Regionų apygardos administracinio teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Santai Buivydaitei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui D. Ž. ir jo atstovei advokatei Dovilei Greblikienei, nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmusios ir administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos atstovėms Rasai Rudzinskaitei ir Ramunei Mikalauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens D. Ž. skundą dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-04-23 nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Teisės skyriaus vyr. specialistė, l. e. vedėjo pavaduotojos pareigas, 2010-04-08 D. Ž. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. K1-5 dėl to, kad jis, būdamas UAB „Litesko“ teisės direktorius, vykdydamas Šilumos ūkio įstatymo 22 str. bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 (toliau - Vartojimo taisyklės) 365 p. nustatytus įpareigojimus, 2010-01-29 leidinio „Lietuvos rytas” skelbimų skiltyje viešai paskelbdamas pranešimą vartotojams „Dėl pasiūlymo apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo” (toliau – Informacinis pranešimas), tačiau nepateikdamas visos esminės informacijos, kuria remdamasis vidutinis vartotojas galėtų priimti tinkamą sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, teikdamas informaciją tendencingai, neobjektyviai, neaiškiai, nepilnai ir nevisapusiškai, neatskleisdamas esminių sąlygų, būtinų vidutiniam vartotojui priimti sprendimą, pažeidė teisės aktuose nustatytus energetikos veiklos skaidrumo reikalavimus, sudarė sąlygas vartotojui priimti sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, tokiu būdu pažeisdamas vartotojo teisę gauti aiškią, suprantamą, teisingą ir išsamią informaciją. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010-03-26 raštu Nr. 4-2514 pateikė nuomonę, kad Informaciniame pranešime vartotojams teikiama informacija nėra objektyvi, joje nėra pateikta reikšmingų aplinkybių, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti teisingą sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo. Pareiga informuoti vartotojus apie institucijų nustatytas karšto vandens kainas bei atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, palyginimui pateikti apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamąjį vandenį - geriamojo vandens tiekėjas, kainas bei nustatytus papildomus mokesčius, informuoti apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą, pasiūlyti buitiniams karšto vandens vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, numatyta šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams. Pareiga informuoti vartotoją prekės ar paslaugos teikėjui įtvirtinta tiek bendruosiuose (CK 6.163 str. 4 d., Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.), tiek energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (Energetikos įstatymo 19 str. 4 d., Šilumos ūkio įstatymo 22 str., 30 str. 13 d. 8 p., Vartojimo taisyklių 365 p.). Vadovaujantis Vartojimo taisyklių 365 p. nuostatomis, šilumos tiekėjas privalo informuoti vartotoją ne tik apie institucijų nustatytas karšto vandens kainas bei atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, palyginimui pateikti apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamąjį vandenį — geriamojo vandens tiekėjas, kainas bei nustatytus papildomus mokesčius - Vartojimo taisyklių 365 p. nustatyta pareiga šilumos tiekėjui informuoti vartotoją ir apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo ir karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo. Išanalizavus Informaciniame pranešime pateikta informaciją, nustatyta, kad:

1. Vartotojai apie nustatytas karšto vandens kainas informuoti iki 2010-01-01. Pasiūlymas vartotojams apsispręsti dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo ir karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo pateiktas 2010-01-29, Vartojimo taisyklių 365 punkte nustatytais terminais.

2. Informaciniame pranešime pateiktos karšto vandens, geriamojo vandens ir šilumos kainos atitinka nustatytas atitinkamų paslaugų kainas.

3. Alytaus miesto, Biržų rajono, Kazlų Rūdos, Kelmės rajono, Marijampolės miesto, Palangos miesto, Telšių rajono, Kauno miesto ir Vilkaviškio rajono savivaldybės atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio UAB „Litesko” filialams iki 2010-01-01 nenustatė (toks mokestis nustatytas tik UAB „Litesko” filialui „Druskininkų šiluma”, todėl toliau kalbama apie visus filialus, išskyrus UAB „Litesko” filialą „Druskininkų šiluma”). UAB „Litesko”, Informaciniu pranešimu informuodama vartotojus, pateiktose kainų lentelėse nurodė, kad atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis pateiktas tvirtinti savivaldybei. Tačiau Informaciniame pranešime nėra pateikta informacijos, kad atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis gali keistis, priklausomai nuo savivaldybės sprendimo. Atsižvelgiant į tai, kad šilumos tiekėjas yra įpareigotas informuoti vartotoją apie kitas esmines aplinkybes, manytina, kad Informaciniame pranešime vartotojui turėjo būti pateikiama informacija, jog atsiskaitomųjų apskaitos prietaisu aptarnavimo mokestis nėra galutinis, ir gali keistis priklausomai nuo savivaldybės priimto sprendimo, tokiu būdu sudarant vartotojui galimybes įvertinti visas esmines sąlygas, būtinas sprendimo dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo priėmimo ir karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo. Kadangi tokia informacija vartotojui nebuvo pateikta, darytina išvada, kad buvo pažeista Taisyklių 365 p. dalis, numatanti, kad šilumos tiekėjas turi pateikti informaciją apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą.

4. UAB „Litesko” Informaciniame pranešime apsirūpinimo karštu vandeniu būdai su karšto vandens tiekėju ir be karšto vandens tiekėjo lyginami pateikiant 1 m³ karšto vandens kainas, į sąskaitą, kai karštas vanduo tiekiamas su karšto vandens tiekėju UAB „Litesko”, įskaičiuojant ir atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Tai reiškia, kad vidutinis vartotojas, norėdamas priimti objektyvų sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo ir karšto vandens vartojimo prikimo - pardavimo sutarties pasirašymo, privalės atlikti skaičiavimus pagal savo namų ūkio suvartojimo įpročius, kad gautų tikėtiną sąskaitos dydį pasirinkus vieną arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis, vadovaujantis Atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009-07-21 Nr. 03-105 14 punktu, nustatomas litais vartotojui per mėnesį arba litais per mėnesį už apskaitos prietaisą, t. y. šis mokestis nesietinas su suvartoto vandens kiekiu. Atsižvelgiant į tai, vartotojas, neturėdamas galimybės palyginti sąskaitų skirtumus, sunaudojus 2 ir daugiau kubinių metrų vandens, galėjo būti suklaidintas ir taip paskatintas nepriimti pateikta informacija pagrįsto vienokio ar kitokio sprendimo. Norėdamas priimti objektyvią informaciją, vidutinis vartotojas priverstas atlikti papildomus veiksmus, aritmetinius skaičiavimus, be to, vidutinis vartotojas, šilumos tiekėjui atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio neišskyrus iš vieno kubinio metro vandens kainos, galėjo būti suklaidintas, sudarant vidutiniam vartotojui įspūdį, kad suvartojus daugiau nei 1 kubinį metrą vandens, pvz. 3 m³ vandens, jo sąskaita bus tris kartus didesnė, nors tai neatitinka tiesos - atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis mokamas tik vieną kartą per mėnesį, nepriklausomai nuo suvartoto vandens kiekio.

5. Informaciniame pranešime nepagrįstai neinformuoti vartotojai, kad, sutinkamai su Atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos 17 punktu, atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis taikomas, tik kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančiam subjektui, ir Informaciniame pranešime vartotojui sudaromas įspūdis, kad apskaitos prietaiso aptarnavimo mokestis bus imamas nuo pat pirmosios dienos, net jei skaitiklis priklauso gyventojui.

6. Pagal UAB „Litesko” Komisijai su karšto vandens kainų dedamųjų projektais buvo pateikti duomenys, kad vidutiniškai vienas butas sunaudoja 2 m³ karšto vandens. Todėl UAB „Litesko”, planuodama vieno buto ūkio karšto vandens sąnaudas, turėjo nurodyti ir tokio statistinio vidutinio buto ūkio karšto vandens sąskaitas. Informaciniame pranešime pateikus informaciją 2 ir daugiau m³ vandens, vartotojams nereikėtų atlikti papildomų skaičiavimų, kad galėtų sužinoti savo galimos sąskaitos dydį. UAB „Litesko” turėjo nurodyti sąskaitų skirtumą dėl „gyvatuko” mokesčio stabilumo, kai yra karšto vandens tiekėjas ir galimus pokyčius, kai jo nėra.

7. UAB „Litesko” prie minėtų sąskaitų nepateikė esminės informacijos, kad, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d. nuostatomis, kol nėra sutvarkyta apskaita, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis negali būti priskiriamas ir išdalinamas apmokėti vartotojams. UAB „Litesko”, siekdama informaciją vartotojams atskleisti aiškiai ir suprantamai, turėjo pateikti pilnus sąskaitų apskaičiavimus (įvertinus „gyvatuko” mokesčio skirtumus su karšto vandens tiekėju ir be karšto vandens tiekėjo), vadovaudamiesi vieno daugiabučio namo pavyzdžiu, tam, kad vidutinis vartotojas galėtų akivaizdžiai pamatyti skirtumus ir jam nereikėtų atlikti jokių papildomų aritmetinių veiksmų. Atsižvelgiant į tai, UAB „Litesko” nesudarė sąlygų vidutiniam vartotojui priimti Informaciniame pranešime pateikta informacija pagrįstą sprendimą, todėl pažeidė Taisyklių 365 p., nustatantį, kad šilumos tiekėjas turi pateikti informaciją apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą.

8. UAB „Litesko” Informaciniame pranešime nėra pateikta informacijos apie esminius apsirūpinimo karštu vandeniu su karšto vandens tiekėju ir be karšto vandens tiekėjo skirtumus. Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d. yra numatyta, jog visa name suvartota šiluma gali būti išdalinama tik tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name (įrengta ir metrologiškai patikrinta apskaita). Jei karšto vandens tiekėjas apskaitos nesutvarkė, su nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudota šiluma negali būti paskirstyta gyventojams, todėl nepaskirstytas šilumos kiekis bus karšto vandens tiekėjo nuostoliai. Jei gyventojai nuspręstų apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo, tuomet šilumos tiekėjas visą name suvartotą šilumos kiekį paskirstytų gyventojams, nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaita sutvarkyta ar ne. Tokiu būdu pažeistas Taisyklių 365 p., numatantis, kad šilumos tiekėjas turi pateikti informaciją apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą.

9. Informaciniame pranešime apsirūpinimo karštu vandeniu būdas su karšto vandens tiekėju vadinamas apsirūpinimu „su papildomu tarpininku”. Šilumos ūkio įstatyme sąvoka „papildomas tarpininkas” nenumatyta. Tiek pasirinkus apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju, tiek be karšto vandens tiekėjo, atsakingas asmuo bus: pasirinkus apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju - UAB „Litesko”, be karšto vandens tiekėjo - daugiabučio namo atstovas, kuris bus atsakingas už apskaitą. Skaidrumo principo esminis elementas yra aiškumo ir suprantamumo reikalavimas. Aiškumas reiškia, kad pasiūlymo teikėjas turi pareigą užtikrinti vartotojui sąlygų tikrumą, aiškumą, konkretumą ir nurodyti galimus padarinius. Aiškumo principas yra grindžiamas teisinio tikrumo reikalavimu, tai reiškia, kad turi būti vengiama vartoti nežinomus teisinius terminus. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Litesko” Informaciniame pranešime vartojo Šilumos ūkio įstatyme nenumatytą terminą, tokiu būdu buvo pažeista vartotojo teisė gauti aiškią informaciją. Vartodama terminą „papildomas tarpininkas” tik prie vieno apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, UAB „Litesko” vartotojui galėjo sukelti neigiamo pobūdžio asociacijų, ypač dėl karšto vandens kainos ryšium su papildomo subjekto karšto vandens veikloje atsiradimu, todėl skatinti nesirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdo su karšto vandens tiekėju.

10. UAB „Litesko”, siūlydama vartotojams apsispręsti dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, nei spaudoje, nei savo internetiniame puslapyje nepateikė karšto vandens vartojimo pirkimo -pardavimo sutarties projekto. Taisyklių 365 p. nustatyta šilumos tiekėjo pareiga pasiūlyti vartotojui apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo, tačiau vartotojui neturint karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties projekto, nėra sudaromos galimybės vartotojui priimti objektyvia informacija pagrįstą sprendimą.

11. Informaciniame pranešime neaptarti papildomi mokesčiai, jei vartotojai pasirinktų karšto vandens apsirūpinimo būdą, kai geriamas vanduo perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo, o šiluma iš šilumos tiekėjo. Tokiu atveju geriamojo vandens tiekėjui tektų mokėti pagal apskaitos prietaiso, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginį, rodmenis, vadinasi vartotojai patys turės apmokėti geriamojo vandens vidutinę pardavimo kainą, abonentams. Taip pat Informaciniame pranešime neaptartos ir kitos esminės sąlygos - dėl atsakingo asmens paskyrimo bei su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotos šilumos ir geriamojo vandens priskyrimo visiems vartotojams. Tokiu būdu UAB „Litesko” pažeidė Taisyklių 365 p. dalį, numatančią, kad šilumos tiekėjas turi pateikti informaciją apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą.

