Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Gintautui Boreikai, advokatei Aldonai Birutei Jankevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Dunitas“ skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos (toliau VMI) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities VMI).

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja UAB „Dunitas“ skunde (b. l. ) nurodo, jog Mokestinių ginčų komisija prie LR Vyriausybės (toliau - Komisija) 2014-07-14 sprendimu Nr. S-129 (7-78/2014) (toliau - sprendimas) atmetė jos skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos (toliau – VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2014-04-14 sprendimo Nr. 69-33, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau - Inspekcija) 2014-02-06 sprendimas dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų Nr. (23.31-08)-323-4172 (toliau – Sprendimas dėl delspinigių).

Bendrovė inicijavo ginčą, gavusi Inspekcijos sprendimą dėl delspinigių, kuriuo Inspekcija netenkino jos prašymo atleisti nuo 54 578 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM) delspinigių, susidariusių patikslinus PVM deklaracijas. Delspinigiai apskaičiuoti Bendrovei pašalinus trūkumus, nustatytus Inspekcijos 2013-11-21 Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-448/-KD-2156, t. y. patikslinus 2009 m. liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesių PVM deklaracijas ir į jas įtraukus atliktų statybos darbų PVM apmokestinamąją vertę 541 536 Lt bei 137 649 Lt pardavimo PVM. Bendrovė už statybos darbus išrašė PVM sąskaitas-faktūras, jas pateikė paslaugų pirkėjui, tačiau dėl statybos darbų užsakovo veiksmų 137 649 Lt pardavimo PVM nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Patikslinus 2009 m. liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėn. PVM deklaracijas ir į jas įtraukus mokėtiną į biudžetą 137 649 Lt PVM, buvo apskaičiuota 57 125 Lt PVM delspinigių. Tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija išnagrinėjo Bendrovės prašymą ir skundus, tačiau jos argumentus dėl MAĮ 100 straipsnio 1 d. 1 ir 2 p. nurodytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų įvertino kaip nepagrindžiančius pareiškėjos teisės būti atleistai nuo delspinigių.

Centrinis mokesčių administratorius sprendime konstatavo, kad nenustatyta aplinkybių, kurios sudaro pagrindą atleisti UAB „Dunitas“ nuo delspinigių MAĮ 141 str. 1 d. 1 punkto pagrindu. VMI patikrinimo pažymoje nurodė, jog Bendrovė nepateikė įrodymų, kad jos verslo partneriai piktybiškai nevykdė iš sandorio kylančių įsipareigojimų. Ši aplinkybė, pasak pareiškėjos, neatitinka tikrovės, kadangi mokesčių administratorius patikrinimo pažymoje nurodo, jog bendrovė 2010-05-12 pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl skolos ir delspinigių 383 347,42 Lt. Tai reiškia, kad centrinis mokesčių administratorius, kaip ir pareiškėjos prašymą dėl PVM delspinigių nagrinėjusi Inspekcija, vertindama MAĮ 141 str. 1 d. įtvirtintus atleidimo nuo delspinigių pagrindus, neįsigilimo į faktines tarp UAB „Dunitas“ ir jos kontrahento „KAYI Construction“ (toliau - užsakovas) susiklosčiusias aplinkybes, šalių sudarytos Statybos darbų sutarties vykdymo eigą, į statybos rangos teisinių santykių specifiką ir nepagrįstai nevertino pareiškėjo ir kontrahento veiksmų mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo sąžiningumo aspektu.

