- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-20
- Bylos Nr.
- 1A-42-300-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- I. L., A. V.
- Advokatai
- Daiva Balčiūnienė
- Kategorijos
- 1.1.4.4.3Organizatorius (BK 24 str. 4 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. L. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 30 MGL dydžio bauda;
pagal Lietuvos Respublikos BK 301 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės bendrintos visiško sudėjimo būdu, ir subendrinta bausmė skirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 30 MGL (trijų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimties litų) bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 straipsniu, 70 straipsniu, 75 straipsniu, paskirtos 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant A. V. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos.
I. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį ir nuteista 25 MGL (trijų tūkstančių vieno šimto dvidešimt penkių litų) bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. V. buvo nuteistas už tai, kad būdamas A. V. individualios įmonės, 2000-10-23 įregistruotos (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, adresu: (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), savininku, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 str. būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2004-10-04, būdamas susitaręs su įmonės buhaltere I. L. įmonės apskaitoje nefiksuoti dalies įvykusių ūkinių operacijų, organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 nuostatą, jog „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 16 str. 1 d. nuostatą, jog ,,ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 12 str. 1 d., jog „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 12 str. 4 d. nuo 2003-12-30 „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ne vėliau kaip iki kito mėnesio 30 d.“ ir nuo 2003-12-30 – ,,apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, nes :
– įmonės buhalterei I. L. ir darbuotojams davė nurodymus A. V. įmonės buhalterinėje apskaitoje nefiksuoti už supirktus gyvulius fiziniams asmeninis išmokėtų įmonėje be apskaitos naudojamų grynųjų pinigų: 2003-04-14 S. S. už parduotas 3 kiaules išmokėtų 1820,00 Lt; 2003-04-14 A. G. už parduotas 5 kiaules išmokėtų 1316,00 Lt; 2003 metais, teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatyta data, B. M. už parduotas 3 kiaules 1352,40 Lt; 2003-02-27 B. Š. vardu už parduotą karvę išmokėtų jo sūnui G. Š. 659,20 Lt; 2003-08-13 L. V. vardu už parduotas kiaules išmokėtų jo motinai E. V. 492,00 Lt; 2003 metais, teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatyta data, S. S. už parduotas 2 kiaules išmokėtų 899,00 Lt: 2003-07-04 J. G. už parduotas 3 kiaules išmokėtų 1241,60 Lt; 2004-02-09 A. M. už parduotą kiaulę išmokėtų 363,00 Lt ir 2003-02-10 už parduotą kiaulę išmokėtų 360,50 Lt; 2004 metų kovo-balandžio mėnesį, teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatyta data, M. G. vardu už 10 parduotų kiaulių išmokėtų jos dukrai B. A. 3310,10 Lt, iš viso fiziniams asmenims išmokėtų grynųjų pinigų 11813,80 Lt;
– kartu su buhaltere I. L. įmonės darbuotojams davė nurodymus A. V. įmonės buhalteriniais dokumentais nefiksuoti 2003-2004 metais gautų įplaukų realizavus produkciją, įgytą iš fizinių asmenų: S. S., A. G., B. M., G. Š., E. V., S. S., J. G., A. M., B. A., bei iš nenustatytų šaltinių įgytą produkciją, t.y. į apskaitą iš viso neįrašyta 120053,29 Lt (2003 m. – 37 889,06 Lt, o 2004 m. – 82 164.23 Lt) gautų pajamų:
– organizavo įmonės skerdyklos darbuotojams darbo užmokesčio išmokėjimą, pagal segtuvo „Skerdykla“ darbuotojams išmokėtų atlyginimų neoficialius sąrašus, su darbo užmokestį gavusių asmenų parašais ir laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2004-10-01 išmokėjo 17615,00 Lt, o pagal mokėjimo žiniaraščius apskaičiavo mokėtiną sumą, iš viso – 18263,55 Lt, t. y. daliai įmonės darbuotojų buvo neišmokėtas darbo užmokestis, nurodytas mokėjimo žiniaraščiuose, o daliai išmokėtos didesnės, negu buvo nurodytos mokėjimo žiniaraščiuose, tokiu būdu buhalterinėje apskaitoje neužfiksuota išmokėto darbo užmokesčio – 4009,53 Lt ir užfiksuota, bet nesumokėta – 4658,08 Lt suma:
– išmokėjo pats ir davė nurodymus įmonės skerdyklos apskaitininkėms R. M. ir L. D. ne įmonės darbuotojams už darbą įmonėje, iš įmonėje be apskaitos naudojamų grynųjų pinigų, išmokėti : 2004-01-09 V. V. – 30,00 Lt, 2004-01-20 V. V. – 10,00 Lt, 2004-02-12 V. V. – 10,00 Lt, 2004-02-21 V. V. – 50,00 Lt, 2004-03-05 V. V. – 20,00 Lt, 2004-03-20 V. V. – 10,00 Lt, 2004-02-21 A. J. – 20,00 Lt, 2004-07-09 T. L. – 30,00 Lt, 2004-07-09 G. V. – 50,00 Lt, 2004-07-29 G. V. – 50,00 Lt, 2004-08-07 G. V. – 50,00 Lt, 2004-08-13 G. V. – 50,00 Lt, 2004-08-27 G. V. – 100,00 Lt, iš viso 480,00 Lt, šių ūkinių operacijų neįforminant buhalterines apskaitos dokumentais ir neįtraukiant į įmones 2004 metų veiklos buhalterinę apskaitą;
– pagal AB banko (duomenys neskelbtini) atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą 2003-11-21 Nr. 66, 2004-07-09 Nr. 34, 2004-07-21 Nr. 38, 2004-08-03 Nr. 41, išėmus grynais pinigais iš įmonės sąskaitos atitinkamai 4950,00 Lt, 3000,00 Lt, 3500,00 Lt, 2000,00 Lt, iš viso 13450,00 Lt, šių pinigų į įmonės kasą neįnešė, kokiems tikslams juos panaudojo, nustatyti negalima;
– pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 d., 2d., neišsaugojo įmonės buhalterinių dokumentų: nuo 2004-08-01 iki 2004-10-04 prekių pirkimo, paslaugų teikimo pirminių apskaitos dokumentų, nuo 2003-01-01 iki 2004-01-21 kasos knygų, nuo 2003-01-01 iki 2004-10-04 odų gavybos, užpajamavimo ar nurašymo pirminių ir suvestinių apskaitos dokumentų,
dėl to iš dalies negalima nustatyti A. V. individualios įmonės 2003-01-01–2004-10-04 veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tai yra įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.
