- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-327-370/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00863-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“
- Ieškovas
- Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- E. R., G. J.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2638-467/2019 pagal ieškovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl žalos regreso tvarka atlyginimo, tretieji asmenys E. R., G. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Tauragės AVPK) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ 57 279,60 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2017 m. sausio 24 d., apie 13.55 val. Pagėgių savivaldybėje, kelio Kaunas - Jurbarkas - Šilutė - Klaipėda 149 kilometre, E. R., vairuodamas UAB „Negė“ priklausiusį automobilį Mercedes Benz Sprinter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ADB „Gjensidige“, sukėlė eismo įvykį, kurio metu dėl patirtų sužalojimų žuvo policijos tarnybinio automobilio Škoda Yeti, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas T. S., o kartu važiavusiam pareigūnui D. P. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
3. Ieškovas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, 2017 m. kovo 23 d. išvadoje Nr. 85-IS-5 pripažino, kad pareigūnas T. S. žuvo atlikdamas tarnybines pareigas, todėl jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“, išmokėjo 57 279,60 Eur (120 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija, sumažinta Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus dydžiu) piniginę kompensaciją T. S. seseriai G. J.. Nurodė, jog piniginė kompensacija turėjo būti išmokėta T. S. motinai (O. S.), tačiau jai mirus, teisę į piniginę kompensaciją paveldėjo T. S. sesuo.
4. Ieškovas, išmokėjęs piniginę kompensaciją, įgijo atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnį.
Šalies argumentai
5. Atsakovė ADB „Gjensidige“, nesutikdama su ieškiniu, procesiniuose dokumentuose nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog E. R. yra atsakingas dėl eismo įvykio sukėlimo ir kad šiuos jo neteisėtus veiksmus ir žuvusio pareigūno mirtį sieja priežastinis ryšys. Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimu atlyginti 57 279,60 Eur sumą, kurią, kaip vienkartinę kompensaciją sumokėjo ieškovas žuvusiojo policijos pareigūno seseriai G. J., nes valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršijo jam padarytą žalą. Ieškovas nevertino, kokia iš tikrųjų žala buvo padaryta žuvusiojo policijos pareigūno artimiesiems ir kompensacijos dydį apskaičiavo vadovaujantis norminio akto nuostata, o ne realiai patirtais asmens nuostoliais, turtine ar neturtine žala. Trečiajam asmeniui G. J. kompensacija buvo mokėta tik dėl to, kad ji paveldėjo teisę gauti nurodytą kompensaciją mirus T. S. motinai, todėl ieškovui kilo pareiga įrodyti žuvusio policininko ir G. J. motinai padarytos turtinės / neturtinės žalos faktą ir jos dydį.
Atsiliepimas
6. Trečiasis asmuo E. R. atsiliepime į ieškinį, prašė ieškinį atmesti, o teismo posėdžio metu per savo atstovą, prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 57 279,60 Eur žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat priteisė valstybei iš atsakovės 1 445,59 Eur žyminio mokesčio.
8. Teismas nustatė, kad ieškovas, išmokėjęs valstybės lėšomis apdrausto ir tarnybos metu žuvusio pareigūno artimiesiems kompensaciją, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį. Eismo įvykio metu E. R. vairuojama transporto priemonė Mercedes Benz Sprinter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta atsakovės įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl vertino, jog draudikas turi atlyginti ieškovui padarytą 57 279,60 Eur turtinę žalą, nes pagal specialųjį teisinį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę, kurią visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam draudikui, ir tik jeigu jo nėra – žalą padariusiam asmeniui.
9. Teismas pažymėjo, kad draudikas, vykdydamas įstatymo numatytą ūkinę veiklą, draudimo sutartimi už užmokestį prisiima atsakomybę už galimą kito asmens padarytą žalą ir veikia savo rizika. Šios sutarties esmė yra įstatymo nustatyta tvarka perkelti vieno asmens – padariusio žalą civilinę atsakomybę kitam asmeniui – kuris žalos tiesiogiai nepadarė, bet yra už ją atsakingas pagal sutartį.
10. Teismas nustatė, jog E. R. vairavo automobilį, kuris priklausė UAB „Negė“ ir buvo apdraustas atsakovės įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, todėl draudimo sutarčiai taikė TPVCAPDĮ ir Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių draudimo sutarties sąlygų bei kitų teisės aktų nuostatas. Pagal sutarties metu galiojusio TPVCAPDĮ 11 straipsnį, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų – 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Teismas nustatė, kad atsakovė yra atlyginusi 5 000 Eur neturtinės žalos, tačiau ieškovas prašė priteisti 57 279,60 Eur, t. y. prašoma priteisti suma kartu su išmokėta suma neviršijo nustatytos išmokos dydžio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė ADB „Gjensidige“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2638-467/2019 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes nesiaiškino, kokio pobūdžio (turtinę ar neturtinę) ir dydžio žalą patyrė žuvusio pareigūno T. S. motina. Aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje aiškinama, kad regresinį reikalavimą žalą padariusiam asmeniui pareiškęs asmuo turi pagrįsti realų žalos dydį, kuris neturėtų būti tapatinamas su trečiojo asmens išmokėtomis draudimo sumomis ar kitomis kompensacijomis, bet grindžiamas patirtais nuostoliais, atlyginant nukentėjusiajam jo patirtą žalą. Jei nukentėjusiajam buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kurio galėjo reikalauti nukentėjusysis.