Įvertinus UAB „Litesko” Informacinį pranešimą, jame vartotojams informacija pateikiama tendencingai, nepilnai ir nevisapusiškai, todėl vartotojui nėra sudaromos sąlygos gauti informaciją apie aplinkybes, kuriomis remdamasis jis galėtų priimti sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo ir karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo. UAB „Litesko”, netinkamai informuodama vartotojus, teikdama jiems nevisapusišką informaciją, nepateikdama esminės informacijos, kuri vartotojui reikalinga priimti ta informacija paremtą sprendimą, paskatino ar galėjo paskatinti vartotoją priimti tokį sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis vidutinis vartotojas nebūtų priėmęs, t. y., vartotojo ekonominis elgesys galėtų būti buvęs kitoks, jeigu jis būtų žinojęs visą informacijoje sąmoningai nutylėtą, neaiškiai atskleistą informaciją apie prekę ar paslaugą. Tokiu būdu UAB „Litesko” pažeidė CK 6.163 str. 4 d., Energetikos įstatymo 19 str., Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., Šilumos ūkio įstatymo 22 str., 30 str. 13 d. 8 p., Vartojimo taisyklių 365 p. nustatytus įpareigojimus aiškiai, tiksliai, visapusiškai ir suprantama forma informuoti vartotojus ir vartotojo teisę tokią informaciją gauti. Per teisės aktuose nustatytą pareigą pardavėjams ir paslaugų teikėjams teikti vartotojams aiškią ir suprantamą informaciją ir vartotojų teisę gauti tokią informaciją yra įgyvendinamas skaidrumo principas. UAB „Litesko” nesilaikė teisės aktuose nustatytų energetikos veiklos skaidrumo reikalavimų. D. Ž. atstovaujamos UAB „Litesko” padaryta veika atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 99³ str. 1 d., požymius (I tomas, b. l. 59-63, II tomas, b. l. 27-31).

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2010-04-23 nutarimu Nr. K2-05, įvertinusi, kad Informaciniame pranešime nebuvo pateiktos esminės aplinkybės, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą, vadovaudamasi ATPK 99³ str. 1 d., D. Ž. paskyrė 1000 lt baudą ir pasiūlė imtis priemonių, kad būtų pašalinti teisės aktuose numatyti energetikos veiklos skaidrumo reikalavimo pažeidimai, pakartotinai informuoti vartotojus, įvertinant Komisijos nustatytas aplinkybes, bei įpareigoti per vieną mėnesį nuo šio pasiūlymo pranešti, kokių veiksmų imtasi (I tomas, b. l. 108-112, II tomas, b. l. 101-105).