Be to, jis buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003-11-18 iki 2004-02-09 versliškai pasinaudojo žinomai, teisminio nagrinėjimo metu nenustatytų asmenų suklastotais tikrais griežtos atskaitomybės blankais ir juos realizavo, o būtent, pasinaudojo žinomai suklastotų tikrų gyvūninio produkto, žaliavos veterinarijos pažymėjimų pirmais egzemplioriais, išduotais (duomenys neskelbtini) rajono veterinarijos inspektoriaus R. N. A. V. individualiai įmonei, kuriuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie galvijų odos kiekį ir svorį. t.y.:
1. Gyvūninio produkto, žaliavos veterinarijos pažymėjimu, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 340614, išduotu 2003-12-08, kuriame įrašytas galvijų odos kiekis 135 vnt., nors realiai galvijų odos kiekis buvo 35 vnt. ir svoris - 1050 kg;
2. Gyvūninio produkto, žaliavos veterinarijos pažymėjimu, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 340641, išduotu 2003-12-22, kuriame įrašytas galvijų odos kiekis 222 vnt. ir svoris 8908 kg, nors realiai galvijų odos kiekis buvo 22 vnt. ir svoris – 908 kg;
3. Gyvūninio produkto, žaliavos veterinarijos pažymėjimu, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 340734, išduotu 2004-02-06, kuriame įrašytas galvijų odos kiekis 112 vnt. ir svoris 4593 kg, nors realiai galvijų odos kiekis buvo 12 vnt. ir svoris – 593 kg;
4. Gyvūninio produkto, žaliavos veterinarijos pažymėjimu, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 340735, išduotu 2004-02-09, kuriame įrašytas galvijų odos kiekis 112 vnt. ir svoris 4604 kg, nors realiai galvijų odos kiekis buvo 12 vnt. ir svoris – 604 kg;
5. Gyvūninio produkto, žaliavos veterinarijos pažymėjimu, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 340568, išduotu 2003-11-18, kuriame įrašytas galvijų odos kiekis 120 vnt. ir svoris 6960 kg, nors realiai galvijų odos kiekis buvo 20 vnt. ir svoris – 960 kg;
6. Gyvūninio produkto, žaliavos veterinarijos pažymėjimu, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 340701, išduotu 2004-01-19, kuriame įrašytas galvijų odos kiekis 257 vnt. ir svoris 9166 kg, nors realiai galvijų odos kiekis buvo 57 vnt. ir svoris – 2166 kg;
7. Gyvūninio produkto, žaliavos veterinarijos pažymėjimu, serija (duomenys neskelbtini) Nr. 340718, išduotu 2004-01-28, kuriame įrašytas galvijų odos kiekis 122 vnt. ir svoris 5856 kg, nors realiai galvijų odos kiekis buvo 22 vnt. ir svoris – 856 kg,
ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose juos realizavo, pateikdamas, parduodant galvijų (raguočių) odas pagal PVM sąskaitas faktūras:
1. 2003-12-08 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 7528847 V. S. individualiai įmonei parduodamas 4050 kg raguočių odos už 19354,95 Lt (iš jų 2952,45 Lt pridėtinės vertės mokesčio);
2. 2003-12-22 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 7528942 V. S. individualiai įmonei parduodamas 8908 kg galvijų odos už 42045,76 Lt (iš jų 6413,76 Lt pridėtinės vertės mokesčio);
3. 2004-02-06 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 7529904 V. S. individualiai įmonei parduodamas 4593 kg raguočių odos už 21678,96 Lt (iš jų 3306,96 Lt pridėtinės vertės mokesčio);
4. 2004-02-09 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 7529947 V. S. individualiai įmonei parduodamas 4604 kg raguočių odos už 21730,88 Lt (iš jų 3314,88 Lt pridėtinės vertės mokesčio);
5. 2003-11-18 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 7528858 V. B. individualiai įmonei parduodamas 6960 kg raguočių odos už 33261,84 Lt (iš jų 5073,84 Lt pridėtinės vertės mokesčio);
6. 2004-01-19 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 7529903 V. B. individualiai įmonei parduodamas 9166 kg raguočių odos už 43263,52 Lt (iš jų 6599,52 Lt pridėtinės vertės mokesčio);
7. 2004-01-28 serija (duomenys neskelbtini) Nr. 7529981 uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) parduodamas 5856 kg raguočių odos už 27640,32 Lt (iš jų 4216,32 Lt pridėtinės vertės mokesčio),
tai yra įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 301 straipsnio 2 dalyje.