Pareiškėja tvirtina, jog teise piktnaudžiavo ne ji, o „KAYI Construction“. Pažymi, kad operatyvinis patikrinimas įmonėje buvo pradėtas po to, kai paaiškėjo, jog kontrahentas neteisėtai, nesumokėjusi už atliktus statybos darbus pareiškėjai, įskaitant ir PVM, kreipėsi į VMI, nepagrįstai siekdama susigrąžinti šį mokestį. UAB „Dunitas“ pagal 2009-07-03 Statybos darbų sutartį įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atlikti sutartyje nurodytus statybos darbus, o KAYI Construction įsipareigojo laikantis tvarkos ir sąlygų, numatytų sutartyje, priimti tinkamai atliktus darbus ir atsiskaityti pagal nustatytus įkainius. Sutartyje šalys numatė, jog užsakovas rangovui mokės kiekvieną mėnesį už faktiškai atliktus darbus. Pradėjus vykdyti sutartį, kiekvieno mėnesio pabaigoje užsakovui būdavo pateikiami einamojo mėnesio atliktų darbų aktai, pažymos apie atliktų darbų vertę bei PVM sąskaitos faktūros, atitinkančios atliktų darbų aktus, tačiau nei vienas iš pateiktų dokumentų užsakovo nebuvo pasirašytas ir grąžintas – šią aplinkybę taip pat patvirtino ir mokesčių administratorius operatyvaus patikrinimo pažymoje. Nepaisant daugkartinių raginimų žodžiu bei elektroniniais laiškais, priimti UAB „Dunitas“ atliktus darbus ir patvirtinti tai savo parašais, iš „KAYI Construction“ jokių atsakymų nesulaukta iki 2010-04-01 dienos, kuomet direktorius atsiuntė atsakymą, kuriame nurodė, jog UAB „Dunitas“ apmokėjimas už atliktus darbus nepriklauso, nes darbai dar nepriimti, dėl to, jog neva pati bendrovė delsia juos priduoti. Minėtame laiške išdėstyti „KAYI Construction“ teiginiai, pasak pareiškėjos, yra visiškai nepagrįsti, kadangi aplinkybės akivaizdžiai liudija, jog darbai tuo metu faktiškai buvo užbaigti, o UAB „Dunitas“ buvo pasiruošus darbus perduoti užsakovui. Pareiškėja tvirtina, jog užsakovas piktybiškai vengė priimti bendrovės darbus. Objektyvių ir pagrįstų kliūčių priimti atliktus darbus neįvardijo ir pats užsakovas savo raštuose.

Darbų priėmimas, pasak pareiškėjos, turi esminę reikšmę dėl to, jog, susiklosčius aprašytai situacijai, UAB „Dunitas“ negalėjo būti laikoma suteikusia paslaugas, tuo pačiu, ji negalėjo apskaičiuoti ir mokėtino PVM, kadangi neturėjo tikslios atliktų darbų vertės patvirtinimo.

KAYI Construction, vengdama priimti bendrovės perduodamus darbus, neįvykdė savo, kaip užsakovo, pareigos. UAB „Dunitas" įrengta danga buvo eksploatuojama nuo pat prekybos centro „Ozas“ atidarymo 2009-08-20. Tai patvirtina, jog užsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti priimti bendrovės atliktų darbų. Tokiomis neteisėtomis priemonėmis užsakovas siekė išvengti ar atidėti atsiskaitymą su rangovu.

Sutartyje buvo numatyta tik apytikslė darbų vertė, o galutinė turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į faktiškai atliktus ir priimtus darbus, UAB „Dunitas“, neturėdama užsakovo pasirašytų dokumentų, negalėjo nustatyti atliktų darbų vertės, pagal kurią bus atliekami galutiniai atsiskaitymai ir mokamas PVM. „KAYI Construction“ neveikimas leido pareiškėjai manyti, jog pastaroji nesutinka su pačių darbų atlikimo/užbaigimo faktu. Pareiškėja neturėjo pagrindo tikėtis, jog darbai ateityje bus priimti tokia apimtimi, kokia jie buvo įvertinti užsakovui pateikiamuose dokumentuose, todėl užsakovui išrašytų paskutinių PVM sąskaitų faktūrų ji neįtraukė į PVM deklaracijas, nes tikėjosi pateikti patikslintas deklaracijas, kai tik bendrovės darbai bus patvirtinti. Tačiau „KAYI Construction“ darbų atlikimo aktų ir toliau nepasirašė. Supratusi, jog išnaudojo visas galimybes išspręsti susiklosčiusią situaciją taikiai, 2010 m. pavasarį bendrovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atliktus darbus ir priteisti už juos apmokėjimą.

