Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos ir Lino Žukausko,

gynėjams advokatams Ingai Blaževičienei, Artūrui Andriukaičiui, Kęstučiui Ragaišiui, Algirdui Gurauskui, Kęstučiui Betingiui, Daivai Dereškevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K., jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės, nuteistojo M. K., nuteistojo G. D., jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio ir nuteistojo A. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį ir nubaustas 300 MGL dydžio (11298 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. birželio 5 d., vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio (75,32 eurų) baudai, T. K. paskirta 174 MGL dydžio (6552,84 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta trejų metų trijų mėnesių ir penkių dienų laisvės atėmimo bausme, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir T. K. galutinė subendrinta bausmė paskirta laivės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 5 (penkioms) dienoms su 150 MGL dydžio (5649 eurų) bauda. Į paskirtos bausmės laiką, įskaityta atlikta, (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės dalis.

M. K. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir nubaustas 250 MGL dydžio (9415 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. birželio 5 d., vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio (75,32 eurų) baudai, M. K. paskirta 124 MGL dydžio (4669,84 eurų) bauda.

G. D. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir nubaustas 200 MGL dydžio (7532 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. birželio 5 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. balandžio 29 d., vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio (75,32 eurų) baudai G. D. laikomas atlikusiu bausmę.

A. M. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir nubaustas 150 MGL dydžio (7532 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. gegužės 8 d., vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio (75,32 eurų) baudai, M. K. paskirta 110 MGL dydžio (4142,60 eurų) bauda.

Šiuo nuosprendžiu, T. K. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, 189¹ straipsnio 1 dalį ir M. K. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau apeliacinių skundų dėl to negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. T. K., M. K., G. D. ir A. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami nustatytą tvarką – 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomos alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1 punkto reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatytų asmenų, neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes – tabako gaminius 13 969 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių bendra vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius yra 27672,60 Eur (kas atitinka 95 547,96 Lt), tai yra vertė viršijanti 250 MGL dydžio sumą ir jas neteisėtai laikė garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), automobilyje „AUDI A8“, v. n. (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. balandžio 3 d. 17.15 val., kuomet kratos metu surado ir paėmė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

2. Apeliaciniuose skunduose nuteistojo T. K. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės buvo prašoma panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nuosprendį dalyje, kuria T. K. nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti.

2.1. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl T. K. nuteisimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį priimtas nepagrįstai. Teismas selektyviai, t. y. pasirinktinai įvertino byloje esančius duomenis, dalies jų iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė ir iš esmės neatliko įrodymų analizės, be to rėmėsi prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą. Teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl dalies byloje esančių įrodymų, neatliko įrodymų analizės, nenurodė motyvų dėl ko atmetė kitus byloje esančius įrodymus, nepašalino esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, pažeistų teisių, todėl priėmė neteisingą, nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

2.2. Pažymima, kad pirmos instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi anoniminio liudytojo parodymais pacituodamas tik jų dalį, tačiau visiškai nepagrįstai nenurodė visų šio liudytojo duotų parodymų, nevertino ir nepasisakė dėl jų patikimumo ir teisingumo, todėl visiškai nepagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais. Dėl ko su teismo atliktu anoniminio liudytojo parodymų vertinimu nesutinka. Anot apeliantų, vertinant anoniminio liudytojo parodymus atkreiptinas dėmesys, kad anoniminis liudytojas tos pačios apklausos metu davė skirtingus parodymus ir pats sau prieštaravo. Pradžioje apklausos anonimas teigė, kad jam nėra tekę bendrauti su T. K., tačiau vėliau jau anoniminis liudytojas teigė, kad dažnai bendraudavo su T. K.. Taigi iš liudytojo parodymų taip ir nėra aišku, bendravo jis su T. K., ar nebendravo. Be to liudytojas patvirtino, kad aplinkybes apie neteisėtą veiką jis sužinojo iš savo pažįstamo, pats šių aplinkybių jis nežinojo. Taigi iš liudytojo parodymų akivaizdu, kad jis nebuvo tiesioginis jo nurodytų aplinkybių liudytojas, o pasakojamos aplinkybės jam žinomos iš kito asmens, kurį anoniminis liudytojas atsisakė nurodyti. Esant tokiai situacijai, kai liudytojas atsisakė atskleisti aiškinamų aplinkybių šaltinį, jo parodymų teisingumo nėra galimybės patikrinti, todėl apeliantų nuomone, šie anoniminio liudytojo parodymai, vertintini kritiškai ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi kaip minėta liudytojas pasakojo aplinkybes sužinotas iš kito asmens. Vienok, šių anoniminio liudytojo nurodytų aplinkybių pirmos instancijos teismas nuosprendyje neanalizavo, dėl jų nepasisakė, todėl apeliantų nuomone visiškai nepagrįstai jais rėmėsi kaip patikimais.

2.2.1. Sprendžiant dėl anoniminio liudytojo parodymų patikimumo, atkreipiamas ypatingas dėmesys į jo nurodytas aplinkybes apie garažą, kuriame pasak liudytojo buvo laikomos cigaretės. Liudytojas paaiškino, kad tai buvo standartinis, eilinis garažas ir tai nebuvo angaras, garažas kaip garažas. Tačiau iš prie baudžiamosios bylos prijungtų nuotraukų, matyti, kad garažas, esantis (duomenys neskelbtini), apie kurį ir pasakojo anoniminis liudytojas, yra didelis ir tai yra angaras. Tai nėra standartinis, eilinis garažas. Liudytojo P. aiškinimu, garažo plotas yra apie 400 kv. m. Todėl mano, kad jeigu anoniminis liudytojas būtų buvęs prie garažo ir ne vieną kartą, kaip, kad jis teigė, garažo dydį tikrai būtų įsidėmėjęs ir jo standartiniu ir eiliniu nebūtų apibūdinęs. Esant šioms aplinkybėms mano, kad anoniminis liudytojas nebuvo prie minėto garažo ir apklausos metu teigė išgalvotas aplinkybes, todėl tokio liudytojo parodymais negalima remtis. Taip pat pažymima, kad šios parodymų dalies pirmos instancijos teismas nenurodė, neanalizavo ir dėl jos nepasisakė, todėl neteisingai vertino anoniminio liudytojo parodymus kaip teisingus ir patikimus.

2.3. Pirmosios instancijos teismas yra nurodęs, kad kaltinamųjų kaltė įrodyta remiantis liudytojos V. K. parodymais, kuriais nustatyta, kad automobiliais BMW 320D ir VW Golf, kurie buvo registruoti jos vardu, be jos pačios naudojosi ir jos vyras T. K. bei, kad nustatyta, kad šie automobiliai buvo naudojami nelegalių cigarečių gabenimui. Tačiau, analizuojant šį teismo argumentą nesuprantama, kokie byloje esantys duomenys pagrindžia aplinkybę, kad automobiliai BMW 320D ir VW Golf buvo naudojami nelegalių cigarečių gabenimui, kadangi tokie duomenys nuosprendyje nenurodyti. Taip pat nesuprantama kaip duoti V. K. parodymai apie tai, kad jos vardu registruotais automobiliais naudojosi ir jos sutuoktinis, pagrindžia aplinkybę apie automobilių naudojimą nelegalių cigarečių gabenimui. Pirmos instancijos padarytos išvados, kad esą liudytojos V. K. parodymai apie automobilių naudojimasi, patvirtina aplinkybę, kad jie buvo naudojami nelegalių cigarečių pervežimui, yra visiškai nepagrįstos. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų aplinkybę, kad minėtais automobiliais būtų gabenamos nelegalios cigaretės, kad minėtuose automobiliuose būtų rastos nelegalios cigaretes, taip pat, kad T. K. būtų buvęs sulaikytas gabenant minėtais automobiliais nelegalias cigaretes, todėl pirmos instancijos teismo išvada yra nepagrįsta bylos duomenimis, juolab, kad T. K. buvo nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė cigaretės automobilyje AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), todėl nuosprendyje nurodytos aplinkybės apie neva tai nelegalų cigarečių gabenimą automobiliais BMW 320D ir VW Golf, yra nesusijusios su šioje byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis ir priimtu apkaltinamuoju nusprendžiu.

2.3.1. Taip pat akcentuojama, kad nors skundžiamame nuosprendyje teismas analizuoja liudytojų E. K. ir A. S. parodymus, kurie nurodė aplinkybes apie automobilių pirkimą ir/ar pardavimą, tačiau visiškai neaišku, kokias reikšmingas aplinkybes įrodo automobilių įsigijimas kitų asmenų vardais. Byloje nėra įrodymų, tokių nenurodė ir pirmos instancijos teismas, t. y., kad iš minėtų asmenų įgytais automobiliais būtų gabentos nelegalios cigaretės ir pan., juolab, kad kaip buvo minėta, jog nelegalios cigaretės buvo rastos automobilyje AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini) todėl nesuprantama kokį ryšį ir/ar įrodomąją reikšmę turi kitų automobilių įsigijimas šios baudžiamosios bylos nagrinėjimui.

2.4. Skunduose pažymima, kad nuosprendyje teismas neanalizavo ir nenurodė, kokie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobiliu Audi A 8, v. n. (duomenys neskelbtini) kuriame ir buvo rastos cigaretės, naudojosi kaltinamieji ir/ar vienas iš kaltinamųjų. Byloje nėra nei vieno įrodymo patvirtinančio aplinkybę, kad minėtas automobilis priklauso T. K. ar kitam nuteistajam, todėl nesuprantama, kokiais byloje esančiais duomenimis teismas padarė išvadą, kad minėtame automobilyje nelegalias cigaretes laikė būtent kaltinamieji. T. K. manymu, byloje privaloma nustatyti, kam priklausė šis automobilis ir kas juo naudojosi, kadangi kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos to nebuvo siekiama išsiaiškinti. Iš skundžiamo nuosprendžio nėra suprantama, kodėl minėtas automobilis yra pripažintas kaip bendrininkų į kurių sudėtį įtrauktas ir T. K.. Byloje nėra įrodymų, kad T. K. ar kitas kaltinime nurodytas asmuo būtų sulaikytas gabenantis, įgyjantis, realizuojantis cigaretes, taip pat, jog kratos metu rastos cigaretės priklausė K. ar kitiems nuosprendyje nurodytiems asmenims. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad automobiliu, kuriame buvo rastos cigaretės, būtų naudojęsis ar į garažą atvaręs vienas iš kaltinamųjų, taip pat tai, kad minėtas cigaretes iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens būtų įgijęs vienas iš kaltinamųjų. Tokių duomenų nenurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Todėl nesuprantama, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas rastas garaže cigaretes sieja būtent su nuteistaisiais. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys į baudžiamojoje byloje esantį (duomenys neskelbtini) VPK ONTS tyrėjo R. Š. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad prieš atliekant kratą garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo du asmenys, kurie pabėgo pro gretimas patalpas (t. 1, b. l. 136). Nuosprendyje pirmos instancijos teismas nors ir nurodė minėtą tarnybinį pranešimą, tačiau nevertino jo dalies apie pabėgusius asmenis. Pasak apeliantų, iš minėto tarnybinio pranešimo akivaizdu, kad garaže iki atliekamos kratos buvo keli asmenys, kurie pabėgo, todėl atsižvelgiant į tai, darytina pagrįsta išvada, kad kratos metu rastos ir paimtos cigaretės priklausė būtent šiems asmenims.

2.4.1. Gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje apklaustas R. K., kuris nuomojosi garažą, kuriame buvo rastas automobilis su cigaretėmis, patvirtino, kad raktą nuo garažo turėjo tik jis. Taip pat tai, kad automobilį Audi A8 garaže galėjo palikti bet kas, kadangi įvažiavimas į garažą yra laisvas, nes garaže yra kiti galiniai vartai, per kuriuos galima įvaryti automobilį. Ta aplinkybė, kad T. K. įvykio dieną buvo sulaikytas prie garažo, kuriame buvo rastas automobilis su cigaretėmis, neįrodo ir negali įrodyti, kad rastos cigaretės priklauso T. K. ir, kad jis atgabeno jas į minėtą garažą, ar organizavo jų atgabenimą į garažą, juolab, kad pastarasis dirbdavo minėtame garaže ir buvo atvykęs pasiimti automobilį.

2.4.2. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad minėtame automobilyje nebuvo rasti pirštų pėdsakai ir/ar biologiniai pėdsakai, kurie galėtų būti įrodymas, jog automobiliu naudojosi vienas iš nuosprendžiu kaltais pripažintų asmenų. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad cigaretes į garažą atgabeno, kad jos priklausė T. K. ar kitiems nuteistiesiems, dėl ko nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės yra nepagrįstos baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais.

2.5. Skunde pažymima, kad teismas daug dėmesio skyrė analizei dėl automobilių, kurie visiškai nesusiję su nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, už ką yra nuteistas T. K.. Teismas nurodė, kad automobiliuose, kurie priklausė ir/ar naudojosi nuteistieji yra sumontuotos radijo stotelės, juose užtemdyti stiklai, kai kuriuose išimtos sėdynės ir tai teismo nuomone įrodo, kad automobiliai buvo paruošti nusikalstamai veikai vykdyti – cigarečių nelegaliam gabenimui. Taip pat teismas laikė, kad ta aplinkybė, kad nuteistieji perkamų automobilių neregistravo savo vardais, parodo, kad juos nuteistieji naudodavo nusikalstamai veikai daryti. Tačiau su tokiu duomenų vertinimu sutikti negalima, kadangi nei viename iš nurodytų nuosprendyje automobilių nebuvo rastos nelegalios cigaretės, nei vienas iš automobilių nebuvo sulaikytas su gabenamomis nelegaliomis cigaretėmis, bei baudžiamojoje byloje nėra nei vieno įrodymo patvirtinančio, kad nuosprendyje nurodytais automobiliais buvo gabenamos nelegalios cigaretės. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad nuosprendyje nurodyti automobiliai yra visiškai nesusiję su nuosprendyje nurodytomis fakto aplinkybėmis dėl ko nuteistas T. K..

2.6. Apeliantai pažymi, kad teismas vadovavosi liudytojo T. R. parodymais, kuris paaiškino, kad pokalbių stenogramose kalbama būtent apie nelegalų cigarečių gabenimą, pardavimą ir pan. Išklausius byloje esančius pokalbius, išanalizavus 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą pagrįsta teigti, kad protokole nurodytos aplinkybės yra ne kas kita, o prielaidos, kadangi kaip minėta išklausius pokalbius, juose nėra kalbama apie cigarečių gabenimą, pirkimą ir/ar realizavimą, todėl protokole padarytos išvados yra visiškai nepagrįstos ir išgalvotos. Taigi ir apklausos metu liudytojas T. R. išdėstė savo subjektyvią nuomonę, kuri nepagrįsta byloje esančiais įrodymais, todėl jo parodymai vertintini kritiškai.

2.7. T. K. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu, kadangi buvo pažeistos jo teisės neleidžiant jam susipažinti su bylos medžiaga net baigiantis ikiteisminio tyrimo stadijai, dėl ko nebuvo užtikrinta tinkama jo gynyba ir ji buvo neveiksminga. Tiek tiriant tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeistos Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 5 str., 6 str., 7 str. 8 str. 13 str. nuostatos. Dėl ko prašo apeliacinės instancijos teismo išnagrinėti baigiamosios kalbose išdėstytus motyvus dėl byloje atlikto ikiteisminio tyrimo.

2.8. Esant aukščiau išdėstytų aplinkybių visumai, apeliantų vertinimu, akivaizdu, kad baudžiamojoje byloje nėra neginčijamų įrodymų patvirtinančių T. K. kaltumą. Byloje nėra nei vieno įrodymo patvirtinančio, kad automobiliu, kuriame ir buvo rastos nelegalios cigaretės, naudojosi T. K., kad garaže rastos cigaretės priklausė T. K. ir jas į garažą atgabeno T. K.. Baudžiamojoje byloje nėra nei vieno tiesioginio ir/ar netiesioginio įrodymo, kad T. K. padarė nusikalstamą veiką. Pažymima ir tai, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokole išdėstytos aplinkybės yra tik prielaidos apie galimą T. K. nusikalstamą veiką. Jame išdėstyta asmeninė pareigūno nuomonė, kurios nepatvirtina išklausyti garso įrašai. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių kritiškai vertintini ir anoniminio liudytojo parodymai, kuriais gynybos nuomone negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir turi būti naikintinas.

3.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. K. prašoma byloje atlikti įrodymų tyrimą, panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nuosprendį dalyje, kuria M. K. nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir likusią nuosprendžio dalį jo atžvilgiu palikti nepakeistą.

3.1.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl M. K. nuteisimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas, todėl turėtų būti panaikintas. Apelianto vertinimu, nuosprendyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių buvo nuteistas, yra pernelyg abstrakčios ir nekonkrečios, išvados daromos vien tik prielaidų pagrindu. Jis buvo nuteistas nepaisant to, jog teismui nepavyko nustatyti nei laiko, nei vietos, nei iš ko, nei už kokią sumą buvo įgytos akcizais apmokestinamas prekės – tabako gaminiai 13 969 pakelių cigarečių „Jin Ling“. Vienintelė nustatyta aplinkybė, kuria vadovaujantis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis įvykdė nusikaltimą, buvo 2012 m. balandžio 3 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), automobilyje AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), rasti 13 969 pakeliai cigarečių „Jin Ling“. Tačiau, baudžiamojoje byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kad jis (M. K.) kartu su kitais nuteistaisiais neteisėtai įgijo ir laikė 13 969 pakelių cigarečių „Jin Ling“ garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), automobilyje AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini).

3.1.2. Apeliantas pažymi, kad jis padėdavo savo broliui T. K. užsiiminėti automobilių, katalizatorių prekyba. Tai, anot jo patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Jis teisme taip pat pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 3 d. buvo nuvažiavęs prie minėto garažo, kadangi ten stovėjo D. Ž. automobilis VW Passat, kurį buvo susitaręs nupirkti, tačiau kaip tik tuo metu buvo sulaikytas policijos pareigūnų įtarusių, kad jis susijęs su neteisėtu akcizais apmokestinamų prekių disponavimu. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis yra atsakingas už minėto garažo viduje automobilyje rastų cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis laikymą ir disponavimą.

3.2. Taip pat apelianto nuomone, krata atlikta (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2014 m. balandžio 3 d. buvo neteista. Pažymima, kad vyresniojo tyrėjo V. Š. nutarimas daryti kratą datuojamas 2012 m. balandžio 3 d., kada ir buvo atlikta krata, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria patvirtintas tokios atliktos kratos teisėtumas buvo priimta tik 2012 m. balandžio 10 d., t. y. praėjus 7 dienoms nuo kratos atlikimo, tuo pažeidžiant BPK 160¹ straipsnio nuostatą. Tokiu būdu, nesutinka, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, galėjo remtis šios kratos metu gautais duomenimis. Be to, pasak apelianto, nors pirmosios instancijos teismui ir buvo pateikti argumentai dėl šios kratos neteisėtumo, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje dėl šių argumentų visiškai nepasisakyta. Atsižvelgus į BPK nuostatų, reglamentuojančių neatidėliotinais atvejais taikytų procesinių prievartos priemonių atlikimo ir jų metu gautų duomenų pripažinimu įrodymu tvarką, akivaizdu, kad 2014 m. balandžio 3 d. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) atlikta krata turėtų būti pripažinta neteisėta ir jos metu gauti duomenys negalėjo būti laikomi įrodymu.

3.3. Be kita ko, apelianto teigimu, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų jo ir automobilio Audi A8, rasto minėtame garaže, sąsają. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nerado jokių pirštų ar DNR pėdsakų nei ant automobilio Audi A8, nei ant minėtame garaže rastų cigarečių „Jin Ling“ pakelių, kurie priklausytų jam (M. K.) ar kitiems nuteistiesiems. Taigi, baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog tabako gaminiai priklausė jam (M. K.).

3.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tai, jog jis (M. K.) yra niekaip nesusijęs su minėtame garaže, ikiteisminio tyrimo pareigūnų rastomis cigaretėmis įrodo ir baudžiamojoje byloje esantis 2012 m. rugsėjo 12 d. raštas dėl automobilio Audi S8, v. n. (duomenys neskelbtini) kuriame nustatyta, kad automobilis Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), VIN numeris specialisto išvadoje Nr. 140-(3479)-ISl-3937, yra vogtas (duomenys neskelbtini) mieste, kur buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 128). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo gauti duomenys, kad minėtas ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas taip ir nenustačius įtariamųjų. Taigi teismas nepaneigė keltos versijos, jog tikrieji asmenys, kurie naudojosi vogtu automobiliu Audi A8 ir paliko automobilyje rastas cigaretes, taip ir liko nenustatyti. Be to, tai, kad jis ir kiti nuteistieji šioje baudžiamojoje byloje buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn visiškai nepagrįstai, patvirtina ir byloje esantis vyresniojo tyrėjo R. Š. 2012 m. balandžio 4 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad pagal turimą informaciją garažo viduje turėjo būti dar du asmenys, tačiau pastarieji pabėgo pro gretimas patalpas.

3.5. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteisdamas jį dėl minėto nusikaltimo, rėmėsi anoniminio liudytojo parodymais, tačiau, dar prieš šio liudytojo apklausą, jo gynėjas buvo išreiškęs pastabą bei prieštaravimus, kad toks asmuo būtų apklaustas anonimiškai, kadangi jokių pagrindų ir aplinkybių, kaip to reikalauja BPK 199 straipsnio ir 200 straipsnio nuostatos, nustatyta nebuvo. Be to, mano, kad teismas nepagrįstai šio liudytojo parodymais rėmėsi kaip patikimu įrodymu byloje. Iš šio liudytojo parodymų, taip pat akivaizdu, kad jis apie apeliantą (M. K.) davė tik išvestinius parodymus ir vien dėl šios priežasties yra neįmanoma patikrinti anoniminio liudytojo duotų parodymų, juo labiau, teismas negalėjo jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

3.5.1. Apelianto vertinimu, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, duoti parodymai, yra niekaip nesusiję su tuo, dėl ko, jis, kartu su kitais kaltinamaisiais, buvo nuteistas. Šis asmuo nepateikė teismui jokios informacijos apie cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, neteisėtai laikytus garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), automobilyje AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), kurias rado teisėsaugos pareigūnai, juolab, kad šis liudytojas nurodė, netgi nematęs jo kraunant cigaretes (t. 12, b. l. 49). Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymų nepatvirtino jokios objektyvios byloje esančios aplinkybės. Tai tebuvo abstraktus atpasakojamo pobūdžio, niekuo neparemtas parodymų davimas. Be to, apklausiant šį liudytoją, teismas nepaisė nuteistųjų gynėjų vieningai pateiktų prašymų leisti pasiruošti apklausai, užtikrinant rungimosi principą baudžiamajame procese (BPK 7 straipsnis). Šis liudytojas nurodė, kad jam žinoma, jog T. P. ir asmuo vardu Andrius išvežiodavo nelegalias cigaretes po taškus, kuriuos nurodydavo T. K., M. K. ir G. D.. Šių įslaptinto asmens teiginių niekas nepatvirtino. Tačiau teismas tokius anonimiškai apklausto liudytojo parodymus vis tiek susiejo su neteisėtu 13 969 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis įgijimu ir laikymu, už ką buvo nepagrįstai nuteistas jis pats (M. K.). Tokios teismo daromos išvados yra prieštaringos.

