Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės N. P. ir ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-335-467/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei N. P. dėl skolos, palūkanų, nuostolio iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „ALRO media“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir kitų prašymų

Dėl apeliacinių skundų argumentų

Apeliantė N. P. ginčija teismo sprendimą dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių teismo posėdžio atidėjimo pagrindus, įrodymų vertinimą, pažeidimo, taip pat dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių lizingo sutarties nutraukimo teisines pasekmes, netinkamo taikymo ir aiškinimo, pastarąją aplinkybę, susijusią su nuostolių apimtimi, ginčija ir apeliantas „Swedbank lizingas“.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas 2011-12-08 nutartimi nutarė skirti civilinę bylą nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje 2012-01-17. Atsakovei N. P. skirtas teismo šaukimas buvo įteiktas jos vyrui 2011-12-15 (b. l. 57). 2012-01-17 teisme gautas atsakovės prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo, pateiktas faksimilinio ryšio priemonėmis (b. l. 61), kuriame ji informavo teismą apie negalėjimą dalyvauti 2012-01-17 posėdyje dėl ligos, pateikdama nedarbingumo 2012-01-13 – 2012-01-17 laikotarpiu pažymėjimą (b. l. 62) ir prašė atidėti teismo posėdį. Teismas 2012-01-17 protokoline nutartimi tenkino prašymą ir atidėjo parengiamąjį teismo posėdį 2012-01-26 atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, ar nedarbingumas pratęstas ar ne, jog atsakovė nėra atstovaujama advokato, bei nustatęs, kad dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis. 2012-01-26 posėdis buvo atidėtas be datos. 2012-02-17 nutartimi teismas skyrė parengiamąjį posėdį 2012-02-29. Atsakovei teismo šaukimas, siųstas adresu (duomenys neskelbtini), neįteiktas (b. l. 96), neįteikimo priežastis – neatsiėmė. 2012-02-29 protokoline nutartimi teismas pripažino, kad apie teismo posėdį atsakovei pranešta tinkamai, nes teismo šaukimas buvo siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu ir nutarė nagrinėti bylą nedalyvaujant atsakovei, taip pat teismas nutarė pereiti į teismo posėdį, tačiau jį paskirti kitą dieną dėl atsakovės nedalyvavimo. Siųstas teismo šaukimas apie 2012-03-19 paskirtą teismo posėdį atsakovei neįteiktas, neįteikimo priežastys – neatsiėmė, persikraustė (b. l. 105). Teismas 2012-03-19 protokoline nutartimi pripažino, kad apie teismo posėdį atsakovei yra pranešta tinkamai, nes teismo šaukimas buvo siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu. 2012-04-02 atsakovė pateikė teismui prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo nurodydama, kad apie vykusį teismo posėdį jai nebuvo pranešta, nors gyvenamosios vietos adresas nepasikeitęs, tačiau teismo pranešimas jai nebuvo įteiktas. Be to, jai laikotarpiu nuo 2012-03-19 iki 2012-03-23 buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas (b. l. 114-115). Vilniaus apygardos teismas, išėjęs priimti procesinio sprendimo į sprendimų priėmimo kambarį, 2012-04-03 nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir paskyrė teismo posėdį 2012-05-09 atsižvelgęs į atsakovės prašymą bei siekdamas užtikrinti jai galimybę pasinaudoti CPK 42 straipsnio 1 dalyje šalims suteiktomis teisėmis, bei asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo įgyvendinimą (CPK 6 str.). 2012-05-09 teisme gautas atsakovės prašymas atidėti teismo posėdį dėl ligos (b. l. 119). 2012-05-09 protokoline nutartimi teismas nepripažino atsakovės neatvykimą į teismo posėdį dėl ligos svarbia priežastimi, be to, teismas išnagrinėjo bylą atsakovei nedalyvaujant.

Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į atsakovės nurodomas neatvykimo priežastis, vieną kartą atidėjo posėdį, po to, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, sudarė galimybę jai pasinaudoti procesinėmis teisėmis (teikti prašymus, papildomus įrodymus ir kt.), tačiau per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį bei paskyrus kitą teismo posėdžio datą po bylos atnaujinimo atsakovė jokiomis procesinėmis teisėmis nesinaudojo, išskyrus teise prašyti atidėti teismo posėdį dėl jos ligos, kurį pateikė teismo posėdžio dieną, todėl atsižvelgiant į pakankamai ilgą proceso trukmę, kuri iš esmės buvo sąlygota atsakovės pateiktų prašymų atidėti posėdžius dėl jos ligos, į tai, kad atsakovės elgesio negalima pripažinti kaip itin rūpestingo ir atidaus, taip pat itin sąžiningo, darytina išvada, kad teismas pagrįstai jos nurodomos neatvykimo į teismo posėdį priežasties nepripažino svarbia ir išnagrinėjo bylą iš esmės jai nedalyvaujant.

Pažymėtina, kad visais atvejais asmuo, norintis atidėti bylos nagrinėjimą, privalo ne vien nurodyti neatvykimo priežastį, bet ir įrodyti, kad neatvykimo priežastis yra svarbi, t. y. kad įprastomis pastangomis, kurias objektyviai dėtų sąžiningas, apdairus bylininkas, neatvykimo į posėdį priežasties nepavyktų pašalinti. Apeliantė po atsiliepimo į ieškinį pateikimo toliau iš esmės bylos nagrinėjimo metu elgėsi pasyviai, žinodama, kad jos atžvilgiu yra iškelta civilinė byla, ir dažnai sirgdama, nerodė jokių pastangų, kad bylos nagrinėjimas nebūtų užvilkintas, nesiėmė priemonių susirasti asmenį, galintį jai atstovauti teisme ir apginti jos teises bei teisėtus interesus, todėl nenustačius procesinės teisės normų, reglamentuojančių atsakovo neatvykimo į teismo posėdį pasekmes (CPK 246 str. 2 d.), pripažintina, kad bylos išnagrinėjimas nedalyvaujant atsakovei nepažeidė jos procesinių teisių, t. y. teisės būti išklausytai, dalyvauti tiriant įrodymus, teikiant prašymus.

Dėl laidavimo sutarties pasirašymo aplinkybių

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai vertino atsakovės ir trečiojo asmens santykį, netyrė aplinkybės, kad pasirašant 2008-07-10 laidavimo sutartį atsakovė jokiais darbo santykiais nebuvo susijusi su trečiuoju asmeniu, sutarties tekstas su atsakove derintas nebuvo, pasirašyta naudojant apgaulę, todėl sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia.

Dėl CK 6.88 straipsnio taikymo ir aiškinimo

Apeliantės teigimu, buvo pažeistas CK 6.88 straipsnyje numatytas trijų mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, per kurį turi būti pareiškiamas ieškinys laiduotojui, tačiau teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka, kadangi nagrinėjamam atvejui minėta teisės norma netaikytina. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalys susitarė dėl laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo, tai patvirtina laidavimo sutarties 1-5 punktai, iš kurių matyti, kad atsakovė įsipareigojo atsakyti ieškovui solidariai su trečiuoju asmeniu, jei šis netinkamai vykdys įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, atsakyti visu savo turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip trečiasis asmuo, lizingo sutarties nutraukimo atveju apmokėti visus įsiskolinimus ir delspinigius ir t.t. (laidavimo sutarties 11-13 p.). Tokios sutarties nuostatos teismui sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti buvus tarp šalių susitarimą dėl laidavimo galiojimo termino, skirtingai nei nurodo apeliantė. Pasak jos, laidavimo sutartyje nėra aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšto susitarimo, tačiau toks argumentas prieštarauja paminėtoms laidavimo sutarties nuostatoms, kurios, priešingai nei teigia apeliantė, patvirtina aiškiai išreikštą šalių valią dėl laidavimo galiojimo termino nustatymo.