Pasak pareiškėjos, iš centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo akivaizdu, kad jis nepripažino nuo UAB „Dunitas“ valios nepriklausančiomis atleidimo nuo delspinigių aplinkybių tik dėl to, kad byla buvo užbaigta taikos sutartimi. Taikos sutartimi Bendrovė įsipareigojo pašalinti darbų trūkumus, kurie buvo nustatyti taikos sutarties pasirašymo dieną. Bendrovė tvirtina, jog 2009 metais negalėjo tinkamai ir tiksliai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM mokesčio ir to padaryti negalėjo ne dėl savo kaltės, o dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjos manymu, prašymą atleisti nuo delspinigių centrinis mokesčių administratorius vertino visiškai formaliai, nesivadovavo turinio viršenybės prieš formą principu.

Pareiškėja prašo, kad teismas, vertindamas VMI sprendimo teisingumą ir delspinigių, kaip prievolės užtikrinimo būdo adekvatumą padarytam pažeidimui, atsižvelgtų ir į kitas reikšmingas aplinkybes. O būtent, į tai, kad atsakovė nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių, kad mokesčių mokėtojas visuomet sąžiningai vykdė ir vykdo MAĮ ir kituose įstatymuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas ir per visą gyvavimo laikotarpį (nuo 1997 metų), nei pačiai bendrovei, nei jos vadovams nebuvo taikytos jokios sankcijos dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, mokesčių deklaravimo ir jų mokėjimo; operatyvaus patikrinimo metu bendrovė visapusiškai bendradarbiavo su operatyvų patikrinimą atlikusiais VMI pareigūnais, pateikė visą patikrinimui reikalingą informaciją, dėjo pastangas, kad būtų atskleistas tikrasis bendrovės sudarytų sandorių turinys.

UAR „Dunitas“ aiškina, jog geranoriškai įvykdė visus pažymoje išdėstytus VMI siūlymus ir rekomendacijas, be to, ėmėsi priemonių ateityje išvengti galimų veiklos neatitikimų mokesčių įstatymams. Susidarę delspinigiai yra pakankamai didelė suma, galinti sudaryti bendrovei finansinių sunkumų ir sukelti neigiamą poveikį bendrovės vykdomai veiklai ateityje.

Bendrovė savo teisę būti atleistai nuo delspinigių argumentavo ir MAĮ 8 str. įtvirtintu principu, jog mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Bendrovės vertinimu, Komisija, spręsdama ginčą, taip pat privalėjo remtis iš LR Konstitucijos kylančiu protingumo ir teisingumo principu.

Pareiškėja tvirtina, jog nuolat aktyviai veikė, siekdama gauti iš užsakovo darbų atlikimo aktus ir skolų suderinimus, teikė užsakovui reikalavimus dėl atlyginimo už atliktus darbus, įskaitant ir PVM. Nevilkindama laiko, kreipėsi į teismą dėl atlyginimo pagal sutartį priteisimo.

Pareiškėja aiškina, kad pavėluotai deklaravo ir sumokėjo 137 649 Lt PVM, todėl mokesčių administratoriaus sprendimu, kaip kompensaciją valstybei turi sumokėti 57 125 Lt delspinigių, o tai sudaro 41,5 procentus pavėluotai sumokėtos mokesčio sumos. Toks santykis, pareiškėjos manymu, nėra adekvatus. PVM sąskaitose faktūrose nurodytos suteiktų paslaugų gautinos sumos yra pripažintinos 2009 metų apmokestinamomis pajamomis. Inspekcija neturėjo ir neturi pareiškėjai pretenzijų dėl apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo pelno mokesčio tikslais. Nuo 2010 m. turėjo vertintinus duomenis, tačiau operatyvų patikrinimą atliko tik 2013 metais.