D. Ž. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo nutarimą panaikinti. Nurodo, kad su Komisijos nutarimu nesutinka, nes Komisija, priimdama nutarimą, neįrodė, kad jo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Nutarimu buvo pažeistas ATPK 257 str. įtvirtintas reikalavimas pagrįstai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Vadovaudamasi Energetikos įstatymo 19 str. 4 d., Šilumos ūkio įstatymo 22 str., 30 str. 13 d. 8 p., Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. įtvirtinta įmonės vartotojų informavimo pareiga, UAB „Litesko“ (toliau – ir Įmonė) išplatino Informacinį pranešimą „Dėl pasiūlymo apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo“, kuriame tiksliai ir objektyviai nurodė visą informaciją, numatytą minėtuose teisės aktuose. Iki kvietimo atvykti į Komisiją dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo pateikimo, Komisija jokių pastabų dėl Informaciniame pranešime pateiktos informacijos Įmonei nebuvo pateikusi. Remiantis ATPK 250 str. 1 d., Komisija neįrodė veikos kvalifikavimui administracinio teisės pažeidimui būtinų pažeidimo sudėties elementų, t. y. neįrodė pažeidimo objektyviosios pusės (energetikos veiklos skaidrumo reikalavimų nesilaikymas), o kartu ir pažeidimo subjektyviosios pusės (tyčinis arba neatsargus energetikos veiklos skaidrumo reikalavimų nesilaikymas); remiantis ATPK 257 str., Komisija pažeidė reikalavimą pagrįstai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Mano, kad administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta. Administracinė nuobauda gali būti skiriama tik asmens veikloje nustačius ATPK numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, t. y. nustačius, kad asmuo padarė administracinį teisės pažeidimą. Asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, jei nustatyti visi administracinio teisės pažeidimo požymiai, t. y. asmens kaltas priešingas teisei veikimas arba neveikimas, kuriuo yra pažeidžiama tam tikra įstatymų saugoma vertybė. Neįrodžius šių pažeidimo elementų, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta. Komisija neįrodė administracinio teisės pažeidimo objektyviosios pusės, kuri nagrinėjamoje byloje pasireiškia per tam tikrą veiką, kuri yra vienaip ir kitaip, daugiau ar mažiau išsamiai aprašyta teisės normoje. Nagrinėjamoje byloje objektyviąją administracinio teisės pažeidimo pusę apibrėžia ATPK 99³ str. įtvirtinta draudžiama veika - įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų energetikos veiklos skaidrumo reikalavimų nesilaikymas. Komisija objektyviąją pažeidimo pusę, t. y. kad Įmonė nesilaikė energetikos veiklos skaidrumo reikalavimų, nagrinėjamoje byloje įrodinėja teiginiais, jog Informaciniame pranešime pateikta informacija neatitinka visapusiškumo, aiškumo ir suprantamumo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija nutarime referuoja į „vidutinio vartotojo” suklaidinimo faktą ar galimybę dėl Informaciniame pranešime pateiktos informacijos, mano, kad yra svarbi „vidutinio vartotojo” sąvoka, kuri yra išaiškinta Europos Teisingumo Teismo, kuris, nagrinėdamas bylas, susijusias su vartotojų teisių apsauga ir konkurencija, nurodė, kad „vidutinis vartotojas” yra suprantamas kaip protingai atidus ir apdairus vartotojas.. Šią sąvoką toliau išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2005-11-17 nutartyje Nr. A-01-931-05, kurioje teismas konstatavo, kad „protingai atidūs ir apdairūs” asmenys yra „paprastai priskiriami socialiai aktyvių, pakankamai išsilavinusių, tačiau neturinčių specialių žinių atitinkamoje srityje žmonių kategorijai”. Taigi, „vidutinis vartotojas” turėtų būti suprantamas kaip pakankamai išsilavinęs ir protingas vartotojas, t.y. sugebantis suvokti nesudėtingą informaciją bei ją išanalizuoti. Šiam vartotojui nėra būtina pateikti galutinę faktinę nuostatą, nes jis, pasinaudodamas elementariais loginės dedukcijos dėsniais, galutinę faktinę nuostatą gali suformuluoti pats, jei jam yra pateikta aiški informacija. ATPK 99³ str. pats savaime neapibrėžia energetikos veiklos skaidrumo, tačiau nurodo, kad reikalavimai skaidrumui yra pateikti kituose teisės aktuose. Informavimo skaidrumo principas yra įtvirtintas Energetikos įstatymo 19 str. 4 d., Šilumos ūkio įstatymo 22 str., 30 str. 13 d. 8 p., Šilumos tiekimo taisyklių 365 str. Kaip nurodo Komisija, ATPK 99³ str. neapibrėžia vartotojų informavimo skaidrumo principo, tačiau veiklos skaidrumo reikalavimas yra nustatytas kituose teisės aktuose. Taigi, kituose energetikos sektoriaus teisės aktuose yra įtvirtinti konkretūs reikalavimai subjektams, kurie privalo informuoti vartotojus apie karšto vandens tiekimo veiklą. Šiais reikalavimais, kaip nurodo Komisija, „siekiama apsaugoti vartotoją bei jo interesus, sudarant vartotojui galimybes gauti visapusišką, aiškią ir suprantamą informaciją tam, kad vartotojas galėtų priimti informuotą sprendimą, labiausiai atitinkanti jo teisėtus interesus”. Taigi, pati Komisija nurodo, kad Įmonei nustatytas informavimo skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas, kaip atitikimas minėtuose teisės aktuose įtvirtintiems vartotojų informavimo reikalavimams. Tikslus visų minėtuose teisės aktuose nurodytų vartotojų informavimo sąlygų įgyvendinimas kartu reiškia, kad subjektas informavimo pareigą įgyvendino skaidriai. Tai, kad vienintelis Įmonei keliamo skaidrumo principo įgyvendinimo rodiklis yra Energetikos įstatyme, Šilumos ūkio įstatyme ir Šilumos tiekimo taisyklėse įtvirtintų vartotojų informavimo pareigai keliamų reikalavimų atitikimas, yra akivaizdu ir iš to, kad Komisija nėra pateikusi Įmonei jokių taisyklių, rekomendacijų, nurodymų ar kitokio pobūdžio instrukcijų dėl to, kaip Įmonės informavimo pareiga turėtų būti įgyvendinta, t. y. kokia forma turėtų būti pateikiama informacija, kokius tiksliai duomenis Komisija tikisi Įmonę pateiksiant, kokia papildoma, teisės aktuose nenumatyta ar aiškiai neapibrėžta informacija, turėtų būti teikiama. Komisija, reikalaudama, kad Įmonė informaciją pateiktų būtent ta subjektyvia informacijos pateikimo forma, kokios tikisi Komisija, Įmonei turėjo iš anksto apibrėžti tokį informacijos pateikimo būdą, kaip ji ne kartą yra dariusi anksčiau (2006 12 19 protokolu Nr. 02-45 „Duomenys apie šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo sąnaudas”). Tai, kad Įmonei nėra nustatyta jokių papildomų, specifinių taisyklių ir reikalavimų dėl informacijos pateikimo formos, o kartu ir tai, kad Įmonė negali būti baudžiama dėl to, kad šią informaciją neva turėjo pateikti kitu, niekur nenustatytu būdu, patvirtina ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir Vartotojų tarnyba), kuri 2010-03-26 pateikė Komisijai raštą Nr. 4-2514 „Dėl UAB „Vilniaus energija”, UAB „Litesko”, AB „Kauno energija”, AB „Klaipėdos energija” 2010 m. sausio mėnesio pranešimų atitikimo Lietuvos Respublikos teisės aktams” nurodė, kad ,,<...> tikslinga svarstyti galimybę dalyvaujant suinteresuotoms institucijoms teisės aktuose nustatyti aiškią ir nedviprasmišką esminę informaciją, kuri privalo būti teikiama vartotojams <...>. Tik turint aiškiai ir suprantamai teisės aktuose nustatytus vartotojams teikiamos informacijos turinio reikalavimus galima būtų imtis priemonių dėl tiekėjų veiklos vertinimo ir atitikimo sąžiningos verslo praktikos principams”. Taigi, Vartotojų tarnyba pripažįsta, kad šiuo metu nėra nustatyta jokių specifinių, papildomų reikalavimų informacijai, kuri turi būti pateikiama vartotojams. Vartotojų tarnyba taip pat nurodo, kad nesant šių nustatytų reikalavimų informacijos pateikimui, negalima vertinti, ar Įmonė, tiksliai įvykdžiusi formalius teisės aktuose įtvirtintus informavimo pareigos reikalavimus, pažeidė skaidrumo principą. Taip pat nurodo, kad energetikos sektoriaus teisinės bazės analizė atskleidžia, kad teisės aktai numato tiek bendrą vartotojų informavimo pareigą, tiek šia bendra pareiga paremtą specialią pareigą informuoti vartotojus apie karšto vandens tiekimo veiklą. Energetikos sektoriuje veikiantiems subjektams numatyta bendra vartotojų informavimo pareiga, yra įtvirtinta Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., Energetikos įstatymo 19 str. 4 d., Šilumos ūkio įstatymo 22 str. Atsižvelgiant į šią bendrą vartotojų informavimo pareigą ir 2009-07-01 įsigaliojusiais Šilumos ūkio įstatymo pakeitimais, kuriais buvo siekiama pertvarkyti karšto vandens sektorių, 2009-12-25 įsigaliojo nauja Šilumos tiekimo taisyklių redakcija, kurios 365 p. įtvirtino specialią Įmonės pareigą informuoti vartotojus apie karšto vandens tiekimo veiklą. Atlikus visus informavimui apie karšto vandens tiekimo veiklą keliamus reikalavimus, subjektas įgyvendina jam paskirtą pareigą pateikti vartotojams skaidrią informaciją apie apsirūpinimo karštu vandeniu būdus. Nurodo, kad jis, kaip Įmonės atsakingas pareigūnas, įgyvendino pareigą skaidriai informuoti vartotojus, nes, pateikdami Informacinį pranešimą, tiksliai laikėsi visų Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. įtvirtintų reikalavimų: Informaciniu pranešimu buvo įgyvendinti visi informavimo skaidrumui keliami reikalavimai, jame yra tiksliai ir objektyviai nurodoma visa Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. reikalaujama privaloma informacija ir ši informacija yra pateikiama griežtai laikantis Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. įtvirtintų reikalavimų, todėl vertinant Informacinį pranešimą negali būti daroma jokia kita išvada, nei tai, kad juo buvo tinkamai įgyvendinta nustatyta pareiga informuoti vartotojus apie karšto vandens tiekimo veiklą. Įmonė tiksliai įgyvendino visus Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. įtvirtintus vartotojų informavimui keliamus reikalavimus: pateikė karšto vandens, geriamojo vandens ir šilumos kainas, kurios atitinka atitinkamų institucijų (Komisijos, vietos savivaldybės tarybos) nustatytas atitinkamų paslaugų kainas; kadangi vietos savivaldybė atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio Įmonei nenustatė, tad Informaciniame pranešime yra teisingai nurodoma, kad atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų mokestis pateiktas tvirtinti vietos savivaldybei; Informaciniame pranešime yra pateikiama nuoroda į internetinį puslapį, kuriame pateikiamos palyginimui kainos (atitinkamai - šilumos energijos, ir geriamojo vandens), kai pasirenkamas karšto vandens tiekimo būdas, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamojo vandens tiekėjas tiekia geriamąjį vandenį; Informaciniame pranešime nėra pateikiama informacija apie nustatytus papildomus mokesčius, nes apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamąjį vandenį - geriamojo vandens tiekėjas, atveju jokie papildomi mokesčiai šiuo metu nėra nustatyti; Įmonė informavo vartotojus apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą (dėl kurio nors iš galimų, Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d. numatytų, apsirūpinimo karštu vandeniu būdų pasirinkimo, ir atitinkamai - karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tikslingumo), t. y. išvardino, kokie apsirūpinimo karštu vandeniu būdai yra galimi (pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d.), kokie kiekvieno būdo skirtumai, koks būdas faktiškai yra taikomas šiuo metu, koks būdas ir nuo kada bus taikomas vartotojui nenurodžius savo pasirinkimo, kokius veiksmus reikia atlikti norint pasirinkti vieną ar kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (kur reikalinga kreiptis ir pan.) ir kt; Įmonė įvykdė savo pareigą ne vėliau kaip iki 2010-02-01 pasiūlyti vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, t. y. Įmonės Informacinis pranešimas dėl pasiūlymo apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo buvo išplatintas 2010-01-29. Taigi, Įmonei nustatyta vartotojų informavimo pareiga buvo įgyvendinta tiksliai laikantis visų Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. įtvirtintų reikalavimų. Nepaisant to, kad Įmonė nurodė išsamius paaiškinimus, jog Informaciniame pranešime pateikta informacija atitinka teisės aktų nuostatas, t. y. ji įgyvendino skaidrumo principą, Komisija kaltina Įmonę pažeidus ATPK 99³ str., nes Įmonė vartotojų neva neinformavo apie esmines įvairių apsirūpinimo karštu vandeniu būdų aplinkybes. Nesutinka su nutarime nurodytu Komisijos teiginiu, kad „kaip matyti iš tyrimo metu surinktų duomenų ir protokole užfiksuotų argumentų šilumos tiekėjas vartotojų apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą, neinformavo. <...> Pažeidėjo pateiktame Pranešime yra praleista ir nepateikta esminė informacija, reikalinga tam, kad būtų išvengta vartotojo suklaidinimo, taip pažeidžiant Vartojimo taisyklių 365 punktą numatantį pareigą šilumos tiekėjui pateikti kitą esminę informaciją, būtiną vartotojui, kad priimtų teisingą sprendimą. <...> Pažeidėjo Pranešime pateikta informacija yra akivaizdžiai nepilna, t. y. klaidinanti”, nes Įmonės Informaciniame pranešime buvo pateikta visa esminė informacija, kurią Įmonė Informacinio pranešimo pateikimo metu žinojo ir galėjo žinoti. Taip pat nurodo, kad reikalavimai informacijai apie karšto vandens tiekimo veiklą yra pateikti Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. Pagrindinis įstatymo leidėjo tikslas kuriant šią teisės normą buvo aptarti vartotojams teikiamo pranešimo apie apsirūpinimo karštu vandeniu būdus, turinį, kad vartotojams būtų pateikta visapusiška, aiški ir suprantama informacija. Nustatydamas reikalavimus šiai informacijai, įstatymų leidėjas nurodė, kad tiekėjas turi pateikti ir „kitas esmines aplinkybes”, tačiau šių aplinkybių sąrašo nedetalizavo. Esminės aplinkybės nėra apibrėžtos ir jokiuose kituose specialiuosiuose energetikos sektoriaus teisės aktuose, Komisija Įmonei nėra pateikusi jokių nuorodų, taisyklių, rekomendacijų dėl to, kokios kitos esminės aplinkybės turi būti nurodytos Informaciniame pranešime. Atsižvelgiant į tai, kad specialieji energetikos sektoriaus teisės aktai nenurodo, kas yra „kitos esmines aplinkybės”, šio termino apibrėžimo turi būti ieškoma bendruosiuose teisės aktuose bei principuose. Nagrinėjamu atveju esmines aplinkybes reikia nustatyti pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) bendrąsias ir specialiąsias sutarčių sudarymo normas, nes Informaciniame pranešime yra pateikiama informacija apie tai, kokiomis aplinkybėmis bus sudaromos karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartys pasirinkus vieną ar kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - ir LAT) yra pažymėjęs, kad skaidrumo principą nustatanti bendroji norma yra CK 6.163 str. 4 d., numatanti bendrojo pobūdžio sutarties šalių pareigą atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti. Ši norma yra toliau detalizuojama CK straipsniuose, reglamentuojančiuose atskiras sutarčių rūšis. Karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis yra energijos pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.383 str. 2 d.). CK nenurodo, kas energijos pirkimo-pardavimo sutartyje yra suprantama kaip „kitos esminės sąlygos”. Tačiau, vadovaujantis CK 6.383 str. 4 d., energijos pirkimo-pardavimo sutartis taip pat yra vartojimo sutartis. Taigi, karšto vandens pirkimo-pardavimo veikloje pardavėjui tenkančią informavimo pareigą reikia nustatyti pagal vartojimo sutartims taikytiną pardavėjo pareigą informuoti pirkėją, kuri yra įtvirtinta CK 6.353 str. 1 d., kuri nustato, kad pardavėjas privalo suteikti pirkėjui būtiną teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus - jų kainą, kokybę, vartojimo būdą, ir saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdi paskirti vartotojo asmenį bei mažmeninės prekybos reikalavimus. Be Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. nustatytų reikalavimų, Įmonė privalėjo nurodyti kitas esmines aplinkybes: 1) karšto vandens tiekimo kainą (ar jos elementus, kurie tai dienai buvo aiškūs); 2) karšto vandens kokybę; 3) karšto vandens vartojimo būdą ir saugumą. Kokybės garantijos terminas ir tinkamumo naudoti terminas karštam vandeniui nėra taikomas, tad šios aplinkybės akivaizdžiai neturi būti nurodomos Informaciniame pranešime. Informaciniame pranešime pateiktos visos esminės apsirūpinimo karštu vandeniu būdų aplinkybės. Informaciniame pranešime Įmonė nurodė karšto vandens kainą. Įmonė, siekdama kuo geriau informuoti vartotojus apie karšto vandens tiekimo kainas, Informaciniame pranešime daro nuorodą į Įmonės internetiniame tinklalapyje patalpintas lenteles atskiriems miestams Apsirūpinimo karštu vandeniu būdų kainų ir susijusių mokesčių palyginimas (2010 m. kovo mėn. kainos), kurioje yra pateikiama tiksli ir aiški informacija apie kovo mėnesio karšto vandens kainas ir susijusius mokesčius pagal abu karšto vandens tiekimo būdus, t. y. kai yra apsirūpinama karštu vandeniu su karšto vandens tiekėju ir be jo. Vartotojų patogumo ir aiškumo dėlei, kainos yra pateikiamos 1 m³ karšto vandens, išskiriant kintamąją ir pastoviąją karšto vandens kainos dedamąją. Įmonė taip pat nurodo, koks yra galimas atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestis pasirinkus apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju bei aiškiai nurodo, kad šis mokestis yra pateiktas tvirtinti vietos savivaldybei. Taigi akivaizdu, kad Informaciniame pranešime yra pateikta aiški ir išsami informacija apie karšto vandens tiekimo kainas pasirinkus bet kurį iš galimų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų. Informaciniame pranešime yra suteikta informacija apie karšto vandens kokybę pateikiant nuorodą į Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrąsias sąlygas (toliau – ir Bendrosios sąlygos), t. y. nurodant, kad šios sąlygos yra Šilumos tiekimo taisyklių 10 priede. Būtent šių Bendrųjų sąlygų 12 p. yra aiškiai nurodyta, kad „buitiniam karšto vandens vartotojui karšto vandens pristatymo vietą <...> patiektas karštas vanduo turi atitikti higienos normose (Taisyklių 1 priedo 28 p.) nustatytus kokybės reikalavimus”.Šie kokybės reikalavimai Informaciniame pranešime negalėjo būti pateikti tiesiogiai, nes tai būtų apsunkinę informaciją papildomais duomenimis. Aiškios nuorodos į kokybės reikalavimus įtvirtinančias higienos normas rodo, kad Informaciniame pranešime yra pateikta skaidri informacija apie karšto vandens kokybę. Mano, kad atsižvelgiant į nagrinėjamos informacijos pobūdį, t. y. informacija apie karšto vandens tiekimo veiklą, nekyla abejonių, kad išsamus karšto vandens vartojimo būdų ir saugumo klausimų aptarimas Informaciniuose pranešimuose nėra aktualus. Pažymėjo, kad Informaciniame pranešime yra pateikta nuoroda į Bendrąsias sąlygas, kurių 28 p. yra nurodyta, kad karštas vanduo yra naudojamas buitinėms reikmėms. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip Nutarime nurodo ir pati Komisija, vidutiniam, t. y. protingam, atidžiam ir apdairiam, vartotojui, šios informacijos pakaktų, kad jis nebūtų suklaidintas dėl karšto vandens vartojimo būdo ir saugumo. Taigi, Informaciniame pranešime pateikta informacija ne tik atitinka Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. reikalavimus, bet ir CK 6.353 str. 1 d. nustatytas kitas esmines aplinkybes, apie kurias karšto vandens tiekėjas privalo informuoti vartotojus, t. y. karšto vandens kainą, kokybę, vartojimo būdą ir saugumą. Atsižvelgiant į tai, kad Įmonė tiksliai įvykdė teisės aktų keliamus informavimo pateikimo reikalavimus, laiko, kad informavimo skaidrumo reikalavimas buvo pilnai įgyvendintas. Visgi, nepaisant to, kad Informacinis pranešimas atitinka visus skaidrumo principo reikalavimus, Komisija visiškai nepagrįstai nurodo, kad Informaciniame pranešime pateikta informacija yra neišsami, t. y. klaidinanti. Nutarime Komisija nurodo, jog „<...