- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-53-557-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00815-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Stasys Valužis, Aurelija Sadauskaitė
- Kaltinamasis
- M. B.
- Kategorijos
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-53-557/2013
Teisėja A. Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00815-2011-3
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. kovo 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Stasio Valužio ir Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. dėl kaltinimo pagal BK 181 str. 1 d. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. buvo kaltinamas tuo, kad prievartavo svetimą turtą, o būtent: jis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir savo sugyventinės R. R. naudai, jai apie tai nežinant, 2011 m. spalio 15-20 dienomis Klaipėdos m., tikslesnė vieta ir laikas tyrimo metu nenustatyti, iš R. R. kompiuterio „Toshiba“, serijos Nr. 58268380W, socialiniame tinklalapyje www.facebook.lt parašė M. N. keturis pranešimus, kuriais grasindamas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą pareikalavo iš pastarojo sumokėti jam 10 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas M. B. dėl šio kaltinimo išteisino motyvuodamas tuo, jog neįrodyta, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas be kita ko pažymėjo, jog nenustatyta nusikaltimo padarymo vieta bei nenurodytos kitos svarbios veikos kvalifikacijai aplinkybės, kaip psichinės prievartos panaudojimas, t.y. grasinimas panaudoti fizinį smurtą ar grasinimas panaudoti kitokią psichinę prievartą, visiškai nedetalizuotas grasinimo pobūdis, vien reikalavimas sumokėti skolą nelaikytinas grasinimu, o M. B. pareikštas įtarimas, kad jis reikalavo iš M. N. grąžinti tariamą skolą R. R.. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta tiksli nusikaltimo vieta, t.y. nenustatytas adresas, iš kurio kompiuteriu „Toshiba“, serijos Nr. 58268380W, kuris buvo rastas ir paimtas kratos metu iš M. B. buto (duomenys neskelbtini), socialiniame tinklalapyje www.facebook.lt buvo parašyta ir išsiųsta žinutė M. N. (IT specialistų nuomone, yra techninės galimybės tai padaryti). Teismas konstatavo, jog galima daryti prielaidą, kad žinutę galėjo parašyti M. B., nes jis yra R. R. draugas ir ji papasakojo jam apie prarastą butą, kurį pardavė ir padengė buvusio draugo M. N. skolas, tačiau neatmestina ir prielaida, jog žinutę galėjo parašyti ir kiti asmenys, kurie lankėsi kaltinamojo bute ir žinojo apie tariamą R. R. skolininką M. N.. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. B. pripažinti kaltu pagal BK 181 str. 1 d. ir paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Nurodo, jog teismo išvados nepagrįstos ir neteisėtos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir tikrovės. Nors nuosprendyje teigiama, kad kaltinime visiškai nedetalizuojamas grasinimo pobūdis, o vien reikalavimas sumokėti skolą nelaikytinas grasinimu, kaltinime yra nurodyta, kad M. B. grasino nukentėjusiajam būtent fiziniu susidorojimu. Šis grasinimas taip pat atsispindi ir M. B. rašytuose pranešimuose M. N., kurie yra apžiūrėti ir prijungti prie bylos. Akivaizdu, kad visų keturių žinučių pacitavimas ir įrašymas į kaltinimą būtų perteklinis dalykas, kas paverstų patį kaltinimą gremėzdišku. Pačiose žinutėse nėra konkretizuota, kaip bus susidorota su nukentėjusiuoju (nužudys, sužalos ar panašiai) pinigų nesumokėjimo atveju, vienok iš pačių žinučių teksto akivaizdžiai matyti, jog nukentėjusiajam grasinama fiziniu susidorojimu, todėl kaltinimas M. B. ir buvo suformuluotas toks, koks jis yra kaltinamajame akte, kas visiškai atitinka faktines bylos aplinkybes. Pažymi, kad pats nukentėjusysis M. N. kreipėsi į Kriminalinės policijos biurą bei nurodė, kad mano, jog šis grasinimas gali kelti pavojų jam bei jo šeimos sveikatai ir gyvybei. Svarbu pažymėti ir tai, kad nors nuosprendyje nurodyta, kad vien reikalavimas sumokėti skolą nelaikytinas grasinimu, tačiau pačiame kaltinime apie jokį skolos grąžinimą neužsimenama.