Bendrovės pateikti rašytiniai įrodymai mokesčių administratoriui patvirtina, kad ji pavėluotai deklaravo ir sumokėjo PVM ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad užsakovas jai iki 2010-05-12 nebuvo sumokėjęs už atliktus darbus 383 347,42 Lt, kuriuos sudarė ne tik darbų, bet ir bendrovės sąskaita įsigytų statybos medžiagų bei panaudotų mechanizmų bei transporto priemonių kaina. Nors mokesčių administratoriaus reikalavimas sumokėti PVM yra teisingas ir pagrįstas, tačiau sprendimas, kurį patvirtino Komisija, neatitinka MAĮ 8 str. 3 d. įtvirtintos mokesčių administratoriaus pareigos, administruojant mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2014-07-14 sprendimą Nr. S-129 (7-78/2014), VMI 2014-04-14 sprendimą Nr. 69-33 bei Vilniaus apskrities VMI 2014-02-06 sprendimą dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų Nr. (23.31-08)-323-4172 arba, skundą tenkinant iš dalies, pakeisti sprendimus, sumažinti PVM delspinigius.

Centrinis mokesčių administratorius su pareiškėjos skundu nesutinka.

Atsiliepime (b. l. 58-62) nurodo, kad 2013-11-21 buvo atliktas pareiškėjos operatyvus patikrinimas ir surašyta pažyma. Nustatyta, jog pareiškėja 2009 m. liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesiais deklaravo 541 536 Lt (77 704 Lt+363 832 Lt+100 000 Lt) apmokestinamosios vertės ir 137 649 Lt (8 013 Lt+108 636 Lt+21 000 Lt) pardavimo PVM mažiau. Pasiūlyta trūkumus pašalinti patikslinant PVM deklaracijas. Bendrovė trūkumus pašalino. Patikslinus deklaracijas, susidarė PVM delspinigiai, todėl pareiškėja pateikė 2014-01-27 prašymą atleisti ją nuo šių delspinigių. Inspekcija, išnagrinėjusi prašymą, 2014-02-06 priėmė sprendimą neatleisti nuo PVM delspinigių. Centrinis mokesčių administratorius 2014-04-14 sprendimu Nr. 69-33 patvirtino Inspekcijos sprendimą. Komisija 2014-07-14 sprendimu patvirtino VMI sprendimą. Atsakovė mano, kad skundžiamas sprendimas pagrįstas ir teisingas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas aplinkybes.

Paaiškina, jog pareiškėja, vykdydama 2009-07-03 statybos darbų sutartį Nr. K.I._0290, sudarytą su filialu „KAYI Construction“, įsipareigojo tinkamai ir laiku nuvalyti cementinį pagrindą nuo cemento dulkių ir paruošti paviršių bei sumontuoti parkavimo aikštelių grindis „Ozo“ parduotuvių ir pramogų centre. Sutartyje buvo nurodyta, jog apmokėjimas bus vykdomas kiekvieną mėnesį už faktiškai atliktus darbus pagal darbų įkainį po darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo ir sąskaitos gavimo, jei filialas neturės priekaištų dėl atliktų darbų kokybės. Sutarties vertė buvo apie 1 638 000 Lt ir PVM. Pagal Bendrovės pateiktus banko dokumentus 2009 m. filialas „KAYI Construction“ už minėtas paslaugas atsiskaitė avansiniais mokėjimais sumokėdamas 2 060 000 Lt. Pareiškėja kiekvieną mėnesį užsakovui teikė atliktų darbų aktus, pažymas apie jų vertę ir PVM sąskaitas-faktūras, tačiau nė vienas dokumentas nebuvo pasirašytas ir grąžintas pateikėjui. Todėl, kaip teigia pareiškėja, ji apsisprendė neapskaičiuoti pardavimo PVM, kadangi nežinojo, ar bus užsakovo patvirtinta tiksli suteiktų paslaugų vertė. Vėliau prasidėjo ir bendrovės teisminiai ginčai su užsakovu dėl atliktų paslaugų, pasibaigę tik 2013-06-25, Vilniaus apygardos teismui patvirtinus 2013-06-21 taikos sutartį.