I. L. buvo nuteista už tai, kad būdama A. V. individualios įmonės, 2000-10-23 įregistruotos (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, adresu: (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vyr. buhaltere, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 11 str., būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku, o nuo 2003-12-30 (pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2003-12-18 įstatymą Nr. IX-1914) už buhalterinių įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2004-10-04, būdama susitarusi su įmonės savininku A. V. ir vykdydama jo nurodymus įmonės apskaitoje nefiksuoti dalies įvykusių ūkinių operacijų, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterines apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 nuostatą, jog ,,į apskaitą pavaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 6 str. 3 d., jog „ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą, daro dvejybinį įrašą“, 16 str. 1 d., jog „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 12 str. 1 d., jog „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagristi apskaitos dokumentais“, 12 str. 4 d. iki 2003-12-30 „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ne vėliau kaip iki kito mėnesio 30 d.“ ir nuo 2003-12-30 – „apskaitos registruose ūkinių ir operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, nes tvarkydama apskaitą:
- įmonės buhalterinėje apskaitoje nefiksavo už supirktus gyvulius fiziniams asmenims išmokėtų įmonėje be apskaitos naudojamų grynųjų pinigų: 2003-04-14 S. S. už parduotas 3 kiaules išmokėtų 1820,00 Lt; 2003-04-14 A. G. už parduotas 5 kiaules išmokėtų 1316,00 Lt; 2003 metais, teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatyta data, B. M. už parduotas 3 kiaules 1352,40 Lt; 2003-02-27 B. Š. vardu už parduota karvę išmokėtų jo sūnui G. Š. 659,20 Lt; 2003-08-13 L. V. vardu už parduotas kiaules išmokėtų jo motinai E. V. 492,00 Lt; 2003 metais, teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatyta data, S. S. už parduotas 2 kiaules išmokėtų 899,00 Lt; 2003-07-04 J. G. už parduotas 3 kiaules išmokėtų 1241,60 Lt; 2004-02-09 A. M. už parduotą kiaulę išmokėtų 363,00 Lt ir 2003-02-10 už parduota kiaulę išmokėtų 360,50 Lt; 2004 metų kovo-balandžio mėnesį, teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatyta data, M. G. vardu už 10 parduotų kiaulių išmokėtų jos dukrai B. A. 3310,10 Lt, iš viso – 11813,80 Lt fiziniams asmenims išmokėtų grynųjų pinigų;
- kartu su savininku A. V. įmonės darbuotojams davė nurodymus buhalteriniais dokumentais nefiksuoti ir pati nefiksavo 2003-2004 metais gautų įplaukų realizavus produkciją, įgytą iš fizinių asmenų: S. S., A. G., B. M., G. Š., E. V., S. S., J. G., A. M., B. A., bei iš nenustatytų šaltinių įgytą produkciją, t. y. neįrašė į apskaitą iš viso 120053,24 Lt (2003 m. - 37 889,06 Lt. o 2004 m. 82164,23 Lt) gautų pajamų;
- buhalterinėje apskaitoje nefiksavo laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2004-10-01 įmonės skerdyklos darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio, pagal segtuve „Skerdykla“ darbuotojams išmokėtų atlyginimų neoficialius sąrašus, su darbo užmokestį gavusių asmenų parašais iš viso 17615,00 Lt, mokėjimo žiniaraščiuose apskaičiavo mokėtiną sumą ir įrašė iš viso 18263,55 Lt, tokiu būdu buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo išmokėto darbo užmokesčio – 4009,53 Lt ir užfiksavo nesumokėto darbo užmokesčio – 4658,08 Lt;
- ūkinių operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįtraukė į įmonės 2004 metų veiklos buhalterinę apskaitą ne įmonės darbuotojams už darbą įmonėje, iš įmonėje be apskaitos naudojamų grynųjų pinigų išmokėjimo: 2004-01-09 V. V. – 30,00 Lt, 2004-01-20 V. V. – 10,00 Lt, 2004-02-12 V. V. – 10,00 Lt, 2004-02-21 V. V. – 50,00 Lt, 2004-03-05 V. V. – 20,00 Lt, 2004-03-20 V. V. – 10,00 Lt, 2004-02-21 A. J. – 20,00 Lt, 2004-07-09 T. L. – 30,00 Lt, 2004-07-09 G. V. – 50,00 Lt, 2004-07-29 G. V. – 50,00 Lt, 2004-08-07 G. V. – 50,00 Lt, 2004-08-13 G. V. – 50,00 Lt, 2004-08-27 G. V. – 100,00 Lt, iš viso – 480,00 Lt, šių ūkinių operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįtraukė į įmonės 2004 metų veiklos buhalterinę apskaitą;
- pagal AB banko (duomenys neskelbtini) atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą 2003-11-21 Nr. 66, 2004-07-09 Nr. 34, 2004-07-21 Nr. 38, 2004-08-03 Nr. 41 išėmė grynais pinigais atitinkamai 4950,00 Lt, 3000,00 Lt, 3500,00 Lt, 2000,00 Lt, iš viso – 13450,00 Lt, šių pinigų į įmones kasą neįnešė, kokiems tikslams pinigai buvo panaudoti, nustatyti negalima,
dėl to iš dalies negalima nustatyti A. V. individualios įmonės 2003-01-01–2004-10-04 veikios, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio l dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji I. L. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendį ir priimti jos atžvilgiu naują nuosprendį – ją pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti.