3.5.2. Skunde taip pat teigiama, kad anoniminio liudytojo parodymai neatitinka kitų objektyviai nustatytų baudžiamosios bylos aplinkybių. Iš byloje esančio 2014 m. balandžio 3 d. patalpose adresu, (duomenys neskelbtini), atliktos kratos protokolo bei prie jo pridėtų patalpų foto nuotraukų, vizualiai matyti, jog garažas, kuriame buvusiame automobilyje Audi A8 rastos cigaretės, yra visiškai kitoks, nei jį apibūdino anonimiškai apklaustas liudytojas. Byloje esančiose fotonuotraukose matyti (t. 2, b. l. 79-80), kad garažas yra išsiskiriantis savo dydžiu – tai daugiau angaras, o ne garažas. Tačiau anoniminis liudytojas teismo posėdžio metu teigė, kad matė nuteistuosius iškraunančius cigaretes standartiniame garaže, nurodydamas, kad tai nebuvo angaras (t. 12, b. l. 48). Tokiu būdu, mano, kad aiškiai matyti, jog asmens, kuriam taikomas anonimiškumas parodymai ne tik, kad yra išvestiniai, tačiau ir prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms. Anonimiškai apklausto liudytojo duoti parodymai buvo nekonkretūs, o užduodant konkretų klausimą jis arba vengė tikslaus atsakymo, arba nurodydavo, kad negali pateikti atsakymo dėl jam taikomo anonimiškumo. Be to, liudytojo parodymų patikimumo patikrinti jo (M. K.) gynybai buvo neįmanoma, kas nulėmė teisės į gynybą pažeidimą. Asmens, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, kurie iš esmės rėmėsi neįvardinto šio asmens draugo neva turimos informacijos atpasakojimais apie kaltinamųjų nelegalią veiklą yra nepatikimi, o siekiant juos patikrinti buvo būtina atskleisti, iš kur jis visą tai sužinojo, t. y. apklausti anoniminio liudytojo slaptą draugą. Apelianto vertinimu, tik tokiu būdu iškvietus į apklausą asmenį ir apklausus jo, apie tai, ką jis sužinojo ir apie ką pasakoja iš šio asmens sužinojęs anonimiškai apklaustas liudytojas būtų galima užtikrinti minėtas pagrindines jo (M. K.) teises (EŽTK 6 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, mano, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis anonimiškai apklausto asmens parodymais, kadangi nei teismui, nei kitiems proceso dalyviams taip ir liko neatsakyta, iš kur anonimiškai apklaustas liudytojas sužinojo informaciją, t. y. liko neaiškus pirminis informacijos šaltinis.

3.6. Pirmosios instancijos teismas, apelianto kaltę grindė ir V. R. tarnybiniu pranešimu, kuriame nustatyta, kad 2012 m. balandžio 3 d. apie 17.00 val., stovint prie automobilių saugojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), buvo pastebėta kaip iš aikštelės pro garažo duris išeina M. K. ir eina prie automobilio VW Passat, kur ir buvo sulaikytas. Tačiau mano, kad jis (M. K.) buvo laikinai sulaikytas visiškai nepagrįstai, kadangi jis nebuvo užkluptas darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, kaip tai numatyta BPK 140 straipsnio 1 dalyje. Policijos pareigūnų jis buvo laikinai sulaikytas po to, kai atvyko pasiimti daiktų iš automobilio VW Passat, dėl kurio nupirkimo buvo susitaręs su D. Ž.. Pažymima, kad sulaikomas jis nesipriešino, net nebandė bėgti nuo teisėsaugos pareigūnų, kaip tai padarė garažo, esančio (duomenys neskelbtini), buvę asmenys. Apie tai, kad sulaikymo operacijos metu, galėjo būti sulaikyti visiškai ne tie asmenys, kurie atsakingi už neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių laikymą, apelianto vertinimu patvirtina minėtas 2012 m. balandžio 4 d. R. Š. tarnybinis pranešimas (t. 2, b. l. 136).

3.6.1. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme, taip ir nepavyko apklausti liudytoju D. Ž., nors toks prašymas buvo pateiktas. 2012 m. balandžio 30 d. ikiteisminio tyrimo apklausoje D. Ž. žmona V. Ž. patvirtino, kad jos vyras buvo nusipirkęs automobilį VW Passat, o vėliau D. Ž. išvykus į (duomenys neskelbtini), teko šį automobilį parduoti pažįstamam M. K. (t. 1, b. l. 144). Tokiu būdu mano, kad jo laikinas sulaikymas ir susiejimas su garaže rastomis cigaretėmis buvo nepagrįstas ir neteisėtas. Tuo pačiu, pažymima, kad ne vienas žmogus minėtame garaže (angare), esančiame (duomenys neskelbtini), vykdė ūkinę veiklą. Tą patvirtino ir teisme apklaustas S. P.. Šis asmuo nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatuose dirbo keturi nuomininkai: du dailininkai, vienas santechnikas ir R. K.. Teismas netenkino gynėjų prašymo, apklausti visus asmenis dirbusius minėtame garaže, adresu (duomenys neskelbtini). Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas tik R. K., kuris neturėjo informacijos apie jokias nelegaliai laikomas cigaretes, nei kad jis (M. K.) būtų su šia nelegalia veikla kaip nors susijęs.

3.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas jo bei kitų nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamą veiką, grindė operatyvinių priemonių pagalba surinktais telefoniniais pokalbiais, tačiau dėl šių pokalbių turinio nuosprendyje pateikiami tik lakoniški, abstraktūs motyvai. Teismas tinkamai nemotyvavo, kaip vienas ar kitas telefoninis pokalbis buvo susijęs su 2012 m. balandžio 3 d. garaže, automobilyje Audi A8, rastais 13 969 pakeliais cigarečių „Jin Ling“. Mano, kad teismas padarė nelogišką bei įrodymų vertinimo pagal BPK 20 straipsnio kriterijus neatitinkančią išvadą analizuodamas telefoninių asmenų pokalbius, t. y. kad kaltinamieji veikė bendrininkų grupėje, kad iš pokalbių spręstina, jog jie nervuojasi, kalba emocingai, dažnai vartoja necenzūrinius žodžius ir, kad tokio pokalbio turinys kaip paprastai vyksta tarp asmenų, kurie užsiima neteisėta veika. Apelianto nesuprantama, kaip asmens charakterio savybės, temperamentas susiejamas su teismo daroma išvada, kad asmenys kalba būtent apie nusikalstamos veikos atlikimą. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, ir teismas negali vadovautis žmogaus charakteriu, buitinėje kalboje pavartotų necenzūrinių žodžių kiekiu, bei daryti tokiais kriterijais paremtą išvadą, kad telefonu kalbantys asmenys kalba būtent apie neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Visiškai nepagrįstai teismas nuteistųjų telefoninius pokalbius su nenustatytais asmenimis susieja su nuteisimu už nusikaltimo padarymą. Ne nuteistųjų kaltė, kad ikiteisminį tyrimą atliekančioms institucijoms nepavyko nustatyti telefonu kalbėjusių asmenų tapatybę bei jų tinkamai identifikuoti.

3.7.1. Tuo pačiu akcentuojama, kad operatyvinių priemonių pagalba buvo klausomasi pokalbių, kurie yra su nenustatytu Lenkijos piliečiu. BPK 20 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Atsižvelgiant į tai, mano, kad tokie pokalbiai, su asmeniu, kuris buvo Lenkijos teritorijoje, išeina iš Lietuvos jurisdikcijos ribų, todėl šių pokalbių klausymasis ir naudojimas baudžiamojoje byloje be atitinkamų Lenkijos institucijų leidimo yra neteisėtas.

3.8. Byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, jog būtų galima teigti, kad operatyvinių priemonių pagalba užfiksuotais telefoniniais pokalbiais buvo kalbama apie nelegalią cigarečių prekybą. Teismas vadovavosi tik tai prielaidomis nurodydamas, kad vežant katalizatorius, tokios konspiracijos nereikia. Apklausti nuteistieji pirmosios instancijos teisme metu, neigė, kad užsiiminėjo kažkokia konspiracija. Apeliantas su kitais asmenimis visada kalbėdavo apie tai, apie ką ir užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, jokių perkeltinių prasmių, užšifruotų teiginių niekada nevartojo. Jokių frazių, kurios būtų pasikartojančios ir kurios rodytų, kad ta fraze yra užšifruoti žodžiai, kuriais siekiama susikalbėti apie vykdomą asmenų nusikalstamą veiklą nebuvo fiksuota. Teismas negalėjo daryti išvados dėl asmenų bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką, vadovaujantis vien tik samprotavimu ir savitu telefoninių pokalbių turinio interpretavimu. Juolab, kad teismas nepateikė įtikinamų argumentų, jog perklausyti buitiniai telefoniniai pokalbiai, iš tikrųjų buvo nusikalstamos veikos veiksmų koordinavimas.

3.8.1. Apelianto teigimu, telefoninių pokalbių turinį, galima interpretuoti kaip kalbėjimą apie rengiamą, daromą nusikaltimą tik tuomet, jeigu tam tikros frazės būtų paneigiamos objektyviais įrodymais, jog kalbėta buvo apie visai kitus daiktus. Tokių paneigiančių faktų byloje nėra. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu, apart nuteistųjų, dėl telefoninių pokalbių nebuvo apklaustas nei vienas asmuo, kurio balsas, neva, girdimas garso įraše. Nors baudžiamojoje byloje esančiame 2012 m. gegužės 8 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus tyrėjo T. R. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad nuteistieji neva kalbėjo ir su T. P., R. M., S. S., T. V., D. N., nei vienam iš minėtų asmenų net nebuvo užduoti klausimai apie ką, jie kalbėjosi su nuteistaisiais. Maža to, R. M., S. S. net nebuvo apklausti teisme, nors toks prašymas teismui buvo pateiktas. Mano, kad tik taip apklausus asmenis, kalbėjusius telefonu, galima būtų išsiaiškinti tikrąjį šių pokalbių turinį. Duodami parodymus T. P., R. M., S. S., T. V., D. N. būtų apklausiami kaip liudytojai, kuriems kyla atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Tik tokiu būdu teismas galėtų paneigti arba patvirtinti, kad nuteistieji kalbėjosi naudodami konspiraciją bei apie ką buvo kalbama.

3.9. Skunde pažymima, kad nei vienas iš kaltinamųjų nebuvo sučiuptas nusikaltimo vietoje. Nei vienas nuteistasis nebuvo sulaikytas minėtame garaže, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame buvo rastas automobilis Audi A8, prikrautas cigarečių. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūno T. R. duoti parodymai teisme yra tik jo prielaida. Asmuo negali būti nuteisiamas dėl to, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas pateikdamas savo versiją ir telefoninių pokalbių turinio interpretaciją nurodė niekuo nepagrįstą savo nuomonę, kad vieni ar kiti asmenys tarėsi dėl nusikaltimo padarymo. Negali teisėsaugos pareigūno, kuris suinteresuotas bylos baigtimi, nuomonė nulemti byloje surinktų duomenų vertinimą.

3.10. Negana to, apklaustas apeliantas (M. K.) nebuvo tikras, kad garso įrašuose fiksuotas balsas yra jo, ir iš viso, ar buvo fiksuotas jo balso įrašas. Byloje nėra patikimų duomenų, identifikuojančių, jog įrašytuose telefoniniuose pokalbiuose yra jo balsas. Tuo tarpu, tarnybinį pranešimą surašiusio pareigūno T. R. paaiškinimai rodo, kad nustatant telefonu kalbančių asmenų tapatybę, buvo pasikliauta tik spėliojimais ir prielaidomis. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent nuteistieji pasako vieną ar kitą frazę telefonu ir kad nuteistiesiems priklauso konkretus telefoniniuose pokalbiuose girdimas balsas. Kaip nurodė tyrėjas T. R., jis neturi specialių profesinių žinių, tam, jog be fonoskopinių ekspertizių galėtų nustatyti slaptu telefoniniu pasiklausymu girdimo asmens balsą.

3.11. Galiausiai, telefoniniai pokalbiai buvo klausomi neteisėtai, kadangi baudžiamojoje byloje nėra ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių, kuriomis būtų sankcionuoti tam tikrų mobilaus ryšio telefono numerių pokalbių klausymasis. Baudžiamojoje byloje nėra netgi nutarčių, kurių pagrindu buvo atliekamas slaptas pasiklausymas. Tokiu būdu, iš byloje esančių duomenų daro išvadą, jog slaptas telefoninių pokalbių pasiklausymas buvo atliekamas neteisėtai ir tokie duomenys negalėjo būti laikomi įrodymu byloje (neatitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų reikalavimų).

3.12. Be šių aplinkybių, apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apklausti teisme liudytojai T. V., T. P. ir D. N. neigė ką nors girdėję, kad nuteistieji būtų užsiėmę neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis. Priešingai, visi jie teigė, kad jis (M. K.) užsiiminėjo automobilių perpardavinėjimu, padėdavo savo broliui užsiiminėti katalizatorių prekyba. Svarbu ir tai, kad šioje byloje įtarimai buvo pareikšti ir T. P., D. N., T. V.. Visi šie asmenys taipogi kategoriškai neigė užsiėmę neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis. Tiek T. P., tiek D. N., tiek T. V. įtarimai buvo panaikinti, tačiau remiantis iš esmės analogiškiems duomenimis jis pats, T. K., G. D., A. M. buvo nepagrįstai nuteisti pagal BK 199² straipsnio 1 dalį. Be to, pirmosios instancijos teisme netgi nebuvo apklaustas R. G.. Baudžiamojoje byloje (t. 6, b. l. 119) yra T. R. tarnybinis pranešimas, kuriame be šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų bei asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas minimas ir dar vienas asmuo, o būtent R. G.. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą apklausti šį asmenį, nors siekiant objektyviai išsiaiškinti, kas galėjo užsiimti neteisėtų akcizais apmokestinamų prekių prekyba, R. G. apklausti buvo tikslinga.

3.13. Nuosprendyje plačiai aprašomi automobiliai BMW 320D, v. n. (duomenys neskelbtini) BMW 530, v. n. (duomenys neskelbtini) VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) AUDI A6, v. n. (duomenys neskelbtini) BMW 530, v. n. (duomenys neskelbtini) VW Caddy, v. n. (duomenys neskelbtini) Fiat Ducato, v. n. (duomenys neskelbtini) Ford Tranzit FT 260, v. n. (duomenys neskelbtini) VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini), Mercedes Benz Sprinter, v. n. (duomenys neskelbtini) Citroen Jumper, v. n. (duomenys neskelbtini) Ssang Young Motor Rexton, v. n. (duomenys neskelbtini) AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), kaip naudoti nusikalstamai veikai vykdyti. Teismas nuosprendyje išsamiai detalizuoja, kam šie automobiliai priklausė teisiškai, kas šiais automobiliais naudojosi. Tačiau pažymėtina, kad nei viename iš šių automobilių, išskyrus AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pavogtas, o ikiteisminis tyrimas dėl vagystės nutrauktas nenustačius įtariamųjų, nebuvo rastos cigaretės. Nuosprendyje daroma išvada, kad minėti automobiliai yra parengti specialiai nusikalstamai veikai daryti, nes juose įmontuotos radijo stotelės, išimtos galinės kėdės, galiniai langai aptemdyti yra prieštaringa, kadangi, primintina, jog nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas M. K. ir kitus kaltinamuosius nuteisė dėl to, jog cigaretės buvo rastos vieninteliame vogtame automobilyje AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad bent vienas iš nuteistųjų būtų naudojęsis automobiliu AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), todėl teismas nepagrįstai nuteisė jį (M. K.) už minėtame automobilyje kratos metu rastų cigarečių „Jin Ling“ laikymą, juolab, kad šio automobilio priklausomybė nenustatyta. Teismas savo motyvuose, nors ir dėsto, kad minėti automobiliai buvo paruošti neteisėtam disponavimui akcizais apmokestinamoms prekėms gabenti, tačiau galiausiai, padarė išvadą, jog visi nuteistieji privalo atsakyti už neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių laikymą. Taigi, teismo argumentas, jog ir daugiau automobilių, ne tik AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), buvo paruošti nusikaltimų darymui niekaip neįrodo, kad jis (M. K.) yra atsakingas už minėtame garaže ir automobilyje teisėsaugos pareigūnų 2012 m. balandžio 3 d. rastų cigarečių laikymą. Kituose automobiliuose rastos racijos, ar tamsinti langai niekaip nesusiję su AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini) rastomis cigaretėmis, dėl kurių būtent ir buvo nepagrįstai nuteistas. Neįrodo nusikaltimo padarymo ir tai, jog faktiškai automobiliu disponavęs asmuo yra ne tas, kurio vardu šis automobilis yra registruotas. Teismas nors ir nurodė, kad tamsinti galinius langus, ar turėti automobilyje raciją yra teisėta, tačiau vis tiek padarė prieštaringą išvadą, jog tokiu būdu buvo ruošiamasi panaudoti automobilius nusikalstamai veikai. Tokia teismo daroma išvada yra tik prielaida, o prielaidomis remiantis nuteisti žmogaus negalima.

3.14. Apeliaciniame skunde kritikuotina ir teismo nustatyta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje jis (M. K.), T. K., G. D. ir A. M. padarė veikdami bendrininkų grupe. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kurie įrodytų kad jo veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, požymiai. Tai, jog jis buvo T. K. brolis, o G. D. ir A. M. buvo pažįstami draugai, neįrodo, jog šie asmenys veikdami susitarę neteisėtai minėtame garaže, automobilyje AUDI A8, laikė cigaretes, kol šios teisėsaugos pareigūnų 2012 m. balandžio 3 d., neteisėtai atliktos kratos metu buvo rastos. Pasak apelianto, nieko negali stebinti ir nuteistųjų telefoniniai pokalbiai, kadangi šie asmenys buvo pažįstami. Tai, jog telefonu buvo tariamasi dėl nusikaltimo darymo yra tik prielaida, tačiau vien tik spėjimo nepakanka tam, kad būtų nuteistas jis pats ir kiti asmenys.

3.15. Apelianto vertinimu, teismas nuteisdamas dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo vadovavosi prielaidomis, nes jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad garaže, automobilyje teisėsaugos pareigūnų rastos cigaretės priklausė jam, baudžiamojoje byloje nėra. Be daugybės procesinių pažeidimų, o būtent: kratos atliktos adresu, (duomenys neskelbtini), neteisėtumo, telefoninių pokalbių pasiklausymo neteisėtumo, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas apklausos neteisėtumo, jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių įrodymų, o būtent: jo pirštų antspaudų, DNR pėdsakų, kurie būtų rasti ant cigarečių, ar automobilyje AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrįstai buitinius telefoninius pokalbius interpretavo, kaip nuteistųjų naudotą konspiraciją kalbant apie neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Nuosprendyje pateikiamas subjektyvus, labai abstraktus šių telefoninių pokalbių interpretavimas. Pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti visi asmenys, kurie teisėsaugos pareigūnų įvardijami konkrečiais vardais ir pavardėmis, neva šnekėjusius su vienu ar kitu nuteistuoju ir kartu planavusius nusikalstamus veiksmus. Teismas nesivadovavo nuteisdamas jį ir ta aplinkybe, jog dėl dalies anksčiau įtartų asmenų, baudžiamasis persekiojimas buvo nutrauktas dar ikiteisminio tyrimo stadijoje. Be to, ne visi buvę įtariamieji buvo apklausti teisiamojo posėdžio metu. Galiausiai, nei vienas iš nuteistųjų, tame tarpe ir jis pats, nepatvirtino, kad telefoniniuose pokalbiuose girdimi balsai yra būtent jų. Atsižvelgiant į tai, mano kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias baudžiamojo proceso įstatymo normas, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, selektyviai, vienpusiškai, dėl to padarė nelogiškas, prieštaraujančios viena kitai išvadas, jos grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais bei prielaidomis.

4. Apeliaciniame skunde nuteistojo G. D. gynėjo advokato Kęstučio Betingio buvo prašoma panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį G. D. atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį – G. D. išteisinti, nes padaryta esminių BPK pažeidimų ir neįrodyta, kad kaltinamasis (nuteistasis) dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis G. D. atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja byloje surinktiems faktiniams duomenims, galiojančiai teismų praktikai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuosprendis priimtas padarius esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, bei netinkamai ir neobjektyviai įvertinus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Nuteistojo gynėjo vertinimu, byloje neįrodyta, kad G. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, todėl toks teismo procesinis sprendimas turėtų būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė iki galo neištyręs visų įrodymų, netinkamai, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino surinktus įrodymus, todėl neteisingai išsprendė baudžiamąją bylą.

4.1.1. Pasak apelianto gynėjo, pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos išsamiu, objektyviu ir nešališku baudžiamojoje byloje surinktų faktinių duomenų, teismo pripažintų įrodymais ištyrimu, analize bei įvertinimu. Teismo išvados pagrįstos tiktai vieno liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, netiesioginiais, sužinotais iš kito asmens, parodymais, kurie pagrįsti tiktai prielaidomis ir samprotavimais. Taip pat kitais duomenimis, kurie buvo surinkti nesilaikant ir pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus ir negali būti pripažinti įrodymais. Be to, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų ir įrodymų jų pakankamumo, leistinumo, teisėtumo ir patikimumo aspektu, o bylos aplinkybių ir apygardos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytų argumentų bei įrodymais pripažintų duomenų tyrimas buvo neišsamus. Baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas ignoravo gausiai ir detaliai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išanalizuotą bei suformuotą aktualią teismų praktiką analogiškose baudžiamosiose bylose, todėl priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą ir neteisėtą skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį.