> konstatuotina, kad Pareiškėjo pateiktame Pranešime dėstoma informacija yra nepilna, t. y. klaidinanti, nes yra praleista informacijos dalis, kurios pateikimas yra būtinas vartotojų suklaidinimui išvengti”. Tokią išvadą Komisija grindžia tuo, kad Informaciniame pranešime neva turėjo būti pateikta informacija apie tai, kad: ,,<...> atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis nėra galutinis ir gali keistis priklausomai nuo savivaldybės priimto sprendimo <...>“; ,,<...> atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančiam subjektui <...>”; ,,<...> nebuvo pateikta esminė informacija apie apsirūpinimo karštu vandeniu su karšto vandens tiekėju ir be karšio vandens tiekėjo skirtumus <...>”, t. y. nenurodyta, jog su nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudota šiluma negali būti paskirstyta vartotojams, jeigu karšto vandens tiekėjas nesutvarkė apskaitos bei nepateikė informacijos apie sąskaitų skirtumus dėl „gyvatuko” mokesčio. Nutarime nepagrįstai teigiama apie įmonės pareigą nurodyti, kad „atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis nėra galutinis”. Nesutinka su Komisijos teiginiu, kad „vartotojui turėjo būti pateikiama informacija, jog atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis nėra galutinis, ir gali keistis, priklausomai nuo savivaldybės sprendimo, tokiu būdu sudarant vartotojui galimybes įvertinti visas esmines sąlygas, būtinas sprendimo del apsirūpinimo karštu vandeniu būdo priėmimo”. Įmonė nurodė visą informaciją, kurią privalo pateikti vartotojui, įgyvendindama pareigą informuoti vartotojus karšto vandens veiklos klausimais. Vienas iš tokių nurodytinų faktų yra atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis. Šis mokestis, kaip Protokolo 4.3 dalyje patvirtina ir pati Komisija, yra nustatomas vietos savivaldybės, kuri Informacinio pranešimo pateikimo metu šio mokesčio dar nebuvo nustačiusi. Vienintelė informacija, kuria pati Įmonė disponuoja ir Informaciniame pranešime galėjo suteikti vartotojams buvo tai, kad tuo metu aptarnavimo mokestis buvo pateiktas tvirtinti vietos savivaldybei bei nurodyti pateikto tvirtinti mokesčio dydį. Bet kokios Įmonės spekuliacijos apie tai, koks mokestis galiausiai bus nustatytas vietos savivaldybės, būtų neleistinos ir neteisėtos, nes pažeistų Įmonės pareigą suteikti skaidrią ir teisingą informaciją. Įmonė, nurodydama, kad šis mokestis vietos savivaldybės gali būti sumažintas, klaidintų vartotojus, nes šis mokestis lygiai taip pat vietos savivaldybės gali būti ir padidintas arba paliktas toks pats, koks yra vietos savivaldos institucijai pateiktame projekte. Vidutinis vartotojas, kuriam nurodoma, kad nurodyta kaina yra tik projektas, pateiktas svarstyti vietos savivaldybei, gali aiškiai suvokti, kad tokia kaina nebūtinai yra galutinė ir priklauso nuo šį klausimą svarstančios institucijos sprendimo. Nesutinka su Komisijos teiginiu, kad informacija apie galimą atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio pasikeitimą būtų sudariusi galimybes vartotojui įvertinti visas esmines sąlygas. Komisijos reikalaujamas nurodymas, kad mokestis gali kisti, t. y. didėti ar mažėti, priklausomai nuo vietos savivaldybės sprendimo, atitinka Įmonės nurodymą, kad mokestis yra pateiktas tvirtinti vietos savivaldybei, t. y. jis priklauso nuo vietos savivaldybės sprendimo. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato konkrečių informacijos vartotojams pateikimo formuluočių, todėl Komisija visiškai nepagrįstai reikalauja, kad Įmonė konkrečią informaciją pateiktų būtent Komisijos nurodomomis sakinių konstrukcijomis. Pažymėjo, kad nurodžius, jog pateikta kaina ateityje gali didėti, mažėti arba likti tokia pati, vartotojo apsisprendimui neturėtų jokios įtakos, nes tai jokiu būdu neatskleistų, ar vartotojo svarstomas pasirinkti karšto vandens pirkimo būdas bus pigesnis ar brangesnis, kadangi vienas iš vartotojo apsisprendimą įtakojančių elementų atitinkamos institucijos nėra nustatytas ir gali kisti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, tiek ir likti toks pats. Taigi, Įmonė nurodė visą jos turimą informaciją apie šį mokestį, t. y. kokį šio mokesčio dydį ji yra apskaičiavusi ir tai, kad šis mokesčio dydis yra tik projektas, kurį dar svarstys vietos savivaldybė. Taip pat nurodo, kad nutarime nepagrįstai teigiama, kad apie Įmonės pareigą nurodyti, kad ,,atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis taikomas, tik kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančiam subjektui”. Nesutinka su nutarime nurodytu teisginiu, kad Įmonė, Informaciniame pranešime nenurodžiusi šio fakto, vartotojams sudarė įspūdį, kad šis mokestis „bus imamas nuo pat pirmosios dienos”. Visiškai neaišku, kuo remiantis Komisija nurodo, kad Įmonė privalėjo pateikti šią informaciją, o ne nutylėti ir „sudaryti vartotojui įspūdį”, kad apskaitos prietaiso aptarnavimo mokestis bus imamas nuo pat pirmosios dienos. Informaciniame pranešime nėra užsiminta, kad mokestis bus taikomas nuo pirmos dienos, todėl vidutiniam vartotojui nėra ir niekaip negalėtų kilti toks įspūdis. Nei Protokolo surašymo, nei bylos nagrinėjimo metu Komisija nepateikė jokios informacijos apie tokį vartotojams „sudarytą įspūdį”, nenurodė nei vieno klaidingai informuoto vartotojo atvejo, nei vieno vartotojo skundo dėl Įmonės klaidinančios informacijos, nepaaiškino, kuo remiantis Komisija teigia, kad toks klaidingas įspūdis vartotojams buvo sudarytas. Komisija, reikalaudama, kad Įmonė, informuodama vartotojus apie atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, nurodytų, jog šis mokestis vartotojams nebus taikomas nuo to momento, kai jie apsispręs dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo su karšto vandens tiekėju, ir kad šis mokestis bus taikomas tik ateityje, prieštarauja pati sau. Pažymėjo, kad Komisija, savo internetiniame tinklalapyje dar 2009-09-16 paskelbtame informaciniame buklete „Kuris centralizuoto karšto vandens tiekimo būdas pigiausias?”, vartotojams nurodydama, kokia sąskaita būtų pateikiama vartotojui, pasirinkusiam apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju, pateikia atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestį, tačiau neinformuoja vartotojų, kad šis mokestis nebus taikomas „nuo pat pirmosios dienos”. Komisija šį aptarnavimo mokestį, t. y. 4,84 LT, pateikia net neinformuodama vartotojų, kad šis mokestis nėra patvirtintas, taip pat nenurodo, kad jis gali būti didesnis arba mažesnis. Taigi, Komisija, pati pateikdama atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį ir neinformuodama vartotojų, kad šis mokestis bus taikomas tik tada, kai karšto vandens tiekėjai įrengs apskaitos prietaisus, nepagrįstai reikalauja, kad tokia informacija būtų pateikiama Įmonės Informaciniuose pranešimuose. Pažymėjo, kad savo informaciniuose pranešimuose pateikdama atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, apie tai, kad šis mokestis nebus taikomas „nuo pat pirmos dienos”, vartotojų neinformuoja ir Energetikos ministerija. Iš Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. dispozicijos yra pakankamai aišku, jog vartotojus reikia informuoti apie atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų mokestį, kadangi Šilumos ūkio įstatymo 15 bei 16 str. nustato, jog apsirūpinimo karštu vandeniu būdo „su karšto vandens tiekėju” atveju pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, o taip pat kad šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Kadangi vartotojui pasirinkus apsirūpinti karštu vandeniu dalyvaujant ir karšto vandens tiekėjui, pastarasis įrengs vartotojo bute karšto vandens apskaitos prietaisą bei rinks jo aptarnavimo mokestį, alternatyvių pilnai funkcionuojančių apsirūpinimo karštu vandeniu būdų palyginime nurodžius, jog šis mokestis kažkurį neapibrėžtą / pereinamąjį laikotarpį nebūtų taikomas, tai reikštų ne ką kitą, kaip nepilną ir nevisapusišką palyginimą, ir, atitinkamai, turinčių priimti sprendimą vartotojų klaidinimą. Komisija visiškai nepagrįstai teigia, kad Įmonė privalėjo nurodyti, jog atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis bus taikomas ne nuo pat pirmosios dienos. Pažymėjo, kad šis mokestis yra neatsiejamas nuo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo su karšto vandens tiekėju, tad Įmonė teisingai nurodė šį mokestį informuodama vartotojus apie esmines minimo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo sąlygas. Nutarime nepagristai teigiama, kad Informaciniame pranešime ,,<...> nebuvo pateikta esmine informacija apie apsirūpinimo karštu vandeniu su karšto vandens tiekėju ir be karšto vandens tiekėjo skirtumus”. Komisija neteisingai cituoja Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d., nurodydama, kad su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis negali būti išdalinamas apmokėti vartotojams, jei „karšto vandens tiekėjas apskaitos nesutvarkė”. Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d. yra nurodyta, kad toks išdalinimas gali būti atliekamas, jeigu tiekėjai yra įvykdę visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Taigi, karšto vandens tiekėjas turi prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą, ir šios prievolės įgyvendinimas yra numatytas atitinkamame ateities laikotarpyje (tame tarpe vykdant vietos savivaldybių kartu su atsiskaitomųjų apskaitos prietaisu aptarnavimo mokesčiu tiekėjams tvirtinamus veiklos (prietaisų įrengimo ir aptarnavimo) planus). Yra visiškai akivaizdu (tame tarpe atsižvelgiant į Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytų procedūrų, projektavimo ir atitinkamų apskaitos įrengimo darbų vykdymo trukmę, taip pat į šiai veiklai reikalingo finansavimo gavimo ar sukaupimo aplinkybes), jog pradedantis veiklą pasirinktas ar paskirtasis karšto vandens tiekėjas objektyviai neturi jokių galimybių „sutvarkyti karšto vandens apskaitą” akimirksniu. Kad tiekėjų prievolė sutvarkyti karšto vandens apskaitą turi būti vykdoma laikantis objektyvių tam esančių sąlygų ir terminų (tame tarpe vietos savivaldybių tvirtinamų veiklos (prietaisų įrengimo ir aptarnavimo) planų), pripažįsta ir pati Komisija. Tuo tarpu informuodamas vartotojus apie skirtingus apsirūpinimo karšto vandeniu būdus, karšto vandens tiekėjas šiuos būdus lygina žvelgdamas iš perspektyvos, kai karšto vandens apskaita jau yra sutvarkyta, o ne nurodydamas šių apsirūpinimo būdų „pereinamojo laikotarpio” (t. y. kai apskaita pradėta tvarkyti, tačiau dar nėra pilnai sutvarkyta) aspektus. Komisija visiškai nepagrįstai reikalauja, kad Įmonė įvertintų jokiuose teisės aktuose nereglamentuotus „gyvatuko mokesčio” skirtumus kiekvienu apsirūpinimo karštu vandeniu atveju. „Gyvatuko” (šilumos kiekis karšto vandens temperatūrai palaikyti, kuris nėra karšto vandens kainų sudedamąja dalimi, o yra šiluma, išspinduliuojama per daugiabučio namo karšto vandens sistemą) mokestis nėra susijęs su apsirūpinimo karštu vandeniu būdų palyginimu. „Gyvatuko” mokesčio ribojimai teisės aktuose nėra nustatyti, t. y. galioja tiek CK 4.76 str., tiek ir Šilumos ūkio įstatymo 12 str., numatantys visos bendraturčiams priklausančiame name suvartotos energijos išdalinimo vartotojams / savininkams modelį. Taigi, nepagrįstai reikalaujama, kad Įmonė nurodytų vartotojams, kad su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartota šiluma negali būti išdalinta. Komisija neteisingai teigia, kad Įmonė privalėjo nurodyti „gyvatuko” mokestį kiekvienu apsirūpinimo karštu vandeniu būdo atveju, nes toks mokestis su šiais būdais nėra susijęs. Taigi, Komisija nepateikė jokių įrodymų, kad, be Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. ir CK 6.353 str. 1 d. įtvirtintų reikalavimų, Įmonei yra keliami kokie nors papildomi informavimo skaidrumo reikalavimai ir kartu nepaneigė, kad išplatindama Informacinį pranešimą, Įmonė laikėsi visų informavimo skaidrumui keliamų sąlygų. Taip pat nurodo, kad Komisija neįrodė administracinio teisės pažeidimo subjektyviosios pusės, t. y. kaltės egzistavimo. Komisija nei surašant protokolą, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu netyrė subjektyviosios administracinio teisės pažeidimo pusės, t. y. kaltės elemento. Nutarime Komisija tik konstatuoja, kad „D. Ž., atstovaudamas UAB „Litesko”, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, atlikdamas įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintą vartotojo informavimo pareigą, nors privalėjo vartotojus informuoti tinkamai”. Administracinių teisės pažeidimų bylose pareiga įrodyti administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus tenka institucijai, tiriančiai ir nagrinėjančiai administracinio teisės pažeidimo bylą, t. y. šiuo atveju Komisija privalėjo įrodyti pareiškėjo tyčią arba neatsargumą. Nagrinėjamu atveju Komisija visiškai nepagrindžia, kuo remiantis ji teigia, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. ATPK 11 str. įtvirtina vieną iš kaltės formų – neatsargumą. Pažymėjo, kad jis, platindamas Informacinį pranešimą, niekaip negalėjo būti neatidus ir nerūpestingas, nes Informacinis pranešimas buvo išplatintas griežtai laikantis Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. ir CK 6.353 str. 1 d. įtvirtintų informavimo skaidrumo reikalavimų. Teisinės valstybės principas sąlygoja, kad asmuo, tiksliai laikydamasis teisės aktuose nurodytų sąlygų, negali būti neatidus ir nerūpestingas, nes teisės aktuose įtvirtintos instrukcijos kaip tik ir yra skirtos tam, kad jomis vadovaudamasis asmuo elgtųsi pagal visuomenėje pageidautiną standartą. Nesant jokių papildomų, specifinių informacijos pateikimo reikalavimų apart tų, kurie yra numatyti minėtame Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. ir CK 6.353 str. 1 d., jis niekaip negalėjo „atspėti”, kad jis elgiasi kitaip, nei iš jo tikisi Komisija. Komisija net pareiškėjui prašant nei vienoje šios bylos stadijoje nepateikė jokios informacijos apie tai, kad vartotojai, kaip Komisija nurodo, buvo paskatinti priimti sprendimą, kurio jie kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmę, nenurodė nei vieno vartotojo skundo, suklaidinimo atvejo. Atsižvelgiant į tai, kad nepaisant įrodymų apie vartotojų suklaidinimą nebuvimo, Komisija visgi tvirtina, kad žalingi padariniai egzistuoja, akcentuoja, kad Komisija privalėjo įrodyti pačius padarinius ir priežastinį ryšį tarp šių neva egzistuojančių padarinių ir Informaciniame pranešime pateiktos informacijos, t. y. Komisija privalėjo įrodyti, kad būtent Informaciniame pranešime pateikta informacija sąlygojo tai, kad vartotojai priėmė ar galėjo priimti sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jie nebūtų priėmę. Pažymėjo, kad karšto vandens sektoriaus pertvarkymas visuomenėje sukėlė aktyvias diskusijas, kurių metu įvairūs subjektai išreiškė savo nuomonę, analizavo, aiškino, vertino įvairius su karšto vandens tiekimo veikla susijusius aspektus. Ne vieną viešą pranešimą šia tema yra išplatinusi pati Komisija, Energetikos ministerija, įvairios vartotojų gynimo institucijos, Seimo nariai, seniūnijos, kitos energetikos sektoriuje veikiančios bendrovės. Šiame informaciniame sraute buvo pateikta daugybė argumentų, faktų, vertinimų dėl kiekvieno iš galimų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų. Taigi, atsižvelgiant į didelį tikėtinumą, kad vartotojai galėjo būti suklaidinti bet kurių iš subjektų paskleistos informacijos, Komisija, traukdama D. Ž. administracinėn atsakomybėn, privalėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp Įmonės išplatintų Informacinio pranešimo ir vartotojų suklaidinimo fakto, t. y. įrodyti, kad vartotojai buvo suklaidinti (jei apskritai toks suklaidinimas įvyko) būtent Informaciniame pranešime pateiktos informacijos, o ne viso kito prieštaringos informacijos srauto. Nors Protokolo surašymo metu buvo prašoma pateikti informaciją apie priežastinio ryšio egzistavimą, tai padaryta nebuvo. Nagrinėjamoje byloje priežastinio ryšio nebuvimą patvirtina ir tai, kad Komisija bei Energetikos ministerija savo informacinius pranešimus visuomenei platino tiek iki buvo paskleisti Įmonės Informacinis pranešimas, tiek ir po jų, tačiau karšto vandens tiekimo veiklos proceso neaiškumai vartotojams šiais Komisijos ir Energetikos ministerijos pranešimais nebuvo ir nėra panaikinti iki šiol. Tai įrodo, kad ne Įmonės Informacinis pranešimas klaidina vartotojus (jei apskritai toks suklaidinimas įvyko), o taip pat patvirtina, kad Įmonė, Informaciniame pranešime teikdama griežtai pagal jų paskelbimo metu galiojančius teisės aktus, tinkamai vykdė energetinės veiklos skaidrumo reikalavimą. Vienas esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos aspektų yra tai, kad traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn, faktų tikrumą reikalaujama patvirtinti visais įmanomais įrodymais, o abejonės, kurių negalima paneigti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Tuo tarpu Komisija, net ir negalėdama įrodyti, kad jos nurodomi žalingi padariniai, t. y. vartotojų suklaidinimas, buvo sąlygoti būtent Informaciniame pranešime pateiktos informacijos, preziumuoja pareiškėjo kaltę, taip pažeisdama nekaltumo prezumpciją. Toks Komisijos išankstinis nusistatymas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu yra akivaizdus ir iš Komisijos internetiniame puslapyje 2010-04-08 pateikto informacinio pranešimo apie Protokolo surašymą, kuriame Komisija nurodo, kad „Baudos už šį administracinio teisės akto pažeidimą dydžio klausimai bus svarstomi balandžio 15 ir 22 d. Komisijos posėdžiuose”, t. y. Komisija akivaizdžiai preziumuoja ir viešai skelbia, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas, nors posėdis, kuriame turi būti nagrinėjama padaryta veika ir Protokolo surašymo pagrįstumas, tuo metu dar nebuvo įvykęs. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui pateikus paaiškinimus, kuriuose jis nurodė Komisijos išankstinio nusistatymo faktą, Komisija minimą informacinį pranešimą pakeitė atbuline data. Toks nesąžiningas Komisijos elgesys, t. y. informaciją keičiant atbuline data, o ne skelbiant naują pranešimą ištaisant visuomenei pateiktą informaciją, kad jis yra baustinas net neįrodžius jo kaltės, tik patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje Komisija nėra objektyvi. Taigi, Informacinis pranešimas buvo pateikti griežtai laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl Komisija visiškai nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas elgėsi nerūpestingai. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje Komisija neįrodė subjektyviosios ATPK 99³ str. įtvirtintos pažeidimo sudėties pusės, todėl Nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas ATPK 250 str. 1 d. pagrindu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pagal ATPK 257 str., Komisija privalėjo įvertinti byloje pateiktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą objektyviu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vidinis įsitikinimas yra suprantamas ne kaip išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Komisija privalėjo visas bylos aplinkybes vertinti objektyviai, pagal faktiškai surinktus įrodymus, pagrįsti kiekvieną savo teiginį. Tuo tarpu iš daugelio Komisijos veiksmų, pasisakymų dar prieš Nutarimo priėmimą matyti, kad Komisija turėjo išankstinį nusistatymą nagrinėjamos bylos atžvilgiu, dėl ko ji negalėjo bylos aplinkybių vertinti remiantis objektyviais faktais ir įrodymais. Iš Protokole ir Nutarime pateikiamų Komisijos argumentų akivaizdu, jog Komisija bylos aplinkybes vertino nepagrįstai, įrodymų netyrė visapusiškai. Komisija, būdama nacionalinis energetikos sektoriaus reguliatorius, plačiai dalyvavo/dalyvauja nagrinėjant klausimus, susijusius su karšto vandens tiekimo veiklos reformomis. Komisija ne kartą platino informacinius pranešimus siekiant išaiškinti vartotojams įvairių karšto vandens tiekimo būdų ypatumus, šia tema dalyvavo įvairiose visuomeninėse diskusijose. Šios Komisijos veiklos viseto analizė aiškiai atskleidžia, kad Komisija, kalbėdama apie karšto vandens tiekimo būdus nėra objektyvi - ji agituoja, skatina vartotojus pasirinkti karšto vandens tiekimo būdą, kai karštas vanduo vartotojams yra tiekiamas karšto vandens tiekėjo. Be to, Komisijos išankstinis nusistatymas dėl karšto vandens tiekimo veiklos yra akivaizdus ir iš to, kad Komisija, dar nepriėmus Nutarimo, jau preziumavo pareiškėjo kaltę. Įstatymų leidėjas, Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 d. įtvirtindamas tris alternatyvius apsirūpinimo karštu vandeniu būdus, kartu Šilumos ūkio įstatymo 3 str. 3 d. nurodė, jog „karšto vandens ruošimas ir tiekimas grindžiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija <...> numato priemones konkurencijai karšto vandens ūkyje skatinti ir užtikrina jų įgyvendinimą”. Šios Šilumos ūkio įstatymo nuostatos nurodo, kad visi trys įstatyme įtvirtinti apsirūpinimo karštu vandeniu būdai yra tinkami, galimi naudoti, nepažeidžiantys vartotojų interesų. Atitinkamai, Komisija, kuriai Šilumos ūkio įstatymas numato pareigą skatinti konkurenciją karšto vandens ūkyje, privalo visus apsirūpinimo karštu vandeniu būdus traktuoti objektyviai, nepateikiant vieno karšto vandens tiekimo būdo kaip „geresnio”, o kito, kaip „blogesnio”. Todėl Komisijos tendencinga nuostata išskirtinai vieno iš dviejų tiekimo būdų atžvilgiu, pažeidžia įstatymų leidėjo valią užtikrinti konkurenciją tarp karšto vandens tiekimo būdų. Tai, kad Komisija karšto vandens tiekimo būdų nevertina objektyviai, matyti iš to, jog Komisija turi išankstinį nusistatymą dėl karšto vandens tiekimo būdų pasirinkimo. Šis išankstinis Komisijos nusistatymas aiškiai atsispindi iš dažnų Komisijos pasisakymų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų klausimais. Minėtame Komisijos informaciniame pranešime „Kuris centralizuoto karšto vandens tiekimo būdas pigiausias?“ Komisija nurodo, kad apsirūpinant karštu vandeniu be karšto vandens teikėjo „nebuvo atsakingų už karštą vandens tiekimą niekam nerūpėjo „gudraujančių” vartotojų paieška <...>, todėl vasarą skaitiklis gedimo ir nesąžiningų kaimynų suvartoto, bet nedeklaruoto vandens, tekdavo labai daug mokėti už „gyvatuką”, žiemą dėl „pradingusių” kubų papildomai mokėti už šilumą”. Akivaizdu, kad Komisija, apsirūpinimui karštu vandeniu su karšto vandens tiekėju vartodama tokias neigiamą reikšmę turinčias sąvokas kaip „niekam nerūpėjo”, „tekdavo labai daug mokėti”, „pradingusių kubų”, siekia, sukelti vartotojams neigiamas asociacijas šio Šilumos ūkio įstatymu įtvirtinto apsirūpinimo karštu vandeniu būdo atžvilgiu. 2010-02-26 informaciniame pranešime Komisija nurodė, kad naujas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, t. y. kai karštą vandenį tiekia karšto vandens tiekėjas, yra skirtas „apsaugoti sąžiningai suvartotą karštą vandenį deklaruojančių ir už jį atsiskailančių namų ūkių interesus, <...> suformuoti prievolę šilumos tiekėjui ar kitam karšto vandens tiekėjui užtikrinti sistemos „moka tas, kuris vartoja” veikimą, o jei neužtikrina, dengti atsirandančius nuostolius savo pelno sąskaita”, kuo vėlgi siekia sudaryti vartotojui įspūdį, kad tik apsirūpinimo karštu vandeniu būdas su karšto vandens tiekėju yra „teisingas, teigiamas” pasirinkimas, priešingai nei apsirūpinimo karštu vandeniu būdas be karšto vandens tiekėjo. Informaciniame pranešime „Komisijos nuomonė dėl karšto vandens tiekimo veiklos organizavimo” Komisija vartotojams pateikia vien neigiamus apsirūpinimo karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo būdo aspektus: „<...> 1. Neskaidri karšto vandens kainodara bei sudaromos prielaidos kryžminiam karšto vandens tiekimo veiklos subsidijavimui <...> 2. Neužtikrinama tinkama karšto vandens vartotojų teisių apsauga <...> 3. Neužtikrinamas kitų su karšto vandens tiekimu susijusių teisės aktų reikalavimų įgyvendinimas <...>”. Toks vien vieno apsirūpinimo karštu vandeniu būdo vien neigiamų savybių akcentavimas, nenurodant jokių alternatyvaus būdo trūkumų, rodo, kad Komisijos išankstinį nusistatymą karšto vandens tiekimo veiklos klausimu. Šie Komisijos teiginiai akivaizdžiai atskleidžia, jog Komisija negalėjo objektyviai vertinti Informaciniame pranešime pateiktos informacijos, nes jos teikiami informaciniai pranešimai byloja Komisijos siekį vartotojams nurodyti, jog vienintelis tinkamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas yra tuomet, kai karštas vanduo yra tiekiamas karšto vandens tiekėjo. Komisija per se negali objektyviai įvertinti Informacinio pranešimo, nes jame vartotojai nėra agituojami pasirinkti Komisijos siekiamą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (t. y. kai karštas vanduo yra tiekiamas karšto vandens tiekėjo), visa jame pateikiama informacija yra neutrali, Įmonė neteikia prioriteto nei vienam iš karšto vandens tiekimo būdų. Akivaizdu, kad nešališkas Informacinis pranešimas, kuriame vartotojai nėra skatinami pasirinkti Komisijos siekiamą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, Komisijos negalėjo būti ir nebuvo įvertinti teigiamai. Komisija bylos aplinkybes vertino nepagrįstai, įrodymų netyrė visapusiškai. Komisija nepagrįstai teigia, kad Įmonė, pateikdama karšto vandens kainos palyginimą kai karštas vanduo tiekiamas skirtingais tiekimo būdais, „galėjo suklaidinti vartotoją ir taip paskatinti nepriimti pateikta informacija pagrįsto vienokio ar kitokio sprendimo”. Nesutinka su Komisijos teiginiais, kad pagal Įmonės Informaciniame pranešime pateiktą informaciją „vidutinis vartotojas priverstas atlikti papildomus veiksmus, aritmetinius skaičiavimus, be to, vidutinis vartotojas, šilumos tiekėjui atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio neišskyrus iš vieno kubinio metro vandens kainos, galėjo būti suklaidintas, sudarant vidutiniam vartotojui įspūdį, kad suvartojus daugiau nei 1 m³ vandens <...> jo sąskaita bus tris kartus didesnė”. Skirtingai nei nurodo Komisija, akivaizdu, kad Įmonės Informaciniame pranešime pateikiama faktinė informacija yra pakankama, kad „vidutinis vartotojas” nesusidarytų įspūdžio, kad suvartojus daugiau nei 1 m³ vandens jo sąskaita bus tris kartus didesnė. Įmonės pateikiama informacija yra labai aiški, nes Informaciniame pranešime yra nurodoma, kad kintamoji ir pastovioji karšto vandens kainos yra nustatytos 1 m³ suvartojamo karšto vandens kiekiui, o atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokesčio dydis yra pateikiamas 1 butui per mėnesį. Taigi, „vidutinis vartotojas” iš šios informacijos suvoktų, o kadangi nėra duomenų apie vartotojų suklaidinimą, tai suprantama, kad „vidutinis vartotojas” ir suvokia, kad atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis yra mokamas tik vieną kartą per mėnesį, nepriklausomai nuo suvartoto vandens kiekio. Pati Komisija, skelbdama analogiško pobūdžio skirtingų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų palyginimus, nurodo karšto vandens, šilumos energijos bei geriamojo vandens kainas būtent 1 m³ suvartojamo karšto vandens kiekiui, prie jų pridėdama abstraktų (4,84 Lt) atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį be jokių paaiškinimų, ar šis dydis kinta, ar nekinta suvartojus daugiau nei 1 m³ vandens, t. y. akivaizdžiai „neišskiria atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio neišskyrus iš vieno kubinio metro vandens kainos” ir, priešingai nei Įmonė Informaciniame pranešime, net nepaaiškina, jog atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokesčio dydis yra pateikiamas 1 butui per mėnesį. Taigi, Komisijos teiginys, kad Įmonė, pateikdama vartotojams informaciją apie apsirūpinimo karštu vandeniu būdus su karšto vandens tiekėju ir be jo, ir lyginimui pateikdama karšto vandens kainas (1 m³) ir atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokesčio dydį (1 butui per mėnesį), klaidina vartotojus, yra visiškai nepagrįstas. Įmonė pateikė tikslią, aiškią ir lengvai suvokiamą informaciją apie karšto vandens kainos kintamosios ir pastoviosios dedamųjų dydžius bei atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, palyginimų tikslams naudodama tuos pačius, kaip ir Komisija, atitinkamų dydžių mato vienetus, todėl akivaizdu, jog ši informacija negalėjo suklaidinti ir nesuklaidino vartotojų. Komisija nepagrįstai teigia, kad Įmonė „turėjo nurodyti statistinio vidutinio buto ūkio karšto vandens sąskaitas”. Nei Šilumos tiekimo taisyklių 365 p., nei joks kitas teisės aktas nenumato pareigos informuoti vartotoją apie jo galimą karšto vandens sąskaitą pasirinkus vieną ar kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Komisijos reikalavimas nurodyti statistinio vidutinio buto ūkio karšto vandens sąskaitą tik suklaidintų vartotojus. Pažymėjo, kad kiekvienas vartotojas suvartoja individualų karšto vandens kiekį ir Informaciniuose pranešimuose nėra įmanoma pateikti galimų sąskaitų už šių vartotojų suvartojamą karštą vandenį. Vienintelis objektyvus būdas informuoti vartotojus ir pateikti vartotojams informaciją apie mokėtinas iš viso sumas, kai bute yra suvartojama 1 m³ karšto vandens. Pateikus karšto vandens kainos dedamąsias suvartojant 1 m³, vartotojams yra sudaromas patogiausias būdas apskaičiuoti savo individualias sąskaitas, t. y. nurodytą karšto vandens kainos dedamųjų sumą jiems tereikia padauginti iš jų suvartojamo ar planuojamo suvartoti karšto vandens m³ kiekio ir pridėti atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestį už mėnesį. Tuo tarpu karšto vandens kainas pateikus 2 ir daugiau m³, norėdami apskaičiuoti jų individualią sąskaitą už karštą vandenį, vartotojai jau turėtų atlikti daugiau aritmetinių veiksmų, t. y. padalinti karšto vandens kainos dedamąsias iš 2 ar atitinkamai daugiau m³, gautą skaičių dauginti iš jų individualaus sunaudojamo m³ kiekio ir pridėti atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestį. Visiškai nesuprantama, kodėl Komisija reikalauja, kad Įmonė Informaciniame pranešime pateiktų apskaičiuotas galimas karšto vandens sąskaitas, nes tokia informacija tik suklaidintų vartotoją ir verstų atlikti žymiai daugiau aritmetinių veiksmų, kas sukelia dar didesnę klaidos tikimybę. Komisija nepagrįstai teigia, kad Įmonė „vartodama terminą „papildomas tarpininkas” tik prie vieno apsirūpinimo karštu vandeniu būdo <...> vartotojui galėjo sukelti neigiamo pobūdžio asociacijų”. Pačios Komisijos praktika rodo, kad teikiant informaciją vartotojams yra naudojama įvairūs, teisės aktuose neįtvirtinti, tačiau per tam tikrą laiką visuomenėje įsitvirtinę terminai. Šie terminai ilgainiui tampa visuomenei pažįstami, tad jų naudojimas turėtų būti skatintinas siekiant kuo aiškiau ir paprasčiau perteikti vartotojams ne visuomet aiškią teisinę kalbą. Tokių terminų vartojimą pripažįsta pati Komisija, kuri nuolat savo informaciniuose pranešimuose naudoja tokias sąvokas kaip „gyvatukas“, „pradingę kubai“, „gudraujantys vartotojai“ ir daugelį kitų, jokiuose teisės aktuose neapibrėžtų terminų. Tokia Komisijos praktika yra visiškai suprantama, nes turi būti siekiama kuo paprasčiau ir kuo didesniam vartotojų ratui suprantamiau paaiškinti sudėtingus energetikos sektoriaus veiklos principus. Kaip ir minėtieji Komisijos vartojami terminai, sąvoka „papildomas tarpininkas” taip pat yra įsitvirtinusi visuomenėje, kai yra referuojama į apsirūpinimą karštu vandeniu su karšto vandens tiekėju. Šis pasakymas neklaidina vartotojų, nes juo tiesiog yra nurodomas skirtumas tarp dviejų būdų - vienas būdas yra su karšto vandens tiekėjo dalyvavimu, kitas - be. Apibūdinimas, kad karšto vandens tiekėjo dalyvavimas atitinka tarpininko dalyvavimą, yra pateikiamas tam, kad vartotojai galėtų aiškiau suprasti tiekimo būdų skirtumą, t. y. kad pasirinkus pirmą būdą, geriamasis vanduo ir šilumos energija yra patiekiami vartotojams kaip kompleksinis karšto vandens produktas įsitraukus karšto vandens tiekėjui, t. y. subjektui, kuris perka geriamąjį vandenį, šilumą, sukuria karšto vandens produktą ir jį parduoda vartotojui. Tokiu būdu karšto vandens gamybos grandinėje, kuri prasideda šilumos bei geriamojo vandens gamyba ir baigiasi vartojimu, jis tampa tarpininku. Tai, kad šis terminas yra plačiai naudojamas visuomenėje kalbant apie apsirūpinimą karštu vandeniu su karšto vandens tiekėju, yra akivaizdu iš to, kad šį terminą naudoja įvairūs subjektai, diskutuodami apie karšto vandens tiekimo paslaugas. Sąvoką „tarpininkas” įvairiuose informaciniuose pranešimuose, viešose diskusijose, kreipimuose vartoja tiek Nacionalinė vartotojų konfederacija, tiek Lietuvos Respublikos Seimo nariai, tiek įvairios seniūnijos. „Tarpininko” sąvoką vartoja ir pati Energetikos ministerija, kuri 2009-03-12 rašte Nr. 01EM-3-42 „Dėl teises aktų tobulinimo” nurodo, kad „susiklosčiusi praktika rodo, kad minėtas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas yra pats pigiausias, nes nėra tarpininko, pvz. karšto vandens tiekėjo <.. >”. Nesupranta, kodėl Komisija draudžia Įmonei vartoti sąvoką, kurią yra pripažinusi net Energetikos ministerija. Komisija nepagrįstai teigia, jog Įmonė, naudodama teisės aktuose nenumatytą sąvoką „papildomas tarpininkas”, pažeidžia skaidrumo principą, nes ši visuomenėje dažnai vartojama lingvistinė konstrukcija yra pateikiama būtent tam, kad vartotojams būtų lengviau ir aiškiau perteikiamos dažnai sudėtingos teisinės kalbos formuluotės. Be to, ji yra naudojama pačius vartotojus atstovaujančių organizacijų, teisės aktų leidėjų ir vietos savivaldos atstovų. Komisija nepagrįstai teigia, kad Įmonė turėjo pateikti karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir nepagrįstai kaltina Įmonę, kad ši „siūlydama vartotojams apsispręsti dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, nei spaudoje, nei savo internetiniame puslapyje nepateikė karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties projekto”. Pažymėjo, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d. karšto vandens tiekėjas privalo sudaryti sutartis su vartotojais nuo to momento, kai vartotojai pagal CK 4.85 str. pasirenka šilumos tiekėją karšto vandens tiekėju. Energetikos įstatymo 12 str. 6 d., Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 295.5 p. numato Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrąsias sąlygas, kurių tikslas yra nustatyti minimalius vartotojų apsaugos kriterijus bei suteikti standartines sutarčių sąlygas, kai vartotojas nepageidauja ir su karšto vandens tiekėju neaptaria individualių sutarties sąlygų. Šios bendrosios sąlygos yra numatytos įstatyme, poįstatyminiuose teisės aktuose ir prieinamos kiekvienam vartotojui. Atsižvelgiant į teisės aktuose įtvirtintas Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrąsias sąlygas, teigia, kad įstatymas preziumuoja pakankamą vartotojo apsaugą pagal privalomas bendrąsias sąlygas ir laikantis šių sąlygų leidžia tiekti vartotojui, šiuo atveju, karštą vandenį be papildomų individualių susitarimų (Šilumos tiekimo taisyklių 297 p.). Vartotojui nusprendus su karšto vandens tiekėju pasirinkti jam asmeniškai pritaikytą susitarimą, vartotojas su karšto vandens tiekėju gali sudaryti individualią sutartį, t. y. sutartį, kurioje būtų numatytos kitos ar papildomos nuostatos, nei bendrosiose sąlygose. Atsižvelgiant į situaciją, kad kiekviename name yra skirtinga karšto vandens ruošimo sistema, skirtingi vartotojai ir galimi skirtingi jų pageidavimai dėl individualiai aptartinų sutarčių sąlygų, karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis su kiekvieno daugiabučio namo vartotojais gali būti suderinta individualiai. Todėl Komisijos reikalavimas, kad Įmonė Informaciniame pranešime pateiktų karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties projektą visiems vartotojams, yra neįgyvendinamas, nes neįmanoma pateikti bendro individualių sutarčių projekto, iš anksto nežinant, kokių individualių sąlygų sudaromai sutarčiai pageidautų vienas ar kitas karšto vandens vartotojas. Individualių sutarčių nuostatos aptarimui yra parenkamos kiekvieno vartotojo atskirai arba šalių sutarimu, todėl bendras tokių sutarčių projektas neegzistuoja. Priešingu atveju tai būtų pačios Įmonės vartotojams siūlomos (arba galima Komisijos interpretacija - „primetamos”) sąlygos, besiskiriančios nuo Šilumos tiekimo taisyklių 10 priede įtvirtintų bendrųjų sąlygų. Pažymėjo, kad nei Šilumos ūkio įstatymas, nei Šilumos tiekimo taisyklės, nei joks kitas teisės aktas nenumato Įmonės išankstinės pareigos nesant vartotojų išreikštai valiai skelbti individualių kiekvienam vartotojui pritaikytų karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių. Informaciniame pranešime Įmonė vartotojus labai aiškiai ir tiksliai informavo, kad „<...> kol buitiniai karšto vandens vartotojai nesudarys karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, karšto vandens tiekėjui ir buitiniams karšto vandens vartotojams bus taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos”. Įmonė pateikė tikslią nuorodą į bendrąsias vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas, t. y. nurodė, kad vartotojai šias nuostatas gali rasti Šilumos tiekimo taisyklių 10 priede. Komisija nepagrįstai teigia, kad „Pranešime neaptarti papildomi mokesčiai, jei vartotojas pasirinktų karšto vandens apsirūpinimo būdą, kai geriamas vanduo perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo, šiluma, iš šilumos tiekėjo”. Pažymėjo, kad jokie papildomi (lyginant su apsirūpinimo karštu vandeniu būdu „su karšto vandens tiekėjo dalyvavimu”) mokesčiai, jei vartotojai pasirinktų karšto vandens apsirūpinimo būdą, kai geriamasis vanduo perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo, o šiluma, iš šilumos tiekėjo, nėra nustatyti. Įmonė jokios informacijos apie tokius mokesčius neturi, todėl informacijos apie tokius mokesčius ji negali nurodyti ir vartotojams. Tiek vieno, tiek kito apsirūpinimo karštu vandeniu būdo atveju galioja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažintas ir išaiškintas Civilinio kodekso principas, numatantis visos bendraturčiams priklausančiame name suvartotos energijos 10 išdalinimo vartotojams/savininkams modelį. Išlaidos, susijusios su atsakingo asmens paskyrimu taip pat nėra nustatytos ir todėl negali būti Įmonės skelbiamos Informaciniame pranešime. Tai, kad nėra aiškaus patvirtinto mokesčio už atsakingo asmens paskyrimą rodo ir pačios Komisijos šiuo klausimu pateikiama visiškai netiksli informacija. Komisijos internetiniame tinklalapyje skelbiamame informaciniame pranešime „Kuris centralizuoto karšto vandens tiekimo būdas pigiausias?”, Komisija, nurodydama mokestį, susijusį su atsakingo asmens paskyrimu, kai vartotojai pasirenka apsirūpinimo karštu be karšto vandens tiekėjo, vartotojams suteikia klaidinančią informaciją. Komisija nurodo, kad „namas samdo santechniką skaitiklių priežiūrai ir už tai kiekvienam butui reikia mokėti po 4 litus per mėnesį”. Tačiau tame pačiame informaciniame pranešime pateikdama sąskaitos pavyzdį, tokį mokestį jau įvardina Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiu ir nurodo, kad vartotojams už jį reikia mokėti 4,84 Lt. Taigi pati Komisija nei aiškiai įvardina mokestį, susijusį su atsakingo asmens paskyrimu, nei tiksliai nurodo, koks yra šio mokesčio pavadinimas ar dydis, todėl negali reikalauti iš Įmonės, kad ši vartotojus informuotų apie neįtvirtintą, neapibrėžtą mokestį, susijusį su atsakingo asmens paskyrimu. Taigi, tiksliai įvykdė jai nustatytą pareigą informuoti vartotojus apie karšto vandens tiekimo veiklą.