Nuosprendyje teismas nurodo, kad kaltinamasis M. B. ikiteisminio tyrimo metu neigė rašęs grasinamo turinio žinutę M. N. ir teigė, jog parašyti tokią žinutę galėjo ir kiti asmenys, kurie lankėsi jo bute. Pažymi, jog teisme M. B. parodymus duoti atsisakė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklausti liudytojai A. J., V. M., D. K., kuriuos nurodė pats M. B. teigė, kad ne kartą lankėsi pas M. B. namuose, iš jo buvo girdėję, kad kažkas skolingas jo draugei, tačiau smulkesnių detalių nežino. Visi jie patvirtino, kad nei vienas iš jų nerašė jokių žinučių M. B. vardu ir niekam negrasino. Tuo labiau norint prisijungti prie „Facebook“ asmeninės paskyros reikalingas slaptažodis, kurio liudytojai nežinojo. M. B. taip pat nenurodė asmenų, kuriems buvo įvardinęs savo asmeninės paskyros „Facebook“ tinklapyje slaptažodžius, todėl akivaizdu, jog slaptažodį žinojo tik pats M. B.. Tokiu būdu nesuprantama, kodėl teisiamajame posėdyje išsiaiškinus šias aplinkybes, teismas pats sukūrė niekuo nepagrįstas prielaidas, kad už M. B. žinutes galėjo parašyti kiti asmenys, nes niekas, išskyrus patį M. B., nebuvo suinteresuotas to daryti bei neturėjo tam jokio tikslo, motyvo ir galimybių.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nenustatyta tiksli nusikaltimo vieta, t.y. nenustatytas adresas, iš kurio buvo parašyta ir išsiųsta žinutė M. N. (IT specialistų nuomone, yra galimybė tai padaryti). Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. B. naudojosi nešiojamu kompiuteriu „Toshiba“, serijos Nr. 58268380W. Šis įrenginys yra mobilus, todėl juo buvo galima naudotis įvairiuose Klaipėdos vietose, akivaizdu, jog, išnaudojus visas galimybes, ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti konkretaus adreso, kur buvo nešiojamas kompiuteris žinučių išsiuntimo metu. Tačiau ir nenustačius konkretaus adreso kaltinimo esmė nesikeičia, tuo labiau, tai jokios įtakos nusikalstamos veikos kvalifikacijai neturi. Pažymi ir tai, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad, IT specialistų nuomone, yra galimybės nustatyti adresą, iš kurio buvo siunčiamos žinutės, tačiau lieka neaišku, kokių IT specialistų nuomone teismas remiasi, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu jokie IT specialistai nebuvo apklausti ir užduotis jiems neskirta. Todėl akivaizdu, kad teismas rėmėsi tik savo pamąstymais, kurie nieko bendra su išnagrinėta byla neturi.
Nuosprendyje nurodyta, kad, teismo manymu, vertinant aplinkybių visumą galima daryti prielaidą, jog žinutę galimai galėjo parašyti M. B.. Šiuo atveju teismas iškelia dar vieną prielaidą dėl žinučių rašymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja R. R. papasakojo M. B. apie jos ankstesnius santykius su M. N. bei savo finansines problemas. Liudytojos teigimu, M. B. paprašė jos pasakyti M. N. duomenis socialiniame tinkle „Facebook“. Be to, liudytoja patvirtino, kad matė, kaip M. B. kažką rašė M. N., jai pasiteiravus, ką jis rašo, M. B. atsakė, kad „tai vyriški reikalai“, ir paprašė nesikišti. Šie byloje esantys duomenys nenuginčijamai patvirtina, kad M. B. žinojo M. N. duomenis socialiniame tinkle bei rašė jam žinutes. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, M. N. gavo M. B. jam rašytas žinutes ir visos jos buvo grasinančio pobūdžio. Tuo labiau, M. B. turėjo motyvą ir tikslą rašyti šias žinutes, nes, jo manymu, buvo galimai apgauta jo draugė. M. B. rašytose žinutėse esanti informacija susijusi tiesiogiai su pačiu M. B., tai ir jo telefono numeris, ir tai, kad jis užvažiuos į Vokietiją pakeliui į Daniją, kur dirbo. Jeigu tikėti M. B. teiginiais, kad ne jis rašė žinutes, tokiu atveju pastarasis turėjo išpasakoti savo draugams visą informaciją, t.y. savo asmeninius prisijungimo kodus prie socialinio tinklalapio, M. N. duomenis socialiniame tinkle, kiek konkrečiai M. N. galimai skolingas R. R. ir kokios pinigų sumos reikia pareikalauti, kad jis ketina artimiausiu metu vykti į Daniją. Tačiau tokių smulkmenų nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nežinojo, o M. B. nenurodė, kam konkrečiai visa tai pasakojo. O jeigu dar atsižvelgti į tai, kad liudytoja R. R. matė M. B. rašantį žinutę M. N., tai nenuginčijamai paneigia teismo padarytas prielaidas ir įrodo, kad ne kas kitas, o M. B. įvykdė jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 181 str. 1 d.
