- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-571-611/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- S. V.
- Atsakovas
- J. V.
- Kategorijos
- 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 77.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovui J. V., o taip pat atsakovo J. V. priešieškinį ieškovei S. V. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir kitų reikalavimų, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, už patirtus moralinius išgyvenimus priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nustatyti nepilnamečių dukterų V. V. ir Z. V. gyvenamąją vietą su motina, nustatyti tėvo bendravimo su nepilnametėmis dukterimis tvarką, iš tėvo priteisti išlaikymą Zlatai po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o Viktorijai padidinti jau priteistą išlaikymą iki 350 Lt. Nurodė, jog vyras ieškovės atžvilgiu elgėsi agresyvia, nuolat smurtavo. Pažymėjo, jog butas, baldai bei namų apyvokos daiktai bute, keleivinis automobilis AUDI 80 įgyti santuokoje, tačiau šis turtas pirktas už asmenines ieškovės pinigines lėšas, todėl turi būti pripažintas jos asmenine nuosavybe.
Atsakovas J. V. pateikė priešieškinį, prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu, padalinti santuokoje įgytą turtą nukrypstant nuo sutuoktinių lygių dalių principo ir priteisti atsakovui butą, o ieškovei keleivinį automobilį AUDI 80, baldus ir namų apyvokos daiktus, esančius bute, bei pasisavintas iš banko sąskaitos 65144,43 Lt bendras santaupas. Nurodė, kad santuokiniai ryšiai nutrūko dėl ieškovės piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais ir girtos ieškovės keliamų konfliktų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės 1 teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nustatė nepilnamečių dukterų V. V. ir Z. V. gyvenamąją vietą su tėvu. Nustatė nepilnamečių dukterų bendravimo su motina tvarką. Priteisė iš motinos nepilnametėms dukterims išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Padalino santuokoje įgyta turtą, pripažįstant J. V. teisę į 3/5 dalis, o S. V. į 2/5 dalis bendro turto. Priteisė J. V. butą su baldais. Priteisė S. V. automobilį AUDI, iš AB SEB banko sąskaitų pasisavintus 65144,43 Lt ir 68713,34 kompensaciją iš J. V. už jam tenkantį didesnės vertės turtą. Priteisė iš šalių proporcingai patenkintų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidas. Teismas pripažino, kad dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai (LR CK 3.61str. 2 d.). Pastebėjo, kad abu tėvai demonstruoja abipusę nepagarbą, abu nėra linkę eiti į kompromisus, pradėti konstruktyvų dialogą dėl savo dukterų auklėjimo ir priežiūros (t. 2 b.l. 116). Kadangi santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės, S. V. neturi teisės prisiteisti iš sutuoktinio J. V. 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (LR CK 3.70 str. 2 d.). Ginčai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiami vadovaujantis vaiko interesais, atsižvelgiant į jų norą (LR CK 3.174 str. 2 d.). Atlikus seserų Viktorijos ir Zlatos psichologinį įvertinimą Vaiko raidos centre nustatyta, kad mergaites ir tėvą sieja šilti tarpusavio santykiai, stebimas vaikų padidėjęs nerimas dėl išsiskyrimo su tėvu, daroma išvada, kad šiuo metu Zlatai ir Viktorijai saugiausia yra gyventi su tėvu ir savo seneliais. Išklausę mergaites posėdyje ir išsiaiškinęs jų norus (LR CK 3.177 str.2 d.), teismas įsitikino, kad mergaitės nori gyventi tik su tėvu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė turėtų teikti kiekvienai iš dukterų 400 Lt išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (CK 3.196 str.1d.1p.). Nustatė, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, o taip pat pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto (LR CK 3.88 str.1 d.1 p., 2 p.). Teismas nustatė, kad kultūros namai buvo pirkti santuokos metu už S. V. lėšas 42 000 Lt, turėtus iki santuokos sudarymo, ir parduoti santuokos metu už 357 000 Lt. Vadovaujantis aukščiau nurodyta įstatymo norma, pajamos (pelnas) gautos iš sutuoktinio asmeninio turto, tampa bendromis pajamomis. Pardavus kultūros namus sutuoktiniai įsigijo: butą (vertė 270000 Lt), automobilį AUDI (vertė 7000 Lt), buitinę įrangą (vertė 10000 Lt), viso turto už 352144,43 Lt. Teismas preziumavo, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (LR CK 3.117 str. 1d.). LR CK 3.123 straipsnyje nustatytas nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Priteisiant J. V. didesnę turto dalį, teismas atsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus, tačiau taip pat atsižvelgė, kad S. V. indėlis įgyjant santuokinį turtą didesnis, nes buvo panaudota 42 000 Lt jos asmeninių lėšų. Pagal svarbą šios aplinkybės yra nelygiavertės, nes pirmu atveju vaikų interesai yra prioritetiniai (LR CK 3.3 str.1d.), įstatymas teismą įpareigoja visur ir visada apginti vaikų teises bei interesus, todėl atsakovui J. V., su kuriuo nustatyta nepilnamečių Viktorijos ir Zlatos gyvenamoji vieta, teismas pripažino teisę į 3/5 dalis (už 211 286,66Lt), o ieškovei S. V. į 2/5 dalis (už 140 857,77 Lt) turto.