Skunde nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, jis netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis priimtas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei iš esmės pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad jos veikoje yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, ir nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas jos atžvilgiu naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 d. 1 p.). Dėl įrodymų tyrimo, vertinimo bei nuosprendžio surašymo nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje iš esmės iš kaltinamojo akto perrašytas įrodymų išdėstymas, iš viso nėra įrodymų vertinimo, todėl nuteistajai visiškai neaišku, kuo konkrečiai remiantis teismas padarė išvadas apie jos kaltę. Teigia, kad neaiškus veikos aprašymas, visiškas įrodymų analizės nebuvimas, nemotyvavimas, kuo paremta teismo išvada dėl jos kaltės, nuosprendį daro nesuprantamą ir užkerta kelia tinkamai gintis. Dėl nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodo, kad skundžiamame teismo nuosprendyje nėra jokių motyvų, kuo remiantis I. L. inkriminuotos veikos padarymo laikotarpis nurodomas nuo 2003-01-01 iki 2004-10-04, jei paskutinis tariamai neteisėtas veiksmas padarytas 2004-10-01 (buhalterinėje apskaitoje nefiksavo laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2004-10-01 įmonės skerdyklos darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio); nėra jokių motyvų, kuo remiantis I. L. inkriminuotas bendrininkavimas su įmonės savininku A. V., kuo remiantis teigiama, kad A. V. I. L. davė nurodymus įmonės apskaitoje nefiksuoti dalies įvykusių ūkinių operacijų, ir ji tokius nurodymus vykdė; nėra jokių motyvų, kuo remiantis I. L. kaltinama kartu su savininku A. V. įmonės darbuotojams davusi nurodymus buhalteriniais dokumentais nefiksuoti ir pati nefiksavo 2003–2004 metais gautų įplaukų realizavus produkciją, kokiems darbuotojams tokie nurodymai buvo duoti ir pan. Dėl to, kas paminėta, teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas, aprašęs ištirtus įrodymus, nepateikdamas net menkiausios tų įrodymų analizės, neargumentavęs subjektyvinės pusės, teigia, jog I. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes dėl jos kaltės iš dalies negalima nustatyti A. V. individualios įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apeliantės teigimu, skerdykloje visą pinigų, produkcijos judėjimą kontroliavo įmonės savininkas A. V., o fiksavo apskaitininkės, dirbusios skerdykloje. Ji skerdyklos apskaitininkei R. M. yra aiškinusi, kas yra pajamos, kas yra išlaidos ir kaip jas įforminti (t. y. kaip pildyti griežtos atskaitomybės blankus, išlaidų orderius). Ji dirbo ne visu etatu, ne kasdien, visu etatu pradėjo dirbti maždaug nuo 2004 m. liepos mėn., tada pradėjo sutikrinti visą apskaitą, iškilo neaiškumų ir neatitikimų, apie kuriuos ji pasakė savininkui. Tada savininkas A. V. jai pateikė skerdykloje vestos (skerdyklos vidinės apskaitos) knygos lapus, kurie buvo susegti segtuve „Skerdykla“, ji buvo pradėjusi segtuvo duomenis lyginti su įmones buhalterinės apskaitos duomenimis, tačiau to padaryti nespėjo, nes buvo paimti įmonės dokumentai ir FNTT pradėtas ikiteisminis tyrimas. Darbo užmokesčio mokėjimo tvarka būdavo tokia, kad ji gaudavo sąrašą su pavardėmis, išmokėtomis sumomis ir parašais, ir pagal tuos lapus sudarydavo mokėjimo žiniaraščius, kuriuose darbuotojai vėl pasirašydavo, kartais paskambindavo savininkas ir nurodydavo tam tikroms pavardėms sudaryti žiniaraštį, kurį paimdavo ir atgal sugrąžindavo su parašais, atlyginimus mokėdavo savininkas A. V., jis vienas tvarkė grynuosius pinigus. Teigia, kad neatitikimai tarp atlyginimų mokėjimų žiniaraščiuose nurodytų sumų ir faktiškai išmokėtų sumų galėjo atsirasti dėl to, kad jai per vėlai būdavo pateikti duomenys apie darbo užmokesčio išmokėjimą. Dėl ne įmonės darbuotojams išmokėtų sumų ji taip pat nieko negali paaiškinti, nes ne ji tas sumas mokėjo, ir tokie duomenys jai nebuvo pateikti. Nuteistosios teigimu, šios jos nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos nagrinėjant bylą teisme, dėl to nurodo, kad nė vienas iš skundžiame teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų nepatvirtina, jog ji sąmoningai, susitarusi su įmonės savininku, neįtraukė į įmonės apskaitą dokumentų. Taigi teigia, kad jos veikoje nėra apgaulingos apskaitos tvarkymo požymių, todėl teismas neturėjo pagrindo ją pripažinti kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino nurodo, kad BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Tais atvejais, kai yra aišku, jog šis terminas yra suėjęs ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas, kaip nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Nurodo, jog kaltinamajai I. L. inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta 222 straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalį yra apysunkis nusikaltimas. I. L. inkriminuotos veikos padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčio redakcija numatė aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, kai padarytas apysunkis nusikaltimas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymą lemia ne tik laikotarpis, praėjęs po nusikalstamos veikos. Įstatymas reikalauja, jog asmuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino laikotarpiu nesislėptų nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarytų naujos nusikalstamos veikos. Toliau, plėtodama savo argumentus nurodo, kad skundžiamame teismo nuosprendyje I. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis nurodomas nuo 2003-01-01 iki 2004-10-04, tačiau iš kaltinimo formuluotės matyti, kad vėliausia data nurodyta 2004-10-01 – I. L. kaltinama nefiksavusi buhalterinėje apskaitoje įmonės skerdyklos darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2004-10-01, jokie nusikalstami veiksmai, kurie būtų padaryti ar tęstųsi po 2004-10-01, I. L. neinkriminuoti. Be to, nurodo ir tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neišdėstė jokių patikimų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad I. L. buvo perduoti visi duomenys apie skerdyklos darbuotojams išmokėtą atlyginimą, kad jai buvo perduoti teisingi duomenys – I. L. paaiškino, kad atlyginimus mokėdavo įmonės savininkas, įmonėje buvo tokia tvarka, kad ji gaudavo baltus lapus su skerdyklos darbuotojų pavardėmis ir jiems išmokėtomis darbo užmokesčio sumomis, pagal juos ji sudarydavo atlyginimo išmokėjimo žiniaraščius, kuriuose darbuotojai pasirašydavo vėliau, dėl to ir galėjo atsirasti neatitikimų (neatitikimas tik 648,55 Lt) tarp atlyginimų mokėjimų žiniaraščiuose ir faktiškai išmokėtų sumų. Nuteistajai, net ir neanalizuojant kaltės įrodymų, vien pagal nuosprendyje išdėstytą jai inkriminuotos veikos aprašymą akivaizdu, jog buvo suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėm senaties terminas, todėl jos atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis 2012 m. spalio 3 d. negalėjo būti priimtas. Atkreipia dėmesį, kad kitam šioje byloje nuteistam asmeniui – A. V. inkriminuotas tas pats nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo laikotarpis, tačiau nusikalstamos veikos pabaiga – 2004-10-04 siejama įmonės su buhalterinės apskaitos duomenų neišsaugojimu, o tokia veika jai nėra inkriminuota. Nurodo, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis nustato, kad, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. I. L. baudžiamasis persekiojimas tęsėsi aštuonerius metus, o bylos nagrinėjimo teisme pabaiga sugriovė bet kokią iliuziją, kad teismas bus bešališkas ir bylą išnagrinės teisingai – bylos nagrinėjimas vyko nuo ryto iki 21 val., fiziškai buvo neįmanoma susikaupti ir produktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime, nebuvo sudaryta galimybė pasiruošti baigiamosioms kalboms ir paskutiniam žodžiui, o galiausiai buvo paankstintas nuosprendžio paskelbimas, akivaizdžiai stengiantis įsitekti į patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminą, nors iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad byla nebuvo išnagrinėta išsamiai, o įstatymų reikalavimus atitinkančio nuosprendžio surašymui pritrūko laiko. Mano, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, baudžiamoji byla jos atžvilgiu turėjo būti nutraukta, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jos atžvilgiu aštuonerius metus buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ji prašo visiško reabilitavimo – ją išteisinti.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012-10-03 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nesant galimybės iš esmės priimti naujo sprendimo byloje, prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012-10-03 nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Skunde nurodo, kad teismas grubiai pažeidė baudžiamojo proceso normas, ir teigia, kad bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas 2012-09-04, byla tą dieną nagrinėjant nuo 10 val. ryto iki 22 val. nakties, nors Joniškio rajono apylinkės teismo darbo laikas yra nuo 8 val. iki 17 val. Apelianto teigimu, tuo grubiai pažeista jo teisė į gynybą, jo procesinės teisės įvardytos BPK 22 straipsnyje. Taip pat nurodo, kad dėl teisiškai nepagrįstai ilgo teismo proceso 2012-09-04 jis net fiziškai negalėjo tinkamai pasinaudoti įstatymo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir dėl to, t. y. dėl nepagrįstai ilgo teismo proceso, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad teisėjas Saulius Remeika piktnaudžiauja savo teisėmis, ir yra pagrindas abejoti teisėjo S. Remeikos nešališkumu. Teigia, kad teisėjas S. Remeika grubiai pažeidė ir Joniškio rajono apylinkės teismo vidaus tvarkos taisykles, kurios nustato teismo darbo laiką, pažeidė jo bei kitų proceso dalyvių teisę į poilsį, dėl to teisėjui S. Remeikai net buvo pareikštas nušalinimas, bet jis jį atmetė ir toliau neteisėtai vedė procesą. Taip pat nurodo, jog teisėjo nešališkumu suabejoti buvo pagrindas ir dėl to, kad darydamas trumpalaikes pertraukas byloje, jis iš posėdžio salės išeidavo kartu su byloje dalyvavusių prokuroru H. Keturakiu. Ta aplinkybė, apelianto nuomone, duoda pagrindą manyti, kad teisėjas galbūt derino savo pozicijas byloje pertraukų metu