Priimdamas nuosprendį teismas visiškai neanalizavo grasinančių žinučių atsiradimo mechanizmo ir turinio. Kaip nustatyta tyrimo metu, 2011 m. spalio 15-20 dienomis M. N. gavo keturias grasinančio pobūdžio žinutes, kurios viena kitą papildė ir viena su kita buvo logiškai susijusios. Iš to darytina pagrįsta išvada, kad žinutes rašė vienas ir tas pats asmuo, turėdamas vieningą tyčią prievartauti svetimą turtą. Tai dar kartą paneigia nuosprendyje pateiktą prielaidą, kad žinutes galėjo rašyti kitas asmuo, o ne M. B.. Priešingu atveju asmuo, teismo nuomone, galėjęs rašyti žinutes vietoje M. B. laikotarpyje nuo 2011 m. spalio 15-20 d., turėjo jeigu ne pastoviai būti kartu su M. B., tai bent jau kartą per dieną slapta naudotis jo kompiuteriu, tačiau tokios prielaidos visiškai neįtikėtinos ir niekuo nepagrįstos.
Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį ir visumą. Teismas, priimdamas sprendimą, skunde išdėstytų duomenų visiškai neanalizavo, o pasirėmė tik teoriniais nusikaltimų kvalifikavimo pagrindais bei įrodymų vertinimo principais, kas iš esmės sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tokiu būdu teismo nuosprendis dėl M. B. išteisinimo pagal BK 181 str. 1 d. yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Skiriant bausmę M. B. būtina atsižvelgti į tai, kad jis neteistas, aplinkybių, sunkinančių ar lengvinančių jo atsakomybę, nenustatyta. Tačiau, esant jo kaltę patvirtinantiems įrodymams, M. B. nesigaili dėl įvykdyto nusikaltimo, jam inkriminuota nusikalstama veika yra savanaudiška, būtent pasipelnymo kaltinamasis ir siekė, grasindamas smurtu nukentėjusiajam. Atsižvelgiant į tai, kaltinamajam skirtina bausmė, susijusi su laisvės atėmimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
M. B. pagal BK 181 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad prievartavo svetimą turtą, t.y. tuo, kad neturėdamas teisėto pagrindo savo ir savo sugyventinės R. R. naudai 2011 m. spalio 15-20 dienomis socialiniame tinklalapyje www.facebook.lt parašė M. N. keturis pranešimus, kuriais grasindamas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą pareikalavo iš pastarojo sumokėti jam 10 000 Lt. Teismas dėl šio kaltinimo M. B. išteisino motyvuodamas tuo, jog neįrodyta, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras nesutinka su teismo sprendimu M. B. išteisinti, anot jo, teismo padarytos išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir tikrovės, todėl prašo M. B. pripažinti kaltu pagal BK 181 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą, kadangi pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį iš dalies rėmėsi įrodymais, kurie nustatyta tvarka nebuvo ištirti teisiamojo posėdžio metu, bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog M. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo (2 t., b.l. 4, 5) matyti, jog išteisintasis M. B. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo neprisipažino, pasinaudodamas jam įstatymo suteiktomis teisėmis parodymus duoti atsisakė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 87-89) M. B. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo taip pat neprisipažino, neigė M. N. rašęs grasinančio ar kitokio pobūdžio žinutes, nurodė, jog pranešimus M. N. galėjo parašyti kas nors iš jo draugų, kurie dažnai lankydavosi pas jį namuose, žinojo visą situaciją ir jo duomenis, t.y. A. J., D. K. arba V. M.. Taip pat nurodė, jog iki 2011 m. kovo mėn. jis dirbo „Pramogų banke“ ir ten nudojosi savo „Facebook“ puslapiu, kurį dažnai palikdavo įjungtą, tad galėjo bet kas iš darbuotojų pasinaudoti jo puslapiu ir ką nors parašyti, o galimai jo slaptažodį kas nors nukopijavo ir juo naudojosi vėliau be jo žinios. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio teismo vertinimu, visų pirma būtina nustatyti, ar byloje yra įrodymų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad 2011 m. spalio 15 d. ir 20 d. socialiniame tinklalapyje www.facebook.lt keturis pranešimus nukentėjusiajam M. N. parašė būtent išteisintasis M. B., o ne jo nurodomi asmenys.
