Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vilija Valantienė Civilinė byla Nr. 2A-531-440/2013

Teisėja Edita Gailienė Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02149-2012-7

N U T ARTIS

2013 m. birželio 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Č. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Telšių autobusų parkas“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1. Teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą ieškovo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Teisėja Edita Gailienė, būdama tarnybiškai tiesiogiai priklausoma nuo teismo pirmininkės, kuri nusišalino nuo bylos nagrinėjimo siekdama išvengti abejonių teismo nešališkumu, buvo tendencinga, turėjo išankstinį nusistatymą, šališkai atsakovo naudai vertino įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau tekste LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl darbdavio paskirtos drausminės nuobaudos panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. Č. prašė teismo panaikinti jam atsakovės UAB „Telšių autobusų parkas“ 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, ieškinį iš esmės motyvuodamas tuo, kad atsakovė, skirdama drausminę nuobaudą, netinkamai nustatė ir tyrė ieškovo atsakomybės klausimą bei parinkdama drausminę nuobaudą tinkamai neįvertino darbo drausmės pažeidimo sunkumo, ieškovo kaltės, aplinkybių, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, konstatavęs, jog atsakovės įsakymas, kuriuo ieškovui paskirta drausminė nuobauda, yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, buvo šališkas, nerinko įrodymų savo iniciatyva, priimdamas sprendimą taikė darbdaviui naudingesnes nuostatas, nepagrįstai nekonstatavo, kad ieškovui buvo taikyta per griežta drausminė nuobauda, neįvertino ieškovo bei kitų darbuotojų atsakomybės atribojimo klausimo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

Dėl teismo šališkumo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisėja nagrinėjusi bylą pirmos instancijos teisme buvo šališka, tendencinga, turėjo išankstinį nusistatymą, šališkai atsakovės naudai vertino įrodymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz.: 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013).

Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (LR CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (LR CPK 66, 68 straipsniai). Tačiau visais atvejais teisėjas gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo arba dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagristai abejoti byla nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagristoms abejonėms dėl teisėjo nešališkumo (LR CPK 65, 66, 71 straipsniai). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar nesuinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagristos konkrečiais įrodymais.

Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (LR CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (LR CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš LR CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagristumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (LR CPK III dalis).

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kitų argumentų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą Nr. 2-89-344/2013 nagrinėjančios teisėjos Editos Gailienės nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Pažymėtina, kad apelianto įtarimai, kad teismo pirmininkei nusišalinus nuo bylos nagrinėjimo, byla nagrinėjusi teisėja Edita Gailienė, dėl tarnybinio priklausomumo nuo teismo pirmininkės, buvo šališka, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Akcentuotina, kad Telšių rajono apylinkės teismo pirmininkė nuo bylos nagrinėjimo nusišalino 2013 m. sausio 18 d. (I t. 70 b.l.). Apeliantas nenurodė dėl kokių priežasčių abejonių, dėl naujai paskirtos bylą nagrinėti teisėjos šališkumo, nei žodžiu, nei raštu nereiškė pirmos instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad apelianto abejonės dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo, iš esmės yra susijusios su procesinių veiksmų atlikimu ir procesinių sprendimų priėmimu byloje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepateikė duomenų, kurie galėtų įrodyti pirmos instancijos teismo teisėjos asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl daroma išvada, kad abejoti teisėjos nešališkumu nėra pagrindo, apelianto argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl darbdaviui naudingesnių nuostatų taikymo

Pirmos instancijos teismas išanalizavęs atsakovės priimtus lokalinio pobūdžio aktus, padarė išvadą, kad nors atsakovės norminiuose aktuose pabrėžtinai nėra pasisakyta, kad privalomosios techninės apžiūros dokumentai būtinai turi būti galiojantys, nes žodis „galiojantį“ neįrašytas prieš privalomai turėtiną vairuotojo pažymėjimą bei techninės apžiūros taloną, tačiau kelių eismo dalyviams neturėtų kilti jokių abejonių, kad transporto priemonės registravimo bei privalomosios techninės apžiūros dokumentai privalo būti galiojantys. Apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sutinka su šia pirmos instancijos teismo išvada bei nemato teisinio pagrindo vertinti priešingai. Apelianto nurodytas motyvas, kad pirmos instancijos teismas padarydamas išvadą, kad techninės apžiūros talonas turi būti galiojantis, tokias veiksmais taikė darbdaviui naudingesnes nuostatas, yra visiškai nepagrįstas bei neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tuo pagrindu ieškovas įrodinėdamas drausminės nuobaudos paskyrimo nepagrįstumą, prieštarauja darbuotojo pareigai dirbti dorai ir sąžiningai (LR DK 228 straipsnis). Pažymėtina, kad protingumo ir sąžiningumo principas įpareigoja asmenį domėtis savo teisėmis ir pareigomis bei atitinkamai elgtis, vadovaujantis Bonus pater familias standartu – apdairiai, rūpestingai, atidžiai, racionaliai, atsižvelgiant į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus, jei jis konkrečioje situacijoje galėjo ir turėjo atitinkamai elgtis. Atkreiptinas dėmesys, kad vidutiniam protingam apdairiam ir rūpestingam asmeniui byloje nustatytomis aplinkybėmis atitinkamomis sąlygomis nekiltų abejonių ar transporto priemonę vairuojantis asmuo turi turėti galiojančius ar negaliojančius dokumentus. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto argumentas dėl darbdaviui naudingesnių nuostatų taikymo, laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu.

