- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-31
- Bylos Nr.
- 1A-73-468/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-0-00389-2024-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Audrius Cininas, Gintaras Dzedulionis
- Nuteistasis
- M.D.
- Advokatai
- Aleksandras Palamarčukas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M.D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-10-29 nuosprendžio, kuriuo
M.D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė;
Vadovaujantis BK kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirta bausmė, dalinio bausmių sudėjimo būdu, subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2017-10-03 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 4 metų 4 mėnesių ir 24 dienų laisvės atėmimo bausmė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. M.D. pripažintas kaltu dėl to, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, savo dėvimų šortų kišenėje laikė tualetinio popieriaus skiautės lankstinuką su rudos spalvos tabaku, kurio sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų – sintetinių kanabinoidų – MDMB-FUBINACA ir MDMB-INACA, kurio masė 0,7129 g (grynasis kiekis nenustatytas neturint pamatinės medžiagos), iki tol, kol 2024-06-24, apie 15.20 val. (duomenys neskelbtini) kalėjime, esančiame (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai tarnybinėje patalpoje atliktos asmens kratos metu rado ir paėmė minėtą tabako su psichotropinėmis medžiagomis kiekį. Šiais savo veiksmais M.D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis M.D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-10-29 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nurodoma, jog M.D. nežino, kaip jo vidinėje šortų kišenėje atsirado tualetinio popieriaus skiautelė su tabaku ir psichotropinėmis medžiagomis ir pažymi, kad kratos metu mūvėtus šortus jis laikė ant džiovyklės bendroje patalpoje, į kurią galėjo patekti bet kas. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į šias aplinkybes. Pažymi, jog žinodamas, kad turi psichiką veikiančių medžiagų, jas būtų išmetęs, kol pareigūnai darė kratą. Prašo atsižvelgti į tai, kad į gyvenamąją vietą atvykę pareigūnai nurodė, jog bus atliekama krata, kurios metu jis jau mūvėjo šortus, o po to buvo atliekamas narkotinių medžiagų vartojimo testas, kurio rezultatai buvo neigiami.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo M.D. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M.D. apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis M.D. nesutinka su teismo išvadomis ir nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai, neįvertinus jo kaltę dėl psichotropinių medžiagų laikymo paneigiančių aplinkybių, todėl jo atžvilgiu turėtų būti priimamas išteisinamasis nuosprendis, jam nepadarius nusikalstamos veikos.
5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus, M.D. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtą body kameros įrašą, daro išvadą, kad, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarytą nusikaltimą kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį kaip nedidelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymą, neturint tikslo jas platinti bei paskyrė nuteistajam proporcingą padarytai nusikalstamai veikai ir teisingą bausmę, kurią, baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais subendrino su ankstesne nuteistajam paskirta bausme. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, bausmės skyrimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir nedaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-10-29 nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
Dėl M.D. kaltės
7. Skundžiamu nuosprendžiu M.D. pripažintas kaltu dėl to, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, bausmės atlikimo vietoje, su savimi, dėvimų šortų vidinėje kišenėje laikė tualetinio popieriaus skiautės lankstinuką su rudos spalvos tabaku, kurio sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų – sintetinių kanabinoidų – MDMB-FUBINACA ir MDMB-INACA, kurio masė 0,7129 g (grynasis kiekis nenustatytas neturint pamatinės medžiagos), iki kol šias medžiagas 2024-06-24, apie 15.20 val., kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Nuteistojo teigimu jis nežinojo, kad jo vidinėje šortų kišenėje yra psichotropinė medžiaga, o šortus iki įvykio laikė bendroje patalpoje, ant džiovyklės, į kurią bet kada galėjo patekti kiti asmenys. M.D. nurodė, jog jis, žinodamas, kad atliekama krata ir tai, kad su savimi turi psichotropinių medžiagų, jas būtų išmetęs, be to, atliktas narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo testas buvo neigiamas, todėl šios aplinkybės paneigia jo veiksmuose esant BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius – psichotropinių medžiagų laikymą ir tyčią elgtis nusikalstamai. Nors nuteistojo manymu šių aplinkybių neįvertinimas lėmė nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, vis tik teisėjų kolegija tokius nuteistojo gynėjo skundo argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi juos paneigia byloje esantys duomenys, teismo pripažinti įrodymais.
8. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Aptariamo straipsnio normoje įtvirtinti alternatyvūs neteisėti veiksmai – gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų, be tikslo parduoti ar kitaip platinti. Bet kurio iš šių veiksmų atlikimas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir neprivalo būti susijęs su kitais veiksmais. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiai nustatomi remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 (2024-06-08 redakcija Nr. Nr. V-619, įsigaliojusi nuo 2024-06-08) patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, kuriose nustatyta, kad sintetinių kababinoidų nedidelis kiekis laikomas 0,005 g, tuo tarpu dideliu kiekiu laikytina 0,5 g ir daugiau medžiagos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad specialisto išvadoje Nr. 11-1671 (24) nurodyta, jog neturint pamatinės medžiagos negalima nustatyti gryno psichotropinės medžiagos kiekio, vadovaudamasis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, sprendė, jog psichotropinių medžiagų grynasis kiekis neviršija nustatyto nedidelio kiekio, todėl atitinka nusikalstamos veikos, nustatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, dalyką. Byloje nekyla ginčo, kad jo vidinėje kelnių kišenėje buvo rastos psichotropinės medžiagos ir dėl nustatyto jų kiekio, apeliaciniu skundu iš esmės yra ginčijamas psichotropinių medžiagų laikymas ir tyčia taip elgtis, todėl šios aplinkybės, kaip glaudžiai tarpusavyje susijusios, aukštesniojo teismo toliau bus analizuojamos kartu.
9. Nuteistojo teigimu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į M.D. parodymus apie tai, kad jis nežinojo, jog su savimi turi psichotropines medžiagas, tai gi jo veiksmuose nėra būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių – disponavimo psichotropinėmis medžiagomis jas laikant ir tyčios taip elgtis, bei to, kad šortai, kuriuose buvo rastos minėtos medžiagos, buvo džiaunami ant džiovyklos bendro naudojimo patalpose – koridoriuje, kuriame turi teisę būti ir kiti nuteistieji. Pažymėtina, jog įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje apibrėžia asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai bei kaltinimas, kuriame šie požymiai apibūdinami konkrečiomis aplinkybėmis. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-594/2024, 2K-95-1073/2024). Aukštesniojo teismo vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nuteistojo parodymus bei išsakytą poziciją, kuri buvo paneigta byloje surinktų duomenų visetu, pagrindžiančiu nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
10. M.D. inkriminuotas vienas iš alternatyvių nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių – nedidelio psichotropinių medžiagų kiekio laikymas. Pažymėtina, jog laikymas šio baudžiamojo įstatymo prasme – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko, trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suprasti, kad disponuoja psichotropinėmis medžiagomis. Remiantis teisės doktrina, aplinkybę, jog kaltininkas neteisėtai disponuoja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturėdamas tikslo jas platinti, gali patvirtinti tai, jog jis pats šias medžiagas vartoja, disponuoja nedideliu jų kiekiu, palaiko nuolatinius ryšius su narkotinių medžiagų platintojais ir pan. (A.Baranskaitė ir kt., „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Specialioji dalis III“, 2010, Vilnius, 301 p.). Nagrinėjamu atveju šios aplinkybės buvo nustatytos ir pagrįstos byloje esančiais įrodymais.
11. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, t. y. neįvertinęs aplinkybių, patvirtinančių jo kaltės padarytoje nusikalstamoje veikoje nebuvimą, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu, su tokiais skundo argumentais nesutinka. Aukštesniojo teismo vertinimu nuteistojo kaltė, t. y. tiesioginė tyčia disponuoti psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jas platinti, šias medžiagas laikant prie savęs ir taip turint savo žinioje pirmosios instancijos teismo nustatyta pagrįstai remiantis bylos duomenimis. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai, byloje nėra, o vien tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo proceso dalyviai, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir (ar) in dubio pro reo principas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-1073/2020).
12. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2024-06-24, (duomenys neskelbtini) kalėjime, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atlikta M.D. asmens krata (1 t., b. l. 23–29), kurios metu jo vidinėje šortų kišenėje buvo rastas tualetinio popieriaus skiautės lankstinukas, su jame esančia psichotropine medžiaga. Atlikta krata užfiksuota 2024-07-17 kitų objektų apžiūros protokole aprašytame vaizdo įraše ir 2024-06-24 Saugumo valdymo skyriaus specialisto E.U. tarnybiniame pranešime dėl rastos galimai narkotinės medžiagos (1 t., b. l. 13). E.U. šias aplinkybes taip pat patvirtino ir apklausiamasis pirmosios instancijos teisme, kartu paaiškindamas, jog krata buvo atlikta dėl to, jog nuteistasis atrodė įtartinai – apsvaigęs, svirduliavo, o ankščiau jis buvo vartojęs narkotinių medžiagų, taip pat buvo fiksuotas ir alkoholio vartojimo atvejis. Tai, jog praeityje M.D. buvo vartojęs narkotines medžiagas baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino ir pats nuteistasis, nurodydamas, jog „kalėjime visada yra priešų, bet kas galėjo į jo šortų kišenę įdėti medžiagas <..> Iki įvykio yra bandęs vartoti draudžiamas medžiagas. Buvo atvejis, kai jam pakišo draudžiamų medžiagų, tai buvo 2024-06-05, o pirmą kartą mėgino pats“. Vis tik, nuteistojo nurodytas aplinkybes apie tai, kad 2024-06-05 psichotropines medžiagas jam „pakišo“ paneigia (duomenys neskelbtini) Resocializacijos skyriaus 2024-08-05 pateikta nuteistojo M.D. charakteristika (1 t., b. l. 103, 2 t., b. l. 27–28), kurioje nurodyta, jog M.D. 2024-05-01 ir 2024-06-04 vartojo narkotines medžiagas – sintetinius kanabinoidus, kas patvirtina atliktais greitaisiais testais bei specialistų išvadomis. Šie duomenys leidžia abejoti nuteistojo keliama versija, jog narkotinių medžiagų „pakišimo“ atvejis pasikartojo, kadangi toks atvejis objektyviais duomenimis nebuvo nustatytas.
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad liudytojais apklausti įkalinimo įstaigos pareigūnai A.K. ir E.U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme metu davė nuoseklius parodymus apie psichotropinių medžiagų radimo aplinkybes (1 t., b. l. 43–48, 49–54) ir neturi pagrindo apkalbėti nuteistojo, atlikta asmens krata, kurios metu buvo rastos psichotropinės medžiagos, buvo filmuojama bei tai, jog nagrinėjamu atveju psichotropinės medžiagos buvo rastos specifinėje vietoje – vidinėje šortų kišenėje, t. y. vietoje, kurioje esantį daiktą asmuo neabejotinai turėjo galimybę pajausti, tai gi ir iki kratos atlikimo žinoti, kad kišenėje yra įdėtas daiktas, sprendė jog M.D. kaltė jam padarius nusikalstamą veiką yra pilnai įrodyta. Tokiai išvadai pritaria ir teisėjų kolegija, neturinti pagrindo byloje esančių duomenų, teismo pripažintų įrodymais, visumos vertinti kitaip. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra duomenų apie tai, kad M.D. nežinojo apie vidinę šortų kišenę, nejuto, kad joje yra įdėta tualetinio popieriaus skiautė su tabaku ir psichotropine medžiaga, taip pat tai, kad šią popieriaus skiautę jam į vidinę kišenę įdėjo kiti asmenys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, vidinės kišenės buvimas nėra akivaizdžiai matomas kitiems asmenims, todėl M.D. patvirtinus, jog šis aptariamų šortų nebuvo skolinęs kitiems asmenims, nėra pagrindo tikėti, kad į lengvai nepastebimą kišenę M.D. kiti asmenys įdėjo tualetinio popieriaus skiautę su tabaku ir narkotine medžiaga, kurią M.D. praeityje, būdamas įkalinimo įstaigoje, vartojo mažiausiai du kartus.
14. Nors nagrinėjamu atveju aptartos aplinkybės apie ankstesnius psichotropinių medžiagų vartojimo atvejus tiesiogiai neįrodo subjektyviosios pusės požymių buvimo M.D. veiksmuose, t. y. kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką, vis tik kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Atsižvelgiant į šios nutarties 10 punkte pateiktą išaiškinimą, bei tai, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad aptariamos psichotropinės medžiagos M.D. vidinėje šortų kišenėje buvo laikomos ne jo paties valia, kartu jam neįvardijant, kas galėtų būti deklaratyviai nurodyti „priešai“, šias medžiagas paslėpę jo šortų vidinėje kišenėje, pagrįstai padaryta išvada, jog M.D. žinojo ir suprato, kad su savimi laiko draudžiamas turėti medžiagas, kurios buvo jo žinioje. Šiuo atveju M.D. kaltė padarius nusikalstamą veiką patvirtinta šios nutarties 12-13 punktuose aptartais duomenimis, kuriuos ištyręs pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino įrodymais.