Dėl nuostolių iš turto pardavimo priteisimo pagrįstumo bei nuostolių dydžio

Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas įrodė prašomus priteisti nuostolius 99 846,10 Lt sumai, be to, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei ir tuo pažeidė CPK 178 straipsnį.

Pažymėtina, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovas kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti patirtus nuostolius iš lizinguoto turto pardavimo nutraukus lizingo sutartį. Jis pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius nurodyto dydžio nuostolius, t. y. duomenis apie turto vertės nustatymą (b. l. 75), 2010-03-24 bei 2010-12-14 pirkimo – pardavimo sutartis (b. l. 22-26, 28-29), 2010-06-22 PVM sąskaitą – faktūrą, išrašytą sutarties Nr. 18-05-2010 pagrindu (b. l. 27), kurių, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pakanka pripažinti jo reikalavimą pagrįstu bei įrodytu (CPK 178 str.).

Pasak apeliantės, ieškovo vienašališkai parengtoje pažymoje dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo nurodyti neteisingai duomenys, nes lizingo sutarties dalyku buvo ne du, o trys spausdintuvai, ir joje neatsispindi iš spausdintuvo DREAMJet7880 pardavimo gauta suma, kuri būtų užskaityta kaip ieškovo galimų nuostolių dalies padengimas. Su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti, kadangi nurodytoje pažymoje pateiktas nuostolių, paskaičiuotų iš trijų spausdintuvų bei kitos įrangos pardavimo, paskaičiavimas, tačiau manytina, kad dėl rašymo apsirikimo pažymos langelyje „Turtas“ nebuvo nurodytas apeliantės įvardijamas spausdintuvas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovas pardavė du spausdintuvus DREAMJet2880 bei spausdintuvą DREAMJet7880, t. y. 2010-06-22 PVM sąskaitą – faktūrą (b. l. 27), turto vertės nustatymo pažymą (b. l. 75).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, turto likutinė (neišpirkta) vertė pagal 2011-09-09 pažymą dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo (b. l. 21) – 146 988,58 Lt, o pardavimo kaina – 47 142,48 Lt, pagal 2010-02-19 turto vertės nustatymo pažymą turto, t. y. spausdinimo įrangos, greito pardavimo kaina – 54 000 Lt, rinkos vertė – 83 500 Lt (b. l. 75). Skirtingai nei teigia apeliantė, ieškovas neturi pareigos įrodinėti, kad įrangos pardavimas už mažesnę nei rinkos kainą yra pateisinamas. Pažymėtina, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes pagal CK 6.248 straipsnį preziumuojama skolininko kaltė, todėl kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Parama“ v. UAB „Klaipėdos keliai“, bylos Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2011, 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A.S., bylos Nr. 3K-3-367/2013). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė, nesutikdama su turto pardavimo kaina bei nurodydama, kad turtas galėjo būti realizuotas už žymiai didesnę kainą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl jos argumentus, kuriais grindžiamas nesutikimas su ieškiniu pareikštais reikalavimais, teismas pagrįstai atmetė.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo pagrindo nustatyti CK 6.259 straipsnyje numatytų sąlygų, kai skolininkas gali būti iš dalies arba visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės, t. y. kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Apeliantė nurodo, kad ieškovas delsė susigrąžinti spausdinimo įrangą iš trečiojo asmens, o po to delsė ją parduoti, dėl tokio nepateisinamo delsimo turtas nuvertėjo. Analizuodamas kreditoriaus veiksmus po sutarties nutraukimo, pirmosios instancijos teismas aiškinosi, ar kreditoriaus – lizingo bendrovės elgesys buvo pakankamai sąžiningas, atidus ir rūpestingas, ar jis dėjo visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neprisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar nuostolių padidėjimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas spausdinimo įrangą susigrąžino 2009-10-22 ir 2009-11-27 (b. l. 67, 69), nors sutarties nutraukimo metu, t. y. 2009-04-09, įpareigojo trečiąjį asmenį perduoti turtą ne vėliau kaip iki 2009-04-17 (b. l. 18). Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovas neįrodė, kad toks delsimas susigrąžinti turtą yra pateisinamas, kadangi tokią aplinkybę turi paneigti atsakovė (CPK 178 str.), be to, į bylą nėra pateikta įrodymų, kad turtas ieškovo pranešime nustatytu terminu nebuvo grąžintas dėl ieškovo kaltės. Pažymėtina, kad po sutarties nutraukimo ieškovas nebuvo pasyvus bei siekė bendradarbiauti tiek su trečiuoju asmeniu, tiek su atsakove, 2009-12-30 pasiūlydamas atsakovei bei trečiajam asmeniui įsigyti spausdinimo įrangą, sumokant turto likutinę vertę, bei informuodamas, kad nepasinaudojus šiuo pasiūlymu bus pradėta turto realizavimo procedūra pagal nustatytą turto pardavimo (rinkos) kainą, kuri gali keistis, tačiau apie tai lizingo bendrovė neprivalo informuoti skolininkų (b. l. 65-68), 2010-02-19 nustatydamas turto, t. y. spausdinimo įrangos, greito pardavimo kainą – 54 000 Lt bei rinkos vertę – 83 500 Lt (b. l. 75), 2010-03-15, 2010-07-26 pranešdamas apie tai, kad nepavyko realizuoti turto, todėl parduodamo turto kaina mažinama (b. l. 69-72), 2010-05-31 pranešdamas, kad spausdintuvai bus parduodami viešame aukcione (b. l. 73-74), tuo tarpu nei trečiasis asmuo, nei atsakovė neatliko kokių nors veiksmų, nesiėmė priemonių, kuriais būtų sudarę sąlygas sumažinti patiriamus nuostolius. Todėl nepripažintinas pagrįstu apeliantės argumentas dėl ieškovo tyčinio ar neatsargaus prisidėjimo prie nuostolių padidėjimo.