Pareiškėja pateikia faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, kad PVM sumokėti negalėjo, nors PVM sąskaitas-faktūras ji išrašė bei apskaitė savo registre, užsakovas jų nepasirašė. Bendrovė 2009 m. liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesiais deklaravo ne visą PVM apmokestinamąją vertę ir pardavimo PVM, t. y. turėjo deklaruoti 541 536 Lt daugiau apmokestinamosios vertės ir 137 649 Lt daugiau pardavimo PVM bei sumokėti į biudžetą mokėtiną PVM. Centrinis mokesčių administratorius pažymi, jog pareiškėja po Inspekcijos atlikto operatyvinio patikrinimo 2009 metų liepos, rugpjūčio bei gruodžio mėnesių PVM deklaracijas patikslino. Tuo pripažino, jog minėtu laikotarpiu paslaugos buvo suteiktos. Pareiškėja, sudarydama komercines sutartis, pasak atsakovės, veikia savo verslo rizika, todėl turi prisiimti iš šios rizikos kylančias pasekmes. Tai, kad verslo partneriai piktybiškai nevykdė iš sandorio kylančių įsipareigojimų, įrodymų bendrovė nepateikė.

VMI atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos argumentai, kodėl PVM nebuvo deklaruotas ir sumokėtas laiku, laikomi tik gynybine pozicija, kuri neatitinka bylos aplinkybių: pareiškėja teigia nesumokėjusi PVM, kadangi dėl ilgai užtrukusių teisminių ginčų nebuvo galimybės tiksliai apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti PVM, tačiau vėliau aiškina, jog tinkamam apmokestinimui svarbios aplinkybės išaiškėjo 2013-06-25, Vilniaus apygardos teismui patvirtinus bendrovės ir užsakovo sudarytą taikos sutartį. Inspekcijai 2013-11-21 atliekant operatyvų patikrinimą, praėjus 5 mėn. po taikos sutarties patvirtinimo, PVM deklaracijos dar nebuvo patikslintos. Atsakovė konstatuoja, kad nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti pareiškėją nuo delspinigių MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

Nors pareiškėja remiasi atsitiktinių aplinkybių, kurių ji negalėjo numatyti pagrindu, nagrinėjamu atveju atsakovė pažymi, kad bendrovė yra verslo subjektas, atliekantis statybos darbus ir veikia savo rizika. Iš 2013-06-25 Vilniaus apygardos teismo patvirtintos taikos sutarties matyti, jog ji pripažino, kad darbus atliko su defektais, todėl ir ši aplinkybė neleidžia pareiškėjai remtis nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių atleidimo tuo delspinigių pagrindu, kadangi ji pati aptariamus statybos darbus atliko.

Atsakovė tvirtina, jog nenustatyta aplinkybių, prilygintinų force majeure ar kitoms, nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, todėl pareiškėja negali būti atleista nuo delspinigių pagal MAĮ 141 str. 1 d. 2 p.

Pasak atsakovės, mokestinio ginčo medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjos skola biudžetui atsirado laiku nesumokėjus PVM pagal Inspekcijos 2013-11-21 atlikto operatyvaus patikrinimo patikslintas 2009 metų liepos, rugpjūčio bei gruodžio mėn. PVM deklaracijas. Nagrinėjamu atveju bendrovė pagal operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatytus trūkumus patikslinusi PVM deklaracijas už 2009 m. liepos, rugpjūčio, gruodžio mėn. deklaravo 1 177 892 Lt apmokestinamąją vertę ir 230 550 Lt pardavimo PVM. Atsakovė konstatuoja, kad laiku nesumokėjusi nurodytos sumos laiku, bendrovė padarė žalą valstybės biudžetui.

Centrinis mokesčių administratorius konstatuoja, kad Inspekcija pagrįstai MAĮ 141 str. 1 d. 4 p. pagrindu neatleido pareiškėjos nuo priskaičiuotų delspinigių, kadangi nėra duomenų, įrodančių, kad mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčio mokėjimo klausimais.

VMI vertinimu tiek Inspekcija, tiek Komisija tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir paliktinus galioti sprendimus. Mano, kad naikinti šių sprendimų skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Prašo Pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apskrities VMI teismui pateiktame atsiliepime palaikė VMI atsiliepime išdėstytą poziciją, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 69).