Iš byloje esančios nukentėjusiojo M. N. asmeninės paskyros socialiniame tinklalapyje „Facebook“ kopijos (1 t., b.l. 7) matyti, jog nukentėjusiajam M. N. keturios žinutės (trys spalio 15 d. bei viena spalio 20 d.) buvo parašytos iš M. B. asmeninės paskyros. Žinutėse užsimenama apie Rimą - bendrą M. B. ir M. N. pažįstamą; siūloma grąžinti tai, ką M. N. yra skoloje; reikalaujama atsiųsti 10 000 Lt; nurodoma, jog planuoja važiuoti į Daniją, tad gali važiuodamas pro šalį užsukti; nurodomas telefono Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje esančius duomenis bei žinučių turinį, galima daryti neabejotiną išvadą, jog M. N. 10 000 Lt buvo pareikalauta kaip skolos grąžinimo R. R.. Iš M. B. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 87-89) duotų parodymų matyti, jog apie M. N. skolą R. R. jis sužinojo tik apie 2011 m. vasarą. Kaip pats nurodė, „Pramogų banke“ jis dirbo tik iki 2011 m. kovo mėn. Kadangi 2011 m. kovo mėn. M. B. dar nebuvo žinoma apie M. N. skolą R. R. ir jis šios informacijos savo kolegoms negalėjo papasakoti, jo versija, kad kas nors iš bendradarbių galėjo pasinaudoti jo slaptažodžiu ir socialinio tinklalapio asmenine paskyra bei parašyti žinutes M. N., visiškai paneigta, be to, žinutės rašytos praėjus pusei metų po to, kai M. B. išėjo iš darbo „Pramogų banke“.
Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 148-149) liudytojas A. J. parodė, jog yra keletą kartų buvęs pas M. B. namuose, jis yra girdėjęs, kad M. B. draugė užstatė žemę, o jos buvęs draugas nieko neatidavė. M. B., kai išgerdavo, guosdavosi apie tas problemas, gal dešimt kartų apie tai yra minėjęs, tačiau sumos nesakė. Sakė, kad nukentėjusysis gyvena Vokietijoje. Jis nukentėjusiajam grasinimų nerašė, M. B. puslapiu „Facebook‘e“ nesinaudojo. Žino M. B. telefono numerį ir kad jis dirba Danijoje.
Liudytojas V. M. teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 151) parodė, jog žino, kad M. B. draugei Rimai buvo skolingas kažkas kitas. Žino tik patį faktą apie skolą, smulkmenų nežino. Iš M. B. girdėjo apie tą situaciją, jo draugė nesiskundė. Būdamas svečiuose nesinaudojo kompiuteriu, tik yra pagarsinęs muziką.
Liudytojas D. K. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 5) parodė, jog nežino M. B. prisijungimo kodo „Facebook‘e“, nieko nėra rašęs, jis prie M. B. kompiuterio nelįsdavo. Iki tol, kol nebuvo iškviestas pas tyrėją, apie jokias skolas nežinojo. Jis nesidomėjo, kas ten kam skoloj, jam neįdomu. Viena ausim girdėjo, kad kažkas skoloj M. B. draugei, tačiau detalių nežino, nesigilino. Apie nukentėjusįjį iš viso nieko nežino.
Iš aukščiau aptartų liudytojų A. J., V. M. bei D. K. parodymų, kuriais netikėti apeliacinis teismas neturi pagrindo matyti, jog nei vienas iš jų niekada nėra naudojęsis M. B. socialinio tinklalapio „Facebook“ asmenine paskyra ir rašęs žinutes nukentėjusiajam M. N.. Liudytojas D. K. nurodė, jog jam apie skolą tapo žinoma tik ikiteisminio tyrimo metu, iš liudytojo V. M. parodymų matyti, jog jis žinojo tik patį faktą apie skolą, smulkmenų nežinojo, o nors liudytojas A. J. ir nurodė žinojęs daugiau apie skolos negrąžinimo faktą, jis nežinojo sumos, kurią M. N. galimai buvo skolingas R. R.. Manyti, kad bent vienas iš šių liudytojų būtų rašęs žinutes M. N. neleidžia ir ta aplinkybė, jog M. N. siųstose žinutėse buvo nurodytas būtent M. B. telefono numeris tam atvejui, jei M. N. norėtų pasiaiškinti. Paprastai asmuo, reikalaujantis sumokėti tam tikrą pinigų sumą, reikalaujantis išpirkos ar panašiai, nurodo tokius kontaktinius duomenis, kuriais nukentėjusysis galėtų su juo susisiekti, o ne kito asmens duomenis.