15. Šiuo atveju įvertinus visus nuteistojo parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus nėra pagrindo abejoti, kad nuteistojo veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, vertinamos kaip siekis sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį ir jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad įvykio dieną nuteistajam atliktas greitasis narkotinių medžiagų vartojimo testas buvo neigiamas, jo kaltės padarius aptariamą nusikalstamą veiką nepaneigia, kadangi baudžiamoji atsakomybė asmeniui kyla už bet kurio iš alternatyvių veiksmų, aptartų šios nutarties 8 punkte padarymą, kurie nėra susiję su narkotinių medžiagų vartojimo faktu, todėl šie skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
16. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų nuteistojo keliamą abejonę, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jo kaltę grindė prielaidomis. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad M.D. disponavo nedideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, kas pasireiškė jų laikymu paties dėvimų šortų vidinėje kišenėje. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius duomenis, kuriais neabejotinai nustatyta, jog nuteistasis M.D. veikdamas tiesiogine tyčia, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų – sintetinių kanabinoidų –kurių masė 0,7129 g (grynasis kiekis nenustatytas neturint pamatinės medžiagos), t. y. suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir norėjo taip veikti. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo kaltė yra pagrįsta objektyviais duomenimis ir jų pagrindu teisingai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo keliamą versiją tiek dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių jo veiksmuose nebuvimo, tiek dėl duomenų, patvirtinančių padarytus BPK 20 straipsnio pažeidimus, t. y. netinkamai atliktą įrodymų vertinimą, byloje nėra, jų, kartu su apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistasis, todėl aukštesnysis teismas laiko, kad M.D. apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
Dėl bausmės ir kitų klausimų
17. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį.
18. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo M.D. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių. Įvertinta ir M.D. asmenybė, t. y. tai, jog jis praeityje buvo teistas 11 kartų (1 t., b. l. 61–27), nusikalstamą veiką padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, nors per paskutinius vienerius metus administracinių nusižengimų nepadarė (1 t., b. l. 59–60), tačiau laisvės atėmimo vietų įstaigoje buvo baustas drausmine tvarka už psichiką veikiančių medžiagų vartojimą (1 t., b. l. 103, 2 t., b. l. 26–47), nuteistojo teigimu dirba laisvės atėmimo vietos valgykloje, yra vedęs, turi nepilnametį vaiką. Remdamasis byloje esančiais duomenimis, įvertinęs nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad M.D. bausmės tikslai gali būti pasiekti parenkant griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nustatant jos dydį didesnį nei bausmės rūšies vidurkis – 30 parų areštą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su Šiaulių apygardos teismo 2017-10-03 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 4 metų 4 mėnesių ir 4 dienų laisvės atėmimo bausme, prie jos, atsižvelgiant į anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pridėjus dalį paskirtos arešto bausmės – 20 parų arešto ir paskyrė galutinę subendrintą 4 metų 4 mėnesių ir 24 dienų laisvės atėmimo bausmę.
19. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, parenkant bausmės rūšį, dydį ir paskirtą bausmę bendrinant su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai, nepažeidžiant teisingumo ir proporcingumo principų. Nors paskirta bausmė neabejotinai turės įtakos M.P. gyvenimui, tačiau tai yra neišvengiamos už nusikalstamos veikos padarymą skirtinos poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis.
20. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai atliko įrodymų tyrimą, įvertino ne tik M.D. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjų kolegijos vertinimu skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, M.D. veiksmuose nustačius visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės M.D. veiksmų vertinimui, kvalifikavimui ar skiriamos bausmės dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
21. Teismui buvo pateikta 2025-03-25 pažyma dėl 206,25 Eur išieškojimo iš nuteistojo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje nuteistajam gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo M.D. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo – netenkinti.