Teismo posėdyje pareiškėjos steigėjas ir generalinis direktorius G. B. paaiškino, jog bendrovė, atlikusi darbus, surašydavo atliktų darbų aktus, sąskaitas-faktūras ir atiduodavo užsakovui. Nesulaukus pasirašytų dokumentų, dirbo toliau, nes reikėjo laiku (per 2 mėn.) atlikti darbus. Tvirtina, kad bendrovė nesiekė nuslėpti PVM.

Pasak pareiškėjo atstovės advokatės A. B. J., VMI neišaiškino, kaip įmonė turėjo elgtis. Atsakomybę, atstovės manymu, turėtų prisiimti ir mokesčių administratorius.

Atsakovės atstovė J. J. nesutiko su skundu. Papildomai nurodė, jog pareiškėja negalėjo deklaruoti PVM, nes buvo neaiškios sumos. Paaiškino, jog, atlikus darbus, išrašoma sąskaita-faktūra ir apmokamas PVM. Atkreipia dėmesį, jog po taikos sutarties sudarymo UAB „Dunitas“ vis tiek nesumokėjo mokesčių. Prašydama atleisti nuo delspinigių, pareiškėja turi prievolę įrodyti atleidimo aplinkybes. VMI neturi duomenų, kad dėl šio klausimo išaiškinimo bendrovė į mokesčių administratorių kreipėsi konsultacijos.

Skundas netenkintinas.

Išklausius šalių atstovų paaiškinimus, ištyrus bylos rašytinę medžiagą, nustatyta, jog Vilniaus apskrities VMI specialistė nuo 2013-10-30 iki 2013-11-21 tikrino UAB „Dunitas“ ir KAYI „Contruction“ sandorius, sudarytus nuo 2009-01-11 iki 200912-31. Operatyvaus patikrinimo pažymą surašė 2013-11-21 (Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės byla (toliau – MGK byla), b. l. 27 (antra pusė)-28 (abi lapo pusės)), pasiūlė per 10 darbo dienų pašalinti nustatytus trūkumus ir prieštaravimus, pateikti 2009 m. liepos, rugpjūčio, gruodžio mėn. PVM deklaracijas.

Vilniaus apskrities VMI 2014-02-06 sprendimu Nr. (23.31-08)-323-4172 (MGK byla, b. l. 20-22, abi lapų pusės) neatleido bendrovės nuo 57 125 PVM delspinigių. Sprendime akcentavo, jog prašymas gali būti patenkintas tik tada, kai yra nors viena aplinkybė, įtvirtinta MAĮ 100 str. 1 d., 141 str. 1 d., Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių 7 p. MAĮ numatyta galimybė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo tik šiame įstatyme įtvirtintu pagrindu.

Vietos mokesčių administratorius pabrėžė, jog UAB „Dunitas“, sudarydama sutartį su „KAYI Construction“ veikė savo rizika, todėl turi prisiimti ir iš jos kylančias pasekmes. Pasak Vilniaus apskrities VMI, pareiškėja turėjo numatyti galimybę, jog jai reikės laiku vykdyti mokestines prievoles.

Centrinis mokesčių administratorius 2014-04-14 priėmė Sprendimą Nr. 69-33 (MGK byla, b. l. 9-13), kuriuo patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2014-02-06 sprendimą Nr. (23.31-08)-323-4172, t. y. neatleido pareiškėjos nuo baudos, delspinigių ir/ar palūkanų. Sprendime pripažino, jog pareiškėjos argumentai, kodėl laiku nebuvo deklaruotas ir sumokėtas PVM, laikytini jos pasirinkta gynybine pozicija, neatitinkančia bylos aplinkybių. Centrinis mokesčių administratorius atkreipia dėmesį, jog praėjus 5 mėn. po taikos sutarties patvirtinimo, pareiškėja nepatikslino PVM deklaracijų. Sprendime VMI konstatavo, kad nėra pagrindo UAB „Dunitas“ taikyti MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. ir atleisti nuo delspinigių sumokėjimo. Nepripažino, kad pareiškėjos išdėstytos aplinkybės nepriklausė nuo jos valios ir pastarųjų ji negalėjo numatyti. Pabrėžė, jog, atlikdama statybos darbus, būdama verslo subjektu, bendrovė veikė savo rizika, Vilniaus apygardos teismo 2013-06-25 patvirtintoje taikos sutartyje pripažino, kad darbus atliko su defektais. Šios aplinkybės, pasak atsakovės, neleidžia bendrovei aiškinti, kad tai nepriklausė nuo jos valios ir remtis prašant atleisti nuo delspinigių.