Dėl palūkanų įmokų, paskaičiuotų nuo lizingo sutarties nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos, priteisimo

Apeliantas „Swedbank lizingas“, UAB ginčija teismo sprendimą tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 15 794,25 Lt palūkanų įmokų, paskaičiuotų nuo lizingo sutarties nutraukimo iki visiško turto išpirkimo pabaigos.

Su tokiu apelianto argumentu yra pagrindas sutikti. Pažymėtina, kad ieškovas - lizingo bendrovė, nustatęs, kad klientas iš esmės pažeidė sutartį (nagrinėjamu atveju – nemokėjo įmokų), pasirinko vieną iš CK 6.574 straipsnyje nurodytų jo interesų gynimo būdų – išsireikalauti lizingo sutarties dalyką ir išieškoti nuostolius, todėl jis įgijo teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Ši taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Atsižvelgiant į tokius kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad ieškovas pagrįstai reikalavo šių nuostolių, išreikštų negautomis pajamomis, priteisimo (CK 6.249 str.), o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį reikalavimą atmetė. Kaip matyti iš į bylą pateikto įmokų grafiko Nr. LT076538 (b. l. 6), už laikotarpį nuo sutarties sudarymo 2008-07-10 iki sutarties pabaigos paskaičiuota 25 391,24 Lt palūkanų įmokų. Nuo sutarties nutraukimo 2009-04-09 iki 2013-07-30 ieškovas paskaičiavo 15 794,25 Lt palūkanų įmokų. Įvertinant tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje bylose dėl lizingo teisinių santykių yra pasisakęs, jog lizingo davėjas (finansuotojas) turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą (2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013), taip pat atsižvelgiant į nuostolių, patirtų dėl lizingo sutarties nutraukimo, atlyginimo principą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti palūkanų įmokas, prieštarauja materialinės teisės normoms, neatitinka suformuotos teismų praktikos, todėl naikintina, priimant naują sprendimą – šią ieškinio dalį tenkinant (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl papildomų išlaidų, susijusių su turto atsiėmimu ir realizavimu, priteisimo pagrįstumo