4.2. Pažymima, kad detaliai susipažinus su liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas parodymais bei išanalizavus parodymų turinį yra akivaizdu, kad anoniminis liudytojas iš viso nieko neparodė apie kokias nors cigaretes, kurios 2012 m. balandžio 3 d. buvo rastos garaže bei yra inkriminuotos G. D., visiškai neparodė, kad G. D. buvo garaže prieš įvykį ar įvykio metu, kad jis tuo metu, o taip pat ir anksčiau, padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be to, palyginus šio liudytojo duotus parodymus bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, matyti, kad jis davė kitus nei buvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu parodymus, be to, iš jų matyti, kad pastarasis pasakoja apie tariamai jam žinomas įvykio aplinkybes, kurios jam neva žinomos tiktai iš kito asmens pasakojimų. Apie įvykius 2012 m. balandžio 3 d., kai garaže buvo atlikta krata, automobilyje rastos cigaretės, kitas su tuo susijusias svarbias aplinkybes, šis liudytojas išviso nieko neparodė, nežino.

4.2.1. Tokiu būdu, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai yra nekonkretūs, prieštaringi, apie bylai reikšmingas aplinkybes jis pasakoja tiktai iš kito asmens jam atpasakotos informacijos, kurios teismas nepatikrino ir negali patikrinti, kadangi tokio asmens jis neįvardina, todėl mano, kad šie įrodymai teisme turėjo būti vertinami ypatingai kritiškai ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį jais vadovautis nebuvo galima, nes tokie parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Be to, pasak apelianto, yra požymiai, kad šis liudytojas galėjo duoti melagingus, klaidingus parodymus dėl asmeninių arba savanaudiškų, o galimai ir dėl kitų priežasčių, siekiant pakenkti tiek G. D., tiek kitiems nuteistiesiems. Duomenų, kad buvo tinkamai patikrintos BPK 200 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, o ypatingai, ar liudytojas dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų neduoda melagingus parodymus prieš G. D., kitus nuteistuosius, byloje nepateikta.

4.2.2. Apelianto vertinimu, šioje byloje kyla abejonių ir dėl tinkamo anonimiškumo suteikimo pagrindų buvimo patikrinimo. Nagrinėjamoje byloje analizuojant bylos duomenis abejotina dėl dviejų pagrindų buvimo, t. y. nepateikta jokių argumentų apie realų pavojų, grėsmę liudytojo ar jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui, taip pat tarnybos, verslo ar kitiems teisėtiems interesams, bei neaišku, kodėl yra pagrindas tiesiogiai su nagrinėjamu įvykiu niekaip nesusijusio, anonimiškai parodymus duodančio asmens parodymus apie tai, ką jis girdėjo iš kito asmens ar asmenų, jų neįvardindamas ir nenurodydamas, o teigdamas „žinoma iš pažįstamo – sakė“, tuo labiau nekonkrečius, prieštaringus jo parodymus, laikyti svarbiais. Tokiu būdu mano, kad yra pagrindas tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas bei valstybinis kaltintojas, pateikdami ir pripažindami liudytojo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam taikytas anonimiškumas, parodymus patikimais, o teismas – pripažindamas juos įrodymais bei jais remdamasis apkaltinamajame nuosprendyje, esminiai pažeidė BPK 20, 44, 199, 200 straipsnių reikalavimus.

4.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kitų liudytojų, kuriais teismas rėmėsi ir pripažino įrodymais, parodymai yra nekonkretūs, bendro pobūdžio, susiję tiktai su informacija apie juos pačius bei apie G. D. ir kitų nuteistųjų asmeninį gyvenimą, jų viešą veiklą bei pomėgius. Liudytojų parodymais nieko nebuvo parodyta apie cigaretes, kurios 2012 m. balandžio 3 d. buvo rastos garažo patalpose, nei apie automobilį, kuriame buvo cigaretės, nei apie G. D. ar kitų nuteistųjų kokius nors ryšius su šiomis cigaretėmis ar automobiliu, kuriame jos rastos, nepateikta duomenų, kad G. D. ar kiti nuteistieji šias cigaretes neteisėtai įsigijo, laikė ar kitaip disponavo jomis. Teigia, kad tokie liudytojų parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, kad jais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl jie įrodymais pripažinti nepagrįstai. Tokiais parodymais galėtų būti grindžiamas tiktai išteisinamasis nuosprendis.

4.3.1. Liudytojo T. R., dirbančio (duomenys neskelbtini) AVPK ONTS vyresniuoju tyrėju, parodymus vertina, kaip duotus suinteresuoto savo darbo teigiamais rezultatais ir bylos baigtimi, kurie daugiausia pagrįsti tiktai prielaidomis. Apelianto nuomone, šio liudytojo parodymai byloje yra neobjektyvūs, šališki, nepagrįsti objektyviais, teisėtai surinktais ir pagrįstais bylos duomenimis, bei akivaizdžiai patvirtina, kad buvę įtarimai taip ir liko įtarimais bei prielaidomis, o ONTT pareigūnai per ilgą tyrimo laikotarpį nei iki ikiteisminio tyrimo pradžios, nei pradėjus ikiteisminį tyrimą nesurinko objektyvių duomenų, kad G. D., kiti asmenys įvykdė nusikalstamas veikas. Todėl pastarojo parodymai, turėjo būti vertinami itin kritiškai ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Apelianto teigimu, analogiško turinio yra bei turėtų būti vertinami ir šio pareigūno 2012 m. balandžio 3 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d., V. R. 2012 m. balandžio 3 d. ir R. Š. 2012 m. balandžio 4 d. tarnybiniai pranešimai ir juose išdėstyta informacija, atkreipiamas teismo dėmesys į šių tarnybinių pranešimų datas bei juose nurodomus faktinius duomenis – tarnybiniai pranešimai surašyti jau po įvykio, remiantis įvykio vietoje ir netoli jos paimtais daiktais, jų apžiūra, kitomis tyrimo eigoje paaiškėjusiomis aplinkybėmis, bei jų autorių subjektyviomis prielaidomis apie G. D. ir kitų nuteistųjų tariamai padarytas nusikalstamas veikas, kurios nepagrįstos objektyviai patvirtintais duomenimis. Todėl mano, kad tokie tarnybiniai pranešimai ir juose nurodyti tariami faktiniai duomenys neatitinka BPK 20 str. reikalavimų, jie nebuvo objektyviai patikrinti ir įvertinti įstatymų nustatyta tvarka ir yra požymiai, kad negali būti pripažinti įrodymais byloje.

4.4. Apeliaciniu skundu tvirtinama, kad G. D. ir kitų nuteistųjų parodymai, jog jie nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos yra pagrįsti bylos medžiaga ir nei ikiteisminio, nei teisminio tyrimo metu nebuvo objektyviai paneigti, todėl jų parodymai atmesti nepagrįstai. Juolab, kad ir nei vienas liudytojas, kurie įvardinti kaltinamajame akte ir kuriais teismas rėmėsi apkaltinamajame nuosprendyje, neparodė, kad G. D. ar kiti nuteistieji vykdė kokias nors neteisėtas veikas, kad kaip nors yra susiję su cigaretėmis, rastomis garaže. Ypatingai pažymėtini S. P., V. P., R. K., kurie pastoviai būdavo garaže, parodymai, kad nei G. D., nei kiti nuteistieji nebuvo pastebėti vykdantys kokias nors nusikalstamas veikas, nėra susiję su cigaretėmis ir automobiliu, kurie rasti garaže.

4.5. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pateikiant 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą, teismo nuosprendyje teigiama, kad tarp nuteistųjų vyko intensyvūs pokalbiai, iš dalies koduoti pokalbiai, kur kalbama apie vykimus į Lenkiją, pinigus, jų atvežimą, perdavimą ir kt. Tačiau jokių duomenų, kokie tie koduoti pokalbiai yra, kuo pasireiškė jų kodavimas, kaip nustatyta, kad tai netikri pokalbiai, kas koduota, apie ką būtent realiai vyko pokalbiai, kodėl jie protokolo autoriaus vertinimu neatitinka pateikto pokalbio įrašo turinio, duomenų nepateikta ir jų nėra. Fiksuotose pokalbiuose, tokių žodžių, kaip „cigarečių pasikrovimas“ ir kitų, kurie neatitinka pokalbių suvestinių turinio nėra, o tokio vertinimo autorius čia tik pareiškė savo nuomonę, kurią pats abejoja. Be to, pateikti pokalbiai ir jų turinys parodo tiktai, kad kokie tai, tyrimo nenustatyti, telefonais kalbėję asmenys tarpusavyje bendravo, t. y. kalbėjosi telefonais. Tuo tarpu G. D., teismo metu išklausęs įrašų tekstą, pažymėjo, kad jis negali patvirtini, jog tarp šių pokalbių įrašų yra ir jo pokalbių įrašai, kad yra jo balsas, todėl neaišku ir objektyviai nepatvirtinta, kad pateiktuose garso įrašuose yra jo balsas, jo pokalbių įrašų. Ir visgi net jeigu būtų patvirtinta, kad pateiktuose pokalbių įrašuose yra G. D. pokalbių, iš jų matyti, kad pokalbiai yra visada buitiniai, asmeniniai, t. y. gyvenimiški, nieko neteisėto juose neatsispindi.

4.5.1. Pateikto 2012 m. gegužės 8 d. protokolo autorius, anot apelianto, surašytame tekste pats abejoja ar pokalbiuose yra kalbama apie cigaretes, su jomis susijusius kokius nors veiksmus, nes šiuos pokalbius vertina tiktai kaip prielaidą, kad taip galėjo būti. Tačiau ši prielaida taip ir liko prielaida viso tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu, o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Analizuojant byloje pateiktų pokalbių įrašų suvestines, pokalbių teksto išklotines ir lyginant išklausytų pokalbių garso įrašų tekstus, yra aišku, kad juose visur fiksuoti asmenų, kurie bendravo telefonais, buitiniai, verslo, laisvalaikio pokalbiai. Gramatiškai analizuojant ir lyginant pateiktų telefoninių pokalbių tekstų išklotines, garso įrašų tekstus ir jų turinį su byloje pateiktu 2012 m. gegužės 8 d. ONTS pareigūno T. R. surašytu operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu, akivaizdu, kad tiek garso įrašų, tiek pokalbių išklotinių turinys esminiai skiriasi nuo ONTS pareigūno surašyto protokolo turinio. Apeliuojama į tai, kad 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą surašęs pareigūnas, fiksuotų pokalbių tikrą tekstą iškraipė, savaip neteisingai interpretavo bei padarė klaidingas, kaltinančias nusikaltimo padarymu niekuo nepagrįstas išvadas. Be to, ONTS pareigūno T. R. 2012 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniame pranešime, kuriuo pranešama, kad buvo nustatytos preliminarios telefonais kalbėjusių asmenų buvimo vietos, jokių neteisėtą veiklą patvirtinančių duomenų taip pat nėra. Atkreipiamas dėmesys, kad toks operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą surašiusio pareigūno atliktas telefoninių pokalbių turinio savavališkas interpretavimas yra ne tik neteisingas bet ir klaidinantis. Tokiais protokolą surašiusio ONTS pareigūno, bei kaltinamajame akte jais besivadovaujančio prokuroro veiksmais buvo dirbtinai iškreiptas pokalbių dalyvių kalbos tekstas ir turinys, pateikti neteisingi duomenys, kuriais dirbtinai pasunkinta pokalbyje dalyvavusių asmenų teisinė padėtis, taip neteisingai interpretuojant faktinius duomenis byloje. Todėl mano, kad tokie protokolai ir neteisingi įrašai juose, teismo negali būti pripažinti įrodymais, nes neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo (BPK) 20 straipsnio reikalavimų.

4.5.2. Pažymima, kad jeigu teismas bei valstybinis kaltinimas abejojo telefoninių pokalbių kontrolės metu įrašytų pokalbių turiniu, manė esant pokalbių „kodavimą“, šių pokalbių turinį, jų teisingumą, kaip buvo išdėstyta teismui raštu pateiktame prašyme, galėjo patikrinti eile BPK nustatytų priemonių, tačiau to nepadarė, o vadovavosi prielaidomis (neapklausti asmenys, tarp kurių vyko pokalbiai; neskirta užduotis lietuvių kalbos (lingvistikos, gramatikos) specialistams, nesiimta priemonių sulaikyti su tariamais įkalčiais – nors ne kartą G. D. vairuojamas automobilis patikrinimui buvo stabdomas policijos pareigūnų, neapklausti asmenys kitose valstybėse – Lenkijoje, kitur, nors byloje duomenys apie tokius asmenis buvo; nebuvo vykdomi kiti su tuo susiję procesiniai veiksmai). Lietuvių, kitų valstybių, kalbos specialistų ar ekspertinis kalbos, pokalbių turinio, jų esmės gramatinis, lingvistinis tyrimas nepaskirtas ir neatliktas, o pateiktas prašymas atlikti specialisto tyrimą teisme nepagrįstai atmestas. Be to, pažymima, kad garso įrašuose užfiksuotuose pokalbiuose tik dalinai yra kalbama netaisyklinga rusų kalba, o nemaža dalis pokalbių vyksta ir lenkų kalba, tačiau vertimo iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą nėra. Dėl šių priežasčių, mano, kad tokie ONTS vyresniojo tyrėjo T. R. surašytame 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole esantys duomenys negali būti įrodymais baudžiamojoje byloje. Šiame protokole privalėjo būti įrašytas tyrimui reikšmingas garso įrašų bei jame esančių duomenų turinys, bet ne pareigūno prielaidos, versijos ar pamastymai. Be to, gynėjo vertinimu, ONTS pareigūnas sąmoningai į protokolą įrašė neteisingus, melagingus duomenis ir galėjo suklastoti oficialų dokumentą, t. y. 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą, tokiais veiksmais tyčia rinkdamas neteisėtus duomenis byloje ir taip apsunkinant G. D. ir kitų nuteistųjų teisinę padėtį, o teismas nepagrįstai šiuos duomenis pripažino įrodymais.

4.6. Be kitą ko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nepateikta jokių objektyvių duomenų, nei vieno įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fakto, kad telefoninių pokalbių įrašuose yra būtent G. D. ir kitų nuteistųjų pokalbiai, kad juose užfiksuoti būtent šių asmenų balsai. Specialistai ar ekspertai garso įrašų ir juose užfiksuotų asmenų pokalbių balso tyrimų neatliko, išvadų dėl to nepateikta.

4.7. 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole pažymėta, kad technines priemones panaudojant specialia tvarka, buvo kontroliuojami G. D. mobilaus ryšio telefonai jo naudojamais numeriais, tačiau baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad šie telefono numeriai priklausė ir buvo išduoti būtent G. D., kad jis jais naudojosi ilgą laiką, ir kad jais naudojosi tik pastarasis.

4.8. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole padaryti įrašai patvirtina, kad ne visi asmenų, kurių pokalbiai buvo kontroliuojami, pokalbių įrašai buvo pateikti byloje. Duomenų apie atskirų pokalbių įrašų, kurie tariamai nereikšmingi, sunaikinimą nėra. Nors pokalbiai buvo kontroliuojami nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2012 m. balandžio 3 d., nėra pokalbių įrašų suvestinių nuo 2011 m. gruodžio 3 d. iki 2011 m. gruodžio 12 d., nuo 2011 m. gruodžio 15 d. iki 2012 m. sausio 16 d., nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 21 d., nuo 2012 m. vasario 4 d. iki 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 10 d., nuo 2012 m. kovo 17 d. iki 2012 m. kovo 24 d. ir kitų (aiškiai nurodyta šiame operatyvinių veiksmų atlikimo protokole). Ypač atkreiptinas dėmesys, kad nėra pokalbių įrašų suvestinių nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 3 d., t. y. visomis dienomis iki įvykio dienos, kai buvo sulaikytas G. D.. Neišsiaiškinta, kur yra kiti pokalbių įrašai, kas juose užfiksuota, kodėl jie nepateikti byloje, o esant šioms aplinkybėms, svarbiausia – nepatikrinta ir nenustatyta, ar pateikti garso įrašai yra originalūs, ar nėra suklastoti, ar jie yra ištisiniai, nesumontuoti, ar nėra ištrinti kiti, kaip ir esantys byloje, buitinio turinio pokalbiai, kurie yra teisinantys ir paneigia kaltinimus. Mano, kad tokie kryptingai kaltinantys, protokolo autoriaus šališkai bei asmeninėmis prielaidomis ir spėlionėmis pagrįsti ir atrinkti pokalbių įrašai yra neteisėti, jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis G. D..

4.9. Apeliaciniu skundu apeliuojama ir į ONTS vyresniojo tyrėjo T. R. surašyto 2012 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio pranešimo apie nustatytas preliminarias asmenų buvimo vietas duomenis, nurodant, kad pokalbiai telefonais vyko telefonais kalbėjusių asmenų mobilaus ryšio telefonams jungiantis prie mobilaus operatoriaus bokštų, esančių įvairiuose (duomenys neskelbtini) miesto gatvėse ir už jos ribų. Tačiau kur tiksliai tuo metu buvo telefonais bendravę asmenys, neužfiksuota ir nenustatyta. Tokiu būdu mano, kad tokie valstybinio kaltinimo pateikti duomenys, kurie teisme pripažinti įrodymais, tiktai patvirtina faktą, kad kokie tai asmenys kalbėjosi telefonais ir tai galėjo vykti suvestinėse nurodytu laiku, tačiau nebuvo ir nėra nustatyta, kad ONTS pareigūnų kontroliuojamas mobilaus ryšio telefonai ar SIM kortelė (-ės), kuris (-ie) priskiriamas (-iami) G. D., buvo išduoti, priklausė būtent jam ir buvo jo rankose, kad garso įrašuose, kurie pateikti byloje, girdimas balsas yra G. D.. Tokių duomenų byloje nėra ir apie kitus nuteistuosius.

4.10. Be to, iš ONTS vyresniojo tyrėjo T. R. surašyto 2012 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio pranešimo apie nustatytas preliminarias asmenų buvimo vietas matyti, kad 2012 m. vasario 28 d. buvo kontroliuojami asmenų, kurie buvo kitoje valstybėje – Lenkijoje, veiksmai ir telefoniniai pokalbiai. Tuo metu galiojusiame operatyvinės veiklos įstatyme buvo ir yra imperatyviai įtvirtinta viena esminė šio įstatymo taikymo nuostata, o būtent, kad įstatymas galioja tiktai mūsų valstybės teritorijoje ir negali būti taikomas kitose valstybėse. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) ONTS, kitiems Lietuvos valstybės pareigūnams įstatymų nustatyta tvarka buvo leista taikyti OVĮ numatytas specialias priemones – kontroliuoti asmenų telefoninius pokalbius bei šiuos asmenis kitoje valstybėje – Lenkijoje. Tokiu būdu mano, kad nurodytais ONTS pareigūnų veiksmais buvo esminiai pažeisti tuo metu galiojusio OVĮ (dabar KŽĮ) reikalavimai, šiurkščiai įsikišta į kitos valstybės jurisdikciją, nesilaikyta Kauno apygardos teismo nutartimis, jeigu tokios buvo (tokie faktiniai duomenys nepateikti), sankcionuotų techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka nustatytų reikalavimų bei ribų. (duomenys neskelbtini) AVPK ONTS pareigūnų vykdyta bei į bylą pateikta medžiaga apie telefonų kontrolės metu gautus duomenis, o taip pat tuo pačiu pagrindu vykdyta byloje įvardintų asmenų veiklos kontrolė prieštarauja Lietuvos Respublikos OVĮ (dabar KŽĮ), kitiems šalies ir tarptautiniams teisės aktams, LAT formuojamai teismų praktikai, todėl tokia veikla yra neteisėta, o neteisėtos veiklos metu surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais byloje, tokiu būdu gautais ir tokiais įrodymais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

4.11. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nors 2012 m. gegužės 8 d. ONTS pareigūno T. R. surašytame operatyvinių veiksmų atlikimo protokole nurodoma, kad ONTS pareigūnai atliko OVĮ numatytus operatyvinius veiksmus – techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka ir tai buvo daroma neva pagal 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos prokuratūros teikimą Nr. (duomenys neskelbtini), sankcionuotą 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), bei 2012 m. vasario 21 d. pagal Kauno apygardos prokuratūros teikimą Nr. (duomenys neskelbtini), sankcionuotą 2012 m. vasario 21 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kurie buvo taikomi M. K., T. K. ir G. D. atžvilgiu. Minėtame protokole pažymima, kad teismas sankcionavo tokias priemones du kartus skirtingu laiku – 2011 m. lapkričio 16 d. ir 2012 m. vasario 21 d. Kieno atžvilgiu, kokiu laiku bei kokiu pagrindu OVĮ numatytos priemonės buvo taikomos, ar jos buvo taikomos teisėtai ir pagrįstai, byloje duomenų nėra, jų taikymo pagrįstumas ir teisėtumas teisme nepatikrintas BPK nustatyta tvarka ir pagrindais. Nei Kauno apygardos prokuratūros teikimai, nei Kauno apygardos teismo nutartys, nei jų išrašai tyrimo eigoje nepateikti, ir byloje tokių nėra, todėl negalima tvirtinti, kad numatytus operatyvinius veiksmus – techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka pareigūnai taikė teisėtai, kad jų pagrindu surinkti duomenys yra teisėti, o todėl jais negali būti grindžiamas teismo apkaltinamasis nuosprendis.

4.11.1. Taigi, teisme nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti nei teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti – apygardos teismo pirmininko ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko motyvuotos nutartys, nei įgaliotų prokurorų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai, nei nutarties ar teikimo išrašai, nei faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą patvirtinantys duomenys. Nesant byloje svarbių dokumentų, nei teisinio, nei faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo negalima buvo patikrinti BPK nustatyta tvarka ir teismas tokio pagrindo nepatikrino atlikdamas BPK numatytus veiksmus. Taigi, tokiu būdu, nebuvo patikrintas valstybinio kaltintojo surinktų ir pateiktų - operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų teisėtumas, todėl yra esminiai pažeisti BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimai.