su prokuroru H. Keturakiu, tuo pažeisdamas teisėjo bešališkumo principą. Dėl to byloje taip pat buvo pareikštas nušalinimas teisėjui S. Remeikai, tačiau ir šis nušalinimas ir jo motyvai buvo ignoruojami, nušalinimas atmestas. Toliau, plėtodamas savo argumentus, nurodo, kad baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės 2012-09-04 teisėjas S. Remeika pranešė posėdžio dalyviams, kad procesinis sprendimas byloje bus skelbiamas 2012-10-08. Tačiau, pasak nuteistojo, nuosprendis byloje paskelbtas 2012-10-03, nuosprendžio paskelbime nedalyvaujant jo gynėjui, nes jam net nebuvo pranešta apie procesinio sprendimo paskelbimo datos pasikeitimą. Taigi teigia, kad ir tuo buvo grubiai pažeista jo teisė į gynybą (BPK 10 str., 22 str. 3 d., BPK 308 str. reikalavimai). Nurodo, kad pradedant nagrinėti šią baudžiamąją bylą, buvo nuspręsta, kad kaltinamieji šioje byloje duos parodymus po visų liudytojų šioje byloje apklausos. Byla Joniškio rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama beveik dvejus metus, tačiau tik 2012-09-04 teismo posėdyje buvo apklausta didžioji dalis kaltinime nurodytų liudytojų. Iki to teismo posėdžio būdavo apklausiami 2–3 liudytojai ir daromos teismo posėdžio pertraukos. Taigi teigia, kad didžioji dalis liudytojų 2012-09-04 teismo posėdyje buvo apklausta, tačiau liko neapklausti liudytojai D. B., G. V., A. S., M.. Paprašius imtis priemonių užtikrinti šių liudytojų dalyvavimui teismo posėdyje, prokuroras išsakė poziciją, kad šie liudytojai nereikalingi, nes jie nieko naujo nepasakys. Apeliantui keista, kaip teismas sutiko su tokia prokuroro pozicijos formuluote, nes teismo pareiga priimti nuosprendį byloje tik visapusiškai ir išsamiai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (BPK 301 str.). Taip pat nurodo, jog teismas nuosprendyje remiasi liudytojos R. M. parodymais. Tačiau, pasak nuteistojo, nuosprendyje visai neįvertinta tai, kad ši liudytoja jau buvo davusi parodymus šioje baudžiamojoje byloje, ir, po parodymų davimo, teisėja Alma Jurgelienė 2009-09-25 priėmė byloje nutartį, kurioje nurodė, kad buvo visiškai nespręstas klausimas dėl vienos iš liudytojų – įmonės apskaitininkės R. M. atsakomybės, jos galimo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Nutartimi buvo patenkintas prokuroro prašymas grąžinti jam bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti. Ikiteisminis tyrimas byloje buvo pildomas, tačiau 2010-06-01 surašant kaltinamąjį aktą šioje byloje, klausimas dėl R. M. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn neišspręstas, jis procesiškai net nesvarstytas. Taigi nurodo, kad teismas, neįvertinęs visų nurodytų aplinkybių, vis dėlto apkaltinamajame nuosprendyje remiasi šios liudytojos parodymais. Apelianto teigimu, apklausiant liudytojus 2012-09-04 teismo posėdyje, liudytojai A. B., I. M., J. V. Č. suabejojo jų parodymų ikiteisminio tyrimo metu autentiškumu, savo parašais ant apklausos protokolų, tačiau teismas atmetė jų prašymus iškviesti į teismo posėdį ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir galbūt išsklaidyti kilusias abejones. Tai, pasak apelianto, parodo teismo nenorą objektyviai įvertinti visą ikiteisminio tyrimo medžiagą ir priimti byloje teisingą ir objektyvų nuosprendį. Dėl materialinių teisės normų pažeidimo nurodo, kad teismas pripažino jį kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad organizavo apgaulingą apskaitos tvarkymą. Apelianto manymu, pagal įstatymą ir suformuotą teisminę praktiką, teismas privalėjo surinkti byloje įrodymus, kad jis su kitais byloje nurodytais asmenimis susitarė vykdyti nusikalstamą veiką. Teigia, kad tokių įrodymų byloje ir apkaltinamajame nuosprendyje nėra. Taip pat nurodo, jog svarstant jo atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį klausimą, teismas privalėjo tinkamai įvertinti visą bylos medžiagą. Nurodo, jog teismas rėmėsi 2005-07-22 specialisto išvada Nr. 5-4/81 bei 2009-12-23 specialisto išvada Nr. 5-4/134, tačiau visai neįvertino to, kad teismo posėdžio metu specialistė R. Č. negalėjo garantuoti to, kad jai išvadai duoti buvo pateikti visi paimti iš jo įmonių dokumentai. Neįvertinta tai, kad dokumentai iš jo įmonių buvo paimti per keletą kartų, jam ir vyr. finansininkei I. L. nedalyvaujant dokumentų poėmių įforminime, tai, kad nepadaryta materialinė žala valstybei. Teigia, kad specialistų išvados, jog buhalterija tvarkoma apgaulingai prieštarauja 2004-07-09 Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimui dėl patikrinimo akto Nr. 14.18-40-56. Be to, nurodo ir tai, kad turėjo būti surinkti įrodymai, kad jis žinojo, kad blankai yra suklastoti, jais naudojosi ir juos realizavo. Pasak nuteistojo, teismas nuosprendyje remiasi Lietuvos Teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto 2009-04-30 išvada Nr. HŠ-53(09), tačiau visai nevertina LTEC Šiaulių skyriaus 2009-05-05 išvados, kurioje nurodyta, kad nėra techninių galimybių nustatyti asmenį, galbūt padariusį papildomus įrašus į veterinarijos pažymėjimus. Taigi teigia, kad byloje nėra surinkta nė vieno galimo jo kaltės įrodymo, o visos abejonės traktuojamos jo naudai.