Apeliantė, nesutikdama su teismo priteistomis papildomomis išlaidomis 3 016,65 Lt sumai, nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jos atsikirtimus, kad lizingo sutartis tokių išlaidų atlyginimo nenumato, be to, kad jos nebuvo būtinos ir neatitinka tokių paslaugų rinkos kainos, o konstatuodamas, kad atsakovė nepaneigė jų būtinumo ir neatitikimo rinkos kainai, pažeidė CPK 178 straipsnį. Dėl aukščiau nurodytų motyvų bei pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, kas sudaro lizingo davėjo nuostolius, taip pat dėl įstatymu nustatytos atsakovės pareigos paneigti nuostolių pagrįstumą, nėra pagrindo sutikti su apeliante dėl ieškovo reikalaujamų priteisti papildomų išlaidų nepagrįstumo. Pažymėtina, kad atsakovė, bandydama perkelti įrodinėjimo naštą ieškovui, pati nenurodo konkrečių faktų bei nepateikia konkrečių duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima konstatuoti, kad ieškovo patirtos papildomos išlaidos nebuvo būtinos ar neatitiko rinkos kainos, todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pripažinus pagrįstu ir patenkinus ieškinio reikalavimą dėl palūkanų įmokų priteisimo, tikslintina teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo nurodant, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą 135 845,57 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad teismo sprendimas keistinas, t.y. teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl palūkanų įmokų priteisimo, naikintina dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių lizingo sutarties nutraukimo teisines pasekmes bei nuostolių atlyginimą, netinkamo taikymo ir aiškinimo, ir ieškinio reikalavimas dėl palūkanų įmokų priteisimo tenkintinas, o kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista kaip teisėta ir pagrįsta (Civilinio proceso kodekso 330 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pakeitus teismo sprendimą, taip pat keistina sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui iš atsakovės priteisimo pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl 15 794,25 Lt palūkanų įmokų priteisimo, ieškovui iš atsakovės priteistina 316 Lt žyminio mokesčio, kuris paskaičiuotas nuo bendros ieškovo sumokėtos žyminio mokesčio sumos atėmus teismo sprendimu priteistą žyminio mokesčio sumą (3 717 Lt – 3 401 Lt), vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytomis žyminio mokesčio skaičiavimo taisyklėmis.

Apeliacinėje instancijoje apeliantas „Swedbank lizingas“, UAB už apeliacinį skundą sumokėjo 474 Lt žyminio mokesčio (b. l. 145), todėl tenkinus jo skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, atmetus jos skundą, neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą:

panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ reikalavimas priteisti iš atsakovės N. P. 15 794,25 Lt palūkanų įmokų priteisimo, ir tenkinti šį ieškinio reikalavimą bei priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, j. a. k. 111568069, iš atsakovės N. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 15 794,25 Lt (penkiolika tūkstančių septynis šimtus devyniasdešimt keturis litus 25 ct) palūkanų įmokų;

sprendimo dalį dėl 99 846,10 Lt nuostolių, atsiradusių iš turto pardavimo, 17 188,57 Lt nesumokėtų mokėjimų pagal lizingo sutartį, 3 016,65 Lt išlaidų, susijusių su turto atsiėmimu ir realizavimu, iš viso – 120 051,32 Lt sumos priteisimo – palikti nepakeistą;

pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, padidinant uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ priteistus 3 401 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus vieną litą) bylinėjimosi išlaidų iki 3 717 Lt (trijų tūkstančių septynių šimtų septyniolikos litų);

patikslinti teismo sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo, nurodant, kad 5 (penkių) procentų metinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą 135 845,57 Lt sumą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ iš N. P. 474 Lt (keturis šimtus septyniasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.