Atsakovė konstatuoja, kad pareiškėja laiku nesumokėjo PVM po Inspekcijos 2013-11-21 atlikto operatyvaus patikrinimo, patikslinusi 2009 m. liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėn. PVM deklaracijas, dėl to atsirado skola biudžetui. Bendrovė tuomet turėjo deklaruoti 541 536 Lt daugiau apmokestinamosios vertės ir 137 649 Lt daugiau pardavimo PVM. Centrinis mokesčių administratorius konstatuoja, kad tokiais veiksmais padaryta žala valstybės biudžetui.

Bendrovė 2014-05-12 su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo MGK byla, b. l. 1-7) panaikinimo, atleidimo nuo PVM delspinigių. Skunde išdėstė mananti, jog VMI neįsigilino į faktines aplinkybes, susiklosčiusias tarp pareiškėjos ir jos kontrahento „KAYI Construction“, Statybos sutarties vykdymo eigą, statybos rangos teisinių santykių specifiką. Komisijai paaiškino, jog kiekvieno mėnesio pabaigoje užsakovui pateikdavo einamojo mėnesio atliktų darbų aktus, pažymas apie jų vertę, PVM sąskaitas-faktūras, atitinkančias atliktų darbų aktus. Pasak pareiškėjos, užsakovas nepasirašė pateiktų dokumentų, negrąžino jų, nereagavo į siunčiamus elektroninius laiškus. Tik 2010-04-01 „KAYI Construction“ direktorius atsiuntė atsakymą, kuriame nurodė, jog pareiškėjai nepriklauso apmokėjimas už atliktus darbus, nes jie nepriimti dėl pačios UAB „Dunitas“ delsimo juos priduoti. Pareiškėja nesutinka su tokiais užsakovo argumentais, tvirtina, jog darbai buvo užbaigti, bendrovė buvo pasiruošusi juos perduoti užsakovui. Aiškina, jog šį faktą patvirtina jos siųsti raštai ir pranešimai. Užsakovas piktybiškai vengė priimti darbus. Tvirtina, jog nebuvo kliūčių juos priimti, įvardijant defektus arba nurodant, kokie darbai neužbaigti.

Bendrovės nuomone, nagrinėjamu atveju darbų priėmimas esminę reikšmę turi dėl to, jog, susiklosčius šiai situacijai, ji negalėjo apskaičiuoti mokėtinos PVM sumos, nes neturėjo tikslios atliktų darbų vertės patvirtinimo. Iš dalies pareiškėja sutinka, jog turi prisiimti riziką už pasekmes, kurios priklauso nuo jos valios. Pabrėžia, kad priimti atliktus rangos darbus yra užsakovo sutartinė pareiga, įtvirtinta įstatyme. Kontrahento neveikimas, pasak pareiškėjos, leido manyti, jog jis nepripažįsta atliktų darbų, nesutinka su jų užbaigimu.

Komisijai pateiktame skunde pareiškėja nurodo, jog paskutinių užsakovui išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų ji neįtraukė į PVM deklaracijas, tikėjosi pateikti patikslintas, kai darbai bus patvirtinti. Išnaudojusi visas galimybes taikiai išspręsti susidariusį konfliktą, 2010 m. pavasarį kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atliktus darbus, priteisti už juos apmokėjimą. Užsakovas nesutiko su ieškiniu, tvirtino, kad darbai neužbaigti ir nepriimti. Teismas skyrė statinio ekspertizę, šalys po to pateikė tvirtinti taikos sutartį, kurioje buvo apibrėžta atliktų darbų apimtis.