Apeliacinio proceso metu, nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies – Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas).
Apkaltinamajam nuosprendžiui keliami aukšti reikalavimai – nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nuosprendyje turi būti tiksliai ir neginčytinai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, aptarti įrodymai, neginčytinai patvirtinantys kaltinamojo jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymą ir visų nusikaltimo sudėties požymių buvimą kaltininko veikoje. Be to, nuosprendis turi būti teisingas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti.
Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kur nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas.
Teisė į nešališką teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2006 m. lapkričio 27 d. ir kituose nutarimuose aiškinama, jog asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (kasacinė nutartis Nr. 2K-527/2010). Pagal suformuluotą teisės doktriną teismo nešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuomonės, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję, t. y. subjektyviąja bei objektyviąja prasme (Micallef v. Malta,no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).
Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. turi būti įvertinta, ar konkretus teisėjas konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią pagrįstą abejonę dėl teismo šališkumo. Vertinant nešališkumą objektyviąja prasme, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000 ir kt.). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas yra šališki, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; V. F. – Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).
Nagrinėjamoje byloje, kolegijos vertinimu, galima konstatuoti teismo šališkumą tiek subjektyviąja, tiek objektyviąja prasme. Pirma, vertindama subjektyviuosius aspektus byloje, kolegija yra tos nuomonės, kad byloje yra duomenys, kurie rodo skundžiamą sprendimą priėmusio teismo tendencingumą, taip pat tai, kad pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje su proceso šalimis nebuvo elgiamasi vienodai, t. y. vienai iš proceso šalių buvo reiškiamas išankstinis nepalankumas, teismui iš anksto išreiškiant nuomonę A. V. ir I. L. baudžiamosios bylos baigčiai, tokiu būdu nusikalstamų veikų padarymu kaltinamiems asmenims – A. V. ir I. L., iš anksto parodant, kad jų byloje bus priimtas tik apkaltinamasis nuosprendis. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtina byloje užfiksuota įvykių seka.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2004-10-01 (1 t., 1 b. l.); Joniškio rajono apylinkės teismo 2008-06-30 nutartimi byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (7 t., 92–94 b. l.); to paties teismo 2009-09-25 nutartimi byla buvo perduota vyriausiajam prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti (8 t., 78-81 b. l.); po to, Joniškio rajono apylinkės teismo 2010-06-28 nutartimi byla buvo vėl perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (9 t., 137 b. l.) ir Joniškio rajono apylinkės teisme 2012-10-03 A. V. ir I. L. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi, jau šioje teisinėje situacijoje matyti, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas, šioje byloje truko aštuonerius metus ir dvi dienas. Jau vien dėl to galima konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia numatyta, jog asmuo, kurio baudžiamojo kaltinimo klausimas yra sprendžiamas, turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėtų teismas, pažeidimą. Maža to, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, paskutinis teisminis bylos nagrinėjimas truko nuo 2010-06-28 iki 2012-10-03, tačiau tik paskutiniajame, t. y. 2012-09-03 vykusiame teisiamajame posėdyje buvo apklausta dauguma liudytojų, t. y. 2012-09-03 buvo apklausta daugiau liudytojų nei per visą laikotarpį nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. daugiau nei per dvejus teisminio nagrinėjimo metus – nuo 2010-06-28 iki 2012-10-03. Be to, paskutinis apylinkės teismo teisiamasis posėdis, vykęs 2012-09-03, truko nuo 10 val. iki 21.35 val. (11 t., 57–92 b. l.), nors Joniškio rajono apylinkės teismo darbo laikas yra nuo 8 val. iki 17 val., o tai neginčijamai rodo nuteistųjų teisių į gynybą, kitų jų procesinių teisių, pažeidimus, tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog per beveik 12 valandų trunkantį procesą yra net fiziškai neįmanoma produktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime ir tinkamai užtikrinti kaltinamiesiems įstatymo jiems suteiktas teises. Taip pat, kolegija sprendžia, kad šiais anksčiau nurodytais veiksmais buvo pažeistas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b papunktis, kuriame inter alia numatyta, jog kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Šios aplinkybės tvirtina, kad Joniškio rajono apylinkės teismas skubino bylos baigtį, nes artėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, ką