Apeliacinis teismas tik iš dalies gali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog norint prisijungti prie „Facebook“ asmeninės paskyros reikalingas slaptažodis. Net ir pradedantiems „Facebook“ vartotojams yra žinoma elementari informacija, jog slaptažodį reikia įvesti tokiu atveju, jei paskutinio apsilankymo metu iš asmeninės paskyros buvo atsijungta, priešingu atveju interneto naršyklė įsimena įvestą slaptažodį ir prisijungiant sekantį kartą įvesti slaptažodį nereikalaujama. Tačiau apeliacinis teismas sutinka su tais apeliacinio skundo argumentais, kad jeigu tikėti M. B. teiginiais, kad ne jis rašė žinutes, tokiu atveju pastarasis turėjo išpasakoti savo draugams visą informaciją, t.y. M. N. duomenis socialiniame tinkle bei kiek konkrečiai M. N. galimai skolingas R. R.. Kaip aukščiau aptarta, nė vienam iš liudytojų nebuvo žinoma, kiek M. N. galimai buvo skolingas R. R., o taip pat nė vienas liudytojas nenurodė nukentėjusiojo vardo ir pavardės, jie jį įvardijo kaip asmenį, kuris buvo skolingas M. B. draugei, todėl jie nebūtų galėję jo rasti socialiniame tinklalapyje. Be to, nenustatytas šių liudytojų nei tikslas, nei motyvas, dėl ko jie būtų galėję siųsti žinutes nukentėjusiajam.
Aplinkybę, kad būtent M. B. rašė nukentėjusiajam M. N. grasinančio pobūdžio žinutes, įrodo iš dalies paties M. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tokią išvadą leidžia daryti nukentėjusiajam siųstų žinučių turinys bei liudytojos R. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti nuoseklūs parodymai.
Iš ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 87-89) M. B. duotų parodymų matyti, jog apie 2011 m. vasarą iš sugyventinės R. R. sužinojęs, kad pastaroji M. N. įkalbėta užstatė butą, o gautą apie 7000 Lt dydžio kreditą atidavė M. N., po ko šis R. R. pinigų taip ir negrąžino, paklausė R. R., kur tas M. N., kaip jį surasti. R. R. pasakė, kad „Facebook‘e“ yra duomenų apie jį, socialiniame tinklalapyje www.facebook.lt surado M. N. puslapį ir parodė jam. Kaip matyti, M. B. buvo žinoma, jog R. R. skolingas asmuo, vardu M. N., be to, jam buvo žinoma, kaip jį surasti socialiniame tinklalapyje ir kuri paskyra yra būtent jo, kadangi tokiu pat vardu ir pavarde gali būti užsiregistravęs ne vienas asmuo.
Liudytoja R. R. apklausiama teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 149-151) parodė, jog prasitarė M. B. apie prarastą butą, tačiau tikslios sumos, kiek M. N. buvo skolingas, neatsimena. Ji parodė M. B., kaip nukentėjusysis atrodo socialiniame tinklalapyje, tačiau nežino, ar M. B. rašė nukentėjusiajam. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojos R. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b.l. 28-30), pastaroji nurodė, jog ji nematė, kam ir ką būdamas prie kompiuterio rašė M. B., ji nematė, kad M. B. rašė M. N.. Nurodė, jog kriminalistas jai grasino, jai buvo šokas, nes ant jos šaukė, o parodymus surašė tyrėja. Tuo tarpu apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 28-30, 35-38) liudytoja R. R. parodė, jog jai 2011 m. rudenį atsitiktinai papasakojus M. B. apie M. N., jų santykius ir jo įsiskolinimą, M. B. sureagavo gana aršiai, susinervino, iš karto tą pačią dieną iš jos nešiojamojo kompiuterio, prisijungęs savo slapyvardžiu socialiniame tinklalapyje www.facebook.lt, iš savo puslapio paprašė jos parodyti, kaip tas M. N. atrodo. Ji pasakė jo vardą ir pavardę, netrukus M. B. surado M. N. „Facebook“ tinklalapyje ir pradėjo jam kažką rašyti. Ji pasiteiravo, ką jis rašo, bet M. B. jai neparodė, atsakė, kad „tai vyriški reikalai“, ir paprašė, kad nebesikištų. Ką jis konkrečiai jam parašė, ji nematė ir nežino. Pamena tik, kad M. B. pasakė, jog M. N. turi pinigus grąžinti. Jai yra žinoma, kad M. N. šiuo metu gyvena Vokietijoje, apie tai ji buvo sakiusi ir M. B.. Kaip matyti, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. R. patvirtino nurodžiusi M. B., kaip nukentėjusysis atrodo socialiniame tinklalapyje, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu ėmė neigti savo parodymus apie tai, jog matė, kaip M. B. „Facebook“ tinklalapyje kažką tai rašė M. N.. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog liudytoja R. R. yra M. B. sugyventinė, teisiamojo posėdžio metu jos duotus parodymus, jog ji neva tai nematė, kad M. B. rašė M. N., laiko siekimu padėti artimam žmogui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo užrašyti tyrėjos, liudytoja R. R. perskaitė, nurodė, jog surašyta teisingai, ir savo parodymus patvirtino parašu.