4.11.2. Taip pat pažymima, kad duomenys, kurie užfiksuoti byloje ir kaltinamajame akte, kad (duomenys neskelbtini) AVPK ONTS pareigūnai specialias priemones – techninių priemonių naudojimą specialia tvarka, o galimai ir kitas, G. D., kitų kaltinamųjų atžvilgiu galėjo naudoti ir naudojo nuo 2011 metų rugpjūčio mėnesio. Tuo tarpu, 2012 m. rugpjūčio 8 d. ONTS pareigūno T. R. surašytame operatyvinių veiksmų atlikimo protokole yra parašyta, kad ONTS pareigūnai technines priemones specialia tvarka naudojo tiktai tariamai pagal 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos prokuratūros teikimą Nr. (duomenys neskelbtini), sankcionuotą 2011 m. lapkričio 16 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), o vėliau, dar ir tariamai pagal 2012 m. vasario 21 d. prokuratūros teikimą ir teismo nutartį. Gynėjo vertinimu, akivaizdu, kad toks operatyvinis tyrimas – techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, o galimai ir kitos priemonės, buvo taikomas ilgiau kaip 3 mėnesius, tačiau faktinių duomenų, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka buvo sankcionuojamas nuo 2011 metų rugpjūčio mėnesio, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka teismo buvo pratęstas, bei pagrįstai taikomas iki 2012 m. balandžio 3 d. imtinai, byloje nėra. Tai, anot apelianto patvirtina, kad visumoje pateikti faktiniai duomenys patvirtina ir įrodo, kad kaltinamajame akte įvardinti bei teismui pateikti OVĮ pagrindu surinkti duomenys buvo fiksuojami ir renkami neteisėtai bei netinkamai, nesilaikant BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių bei BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 13 punkto („Teismų praktika“ Nr. 27) reikalavimų, todėl negali būti teismo vertinami kaip įrodymai byloje. Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo G. D. teisės, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitiko bylos aplinkybių.

4.12. Apeliaciniame skunde apeliuojama ir į byloje atliktų kratų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės pagrįstumą ir teisėtumą. Pažymima, kad nors 2012 m. balandžio 3 d. ONTS vyr. tyrėjo V. Š. nutarimu buvo atlikta krata gyvenamose, ūkiniuose ir pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tačiau toks nutarimas kratai daryti buvo patvirtintas teismo nutartimi tik praėjus 7 paroms. Taigi, byloje akivaizdžiai nustatyta, kad per tris dienas ONTS pareigūno priimtas nutarimas ir jo pagrindu atlikti veiksmai, bei rezultatai nebuvo patvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, nes toks prašymas savalaikiai teismui net nebuvo pateiktas. Atsižvelgiant į tai ir BPK 160¹ str. nuostatas, ONTS pareigūno 2012 m. balandžio 3 d. nutarimas, bei vėliau teismo priimta nutartis nėra ir negali būti teisėti. Nutarimas kratai ir jos metu užfiksuoti duomenys buvo patvirtinti ir duomenys naudojami byloje esminiai pažeidžiant BPK reikalavimus, o dėl šios priežasties kratos rezultatais tolimesniame procese negalėjo ir negali būti remiamasi kaip G. D. kaltumą pagrindžiančiais duomenimis (BPK 160¹ straipsnio 3 dalis). Tuo pačiu gynėjas pažymi, kad analogiški faktai buvo nustatyti ir organizuojant bei atliekant kratą G. D. gyvenamojoje vietoje, taip pat atliekant automobilio VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) buvusio prie (duomenys neskelbtini), kratą.

4.12.1. Be to, pažymima ir tai, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokurorės E. K. 2012 m. balandžio 6 d. nutarimas, kuriuo vadovaujantis BPK 154 straipsnio bei BPK 160¹ straipsnio pagrindu A. M., R. G., D. N., T. P. ir T. V. atžvilgiu buvo taikytos procesinės prievartos priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė vieno mėnesio laikotarpiui nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. gegužės 6 d., teismo nutartimi buvo patvirtintas tik praėjus keturioms paroms, tuo pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas. Todėl prokurorės teikimas ir vėliau teismo priimta nutartis nėra ir negali būti teisėti ir užfiksuoti duomenys tolimesniame procese negalėjo ir negali būti remiamasi kaip G. D. kaltumą pagrindžiančiais duomenimis (BPK 160¹ straipsnio 3 dalis).

4.12.2. Ir nors iš nurodytų šiame nutarime asmenų tiktai vienas A. M., kartu su G. D. bei T. ir M. K., yra kaltinamas nusikaltimo padarymu, visų išvardintų asmenų atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė yra neteisėta, o tai parodo, kad visi pagrindiniai kaltinantys faktiniai duomenys byloje buvo renkami neteisėtai.

4.13. Gynėjas skunde nurodo ir tai, kad byloje yra faktiniai duomenys, kad procesinės prievartos priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė buvo vykdoma ir iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei baudžiamosios bylos iškėlimo. Tokios priemonės galėjo būti vykdomos A. M. (t. 2, b. l. 65, 67-68,72 ir kt.), R. G. (t. 2, b. l. 71-74 ir kt.), D. N. (t. 2, b. l. 69 ir kt.), T. P. (t. 2, b. l. 73 ir kt.) ir T. V. (t. 2, b. l. 68 ir kt.), kitų byloje įvardintų asmenų atžvilgiu. Tačiau, baudžiamojoje byloje nėra faktinių duomenų, kad išvardintų asmenų atžvilgiu to meto OVĮ nustatyta tvarka buvo teismo nutartimi sankcionuotos procesines prievartos priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė: telefoninių pokalbių klausymasis, kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir garso įrašų darymas. Mano, kad tokiu būdu yra požymiai, kad taikytos procesinės prievartos priemonės minėtų asmenų atžvilgiu, tarp jų ir Lenkijos piliečių, buvo vykdomos nesilaikant įstatymų reikalavimų.

4.14. Taip pat gynėjo vertinimu, byloje nebuvo nustatyta, kad minėti procesiniai veiksmai turėjo būti atlikti esant neatidėliotiniems atvejams, kaip to reikalauja BPK 160¹ straipsnis. Nagrinėjamoje byloje ONTS pareigūnai operatyvinį tyrimą vykdė jau nuo 2011 metų, t. y. jau seniai, o 2012 m. balandžio 3 d. buvo antradienis, darbo diena ir procesiniai veiksmai buvo atliekami darbo valandomis. Todėl esant šioms svarbioms aplinkybėms dėl specialių procesinių prievartos priemonių taikymo buvo būtina nedelsiant kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, bet tai nebuvo padaryta. Tokiu būdu mano, kad ONTS vyr. tyrėjo V. Š. nutarimai kratoms bei (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokurorės E. K. 2012 m. balandžio 6 d. nutarimas taikyti procesines prievartos priemones – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę buvo priimti ir vykdomi esminiai pažeidžiant BPK reikalavimus.

4.15. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į kratos metu pas G. D. namuose, rastą balto popieriaus lapą, kuriame buvo prirašyta įvairių skaičių, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs lape nurodytus skaičius ir išklausęs liudytojos A. G. parodymus, nepagrįstai konstatavo, kad lape surašytos pinigų sumos, konkrečiai surašyti skaičiai nebūdingi studentų mokslo skaičiuotėms, bei pripažino įrodymais. Pažymima, kad byloje nebuvo ir nėra nustatyta, kad šiame lape esančius įrašus surašė G. D. ar A. G.. Kieno šie užrašai, kas šiuos įrašus surašė, kada ir ką jie reiškia, niekas nepaaiškino. Nei specialistų, nei tuo labiau ekspertų išvadų nėra. Tiek G. D., tiek jo gyvenimo draugė A. G. nurodė, kad tai nėra jų užrašai, tai – ne jų raštas, kas ir ką jame užrašė, jiems nėra žinoma. Jų tvirtinimai nebuvo paneigti BPK nustatyta tvarka. Kad šie užrašai kaip nors susiję su G. D. ar kitiems byloje inkriminuota nusikalstama veika, taip pat nepateikta jokių faktinių duomenų. Juolab, kad kaip jau buvo nurodyta šiame skunde, atliktos kratos duomenys negalėtų būti vertinami kaip įrodymai byloje, nes jie užfiksuoti esminiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

4.16. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prie garažo, esančio (duomenys neskelbtini)s mieste, o taip pat garaže buvo paimti ir apžiūrėti 13 automobilių, kurie tariamai visi priklausė G. D. ir kitiems nuteistiesiems byloje. Kai kuriuose automobiliuose išimtos galinės sėdynės, automobilio galinė dalis atitverta, galiniai langai uždengti, sandariai uždaryti nepermatoma medžiaga ar apipurkšti juodais dažais, kai kuriuose iš jų rastos radijo stotelės. Tuo pagrindu, remdamasis tiktai ONTT pareigūnų atliktomis automobilių apžiūromis, teismas vertino, jog buvo nustatyta, kad visi automobiliai yra specialiai parengti nusikalstamai veikai daryti. Tuo pačiu nurodė ir, kad nėra įstatymo, draudžiančio naudotis radijo stotelėmis, bet, teismo manymu, išanalizavus visus bylos duomenis, matyti, kad ir be radijo stotelių automobiliai tariamai buvo paruošti neteisėtam disponavimui akcizais apmokestinamoms prekėms gabenti. Tačiau tokios teismo išvados objektyviai nėra pagrįstos ir apelianto vertinimu, jomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Pažymima, kad tyrimo metu šie automobiliai buvo apžiūrėti ir nei viename iš jų, nei apžiūros metu, nei iki to, nebuvo rasta cigarečių ar kitų akcizais apmokestinamų prekių ar jų buvimo pėdsakų, nei kokių nors kitokių draudžiamų medžiagų ar daiktų. Taip pat nebuvo rasta bent kokių nors tariamo nusikaltimo požymių ar pėdsakų. Tuo tarpu, teigiama, kad G. D., kiti nuteistieji pirkdavo automobilius, remontuodavo ir ruošdavo juos pardavimui, tame tarpe – ir pagal automobilio pirkėjo pageidavimus. Naudojimasis radijo stotelėmis ar automobilio salono atitinkamas įrengimas įstatymais nėra draudžiamas, kaip ir kur naudotis šiomis priemonėmis, sprendžia tokiais daiktais pasinaudojantis asmuo. Dėl šių aplinkybių, tiek G. D., tiek ir kiti nuteistieji pateikė motyvuotus ir objektyviai pagrįstus parodymus, kurie nebuvo paneigti nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tokiu būdu, ši teismo išvada laikytina prielaida, o prielaidomis apkaltinamasis teismo nuosprendis nėra grindžiamas.

4.16.1. Dėl nurodytų priežasčių, apelianto vertinimu, nepagrįstas ir teismo sprendimas, kad automobiliai ir atskiri išvardinti daiktai yra kaip nors susiję su inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, todėl jų neteisėtas paėmimas ir negrąžinimas teisėtiems savininkams teigiant, kad jų klausimas ikiteisminio tyrimo metu buvo išspręstas tinkamai ir priimant nuosprendį dėl šių daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti nepasisakoma, yra neteisingas. Mano, kad šie daiktai turi būti grąžinti teisėtiems savininkams.

4.16.2. Taip pat, gynėjo vertinimu, objektyviai yra nepagrįsta ir teismo išvada, kad kaltinamieji įsigydavo automobilius svetimų asmenų vardu ir jų neregistruodavo įstatymo nustatyta tvarka savo vardu tiktai tam, kad naudodavo nusikalstamai veikai daryti. Byloje tokių įrodymų, kad G. D. ar kiti nuteistieji automobilius naudodavo nusikalstamai veikai daryti, nėra. Be to, nors teismas ir teigia, kad automobiliai „BMW 320D“ ir „VW Golf“ buvo naudojami nelegalių cigarečių gabenimui, tokių faktinių, BPK nustatyta tvarka patikrintų, duomenų baudžiamojoje byloje iš viso nėra.

4.17. Byloje taip pat nėra duomenų, kad kratos (duomenys neskelbtini), metu rastame automobilyje Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), kuriame rasta ir cigarečių pakelių, būtų buvę rasti ir BPK tvarka užfiksuoti G. D., kitų nuteistųjų ar kitų asmenų pėdsakų (biologinių, rankų, pirštų ar kt.). Tokiu būdu, kratos garaže duomenys nepatvirtina, kad G. D. ar kiti nuteistieji padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kitų asmenų, kurie galimai įvykdė nusikalstamas veikas, pėdsakų BPK nustatyta tvarka taip pat neužfiksuota, nepaimta ir tokių pėdsakų nenustatyta. Todėl, vien tik tas faktas, kad G. D. buitiniais, verslo veiklos klausimais retkarčiais lankydavosi garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), kad jis buvo sulaikytas netoli šio garažo, nesudaro pagrindo tokius apsilankymus pripažinti nusikalstamais, neįrodo jo kokio nors nusikalstamo ryšio su garaže rastomis cigaretėmis bei automobiliu Audi, kuris, kaip nustatyta, dar iki to buvo pavogtas Šiauliuose.

4.17.1. Be to, nors minėto garažo prieigos visą laiką, tame tarpe ir 2012 m. balandžio 2-3 d. buvo stebimos keliomis vaizdo kameromis, buvo daromi vaizdo įrašai, kurie buvo kaupiami kompiuteryje, esančiame atitinkamoje patalpoje ten pat. Nei viename vaizdo įraše nėra užfiksuota, kad į garažą ar iš jo būtų patekęs ar iš jo pasišalinęs G. D., kiti nuteistieji. Taip pat nėra duomenų, kad G. D. ar kiti kaltinamieji į garažą ar iš jo gabeno cigaretes, ar kaip nors kitaip yra susiję su cigaretėmis. Tuo pačiu gynėjas pastebi, kad vaizdo įrašai yra nevisi, ne visų kamerų, fiksuoti ne visomis dienomis, įrašai nėra ištisiniai ir atskiri įrašai gali būti pašalinti tyčia. Tokiu būdu mano, kad vaizdo įrašai, kuriais gali būti paneigti kaltinimai G. D., kitiems nuteistiesiems bei nustatyti tikrieji, iš įvykio vietos pasišalinę kaltininkai, savalaikiai nebuvo paimti, galimai buvo paslėpti tyčia, taip siekiant rinkti ir pateikti tiktai byloje esančius nuteistuosius kryptingai kaltinančius duomenis.

4.18. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, gynėjo vertinimu, teismo teiginiai bei išvados apie G. D. tariamai nusikalstamą veiką, veiką grupėje su kitais nuteistaisiais nepagrįsti baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, prielaidų pobūdžio, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

4.19. Baudžiamojoje byloje nenustatyta ir kas naudojosi kratos metu minėtame garaže rastu automobiliu Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), kam priklausė cigaretės, taip pat nerasta jokių nusikalstamas veikas padariusių asmenų pėdsakų. Automobilis atitinkamu laiku pirktas Tauragėje, vėliau parduotas nenustatytam asmeniui iš Kauno miesto (t. 4, b. l. 119-122). Šį automobilį valdę asmenys G. D. ir kitų nuteistųjų šioje byloje nepažįsta ir nežino, su pardavėjais bendravo kiti asmenys. Be to, tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad šio automobilio VIN numeris buvo suklastotas ir pakeistas (t. 4, b. l. 115-118), galėjo būti suklastoti ir dokumentai, o iki to automobilis buvo pavogtas (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 123-131). Su cigaretėmis rasto automobilio Audi A8 vagis (vagys), kas juo naudojosi iki suradimo garaže (duomenys neskelbtini), nenustatyti. Tačiau byloje yra konkretūs ONTS pareigūnų konstatuoti faktiniai duomenys, kad 2012 m. balandžio 3 d. ONTS pareigūnams mėginant patekti į garažą, jame buvę asmenys viską palikę iš garažo pabėgo ir nebuvo sulaikyti. Tokiu būdu mano, kad yra faktiniai duomenys, jog iš garažo pabėgę bei pasislėpę nenustatyti asmenys galėjo garaže rastą automobilį prieš tai pavogti (duomenys neskelbtini) ar kitoje vietoje, o po to panaudoti cigarečių gabenimui. Supratę, kad gali būti sulaikyti ONTS pareigūnų, automobilio ir cigarečių atsikratė bei pasislėpė. Iki dabar šie asmenys nėra nustatyti. Tuo tarpu, visumoje, šių neteisėtas veikas įvykdžiusių ir tyrimo eigoje nenustatytų asmenų kokie nors ryšiai su G. D. nėra užfiksuoti ir nenustatyti. G. D. nėra niekaip susijęs nei su Audi A8, nei su jame rastomis cigaretėmis, nei su automobilį pavogusiais ir juo cigaretes galimai gabenusiais bei policijos vykdytos specialios operacijos metu 2012 m. balandžio 3 d. iš garažo pabėgusiais asmenimis.

4.20. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad baudžiamojoje byloje nenustatytas G. D. ir kitų nuteistųjų susitarimas veikti bendrai, jų suvokimas, kad kėsinasi į tą pati objektą bei kiti bendrininkavimo subjektyvieji požymiai, neįrodyta, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, o todėl neįrodyta, kad jie veikė bendrininkaudami. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje iš viso nesurinkta faktinių duomenų ir neįrodyta, kad jie veikė ir elgėsi nusikalstamai, kad G. D. dalyvavo padarant inkriminuotą nusikalstamą veiką.

4.21. Taip pat pažymima, kad ikiteisminio tyrimo eigoje G. D. buvo skiriamos įvairios kardomosios priemonės, tarp jų ir piniginis užstatas 20 000 litų, kas atitinka 5792,40 eurų, kuris į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitą buvo įmokėtas D. D.. Po beveik dviejų metų atliekamo tyrimo, neradus G. D. vietoje, jam 2014 m. balandžio 14 d. teismo buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir paskelbta paieška, o 2014 m. rugsėjo 30 d. paskiria kardomąją priemonę suėmimą 3 mėnesiams nuo jo sulaikymo dienos. Tačiau pažymėtina, kad iki paieškos paskelbimo bei suėmimo paskyrimo, G. D. jau buvo paskirtos ir galiojo eilę kitų kardomųjų priemonių – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas bei užstatas. Paskyrus suėmimą, dėl užstato nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, klausimas nebuvo iškilęs, nebuvo sprendžiamas, t. y., pasak gynėjo, tariamai galiojo visos iki tol skirtos kardomosios priemonės bei suėmimas. Taigi, nors piniginis užstatas buvo paskirtas tik ikiteisminio tyrimo laikotarpiui ir būtent tyrimo procesui užtikrinti, G. D. paskyrus suėmimą užstato tolimesnis klausimas nebuvo išspręstas. Todėl mano, kad tokiu būdu nesant kitokio sprendimo šis piniginis užstatas, jau nuo suėmimo G. D. paskyrimo, turėjo būti grąžintas užstato davėjui – D. D.. Be to, nepanaikinta buvo ir kardomoji priemonė dėl dokumentų paėmimo. Tokiu būdu susidarė situacija, kad vienu metu kartu su suėmimu G. D. buvo taikomos ir kitos kardomosios priemonės, o tokia procesinė situacija negali būti pripažinta teisinga bei pagrįsta. Taigi, esant šiai situacijai, jau vien dėl nustatytų faktų užstatas - 20 000 litų, kaip nepagrįstai ir neteisėtai laikomas Generalinės prokuratūros depozitinėje sąskaitoje, privalėjo būti grąžintas jo davėjui, o kitos kardomosios priemonės turėjo būti panaikintos.

4.21.1. Be šių aplinkybių skunde gynėjas nurodo ir tai, kad įtariamasis buvo laikinai išvykęs į užsienį ir tai yra faktiškai patvirtinta byloje, to neneigia ir G. D.. Tyrimas, kuriame jam buvo skirtos atitinkamos, išvardintos kardomosios priemonės, vyko labai ilgai, į apklausas ar dėl kitų procesinių veiksmų atlikimo jis nebuvo kviečiamas beveik 2 metus, todėl, esant tokioms aplinkybėms jis padarė ne visai apgalvotą bei pagrįstą išvadą, kad tyrimui toliau nereikalingas arba tiek laiko jo neprireikus, trumpas būtinas išvykimas į užsienį niekaip neįtakos tyrėjų darbo (per visą tyrimo laikotarpį reikėjo lėšų pragyvenimui, lėšų ne tiktai sau, bet ir gyvenimo draugei bei mažamečiams vaikams, kurių turi net tris; reikėjo verstis bent kokiu verslu, kad pragyventi; esant galimybei netrukdomai išvykti į užsienį siekiant surasti darbo, verstis atitinkamu verslu- a/m pirkimas – pardavimas; tokiais tikslais ir išvyko į užsienį). Pažymima, kad nors toks išvykimas į užsienį be tyrėjų, prokuroro leidimo buvo, G. D. geranoriškai ir laisva valia iš užsienio sugrįžo į Lietuvą maždaug 2014 m. birželio mėnesį ir visą likusį laiką, iki naujo sulaikymo ir suėmimo, gyveno viešą gyvenimą, nesislapstė, mokėsi, vertėsi verslu, rūpinosi šeima, vaikais. Ir tiktai vėliau, maždaug po 3 mėnesių policijos pareigūnai nusprendė jam skirti kardomąją priemonę – suėmimą. Tokiu būdu, G. D. pats, savanoriškai ir geranoriškai, niekieno neverčiamas, sugrįžo ir gyveno Lietuvoje, pastovioje gyvenamojoje vietoje, nesislapstė ir tyrimui netrukdė, o policijos pareigūnams, tyrėjams jis tuo metu nebuvo reikalingas. Be to, nėra jokių kitų duomenų, kad G. D. buvo oficialiai pranešta, jog jis reikalingas tyrėjams, yra ieškomas. Dėl šių nurodytų priežasčių, gynėjo vertinimu, būtų pagrįstas ir teisingas sprendimas pripažinti, kad šis piniginis užstatas ar bent jo dalis gali ir turi būti grąžintas užstato davėjui. Akcentuojama ir tai, kad piniginis užstatas visą laiką nuo 2014 m. rugsėjo 30 d., kai buvo paskirta ir realizuota teismo nutartis suimti G. D., be procesinio sprendimo neteisėtai buvo laikomas byloje, todėl manoma, kad ir dėl to jis turi būti grąžintas užstato davėjui.

4.22. Esant nurodytų aplinkybių visumai, gynėjo vertinimu, pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, faktiniai duomenys ir skunde nurodyti argumentai patvirtina, kad šio proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, netinkamai ir neobjektyviai įvertinti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai bei neįrodyta, kad nuteistasis G. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas ir 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė iki galo neištyręs visų įrodymų, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, todėl neteisingai išsprendė baudžiamąją bylą. Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo G. D. teisės, šie esminiai BPK pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl to Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. apkaltinamasis nuosprendis G. D. atžvilgiu naikintinas ir G. D. išteisintinas.

5. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. M. prašoma byloje atlikti įrodymų tyrimą, panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nuosprendį dalyje, kuria jis nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

5.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, netinkamai patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir kt. Apelianto teigimu, šių reikalavimų nesilaikymas, vertinant įrodymus, turėtų būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, o dėl netinkamo įrodymų vertinimo, buvo netinkamai kvalifikuoti ir jo veiksmai.

5.2. Pasak apelianto, šioje byloje priimto apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodyta nei nusikaltimo padarymo vieta, laikas, nei iš ko, nei už kokią pinigų sumą buvo įgytos akcizais apmokestinamos prekės. Kas reiškia, kad teismas nesilaikė jam nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo išaiškinimų, o tuo pačiu ir pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymo taisykles, nes vienintelė aplinkybė, kurią nustatė teismas ir kuria vadovaudamasis priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį yra ta, kad 2012 m. balandžio 3 d. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), automobilyje AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), buvo rastos 13 969 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis. Tačiau neaišku dėl kokių priežasčių, teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad jis yra susijęs su minėtų cigarečių įsigijimu, jų laikymu ir disponavimu šiame garaže buvusiame automobilyje. Kadangi, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kad jis iš viso ką nors žinojo apie šiame garaže, cigarečių laikymą, juolab, kad nei vienas iš liudytojų neparodė, kad jis buvo pastebėtas šiame garaže atliekantis kokius nors veiksmus, t. y. kraunantis cigaretes, būnantis prie automobilių, o tuo labiau sulaikytas tame garaže. Todėl apelianto vertinimu, iš to darytina išvada, kad jis jokiu būdu negalėjo žinoti apie tame garaže buvusį automobilį AUDI A8 ir jame laikomas cigaretes, nes nei ant šio automobilio, nei ant minėtame garaže rastų cigarečių pakelių ar dėžių, jokių jo pirštų pėdsakų ar kitų DNR pėdsakų nerasta.

5.3. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2012 m. balandžio 3 d. atlikta krata, adresu (duomenys neskelbtini) m., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose yra neteisėta, nes vyresniojo tyrėjo V. Š. nutarimo teisėtumas daryti kratą yra 2012 m. balandžio 3 d. (t. 1, b. l. 75), t. y. kada ir buvo atlikta krata, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo patvirtintas tik 2012 m. balandžio 10 d. (t. 1, b. 1. 95-96), t. y. praėjus 7 dienoms nuo kratos atlikimo. Tuo buvo grubiai pažeista BPK 160¹ straipsnio 3 dalies reikalavimai, todėl šiais procesinių prievartos priemonių taikymo rezultatais tolesniame procese negali būti remiamasi kaip kaltinamojo kaltumą pagrindžiančiais duomenimis.

5.4. Be to, teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nesilaikė BPK 2 straipsnio reikalavimų imtis visų įstatymu numatytų priemonių surinkti visus įmanomus duomenis apie nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė jokių priemonių nustatyti tikruosius automobilyje rastų cigarečių savininkus, nes kaip matyti iš byloje esančio 2012 m. rugsėjo 12 d. rašto dėl automobilio, kuriame nurodyta, kad automobilis AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), yra vogtas (duomenys neskelbtini), kur buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Todėl, esant šioms aplinkybėms, taip ir liko neaišku, kas iš tikrųjų naudojosi šiuo automobiliu bei paliko jame rastas cigaretes ir kokiu būdu jis yra su tuo susijęs. Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nesiėmė visų priemonių nustatyti tikriesiems kaltininkams patvirtina byloje esantis vyresniojo tyrėjo R. Š. 2012 m. balandžio 4 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad pagal turimą informacija garaže turėjo būti dar du asmenys, tačiau šie asmenys pabėgo pro gretimas patalpas (t. 1, b. l. 136).

5.5. Be šių aplinkybių, skunde pažymima, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, teismas rėmėsi anoniminio liudytojo duotais parodymais. Tačiau, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šie anoniminio liudytojo parodymai negali būti laikomi kaip patikimi, nes šis liudytojas nepateikė teismui jokios informacijos apie 13 969 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis įsigijimą bei laikymą ir disponavimą garaže, esančiame (duomenys neskelbtini)s m., rastame automobilyje. Jis tik nurodė, kad jam žinoma, jog T. P. ir asmuo vardu Andrius išvežiodavo nelegalias cigaretes po taškus, kuriuos nurodydavo T. K., M. K. ir G. D.. Vienok, šių įslaptinto liudytojo parodymų niekas nepatvirtino, nes asmenų vardu Andrius gali būti ir daugiau, todėl nesuprantama dėl ko teismas šio anonimiškai apklausto liudytojo parodymus susiejo su neteisėtu 13 969 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis įgijimu, laikymu ir jo asmeniu, dėl ko jis buvo nepagrįstai nuteistas.

5.6. Taip pat anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš jo kaltės įrodymų, padarius nusikalstamą veiką, nepagrįstai grindė operatyvinių priemonių pagalba surinktais telefoniniais pokalbiais. Be to, visiškai jų nemotyvavo, kaip jie yra susiję su 2012 m. balandžio 3 d. minėtame garaže automobilyje rastomis cigaretėmis. Be kita ko neaišku, kaip teismas nustatė, kad vykę pokalbiai buvo apie nusikalstamos veikos darymą – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis. Tokiu būdu teigia, kad teismas vadovavosi tik prielaidomis, nes byloje nėra jokių duomenų, jog galima būtų teigti, kad operatyvinių priemonių pagalba užfiksuotais telefoniniais pokalbiais kalbama apie nelegalią cigarečių prekybą. Be to, telefoninių pokalbių buvo klausomasi neteisėtai, nes baudžiamojoje byloje nėra ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių, kuriomis būtų sankcionuoti tam tikrų mobilaus ryšio telefono numerių pokalbių klausymasis. Dėl ko buvo grubiai pažeisti BPK 154 straipsnio 1 dalies, 2 dalies reikalavimai ir todėl jų metu užfiksuoti duomenys negalėjo būti laikomi įrodymu byloje.

5.7. Byloje taip pat nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kurie įrodytų, kad jo veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje požymiai. Tai, kad jis pažįstamas su G. D. per dabar jau esančią savo žmoną, kuri yra draugės su G. D. žmona, tikrai nepatvirtina to fakto, kad jis ką nors žinojo apie garaže rastas cigaretes.

5.8. Mano, kad byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, o tik prielaidos, kas įrodo, kad teismas nepilnai, nevisapusiškai, neobjektyviai vertino įrodymus ir darė esmines įrodymų vertinimo klaidas.

5.9. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nuosprendžio nekeisti.

6. Nuteistojo T. K., jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės, nuteistojo M. K., nuteistojo G. D., gynėjo advokato Kęstučio Betingio ir nuteistojo A. M. apeliacinius skundus atmetami.

Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų.

7. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir, pirmiausia, BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

7.1. Nagrinėjamu atveju, skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti keturi asmenys. Visų jų atžvilgiu, buvo pateikti apeliaciniai skundai dėl priimto apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio. Pagal galiojančią praktiką, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apeliantų prašymai, jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas, t. y. pagal tai nustatoma ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan. Šiuo atveju, apeliacinius skundus padavę asmenys (nuteistieji ir/ar jų gynėjai) nurodė nesutinkantys su nuosprendžio dalimi dėl T. K., M. K., G. D. ir A. M. pripažinimo kaltais pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, prašant išteisinti juos iš šios jiems inkriminuotos veikos, kartu nurodant, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas paduotų apeliacinių skundų kontekste. Be kita ko, kadangi apeliaciniais skundais ginčijamas nuteistųjų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymo, dauguma apeliacinių skundų argumentų yra panašūs, taip pat atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymai dėl kiekvieno nuteistojo nėra išskirti, viskas aprašyta bendrai, nusikalstama veika padaryta pripažinus nuteistiesiems veikus bendrininkų grupėje, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, siekdama išvengti besikartojančių frazių ir motyvų dėl nuteistųjų, jų gynėjų apeliacinių skundų taip pat pasisakys bendrai.

Dėl nuteistųjų, jų gynėjų apeliacinių skundų argumentų susijusių su bylos įrodymų vertinimu ir veikos kvalifikavimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį.

8. Apeliaciniais skundais, nuteistieji, jų gynėjai, prašydami panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl T. K., M. K., G. D., A. M. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, išteisinant juos, kritikuoja pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktų apeliacinių skundų argumentus, siekiant objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą, ištyrusi bylos įrodymus bei patikrinusi apskųsto apygardos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą faktiniu bei teisiniu aspektu pagal apeliaciniuose skunduose apibrėžtas ribas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šioje baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, T. K., M. K., G. D. ir A. M. padarė jiems inkriminuotą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo išvados dėl T. K., M. K., G. D. ir A. M. kaltės, jų veiksmų teisinio vertinimo, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nuteistųjų nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, įvertintas jų visetas ir tarpusavio santykis, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Ir nors su tuo nesutinkama, bandant skunduose kvestionuoti byloje atliktus procesinius veiksmus, surinktų duomenų pakankamumą ir kiek kitaip, iš esmės sau palankia prasme, interpretuoti bylos įrodymus, visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos aplinkybės turinčios reikšmės veikos kvalifikavimui, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos tinkamai. Skundžiamu nuosprendžiu padarytos pagrįstos išvados dėl T. K., M. K., G. D. ir A. M. konkrečių veiksmų, jų kaltės padarius pirmiau minėtą nusikaltimą. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis teismo išvadomis, nėra.

8.1. Kartu, teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodoma nuteistojo T. K. ir jo gynėjos bei nuteistojo A. M. apeliaciniuose skunduose, skundžiamas nuosprendis atitinka jam keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnis). Nors šių apeliantų skunde teigiama apie padarytus pažeidimus surašant teismo baigiamąjį aktą, vienok, tokie teiginiai nelaikytini pagrįstais. Esminių pažeidimų, kurie būtų sutrukdę išsamiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą, juo labiau, kurie būtų paveikę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, kaip tai nurodoma – išdėstant įrodytas pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat tiriant ir vertinant įrodymus – nenustatyta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ne tik aprašė pačią veiką, išdėstė įrodymus, bet ir aptarė nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos įrodytumą byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų įrodymų apimtyje. Dėl to, nėra pagrindo teigti, jog teismo procesinis sprendimas surašytas nesilaikant jam keliamų reikalavimų ar, kad nuteistųjų kaltė yra grindžiama netinkamais įrodymais, neatlikus jų analizės ir nepakankamais motyvais. Akcentuotina, kad nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, bei tiek, kiek jos (aplinkybės) buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, iš kurių ir sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Dėl to, nagrinėjamu atveju, toks faktinių aplinkybių išdėstymas, kaip tai akcentuojama nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde, nėra ydingas. Kita vertus, teisė nuspręsti dėl nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pagrįstumo, inkriminuojamos nusikalstamos veikos (kaltinimo) teisingumo turi bylą nagrinėjantis teismas. Kas, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuojamas pats įrodymų vertinimo procesas nėra nustatyta. Tai - subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų nustatytų ribų. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo bei kitų byloje įrodinėtinų aplinkybių. Šiuo konkrečiu atveju, darytina išvada, kad apygardos teismas šių reikalavimų nepažeidė.

9. Nagrinėjamu atveju, neginčijamai nustatyta, kad 2012 m. balandžio 3 d. patalpose, konkrečiau garaže, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rastas ir paimtas automobilis Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), su jame buvusiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis – tabako gaminiais (13 969 pakelių cigarečių) su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė 27672,60 eurų, t. y. viršija 250 MGL dydžio sumą. Surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pagrindu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, pažeisdami nustatytą tvarką, šiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis, veikdami bendrininkų grupe, disponavo (ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatytų asmenų, neteisėtai įgijo, ir garaže automobilyje iki kol jos buvo surastos ir paimtos pareigūnų 2012 m. balandžio 3 d. 17.15 val., laikė) T. K., M. K., G. D. ir A. M.. Pirmosios instancijos teisme, T. K., M. K., G. D. ir A. M. neigė padarę BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, atitinkamai aiškindami, kad jokios veiklos su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, nevykdė, priešingai, užsiiminėjo automobiliais, jų gabenimu ir prekyba, taisymu, taip pat padangomis ir katalizatoriais. Taip pat tai, jog minėtame garaže, iš esmės visi jie (nuteistieji) susitikdavo tik dėl reikalų susijusių su automobiliais, tuo pačiu tvirtindami, kad apie šiame garaže buvusį automobilį su cigaretėmis nieko nežinoję. Kaip matyti, tokiais T. K., M. K., G. D. ir A. M. aiškinimais, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti byloje esantys duomenys, ko pagrindu, jų analizės rezultate buvo padarytos ir atitinkamos išvados dėl pastarųjų atliktų veiksmų, jų kaltės neigimą pripažįstant kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

9.1. Apeliacinių skundų argumentais ir apeliacinės instancijos teisme, nuteistieji taip pat nesutiko su jų veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, laikydamiesi savo nurodytų pirminių parodymų apygardos teisme, t. y. neigdami neteisėtą akcizinių prekių įgijimą ir laikymą, argumentuojant, kad baudžiamojoje byloje jokių jų tiesioginių sąsajų su garaže buvusiu automobiliu ir jame rastomis cigaretėmis nebuvo nustatyta (įrodyta). Tačiau, su tokia apeliantų pozicija, nesutiktina. Priešingai nei apeliuojama, baudžiamojoje byloje pakanka nuteistųjų kaltės įrodymų padarius sunkų nusikaltimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų T. K., M. K., G. D. ir A. M. atliktus nusikalstamus veiksmus patvirtina teisme išnagrinėtų įrodymų visuma, kurią iš esmės sudaro liudytojų parodymai, kratų, apžiūrų, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai ir kiti rašytiniai bylos duomenys, kurie priešingai nei nurodoma, atskleidžia nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

9.2. Liudytojo pareigūno T. R. parodymais nustatyta, kad buvo disponuojama informacija apie tai, kad asmenys užsiima neteisėtu akcizais apmokestinamų prekių disponavimu, dėl to pastarieji buvo stebimi vykdant operatyvinio pobūdžio priemones, kurių metu gavus konkrečių duomenų, asmenys sulaikyti, taip pat surastos cigaretės (t. 12, b. l. 129-132). Aptariamu aspektu, teisėjų kolegija kaip deklaratyvius vertina apeliantų teiginius, kad pareigūnas duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, juos davė būdamas suinteresuotas savo darbo teigiamais rezultatais ir bylos baigtimi, nurodydamas tik prielaidas ir subjektyvią nuomonę. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje, šio pareigūno duoti parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nuteistųjų fiksuotų pokalbių turinį, buvo įvertinti visų kitų bylos duomenų kontekste. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatė jokių pagrindų, kodėl šio liudytojo parodymais nebūtų galima vadovautis byloje, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nedraudžia remtis tokio liudytojo parodymais, ypač atsižvelgiant į byloje inkriminuojamų nusikalstamų veikų rūšį, jų specifiką. Šiuo atveju, įrodymų vertinimo principai nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šio pareigūno parodymais, nes jie buvo gauti ne tik teisėtais būdais, bet ir patvirtino atliktų procesinių veiksmų eigą bei rezultatus. Be to, proceso metu, pareigūnas davė nuoseklius, nustatytas bylos faktines aplinkybes papildančius ir atitinkančius parodymus. Todėl pagrindo abejoti šiais parodymais ir vertinti juos kaip tendencingus, nėra.

9.3. Baudžiamojoje byloje 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole pokalbių suvestinėse fiksuotu telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turiniu buvo nustatytas T. K., M. K., G. D. ir A. M. tarpusavio bendravimas telefonu, taip pat fiksuotas T. K. bendravimas su kitais asmenimis, tarp jų ir su nenustatytu asmeniu, kaip įtariama Lenkijos piliečiu. Iš šių fiksuotų pokalbių turinio matyti, kad šioje byloje nuteisti asmenys tiek tarpusavyje, tiek T. K. su nenustatytu asmeniu (įtariama Lenkijos piliečiu), iš esmės kalbasi apie susitikimus, aptaria veiksmų eigą, rezultatus, tam tikrais atvejais išreiškia nepasitenkinimą, kalbantis nervuojasi, kalba emocingai, vartodami necenzūrinius žodžius, taip pat nustatyta, kad dažnai vykstama į Lenkijos Respubliką (t. 1, b. l. 21-200, t. 2, b. l. 1-12). Šioje dalyje, pažymėtina, jog nuteistieji iš esmės neneigia tarpusavio bendravimo telefonu, bei procesinio veiksmo atlikimo (fiksuojant asmenų pokalbius) metu užfiksuotų duomenų, taip pat vykimo į užsienio valstybę, tačiau pateikia gynybines versijas, kurias teisėjų kolegija laiko pirmosios instancijos teismo paneigtas pagrįstai. Taip pat akcentuotina, kad pareigūno byloje (2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole) pateiktas pokalbių vertinimas nėra privalomas teismui ir kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio, apygardos teismas darydamas išvadas nagrinėjamu aspektu, jas (išvadas) pateikė šiuos pokalbius įvertinęs kartu su kitais bylos įrodymais, o ne remdamasis pareigūno atlikta analize. Priešingai nei bandoma tvirtinti, operatyvinių veiksmų metu užfiksuotų pokalbių turinys, įvertinus juos kartu su kitais bylos įrodymais, atlikus jų analizę, atskleidžia nuteistųjų dalyvavimą tiriamoje veikoje. Ir nors nesutinkama su tokiu operatyvinių veiksmų metu surinktų duomenų vertinimu, iš esmės pateikiant savitą jų interpretaciją, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šių pokalbių turinys atskleistas teisingai. Nuteistųjų tvirtinimai, kad tarp jų vykęs bendravimas buvo buitinis, laisvalaikio ir verslo (dėl automobilių, jų dalių) klausimais, pagrįstai atmesti kaip neįtikinami. Byloje esančiose suvestinėse fiksuoti apeliantų pokalbiai leidžia konstatuoti, kad jų tarpusavio bendravimas iš esmės vyko dėl akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) disponavimo. Nuteistųjų pokalbių turinys, stengiantis vengti konkretizuoti aptariamus reikalus, rimtų klausimų neaptarinėjimas ir esant reikalui jų aptarimui, tarimasis dėl susitikimo, pokalbių metu naudojant lakoniškas frazes nesusijusias su tabako gaminiais, vengiant įvardinti asmenis ir daiktus apie kuriuos kalba, kaip antai „jis“, „iš to“, „ano“ „pasiimti tą“, „tas“, „draugeliui“, „užsienietis“, „turi nuvažiuoti pas savo tą žinai“, „jis viską žino“, „reik jau būti čia“, „tas netinka“, „to, geltono reikia“, „kaip ten kas“, „nieko neparašė“, „ką parašė“, „tų nėra mūsiškių“, „tas rašęs čia man, kur vakar buvo“, „pirmą valandą turėsiu“, „jūs ten nusikrovėt tą“, „pas mus pusę yra“, „draugelis ir atvarė“, „paėmėm“, „ar turi“ ir pan., naudodami bendrinius žodžius – „žinai, ką tu turi padaryti“, „pasiruošk“, „tegul mina“, „pasakyk ani ždiot“, „prilėksi (-iu)“, „važiuosim į vakarą“, „reikia susitikti“, „man jau kažką reikia žinot“, „reikia konkretumo“, „geltoną atvežei“, „nupirk to“ ir pan., kaip tik ir parodo jų tikrąją prasmę, kad laikomasi griežtos konspiracijos, kalbama užšifruotai, slepiant veiklą, kuria yra užsiimama. Toks fiksuotų pokalbių turinys (asmenims kalbantis neįvardinant daikto, kurį operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą surašęs pareigūnas įvardino kaip akcizais apmokestinamas prekę (cigaretes), o nuteistųjų parodymuose, neva kaip automobilių katalizatoriai, padangos ir pan.) liudija apie tai, jog pokalbių dalyviai ne tik, kad vienas kitą suprato, bet ir žinojo šių pokalbių tikrąją prasmę. Aptariamu atveju, akcentuotini ir 2012 m. sausio 17 d. Nr. 24, 2012 m. sausio 22 d. Nr. 4 ir 2012 m. kovo 13 d. Nr. 15 fiksuoti telefoniniai pokalbiai (tarp T. K. ir kitų asmenų), per kuriuos atitinkamai buvo minimos cigaretės „West“, taip pat minima geltona spalva, t. y. teiraujamasi dėl „geltonų“ reikalingumo, kas kaip nustatyta, iš esmės atitinka cigaretes „Jin Ling“ pakelių spalvas (t. 1, b. l. 51, t. 19, 41, 51). 2012 m. vasario 28 d. suvestinėse Nr. 2, fiksuotų pokalbių turiniu tarp G. D. ir A. M., bei G. D. ir T. K., nustatyta, jog prašoma nupirkti juodos spalvos plėvelės (t. 2, b. l. 103, 105). Vieno iš tokių pokalbių metu, o konkrečiai 2012 m. kovo 30 d. Nr. 13, buvo fiksuotas T. K. pokalbis su tyrimo metu nenustatytu asmeniu dėl susitikimo, derinant susitikimo laiką (pirmadieniui arba antradieniui), vengiant įvardinti daiktus, kuriuos norima perduoti, taip pat nurodant skaičių, t. y., kad automobilyje yra 28. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos duomenų, netrukus po to, būtent 2012 m. balandžio 3 d. buvo rastas automobilis prikrautas cigaretėmis, kurių rastas kiekis iš esmės atitiko 28 dėžių kiekį (t. 2, b. l. 75-93). Taip pat atsižvelgtina ir į tai, jog fiksuojant T. K. pokalbį su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio metu buvo tariamasi dėl susitikimo, nustatyta, kad po šio pokalbio, tarp nuteistųjų 2012 m. balandžio 3 d. vyko pakankamai intensyvus bendravimas, kurio metu atitinkamai buvo duodami nurodymai vakare būti pasiekiamiems, pasiruošusiems, pasirūpinti kuro atsargomis, dėl susitikimo tam tikroje vietoje ir pan. (t. 1, b. l. 196-200; t. 2, b. l. 1-11). Gi, vėliau sekusiais įvykiais nustatyta, kad prie garažo, kuriame buvo rastos akcizais apmokestinamos prekės, buvo sulaikyti T. K., G. D. ir M. K.. Taigi, ką iš esmės aptarinėjo nuteistieji, akivaizdžiai iliustruoja pati įvykių seka, jų elgesys sulaikymo dieną. Nagrinėjamu aspektu, atskirai paminėtini nuteistųjų telefoniniai pokalbiai, kurie fiksuoti atitinkamai 2012 m. vasario 18 d. (suvestinės Nr. 19 ir Nr. 20) ir 2012 m. kovo 27 d. (suvestinė Nr. 18). Kaip matyti iš šiose suvestinėse esančio turinio, nuteistieji tarpusavyje bendrauja perspėdami apie jų kelyje esančius pareigūnus, tariasi kaip būtų galima jų išvengti, apvažiuoti, kad nebūtų sustabdyti patikrinimui, nurodo kur, kada važiuoti ir pan. (t. 1, b. l. 92-93, 182). Akivaizdu ir logiška, kad tokia konspiracija tik tarpusavio bendravimui, ar užsiimant automobilių bei jų dalių prekyba, nereikalinga. Tokiu būdu darytina išvada, kad pokalbių, kurių turinio ir žodžių priklausomumo nuteistieji iš esmės neginčija, o nesutinka su prasme, parodo, kad apeliantai suprato ir žinojo, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Kitaip vertinti šių pokalbių ir susirašinėjimo turinį, nei šie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