11.2. Atsakovė sutinka, jog O. S. dėl sūnaus žūties galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, tačiau ieškovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl sūnaus žūties O. S. patyrė 57 279,60 Eur dydžio neturtinę žalą. Tokia suma taip pat neatitinka bendrosios kompetencijos teismų praktikos dėl priteisiamų neturtinės žalos dydžių. Atsakovė neturtinės žalos atlyginimo dydžio savo prievolę yra visiškai įvykdžiusi, išmokėjusi 5 000 Eur dydžio maksimalią sumą neturtinei žalai atlyginti, todėl likusią sumą turėtų atlyginti įvykio kaltininkas (E. R.).
11.3. Teismas nepagrįstai tenkino ieškinį, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo, koks konkrečiai asmuo dėl eismo įvykio patyrė turtinę žalą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad O. S. patyrė turtinę žalą dėl eismo įvykyje žuvusio sūnaus. Teismas nevertino aplinkybių, jog O. S. mirė praėjus 32 dienoms nuo sūnaus žūties ir sūnus nebūtų galėjęs per šį laikotarpį suteikti savo motinai 57 279,60 Eur dydžio materialinę paramą.
Atsiliepimas
12. Ieškovas Tauragės AVPK atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas padarė teisingą išvadą, kad padarytos žalos dydį ieškovas įrodė pateiktais dokumentais, o atsakovė, nors nesutiko su ieškiniu, tačiau neginčijo nei išmokėtos kompensacijos dydžio paskaičiavimo, nei kompensacijos išmokėjimo fakto. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Ieškovui padarytos turtinės žalos dydis yra aiškus ir jis nebuvo ginčijamas. Teismas pagrįstai nustatė, kad teisę į kompensaciją turėjo žuvusio pareigūno T. S. motina O. S., o jai mirus, kompensaciją paveldėjo jos dukra G. J..
12.2. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymais, atsižvelgdamas į draudimo teisinių santykių reguliavimą, draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, rėmėsi šiai civilinei bylai aktualia teismų praktika, atsižvelgė ir įvertino įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį bei šiai sutarčiai taikomas teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad atsakovė neįrodinėjo aplinkybės, jog prašomas priteisti žalos dydis buvo apskaičiuotas neteisingai, ir kodėl ieškovui padaryta 57 279,60 Eur turtinė žala negali būti priteisiama iš atsakovės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, nustačius, kad draudikas turi atlyginti ieškovui padarytą turtinę žalą, patirtą pagal specialųjį teisinį reglamentavimą išmokėjus socialinio draudimo išmoką, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 320 straipsnis).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
15. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2017 m. sausio 24 d. eismo įvykio metu, atlikdamas tarnybines pareigas, žuvo Tauragės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariato tarnybinio automobilio vairuotojas T. S.. Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendžiu dėl eismo įvykio kaltu buvo pripažintas trečiasis asmuo E. R.. Trečiasis asmuo sukėlė eismo įvykį vairuodamas automobilį Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo apdraustas valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ADB „Gjensidige“. Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 1 dalimi, žuvusiojo seseriai – G. J. išmokėjo 57 279,60 Eur dydžio vienkartinę išmoką, priėmusiai žuvusio policijos pareigūno motinos O. S., mirusios 2017 m. vasario 25 d., palikimą.
Dėl atgręžtinio reikalavimo teisės apimties
16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo regreso teisės apimties. Ieškovas, išmokėjęs 57 279,60 Eur vienkartinę išmoką, nagrinėjamoje byloje prašė ją priteisti iš apeliantės, t. y. iš draudimo bendrovės. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino nustatęs, kad ieškovas valstybės lėšomis išmokėjęs tinkamai paskaičiuotą (neginčijamą) kompensaciją, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį. Teismas pažymėjo, jog ieškovas neturėjo pareigos skaičiuoti ir įvertinti T. S. motinai padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, nes kompensacija buvo mokama pagal specialųjį įstatymą, vykdant socialinio draudimo funkciją, o ne civilinės atsakomybės pagrindu.
17. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad ieškovas neįrodė O. S. padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, todėl nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį. Ieškovo nuomone, apeliantei neginčijant ieškovui padarytos turtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad turtinės žalos dydis buvo įrodytas byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
18. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų tikslus ir paskirtį, asmenų draudimo valstybės lėšomis sistema priskirtina socialinei apsaugai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2009). Tokio teisės aiškinimo laikomasi ir remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojama doktrina (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas), tai ir patvirtina kasacinio teismo praktika, formuojama po šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kurioje konstatuojama, kad policijos ir kitos valstybės įstaigos, draudžiančios darbuotojus pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų reikalavimus, specialiaisiais teisės aktais prilyginamos socialinio draudimo įstaigoms, vykdančioms socialinio draudimo funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).
19. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju, atlyginama tai, ką jie iš mirusiojo gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties (CK 6.284 straipsnio 1 dalis).
20. Nurodytų išmokų paskirtis – atlyginti pareigūno artimiesiems žalą, patirtą mirties atveju tarnybinių pareigų vykdymo metu ar kitais įstatyme nustatytais atvejais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žala gali būti atlyginama skirtingomis formomis ir būdais. Be CK nustatytų žalos atlyginimo (civilinės atsakomybės) pagrindų ir principų, kurie, be kita ko, reikalauja, kad būtų atlyginama tiek žalos, kiek jos yra padaryta (kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija), žala gali būti atlyginama ir kitais – alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tokie atvejai paprastai įtvirtinti ne civilinius teisinius santykius reglamentuojančiuose, bet viešosios teisės aktuose. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų – žalos atlyginimas remiantis žalos dydžio nustatymo metodikomis. Žala atlyginama ne individualizuotai, bet remiantis standartizuotais kriterijais; tai reiškia, kad toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio.
21. Ieškovo prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų.
22. Kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-695/2017, 2018 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-228-403/2018) nuosekliai plėtojama ta linkme, kad įstaiga, atlyginusi dėl kalto asmens veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu ir išmokėdama kompensaciją dėl pareigūno žūties atliekant tarnybines pareigas, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę.
23. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimą byloje grindė duomenimis apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas, kurie kasacinio teismo praktikoje vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Tačiau toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio, įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).
24. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių procesinių dokumentų argumentus bei vykdydamas pareigą patikslinti ir paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), preliminariai nustatęs, kad apeliantė pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos dydžių, turėjo pasiūlyti šalims tikslinti faktines aplinkybes bei teikti įrodymus, patvirtinančius realų O. S. patirtos žalos dydį ir leidžiančius kuo tiksliau nustatyti atlygintiną žalą, bei motyvuotai, konkrečiais teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįsti išvadas dėl atlygintinos žalos apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2015). Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Vertindamas apeliantės pateiktus argumentus šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas apsiribojo abstrakčiais ir nekonkrečiais argumentais. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis).
25. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos (netiesioginiai nuostoliai), kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nuostatos neįtvirtina atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl jos dydį, išreikštą pinigais, skirtingai nei sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą, nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintina tik tada, kai nustatoma, kad neteisėtas poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis, asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš CK 6.250 straipsnio 1 dalyje išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
26. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, nagrinėjamu atveju, pasisakydamas dėl ieškovo įgytos atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakingą už žalą asmenį, pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik nurodymu, kad ieškovas, išmokėdamas kompensaciją, neturėjo pareigos skaičiuoti ir įvertinti T. S. motinai padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, nes kompensacija buvo mokama pagal specialųjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, nenustatinėjo, kokią realią turtinę ir neturtinę žalą dėl T. S. mirties (2017 m. sausio 24 d.) iki savo mirties (2017 m. vasario 25 d.) patyrė O. S.. Be to, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Tauragės rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 19 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-149-760/2017, nustatė, kad O. S. sirgo nepagydoma liga, tačiau šios aplinkybės, kurią apeliacinės instancijos teismas vertina kaip vieną iš esminių ginčui spręsti aplinkybių ir turinčią reikšmės žalos dydžiui nustatyti, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Taip pat minėta aplinkybė gali būti siejama su vertinimu faktų, ar T. S. žūtis tarnybos metu galėjo turėti / turėjo įtakos O. S. ligos paūmėjimui ir /ar mirčiai praėjus mėnesiui po sūnaus mirties. Atsakyti į šiuos klausimus ir ištirti visas bylos aplinkybes turėjo pirmosios instancijos teismas, tačiau šių procesinių veiksmų neatlikimas vertintinas kaip bylos išnagrinėjimas neatskleidus jos esmės, lėmęs nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.
27. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ar jo dalį ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2013).
28. Pirmosios instancijos teismui netyrus ir nevertinus 25 punkte išvardytų aplinkybių, byla dėl O. S. padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo beveik visa apimtimi turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais apeliacinės instancijos teisme, o tai prieštarautų apeliacijos paskirčiai, be to nepagrįstai apribotų dalyvaujančių byloje asmenų teisę pasisakyti dėl minimų aplinkybių, teikti patikslintus ar papildomus faktinius duomenis ir teisinius argumentus (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, neišaiškinęs ir nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl žalos realumo ir jos pagrįstumo, neatskleidė bylos esmės, todėl negalėjo teisingai spręsti ir nepagrįstai sprendė dėl apelianto ieškinio pagrįstumo, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes dėl naujai tirtinų faktinių aplinkybių ir įrodymų apimties, to padaryti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
30. Panaikinus skundžiamą sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas, nes šiuo klausimu turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.