kad laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo jį užvaldyti nesudaro vagystės sudėties būtinųjų požymių tik tais atvejais, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, yra nusistovėjusi praktika, jog savininkas šiam tuo turtu leidžia (yra ne kartą leidęs) naudotis, N. Ž. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip automobilio vagystė. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ir pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog N. Ž. nurodyta aplinkybė, kad jis automobilį vairavo ne visą laiką, jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia.

Apeliantas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, akcentuoja tai, kad jis bandė išvengti sunkesnių padarinių – iškart, turėdamas galimybę, skambino automobilio savininkui. Dėl to pažymima, kad šiuos veiksmus apeliantas atliko jau po to, kai nusikaltimas buvo baigtas ir apeliantas buvo sulaikytas policijos pareigūnų, todėl galimybės kilti sunkesniems padariniams jau nebebuvo. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos ir apeliacinio skundo, apeliantas tik iš dalies prisipažįsta ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo nuomonei, jog N. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra.

Taigi išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. Ž. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl automobilio vagystės pagal BK 178 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis N. Ž. prašė bent sušvelninti jam paskirtą bausmę. Atkreipiamas dėmesys, kad savo skunde apeliantas nenurodė jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, todėl keisti skundžiamą nuosprendį ir švelninti pagal BK 178 str. 2 d. apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę (1 m. 4 mėn.), kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė už įstatymo sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį (vidurkis – 3 m. 1 mėn. 15 d.), nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo N. Ž. apeliacinį skundą atmesti.