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą civilinėje byloje pakeisti. Prašo pripažinti, kad santuoka iširo dėl J. V. kaltės, priteisti jai 50000 Lt moralinės žalos atlyginimą. Taip pat prašo nustatyti nepilnamečių dukterų gyvenamąją vietą su motina, nustatyti nepilnamečių dukterų bendravimo su tėvu tvarką, priteisti iš J. V. išlaikymą nepilnametėms dukterims po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Padalinti santuokoje įgytą turtą – automobilį AUDI (vertė 7000 Lt) priteisti ieškovei, o atsakovo naudai priteisti 3500 Lt kompensaciją. Pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe butą (vertė 270000 Lt) ir buitinę įranga (vertė 10000 Lt). Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su teismas, priimdamas sprendimą netinkamai taikė materialines teisės normas, pažeidė civilinio proceso teisės normas. Nesutinka su teismo argumentais, jog šeima iširo dėl abipusės kaltės. Teismo motyvai dėl ieškovės kaltės yra neaiškūs, nekonkretūs ir neparemti jokiais įrodymais. Neteisingai įvertinti teisme duoti dukterų parodymai – mažamečių mergaičių pasakojimai apie tai, kaip joms skaudėdavo mamai šukuojant plaukus, teismas įvertino kaip „ieškovė, būdama girta smurtavo prieš vaikus“. Pažymi, jog mažamečių parodymai turėtų būti vertinami atsargiai, atsižvelgiant į jų amžių, į tai, kad daroma tėvo įtaka, kad neleidžiama ilgą laiką susitikti su mama. Akivaizdu, kad šeima iširo ne dėl vartojamo alkoholio, bet dėl atsakovo ilgą laiką besitęsusio smurto (mušant nėščią moterį, sulaužytas krūtinkaulis, sulaužyta nosis). Nustačius santuokos iširimą dėl atsakovo kaltės, turėtų būti tenkinamas ieškovės reikalavimas dėl moralinės žalos priteisimo. Teismas neatsižvelgė į ieškovės paaiškinimus, įrodymus apie tai, kad vaikų nuomonė yra formuojama, jie nuteikinėjami prieš motiną, motinos ir vaikų ryšys, artumas yra ribojami draudžiant jiems matytis, bendrauti. Teismas, pažeisdamas CPK nuostatas, nemotyvuodamas ir netirdamas, atsisakė prijungti prie bylos ieškovės pateiktus garso įrašus (pačios ieškovės asmeninius telefoninius pokalbius, kuriuose atsakovas atsisako leisti bendrauti su vaikais), nors šeimos bylose, kuriose pagal įstatymą teismas privalo aktyviai veikti ex officio, teismas pats savo iniciatyva tiria ir vertina, ar nuotraukos bei vaizdo ar garso įrašai, esantys byloje kaip įrodinėjimo priemonės, yra padaryti nepažeidžiant įstatymų. Nebuvo aiškinamasi apie įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Lietuvos Aukščiausias teismas pažymėjo, kad paprasto buitinio pokalbio įrašas, padarytas visiems prieinama įrašymo technika, viešoje vietoje, siekiant apginti tik savo pažeistas teises, laikytinas legaliu įrašu ir teisėta įrodinėjimo priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-1406/2002, 3K-3-271/2006). Taip pat teismas, nustatydamas vaikų gyvenamąją vietą, neatsižvelgė į paties atsakovo asmenybę, kad jis agresyvus, girtaujantis, vengiantis išlaikyti vaikus asmuo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas santuokos metu tik epizodiškai gyveno kartu su ieškove, todėl su mergaitėmis yra bendravęs mažai, praktiškai nedalyvavo jų auklėjime, o jam neteisėtai pasiėmus vaikus, faktiškai jomis rūpinasi ne jis pats, o jo tėvai. Teismas, taikydamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą, jas pažeidė, neteisingai taikė ir aiškino. Teismas, nuspręsdamas pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe butą