Dėl ieškovo drausminės atsakomybės pagrindo ir drausminės nuobaudos parinkimo

Darbo drausmė užtikrinama įtikinėjimo, auklėjimo, skatinimo ir sankcijų (drausminių nuobaudų ir kitų poveikio priemonių) taikymo būdais (metodais). Viena iš priemonių darbo drausmei užtikrinti yra drausminė atsakomybė. Darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui gali būti taikoma drausminė atsakomybė ir skiriama drausminė nuobauda. Darbo drausmės pažeidimas, kaip drausminės atsakomybės pagrindas, yra pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (LR DK 234, 236 straipsniai). Drausminė nuobauda gali būti skiriama ne už bet kokį netinkamą ar nepageidautiną darbuotojo elgesį, o tik už tokį, kuris atitinka įstatyme įtvirtintus darbo drausmės pažeidimo požymius, t.y. skiriant drausminę nuobaudą turi būti aiškiai nustatyta, kokių darbo pareigų darbuotojas nevykdė ar vykdė netinkamai. Teisme tikrinant darbuotojui (ieškovui) paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant LR CPK 320 straipsnyje ir apeliaciniame skunde nurodytų ribų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje darbo drausmės pažeidimą sudaro trys aspektai: transporto priemonės vairavimas be galiojančio techninės apžiūros talono, netvarka vairuotojo darbo vietoje ir gesintuvų nepritvirtinimas, kurių kiekvienas kartu ir atskirai turi būti vertinamas ir analizuojamas bylai svarbių aplinkybių kontekste.

Byloje nustatyta ir iš esmės ginčo dėl to nėra, kad apeliantas žinodamas apie pasibaigusį autobuso (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros galiojimo laiką, laikotarpiu nuo 2012-08-10 iki 2012-08-22 vežiojo keleivius pagal darbo grafiką nustatytu maršrutu (I t. 6 b.l., I t. 126-134 b.l.).

Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad ieškovas pagal Pareiginių nuostatų II dalies 2.3 ir 2.14 punktus ir III dalies 3.2 ir 3.4 punktus yra atsakingas už išvykimą į kelionę techniškai tvarkingu, švariu, sutvarkytu autobusu, kelionės metu privalo turėti vairuotojo pažymėjimą, kelionės lapą, transporto priemonės registracijos liudijimo ir techninės apžiūros lapą, leidimą maršrutui, licencijos kortelę, bilietus ir bilietų kontrolės lapą, bilietų kainoraštį, darbo ir poilsio rėžimo apskaitos prietaisus ar dokumentus, privalomojo draudimo polisą, du patikrintus gesintuvus, avarinio sustojimo ženklą (I t. 45 b.l.). Ieškovas taip pat turi mokėti paruošti autobusą saugiam keleivių vežimui (Pareiginių nuostatų 3.2 punktas), patikrinti autobuso techninę būklę prieš išvažiuodamas į kelionę ir kelyje (Pareiginių nuostatų 3.4 punktas). Vadovaujantis Pareiginėmis nuostatomis, apeliantas turi žinoti autobuso techninio eksploatavimo reikalavimus, keleivių vežino autobusu reikalavimus, kelių eismo pažeidimo priežastis ir būdus jiems išvengti, keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisykles, keleivių transporto kodeksą ir normas, atsakomybę už eismo, autobuso eksploatavimo, aplinkos apsaugos, saugos darbe ir priešgaisrinės saugos, vairuotojo etikos reikalavimų pažeidimus (I t. 46 b.l.). Apeliantas eidamas autobuso vairuotojo – konduktoriaus pareigas yra atsakingas už saugų keleivių vežimą nuo kelionės pradžios ir pabaigos (Pareiginių nuostatų 5.1 punktas), už teisės aktų (Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso, bendrovės kolektyvinės sutarties, vairuotojo – konduktoriaus pareiginių nuostatų, Vidaus darbo tvarkos taisyklių, Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių) pažeidimus (Pareiginių nuostatų 5.2 punktas),už autobuso priežiūrą, jo salono vidaus ir išorės švarą (Pareiginių nuostatų 5.5 punktas), už kelių eismo saugumo reikalavimų nesilaikymą, saugos darbe, priešgaisrinės saugos, aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus (Pareiginių nuostatų 5.13 punktas).

