Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Dunitas“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB ,,Dunitas“, ir Bendrovė) su skundu (b. l. 1–9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2014 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. S-129 (7-78/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 69-33, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2014 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-323-4172 dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų, arba skundą tenkinti iš dalies – pakeisti sprendimus, sumažinant pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigius.

Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė inicijavo ginčą dėl jos prašymo netenkinimo atleisti nuo 57 125 Lt PVM delspinigių, susidariusių patikslinus PVM deklaracijas. Delspinigiai apskaičiuoti Bendrovei pašalinus trūkumus, nustatytus Vilniaus AVMI 2013 m. lapkričio 21 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-448/-KD-2156, t. y. patikslinus 2009 m. liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėn. PVM deklaracijas ir į jas įtraukus atliktų statybos darbų PVM apmokestinamąją vertę 541 536 Lt bei 137 649 Lt pardavimo PVM. Bendrovė už statybos darbus išrašė PVM sąskaitas faktūras, jas pateikė paslaugų pirkėjui, tačiau dėl statybos darbų užsakovo veiksmų 137 649 Lt pardavimo PVM nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Patikslinus 2009 m. liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėn. PVM deklaracijas ir į jas įtraukus mokėtiną į biudžetą 137 649 Lt PVM, buvo apskaičiuota 57 125 Lt PVM delspinigių. Tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija išnagrinėjo Bendrovės prašymą ir skundus, tačiau jos argumentus dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų įvertino kaip nepagrindžiančius pareiškėjo teisės būti atleistam nuo delspinigių. Centrinis mokesčių administratorius sprendime konstatavo, kad nenustatyta aplinkybių, kurios sudaro pagrindą atleisti UAB „Dunitas“ nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. VMI prie FM patikrinimo pažymoje nurodė, jog Bendrovė nepateikė įrodymų, kad jos verslo partneriai piktybiškai nevykdė iš sandorio kylančių įsipareigojimų. Ši aplinkybė, pasak pareiškėjo, neatitinka tikrovės, kadangi mokesčių administratorius patikrinimo pažymoje nurodo, jog Bendrovė 2010 m. gegužės 12 d. pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl skolos ir delspinigių 383 347,42 Lt. Tai reiškia, kad centrinis mokesčių administratorius, kaip ir pareiškėjo prašymą dėl PVM delspinigių nagrinėjusi Vilniaus AVMI, vertindama MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atleidimo nuo delspinigių pagrindus, neįsigilino į faktines tarp UAB „Dunitas“ ir jos kontrahento „KAYI Construction“ (toliau – ir užsakovas) susiklosčiusias aplinkybes, šalių sudarytos statybos darbų sutarties vykdymo eigą, į statybos rangos teisinių santykių specifiką ir nepagrįstai nevertino pareiškėjo ir kontrahento veiksmų mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo sąžiningumo aspektu. Pareiškėjo teigimu, teise piktnaudžiavo ne jis, o „KAYI Construction“. Pažymėjo, kad operatyvinis patikrinimas įmonėje buvo pradėtas po to, kai paaiškėjo, jog kontrahentas neteisėtai, nesumokėjęs už atliktus statybos darbus pareiškėjui, įskaitant ir PVM, kreipėsi į VMI prie FM, nepagrįstai siekdamas susigrąžinti šį mokestį. UAB „Dunitas“ pagal 2009 m. liepos 3 d. statybos darbų sutartį įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atlikti sutartyje nurodytus statybos darbus, o KAYI Construction įsipareigojo laikantis tvarkos ir sąlygų, numatytų sutartyje, priimti tinkamai atliktus darbus ir atsiskaityti pagal nustatytus įkainius. Sutartyje šalys numatė, jog užsakovas rangovui mokės kiekvieną mėnesį už faktiškai atliktus darbus. Pradėjus vykdyti sutartį, kiekvieno mėnesio pabaigoje užsakovui