ir lėšas, buvusias ieškovės banko sąskaitose, vadovavosi vien tik LR CK 3.88 str. l d. l, 2 p., tačiau neatsižvelgė į LR CK 3.88 str. 2 d., 3.89 str. nuostatas. Pažymi, jog LR CK 3.89 str. l d. 7 p. nurodo, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe laikomas turtas, įgytas už jo asmenines lėšas, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Teismas neatsižvelgė, kad tokia valia buvo išreikšta, nes ieškovė turto įgijimo procedūras pradėjo dar iki santuokos sudarymo, sudarydama preliminarią sutartį, šis turtas įsigytas iki naujojo LR CK įsigaliojimo, kai teismų praktika pripažino, kad turtas, įgytas santuokos metu už vieno iš sutuoktinių lėšas, turėtas iki santuokos sudarymo, išlieka asmenine to sutuoktinio nuosavybe, jei sutuoktiniai nesusitarė kitaip, nepriklausomai nuo to, ar tas turtas naudojamas vieno iš sutuoktinių, ar bendroms sutuoktinių reikmėms, atsakovas nedalyvavo pirkimo procese, jokiomis lėšomis prie turto įsigijimo neprisidėjo, šiose patalpose niekada negyveno (priešingai nei ieškovė). Taigi, pardavus ieškovei asmenine teise priklausantį turtą, už jį gautos lėšos taip pat yra asmeninės. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas neteisingai šias lėšas vertino kaip pajamas pagal LR CK 3.88 str. l d. 2 p., kadangi lėšos, gautos už pagrindinį daiktą, negali būti laikomos nei vaisiais, nei pajamomis civilinės teisės prasme (LR CK 4.16, 4.18 str., pajamos yra pinigai ir kitos vertybės, gaunamos naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje, tačiau ne disponuojant juo - CK 4.37 str. l d.). Taigi, ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančius kultūros namus pardavus ir įsigijus kitą turtą (kitaip tariant, išmainius į pinigus ir vėl į nekilnojamąjį turtą), jai išliko asmeninės nuosavybės teisė tiek į įsigytą butą, tiek į likusias pinigines lėšas. Pažymi, jog įsigytas butas viešame registre nebuvo registruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas nesiaiškino, ar minėtos lėšos buvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn, ar jos buvo panaudotos asmeniniais, priešingais negu šeimos interesais tikslais. Teismas pripažinęs, kad turtui įsigyti panaudota 42000 Lt ieškovės asmeninių lėšų, šia apimtimi turėjo mažinti dalintino turto balansą (LR CK 3.118 str. 3 d.), o ne vertinti tai kaip aplinkybę, sudarančią pagrindą nukrypti nuo lygybės principo (LR CK 3.117 str. 2 d.), nes tam yra skirtos visai kitokio - subjektyvaus vertinamojo pobūdžio aplinkybės (LR CK 3.123 str. l d.). Abejotina, ar šio ginčo atveju nepilnamečių vaikų interesai yra aplinkybė, leidžianti nukrypti nuo lygybės principo – jų teisė į gyvenamąjį plotą yra užtikrinta, šalys turi kito nekilnojamojo turto, vaikų naudai yra priteistas išlaikymas. Teismas neatsižvelgė į šalių materialinę padėtį –atsakovas turi teisę paveldėti ir faktiškai valdo didelės vertės namų valdą Vilniaus m., Karklų g. 25, kur gyvena pats, gali gyventi ir vaikai, tuo tarpu ieškovei priklauso tik ½ dalis 21,50 kv. m. bendro ploto (12,39 kv. m. naudingo ploto) buto, kurio vieninteliame kambaryje gyvena ieškovės brolio trijų asmenų šeima. Taigi, faktiškai net ir gavusi iš atsakovo piniginę kompensaciją, ieškovė yra išmetama į gatvę, o atsakovas tampa net kelių nekilnojamojo turto objektų šeimininku.