Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. G. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. spalio 9 d. nut?rties civilinėje byloje Nr. e2-174-304/2020.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, neperžengdamas atskirojo skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

7. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria apeliacinis skundas laikytas nepaduotu dėl laiku nepašalintų trūkumų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Atsakovas nesutinka su teismo nutartimi ir nurodo, kad žyminis mokestis nebuvo laiku sumokėtas dėl susidariusios ekstremalios situacijos esant nustatytam Covid-19 atvejui atsakovo atstovo advokatų profesinėje bendrijoje. Mano, kad teismas, nesiaiškindamas šių aplinkybių, pažeidė CPK 8 straipsnį.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės kreiptis į teismą principas, įtvirtintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, tiek ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, negali būti suabsoliutinamas ar aiškinamas kaip asmens teisė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik vadovaujantis įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011). Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, bet kokia forma ir bet kokiais terminais. Priešingai, siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, kuri, pažymėtina, nepriklauso nuo asmens socialinio statuso ar jo buvimo vietos, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, įstatymai nustato tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

10. Teismui teikiamų procesinių dokumentų trūkumų šalinimą reglamentuoja CPK 115 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir joje nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, nustatydamas procesinio dokumento trūkumus ir nurodydamas terminą jiems pašalinti, turėtų suprantamai išaiškinti į teismą besikreipiančiam asmeniui, kokie konkretūs trūkumai trukdo ieškinį priimti ar priimtą nagrinėti ir kaip juos reikėtų taisyti. Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų turėtų išvardyti šalintinus trūkumus ir nurodyti jų šalinimo būdus (CPK 115 straipsnio 2, 3 dalys, 138 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).

11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nustatė, kad skundas turi trūkumų, t. y. nepateikti įrodymai apie sumokėtą žyminį mokestį (CPK 306 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą už kiekvieną ieškinį turtiniuose ginčuose mokamas tokio dydžio žyminis mokestis – nuo ieškinio sumos: iki trisdešimt tūkstančių eurų – 3 procentai, bet ne mažiau kaip dvidešimt eurų.

12. Iš atsakovo teikiamo apeliacinio skundo matyti, kad ginčo suma yra 2284 Eur, žyminis mokestis - 69 Eur, teikiant elektroninių ryšių priemonėmis (per EPP), žyminis mokestis - 51 Eur, kuris turėjo būti sumokėtas kartu su teikiamu apeliaciniu skundu. Kadangi atsakovas ir jo atstovas to nepadarė, Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pagrįstai įpareigojo atsakovą iki 2020 m. spalio 7 d. pašalinti apeliacinio skundo trūkumus, sumokant žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Atsakovas iki teismo nustatytas datos trūkumų nepašalino, todėl teismas laikė apeliacinį skundą nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

13. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamas atsakovo apeliacinį skundą nepaduotu dėl laiku nepašalintų trūkumų, iš esmės laikėsi civilinio proceso kodekso normų ir nuo jų nenukrypo.

14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nebendradarbiavo su atsakovu, nesiaiškino susidariusių aplinkybių ir taip pažeidė CPK 8 straipsnį. Šiuos apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai.

15. Nors CPK 8 straipsnis ir numato, jog teismas, šio Kodekso nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, tačiau pirma, šis straipsnis yra orientuotas į proceso stadijas, kai byla dar nagrinėjama teisme, o ne po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Antra, straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad ir dalyvaujantys byloje asmenys šio Kodekso nustatyta tvarka bendradarbiauja tarpusavyje su teismu. Taigi, šiuo atveju, ne pirmosios instancijos teismas turėjo domėtis ar apeliantas ketina šalinti trūkumus sumokėdamas žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą baigtoje pirmojoje instancijoje byloje, o priešingai, būtent apeliantas privalėjo informuoti teismą apie susidariusią situaciją ir prašyti teismo pratęsti terminą trūkumams pašalinti (CPK 77 straipsnis) dėl susiklosčiusios neeilinės situacijos.

16. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai pasunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir pagrįstą proporcingumo ryšį tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2010; 2010 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2010; kt.).

17. Taigi remiantis minėta kasacinio teismo praktika, sprendžiant klausimą dėl nustatytu terminu nepašalintų trūkumų (nesumokėto žyminio mokesčio), atsižvelgtina į proporcingumo kriterijų tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo bei į pasekmes, kurias turės teismo atsisakymas priimti procesinį dokumentą byloje dalyvaujančiam asmeniui, ar nebus pažeistos ir paneigtos pagrindinės bylos šalies teisės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2004, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-559/2013). Sutiktina, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas laiku nepašalino nurodytų trūkumų, t. y. nesumokėjo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą iki 2020-10-07 dienos.

18. Visgi, įvertinus esamą neeilinę situaciją Lietuvoje dėl plintančio Covid-19 viruso ir jo sukeltų pasekmių – iš esmės darbiniai procesai dėl didėjančių užsikrėtimo atvejų, pačios ligos trukmės, privalomos ar rekomenduojamos izoliacijos asmenims, turėjusiems sąlytį su sergančiaisiais bei patiriamo streso vyksta lėčiau ir jų neįmanoma iš anksto numatyti, į atsakovui kylančias pasekmes, į proporcingumo ryšį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovas neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – teisės kreiptis į teismą apeliacine tvarka, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad prioritetas teiktinas teisminės gynybos aspektui, įvertinant galimas apeliacinio skundo nepriėmimo pasekmes – iš esmės būtų atimta atsakovui galimybė pasinaudoti teismine gynyba. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl apeliacinio skundo priėmimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. spalio 9 d. nutartį panaikinti ir atsakovo M. G. apeliacinio skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.