būdavo pateikiami einamojo mėnesio atliktų darbų aktai, pažymos apie atliktų darbų vertę bei PVM sąskaitos faktūros, atitinkančios atliktų darbų aktus, tačiau nei vienas iš pateiktų dokumentų užsakovo nebuvo pasirašytas ir grąžintas – šią aplinkybę taip pat patvirtino ir mokesčių administratorius operatyvaus patikrinimo pažymoje. Nepaisant daugkartinių raginimų žodžiu bei elektroniniais laiškais priimti UAB „Dunitas“ atliktus darbus ir patvirtinti tai savo parašais, iš „KAYI Construction“ jokių atsakymų nesulaukta iki 2010 m. balandžio 1 d., kuomet direktorius atsiuntė atsakymą, kuriame nurodė, kad UAB „Dunitas“ apmokėjimas už atliktus darbus nepriklauso, nes darbai dar nepriimti, dėl to, jog neva pati bendrovė delsia juos priduoti. Minėtame laiške išdėstyti „KAYI Construction“ teiginiai, pasak pareiškėjo, yra visiškai nepagrįsti, kadangi aplinkybės akivaizdžiai liudija, jog darbai tuo metu faktiškai buvo užbaigti, o UAB „Dunitas“ buvo pasiruošus darbus perduoti užsakovui. Pareiškėjas tvirtino, jog užsakovas piktybiškai vengė priimti bendrovės darbus. Objektyvių ir pagrįstų kliūčių priimti atliktus darbus neįvardijo ir pats užsakovas savo raštuose. Darbų priėmimas, pasak pareiškėjo, turi esminę reikšmę dėl to, jog, susiklosčius aprašytai situacijai, UAB „Dunitas“ negalėjo būti laikoma suteikusia paslaugas, tuo pačiu ji negalėjo apskaičiuoti ir mokėtino PVM, kadangi neturėjo tikslios atliktų darbų vertės patvirtinimo. KAYI Construction, vengdama priimti bendrovės perduodamus darbus, neįvykdė savo, kaip užsakovo, pareigos. UAB „Dunitas“ įrengta danga buvo eksploatuojama nuo pat prekybos centro „Ozas“ atidarymo – 2009 m. rugpjūčio 20 d. Tai patvirtina, jog užsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti priimti bendrovės atliktų darbų. Tokiomis neteisėtomis priemonėmis užsakovas siekė išvengti ar atidėti atsiskaitymą su rangovu. „KAYI Construction“ neveikimas leido pareiškėjui manyti, jog pastaroji nesutinka su pačių darbų atlikimo/užbaigimo faktu. Pareiškėjas neturėjo pagrindo tikėtis, jog darbai ateityje bus priimti tokia apimtimi, kokia jie buvo įvertinti užsakovui pateikiamuose dokumentuose, todėl užsakovui išrašytų paskutinių PVM sąskaitų faktūrų ji neįtraukė į PVM deklaracijas, nes tikėjosi pateikti patikslintas deklaracijas, kai tik bendrovės darbai bus patvirtinti. Tačiau „KAYI Construction“ darbų atlikimo aktų ir toliau nepasirašė. Supratusi, jog išnaudojo visas galimybes išspręsti susiklosčiusią situaciją taikiai, 2010 m. pavasarį Bendrovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atliktus darbus ir priteisti už juos apmokėjimą. Iš centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo akivaizdu, kad jis nepripažino nuo UAB „Dunitas“ valios nepriklausančių atleidimo nuo delspinigių aplinkybių tik dėl to, kad byla buvo užbaigta taikos sutartimi. Taikos sutartimi Bendrovė įsipareigojo pašalinti darbų trūkumus, kurie buvo nustatyti taikos sutarties pasirašymo dieną. Pareiškėjo teigimu, 2009 metais negalėjo tinkamai ir tiksliai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM mokesčio ir to padaryti negalėjo ne dėl savo kaltės, o dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėjo manymu, prašymą atleisti nuo delspinigių centrinis mokesčių administratorius vertino visiškai formaliai, nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu. Pareiškėjas prašė, kad teismas vertindamas VMI prie FM sprendimo teisingumą ir delspinigių, kaip prievolės užtikrinimo būdo adekvatumą padarytam pažeidimui, atsižvelgtų ir į kitas reikšmingas aplinkybes. O būtent, į tai, kad atsakovas nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių, jog mokesčių mokėtojas visuomet sąžiningai vykdė ir vykdo MAĮ ir kituose įstatymuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas ir per visą gyvavimo laikotarpį (nuo 1997 metų) nei pačiai Bendrovei, nei jos vadovams nebuvo taikytos jokios