Pareiškėja nesutinka su centrinio mokesčių administratoriaus argumentu, jog taikos sutartimi bendrovė pripažinusi, kad darbai atlikti su defektais, dėl to negali remtis nuo jos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, prašydama atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Bendrovė mano, kad išvardintos aplinkybės patvirtina, tai, kad ji negalėjo 2009 m. tiksliai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti PVM mokestį dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėjos nuomone, išdėstytų argumentų pakanka centriniam mokesčių administratoriui pripažinti, jog delspinigiai susidarė ne dėl bendrovės nesąžiningų veiksmų. Atkreipė dėmesį, jog ji sąžiningai vykdė ir vykdo mokesčių mokėtojo pareigas, o apskaičiuota delspinigių suma yra pakankamai didelė, kuri gali sukelti bendrovei finansinių sunkumų ir daryti neigiamą poveikį vykdomai veiklai ateityje.

Komisija, 2014-06-17 posėdyje (MGK byla, b. l. 35-38) išnagrinėjusi bendrovės skundą, 2014-07-14 priėmė sprendimą Nr. S-129(7-78) (MGK byla, b. l. 40-51), kuriuo patvirtino VMI 2014-04-14 sprendimą Nr. 69-33. Sprendime konstatavo, jog pareiškėja neįrodė, kad PVM laiku nesumokėjo ne dėl jos kaltės ir ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių. Ginčijamame sprendime pripažino, jog apskaičiuotų delspinigių suma yra adekvati padarytam pažeidimui. Pasak Komisijos, pareiškėja, išrašydama PVM sąskaitas-faktūras, turėjo suprasti ir suprato, jog pastarosiose nurodytas PVM sumas paslaugų pirkėjas įtrauks į PVM ataskaitą. Bendrovė nedeklaravo ir nesumokėjo PVM mokesčio. Šiais veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui.

Byloje spręstinas klausimas, ar pagrįstai pareiškėja nebuvo atleista nuo PVM delspinigių mokėjimo.

Šioje byloje aktualus MAĮ 141 str. 1 d. 4 p. įtvirtintas atleidimo nuo delspinigių pagrindas (kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu suteikta klaidinga konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais).

MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti aptariama atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe.

Pareiškėjos atstovė advokatė teismo posėdyje nurodė, jog VMI nepadėjo bendrovei išsiaiškinti, kaip ji turėjo elgtis. Tačiau mokesčių administratorius atsiliepime ir jo atstovė posėdyje paaiškino, jog nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į VMI prašydama konsultuoti dėl susidariusios situacijos. Tokių duomenų, išskyrus pareiškėjos atstovų samprotavimus, byloje nėra. Pareiškėja skunde tvirtino, jog yra nekalta, tačiau savo argumentų nepagrindė faktiniais duomenimis. Šiuo atveju įrodymai gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kaip juos apibrėžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. Įrodymai turėtų būti pakankami, kad teismui nekiltų abejonių pritaikyti aptariamą taisyklę dėl atleidimo nuo delspinigių. Visapusiškai ir objektyviai įvertinus pateiktus pareiškėjos argumentus, šio ginčo atveju to negalima tvirtinti.

Teismas taip pat neturi pagrindo pripažinti, jog Bendrovei dėl taikytinų mokestinių teisės normų buvo suteikti klaidingi paaiškinimai. Todėl darytina išvada, kad šiuo pagrindu atleidimas nuo delspinigių nebuvo galimas.

Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.). Tačiau mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo gali būti atleistas, jei nustatomos atitinkamos įstatymų nustatytos aplinkybės.

MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. ir 141 str. 1 d. 2 p. įtvirtintos nuostatos sąlygoja atleidimą nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.

Dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs atitinkamą praktiką. Jos turėtų būti paisoma priimant sprendimą tiek šioje, tiek kitose analogiškose bylose. Tai lemia Konstitucinio Teismo doktrina dėl jurisprudencijos tęstinumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) ir Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nuostata, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nors pareiškėja nurodo, kad dėl didelių PVM delspinigių jo ekonominė padėtis gali pasunkėti, tačiau duomenų, jog jam reikia valstybės paramos, kaip ji suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 d. 3 p. taip pat nepateikė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių šiuo pagrindu (kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., 129 str., teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Dunitas“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.