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Pagal LR CK 3.60 str. 1 d. sutuoktinis turi teisę reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Kaltė dėl santuokos iširimo suprantama, kaip vieno iš sutuoktinių savo, kaip sutuoktinio pareigų pažeidimas, ir dėl to bendram gyvenimui tapus negalimu. Be to, kita sutuoktinis turi teisę prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo, taip pat teismas gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Įstatymas įpareigoja sutuoktinius gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai (LR CK 3.5 str.), būti vieną kitam lojaliais ir vienam kitą gerbti, remti moraliai bei materialiai (LR CK 3.27 str. 1 d.). Be to, sutuoktiniai yra vienodai atsakingi vienas kitam bei vaikams ir turi lygias teises (LR CK 3.26 str.), taip pat turi kitas įstatymuose numatytas teises ir pareigas. Bent vienos iš numatytų pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas ar netinkamas naudojimasis turimomis teisėmis gali būti laikomas sutuoktinio pareigų pažeidimu, dėl ko bendra gyvenimas tapo negalimas. Pirmosios instancijos teismas dėl šalių santuokos iširimo kaltais pripažino abi šalis, tiek ieškovę, tiek atsakovą. Atsakovas neginčija, kad jis vartojo smurtą prieš ieškovę, tai patvirtino byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai. Tačiau ieškovė nesutinka su teismo motyvu, kad ir ji kalta dėl santuokos iširimo. Šalių dukros teismo posėdžio metu nurodė, kad mama pešiodavo plaukus ir teismo posėdžio protokole nėra nuorodos, kad tai buvo daroma šukuojant plaukus. Šalių dukros patvirtino, kad ieškovė palikdavo mergaites alkanas, dukra V. V. patvirtino, kad ieškovė piktnaudžiavo alkoholiu, tai patvirtino ir byloje apklausti atsakovo kviesti liudytojai A. V., S. V., V. V., minėti asmenys patvirtino ir tai, kad ieškovė netinkamai prižiūrėdavo vaikus. Šalių dukros patvirtino ir tą faktą, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas konfliktuodavo namuose. Teismas atsižvelgė ir į psichologinės ekspertizės akte nurodytas aplinkybes ir išvadas. Pirmosios instancijos teismas tokį ieškovės elgesį įvertino kaip netinkamą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, sutinka su tokia teismo išvada. Tiek atsakovas, tiek ieškovė pažeidė savo pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nebuvo vienas kitam lojalūs ir pagarbūs, todėl teismas pagrįstai pripažino abi šalis kaltomis dėl jų santuokos iširimo. Pagal LR CPK 177 str. 1 d. įrodymais byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas gali padaryti tam tikras išvadas dėl šalių reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumo bei tam tikrų aplinkybių buvimo ar ne, o pagal LR CPK 189 str. 1 d. liudytoju byloje gali būti kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo giminystės ryšio ir tokio ryšio pobūdžio su dalyvaujančiais byloje asmenimis. Tiek ieškovė, tiek atsakovas pakvietė į teismą liudyti savo artimus giminaičius, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad byloje negalima vadovautis atsakovo pakviestų liudytojų duotais parodymais.
Kadangi dėl santuokos iširimo yra kaltos abi šalys, t.y. tiek ieškovė, tiek atsakovas, todėl pirmosios instancijos pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nes LR CK 3.70 str. 2 d. aiškiai nurodo, kad santuoką nutraukus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nė viena šalis negali pretenduoti į neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, atlyginimą. Tai logiška ir teisinga, nes šalis, kuri pati kalta dėl santuokos iširimo, negali būti nukentėjusia dėl santuokos nutraukimo.