9.3.1. Nesutinkant su nuteistųjų veiksmų teisiniu vertinimu, byloje keliamas klausimas dėl procesinės prievartos priemonės, kuria fiksuotas nuteistųjų bendravimas, taikymo, nurodant, kad baudžiamojoje byloje jokių duomenų dėl jos taikymo teisėtumo pateikta nebuvo. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio skundo argumento, pažymi, jog iš tiesų, kaip matyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, duomenys dėl aptariamos procesinės prievartos priemonės (telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės) taikymo teisėtumo, nebuvo pateikti; apie operatyvinio tyrimo (šiuo metu kriminalinės žvalgybos) veiksmo teisėtumą taip pat nebuvo pasisakyta ir skundžiamame nuosprendyje. Įvertinus apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis, konstatuotina, kad atliekant šią slapto pobūdžio procesinę veiklą, įstatymų reikalavimai nebuvo pažeisti. Kaip matyti, vykdant Lietuvos apeliacinio teismo įpareigojimą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras pateikė reikšmingus šiai bylai dalinai išslaptintus dokumentus bei informaciją dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, gautus iš Kauno apygardos teismo, Kauno apygardos prokuratūros, Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros (t. 14, b. l. 151-168). Šios gautos informacijos pagrindu nustatyta, jog operatyviniai veiksmai pradėti esant informacijai, kad asmenys vykdo neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnyje. Teismui pateikti dalinai išslaptintų 2011 m. lapkričio 16 d. ir 2012 m. vasario 21 d. teikimų ir atitinkamai jų atžvilgiu priimtų teismo 2011 m. lapkričio 16 d. ir 2012 m. vasario 21 d. nutarčių išrašai patvirtina, kad remiantis nevieša bylos medžiaga, esant faktiniam pagrindui, sankcionuotas T. K., M. K. (nuo 2011 m. lapkričio 21 iki 2012 m. vasario 21 d. bei nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. gegužės 22 d.) ir G. D. (nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. gegužės 22 d.) techninių priemonių panaudojimas, kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir jos fiksavimas. Šie byloje esantys procesiniai dokumentai patvirtina, kad asmenų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė buvo vykdoma teisėtai ir pagrįstai – faktinis ir teisinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus buvo, tad pokalbių metu užfiksuota informacija laikytina tinkamu informacijos šaltiniu, o operatyvinių veiksmų protokolas – leistinu įrodymu byloje. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad pareigūno tarnybiniame pranešime buvo nurodoma apie gautą informaciją, jog nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio asmenys užsiima neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, taip pat nėra pagrindas išvadai, kad operatyvinių veiksmų atlikimo metu gauti duomenys buvo surinkti neteisėtai ir teismas negalėjo jais remtis. Pirmiau aptarti duomenys patvirtina, kad baudžiamojoje byloje priimant nuteistųjų atžvilgiu baigiamąjį aktą, buvo remtasi būtent tais operatyvinių veiksmų metu surinktais duomenimis, kurie buvo gauti teisėtai, t. y. sankcionavus operatyvinių veiksmų atlikimą tam tikrų asmenų atžvilgiu, tam tikru laikotarpiu. Todėl argumentai, kad tokiu būdu buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, laikytini deklaratyviais.

9.3.2. Apeliaciniuose skunduose taip pat išreikšta abejonė, ar kontroliuojant nuteistųjų pokalbius, jiems būnant kitoje valstybėje – konkrečiai, Lenkijos Respublikoje – nebuvo pažeista kitos šalies jurisdikcija, tuo pačiu fiksuojant ir kitos šalies piliečio pokalbius. Aptariamu aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad kaip nustatyta byloje, siekiant gauti reikšmingų duomenų, techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka buvo sankcionuotas T. K., M. K. ir G. D. atžvilgiu. Jų metu buvo fiksuotas ne tik asmenų tarpusavio, bet ir bendravimas su kitais asmenimis, tuo pačiu ir su tyrimo metu nenustatytu Lenkijos piliečiu. Iš tiesų techninių priemonių specialia tvarka panaudojimas nebuvo sankcionuotas Lenkijos piliečio atžvilgiu, visgi, baudžiamajame procese įrodymais taip pat laikytini tokie duomenys, kurie gauti apie asmenis, dėl kurio buvo atliekama slapta elektroniniais ryšiais (telekomunikacijų tinklais) perduodamos informacijos turinio kontrolė, nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis. Taigi, klausantis asmenų, kurių atžvilgiu toks veiksmas buvo sankcionuotas, fiksuojant jų pokalbius su kitais asmenimis, ir vėliau tokių pokalbių metu užfiksuotos informacijos turinį pateikiant byloje, nebuvo pažeisti operatyvinės veiklos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu), o taip pat baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tas pats pasisakytina ir dėl šios procesinės prievartos priemonės atlikimo metu nuteistųjų fiksuotų pokalbių su kitais asmenimis, kurie paminėti nuteistojo G. D. apeliaciniame skunde. Be to, šioje dalyje pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje asmenų pasiklausymas buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos įstatymais ir teismo nutartimis, perduodamais Lietuvos telekomunikacijų tinklais, t. y. asmenų kontroliuojamiems abonentiniams telefono numeriams neprisijungus prie kitų tinklų operatorių, todėl asmenų pokalbių kontrolė, jiems net ir būnant kitos valstybės teritorijoje, buvo atliekama tokiu pačiu teisiniu pagrindu, kaip ir Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kita vertus, net ir atsiribojus nuo tokiu būdu šių byloje fiksuotų pokalbių, galima konstatuoti, kad byloje surinktų duomenų pakanka nuteistųjų kaltei pagrįsti, juolab, kad patys duomenys apie telefoninius pokalbius, jų turinys, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo vieninteliai įrodymai.

9.3.3. Nepagrįsti ir apeliacinių skundų argumentai dėl garso įrašuose fiksuotų pokalbių priklausomumo, t. y., kad buvo fiksuoti būtent nuteistųjų balsai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, abejonių dėl balsų priklausomumo nuteistiesiems nekyla. Išvada, kad telekomunikacijų tinklais perduotoje informacijoje yra užfiksuoti būtent T. K., M. K., G. D. ir A. M. pokalbiai (jų balsai), darytina atsižvelgus į tai, kad bylos įrodymų tyrimo eigoje apklausus nuteistuosius, pastarieji šių pokalbių iš esmės neneigė, išskyrus tai, jog nesutiko su jų vertinimu, tvirtindami, kad jie yra buitinio pobūdžio, o ne dėl akcizais apmokestinamų prekių; taip pat įvertinus faktą, kad kratų metu, pas nuteistuosius buvo rasti ir paimti telefonai, SIM kortelės, iš kurių nustatyti abonentiniai numeriai, kurie iš esmės ir buvo kontroliuojami pareigūnų atitinkamu laiku. Antai, 2012 m. balandžio 3 d. asmens kratos protokolais fiksuota, kad sulaikius M. K. ir G. D., iš jų buvo paimti mobilaus ryšio telefonai (t. 5, b. l. 146, t. 6, b. l. 32), atlikus jų apžiūrą nustatyta, kad juose iš esmės buvo naudojamos tik „labas“ SIM kortelės su išankstinio apmokėjimo abonentiniais numeriais, telefonuose adresatai dažnai įvardinami trumpiniais – „D, G, M, Ri, Ru“ ir pan., tarp šių adresatų rasti ir abonentiniai numeriai naudoti kitų nuteistų šioje byloje asmenų, taip pat nustatyta, kad tam tikru laikotarpiu, telefonuose buvo naudojami abonentiniai numeriai, kurie buvo kontroliuojami pareigūnų, kuriuos naudojo būtent nuteistieji (t. 5, b. l. 157-178; 182-183; t. 6, b. l. 37-57, 61, 64). Atlikus telefonų, rastų ir paimtų 2012 m. balandžio 18 d. kratos metu A. M. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), apžiūrą, taip pat nustatyta, kad juose buvo naudojamos SIM kortelės „labas“ su išankstinio mokėjimo paslauga, kad dvejuose iš rastų trijų mobilaus ryšio telefonų, buvo naudojami numeriai, kuriais fiksuotas A. M. bendravimas su T. K. (t. 6, b. l. 166-167, 132-134, 187-188). 2012 m. balandžio 4 d. apžiūros protokolu nustatyta, kad atlikus T. K. automobilio BMW 320D, v. n. (duomenys neskelbtini) apžiūrą, buvo rasti ir paimti keturi mobilaus ryšio telefonai, iš kurių trijuose fiksuoti kontaktai galimai su lenkų tautybės asmeniu, taip pat viename, iš šių telefonų buvo įdėta lenkiško abonento SIM kortelė, bei viename iš telefonų, adresatuose fiksuotas abonentinis numeris, kuris buvo kontroliuojamas pareigūnų kaip naudojamas T. K.. Telefone, kurio IME (duomenys neskelbtini), fiksuota, kad adresatai įvardinti trumpiniais – „D, G, Gr, M, Ri, Ru“, taip pat nustatyti kontroliuojami numeriai, kuriuos naudojo T. K., G. D.. Be šių aplinkybių fiksuota, kad rastuose telefonuose, iš esmės taip pat buvo naudojamos „labas“ SIM kortelės su išankstinio apmokėjimo abonentiniais numeriais ir vienu atveju, kaip minėta lenkiška SIM kortelė. Šių mobiliojo ryšio telefonų išklotinėje fiksuotais duomenimis nustatyta, kad atitinkamu laikotarpiu, dviejuose iš keturių rastų telefonų, buvo naudojamas numeris, kontroliuotas T. K., viename iš telefonų tam tikrais laikotarpiais buvo naudojami numeriai atitinkamai kontroliuoti T. K. ir G. D. atžvilgiais. 2012 m. balandžio 3 d. kratos metu T. K. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), buvo rastos ir paimtos mobiliojo ryšio telefonų dėžutės su IMEI numeriu, kuris atitinka telefono rasto T. K. automobilyje BMW 320D, v. n. (duomenys neskelbtini) kuriame kaip nustatyta buvo dedami du kontroliuojami abonentiniai numeriai, taip pat telefonas, kuriame buvo dedamas vienas kontroliuotas abonentinis numeris (t. 2, b. l. 159-195; 199-200; t. 5, b. l. 45-46, 106). Be to, atlikus šių duomenų analizę, nustatyta, kad didžioji dalis kontaktų buvo tik su adresatuose esančiais abonentais, t. y. jais asmenys iš esmės bendrauja tik tarpusavyje. Tokiu būdu, garso įrašuose užfiksuotų balsų tyrimas, jų priklausomumas, papildomo tyrimo nereikalauja ir nagrinėjamu atveju būtų perteklinis. Šių duomenų pagrindu atmestini ir argumentai, kuriais nuteistojo G. D. gynėjo apeliaciniame skunde kritikuojamas kontroliuotų numerių priklausomumas nuteistajam.

9.3.4. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad telefoninių pokalbių įvertinimui nėra būtina skirti užduotį lietuvių kalbos specialistams, t. y. ekspertizę, siekiant įvertinti pokalbius kalbine, teisine, lingvistine ir logine prasmėmis. Remiantis BPK 208 straipsnio nuostatomis, ekspertizė skiriama tais atvejais, kai teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Šiuo atveju, siekiant nustatyti fiksuotų pokalbių prasmę, specialisto pagalba nėra reikalinga. Tai teismo, nagrinėjančio bylą ir atliekančio įrodymų vertinimą byloje, kompetencija. Šiuo konkrečiu atveju, byloje fiksuotų pokalbių analizė atlikta įvertinus juos kartu su byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, ko pagrindu padarytos atitinkamos išvados.

9.3.5. Nuteistojo G. D. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodoma, kad ne visi operatyvinių veiksmų atlikimo metu padaryti įrašai buvo pateikti byloje, ypač akcentuojant laikotarpį nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 3 d., kartu pažymint, kad tokiu būdu negalima nustatyti, ar garso įrašai yra originalūs, ar nėra suklastoti, ar jie yra ištisiniai, nesumontuoti, nėra ištrinti kiti asmenis teisinantys pokalbiai. Šie argumentai laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, visa reikšminga informacija buvo pateikta su 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti byloje esančių garso įrašų autentiškumu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareigūnai, perkėlę garso įrašus į laikmenas ir vėliau jų turinį fiksuodami suvestinėse, turėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, o ir apeliantai tokių duomenų nepateikė. Todėl laikytina, kad garso įrašai į atitinkamas laikmenas perkelti laikantis nustatytos tvarkos nepažeidžiant nustatytų reikalavimų, abejoti jų autentiškumu nėra pagrindo. Kartu, teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole pateiktas pareigūno T. R. nuteistųjų fiksuotų pokalbių turinio vertinimas negali būti pripažįstamas pareigūno suinteresuotumu nepagrįstai apkaltinti asmenis, įvertinus aplinkybę, kad toks vertinimas, kaip jau minėta, nėra privalomas teismui.

9.3.6. Apibendrinus tai, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad pagrindo abejoti telefoninių pokalbių įrašų teisingumu nėra. Nors, kaip nustatyta byloje, užfiksuoti pokalbiai vyko panaudojant konspiraciją, iš jų turinio galima suprasti, kad iš esmės buvo kalbama apie nusikalstamą veiką (neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis). Nuteistieji identifikuoti pagal balsus telefono įrašuose, jiems patiems neneigiant tokių pokalbių buvimo, tik ginčijant jų prasmę, reikšmę. Atliktų kratų metu pas pastaruosius buvo rasti ir paimti mobilaus ryšio telefonai, SIM kortelės, nustatyti numeriai, kurie kaip tik ir buvo kontroliuojami operatyvinių veiksmų atlikimo metu įstatymo nustatyta tvarka. Pareigūnas, su kurio žinia šie įrašai buvo daromi, apklaustas pirmosios instancijos teisme, o šių veiksmų atlikimo teisėtumas patikrintas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžia, kad 2012 m. gegužės 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas vertinamas pagal jame esančių suvestinių duomenis, eliminuojant jį surašiusio pareigūno vertinimus. Esminę įrodomąją reikšmę byloje turi aukščiau paminėtų nuteistųjų pokalbių suvestinės, kuriose jokie pokalbių vertinimai nepateikiami.

9.4. Dar kartą pažymėtina, kad duomenys apie telefoninius pokalbius, jų turinys šioje baudžiamojoje byloje nėra vieninteliai įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas grįsdamas nuteistųjų kaltę jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 199² straipsnio 1 dalis) apimtyje. Byloje esančiais T. R. 2012 m. balandžio 3 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniais pranešimais atitinkamai fiksuotos aplinkybės, susijusios su informacija apie neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, apie asmenis užsiimančius šia nusikalstama veika, priemones, kurių imamasi siekiamam rezultatui pasiekti, taip pat tiriamu laikotarpiu išanalizavus telefoninių pokalbių suvestines, nustatytos preliminarios asmenų buvimo vietos jų kontaktų metu, tokiu būdu patvirtinant pokalbių suvestinių esmę (t. 1, b. l. 19-20; t. 2, b. l. 56-74). Pareigūnų V. R. 2012 m. balandžio 3 d. ir R. Š. 2012 m. balandžio 4 d. tarnybiniais pranešimais nustatytos aplinkybės susijusios su T. K., M. K. ir G. D. sulaikymu 2013 m. balandžio 3 d. bei patekimu į objektą, kuriame buvo rasti tabako gaminiai (cigaretės). Šių pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose atitinkamai buvo fiksuota, jog operatyvinės informacijos pagrindu dėl galimai daromos nusikalstamos veikos, įtariami asmenys sulaikyti 2012 m. balandžio 3 d. apie 17.00 val. – M. K., šiam išėjus iš garažo, o T. K. su G. D. prie garažo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Be kita ko, R. Š. tarnybiniame pranešime taip pat buvo pažymima, kad į garažą (kuriame, kaip vėliau nustatyta buvo rasti tabako gaminiai) nebuvo galimybės patekti, kadangi jo durys buvo užrakintos, dėl to, siekiant, jog būtų nesunaikinti tyrimui reikšmingi duomenys, durys išlaužtos (t. 2, b. l. 135, 136). Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad šiuose tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys neprieštaravo kitiems byloje esantiems duomenims, o juose užfiksuotas informacijos turinys buvo vertintas bylos įrodymų visumoje, ko pagrindu padarytos ir atitinkamos išvados.

9.5. Byloje esančiais 2012 m. balandžio 3 d. kratos protokolais atitinkamai buvo fiksuota, jog atlikus kratas garaže, adresu (duomenys neskelbtini), automobilyje VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame prie minėto garažo bei G. D. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), buvo rasti ir paimti daiktai ir dokumentai turintys reikšmės tyrimui, tarp kurių buvo automobilis Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), šiame automobilyje buvę tabako gaminiai (13 969 pakelių cigarečių) su Rusijos Federacijos banderolėmis, 10 vnt. cigarečių pakelių „Jin Ling“, su Rusijos Federacijos banderolėmis buvusių pagalbinėse patalpose, 30 vnt. popierinių dėžių, kurios apklijuotos su „Jin Ling“ užrašais (analogiškais užrašais ir apklijavimais, kaip rastose automobilyje), mobilaus ryšio telefonai, SIM kortelės, automobilių rakteliai, automobilių valstybiniai numeriai, A4 formato popieriaus lapas, ant kurio vienos pusės buvo prirašytos įvairios piniginės sumos litais ir eurais su prie jų esančiais prierašais – vardų ir pavardžių trumpiniais, VW Golf automobilio registracijos liudijimas, automobilio raktelis su pulteliu, radijo stotelės mikrofonas su laidu ir kt. (t. 2, b. l. 75-93; t. 6, b. l. 69-71, 90-92). Šių kratos metu rastų ir paimtų reikšmingų tyrimui daiktų apžiūra taip pat fiksuota ir apžiūros protokoluose (t. 2, b. l. 103-104, 111-123, t. 6, b. l. 74-79). Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad šios procesinės prievartos priemonės (kratos) atlikimo metu, faktiniai duomenys buvo gauti pažeidus BPK nustatytas nuostatas, argumentuojant, kad krata UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, o būtent garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atlikta 2014 m. balandžio 3 d., tuo tarpu jos teisėtumas patvirtintas pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta trijų dienų terminą, t. y. 2012 m. balandžio 10 d. Tuo pačiu akcentuojama, jog analogiški faktai buvo nustatyti ir organizuojant bei atliekant kratas nuteistojo G. D. gyvenamojoje vietoje, taip pat automobilyje VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) Apeliantų manymu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis šių kratų metu gautais duomenimis, kadangi jie negali būti laikomi gautais įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat apeliuojama į tai, kad atlikti šiems procesiniams veiksmams, esant neatidėliotinam atvejui, nebuvo jokio pagrindo.