Taip pat nurodo, kad Komisija, remdamasi ATPK 290 str., pasiūlė imtis priemonių, kad būtų pašalinti teisės aktuose numatyti energetikos veiklos skaidrumo reikalavimo pažeidimai, pakartotinai informuoti vartotojus, įvertinant Komisijos nustatytas aplinkybes, bei įpareigoti per vieną mėnesį nuo šio pasiūlymo pranešti, kokių veiksmų imtasi (toliau – ir Pasiūlymas). Su tokiu Komisijos Pasiūlymu nesutinka. Informaciniame pranešime pateikta informacija atitinka visus Šilumos tiekimo taisyklių 365 p. bei CK 6.353 str. 1 d. įtvirtintus informavimo skaidrumui keliamus reikalavimus. Visa Informaciniame pranešime pateikta informacija yra tiksli, teisinga ir suprantama vidutiniam vartotojui, pateikta visa esminė informacija pagal tuo metu Įmonės turėtus duomenis. Atsižvelgiant į tai, Komisijos Pasiūlymas yra visiškai nepagrįstas, nes pateikiant Informacinį pranešimą nėra padarytas joks administracinis teisės pažeidimas (I tomas, b. l. 1-28).

Teismo posėdyje D. Ž. ir jo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad įmonėje pagal pareigas jis yra atsakingas už Informacinio pranešimo turinį, t. y. už jo atitikimą norminių aktų reikalavimams ir jos paskelbimą. Informaciją paruošė ir paskelbė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Informacinis pranešimas buvo pakankamai plačios apimties, daromos nuorodos į internetinį tinklapį, kuriame lyginamos kainos. Buvo įvykdytas kiekvienas Vartojimo taisyklių 365 punkto reikalavimas, jokių teisės aktų nuostatų jis nepažeidė, dėl to nutarimas turi būti panaikintas ir byla nutraukta.