Apeliacinis teismas sutinka su apelianto argumentu, jog 2011 m. spalio 15 d. ir 20 d. M. N. rašytos keturios grasinančio pobūdžio žinutės viena kitą papildo ir viena su kita yra logiškai susijusios. Iš to darytina išvada, kad žinutes rašė vienas ir tas pats asmuo, turėdamas vieningą tikslą – priversti M. N. grąžinti seną skolą. Teisėjų kolegija sutinka, jog M. B. turėjo motyvą ir tikslą rašyti šias žinutes, nes, jo manymu, buvo galimai apgauta jo draugė R. R., žinutės parašytos iš asmeninės M. B. paskyros socialiniame tinklalapyje „Facebook“, rašytose žinutėse esanti informacija susijusi tiesiogiai su M. B., yra nurodytas jo telefono numeris (jei nukentėjusysis norėtų pasiaiškinti), nurodyta aplinkybė, kad jis važiuos pro šalį (kas rodo, jog jam buvo žinoma, kad nukentėjusysis gyvena ne Lietuvoje) į Daniją (kur M. B. ir dirba), todėl gali prasukti pro nukentėjusįjį. Remdamasis aukščiau aptartu, apeliacinis teismas pripažįsta įrodytu, kad 2011 m. spalio 15 d. ir 20 d. keturis pranešimus, reikalaujant sumokėti 10 000 Lt, socialiniame tinklalapyje www.facebook.lt nukentėjusiajam M. N. parašė būtent išteisintasis M. B..
Pagal BK 181 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį suvokia ir pats kaltininkas. Tuo tarpu, kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 str.). Pabrėžtina ir tai, kad veika kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas ir tada, kai savavališkai įgyvendinama tariama (įsivaizduojama, realiai neegzistuojanti) teisė. Kita vertus, pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, neleistina pagrindu laikyti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad jis sąžiningai klydo, t.y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės bylos Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010).
Pažymėtina, kad abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimai tolesni veiksmai, nukreipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi, išoriškai objektyvieji ir turto prievartavimo, ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 str. numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi, sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą. Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą. Tuo tarpu esant turto prievartavimui, kaltininkas suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia, kad jis nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (kasacinė byla 2K-357/2012).
Šioje byloje esminę reikšmę veikos kvalifikavimui turi atsakymas į klausimą, ar M. B. turėjo teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo perduoti turtą, ar jo turtinis reikalavimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Kaltinime M. B. inkriminuota, kad jis savo ir savo sugyventinės R. R. naudai iš nukentėjusiojo M. N. pareikalavo sumokėti 10 000 Lt neturėdamas tam teisėto pagrindo. Tačiau apeliacinis teismas įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą sprendžia, jog išteisintasis M. B. turtines pretenzijas nukentėjusiajam M. N. reiškė būdamas įsitikinęs, kad jis turi tam teisėtą pagrindą - M. N. skolą jo sugyventinei R. R..
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 87-89) M. B. parodė, jog R. R. yra jo sugyventinė. Apie 2011 m. vasarą, tikslios datos nepamena, būnant namie su Rima išsikalbėjo dėl galimybės įsigyti bendrą gyvenamąjį būstą. Pokalbio metu Rima užsiminė, kad anksčiau turėjo butą, tačiau jo neteko. Jam paprašius papasakoti, kas nutiko, Rima paaiškino, kad maždaug prieš 10 metų turėjo jai nuosavybės teise priklausantį butą Priekulės sen. Tuo metu, anot Rimos, ji draugavo su M. N., kuris kažkam buvo skolingas gana didelę pinigų sumą ir neturėjo pinigų šiai skolai grąžinti. Žinodamas, kad Rima disponuoja butu, ją įkalbėjo užstatyti savo butą, kad gautais pinigais galėtų padengti skolą. Rimai sutikus, butas buvo užstatytas nekilnojamojo turto agentūroje, gautas apie 7000 Lt dydžio kreditas. Šiuos pinigus ji atidavė M. N.. Rima minėjo, kad M. N. jai pažadėjo (tai buvo tik žodinis susitarimas), jog grąžins tuos pinigus, tačiau pinigų negrąžino. Be to, Rima minėjo, kad su M. N. ji išsiskyrė piktai, jis net pakėlė ranką prieš ją, tad skolos iš jo prašyti bijojo. Tai išgirdęs jis susinervino, galvojo, gal reikia kreiptis į antstolius ir kažkaip atgauti pinigus.