9.5.1. BPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti arba, kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Šioje dalyje pastebėtina, kad kratos procesinis veiksmas atliekamas esant faktiniam ir procesiniam pagrindui. Atlikta krata laikoma teisėta, tik jeigu jos pagrindas pagrįstas abiem pagrindais. Procesinės prievartos priemonės darymo faktinis pagrindas yra bylos duomenys, kuriais remiantis galima pagrįstai manyti, kad kurioje nors vietoje arba pas kurį nors asmenį yra nusikalstamai veikai tirti reikšmingi daiktai, dokumentai ir kiti objektai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog buvo gauta informacija apie galimą neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis bei, kad tam tikroje vietoje galimai yra tyrimui reikšmingi daiktai. Taigi faktinis kratos pagrindas egzistavo. Taip pat, pagal BPK 145 straipsnio 3 dalies nuostatas, krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, kita vertus, neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu. Toks šios procesinės prievartos priemonės taikymas reglamentuotas BPK 160¹ straipsnyje. Taigi, neatidėliotinais atvejais krata (BPK 145 straipsnis) gali būti taikoma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, kaip šiuo konkrečiu atveju, kadangi daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, atsižvelgiant į kilusią situaciją – nustačius kratos buvimo faktinį pagrindą, turėjo būti surasti ir paimti nedelsiant. Byloje surinktų duomenų visuma patvirtina kratos neatidėliotinumo pagrįstumą, siekiant surasti ir paimti neteisėtai disponuojamas akcizais apmokestinamas prekes, dideles pinigų sumas, mobilius telefonus, SIM korteles ir kitus bylai reikšmingus daiktinius įrodymus, t. y. esant pakankamam pagrindui manyti, kad kol bus gautas teismo sprendimas kratoms, galėjo būti paslėpti ar sunaikinti tyrimui reikšmingi daiktai ir dokumentai, juolab, kad tuo pačiu buvo sulaikomi ir asmenys. 2014 m. balandžio 3 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau (duomenys neskelbtini) apsk. VPK ONTS) vyresniojo tyrėjo V. Š. nutarimu, garaže, adresu (duomenys neskelbtini), buvo atlikta nesankcionuota krata, kurios metu rasti ir paimti daiktai turintys reikšmės tyrimui, tarp kurių, kaip jau buvo minėta, automobilis Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), pakrautas tabako gaminiais (13 969 pakelių cigarečių) su Rusijos Federacijos banderolėmis, 30 vnt. popierinių dėžių, kurios apklijuotos su „Jin Ling“ užrašais (t. 2, b. l. 75-93). Taip pat, šio pareigūno 2014 m. balandžio 3 d. nutarimais nesankcionuotos kratos atliktos G. D. gyvenamojoje vietoje bei automobilyje VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) kuris asmenų sulaikymo metu stovėjo prie garažo. Šių kratų metu, atitinkamai G. D. gyvenamojoje vietoje buvo rastas A4 formato popieriaus lapas, ant kurio vienos pusės buvo prirašytos įvairios piniginės sumos litais ir eurais su prie jų esančiais prierašais – vardų ir pavardžių trumpiniais; automobilyje – radijo stotelė, automobilio registracijos liudijimas, kurio savininkas nurodytas V. K., automobilio raktelis su pulteliu, radijo stotelės mikrofonas su laidu (t. 6, b. l. 69-71; 90-92). Taigi, šių nesankcionuotų kratų metu, buvo rasti daiktai reikšmingi tyrimui, kas taip pat patvirtina, jog egzistavo faktinis kratos pagrindas, nors apskritai kratos atlikimo teisėtumas išimtinai siejamas su formaliais, įstatyme įtvirtintais pagrindais, o ne su kratos metu gautu rezultatu. Tačiau pažymėtina, kad tokiu būdu atlikus nesankcionuotus veiksmus (aptariamu atveju kratas), per tris dienas turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti šios procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą. Tokia ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis skundžiama šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Negavus tokios nutarties, duomenys sunaikinami ir procesinės prievartos priemonės taikymo rezultatais tolesniame procese negali būti remiamasi kaip įtariamojo ar kaltinamojo kaltumą pagrindžiančiais duomenimis. Šiuo atveju, bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. balandžio 3 d. pareigūno priimtų nutarimų pagrindu atlikus nesankcionuotas kratas, dėl jų ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo teikti prokurorės 2012 m. balandžio 5 d. prašymai, kurie (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme registruoti 2012 m. balandžio 6 d., t. y. dar nepraleidus įstatyme nustatyto termino. Tačiau, teismo sprendimai dėl jų – patvirtinantys atliktų kratų teisėtumą – buvo priimti tik 2012 m. balandžio 10 d. (t. 2, b. l. 94, 95-96; t. 6, b. l. 72, 73, 93, 94), t. y., kaip pagrįstai nurodoma apeliantų, jau pažeidus BPK 160¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą. Tačiau šios konkrečios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad bylos ikiteisminio tyrimo metu pastabų dėl aptariamos procesinės prievartos priemonės nebuvo pareikšta, minėtos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartys, kuriomis sankcionuotas kratų teisėtumas, nebuvo skundžiamos. Taigi, šios teismo nutartys BPK X dalyje nustatyta tvarka nepanaikintos, t. y. yra įsiteisėjusios ir galiojančios. Iš bylos medžiagos matyti, jog dėl minėtos procesinės prievartos priemonės, jokių pastabų apeliantai nepareiškė ir pabaigus ikiteisminį tyrimą bei bylą pateikus jiems susipažinti. Tokiu būdu, atsižvelgus į susidariusią situaciją - procesinis veiksmas atliktas tiriant sunkų nusikaltimą, kratos pareigūno nutarimais atliktos esant pagrindui, t. y. nustačius BPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes; prašymai sankcionuoti tokias kratas teismui pateikti ir registruoti nepraleidus įstatyme nustatyto termino, kartu įvertinant ir tai, kad tokie prašymai teisme buvo užregistruoti penktadienį – paskutinę darbo dieną (patvirtinant procesinės prievartos priemonės teisėtumą turi būti atsižvelgta ir į laiką, per kurį teismas turėjo ir galėjo tinkamai susipažinti ir įvertinti bylos medžiagą); nutarimai patvirtinti tik nežymiai praleidus įstatyme nustatytą terminą; teismo nutartys, kuriomis sankcionuotos kratos nebuvo skundžiamos, dėl jų jokių pastabų ikiteisminio tyrimo metu ir susipažinus su bylos medžiaga pateikta nebuvo – darytina išvada, kad nors teismo sprendimai, patvirtinantys atliktų kratų teisėtumą, buvo priimti pažeidus BPK 160¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, vis dėlto, šiuo konkrečiu atveju, tai nelaikytina tokiu pažeidimu, kuris būtų traktuojamas kaip naikinamasis ir esminis pažeidimas, sudarantis pagrindą pripažinti, kad procesinė prievartos priemonė, pirmiau minėtuose objektuose buvo atlikta neteisėtai, o jos metu gauti duomenys, negali būti pripažinti įrodymais byloje. Esant pirmiau išdėstytam, tas pats pasisakytina ir dėl argumento, kuriuo iš esmės dėl tų pačių aplinkybių kritikuojama 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, kuria teismo patvirtintas prokurorės 2012 m. balandžio 6 d. nutarimas dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo (BPK 154 straipsnio, 160¹ straipsnio pagrindu) A. M. ir kitų asmenų atžvilgiu, tuo pačiu pažymint, kad šios procesinės prievartos priemonės atlikimo metu jokių reikšmingų duomenų gauta nebuvo ir jokios įrodomosios reikšmės byloje jie neturėjo (t. 6, b. l. 120-129). Dėl to, šiais duomenimis nesiremiama ir teisėjų kolegija detaliau jų nevertina.

9.6. Nuteistųjų kaltę teismas taip pat grindė 2012 m. balandžio 3 d. kratos metu G. D. gyvenamojoje vietoje, rastu ir paimtu A4 formato popieriaus lapu (t. 6, 59-71), kurio apžiūrą atlikus nustatyta, jog ant jo vienos pusės buvo prirašytos įvairios piniginės sumos litais ir eurais su prie jų esančiais prierašais – vardų ir pavardžių trumpiniais (t. 6, b. l. 74-78). Nors tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi šiame lape užrašytais duomenimis, konstatuodamas, jog jame buvo surašytos pinigų sumos, konkrečiai skaičiai nebūdingi studentų mokslo skaičiuotėms, tačiau dėl to taip pat nesutiktina. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant apeliantams pareikšto kaltinimo pagrįstumą, apygardos teismas pagrįstai vadovavosi ir šiuose užrašuose esančia informacija. Ir nors buvo tvirtinama, jog šiuos užrašus nuteistojo G. D. gyvenamojoje vietoje galėjo palikti jo sugyventinės draugai, visgi tokie aiškinimai nelaikytini įtikinamais, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Aptariamu aspektu, sutiktina, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas faktas, kas padarė užrašus minėtame lape, tačiau šie kratos metu rasti užrašai papildo įrodymų grandinę byloje, iš jų analizės skundžiamame nuosprendyje logiškai ir įtikinamai išplaukia šioje byloje pareikšto kaltinimo pagrįstumą patvirtinančios išvados.

9.7. Be šių nurodytų aplinkybių, 2012 m. balandžio 4 d. R. Š. tarnybiniu pranešimu nustatyta, jog 2012 m. balandžio 3 d. prie garažo, esančio (duomenys neskelbtini), buvo rasti T. K., M. K. ir G. D. priklausantys automobiliai, t. y. prie garažo įvažiavimo buvo rasti automobiliai – BMW 320D, v. n. (duomenys neskelbtini) BMW530, v. n (duomenys neskelbtini) VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) VW Caddy, v. n. (duomenys neskelbtini) garažo viduje du automobiliai – Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini) ir Audi A6, v. n. (duomenys neskelbtini) ir septyni automobiliai garažo šiaurinėje pusėje, stovėjimo aikštelėje – Citroen Jumper, v. n. (duomenys neskelbtini) Ssang Young Rexton, v. n. (duomenys neskelbtini) BMW 530, v. n. (duomenys neskelbtini) Fiat Ducato, v. n. (duomenys neskelbtini) Ford Transit, v. n. (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz Sprinter, v. n. (duomenys neskelbtini) VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 130). Apžiūrėjus šiuos automobilius, atitinkamai fiksuota, kad kai kuriuose jų yra užtamsinti (uždengti/uždažyti) langai, išimtos sėdynės, uždėti kito automobilio valstybiniai registracijos numeriai, daugumoje jų įrengtos automobilinės radijo stotelės, įjungus pastarąsias rodomas kanalas Nr. 12, taip pat, jog dalis automobilių registruoti kitų asmenų vardu, o vieno iš automobilių VIN numeris pakeistas (t. 3, b. l. 23-26, 67-70, 98-101, 131-136, 143, 157-161, 162, 185-189, 196; t. 4, b. l. 5-10, 12, 39-42, 43, 49-54, 93-108, 109, 117-118, 132-134, 136, 153-156, 158). Šioje dalyje akcentuotini ir teisme liudytojais apklaustų V. K., E. K. ir A. S. parodymai, kuriais atitinkamai nustatytos reikšmingos aplinkybės susijusios su automobilių pardavimu, jų registravimu (išregistravimu), naudojimusi. Liudytoja apklaustos V. K. parodymais, automobiliai BMW 320D ir VW Golf, kurie buvo užregistruoti jos vardu, be jos pačios buvo naudojami ir T. K. (t. 11, b. l. 144-146). Liudytojo E. K. aiškinimu nustatyta, kad už tam tikrą atlygį, keletą kartų, automobiliai buvo registruojami jo vardu. Vienu iš tokių atveju, jo vardu buvo užregistruoti du automobiliai, t. y. lengvasis ir autobusiukas (t. 12, b. l. 65). Pagal šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, tarp automobilių, kurie buvo rasti 2012 m. balandžio 3 d. vykdytų procesinių veiksmų metu, buvo lengvasis automobilis Citroen Jumper, v. n. (duomenys neskelbtini) ir mikroautobusas Ford Transit, v. n. (duomenys neskelbtini) kurie, kaip nustatyta, buvo registruoti E. K. vardu (t. 3, b. l. 67-70, 185-189, 196). Liudytojo A. S. parodymais nustatyta, jog jis turėjo automobilį Fiat Ducato, kurį pardavė asmeniui prisistačiusiam vardu T.. Liudytojas pažymėjo, jog po sandorio, sutarus su pastaruoju susitikti „Regitroje“ dėl automobilio perregistravimo, t. y. įforminti automobilio pardavimo-pirkimo faktą, T. neatvyko (t. 12, b. l. 44-45). Asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolais nustatyta, kad E. K. ir A. S. atpažino T. K., kaip asmenį, atitinkamai prašius užregistruoti automobilius liudytojo E. K. vardu ir asmenį įgijusį iš liudytojo A. S. automobilį Fiat Ducato (t. 3, b. l. 90-93; 119-122). Pažymėtina, kad ginčo dėl dalies šių automobilių priklausomumo iš esmės nėra, tačiau apeliuojama į tai, kad šie niekaip nebuvo susiję su suskundžiamame nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išskyrus automobilį Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo rasti tabako gaminiai (cigaretės), todėl tvirtinama, kad dėmesys duomenų, susijusių su šiais automobiliais, analizei, byloje buvo skirtas nepagrįstai. Tačiau teisėjų kolegija, su tokia apeliantų nuomone nesutinka. Pažymėtina, kad įrodymai byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kurie turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nagrinėjamu atveju, šių automobilių apžiūros metu fiksuoti duomenys bei liudytojų parodymais nustatytos aplinkybės, laikytini tarpiniais faktais, kuriais taip pat buvo nustatytos reikšmingos aplinkybės, susijusios su tiriama nusikalstama veika ir, kurie su teismo padarytomis išvadomis buvo sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Iš tiesų, nei viename iš nuosprendyje nurodytų automobilių, išskyrus Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), kurio priklausomumas taip pat ginčijamas, akcizais apmokestinamos prekės nebuvo rastos, nei vienas iš pirmiau minėtų automobilių nebuvo sulaikytas gabenantis neteisėtą krovinį, o asmenys šioje byloje nuteisti tik už neteisėtą akcizinių prekių įgijimą ir laikymą. Ir vis dėlto, atsižvelgus į apžiūrų metu gautus rezultatus (minėtas automobilis iš esmės buvo paruoštas, kaip ir dalis kitų šioje byloje rastų ir paimtų ir apžiūrėtų automobilių: išimtos galinės sėdynės, įrengta radijo stotelė su mikrofonu, kurią įjungus rodomas kanalas Nr. 12, šoniniai galiniai langai uždengti tamsiu kartonu, galinis langas užtamsintas juodos spalvos plėvele), liudytojų parodymus, juos vertinant visumoje, galima daryti išvadas dėl šių automobilių vaidmens nagrinėjamos veikos kontekste. Apeliantų argumentus, kad automobiliai buvo perkami, remontuojami ir ruošiami pardavimui, tuo pačiu ir pagal automobilio pirkėjo (užsienio šalies piliečių) pageidavimus, teisėjų kolegija vertina kritiškai.

9.8. Byloje taip pat liudytojais apklaustų S. P., V. P., R. K. parodymais nustatytos aplinkybės, susijusios su garažo, kuriame 2012 m. balandžio 3 d. buvo surastos ir paimtos cigaretės, priklausymu, nuomos ir nuteistųjų buvimu jame. Priešingai nei bandoma apeliuoti, teisėjų kolegija pažymi, kad nors šie liudytojai nieko negalėjo parodyti ir neparodė apie nuteistųjų neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, tačiau jų parodymais nustatytos reikšmingos aplinkybės tiek dėl nuteistųjų buvimo garažo teritorijoje, tiek dėl patekimo į minėtas patalpas. Liudytojo S. P. aiškinimu, patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta su R. K.. Nuteistuosius jis matydavo garažo teritorijoje. Taip pat šis liudytojas pastebėjo, kad į garažo patalpas buvo galima patekti iš dviejų pusių – gatvės ir kiemo (t. 12, b. l. 40-42). Liudytojos V. P. parodymais nustatyta, kad jį pažįsta M. K. ir T. K., juos matė garažo teritorijoje. Taip pat yra mačiusi, kad jai atvažiavus po darbo į garažo teritorijoje, ten būdavo K. su D.. Su T. K. tekę kalbėti telefonu, patalpose suveikus signalizacijai (t. 11, b. l. 42-44). Liudytojas R. K. parodė, kad išsinuomotose patalpose iš pradžių dirbdavo vienas, vėliau šiame garaže pradėjo dirbti ir T. K., kuris užsiimdavo automobiliais, jų tvarkymu. Pažįsta ir pastarojo brolį M. K.. Su T. K. į garažą atvykdavo ir G. D.. Liudytojo nuomone, T. K. rakto nuo garažo neturėjo, tačiau esant reikalui jį paimdavo iš jo. Taip pat pažymėjo, kad darbo laiku į garažą buvo galima patekti pro pagalbinį įėjimą, kuris eina pro kitų nuomininkų patalpas, o garažo duris galima atidaryti iš vidaus. Iš vienos pusės garažai buvo rakinami, o iš kitos ne, todėl buvo galima laisvai patekti (t. 11, b. l. 187-188). Tuo tarpu, vertinant apygardos teisme apklaustų T. V., T. P. ir D. N. parodymus, pažymėtina, kad pastarieji patvirtino nuteistųjų parodytas aplinkybes apie tai, kad jie užsiimdavo automobiliais, jų pardavimu, katalizatorių prekyba, tačiau jie taip pat nieko neparodė ką nors žinantys apie neteistą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, tvirtindami, kad apie tai, jog nuteistieji užsiimtų šia veikla, nieko nėra girdėję. Pažymėtina, kad jokių naujų ir reikšmingų aplinkybių T. V. ir T. P. nenurodė apklausiami ir apeliacinės instancijos teisme, atliekant byloje įrodymų tyrimą. Kita vertus, atsižvelgtina ir į tai, kad šie liudytojai yra nuteistųjų draugai, todėl jų nurodomos aplinkybės vertinamos visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, t. y. remiamasi tik ta jų duotų parodymų dalimi, kurios teisingumą patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Darytina išvada, kad minėtų liudytojų nurodomos aplinkybės nelaikytinos pakankamomis paneigti teismo ištirtų bylos įrodymų visumos pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes ir padarytas išvadas. Tuo pačiu, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog šios bylos tyrimo metu įtarimai aptariamos nusikalstamos veikos padarymu buvo pareikšti pastariesiems liudytojams (T. V., T. P. ir D. N.), vėliau juos panaikinant, taip pat nėra pagrindas byloje esančius duomenis vertinti kitaip nei šie buvo įvertinti, juolab kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis).

9.9. Aptariamu aspektu, pagrįstai byloje remtasi ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Apklaustas byloje jis parodė, kad visi nuteistieji, jau kurį laiką užsiiminėjo neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis. Šio liudytojo nurodytomis aplinkybėmis, viskam vadovavo T. K. su G. D., taip pat prie tokios jų veiklos (neteisėto disponavimo akcizinių prekių organizavimo) prisidėjo ir M. K.. Savo ruožtu A. M. cigaretes perveždavo. Anot liudytojo, cigaretės kontrabandos būdu buvo įvežamos į Lietuvą iš Latvijos Respublikos, o po to išvežamos į Lenkijos Respubliką. Pačios cigaretės buvo laikomas garaže, arba, kiek jam žinoma iš kalbų, išnuomotoje sodyboje prie (duomenys neskelbtini). Tokio krovinio gabenimui buvo naudojami keletas automobilių, t. y. kontrabandinį krovinį lydėdavo automobiliai, kurie važiuodavo iš priekio ir iš galo. Juose būdavo įrengtos radijo stotelės, kurių pagalba buvo bendraujama, pranešama apie policijos postus. Pats T. K. keitė automobilius, turėjo jų ne vieną. Nuo 2011 metų, išnuomoto garažo teritorijoje, prie (duomenys neskelbtini) duonos kombinato, tam tikslui buvo laikoma daug automobilių, tarp kurių Audi A4, tamsiai mėlynos spalvos, Opel Megane tamsiais pilkos spalvos, VW Passat ir Audi A8 pilkos spalvos, mikroautobusas Mercedes Benz baltos spalvos ir kiti, taip pat kuro atsargos. Visi šie automobiliai iš esmės būdavo registruojami kitų, pašalinių asmenų vardu. Į pačią Lenkiją cigaretės buvo vežamos per pagrindinį pasienio postą, kuriame taip pat dirbo savas žmogus. Tokio krovinio lydėjime dalyvavo ne tik pirmiau minėti asmenys, bet ir daugiau asmenų, kurių tapatybių nežino. Visi su neteisėta veikla susiję pinigai buvo laikomi pas T. K. arba G. D., jie nuspręsdavo, kiek ir kam turėdavo būti sumokėta. Liudytojo aiškinimu, apie šių asmenų veiklą jis žino iš kito asmens pasakojimo, kuris buvo pastarųjų draugas (pažįstamas). Be to, jis pats (liudytojas) taip pat asmeniškais yra matęs, kaip T. K. ir G. D. dar su keliais jam nepažįstamais asmenimis, sulaukę kontrabandinių cigarečių krovinio, jas krovė minėtame garaže. Tai matė gerai, nes buvo netoli. T. K., M. K., G. D. ir A. M. pažįsta, yra bendravęs su T. K. (t. 5, b. l. 13; t. 12, b. l. 47-49). Nors apeliacinių skundų argumentais kritikuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas vadovautis šio liudytojo parodymais grindžiant apeliantų kaltę, apeliuojant, kad šiam asmeniui apie neva vykdomą neteistą veiklą buvo žinoma iš esmės tik iš jo pažįstamo pasakojimo, kurio tapatybės jis nesutiko atskleisti, taip pat į tam tikrų jo parodytų aplinkybių skirtingumą ar, kad pastarasis apie garaže rastas cigaretes, jų įgijimą ir laikymą nieko parodyti negalėjo, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, remdamasi BPK 301 straipsnio nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Kaip numatyta BPK 301 str. 2 d., apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais; tokiais parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju, duotų parodymų patikimumas nustatomas palyginus juos su kitais byloje esančiais duomenimis, gautais iš skirtingų šaltinių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, šių reikalavimų nepažeidė, vertindamas šio liudytojo parodymus, juos analizavo ne atskirai, bet lygindamas su kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis (įrodymais).

9.9.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad rėmimasis liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais byloje draudžiamas tuo atveju, kai tai yra vienintelis įrodymų šaltinis, šiuo atveju nagrinėjamoje byloje yra priešingai. Kaip matyti, šio liudytojo parodymai yra tik dalis įrodymų, jie nebuvo ir nėra lemiami bei vieninteliai nuteistųjų kaltės įrodymai byloje. Nors dalis liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų yra perpasakoti, t. y. jis nurodė tai, ką sužinojo apie nusikalstamą veiką iš jam pažįstamo asmens, visgi tokie parodymai taip pat laikytini įrodymais, kuriais galima grįsti nuteistųjų kaltę. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais nustatyti tarpiniai faktai, kurie kartu su kitais bylos įrodymais sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą nagrinėtos nusikalstamos veikos apimtyje. Skundų argumentai, kuriuose nurodoma kritika apie šio liudytojo parodytas aplinkybes, o būtent bendravimą su T. K., garažo, kuriame buvo surastos cigaretės, apibūdinimą, - nėra pagrindas nesivadovauti jo duotais parodymais. Akivaizdu, kad liudytojas turėdamas anonimiškumo statusą yra suinteresuotas, kad jo tapatybė nebūtų atskleista dėl konkrečių priežasčių. Todėl toks skirtingas aplinkybių nurodymas dėl bendravimo su T. K., siekiant nebūti atpažintam, yra logiškai paaiškinamas ir suprantamas. Be to, esminėse detalėse šio liudytojo parodymai nesiskiria ir yra pakankamai nuoseklūs. Iš liudytojo parodymų apibūdinant garažą, kuriame kaip nustatyta buvo surastas automobilis su jame buvusiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis – tabako gaminiais (cigaretėmis), matyti, kad apibūdindamas šias patalpas, jis iš tiesų nurodė, kad garažas, kuriame buvo laikomos kontrabandinės cigaretės, buvo standartinis, šiek tiek ilgesnis už įprastą, su pakeliamomis durimis, išėjimu į dešinę pusę, kartu pažymėdamas, kad jame nebuvo duobės automobiliams. Nors apeliantai nurodo, jog toks apibūdinimas neatitinka faktinių aplinkybių, atsižvelgus į baudžiamojoje byloje esančius duomenis, kuriuose fiksuota įvykio vieta (garažas), apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžia, kad kiekvieno iš asmenų įvykio ar aplinkybių atgaminimo, vertinimo procesas, apibūdinant tam tikrus objektus, jų detales yra subjektyvus, atitinkantis to asmens asmeninį suvokimą. Tokie apibūdinimai gali skirtis, o ar tie skirtumai yra esminiai, atsižvelgiant į įrodymų visumą byloje, sprendžia teismas atlikęs išsamų tų įrodymų tyrimą ir vertinimą. Šiuo konkrečiu atveju, kaip jau minėta, liudytojo parodymai esminėse aplinkybėse sutampa su kitais byloje surinktais duomenimis, kurie įrodo apeliantų kaltę. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde pažymima apie tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausiant šį liudytoją, nebuvo užtikrintas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), leidžiant pasiruošti šio asmens apklausai, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, proceso dalyviai dar iki šio asmens apklausos jau buvo susipažinę su šio liudytojo duotais pirminiais parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš proceso eigos, apklausus liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, apygardos teisme, teisė užduoti klausimus pastarajam nebuvo suvaržyta, nuteistieji ir jų gynėjai šia teise pasinaudojo (t. 12, b. l. 47-49).