Teismo posėdyje Komisijos atstovės su D. Ž. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad pažeidimo padarymo faktas yra patvirtintas byloje surinktais įrodymais, pažeidimo sudėtis yra nustatyta, visi įrodymai ištirti ir nuobauda paskirta pagrįstai. Vartojimo taisyklių 365 p. nustato pareigą šilumos tiekėjui pateikti esminę informaciją, būtiną vartotojui priimti teisingą sprendimą. Išanalizavus Informacinį pranešimą, buvo nustatyta, kad dalis esminės informacijos nebuvo atskleista. Teisės aktai nenumato pareigos Komisijai tvirtinti šilumos tiekėjams pavyzdinę formą informacijai pateikti, be to, tai nėra priskirta Komisijos kompetencijai.

Skundas tenkinamas.

Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas siejamas su administracine atsakomybe (ATPK 297 str.).

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena grindžiama teisėtumo (ATPK 7, 248, 249, 280, 282, 284 str.), objektyvumo (ATPK 248, 256, 257, 260, 284, 286 str.) bei kitais teisės principais. Teisėtumo principas įpareigoją įstatymu įgaliotas institucijas, jų pareigūnus išaiškinti kiekvieną administracinį teisės pažeidimą, jį padariusį asmenį nubausti pagal įstatymą ir nepatraukti atsakomybėn nei vieno nekalto asmens. Objektyvumo principas reikalauja, kad bylą tirianti ir nagrinėjanti institucija (pareigūnas) pilnai, visapusiškai išaiškintų visas bylos aplinkybes, tame tarpe asmenį kaltinančias bei teisinančias, surinktų ir nešališkai įvertintų visus įrodymus. Joks viešo administravimo aktas, tame tarpe ir nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, negali būti grindžiamas prielaidomis (ATPK 287 str.).

Administracinių teisės pažeidimų bylose pareiga įrodinėti tenka institucijai (pareigūnui), tiriančiai ir nagrinėjančiai administracinio teisės pažeidimo bylą. ATPK 259, 259¹, 260, 284, 286 str. nuostatos įstatyme nurodytas institucijas (pareigūnus) įpareigoja visapusiškai, pilnai, objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir traukiamo atsakomybėn asmens kaltę pagrįsti įrodymais. Administracinė nuobauda gali būti skiriama tik asmens veikoje nustačius ATPK numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį (ATPK 9, 250 str.). Asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, jei nustatyti visi administracinio teisės pažeidimo sudėties požymiai. Priimant nutarimą skirti asmeniui administracinę nuobaudą, negali kilti abejonių dėl pažeidimo fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės.

Byloje nustatyta, kad D. Ž. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl to, kad jis, būdamas UAB „Litesko“ teisės direktorius, vykdydamas Šilumos ūkio įstatymo 22 str. bei Vartojimo taisyklių 365 p. nustatytus įpareigojimus, 2010-01-29 leidinio „Lietuvos rytas” skelbimų skiltyje viešai paskelbdamas pranešimą vartotojams „Dėl pasiūlymo apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo”, kuriame vartotojams informacija pateikiama tendencingai, nepilnai ir nevisapusiškai, todėl vartotojui nėra sudaromos sąlygos gauti informaciją apie aplinkybes, kuriomis remdamasis jis galėtų priimti sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo ir karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo. UAB „Litesko”, netinkamai informuodama vartotojus, teikdama jiems nevisapusišką informaciją, nepateikdama esminės informacijos, kuri vartotojui reikalinga priimti ta informacija paremtą sprendimą, paskatino ar galėjo paskatinti vartotoją priimti tokį sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis vidutinis vartotojas nebūtų priėmęs, t. y. vartotojo ekonominis elgesys galėtų būti buvęs kitoks, jeigu jis būtų žinojęs visą informacijoje sąmoningai nutylėtą, neaiškiai atskleistą informaciją apie prekę ar paslaugą. Tokiu būdu D. Ž., atstovaudamas UAB „Litesko”, pažeidė CK 6.163 str. 4 d., Energetikos įstatymo 19 str., Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., Šilumos ūkio įstatymo 22 str., 30 str. 13 d. 8 p., Vartojimo taisyklių 365 p. nustatytus įpareigojimus aiškiai, tiksliai, visapusiškai ir suprantama forma informuoti vartotojus ir vartotojo teisę tokią informaciją gauti, nesilaikė teisės aktuose nustatytų energetikos veiklos skaidrumo reikalavimų. Tuo D. Ž., atstovaudamas UAB „Litesko”, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 99³ str. 1 d. (I tomas, b. l. 59-63, II tomas, b. l. 27-31).

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija savo 2010-04-23 nutarimą Nr. K2-05 patraukti D. Ž. administracinė atsakomybėn pagal ATPK 99³ str. 1 d. motyvavo tuo, kad Informaciniame pranešime nebuvo pateiktos esminės aplinkybės, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą: pranešime nepateikta informacija, kad atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis nėra galutinis ir gali keistis priklausomai nuo savivaldybės priimto sprendimo; Informaciniame pranešime nepateikta informacija, jog atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas tiekiančiam subjektui, tokiu būdu pranešimu vartotojui sudarytas ar galėjo būti sudarytas įspūdis, kad apskaitos prietaiso aptarnavimo mokestis bus imamas nuo pat pirmos dienos, vartotojui karšto vandens tiekėju pasirinkus šilumos tiekėją, net jeigu apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso gyventojui; Informaciniame pranešime nebuvo pateikta esminė informacija apie apsirūpinimo karštu vandeniu su karšto vandens tiekėju ie be karšto vandens tiekėjo skirtumas, t. y. neįvertinta, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d., visa name suvartota šiluma gali būti išdalinama tik tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name bei neinformavo vartotojų, kad jeigu karšto vandens tiekėjas apskaitos nesutvarkė, su nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudota šiluma negali būti paskirstyta gyventojams, todėl nepaskirstytas šilumos kiekis bus karšto vandens tiekėjo nuostoliai. Jei gyventojai nuspręstų apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo, tuomet šilumos tiekėjas visą name suvartotą šilumos kiekį paskirstytų gyventojams, nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaita sutvarkyta ar ne. Atsakingas asmuo Informaciniame pranešime nepateikė vartotojams informacijos apie sąskaitų skirtumą dėl „gyvatuko“ mokesčio stabilumo, kai yra karšto vandens tiekėjas ir dėl galimų pokyčių, kai jo nėra, nustatė, kad tokiu būdu buvo pažeistas Vartojimo taisyklių 365 p., įtvirtinantis šilumos tiekėjo pareigą informuoti vartotoją apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą. Nepateikiant teisingos ir visapusiškos informacijos, ją nutylint, vidutinis vartotojas buvo paskatintas ar galėjo būti paskatintas priimti tokį sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, t. y. vartotojo ekonominis elgesys galėtų būti buvęs kitoks, jeigu jis būtų žinojęs visą informacijoje sąmoningai nutylėtą, neaiškiai atskleistą informaciją apie prekę ar paslaugą. Tokiu būdu buvo pažeisti teisės aktuose nustatyti energetikos veiklos skaidrumo reikalavimai. (I tomas, b. l. 108-112, II tomas, b. l. 101-105).

Konstatuojant pažeidimą, turi būti įvertintos visos aplinkybės ir negali kilti abejonių dėl pažeidimo fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės. Konstatuoti pažeidimą teismas gali tik remdamasis įrodymais, atitinkančiais ATPK 256 straipsnyje nustatytus reikalavimus, ir tik išanalizavęs bei įvertinęs visus sprendžiamai bylai reikšmingus duomenis. Įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu (ATPK 257 straipsnis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis).

Kaip nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole, D. Ž., atstovaudamas UAB „Litesko”, pažeidė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 str., Šilumos ūkio įstatymo 22 str., 30 str. 13 d. 8 p., Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., Civilinio kodekso 6.163 str. 4 d. ir Vartojimo taisyklių 365 p. nustatytus įpareigojimus aiškiai, tiksliai, visapusiškai ir suprantama forma informuoti vartotojus ir vartotojo teisę tokią informaciją gauti. Ginčijamu nutarimu administracinė nuobauda D. Ž. paskirta dėl to, kad jis nesilaikė Vartojimo taisyklių 365 p. nustatytų reikalavimų ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 99³ str. 1 d.

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 str. 4 d. nustato, kad Energetikos įmonės savo veikimo teritorijoje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir mastu pagal kompetenciją energijos vartotojams ir savivaldybių institucijoms teikia informaciją apie efektyvų energijos išteklių ir energijos vartojimą, saugų ir efektyvų energetikos objektų bei įrenginių naudojimą, statomus, rekonstruojamus energetikos objektus ir įrenginius, energijos kainas bei energijos vartotojams teikiamas paslaugas.

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad vartotojai turi teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas.

LR CK 6.163 str. 4 d. nustatyta, kad šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti.

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 22 str. 1-4 d. nustato, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai informuoja vartotojus apie teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainas, prijungimo prie sistemų kainas bei sąlygas ir numatomus sutarčių sąlygų pakeitimus. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai bei šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyti nepriklausomi šilumos gamintojai kasmet viešai informuoja vartotojus apie nustatytas šilumos bei karšto vandens kainų dedamąsias. Kainų dedamosios įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos. 3. Keičiantis šilumos ir (ar) karšto vandens kainoms, šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai bei šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyti nepriklausomi šilumos gamintojai iki mėnesio 25 dienos viešai informuoja vartotojus, savivaldybes bei Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją apie apskaičiuotas šilumos ir karšto vandens kainas. Šilumos ir karšto vandens kainos įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos. Šilumos ir (ar) karšto vandens įmonių informacija apie veiklos sąnaudas, sistemų eksploatavimą, modernizavimą, plėtrą, investicijas į sistemos plėtrą, kainų ir tarifų struktūrą, paslaugų teikimo sąlygas yra vieša. To paties įstatymo 30 str. 13 d. 8 p. nustato, kad licencijos turėtojas privalo apie licencijuojamos veiklos sąlygas informuoti ir konsultuoti vartotojus teisės aktų nustatyta tvarka, sąlygomis ir mastu.

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, 365 p. (2009-12-22 Nr. 1-255 redakcija) nustatyta, kad Šilumos tiekėjai, kuriems iki 2009 m. liepos 1 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ar savivaldybių tarybos nenustatė karšto vandens kainos, iki 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuoja ir viešai praneša apie atitinkamų institucijų nustatytas karšto vandens kainas bei atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų mokestį. Palyginimui pateikia apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamąjį vandenį – geriamojo vandens tiekėjas, kainas bei nustatytus papildomus mokesčius. Šilumos tiekėjas informuoja apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie pagal šių Taisyklių nuostatas yra pasiūlę, pakartotinai pasiūlo, o tie šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie nebuvo pasiūlę, ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. pasiūlo buitiniams karšto vandens vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo. Buitiniai vandens vartotojai ne vėliau kaip iki 2010 m. balandžio 1 d. teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 1, 3 punktai) nustatyta tvarka priima sprendimą dėl pasiūlymo priimtinumo ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. apie priimtą sprendimą raštu informuoja šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėją. Nuo 2010 m. gegužės 1d., iki kol buitiniai karšto vandens vartotojai nesudarys karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, karšto vandens tiekėjui ir buitiniams karšto vandens vartotojams taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų (Taisyklių 10 priedas) nuostatos.