pagrindžia ir ta aplinkybė, kad buvo paankstintas nuosprendžio paskelbimas, t. y. iš numatyto sprendimo paskelbimo – 2012-10-08 (11 t., 92 b. l.), su kuriuo data buvo rašytinai supažindinti proceso dalyviai (11 t., 93 b. l.), jis, buvo paskelbtas 2012-10-03. Visa tai sudaro prielaidas išvadai, kad tendencingai organizuojant procesą, visomis priemonėmis apylinkės teismas stengėsi įsitekti į patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminą, nors iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad byla nebuvo išnagrinėta išsamiai, o priimtas sprendimas neatitinka įstatymo nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys ir į A. V. ir I. L. pareikštų kaltinimų ydingumą, kur jiems inkriminuotose kaltinimuose nurodyta, kad jie davė nurodymus kitiems darbuotojams nefiksuoti buhalterinių operacijų, tačiau, kokie konkrečiai tai asmenys, kaltinimuose nenurodyta, nuosprendyje jų atsakomybės klausimas ir vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme neatskleistas ir neaptartas. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo nešališkas, nes teisiškai nepateisinamu savo skubėjimu, sprendimo neišsamumu ir nepagrįstumu, sudarė situaciją, kuri nuteistiesiems A. V. ir I. L. neabejotinai rodė šališką teismo poziciją jų atžvilgiu. Kartu pastebėtina, kad nagrinėjantis bylą teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-198/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010). Todėl kolegija daro išvadą, kad visi anksčiau išdėstyti ir išanalizuoti teismo veiksmai – teisiškai nepagrįstai ilgo teismo proceso 2012-09-03 vedimas, nuteistųjų teisių turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai pažeidimas, tendencingas proceso organizavimas, ir iš to kylančios išvados dėl teismo stengimosi „bet kokia kaina“ nuteisti kaltinamus asmenis, taip parodant išankstinį nusistatymą dar kaltinamų asmenų kalte, faktiškai juos jau nuteisiant teisiamojo posėdžio metu, laikytini pareikštu išankstiniu nepalankumu A. V. ir I. L.. Taigi šie byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai matyti, kad teismas nuosprendžio priėmimo metu buvo užėmęs subjektyviai šališką poziciją, nes priėmė akivaizdžiai nepalankų nuteistiesiems sprendimą. Kolegija pažymi, kad teisėjas, nagrinėdamas bylą, turi taip organizuoti procesą, kad būtų užtikrintos visų proceso dalyvių teisės, ir kad grubiais teisių pažeidimais negalima pateisinti teisingumo principo įgyvendinimo.
Dėl šių priežasčių – nustačius Joniškio rajono apylinkės teismo, priėmusio 2012-10-03 nuosprendį, šališkumą – nuosprendis turi būti panaikintas.
Naujam nagrinėjimui apylinkės teismui byla neperduodama, nes vien dėl nustatytų pažeidimų egzistavimo yra pažeistos nuteistųjų teisės į bylos išnagrinėjimą per trumpiausią laiką, todėl bylos perdavimas apylinkės teismui nagrinėti iš naujo tik dar labiau apsunkintų A. V. ir I. L. pažeistų teisių atkūrimo įgyvendinimą taip pat proceso ekonomiškumo principą.
Kadangi panaikinus skundžiamą nuosprendį suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, nuteistųjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas spręstinas šioje byloje.
BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija) nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.
A. V. buvo nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 301 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), atitinkamai įvykdytų nuo 2003-11-18 iki 2004-02-09 bei nuo 2003-01-01 iki 2004-10-04, padarymą. Taigi paskutinės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo data – 2004-10-04.
I. L. buvo nuteista už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), įvykdytos nuo 2003-01-01 iki 2004-10-04, padarymą. Tačiau iš I. L. kaltinimo formuluotės matyti, kad nors jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis yra nurodomas nuo 2003-01-01 iki 2004-10-04, tačiau iš kaltinimo turinio matyti, kad vėliausia jai inkriminuojamų veiksmų data yra nurodyta 2004-10-01, tuo tarpu jokie nusikalstami veiksmai, kurie būtų padaryti ar tęstųsi po 2004-10-01, I. L. neinkriminuoti. Iš to kolegija sprendžia, kad I. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo data – 2004-10-01.
Vadovaujantis BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatomis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), tiek BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 301 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimai priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai, nes už juos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo.
Taigi šioje byloje nuo apysunkių tyčinių nusikaltimų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 301 straipsnio 2 dalyje, padarymo jau yra praėję daugiau nei aštuoneri metai ir apkaltinamasis nuosprendis A. V., vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, negali būti priimtas, o I. L. net negalėjo būti priimtas, todėl jų atžvilgiu baudžiamoji byla nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.