9.9.2. Nepagrįsti ir apeliantų skundų argumentai, kuriais jie abejoja liudytojo įslaptinimo teisėtumu, nurodant, kad duomenų, jog asmeniui buvo pagrįstai nustatyti anonimiškumo pagrindai, numatyti BPK 199 straipsnyje ir tinkamai patikrintos aplinkybės, numatytos BPK 200 straipsnyje, nėra. Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog BPK 201 straipsnio 5 dalis nustato, kad bylos dokumentuose nerašoma informacija iš kurios būtų galima nustatyti tyrimo veiksme dalyvavusio ar kitame dokumente paminėto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybė. Tai reiškia, kad byloje negali būti ir duomenų, pagal kuriuos ne tik būtų galima spręsti apie BPK 199 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų egzistavimo pagrįstumą (kaip, kad dėl gresiančio realaus pavojaus liudytojui, jo šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams), bet ir lengvai nustatyti tokio asmens (šiuo atveju – liudytojo) tapatybę. Todėl už anonimiškumo taikymo pagrindų ir sąlygų tinkamą nustatymą atsako nutarimą taikyti anonimiškumą surašęs asmuo, o šių duomenų teisingumą patikrina teismas, apklausdamas asmenį, kuriam taikomas anonimiškumas. Anonimiškumo leistinumas ir patikimumas pirmosios instancijos teisme buvo patikrintas susipažinus su tuo susijusia slapta medžiaga. Patikrinus liudytojo asmenybę, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka jis teisme buvo apklaustas (t. 12, b. l. 47-49). Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino anonimiškumo taikymo liudytojui teisėtumą bei pagrįstumą, susipažinęs su nutarimu taikyti tokiam asmeniui anonimiškumą ir su tikraisiais šio asmens anketiniais duomenimis, surašytais bei saugomais atskirai nuo bylos specialiame tyrimo veiksmų protokolo priede. Susipažinus su šiais dokumentais, konstatuotina, kad suteikiant liudytojui anonimiškumo statusą, BPK 199 ir 200 straipsnių reikalavimai nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje remtis ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, kaip leistinais ir patikimais, nereiškia, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai. Esminių BPK pažeidimų, taikant liudytojui anonimiškumą ir tikrinant taikymo pagrindą, šį liudytoją apklausiant ir vertinant jo parodymus nagrinėjamoje byloje, nebuvo padaryta.

9.10. Tokiu būdu, esant išdėstytam, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, faktines aplinkybes nustatė pagal byloje esančių įrodymų visumą, grįsdamas savo išvadas ne prielaidomis. Visi aukščiau išdėstyti bylos duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti įrodymais, kolegijos nuomone, sudaro tarpusavyje nuoseklią grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Šių aptartų įrodymų visetas leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl T. K., M. K., G. D. ir A. M. konkrečių veiksmų, jų juridinės kvalifikacijos jiems inkriminuotos veikos kontekste. Byloje teisingai nustatyta, kad minėti asmenys, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Ir nors apeliantai neigia dalyvavę aptariamo sunkaus nusikaltimo padaryme, tačiau iš pirmiau paminėtų, byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, jog tokie parodymai paneigti objektyviais bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, iš esmės patvirtinančiomis tai, kad visi nuteistieji veikė suvokdami, kad savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamo tikslo ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistųjų T. K., M. K., G. D. ir A. M. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Ir nors bandoma tvirtinti priešingai, tačiau apeliaciniuose skunduose pateiktas savitas objektyvių duomenų vertinimas nėra pagrindas priimti kitokį galutinį procesinį sprendimą byloje, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo. Teismo išvados dėl nuteistųjų padarytos veikos pagrįstos patikrintų, patikimų, leistinų ir pakankamų įrodymų visuma.

10. Esant pirmiau išdėstytam, atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantų argumentai, kuriais kritikuojamas automobilio, kuriame buvo surastos akcizais apmokestinamos prekės (cigaretės) priklausomumas, bei tai, kad nebuvo nustatyti asmenys, kurie nuteistųjų T. K., M. K. ir G. D. sulaikymo metu, pagal 2012 m. balandžio 4 d. R. Š. tarnybiniame pranešime nurodytos informacijos turinį, turėjo būti garaže. Kaip jau minėta, nuteistųjų dalyvavimą jiems inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje (BK 199² straipsnio 1 dalis) pirmosios instancijos teismas grindė išnagrinėjęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą ir dėl jų išdėstydamas pakankamai išsamius, vieną kitą papildančius motyvus, kurie sudaro vientisą loginę seką, t. y. faktines aplinkybes grindė byloje liečiančių ir leistinų įrodymų visetu. Nepaisant to, kad baudžiamojoje byloje nepavyko sulaikyti ir nustatyti asmenų tapatybių, kurie pagal pareigūnų turimą informaciją turėjo būti garaže 2012 m. balandžio 3 d., taip pat to, kad ikiteisminis tyrimas dėl automobilio Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), vagystės kitame tyrime buvo sustabdytas nenustačius įtariamųjų, pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo išvadų nuteistųjų atžvilgiu, nėra. Kaltinimas byloje nuteistiesiems buvo pareikštas dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Byla teisme taip pat nagrinėta pareikšto kaltinimo ribose (BPK 255 straipsnis), bei atlikus joje surinktų duomenų analizę, padaryta pagrįsta išvada dėl asmenų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu padarytų išvadų dėl nuteistųjų kaltės disponuojant akcizais apmokestinamomis prekėmis, nepaneigia ir argumentai, kuriais šie nurodo apie vaizdo įrašų, kuriuose būtų fiksuotas nusikalstamos veikos darymas bei pėdsakų automobilyje AUDI A8, v. n. (duomenys neskelbtini), kuriame rasti tabako gaminiai (cigaretės), nebuvimas. Kaip jau minėta, įrodymai byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kurie turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys gali būti nustatomi įvairiomis priemonėmis. Vaizdinės medžiagos, kurioje būtų pakankamai aiškiai užfiksuoti nuteistųjų daromi veiksmai, byloje nebuvo pateikta, o automobilyje, kuriame rastos akcizais apmokestinamos prekės, kokių nors nuteistųjų paliktų pėdsakų (biologinių, rankų ir pan.) taip pat nerasta. Visgi, nepaisant to, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, t. y. vaizdinės medžiagos, iš kurios būtų galima aiškiai identifikuoti padarytą nusikaltimą, jį dariusius asmenis nebuvimas bei pėdsakų nesuradimas, esant kitų baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumai, kurie jau buvo aptarti nagrinėjamo skundo kontekste, nereiškia įrodymų, pagrindžiančių apeliantų kaltę nepakankamumo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtos aplinkybės nuteistųjų atsakomybės dėl aptariamo nusikaltimo nešalina ir nepaneigia byloje konstatuotų išvadų, juolab, kad įrodymų visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, kadangi teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, kas nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta.

11. Remiantis aukščiau nustatytų ir aptartų aplinkybių visuma, atmetami ir apeliantų argumentai dėl neva nepagrįsto pirmosios instancijos teismo konstatavimo, kad minėtas nusikaltimas buvo padarytas nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupėje.

11.1. Pagal BK 24, 25 straipsnių nuostatas bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Teismų praktikoje nurodyta, jog bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, jog pagal teismų praktiką susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei bandoma apeliuoti, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad nuteistieji pirmosios instancijos teismo pripažinti BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos bendravykdytojais pagrįstai, t. y. teismas konstatuodamas, kad T. K., M. K., G. D. ir A. M. nusikalstamą veiką padarė veikiant bendrininkų grupe, teisingai vadovavosi įstatymo reikalavimais (BK 24 straipsnis, 25 straipsnis). Šioje byloje buvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, įrodančios visumą objektyvių ir subjektyvių požymių, pagrindžiančių T. K., M. K., G. D. ir A. M. bendras pastangas neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis. Pažymėtina, kad tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nustatytos ir aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog nuteistieji neabejotinai suvokė, kad veikia kartu, padeda realizuoti sumanymą iki bus pasiektas norimas nusikalstamas rezultatas, ir norėjo taip veikti. Taigi, byloje įrodyta, kad nuteistieji, nusikalstamą veiką BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe.

12. Nuteistojo T. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu, kadangi buvo pažeistos jo teisės neleidžiant jam susipažinti su bylos medžiaga net ir baigiantis ikiteisminio tyrimo stadijai, ir dėl to nebuvo užtikrinta jo tinkama gynyba. Teisėjų kolegija tokį nuteistojo argumentą laiko deklaratyviu. Priešinai nei nurodoma, bylos duomenys patvirtina, kad T. K. teisė susipažinti su bylos medžiaga, pabaigus ikiteisminį tyrimą, nebuvo suvaržyta. 2014 m. lapkričio 21 d. T. K. ir jo gynėjui buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir išaiškintos teisės dėl susipažinimo su bylos medžiaga, bei nustatytas terminas iki 2014 m. gruodžio 5 d. prašymų pateikimui (t. 10, b. l. 36). Esant T. K. prašymui susipažinti su bylos medžiaga, 2014 m. lapkričio 21 d., įtariamajam ir jo gynėjui buvo pateikta susipažinti visa bylos medžiaga, kurią tuo metu sudarė 10 tomų. 2014 m. lapkričio 21 d. susipažinimo su bylos medžiaga protokole fiksuota, kad T. K. ir jo gynėjas susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pareiškė prašymą pateikti bylos dokumentų kopijas, išskyrus dokumentų, susijusių su charakterizuojančia medžiaga ir kardomųjų priemonių paskyrimu (t. 10, b. l. 37). 2014 m. lapkričio 27 d. fiksuota apie prašomų bylos kopijų įteikimą T. K. (t. 10, b. l. 38). 2015 m. sausio 8 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu gauta Kauno apygardos teisme. 2015 m. sausio 9 d. Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūroje gautas T. K. 2014 m. gruodžio 3 d. prašymas pratęsti susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga terminą, dėl bylos ir pareikštų kaltinimų apimties. 2015 m. sausio 23 d. teismo nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2015 m. vasario 23 d. Atsižvelgus į baudžiamojoje byloje esantį prašymą dėl susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga, teismo sprendimu, T. K. pristatytas į teismą 2015 m. vasario 10 d. ir 2015 m. balandžio 24 d. susipažinimui su bylos medžiaga. Byloje pateikti T. K. raštiški patvirtinimai, jog su baudžiamosios bylos medžiaga jis susipažino (t. 10, b. l21, 135, 148, 184-184, 186; t. 12, b. l. 4, 9). Tokiu būdu, konstatuotina, kad T. K. buvo sudarytos realios galimybės per protingą laiką susipažinti su visa bylos medžiaga ir tuo buvo sudarytos realios galimybės tinkamai pasiruošti gynybai teisme, todėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodytos teisės, susijusios su pasiruošimu gynybai, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, pažeistos nebuvo. Tuo pačiu, nėra pagrindo pripažinti, kad ši aplinkybė sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

13. Nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde aprašomos jo sulaikymo aplinkybės, teigiant, kad buvo pažeistos BPK 140 straipsnio nuostatos. Pabrėžtina, kad apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), dėl to, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-561/2014). Įvertinus apeliacinio proceso paskirtį, akivaizdu, kad M. K. sulaikymo aplinkybės neturi jokios reikšmės pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes tai nėra susiję su nuteistojo kaltės klausimu, jo veiksmų kvalifikavimu pagal baudžiamąjį įstatymą. Be to, apeliantas, manydamas, kad nebuvo teisėto pagrindo jį sulaikyti, turėjo teisę kreiptis į kompetentingas institucijas, kad būtų įvertinti pareigūnų veiksmai ir taikytos procesinės prievartos priemonės pagrįstumas. Kita vertus, baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad M. K. laikinai sulaikytas 2012 m. balandžio 3 d. įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, nurodant sulaikymo pagrindą – sulaikytas tuoj pat po to, kai padarė nusikalstamą veiką. 2012 m. balandžio 5 d. teismo nutartimi nuteistajam buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri vėlesne teismo nutartimi buvo taip pat pratęsta (t. 5, b. l. 144-145, 199-200; t. 6, b. l. 10-11). Teisėjų kolegijos vertinimu, sulaikant apeliantą, tyrimo medžiagoje buvo surinkti faktiniai duomenys, kurie leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams pagrįstai manyti, kad M. K. gali būti padaręs aptariamą nusikalstamą veiką, todėl pareigūno sprendimas taikyti laikiną sulaikymą buvo pagrįstas, ir nuteistojo sulaikymas buvo teisėtas. Taikant šią procesinę prievartos priemonę – sulaikymą, buvo laikytasi laikino sulaikymo pagrindų, taigi BPK 140 straipsnio pažeidimo nebuvo.

14. Skundžiant priimto apygardos teismo nuosprendžio pagrįstumą, nurodoma ir tai, kad nebuvo išspręstas kardomosios priemonės – užstato, skirto G. D., klausimas. Apeliantas mano, kad nesant sprendimo dėl užstato (20 000 litų, kas šiuo metu atitinka 5792,40 eurų), jis turi būti grąžintas užstato davėjui, t. y. D. D.. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka ir laiko juos nepagrįstais. BPK 133 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog nutarime ar nutartyje skirti kardomąją priemonę – užstatą nurodoma, kad įtariamajam išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir, kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjas įspėtas, kad jei įtariamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad jei įtariamasis pažeidžia kardomąją priemonę – užstatą, jam kaip kardomoji priemonė skiriamas suėmimas, kai tam yra pagrindas, o užstatas pereina valstybei. Dėl to, kad kaip užstatas sumokėta piniginė įmoka pereina valstybei, priimamas nutarimas ar nutartis arba tai pažymima nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Iš bylos matyti, kad Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros 2012 m. birželio 5 d. nutarimu G. D. kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į kitas dvi kardomąsias priemones – užstatą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti (t. 9, b. l. 187-188, 189-190). Taip pat iš bylos matyti, kad G. D. bei užstato davėjas – D. D. – raštiškai įspėti. O būtent, G. D. raštu išaiškinta pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamą veikų bei jis įspėtas, kad jei nevykdys šių pareigų, užstatas pereis valstybei. Tuo tarpu D. D. raštu išaiškinta, kad jei G. D. nevykdys jam nurodytos pareigos, užstatas pereis valstybei. Abu – tiek G. D., tiek D. D., pasirašė, jog yra įspėti (t. 9, b. l. 190). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad G. D. bylos ikiteisminio tyrimo metu neatvyko pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, jam buvo paskelbta paieška, o 2014 m. balandžio 14 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Visa tai, rodo, kad nuteistasis pažeidė kardomosios priemonės – užstato sąlygas. Dėl to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė užstatą, įsiteisėjus nuosprendžiui, perduoti valstybei.

15. Byloje keliamas klausimas dėl daiktų, konkrečiai automobilių VW Golf, v. n. (duomenys neskelbtini) VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini), BMW 320D, v. n. (duomenys neskelbtini) Ford Tranzit FT 260, v. n. (duomenys neskelbtini) Fiat Ducato, v. n. (duomenys neskelbtini) AUDI A6, v. n. (duomenys neskelbtini) Ssang Young Motor Rexton, v. n. (duomenys neskelbtini) Citroen Jumper, v. n. (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz Sprinter, v. n. (duomenys neskelbtini) VW Caddy, v. n. (duomenys neskelbtini) taip pat iš automobilio Mercedes Benz Sprinter, v. n. (duomenys neskelbtini) paimtų dviejų plastikinių talpų įstatytų į metalinius rėmus po 1000 litrų talpos; elektrinio siurblio su filtru, guminių žarnų ir pistoletu kurui pilti, 1100 litrų dyzelino, taip pat 2788,28 Lt (807,54 eurų), kurie buvo rasti ir paimti kratos, atliktos 2012 m. balandžio 3 d. garaže ir pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), metu (t. 2, b. l. 76-93), grąžinimo T. K., iš esmės argumentuojat atliktos kratos neteisėtumu, taip pat nurodant, kad dėl dalies šių daiktų skundžiamu nuosprendžiu klausimas nebuvo išspręstas.

15.1. Aptariant apeliacinių skundų argumentus, jau buvo pasisakyta dėl 2012 m. balandžio 3 d. ikiteisminio tyrimo metu atliktos kratos ir šios procesinės prievartos priemonės metu gautų duomenų vertinimo pagrįstumo, dėl to, teisėjų kolegija, pakartotinai nebepasisakys, juolab, kad tų pačių aplinkybių teismas neturi pagrindo vertintini priešingai nei jos buvo įvertintos pirmiau. Pažymėtina, kad daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti laikymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis BPK VI skyriaus nuostatomis. Be kita ko, sprendimus dėl tokio turto konfiskavimo BK 72 straipsnio tvarka priima tik teismas. Visgi, BPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtys, kada ikiteisminio tyrimo metu, daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (areštuotas turtas) gali būti realizuoti CPK nustatyta tvarka. Tokią baudžiamajame įstatyme numatytą išimtį sudaro daiktai, kurie gali greitai sugesti ar prarasti vertę arba kurių saugojimo, priežiūros ir laikymo išlaidos būtų aiškiai per didelės ir kurie negali būti grąžinami savininkui, tuojau parduodami (perduodami) CPK nustatyta areštuotam turtui realizuoti tvarka. Tokiu būdu, įstatymų nustatytais atvejais savininkui atlyginama parduotų (perduotų) arba sunaikintų daiktų vertė. Priimdamas sprendimą parduoti (perduoti) arba sunaikinti daiktus, taip pat šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais prokuroras privalo užtikrinti, kad jie būtų reikiamai ištirti, o tais atvejais, kai įmanoma, būtų paimti ir iki šio straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų pabaigos būtų laikomi jų pavyzdžiai.

15.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2012 m. balandžio 3 d. garaže, adresu (duomenys neskelbtini), atlikus kratą, automobilyje Audi A8, v. n. (duomenys neskelbtini), rasta ir paimta 13969 pakeliai cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis. Taip pat įvykio vietoje buvo rasti ir paimti pirmiau minėti automobiliai. Jų apžiūros metu nustatyta, kad daugelyje iš jų buvo įrengtos automobilinės radijo stotelės, kai kuriuose jų yra užtamsinti (uždengti/uždažyti) langai, išimtos sėdynės, uždėti kito automobilio valstybiniai registracijos numeriai, jog dalis automobilių registruoti kitų asmenų vardu. Be kita ko, Mercedes Benz Sprinter apžiūros protokolu fiksuota, kad be kitų daiktų, automobilyje buvo dvi plastikinės po 1000 litrų talpos, kurių viena yra pilna, o kitoje apie 10-20 cm nuo dugno skysčio, kaip nustatyta vėliau su dyzeliniu kuru, guminėmis žarnomis, filtru, siurbliu, kuro užpylimo pistoletu. Ikiteisminio tyrimo metu, konstatavus, kad minėtos transporto priemonės ir rasti daiktai atitinka daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, jie prokurorės nutarimais, argumentuojant tuo, jog dalis šių automobilių tikrųjų savininkų nebuvo nustatyta (automobilių registravimas pašalinių asmenų vardu; asmenys, kurių vardu buvo registruotos transporto priemonės parodė, kad jas registravo paprašyti kitų asmenų, tokiu būdu transporto priemonių perleidimas kitiems asmenims buvo atliekamas sudarant fiktyvius sandorius), taip pat tokių daiktų saugojimo netikslingumu, priežiūros ir laikymo išlaidų brangumu ir daikto vertės praradimu, jie perduoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta areštuotam turtui realizuoti tvarka. Taigi, minėtais nutarimais prokurorė taikė BPK 93 straipsnio 3 dalį (nutarimų priėmimo metu galiojusi redakcija, šiuo metu BPK 93 straipsnio 4 dalis) reglamentavusią priemones, kurių imamasi daiktinių įrodymų atžvilgiu bylos ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės tuo pačiu konstatavus, kad transporto priemonės atitinka baudžiamajame įstatyme reglamentuotus konfiskuotino turto požymius (BK 72 straipsnio 2 dalis). Savo ruožtu, apygardos teismas, atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą, t. y. kad minėtų transporto priemonių ir daiktų klausimas buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo metu, dėl šių daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti nepasisakė. Be kita ko, kaip jau minėta, nustatyta, kad minėtos kratos metu, atlikus kratą garažo patalpose, konkrečiau pagalbinėse patalpose – rūbinėje, veidrodžio spintelėje buvusioje piniginėje buvo rasti 2788,28 Lt (807,54 eurų). Šių, kratos metu rastų pinigų klausimas buvo išspręstas BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, skundžiamu nuosprendžiu nurodant perduodi juos valstybei.

15.3. Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad BPK 93 straipsnyje numatytos išimtys, kurių imtasi daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo pritaikyta pagrįstai, t. y. buvus visoms baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymuose numatytoms sąlygoms. Be to, kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu priimti prokurorės nutarimai, kuriais išspręsti klausimai dėl prašomų transporto priemonių ir minėtų daiktų grąžinimo, įstatymų nustatyta tvarka nepanaikinti, t. y. galiojantys. Tokiu būdu, laikytina, kad teismas nepasisakydamas dėl dalies daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, elgėsi pagrįstai. Tuo tarpu apeliantas manydamas, kad klausimas dėl minėtų daiktų buvo išspręstas netinkamai, kilusius ginčus dėl to gali spręsti CPK tvarka. Pasisakydama dėl kratos metų rastų pinigų išsprendimo klausimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, elgėsi pagrįstai ir teisėtai. BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka. Šiuo konkrečiu atveju jokių pakankamų duomenų, kad minėti pinigai būtų kaip nors susiję su nusikalstama veika, taip pat, kam jie priklausė, byloje nebuvo nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu, jie pagrįstai perduoti valstybės nuosavybėn BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

16. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliantų skunduose nurodytais motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. K., jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės, nuteistojo M. K., nuteistojo G. D., jo gynėjo advokato Kęstučio Betingio ir nuteistojo A. M. apeliacinius skundus atmesti.