ATPK 99³ str. 1 d. nustato, kad energijos išteklių ar energijos perdavimo, paskirstymo, laikymo, tiekimo tvarkos pažeidimas, energijos išteklių ir energijos tiekimo sistemos balansavimo ir prisijungimo prie jos tvarkos pažeidimas, reguliuojamų tarifų ar (ir) kainų taikymo pažeidimas, ne laiku atnaujintas privalomasis draudimas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų energetikos veiklos skaidrumo reikalavimų nesilaikymas, įpareigojimų teikti privalomas paslaugas nevykdymas, vertimasis energetikos veikla neturint licencijos tokiai veiklai ar licencijoje nurodytų reikalavimų nesilaikymas, nesuteikimas teisės pasinaudoti energijos išteklių ar energijos perdavimo ar paskirstymo sistema (tinklais) – užtraukia įspėjimą arba baudą pareigūnams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Litesko” atstovas D. Ž. yra tinkamas galimo administracinio teisės pažeidimo subjektas (II tomas, b. l. 23, b. l. 25-26). Byloje taip pat neginčijama aplinkybė, kad D. Ž., atstovaudamas UAB „Litesko”, 2010-01-29 leidinio „Lietuvos rytas” skelbimų skiltyje, viešai paskelbė pranešimą vartotojams “Dėl pasiūlymo apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo”, kuriame nurodė, kad vykdydama LR šilumos ūkio įstatymo bei 2009-12-22 Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymo Nr. 1-255 redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, UAB “Litesko” informuoja dėl buitiniams karšto vandens vartotojams teikiamo pasiūlymo apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo. Pagal Taisyklių 365 p., šilumos tiekėjai apskaičiuoja ir viešai praneša apie atitinkamų institucijų nustatytas karšto vandens kainas bei atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Palyginimui pateikia Apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamąjį vandenį – geriamojo vandens tiekėjas, kainas bei nustatytus papildomus mokesčius. Šilumos tiekėjas informuoja apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą. Šilumos ir (ar) karto vandens tiekėjai ne vėliau kaip iki 2010-02-01 pasiūlo buitiniams karšto vandens vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo. Buitiniai vandens vartotojai ne vėliau kaip iki 2010-04-01 LR CK ir LR šilumos ūkio įstatymo nustatyta tvarka priima sprendimą dėl pasiūlymo priimtinumo ir ne vėliau kaip iki 2010-05-01 apie priimtą sprendimą raštu informuoja šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėją. Pagal LR šilumos ūkio įstatymo 2 str. 2 dalį yra nustatyti trys galimi karšto vandens vartotojų apsirūpinimo karštu vandeniu būdai: 1) centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo, arba 2) šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo, arba 3) individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje (bute), naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros. Tais atvejais, kai daugiabučių namų karšto vandens vartotojai karšto vandens neruošia individualiai, o apsirūpina juo centralizuotai, yra galimi du apsirūpinimo karštu vandeniu būdai - su papildomo tarpininko-karšto vandens tiekėjo- dalyvavimu (1-asis būdas) ir be jo (2-asis būdas). Iki įsakymu nustatytos pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. 2010 metų gegužės 1 dienos, šiuo metu miesto/gyvenvietės vartotojų atžvilgiu faktiškai yra taikomas 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, kadangi gyventojai moka tik už dvi sudedamąsias karšto vandens dalis - šaltą geriamąjį vandenį (su nuotekomis) ir šilumą, reikalingą jam pašildyti (karštam vandeniui paruošti). Nuo 2010 m. gegužės 1 d., iki kol buitiniai karšto vandens vartotojai nesudarys karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, karšto vandens tiekėjui ir buitiniams karšto vandens vartotojams bus taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų (Taisyklių 10 priedas) nuostatos. Karštas vanduo, kaip kompleksinis produktas, bus parduodamas pagal teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotas ir viešai paskelbtas karšto vandens kainas (kainų dedamąsias). Atitinkamai, karšto vandens vartotojams, nepranešusiems apie daugiabučio namo vartotojų priimtą sprendimą nesudaryti karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ir nekeisti esamo apsirūpinimo karštu būdo (be papildomo tarpininko - karšto vandens tiekėjo dalyvavimo), iki šiol buvusi tvarka bus keičiama 1-uoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdu (su papildomu tarpininku - karšto vandens tiekėju UAB „Litesko”). Naujo (1-ojo) apsirūpinimo karštu vandeniu būdo taikymui pradėti atitinkamų institucijų nustatytos (ar pateiktos nustatyti) karšto vandens kainos bei atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiai, taip pat palyginimui pateiktos esamo (2-ojo) apsirūpinimo karštu vandeniu būdo taikomos šilumos, geriamojo vandens kainos ir mokesčiai yra viešai skelbiami UAB „Litesko" interneto tinklapyje http://www.litesko.lt/kainu palyginimas.php. Ši informacija taip pat yra teikiama žemiau nurodytuose UAB „Litesko” filialuose (klientų aptarnavimo padaliniuose). Dėl esamo (2-ojo) apsirūpinimo karštu vandeniu būdo patvirtinimo arba naujo (1-ojo) būdo pasirinkimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimui, daugiabučio namo savininkų sprendimui priimti (susirinkimui ar balsavimui raštu organizuoti), reikalinga kreiptis į savo namo bendriją, jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotą asmenį arba savivaldybės paskirtą administratorių. Taip pat pranešime nurodyti UAB „Litesko” filialai (informavimui apie priimtą sprendimą dėl esamo (2-ojo) apsirūpinimo karštu vandeniu būdo patvirtinimo, arba dėl naujo (1-ojo) būdo pasirinkimo sudarant karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis) (I tomas. b. 1. 30-31, II tomas, b. 1. 4).

Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2010-02-10 raštu Nr. (7.3-09)-3-316 „Dėl UAB „Vilniaus energija”, UAB „Litesko”, AB „Kauno energija” 2010 m. sausio mėnesio pranešimų atitikimo Lietuvos Respublikos teisės aktams”, informavo Komisiją, kad 2010-01-29 UAB „Litesko” „Lietuvos ryto” dienraščio skelbimų skiltyje <...> pranešimu išplatino pranešimus dėl apsirūpinimo karštu vandeniu. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, susipažinusi su pranešimų tekstais, prašė Komisijos: 1) įvertinti, ar šių įmonių išplatinta informacija (pranešimų forma, turinys bei pateiktos informacijos pakankamumas ir pobūdis) atitinka visus Taisyklių 365 punkte nustatytus reikalavimus; 2) įvertinti ir nustatyti, ar minėtos įmonės, teikdamos tokio pobūdžio ir apimties informaciją, nepažeidė Šilumos ūkio įstatyme ir Taisyklėse nustatytų licencijuojamos veiklos sąlygų; 3) nustačius minėtus (galimus) licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimus, informuoti Energetikos ministeriją apie tai, kokių sankcijų buvo imtasi ar numatoma imtis, kad ateityje būtų užtikrintas tinkamas Šilumos ūkio įstatymo bei kitų teisės aktų. reglamentuojančių šilumos tiekimo veiklą, vykdymas (II tomas, b. 1. 5). Komisija 2010-03-09 raštu Nr. R2-350 „Dėl UAB „Vilniaus energija”,UAB „Litesko”,UAB „Kauno energija” 2010 m. sausio mėn. Pranešimų atitikimo Lietuvos Respublikos teisės aktams” informavo Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kad nors įmonės formaliai įvykdė vartotojų informavimo reikalavimus, numatytus Vartojimo taisyklėse, tačiau Pranešimai galimai pažeidžia Vartotojų teisių apsaugos įstatyme įtvirtintą sąžiningos verslo praktikos principą bei vartotojo teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją. Dėl to pagal kompetenciją persiuntė Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai Pranešimus, prašydama išnagrinėti, ar jie atitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo reikalavimus (II tomas, b. 1. 10-12).

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010-03-26 rašte Nr. 4-2514 Komisijai nurodė, kad ji teisės aktų nėra įgaliota vertinti ir kontroliuoti licencijuojamų šilumos tiekimo įmonių veiklą, tačiau, susipažinusi su UAB „Vilniaus energija”, UAB „Litesko”, AB „Kauno energija”, AB „Klaipėdos energija” išplatintais pranešimais ir teikdama tarnybos specialistų nuomonę, sutinka su Komisijos pozicija, kad šiuose pranešimuose pateikta informacija nėra objektyvi ir joje nėra pateikta reikšmingų aplinkybių, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti teisingą sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo. Pažymėjo, kad tarnybos nuomone, siekiant, kad buitiniams šilumos vartotojams būtų pateikta teisinga ir objektyvi bei vidutiniam vartotojui suprantama informacija, tikslinga svarstyti galimybę dalyvaujant suinteresuotoms institucijoms teisės aktuose nustatyti aiškią ir nedviprasmišką esminę informaciją, kuri privalo būti teikiama vartotojams. Tai padėtų išvengti galimybės tiekėjams savaip interpretuoti jiems įtvirtintų pareigų turinį ir apimtį. Tik turint aiškiai ir suprantamai teisės aktuose nustatytus vartotojams teikiamos informacijos turinio reikalavimus galima būtų imtis priemonių dėl tiekėjų veiklos vertinimo ir atitikimo sąžiningos verslo praktikos principams. Taip pat nurodė, kad tarnybos nuomone, Komisijai Šilumos ūkio įstatymas suteikia teisę vykdyti šilumos tiekėjų licencijuojamos veiklos, tarp jų ir tiekėjų veiklos vykdant vartotojų informavimą ir konsultavimą, kontrolę siekiant priversti šilumos tiekėjus tinkamai vykdyti jiems Taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatytas pareigas. Atsižvelgdama į tai, jog kartu su įvairių šalies šilumos tiekėjų sąskaitomis 2009 m. birželio men. buvo išplatinti pranešimai ir siūlymai buitiniams šilumos vartotojams pasirinkti karštu vandeniu apsirūpinimo būdą ir pasirašyti naujas sutartis dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, bei vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo suteikta teise kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, tarnyba kreipėsi į šilumos tiekimo įmones ir paprašė pateikti kopijas sutarčių, kurios bus teikiamos buitiniams vartotojams pasirašyti dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo. Gauti sutarčių projektai šiuo metu yra nagrinėjami nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu (II tomas, b. 1. 19-20).

Pažymėtina, kad pagrindinis dokumentas, nustatantis vartotojų informavimo tvarką, apimtį, pagrindinius informavimo turinio reikalavimus, yra Vartojimo taisyklės, kurių 365 p. (2009-12-22 įsakymo Nr. 1-255 redakcija) nustatyta, kokią informaciją šilumos tiekėjai privalo pateikti vartotojams apie karšto vandens tiekimo paslaugas, t. y. iki 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuoja ir viešai praneša apie atitinkamų institucijų nustatytas karšto vandens kainas bei atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų mokestį. Palyginimui pateikia apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamąjį vandenį – geriamojo vandens tiekėjas, kainas bei nustatytus papildomus mokesčius. Šilumos tiekėjas informuoja apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą. <…>.

Komisija kaltinimą D. Ž. iš esmės grindžia tuo, kad jis neinformavo vartotojų apie Vartojimo taisyklių 365 p. numatytas kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą, kita Vartojimo taisyklėse nustatyta skelbtina informacija, ką pripažįsta ir pati Komisija, yra paskelbta tinkamai.

Pažymėtina, kad nei Vartojimo taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato, kokios aplinkybės Vartojimo taisyklių 365 p. prasme laikytinos „kitomis esminėmis“, atitinkamai – apie kurias aplinkybes, be aiškiai nurodytų, šilumos tiekėjas privalo informuoti vartotojus. Šią aplinkybę patvirtina ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010-03-26 rašte Nr. 4-2514 Komisijai, kuriame nurodo, kad siekiant, kad buitiniams šilumos vartotojams būtų pateikta teisinga ir objektyvi bei vidutiniam vartotojui suprantama informacija, tikslinga svarstyti galimybę dalyvaujant suinteresuotoms institucijoms teisės aktuose nustatyti aiškią ir nedviprasmišką esminę informaciją, kuri privalo būti teikiama vartotojams. Tai padėtų išvengti galimybės tiekėjams savaip interpretuoti jiems įtvirtintų pareigų turinį ir apimtį. Tik turint aiškiai ir suprantamai teisės aktuose nustatytus vartotojams teikiamos informacijos turinio reikalavimus galima būtų imtis priemonių dėl tiekėjų veiklos vertinimo ir atitikimo sąžiningos verslo praktikos principams.

Įvertinus Informacinio pranešimo turinį, darytina išvada, kad jis iš esmės atitinka Vartojimo taisyklių 365 p. nustatytus vartotojams skelbtinos informacijos turiniui keliamus reikalavimus. Teisės aktuose nesant nustatytiems aiškiai apibrėžtiems reikalavimams vartotojams teikiamos informacijos turiniui, negalima teigti, kad UAB „Litesko“ netinkamai įvykdė prievolę informuoti vartotojus, t. y. nepateikė informacijos apie „kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą“: esminei informacijai, susijusiai su galimais apsirūpinimo karštu vandeniu būdais, esant pateiktai, papildoma arba kita informacija, esant poreikiui, galima tik papildyti arba detalizuoti esminę informaciją, tačiau tokio papildymo ar detalizavimo ribos turėtų būti aiškios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad vienas iš visuotinai pripažintų teisės principų draudžia plečiamai aiškinti administracinę atsakomybę nustatančias teisės normas ir taikyti administracinę atsakomybę plačiau negu ją numatė įstatymų leidėjas (2006-09-22 nutartis adm. byloje Nr. N3- 1004-06 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, nesant tokio pobūdžio informacijos skelbimą detalizuojančių, išaiškinančių bei Vartojimo taisyklių 365 p. įvykdymą užtikrinančių teisės aktų, Komisija neturi teisės įstatymuose bei Vartojimo taisyklių 365 p. suformuluotų reikalavimų aiškinti plačiau nei tai numatyta pačiuose teisės aktuose.

ATPK 7 str. numato, kad niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip, kaip įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma griežtai laikantis teisėtumo. Tam įgalioti pareigūnai taiko administracinio poveikio priemones jų kompetencijos ribose, tiksliai pagal įstatymus. Pagal ATPK 9 str. administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė nusižengimo padarymu (ATPK 284 str. 1 d.). Viešosios teisės šakose (tame tarpe ir administracinėje teisėje) taikomas principas – visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl netgi pripažinus, kad vartotojai apie Vartojimo taisyklių 365 p. numatytas „kitas esmines aplinkybes“ nebuvo tinkami informuoti, D. Ž. kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, esant neaiškiam teisiniam šio klausimo reglamentavimui, nėra.

ATPK 250 str. 1 d. 1 p. numato, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Atsižvelgiant į tai, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-04-23 nutarimas Nr. K2-05, kuriuo D. Ž. už pažeidimo, numatyto ATPK 99³ str. 1 d., padarymą paskirta 1000 Lt bauda, panaikinamas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 123 str., 124 str. 1 d. 2 p., 3 ir 4 d., 128 str., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. Ž. skundą tenkinti.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-04-23 nutarimą Nr. K2-05, kuriuo D. Ž. už pažeidimo, numatyto ATPK 99³ str. 1 d., padarymą paskirta 1000 Lt bauda, panaikinti ir administracinę bylą D. Ž. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas per 10 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.