Vadovaujantis Autobuso vairuotojo – konduktoriaus darbo instrukcijos (toliau – instrukcijos) 3.2 ir 3.5 punktais, reguliarių ir nereguliarių reisų metų vairuotojas privalo turėti techninės apžiūros taloną. Instrukcijų 8.2 punktas įpareigoja vairuotoją užtikrinti saugų keleivių ir bagažo vežimą (I t. 48-54 b.l.).

Iš atsakovės pateiktų techninio direktoriaus pareiginių nuostatų 3.5 ir 5.2 punktų matyti, kad techninis direktorius kontroliuoja autotransporto priemonių paruošimą valstybinei techninei apžiūrai ir veda kontrolę už savalaikį techninių apžiūrų atlikimą (I t. 123 b.l.) bei atsako už automobilių techninį stovį, jų aptarnavimą bei remontą (I t. 124 b.l.).

Iš budinčio mechaniko pareiginių nuostatų II dalies 1 ir 2 punkto ir III dalies 1 punkto matyti, kad budintis mechanikas išvykstant į liniją patikrina ar vairuotojas turi vairuotojo pažymėjimą, kelionės lapą, autobuso registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną, draudimo polisą, eismo įvykio deklaracijos lapą bei atsako už į liniją išleidžiamų autobusų techninį stovį, vairuotojo būklę. Išleisti į liniją techniškai netvarkingą automobilį draudžiama. (I t. 97-99 b.l.).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs minėtas aktų nuostatas, sprendžia, kad nors ieškovui priskirtose darbo funkcijose ir nebuvo išsamiai detalizuota pareiga tikrinti ir informuoti kitus darbuotojus apie pasibaigusį techninės apžiūros talono galiojimą, tačiau tokių pareigų buvimą įrodo įmonėje susiformavusi praktika, kuri bylos nagrinėjimo teismo posėdžių metu buvo įrodyta atsakovės bei liudytojų paaiškinimais (II t. 5-14 b.l.).

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo atsakomybę už šį pažeidimą perkelti kitiems darbuotojams. Taip pat byloje nustatytais duomenimis, nėra pagrindo vertinti, kad atsakomybė konkrečiu atveju taikyta tik ieškovui, nes drausminės nuobaudos skirtos ir įmonės budintiems mechanikams (I t. 94-96 b.l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, byloje esantys įrodymai - techninio direktoriaus pareiginiai nuostatai ir budinčio mechaniko pareiginiai nuostatai - patvirtina, kad nei budintys mechanikai, nei techninis direktorius neturėjo pareigos rūpintis gesintuvų pritvirtinimu. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad keturis metus važinėja su nepritvirtintais gesintuvais ir niekas jam nebuvo pateikęs pastabų, nepaneigia ieškovo pareigos laikytis darbo saugos ir priešgaisrinės saugos reikalavimų. Ieškovas susipažinęs su pareiginiais nuostatais, ir savo parašu susipažinimo faktą patvirtinęs, įsipareigojo atsakyti už saugos darbe ir priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymą (I t. 47 b.l.). Pažymėtina, kad vadovaujantis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintų Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 5 priedo „Gesintuvų ir gaisrinio inventoriaus parinkimo reikalavimai“ 18 punktu, transporto priemonėse gesintuvai turi būti patikimai pritvirtinti lengvai pasiekiamose vietose.

Bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu nustatytos ir liudytojo S. Š. teismo posėdžio metu patvirtintos aplinkybės, kad gesintuvai nebuvo pritvirtinti (I t. 6 b.l., II t. 8 b.l.), bei ieškovo atstovo teiginiai, kad gesintuvas buvo laikomas specialiame lovyje, o tik dabar pririštas ( II t. 6 b.l.), teisėjų kolegijos vertinimu įrodo ieškovą padarius darbo drausmės pažeidimą tuo aspektu, kad gesintuvai transporto priemonėje buvo laikomi nesilaikant bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimų, t.y. nebuvo pritvirtinti. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo pažeidimas dėl nepritvirtintų gesintuvų, nagrinėjamo bylos kontekste turi būti aiškinamas kaip pareigos, laikytis darbo saugos ir priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesilaikymas, o ne kaip mechaninis gesintuvo nepritvirtinimas.

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas neįrodė, jog jo darbo vietoje buvo netvarka bei nekonkretizavo pažeidimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto teiginiu nesutinka. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pirmos instancijos teismas posėdžio metu aiškinosi vairuotojo darbo vietos užgriozdinimo nereikalingais daiktais faktą (II t. 5-14 b.l.). Iš 2013 kovo 15 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas S. Š. konkretizavo kokiais daiktais buvo užgriozdinta ieškovo darbo vieta (skudurais) ir ieškovas šios aplinkybės nepaneigė.

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis, ieškovo ir atsakovės, liudytojų paaiškinimus, rašytinius įrodymus bei tarp ieškovo ir atsakovės kilusio ginčo esmę, daro išvadą, kad nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų darbo drausmės pažeidimo padarymo faktą. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė neįrodė ieškovą padarius minėtą darbo drausmės pažeidimą bei nepagrįstai ieškovo veiksmus įvertino kaip netinkamus. Be to įvertinus bylos duomenis matyti, kad padarytas pažeidimas (netvarka ieškovo darbo vietoje) iš esmės nebuvo pagrindinė priežastis dėl ko ieškovui skirta nuobauda, net ir vertinant, kad darbdavys nepakankamai konkretizavo dėl netvarkos, ši aplinkybė neįtakojo drausminės nuobaudos skyrimo klausimo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai siekia atsakomybę už jo įvykdytą darbo drausmės pažeidimą perkelti kitiems darbuotojams. Pažymėtina, kad apeliantas drausmine nuobauda buvo nubaustas ne už tai, kad autobusui laiku nebuvo atlikta techninė apžiūra, o už tai, kad jis žinodamas apie pasibaigusį techninės apžiūros galiojimo laiką, ir toliau vežiojo keleivius techniškai netvarkingu autobusu. Bylos duomenimis kiti darbuotojai taip pat neužtikrino, kad savalaikiai būtų atlikta techninė apžiūra, kad transporto priemonė nebūtų eksploataujama be techninės apžiūros, tačiau nurodė, kad taip įvyko dėl neapdairumo, neatidumo ir kitų aplinkybių (I t. 41-44, 94-96 b.l., 2 t. 5-14 b.l.).

Atskirai pažymėtina, kad ieškovas ne tik pažeidė darbo drausmę nesilaikydamas pareiginėse nuostatose nustatytų reikalavimų, bet ir tokiais savo veiksmais sukėlė pavojų keleivių saugumui bei atsakovės verslui. Konstatuotina, kad ieškovo veiksmų galimų pasekmių įvertinimas yra svarbus sprendžiant dėl paskirtos drausminės nuobaudos tinkamo parinkimo.

LR DK 238 straipsnis, reglamentuojantis drausminės nuobaudos parinkimą, nustato, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo ankščiau. Ši teisės norma turi būti taikoma parenkant drausminę nuobaudą tiek už nešiurkštų, tiek ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (šiurkštų darbo pareigų nevykdymą).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas konstatuodamas, kad nuobauda pagrįstai paskirta už padarytą darbo drausmės pažeidimą, tinkamai įvertino aplinkybes, kad ieškovas, būdamas profesionalus vairuotojas, dirbdamas keleivių pervežimo bendrovėje, privalėjo užtikrinti, kad esant pasibaigusiai techninei apžiūrai, transporto priemonė nebūtų eksploatuojama, nes tuo gali būti sukeliamas pavojus ne tik jo paties, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei.

Paminėtina, kad kelių transporto priemonių privalomosios techninės apžiūros tikslas – identifikuoti transporto priemones ir įvertinti jų techninę būklę. Naudoti kelių transporto priemones, kurioms nustatytu laiku neatlikta privalomoji techninė apžiūra, draudžiama.

Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 15 punktas numato, kad draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Prieš pradėdamas važiuoti, motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo įsitikinti, ar transporto priemonė tvarkinga, taip pat kelionės metu stebėti transporto priemonės techninę būklę. Dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatytąja tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, kurioms atlikta ir galioja privalomoji techninė apžiūra ir kurių valdytojai yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius (KET 238 punktas).