Tarp šalių kilo ginčas dėl šalių mažamečių dukrų gyvenamosios vietos. LR CPK 3.174 str. 2 d. įpareigoja teismą, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos, vadovautis vaiko interesais, atsižvelgiant į vaiko norą, išskyrus tokius atvejus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Iš vaikų teisių apsaugos tarnybos buities tyrimo akto (II t., b.l.82-83) matyti, kad abi šalių mergaitės pareiškė minėtos tarnybos atstovei norą gyventi su tėvu. Psichologo išvadoje (II t., b.l.114-116) taip pat nurodoma, kad mergaitės atitinkamai savo amžiui samprotauja adekvačiai, supranta joms užduodamus klausimus. Minėtoje išvadoje pažymimas stipresnis mergaičių dvasinis ir emocinis ryšys su tėvu, ramesnė jų emocinė būsena būna joms būnant su tėvu, mergaitės pareiškė norą gyventi su tėvu. Psichologė nepastebėjo požymių, kad vaikams būtų daromas spaudimas jų pasirinkimui dėl gyvenamosios vietos. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kad atsakovas draudžia jai bendrauti su mergaitėmis, kad jis ir jo tėvai daro spaudimą mergaitėms ir nuteikinėja prieš motiną. Priešingai, ieškovė apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad paskutinius pusę metų ji net nebandė ieškoti kontakto su mergaitėmis ir susitikti su jomis. Psichologas yra specialių žinių turintis asmuo, sugebantis iš vaikų sužinoti reikalingą informaciją ir tinkamai ją ištirti bei įvertinti, atsižvelgiant į ypatumus, susijusius su mergaičių amžiumi ir sugebėjimu suprasti aplinką. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad mergaičių noras gyventi su tėvu prieštarauja jų interesams. Šiuo atveju turi būti stengiamasi, kad kuo mažiau nukentėtų mergaičių dvasinė būsena. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dabartiniu metu šalių vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatoma su tėvu, nes tai labiausiai atitiks pačių vaikų interesus. Vėliau, pasikeitus aplinkybėms, bet kuri šalis turi teisę vėl kreiptis į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Atmestinas ieškovės argumentas, kad atsakovas yra girtaujantis, nes tai nebuvo įrodinėjimo dalyku byloje ir ši aplinkybė nebuvo įrodyta. Ar atsakovas tinkamai atlieka tėvo pareigas, turi vertinama pagal tai, kaip jis atlieka savo pareigas vaikams paskutiniu metu. O paskutiniu metu jis rūpinasi mergaitėmis, jas išlaiko, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad atsakovas vengia išlaikyti mergaites, jų neauklėja. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo sugebėjimą tinkamai atlikti tėvo pareigas ir užtikrinti vaikams augti ir lavintis būtinas sąlygas. Dėl ieškovės argumento apie garso įrašą teisėjų kolegija nepasisako, kadangi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės prašymą dėl tokio įrodymo pateikimo, pasisakė, o teisėjų kolegija negali pasisakyti, kadangi apeliacinės instancijos teisme toks įrodymas nebuvo teikiamas ir ieškovė juo nesivadovavo. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nekeičiamas, todėl negali būti tenkinamas ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas dėl atsakovo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Kadangi ieškovė neginčija nustatytos jos su dukterimis bendravimo tvarkos, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako. Iš esmės teismo nustatyta bendravimo tvarka yra protinga, užtikrina ieškovės teisę bendrauti su vaikais, dalyvauti juos auklėjant ir auginant.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė pagal 1999-06-09 sutartį nupirko kultūros namus, esančius (duomenys neskelbtini), už 42000 Lt (I t., b.l.108). Sutartyje nenurodoma, kad minėtas turtas perkamas asmeninėn ieškovės nuosavybėn, sutartis sudaryta po ieškovės ir atsakovo santuokos sudarymo 1999-06-04 (I t., b.l.6-7). Ieškovė pateikė 1999-07-23 Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio LR gyventojo pajamų deklaraciją, pagal kurią deklaravo 45622,93 Lt asmenines lėšas, panaudotas minėtoms patalpoms pirkti (II t., b.l.203). Minėtas patalpas pardavė pagal 2006-05-02 statinio pirkimo-pardavimo sutartį už 357000 Lt (I t., b.l.90-93). Šioje sutartyje pardavėjais įvardijami ieškovė ir atsakovas kartu, patalpų pirkėjai pagal sutarties 3.1 p. patalpų kainą mokėjo abiems pardavėjams – ieškovei ir atsakovui. Pagal LR CK 3.88 str. 1 d. 1 p. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, o pagal minėtos normos 2 p. taip pat pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto. Sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė yra preziumuojama, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kadangi kultūros namai buvo nupirkti jau po santuokos tarp ieškovės ir atsakovo sudarymo, todėl pagal bendrąją prezumpciją jie yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad minėtos patalpos priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Pagal LR CK 3.89 str. 1 d. 7 p. asmenine sutuoktinio nuosavybe gali būti pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas po santuokos sudarymo už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Tačiau toks faktas gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Iš minėtos normos analizės darytina išvada, kad ne visais atvejais perkant sutuoktiniui turtą už asmenines lėšas, jis pripažįstamas asmenine nuosavybe. Dar būtina įrodyti antrąją sąlygą – kad buvo išreikšta valia pirkti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Atsižvelgiant į turto pobūdį ir vertę, ieškovės asmeninė nuosavybė gali būti įrodinėjama tik rašytiniais įrodymais. Kaip jau minėta aukščiau, 1999-06-09 pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nuorodos, kad turtas buvo perkamas ieškovės asmeninėn nuosavybėn. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad kultūros namų 1999-06-09 pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta po santuokos su atsakovu sudarymo dėl minėto turto pardavėjų kaltės. Susitarimą pirkti minėtus kultūros namus ieškovė sudarė beveik prieš mėnesį iki santuokos sudarymo ir galėjo pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti iki santuokos sudarymo. Paskesni ieškovės veiksmai, tarp jų ir parduodant pagal 2006-05-02 sutartį minėtas patalpas, patvirtina, kad minėtos patalpos buvo įsigytos šalių bendron jungtinėn nuosavybėn. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtos patalpos yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Be to, šalys pripažino, kad po minėtų patalpų įsigijimo jos buvo gerinamos, įrodymų, kad buvo gerinamos iš ieškovės asmeninių lėšų, byloje nėra. Minėtos patalpos pirkos 1999 m. už 42000 Lt, o parduotos 2006 m. už 357000 Lt, t.y. žymiai didesnę kainą. Šalys santuokos metu turtą naudojo. Per turto valdymo laikotarpį turto vertė žymiai pakilo ir tas vertės padidėjimas ir už tai gautos lėšos po turto pardavimo pripažintina pagal LR CK 3.88 str. 1 d. 2 p. bendru sutuoktiniu turtu. Ieškovė tokiu atveju turi teisę į 42000 Lt kompensaciją iš bendro turto, nes tokią sumą panaudojo bendro turto įsigijimui (LR CK 3.98 str. 2 d.). Teismas į šią aplinkybę, dalindamas tarp šalių turtą, atsižvelgė. Kadangi kultūros namai yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl jas pardavus, gautos lėšos bei už jas įgytas butas, (duomenys neskelbtini), taip pat priklauso šalims bendros jungtinės nuosavybės teise.
Pagal LR CK 3.117 str. 1 d. preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o pagal LR CK 3.123 str. 1 d. leidžiama nukrypti nuo lygių dalių principo, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju įstatymo norma tiesiogiai nurodo, kad nepilnamečių vaikų interesai yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, neatsižvelgiant į jiems priteistą išlaikymą, kadangi vaikams turi būti užtikrinamas būstas, tinkamos gyvenimo sąlygos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis turto dalimis šalims. Kadangi pagal bylos aplinkybes tolesnis šalių gyvenimas kartu viename bute neįmanomas, padalinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), natūra negalima, todėl teismas pagrįstai priteisė vienam sutuoktiniu turtą, o kitam – kompensaciją už jam tenkančią turto dalį (LR CK 3.127 str. 3 d.). Kadangi vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu, todėl teismas pagrįstai jam priteisė turtą natūra, o ieškovei – piniginė kompensaciją už jai tenkančią turto dalį. Teismas nustatė, kad ieškovė iš sąskaitų banko įstaigose nuėmė ir pasisavino 65144,43 Lt. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ši suma buvo panaudota nupirktam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įrengti, kadangi iš šio buto pirkimo-pardavimo sutarties neatsispindi, kad jis perkamas su daline apdaila, ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių buto apdailos darbų atlikimo faktą. Todėl atmestini ieškovės argumentai, kad tie pinigai buvo panaudoti šeimos reikmėms ir todėl pirmosios instancijos teismas šią sumą pagrįstai išbraukė iš dalintino turto balanso.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.