Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-12 · Civilinė byla Nr. 2A-265-823/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-02-18Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-01-12Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-12
Bylos Nr.
2A-265-823/2015
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00416-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Atsakovas
O. N.-T.
Ieškovas
V. R.
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. Nr. 2A-265-823/2015Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00416-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 114.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės O. N.-T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė V. R. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės O. N.-T. 60 528 Lt skolą, 17 079,16 Lt sutartinių palūkanų, 5 proc. įstatyminių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (nuo 2013 m. vasario 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 328 Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad suteikė atsakovei paskolą grynaisiais pinigais pagal skolos raštelį, kuriuo atsakovė patvirtino, kad gavo: 2011 m. lapkričio 22 d. – 10 000 EUR (34 528 Lt) ir 16 000 Lt, o 2012 m. balandžio 20 d. – 10 000 Lt. Atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei skolos raštelyje sutartas 2 proc. mėnesines (24 proc. metines) palūkanas nuo paskolos dalių gavimo dienos iki paskolos grąžinimo dienos. Šalys raštu susitarė, kad 2011 m. lapkričio 22 d. gauta paskola bus grąžinta iki 2012 m. balandžio 20 d., žodiniu susitarimu šis terminas buvo pratęstas. Skolos raštelyje atsakovė nurodė, kad paskola pratęsiama iki 2013 m. balandžio 1 d., todėl laikytina, kad tai taikoma ir 2011 m. lapkričio 22 d., ir 2012 m. balandžio 20 d. gautoms paskolos dalims. Ieškovės atstovas kreipėsi į atsakovę su ikiteismine 2013 m. sausio 17 d. pretenzija Nr.ll-REM. 2013 m. sausio 31 d. buvo pakartotinai kreiptasi į atsakovę dėl paskolos sumokėjimo, tačiau atsakovė skolos ir palūkanų nesumokėjo, atsakymų iš jos negauta, todėl akivaizdu, kad skolą sumokėti ji vengia. Atsakovė skolinga ieškovei 17 079,16 Lt sutartinių palūkanų.

Atsakovė O. N. – T. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad paskolos sutartyje (skolos raštelyje) nėra aiškiai nurodyta apie pinigų perdavimą paskolos gavėjui, todėl šio dokumento negalima laikyti tinkamai įforminta šalių paskolos sutartimi, atitinkančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio reikalavimus. Skolos raštelis rodo tik paskolos davėjo ketinimą perduoti pinigus. Sutartyje nėra nurodytas nei pinigų perdavimo, nei priėmimo faktas, nei tokių veiksmų atlikimo vieta ir/ar data. Paskolos raštelyje po 2012 m. balandžio 20 d. dalimi kaip paskolos davėjas pasirašė kitas asmuo – I. B., todėl lieka neaišku, kas tariamai atsakovei paskolino 68 365 Lt sumą – V. R. ar I. B.. Ieškovė turi finansinių problemų, yra paėmusi paskolą, todėl neaišku, iš kokių lėšų ji neva suteikė paskolą atsakovei.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – priteisė ieškovei V. R. iš atsakovės O. N. – T. 60 528 Lt skolos, 17 079,16 Lt palūkanų, iš viso – 77 607,16 Lt, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2013 m. vasario 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 784,30 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš O. N. T. valstybei 19,61 Lt procesinių dokumentų siuntimo ir įteikimo išlaidų.