Liudytoja R. R. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 149-151) bei ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 28-30, 35-38) patvirtino, jog pasakojo M. B. apie M. N. skolą jai, taip pat nurodė, jog M. B. pasakė, kad M. N. turi pinigus jai grąžinti. Liudytojai A. J. ir V. M. teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 148-149, 151) nurodė, jog ne kartą iš M. B. buvo girdėję, kad jo draugės R. R. buvęs vaikinas jai yra skolingas.
Iš byloje esančios buto pirkimo – pardavimo sutarties (1 t., b.l. 71-72) matyti, jog butą R. R. 2002-01-15 pardavė už 5000 Lt. Tuo tarpu apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 28-30, 35-38) liudytoja R. R. nurodė, jog užstačiusi butą gavo ar tai 4000 Lt, ar 7000 Lt. M. B. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 87-89) nurodė, jog užstačiusi butą R. R. gavo 7000 Lt ir šiuos pinigus ji atidavė M. N.. Atsižvelgiant į tai, kad pati liudytoja R. R. tiksliai neprisimena, kokią pinigų sumą gavo už butą, lieka nepaneigta, kad M. B. buvo žinoma, kad R. R. M. N. galimai paskolino 7000 Lt. M. B. iš M. N. reikalavo 10 000 Lt. Kai kaltininkas prievarta reikalauja gerokai daugiau pinigų, nei nukentėjusysis buvo skolingas, veika paprastai kvalifikuojama kaip turto prievartavimas (kasacinė byla Nr. 2K-259/2004). Kita vertus, kai kaltininkas sąžiningai klydo manydamas, kad neviršija teisės apimties, jo veika gali būti pripažinta savavaldžiavimu įgyvendinant tariamą teisę. Nagrinėjamu atveju reikalaujama pinigų suma ženkliai nesiskyrė nuo galimai R. R. paskolintos M. N.. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuo galimo pinigų skolinimo iki žinučių rašymo buvo praėję beveik 10 metų, kreditorius turėjo teisę pagrįstai tikėtis palūkanų iš skolininko. Todėl tai, kad buvo reikalaujama didesnė pinigų suma, kuri ženkliai nesiskyrė nuo skolintos, neduoda pagrindo M. B. veiksmus kvalifikuoti kaip turto prievartavimą.
Kadangi liudytojai A. J. ir V. M. nurodė (1 t., b.l. 148-149, 151), jog ne kartą iš M. B. buvo girdėję, kad jo draugės R. R. buvęs vaikinas jai yra skolingas, apeliacinis teismas laiko, jog M. B. buvo tvirtai įsitikinęs, kad M. N. yra skolingas jo sugyventinei, todėl, jo nuomone, M. N. reikšti turtines pretenzijas jis turėjo teisėtą pagrindą. t.y. galimą M. N. skolą jo sugyventinei R. R.. Iš nukentėjusiojo M. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b.l. 22-23) matyti, jog jis kategoriškai neigia skolą R. R.. Tačiau net ir tuo atveju, jei M. N. R. R. nebuvo skolingas, o ji apie skolą M. B. pamelavo, laikytina, kad M. B., reikalaudamas M. N. grąžinti skolą, sąžiningai klydo dėl tokios teisės, tačiau tokie jo veiksmai taip pat atitinka savavaldžiavimo požymius, kadangi tokiu būdu savavališkai buvo įgyvendinama tariama (įsivaizduojama, realiai neegzistuojanti) teisė.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 str. 1 d. kyla tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Tuo tarpu tam, kam savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, atsakomybė kyla pagal BK 294 str. 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija kasacinėje byloje Nr. 2K-P-183/2012 pasisakė, jog atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 str. 2 d., aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 str. 2 d. turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 str. 1 d., visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 str. 2 d. turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas (ATPK 188 str.). Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t.t. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 str. 2 d., sudėties struktūrą pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas, agresyvus, baustinas ir pan.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija kasacinėje byloje Nr. 2K-P-183/2012 taip pat pažymėjo, jog atsižvelgiant į nusikalstamo savavaldžiavimo esmę, į teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose psichinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui yra tokių veikų padarymo būdas, taip pat įvertinant sankcijos už kvalifikuotą savivaldžiavimą griežtumą darytina išvada, kad psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 str. 2 d. prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.
