- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- N-62-1914-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00696-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo D. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Institucija, Komisija) 2010 m. balandžio 23 d. nutarimu pripažino D. Ž. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 99³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir skyrė jam 1000 litų baudą ir pasiūlė imtis priemonių, kad būtų pašalinti teisės aktuose numatyti energetikos veiklos skaidrumo reikalavimo pažeidimai, pakartotinai informuoti vartotojus, įvertinant Komisijos nustatytas aplinkybes, bei įpareigoti per vieną mėnesį nuo šio pasiūlymo pranešti, kokių veiksmų imtasi. Nuobauda skirta už tai, kad D. Ž., būdamas UAB „Litesko“ teisės direktorius, vykdydamas Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnyje bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (toliau – ir Taisyklės) 365 punkte nustatytus įpareigojimus, 2010 m. sausio 29 d. leidinio „Lietuvos rytas“ skelbimų skiltyje viešai paskelbdamas pranešimą vartotojams „Dėl pasiūlymo apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo“ (toliau – ir Pranešimas), tačiau nepateikdamas visos esminės informacijos, kuria remdamasis vidutinis vartotojas galėtų priimti tinkamą sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, teikdamas informaciją tendencingai, neobjektyviai, neaiškiai, nepilnai ir nevisapusiškai, neatskleisdamas esminių sąlygų, būtinų vidutiniam vartotojui priimti sprendimą, pažeidė teisės aktuose nustatytus energetikos veiklos skaidrumo reikalavimus, sudarė sąlygas vartotojui priimti sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, tokiu būdu pažeisdamas vartotojo teisę gauti aiškią, suprantamą, teisingą ir išsamią informaciją. Pareiga informuoti vartotojus apie institucijų nustatytas karšto vandens kainas bei atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, palyginimui pateikti apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamąjį vandenį – geriamojo vandens tiekėjas, kainas bei nustatytus papildomus mokesčius, informuoti apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą, pasiūlyti buitiniams karšto vandens vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo, numatyta šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams. Pareiga informuoti vartotoją prekės ar paslaugos teikėjui įtvirtinta tiek bendruosiuose (CK 6.163 str. 4 d., Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.), tiek energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (Energetikos įstatymo 19 str. 4 d., Šilumos ūkio įstatymo 22 str., 30 str. 13 d. 8 p., Vartojimo taisyklių 365 p.). Taisyklių 365 punktas šilumos tiekėją įpareigoja informuoti vartotoją ne tik apie institucijų nustatytas karšto vandens kainas bei atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, palyginimui pateikti apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamąjį vandenį – geriamojo vandens tiekėjas, kainas bei nustatytus papildomus mokesčius – Taisyklių 365 punkte nustatyta pareiga šilumos tiekėjui informuoti vartotoją ir apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo.
Šalies argumentai
D. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Institucijos nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu pareiškėjo skundą tenkino – Institucijos nutarimą panaikino ir bylą nutraukė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarimą ir priimti naują sprendimą – Komisijos nutarimą palikti nepakeistą. Institucijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Taisyklių 365 punkto formuluotei esant abstrakčiai, nedetalizuotai, kaip turėtų būti suprantamos esminės aplinkybės, atsakomybės taikymas Institucijai pareiškus subjektyvią nuomonę, negali būti traktuotinas kaip pateisinamas. Institucijos vertinimu, nesant įstatymo leidėjo išreikštai detalizuotai valiai, tačiau esant įstatymų leidėjo valiai pavesti Komisijai funkciją vertinti, ar šilumos tiekėjas laikosi energetikos veiklos skaidrumo reikalavimų, Komisija turi teisę spręsti, kokias aplinkybes laikyti esminėmis. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose Nr. N575-2084/2009, N575-2082/2009, kuriose teismas išaiškino sąvokų „žmogaus orumas“ ir „visuomeninė dorovė“ turinį. Be to, teismas pagal bylos duomenų ir fakto aplinkybių vertinimo kriterijus privalėjo padaryti motyvuotą išvadą ir nustatyti, ar Komisija pagrįstai pripažino neatskleistas/netinkamai atskleistas aplinkybes esminėmis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar Komisijos nutarime nurodytos aplinkybės yra esminės, t. y. nevertino, ar Komisija pagrįstai minėtas aplinkybes pripažino esminėmis, nors tą privalėjo padaryti. Atkreipia dėmesį, kad Pranešime dėstomos informacijos pagrindinė ašis buvo paslaugų kaina, tačiau neatskleista, tendencingai, neskaidriai atskleista informacija, turinti įtakos mokėjimams už karštą vandenį, t. y. karšto vandens paslaugos kaip visumos kainai: nepateikta informacija, kad atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis nėra galutinis ir gali keistis priklausomai nuo savivaldybės priimto sprendimo; nepateikta informacija, jog atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančiam subjektui; nepateikta esminė informacija apie apsirūpinimo karštu vandeniu su karšto vandens tiekėju ir be karšto vandens tiekėjo skirtumus; nepateikta informacija apie sąskaitų skirtumą dėl „gyvatuko“ mokesčio stabilumo, kai yra karšto vandens tiekėjas ir dėl galimų pokyčių, kai jo nėra. Institucijos nuomone, ši informacija yra esminė ir daro lemiamą įtaką vartotojui, kuris renkasi, kokį sprendimą jam priimti. Atkreipia dėmesį, kad informacija klaidinančia gali būti pripažįstama ne tik tada, kai yra nustatomas klaidinimo faktas, bet ir tada, kai yra nustatoma klaidinimo tikimybė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
D. Ž. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 99³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad UAB „Litesko“ išplatintame Pranešime nepateikė visos esminės informacijos, kuria remdamasis vidutinis vartotojas galėtų priimti tinkamą sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, teikdamas informaciją tendencingai, neobjektyviai, neaiškiai, nepilnai ir nevisapusiškai, neatskleisdamas esminių sąlygų, būtinų vidutiniam vartotojui priimti sprendimą, pažeidė teisės aktuose nustatytus energetikos veiklos skaidrumo reikalavimus, sudarė sąlygas vartotojui priimti sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, tokiu būdu pažeisdamas vartotojo teisę gauti aiškią, suprantamą, teisingą ir išsamią informaciją. Formuluojant D. Ž. kaltinimą, nurodyta, jog jo veika pažeidė CK 6.163 straipsnio 4 dalį (šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti), EĮ 19 straipsnį (Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos joms pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę gauti iš energetikos įmonių reikiamą informaciją. Energetikos įmonės nustatyta tvarka ir mastu teikia informaciją valstybės, savivaldybių institucijoms, įstaigoms, atitinkamoms asociacijoms ir trečiosioms šalims), VTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą (vartotojai turi teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas), ŠŪĮ 22 straipsnį (šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai informuoja vartotojus apie teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainas, prijungimo prie sistemų kainas bei sąlygas ir numatomus sutarčių sąlygų pakeitimus (1 d.); šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai bei šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyti nepriklausomi šilumos gamintojai kasmet viešai informuoja vartotojus apie nustatytas šilumos bei karšto vandens kainų dedamąsias. Kainų dedamosios įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos (2 d.); keičiantis šilumos ir (ar) karšto vandens kainoms, šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai bei šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyti nepriklausomi šilumos gamintojai iki mėnesio 25 dienos viešai informuoja vartotojus, savivaldybes bei Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją apie apskaičiuotas šilumos ir karšto vandens kainas. Šilumos ir karšto vandens kainos įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos (3 d.); šilumos ir (ar) karšto vandens įmonių informacija apie veiklos sąnaudas, sistemų eksploatavimą, modernizavimą, plėtrą, investicijas į sistemos plėtrą, kainų ir tarifų struktūrą, paslaugų teikimo sąlygas yra vieša (4 d.)), 30 straipsnio 13 dalies 8 punktą (licencijos turėtojas privalo informuoti ir konsultuoti vartotojus teisės aktų nustatyta tvarka, sąlygomis ir mastu) ir Taisyklių 365 punktą (Šilumos tiekėjai, kuriems iki 2009 m. liepos 1 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ar savivaldybių tarybos nenustatė karšto vandens kainos, iki 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuoja ir viešai praneša apie atitinkamų institucijų nustatytas karšto vandens kainas bei atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų mokestį. Palyginimui pateikia apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, kai šilumos tiekėjas tiekia šilumą, o geriamąjį vandenį – geriamojo vandens tiekėjas, kainas bei nustatytus papildomus mokesčius. Šilumos tiekėjas informuoja apie kitas esmines aplinkybes, kuriomis remdamasis vartotojas galėtų priimti sprendimą. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie pagal šių Taisyklių nuostatas yra pasiūlę, pakartotinai pasiūlo, o tie šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie nebuvo pasiūlę, ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. pasiūlo buitiniams karšto vandens vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Buitiniai vandens vartotojai ne vėliau kaip iki 2010 m. balandžio 1 d. teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 1, 3 punktai) nustatyta tvarka priima sprendimą dėl pasiūlymo priimtinumo ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. apie priimtą sprendimą raštu informuoja šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėją. Nuo 2010 m. gegužės 1d., iki kol buitiniai karšto vandens vartotojai nesudarys karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, karšto vandens tiekėjui ir buitiniams karšto vandens vartotojams taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų (Taisyklių 10 priedas) nuostatos).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis reglamentavimas turi būti aiškus, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. N12-150/2004). Toks aiškinimas iš esmės atitinka bendrąjį baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje teigiama, kad baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Pastarasis reikalavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomas įvykdytu, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jei reikalinga, teismų praktikoje pateikiamo jos aiškinimo, gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam baudžiamąją atsakomybę (Administracinių teismų praktika Nr. 10, 74 p., administracinė byla Nr. N6-1313/2006). Teisinė atsakomybė, kylanti taikant ATPK, savo pobūdžiu yra, be kita ko, ir baudžiamoji. Taigi šios atsakomybės rūšiai su tam tikrais pakeitimais taikytini baudžiamojoje teisėje galiojantys principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad plečiamai aiškinti teisės aktų ir taikyti administracinę atsakomybę plačiau, negu ją numatė įstatymų leidėjas, negalima (pvz., administracinė byla Nr. N7-1148/2004).
Nagrinėjamoje byloje D. Ž. iš esmės kaltinamas tuo, jog Pranešimuose nenurodė kitų esminių aplinkybių, kaip to reikalauja Taisyklių 365 punktas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad tokia sąvoka teisės aktuose nėra išaiškinta, ji yra bendro pobūdžio, abstrakti, todėl daryti vienareikšmiškos išvados, kurios aplinkybės laikytinos esminėmis, kurios ne – negalima. Tai yra vertinamojo pobūdžio sąvoka, kurios turinys nėra aiškiai apibrėžtas, todėl nesant detalesnio jos apibūdinimo, negalima reikalauti, jog asmenys vykdytų aiškiai neapibūdintus įpareigojimus. Vien aplinkybė, jog Komisija formuluodama kaltinimą išdėstė savo poziciją, kurios aplinkybės turėtų būti laikomos esminėmis, neleidžia reikalauti iš teisinio santykio dalyvių atitinkamo elgesio. Atkreiptinas dėmesys, formuluodama kaltinimą, Komisija prie esminių aplinkybių priskyrė tokią informaciją, kurios tikrumas apskritai nėra patikrintas – pvz., kad savivaldybei priėmus sprendimą, atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis gali keistis (protokolo 4.3 punktas). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Institucijos apeliaciniame skunde nurodomos Vyriausiojo administracinio teismo nutartys nėra reikšmingos nagrinėjamajai bylai, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Be to, teisėjų kolegija, išanalizavusi Pranešimo turinį, negali daryti vienareikšmiškos išvados ir dėl galimo vartotojų klaidinimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą. Keisti ar naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarimą ir tenkinti Institucijos apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą D. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.