sankcijos dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, mokesčių deklaravimo ir jų mokėjimo; operatyvaus patikrinimo metu Bendrovė visapusiškai bendradarbiavo su operatyvų patikrinimą atlikusiais pareigūnais, pateikė visą patikrinimui reikalingą informaciją, dėjo pastangas, kad būtų atskleistas tikrasis Bendrovės sudarytų sandorių turinys. UAB „Dunitas“ geranoriškai įvykdė visus pažymoje išdėstytus VMI prie FM siūlymus ir rekomendacijas, be to, ėmėsi priemonių ateityje išvengti galimų veiklos neatitikimų mokesčių įstatymams. Susidarę delspinigiai yra pakankamai didelė suma, galinti sudaryti Bendrovei finansinių sunkumų ir sukelti neigiamą poveikį Bendrovės vykdomai veiklai ateityje. Bendrovė savo teisę būti atleistai nuo delspinigių argumentavo ir MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintu principu, jog mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Bendrovės vertinimu, Komisija, spręsdama ginčą, taip pat privalėjo remtis iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylančiu protingumo ir teisingumo principu. Pareiškėjas nuolat aktyviai veikė, siekdamas gauti iš užsakovo darbų atlikimo aktus ir skolų suderinimus, teikė užsakovui reikalavimus dėl atlyginimo už atliktus darbus, įskaitant ir PVM. Nevilkindamas laiko, kreipėsi į teismą dėl atlyginimo pagal sutartį priteisimo. Pareiškėjas pavėluotai deklaravo ir sumokėjo 137 649 Lt PVM, todėl mokesčių administratoriaus sprendimu kaip kompensaciją valstybei turi sumokėti 57 125 Lt delspinigių, o tai sudaro 41,5 procentus pavėluotai sumokėtos mokesčio sumos. Toks santykis, pareiškėjo manymu, nėra adekvatus. PVM sąskaitose faktūrose nurodytos suteiktų paslaugų gautinos sumos yra pripažintinos 2009 metų apmokestinamomis pajamomis. Inspekcija neturėjo ir neturi pareiškėjui pretenzijų dėl apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo pelno mokesčio tikslais. Nuo 2010 m. turėjo vertintinus duomenis, tačiau operatyvų patikrinimą atliko tik 2013 metais. Bendrovės pateikti rašytiniai įrodymai mokesčių administratoriui patvirtina, kad ji pavėluotai deklaravo ir sumokėjo PVM ne dėl savo kaltės, o dėl to, jog užsakovas jai iki 2010 m. gegužės 12 d. nebuvo sumokėjęs už atliktus darbus 383 347,42 Lt, kuriuos sudarė ne tik darbų, bet ir Bendrovės sąskaita įsigytų statybos medžiagų bei panaudotų mechanizmų bei transporto priemonių kaina. Nors mokesčių administratoriaus reikalavimas sumokėti PVM yra teisingas ir pagrįstas, tačiau sprendimas, kurį patvirtino Komisija, neatitinka MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 96–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui pakartotiniam nagrinėjimui; arba nustačius, jog pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos gali būti ištaisytos negrąžinant bylos pakartotiniam nagrinėjimui: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti MGK 2014 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. S-129 (7-78/2014), kartu panaikinant VMI prie FM 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 69-33 bei Vilniaus AVMI 2014 m. vasario 6 d. sprendimą dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų Nr. (23.31- 08)-323-4172, arba skundą tenkinant iš dalies, pakeisti sprendimus, sumažinant PVM delspinigius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnyje ir 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų, kadangi sprendimas yra nemotyvuotas, jame nėra pasisakyta dėl esminių pareiškėjo reikalavimų ir argumentų pagrįstumo, taip pat argumentuotai nevertintas pareiškėjo skundžiamo MGK sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Teismo sprendimo aprašomojoje dalyje yra detaliai aprašyti pareiškėjo reikalavimai bei atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimai, tačiau motyvuojamoje dalyje šalių argumentai liko teisiškai neįvertinti. Teismas nevisapusiškai ir neatidžiai išnagrinėjo bylos duomenis, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

2. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų nėra aišku, kodėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo priskaičiuotų delspinigių jo nurodytais pagrindais. Kiek plačiau teismas analizavo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą atleidimo nuo delspinigių galimybę, nors šiuo pagrindu pareiškėjas pateiktame skunde nesirėmė. Pasisakydamas dėl atleidimo nuo delspinigių galimybės remiantis MAĮ straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, teismas paminėjo tik tai, kad dėl šios normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) jau yra suformavęs atitinkamą praktiką. Teismas sprendime nenurodė, kokia konkrečiai LVAT praktika šiuo atveju remtasi ir kodėl ji yra taikytina nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių remiantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nors šiuo atleidimo pagrindu skunde pareiškėjas nesirėmė, kadangi ši norma taikoma tik fiziniams asmenims. Tuo metu pareiškėjo išdėstytų argumentų dėl atleidimo nuo apskaičiuotų PVM delspinigių (ar bent jų sumažinimo) remiantis MAĮ 8 straipsniu teismas išvis neanalizavo. Teismo sprendimas akivaizdžiai neatitinka esminių konstitucinių imperatyvų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu (sprendimas yra be motyvų).

3. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo PVM delspinigių nebuvo atsižvelgta į šias esmines aplinkybes: 1. Užsakovas KAYI Construction piktybiškai nevykdė iš statybos darbų sutarties kylančių įsipareigojimų; 2. Kadangi sutartyje buvo numatyta tik apytikslė darbų vertė, o galutinė darbų vertė turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į faktiškai atliktus ir priimtus darbus, UAB „Dunitas“ neturėdama užsakovo pasirašytų dokumentų (darbų perdavimo-priėmimo aktų) negalėjo objektyviai nustatyti atliktų darbų vertės, tuo pačiu ji tuo metu negalėjo apskaičiuoti ir mokėtino PVM; 3. Atsisakęs priimti UAB „Dunitas“ išrašytas ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras, KAYI Construction, kaip vėliau paaiškėjo, šias sąskaitas dar 2009 m. įtraukė į apskaitą. Ši aplinkybė UAB „Dunitui“ tapo žinoma tik po to, kai Bendrovėje buvo pradėtas mokestinis patikrinimas (t. y. 2013 m. spalio 30 d.). Iki tol KAYI Construction kategoriškai neigė savo prievolę šias sąskaitas apmokėti, grįsdama neva netinkama suteiktų paslaugų (atliktų statybos darbų) kokybe. Visos šios aplinkybės yra svarbios tuo, jog jos parodo, kad 2009 metais UAB „Dunitas“ negalėjo tinkamai ir tiksliai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM mokesčio ne dėl savo kaltės, o dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių (dėl piktybiškų užsakovo veiksmų). Tuo pačiu šios aplinkybės parodo, jog žala biudžetui buvo padaryta ne UAB „Dunitas“ veiksmais, o nesąžiningu užsakovo elgesiu, kadangi užsakovas į atskaitą įtraukė PVM, kuris buvo apskaičiuotas Bendrovės pateiktose sąskaitose, nors šių sąskaitų užsakovas iš Bendrovės nepriėmė ir atsisakė jas apmokėti.

4. LVAT 2006 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-794/2006 nurodė, kad „sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise.“ Iš rašytinių įrodymų, pridedamų prie bylos, yra akivaizdu, kad teise piktnaudžiavo ne pareiškėjas, o KAYI Construction. Užsakovo nesąžiningumas, pasireiškiantis atliktų darbų priėmimo vengimu ir vengimu apmokėti už atliktus darbus, nėra ir negali būti priskiriamas prie įmonės verslo rizikos veiksnių, nes tokie veiksmai nėra įprastinė verslo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vieningai laikosi nuostatos, kad užsakovas turi pareigą priimti rangovo perduodamus darbus. KAYI Construction, vengdama priimti UAB „Dunitas“ perduodamą darbų rezultatą, neįvykdė savo, kaip užsakovo, esminės pareigos, be to, faktinės tarp šalių susiklosčiusios aplinkybės patvirtina, jog šios savo pareigos užsakovas nevykdė piktybiškai.

5. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 14 straipsnio 1 dalis nustato, jog prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. Pagal PVM įstatymo 79 straipsnio nuostatas, PVM mokėtojas įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą privalo įforminti PVM sąskaita faktūra. Įstatyme įtvirtintos formuluotės leidžia spręsti, jog apmokestinimo PVM momentas sietinas su ne vien su PVM sąskaitos faktūros išrašymo sąlyga, bet ir su faktiniu paslaugos atlikimu. Svarbu atkreipti dėmesį, jog PVM įstatymo 7 straipsnis nustato, jog paslaugos atlikimu, be kita ko, laikomi statybos darbai, įskaitant pastatyto naujo pastato ar statinio perdavimą užsakovui (statytojui). Iš šio straipsnio formuluotės matyti, jog statybos darbų vykdymo atveju paslaugos atlikimą įstatymų leidėjas sieja su statinio perdavimu užsakovui (statytojui). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas darbų rezultato perdavimas įforminamas priėmimo-perdavimo aktu, kuris nagrinėjamu atveju nebuvo sudarytas. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovės prašymą atleisti nuo delspinigių anksčiau vertinusios institucijos nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu.

6. MGK neteisingai supranta protingumo ir teisingumo principo turinį, aiškindama jį tik Bendrovės kaltės aspektu. Delspinigiai yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.), bet ne sankcija. Vadovaujantis LVAT formuojama praktika, delspinigiai, kaip prievolės užtikrinimo būdas, turi būti adekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama (LVAT 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2343/2011; 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2144/2011). LVAT 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-154/2014 pabrėžė, jog delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis. Taigi kompensacijos dydis, jos adekvatumas padarytam pažeidimui negali ir neturi būti suprantamas ir vertinamas vien kaltės buvimo ar nebuvimo matu. LVAT 2014 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-971/2014 delspinigius remdamasis teisingumo ir protingumo principu žymiai sumažino. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tam, kad remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais būtų konstatuotas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, yra pakankama, jog mokesčių mokėtojas būtų geranoriškai bendradarbiavęs su mokesčių administratoriumi, pasiūlius patikslinti PVM deklaracijas ir sumokėti mokestinę nepriemoką, būtų neskundęs mokesčių administratoriaus veiksmų, nors ir pavėluotai, sumokėjęs pagal patikslintas PVM deklaracijas papildomai apskaičiuotą PVM. Visos šios aplinkybės yra ir šioje byloje.

7. Įvertinus delspinigių kompensacinę funkciją ir LVAT konstatuotą mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės adekvatumo būtinumą, darytina išvada, kad delspinigių dydis šiuo konkrečiu atveju yra neadekvatus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos suteiktų paslaugų (atliktų darbų) gautinos sumos yra pripažintinos 2009 metų apmokestinamomis pajamomis. Taigi pelno mokesčio tikslais pajamų suma ir PVM tikslais apmokestinamosios paslaugų vertės sumos turi sutapti. Tačiau Inspekcija neturėjo ir neturi pareiškėjui jokių pretenzijų dėl apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo pelno mokesčio tikslais, tačiau jau nuo 2010 m. turėdama vertintinus duomenis operatyvų patikrinimą atliko tik 2013 metais. Todėl delspinigių dydžio adekvatumo padarytam pažeidimui klausimas turėtų būti vertinamas ir mokesčių administratoriaus veiksmų (neveikimo) aspektu. Mokesčių teisingumo principas yra neatsiejamas nuo MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Mokesčių administratorius savo veikloje privalo vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir minėtais kriterijais. Vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, privalo būti atliekamas mokestinis patikrinimas, nepažeidžiant mokesčio mokėtojų teisių (LVAT 2008 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-158/2008; 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-670/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-483/2009), vertinamas mokesčių mokėtojų sąžiningumas (2004 m. spalio 27 d. plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A11-355/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 6, 2004, p. 128-143). MAĮ 100 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Todėl teismas, remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais teisingumo bei protingumo kriterijais, gali atleisti Bendrovę nuo delspinigių ar jų dalies.