Kaltinime inkriminuota, kad M. B. grasino prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą. Iš žinučių (1 t., b.l. 7) turinio matyti, jog konkretus grasinimas fiziniu susidorojimu nėra išreikštas, žinutėse M. B. akcentuoja savo pasiekimus ir kad nukentėjusiajam geriau „nesišakoti“, priešingu atveju jis atvažiuos. M. B. grasino atvažiuoti pas nukentėjusįjį tuo atveju, jei pastarasis atsisakys sumokėti reikalaujamą sumą, jei nukentėjusysis „šakosis“ arba jis negaus iš jo atsakymo. Taip pat M. B. akcentavo, jog ne gasdina, o daro, ir kad iki nukentėjusiojo „dasikas“. Tris žinutes M. B. nukentėjusiajam parašė tą pačią dieną, jos viena kitą papildo, todėl tokie M. B. veiksmai laikytini vienkartinio pobūdžio. Po penkių dienų nesulaukęs atsakymo M. B. pakartotinai pinigų iš M. N. nebereikalavo, jis, siekdamas gauti iš M. N. reikalaujamus pinigus, neatliko jokių kitų ar pasikartojančių veiksmų prieš M. N., kuriais būtų tęsęs savavaldžiavimą, o tik parašė trumpą komentarą į M. N. nereagavimą. Kaip aukščiau minėta, psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Kartu pažymėtina, kad kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus įvykio kontekstą, M. B. veiksmus M. N. atžvilgiu, nėra pagrindo jų pripažinti tokiais pavojingais, kad būtų galima tai vertinti kaip psichinę prievartą BK 294 str. 2 d. prasme.
Kartu iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nėra pagrindo išvadai, jog M. B. būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiojo M. N. teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 22-23) apklausiamas nukentėjusysis M. N. parodė, jog gavęs šias žinutes pasijuto nemaloniai, buvo šokiruotas, net išsigandęs. Tai priėmė kaip realų grasinimą, tačiau į psichologą ar kitą gydytoją nesikreipė, išaidų dėl vaistų neturėjo. Nukentėjusysis jokios turtinės žalos dėl M. B. veiksmų nepatyrė. Jis nereiškė pretenzijų ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog kiekvienas asmuo gavęs tokio turinio žinutes pasijustų nemaloniai, galimai būtų šokiruotas, tačiau to nepakanka pripažinti, kad tokiais kaltininko veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad M. N. po to patyrė kokį nors psichologinį diskomfortą, įtampą, pablogėjo jo sveikata ir pan. M. N. nurodo, jog grasinimą priėmė kaip realų, tačiau tikimybė, kad M. B. savo grasinimus realiai įvykdys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo reali. M. N. gyveno Vokietijoje, su R. R. jis santykių nepalaikė, todėl jai, o juo labiau M. B., nebuvo žinomas tikslus jo gyvenamosios vietos adresas. Apie tai, kad M. B. neva tai būtų tiksliai žinoma, kur nukentėjusysis gyvena, neužsiminta ir žinutėse, todėl tikimybė, kad M. B. iš tiesų atvažiuos pas nukentėjusįjį ir kažką jam padarys, buvo minimali. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams M. B. veiksmais buvo padaryta didelė žala.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad išteisintojo M. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių. Apylinkės teismas M. B. išteisino motyvuodamas tuo, jog neįrodyta, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t.y. BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu konstatavęs, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patikimai patvirtintų, kad žinutes nukentėjusiajam rašė būtent M. B.. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, pripažįsta įrodytu, kad kaltinime nurodytas žinutes nukentėjusiajam rašė būtent M. B., tačiau, įvertinęs šių žinučių turinį, jų siuntimo nukentėjusiajam aplinkybes bei M. B. tyčios turinį rašant ir siunčiant žinutes konstatuoja, jog tokių žinučių siuntimas nagrinėjamu atveju nesudaro nei M. B. inkriminuoto, nei BK 294 str. numatyto nusikaltimo sudėties. Taigi apeliacinis teismas nustatė, jog M. B. turi būti išteisintas BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu, t.y. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis išteisinimo pagrindas yra ne toks palankus išteisintajam, kaip nurodytas skundžiamame nuosprendyje. Todėl, iš dalies tenkinant prokuroro apeliacinį skundą, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendis keičiamas, M. B. išteisinamas, kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., 4 p., 332 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti: M. B. dėl kaltinimo pagal BK 181 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.