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 142(2) straipsnis nurodo, kad keleivių vežimas keleiviniu kelių transportu, kurio apipavidalinimas, techninė ar sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, užtraukia baudą vairuotojams iki vieno šimto litų ir vežėjams – nuo vieno šimto penkiasdešimties iki trijų šimtų litų.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 patvirtintų „Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo ir naudojimo taisyklių“ 4.1 punktas nustato, kad kelių transporto priemonėms, kuriomis ketinama vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais, turi būti nustatyta tvarka atlikta valstybinė techninė apžiūra. Minėtų taisyklių 9.1 punktas nustato, kad vežėjai ir ekipažai yra atsakingi už keleivių vežimą nuo kelionės pradžios iki jos pabaigos ir atsako už šių bei kitų Taisyklių, reglamentuojančių keleivių ir bagažo vežimą, laikymąsi pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. 9.2.2 punktas įtvirtina nuostatą, kad už teisės aktų, reguliuojančių keleivių vežimą Lietuvos Respublikoje, pažeidimus leidimą vežti keleivius išdavusi kompetentinga įstaiga turi teisę jį anuliuoti, jeigu vežėjas sistemingai pažeidinėja šių Taisyklių nuostatas.

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad keleivių vežimo autobusais už atlygį veiklą gali vykdyti tik vežėjai, turintys nustatyta tvarka išduotą licenciją. Šio kodekso 8 straipsnio 9 ir 11 dalys nurodo, kad vežėjas, pageidaujantis gauti licenciją, visą laikotarpį, kol šią licenciją turi, privalo atitikti Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 3 straipsnyje nurodytus reikalavimus; vežėjas, vežėjo vadovas ir transporto vadybininkas privalo atitikti nepriekaištingos reputacijos reikalavimą, nurodytą Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 3 straipsnio 1 dalies b punkte; vežėjas, vežėjo vadovas ir transporto vadybininkas yra nepriekaištingos reputacijos, jeigu jiems nebuvo paskirta administracinė nuobauda ir jie neturi teistumo už pažeidimus, nurodytus Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 6 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad 2009 m. spalio 21 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1071/2009, nustatančio bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinančio Tarybos direktyvą 96/26/EB, 3 straipsnio b) dalis nustato, kad įmonės, kurios verčiasi profesine vežimo kelių transportu veikla, turi būti nepriekaištingos reputacijos. Viena iš Reglamento 6 straipsnyje nurodytų sąlygų, susijusių su nepriekaištingos reputacijos reikalavimu, yra sąlyga, kad transporto įmonei nebūtų buvus taikyta sankcija už sunkų Bendrijos taisyklių pažeidimą, susijusį su technine komercinių transporto priemonių būkle keliuose, įskaitant privalomą metinę motorinių transporto priemonių techninę apžiūrą (Reglamento 6 straipsnio b) dalies IV punktas).

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 42 straipsnio 2 dalis numato, kad vežėjas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalo atlyginti keleiviui žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įvertinus nurodytų įstatyminių aktų reikalavimus, daroma pagrįsta išvada, kad ieškovo padarytas darbo drausmės pažeidimas – sąmoningas transporto priemonės eksploatavimas be techninės apžiūros, galėjo turėti ne tik finansinių, bet ir neturtinių pasekmių atsakovei. Kompetentingoms institucijoms taikant atsakovei sankcijas už transporto priemonės eksploatavimą be galiojančios techninės apžiūros, atsakovė nebeatitiktų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir ateityje galėtų turėti sunkumų tęsiantis išduotą veiklos licenziją. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad atsakovei, užsiimančiai keleivių vežimu, keliami ypatingi darbo drausmės reikalavimai, todėl dėl netvarkingos transporto priemonės techninės būklės įvykus autoįvykiui, atsakovė turėtų atlyginti tiek turtinius nuostolius, tiek neturtinę žalą nukentėjusiems asmenims.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas kaip vieną iš apeliacinio skundo motyvų nurodo, kad pirmos instancijos teismas turėjo pripažinti, kad ieškovui paskirta per griežta drausminė nuobauda.

Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas tikrindamas darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumą, gali nuobaudą tik panaikinti arba pripažinti ją esant paskirtą teisėtai (LR DK 242 straipsnio 2 dalis), bet negali jos pakeisti, parinkdamas kitą adekvačią nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-329/2013). Daroma išvada, kad teismas nagrinėjamoje byloje turi vertinti patį drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ar nepagrįstumo faktą, o ne paskirtą nuobaudą analizuoti griežtumo aspektu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja apelianto argumento dėl paskirtos nuobaudos griežtumo.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo kaltę įrodo tai, kad ieškovas, žinodamas apie pasibaigusią privalomąją techninę apžiūrą bei remonto reikalingumą (I t. 6 b.l.), nesiėmė jokių veiksmų apriboti transporto priemonės naudojimą bei nepaisė draudimo išvykti į kelionę autobusu, kuris yra techniškai netvarkingas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei įmonės vidaus teisės aktų, Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Kelių eismo taisyklių, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 patvirtintų „Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo ir naudojimo taisyklių“, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso, 2009 m. spalio 21 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1071/2009, nustatančio bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinančio Tarybos direktyvą 96/26/EB, analizė patvirtina, kad ieškovas netinkamai vykdė jam darbdavio pavestas funkcijas, o atsakovės teiginiai bei pateikti įrodymai patvirtina ieškovo atliktus darbo drausmės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylos duomenys apie pažeidimo padarymo aplinkybes bei ieškovo ankstesnį darbą pas atsakovę (I t. 93 b.l.), teikia pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju drausminės atsakomybės tikslus atitinka darbdavio parinktos drausminės nuobaudos ieškovui skyrimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kad ieškovui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas – yra adekvati ieškovo padarytam darbo drausmės pažeidimui, drausminė nuobauda yra pagrįsta.

Dėl CPK nuostatų, reglamentuojančių darbo bylų nagrinėjimo ypatumus ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmos instancijos teismas buvo neaktyvus, savo iniciatyva nerinko įrodymų ir nesiekė išsiaiškinti visų tinkamam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas, ar šalys tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, privalo atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo ir patikimumo civiliniame procese principus, taip pat į bylos materialinį teisinį pobūdį. Nustatęs, kad pateiktų įrodymų neužtenka, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, teismas atlieka procesinius veiksmus, nustatytus LR CPK 179 straipsnio 1 dalyje arba 414 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neišreikalavo iš kelių policijos ir atsakovo duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas prieš 4 metus buvo baustas automobilių inspekcijos pinigine bauda, kurią ieškovui kompensavo atsakovė. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodė pagrįstų ir motyvuotų duomenų, kodėl prieš ilgą laiko tarpą (keturis metus) galimai buvęs įvykis reikšmingas ginčo išsprendimui, kokias aplinkybes jis patvirtina arba paneigia ir kaip galėtų paveikti teismo procesinį sprendimą arba jo dalį dėl taikytos drausminės nuobaudos rūšies. Dėl to toks apelianto deklaratyvus pareiškimas nevertinamas kaip pakankamas pripažinti, kad padarytas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas. Be to, nors LR CPK 414 straipsnio 1 dalyje ir reglamentuota teismo teisė darbo bylose rinkti įrodymus, jei tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, ši teisė negali būti aiškinama tokiu būdu, kuris atleistų proceso šalis nuo argumentų ar įrodymų, šalių manymu turinčių reikšmės bylos nagrinėjimui, pateikimo. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad įrodymų pakanka tam, kad būtų išaiškintos visos bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės ir yra sąlygos priimti teisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (LR CPK 176–185 straipsniai). Dėl to šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, tokių kaip kitų įmonės darbuotojų nenubaudimas, per švelnių nuobaudų skyrimas budintiems mechanikams, per griežtos drausminės nuobaudos skyrimas ieškovui, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė pateikė prašymą priteisti jai bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad iš viso jų patyrė 1270,50 Lt (2013 m. gegužės 15 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 15 d. suteiktų teisinių paslaugų ataskaita, 2013 m. gegužės 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas, įvertinęs klausimo sudėtingumą, galimas darbo ir laiko sąnaudas paruošiant atsakovės atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, apeliacinio atsiliepimo apimtį bei remdamasis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais, daro išvadą, kad prašymas pagrįstas, prašoma suma atsakovei 1270,50 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteistina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir nenustatęs aplinkybių, reikšmingų drausminės nuobaudos panaikinimui, priėmė pagrįstą, motyvuotą, sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apelianto V. Č. apeliacinis skundas dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas.

Bylinėjimosi išlaidos susijusios su ieškovo atstovo rašytinių paaiškinimų parengimu atmetus ieškovo skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. Č. atsakovės UAB „Telšių autobusų parkas“ naudai 1270,50 bylinėjimosi išlaidų.