Vertindamas 2011 m. lapkričio 22 d. paskolos raštelio turinį ir jame pavartotas sąvokas „pasiskolinau“, „šią sumą turiu grąžinti 2012 m. balandžio 20 d.“ ir kitas sąvokas, teismas sprendė, kad atsakovė sutartyje nurodytus pinigus gavo prieš pasirašant sutartį. Tokią išvadą, teismo vertinimu, neabejotinai leidžia padaryti ir vėlesni įrašai, esantys paskolos raštelyje, t.y. paskolos raštelio apatinėje dalyje nurodyta, kad „paskola pratęsiama iki 2013 m. balandžio 1 d., t.y. 16 000 Lt ir 10 000 EUR. Papildomai nuo 2012 m. balandžio 20 d. paimta 10 000 Lt. Galutinė suma 2013 m. balandžio 1 d. su procentais sudaro 68 365 Lt.“ Teismas nurodė, kad akivaizdu, jog pastarieji įrašai paskolos sutartyje yra padaryti vėliau nei 2011 m. lapkričio 22 d., juose kalbama apie ankstesnės paskolos pratęsimą, bei patvirtinamas faktas, kad 2012 m. balandžio 20 d. naujai buvo paimta (pasiskolinta) dar 10 000 Lt. Paskolos raštelyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai, pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjai (atsakovei), t.y. nėra nustatyta paskolos davėjo (ieškovės) pareiga paskolinti, šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, t.y. grąžinimo terminų, palūkanų ir kt., paskolos sutartį surašė ir vėlesnius jos įrašus padarė būtent atsakovė O. N. - T. Paskolos sutarties originalas yra pas ieškovę (kreditorę), kuri ir pateikė sutartį teismui. Teismo vertinimu, atsakovė pinigų negavimo faktą aiškina nenuosekliai, kai kurie jos paaiškinimai yra prieštaringi, neatitinkantys byloje esančių faktinių aplinkybių, kai kurių aplinkybių iš viso negalėjo ir nenorėjo prisiminti bei paaiškinti motyvuodama tuo, kad tai yra jos ir I. B., kuris nėra byloje dalyvaujantis asmuo, reikalai. Tuo tarpu ieškovės paaiškinimai yra nuoseklūs, atitinkantys kitus byloje esančius faktinius duomenis. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovė turėjo galimybę atitinkamą pinigų sumą atsakovei paskolinti. Teismas pažymėjo, kad tai, jog paskolos sutarties apatinėje dalyje šalia atsakovės yra pasirašęs ir I. B., nereiškia, jog sutartis buvo sudaryta su juo, o ne su V. R.. Teismo vertinimu, prierašas, esantis paskolos raštelio apatinėje dalyje, yra 2011 m. lapkričio 22 d. sudarytos paskolos sutarties tęsinys.

Teismas sprendė, kad ieškovė šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo faktą, o atsakovė, remdamasi pinigų negavimo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė. Paskolos grąžinimo terminas yra suėjęs, tačiau atsakovė įrodymų, kad paskolą laiku grąžino, nepateikė. Laiku ir tinkamai negrąžindama paskolos atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles ir įstatymo nuostatas.

Teismas nurodė, kad abipusė šalių valia pratęsti paskolos sutartį iki 2013 m. balandžio 1 d. buvo suderinta, tuo tarpu atsakovės vienašališkai padarytas paskolos sutarties prierašas dėl mokėtinų palūkanų sumažinimo (neaišku kokiu konkrečiai procentu) nebuvo ieškovės priimtas, t. y. su ja suderintas, ieškovė tokiam palūkanų sumažinimui prieštarauja. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovė sutiko su sutartinių palūkanų sumažinimu, todėl nėra pagrindo taikyti sumažintą palūkanų normą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė O. N.-T. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės V. R. ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės V. R. atsakovės O. N. –T. naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1) Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad paskolos raštelis yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis tiek šalių paskolinius santykius, tiek patį pinigų perdavimo faktą. Tačiau paskolos raštelyje nėra užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, todėl teismas šio dokumento negalėjo laikyti tinkamai įforminta šalių paskolos sutartimi, atitinkančia CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą. Skolos raštelyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento, o raštelyje vartojama formuluotė „pasiskolinau“ rodo tik ieškovės (paskolos davėjo) susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo savaime nepatvirtina. Skolos raštelyje nėra nurodytas nei pinigų perdavimo priėmimo faktas, nei tokių veiksmų atlikimo vieta ir/ar data, t.y. sutartyje expressis verbis neužfiksuotas paskolos dalyko perdavimo atsakovei faktas. Paskolos raštelis neatitinka rašytinės formos reikalavimų, nes jame nenurodytas paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui, kaip to reikalauja CK 6.871 straipsnio 3 dalies nuostata. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo išvadai, kad skolos raštelis yra pakankamas įrodymas patvirtinti faktui, kad paskolos dalyką (pinigus) atsakovė gavo, todėl, perkeldamas pareigą įrodyti pinigų negavimo faktą atsakovei, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

2) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi iš esmės tik ieškovės nurodytomis aplinkybėmis bei liudytojų parodymais, o atsakovės paaiškinimus visiškai nepagrįstai laikė nenuosekliais ir jais nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino liudytojų, apklaustų teismo posėdyje būtent ieškovės iniciatyva, parodymus. Tiek liudytojas I. B., tiek J. G., glaudžiai susiję su ieškove, todėl tokių liudytojų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai. I. B. yra ieškovės sutuoktinis ir jų bendro vaiko tėvas, todėl davė parodymus tokius, kokie reikalingi pagal susidariusią procesinę situaciją. Liudytojas I. B. paaiškino, kad tariamai jis perdavė pinigus atsakovei, tačiau kitų įrodymų apie pinigų perdavimą, išskyrus pačios ieškovės ir jos sutuoktinio paaiškinimus, byloje nėra, o skolos raštelyje pinigų perdavimo faktas neužfiksuotas. Liudytojas J. G., kaip jis pats nurodė teismo posėdžio metu, ieškovės sutuoktinį I. B. pažįsta nuo gimimo ir nuolat palaiko glaudžius bei draugiškus santykius su juo ir jo sutuoktine. Be to, J. G. teismo posėdžio metu paliudijo aplinkybes, kurias girdėjo iš kitų žmonių. Liudytojas J. G. nebuvo tiesioginis šalių ginčo dalyvis, todėl teismo posėdžio metu iš esmės pasakojo tai, ką kiti žmonės kalba, o ne tai, ką jis matė. Tokie parodymai teismo turėjo būti vertinami kritiškai.

3) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 17 079,16 Lt palūkanų. Įvertinus tai, kad ginčo šalys yra fiziniai asmenys, šalių nesieja jokie komerciniai santykiai, taip pat atsižvelgiant į įstatyminę palūkanų normą, laikytina, kad 24 proc. metinės palūkanos yra neprotingai didelės, todėl teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turėjo sumažinti tokias palūkanas. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje, kur ne kartą nurodyta, jog teismas turi patikrinti, ar šalių susitarimas dėl palūkanų nepažeidžia sąžiningumo, protingumo, teisingumo reikalavimų ir nustatęs, kad palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją, yra neprotingai didelės, lupikiškos, turi teisę jas sumažinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė V. R. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Paskolos sutartyje nefiksuojami jokie ieškovės ketinimai perduoti pinigus atsakovei, taip pat nefiksuojami ir atsakovės ketinimai priimti pinigus ateityje. Paskolos sutartyje fiksuojamas įvykęs faktas – atsakovė ieškovės pinigus gavo per du kartus: 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2012 m. balandžio 20 d. Paskolos sutartis buvo surašyta pačios atsakovės, todėl visi joje esantys neaiškumai, jei teismas manytų juos esant, aiškintini sutartį ruošusios šalies t. y. atsakovės, nenaudai. Pačios atsakovės ranka paskolos sutartyje aiškiai parašyta, kad papildomai yra paimta 10 000 Lt. Lietuvių kalboje ketinimui išreikšti būtų naudojama formuluotė „ketinu pasiskolinti ir grąžinti“. Tuo tarpu atsakovė apie jokius ketinimus, kada nors ateityje skolintis, įrašų sutartyje nedarė, kadangi fiksavo įvykusį faktą – pinigų pasiskolinimą.

2) Teismo posėdžio metu atsakovės išdėstyta pozicija, kai ji nesugebėjo pateikti jokių rišlių paaiškinimų apie paskolos sutarties surašymo aplinkybes, apie jos santykius su liudytojais, sudarė visiškai pagrįstas prielaidas teismui atsakovės paaiškinimus vertinti kaip nenuoseklius bei vertinti juos kritiškai.

3) Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad liudytojais apklausti asmenys būtų teikę melagingus parodymus, kad buvo nenuoseklūs duodami parodymus. Atsakovė nepateikia jokių įrodymų apie tai, kad liudytoju apklaustas J. G. būtų kažkaip glaudžiai susijęs su ieškove ir kad tas sąsajumas būtų didesnis už jo sąsajumą su pačia atsakove. Liudytojas J. G. patvirtino, kad jo santykiai su atsakove yra draugiški ir nuoširdūs, kad atsakovė nuolat skolinosi pinigus.

4) Ieškovė surinko ir 2013 m. gruodžio 10 d. teismui pateikė duomenis apie rinkoje buvusias palūkanas 2011-2012 m. iš Lietuvos banko tinklalapio, iš SEB banko, iš greitųjų kreditų bendrovių ir lombardų tinklalapių. Atsakovė neginčijo šių duomenų, nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad 2011-2012 m. rinkoje būtų buvusios mažesnės palūkanos, taikytos paskolos santykiams, analogiškiems ieškovės ir atsakovės santykiams. Paskolos sutartis buvo surašyta pačios atsakovės. Būtent ji 2011 m. lapkričio 22 d. savo ranka užfiksavo jai priimtiną ir ieškovei tinkamą palūkanų dydį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnis). Kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisakys dėl aspeliaciniame skunde nurodytų ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo pagrindų.

Dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas.

Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad į bylą pateiktoje paskolos sutartyje nėra atspindėtas pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktas. Paskolos sutarties dalyje, surašytoje 2011 m. lapkričio 22 d., vartojami terminai „pasiskolinau“, „šią sumą turiu grąžinti iki“ pagal jų lingvistinę prasmę, priešingai nei teigia apeliantė, reiškia ne ketinimą pinigus skolintis ateityje, o įvykusį faktą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jokie ieškovės įsipareigojimai ateityje perduoti atsakovei nurodytas sumas paskolos sutartyje neatspindėti. Be to, pinigų perdavimo faktą patvirtina ir vėlesnis paskolos sutarties įrašas, kuriame nurodoma, kad „paskola pratęsiama iki 2013 m. balandžio 1 d., t.y. 16 000 Lt ir 10 000 EUR“, „papildomai paimta 10 000 Lt“.

Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad vėlesnio paskolos sutarties įrašo nėra pasirašiusi paskolos davėja, neturi esminės reikšmės, kadangi pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus paskolos sutarties formą atitinka ir vienašališkai paskolos gavėjo pasirašytas skolos dokumentas. Įraše vartojamas terminas „paimta“ pagal lingvistinę prasmę vienareikšmiškai patvirtina 10 000 Lt perdavimo atsakovei faktą, o terminai „paskola pratęsiama“, „papildomai“, kaip jau minėta, papildomai patvirtina tai, kad atsakovei anksčiau buvo perduotos 16 000 Lt ir 10 000 EUR sumos. Esant tokiam paskolos sutarties turiniui, paskolos sutartį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atitinkančia CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir todėl pagrįstai sprendė, kad procesinė pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą nagrinėjamoje byloje tenka paskolos gavėjai (atsakovei). Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi teismų praktika tos pačios kategorijos bylose ir įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė.

Byloje apklaustų liudytojų parodymus teismas vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir sprendė, kad jie nuosekliai patvirtina ieškovės nurodomas aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytojų ryšys su viena iš bylos šalių neužkerta kelio tokius asmenis apklausti teisme. Ginčijamas teismo sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visetą ir šalims tenkiančią įrodinėjimo pareigą, t.y. tai, kad esant tokiam paskolos sutarties turiniui, ieškovei nekilo procesinė pareiga papildomai įrodinėti paskolos dalyko perdavimo atsakovei faktą. Tuo tarpu atsakovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu įrodymų, patvirtinančių, kad paskolos dalykas jai nebuvo perduotas, ar kad paskola ieškovei buvo grąžinta, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pagrįstai patenkintas.

Dėl sutartinių palūkanų dydžio

Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į tai, jog pelno palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Iš į bylą pateiktos paskolos sutarties turinio matyti, kad šalys ja susitarė dėl pelno palūkanų, t.y. mokesčio už pinigų skolinimą, o ne palūkanų, mokamų praleidus prievolės įvykdymo terminą. Esant tokioms aplinkybėms nepagrįstais pripažintini apeliantės argumentia, kad pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, turėjo sumažinti palūkanas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, numatančiomis netesybų mažinimo tvarką. Reikalavimų pagal CK 6.223, 6.228 straipsnius bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė nereiškė. Apeliantės nurodoma teismų praktika suformuota sprendžiant bylas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Taigi, apeliantės argumentai, susiję su ginčijamo pirmosisos instancijos teismo sprendimo dalimi dėl palūkanų priteisimo, kolegijos taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteisiama 605 Lt (175,22 EUR) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b.l. 127-128, t. II).

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartimi atsakovei buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (b.l. 114-155, t. II). Atmetus apeliacinį skundą, žyminis mokestis, kurio sumokėjimas buvo atidėtas – 1 828 Lt (529,43 EUR) priteisiamas iš atsakovės į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsnio 3 dalimi, 84 straipsniu, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės O. N. – T. 175,22 EUR (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus dvidešint du euro centus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovei V. R. ir 529,43 EUR (penkis šimtus dvidešimt devynis eurus keturiasdešimt tris euro centus) žyminio mokesčio valstybei.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė - BalynienėTeisėjai Rūta BurdulienėVidas Stankevičius