- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-18
- Bylos Nr.
- ATP-184-606/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-04773-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Edita Lapinskienė
- Kategorijos
- 2.7.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. C. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarimo, kuriuo V. C. (V. C.) pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnio 1 dalį nubaustas 289 eurų dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones vieneriems metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarimu V. C. nubaustas pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. gruodžio 19 d., apie 22.10 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 0,5 promilės girtumas), vairavo automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. C. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarimą pakeisti, taikant ATPK 30¹ straipsnį, paskirti švelnesnę nuobaudą arba administracinės nuobaudos neskirti iš viso.
Apeliantas savo kaltę pripažįsta tik iš dalies, nurodo, kad tą dieną, iki policijos pareigūnų sustabdymo, maždaug prieš 5–7 min., jis buvo išgėręs bokalą silpno alaus, dėl to tikrai labai gailisi. Tačiau vairavo automobilį, nes reikėjo iš ligoninės parvežti draugą, girtu nesijautė. Apelianto nuomone, jei pareigūnai būtų tinkamai vykdę savo pareigas ir patikrinimo metu būtų suteikę jam galimybę pūsti į alkotesterį dar vieną kartą, administracinė atsakomybė jam nebūtų kilusi visai. Deja, kitą alkotesterį pakartotiniam pūtimui policijos pareigūnai duoti atsisakė, o apie kito ekipažo iškvietimą nebuvo nė kalbos. V. C. neneigia, kad pareigūnai pranešė jo pažįstamam R. V. apie galimybę nuvykti į ligoninę ir atlikti kraujo tyrimą, tačiau suspėti tai padaryti per tinkamą laiko tarpą buvo neįmanoma, kadangi daug laiko užtruko su policijos pareigūnais. Be to, apelianto įsitikinimu, pareigūnai tinkamai nesivadovavo alkotesterio naudojimo instrukcijomis – jie nepasidomėjo, kada paskutinį kartą jis valgė ar rūkė. Alkotesterio rodmenys galėjo būti rodomi didesni nei iš tiesų, kadangi prieš pat išvažiuodamas, surūkė cigaretę. Tam, kad alkotesterio parodymus būtų galima laikyti tiksliais, nuo alkoholio vartojimo nebuvo praėję pakankamai laiko. Pareigūnai privalėjo po 20 minučių pakartoti testą, tačiau to nepadarė, nors ir buvo prašoma. Todėl, apelianto įsitikinimu, alkotesterio duomenys buvo netikslūs, o alkoholio kiekis jo kraujyje neviršijo leistinos ribos. Tai parodo ir faktas, jog, manevruodamas automobiliu, jis nepadarė kitų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Be to, po daugiau nei 45 minučių jo pažįstamam R. V. iš namų atvežus dar vieną alkotesterį, jo girtumas neviršijo leistinos ribos – jis įpūtė 0,33 promiles.
Apelianto nuomone, apylinkės teismas netinkamai vertino pateiktų įrodymų objektyvumą: rėmėsi tik pareigūnų nuomonėmis, neatsižvelgė į tai, kad buvo pažeistos jo teisės dėl pakartotinio alkoholio kiekio kraujyje patikrinimo, nes dėl pareigūnų kaltės užtruko per daug laiko, o pavėluotai gauti duomenys apie jo blaivumą teisme bet kokiu atveju nebūtų turėję reikšmės. Be to, remiantis teismų praktika, iškylančios abejonės vertinamos atsakomybėn patraukto asmens naudai. Dėl šių priežasčių, apelianto nuomone, administracinė nuobauda jam neturėtų būti skiriama iš viso.
Nagrinėdamas bylą, teismas neatsižvelgė ir į tai, jog teisė vairuoti automobilį, jam yra labai reikalinga, nes jis yra viešojo maitinimo įstaigos (baro) vadovas, privalo rūpintis verslu, kartais tenka skubiai pristatyti prekes, dokumentus į barą arba, suveikus signalizacijai, skubiai ten nuvykti. Kadangi darbo valandos ilgos, vėlai užsidarius, tenka pasirūpinti ir darbuotojų saugumu – parvežti barmenę ir virėją namo. Teisė vairuoti automobilį jam yra labai reikalinga ir dėl sveikatos problemų – serga cukriniu diabetu ir podagra. Dėl šių priežasčių tenka dažnai tikrintis sveikatą, vykti į gydymo įstaigas. Apylinkės teismas neatsižvelgė ir į tai, jog daugiau niekas iš jo šeimos narių nevairuoja, todėl tektų nuolat prašyti pašalinių asmenų pagalbos, nes naudotis taksi paslaugomis būtų per brangu. Be to, kartu su juo ir žmona gyvena garbaus amžiaus žmonos mama, šiais metais jai sueis aštuoniasdešimt vieneri metai, o dėl senyvo amžiaus ją taip pat neretai tenka vežti pas gydytojus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos viršininkas R. Š. prašo V. C. apeliacinio skundo netenkinti, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarimą palikti galioti. Pažymi, kad nurodytos aplinkybės, jog vairuotojo pažymėjimas reikalingas dėl darbo ar rūpinimosi šeimos nariais, nesuteikia prioriteto administracinei atsakomybei švelninti. V. C. privalėjo iš anksto numatyti galbūt kilsiančias pasekmes dėl alkoholio vartojimo, tačiau šių pasekmių nepaisė ir lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Administracinės nuobaudos tikslas būtent ir yra sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimą asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, tuo siekiama prevencijos tikslų. Tuo pačiu, įstatymas aukščiau iškelia visos visuomenės viešąjį interesą, siekiant per prevencinių priemonių taikymą užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių ar nepatogumų susijusių su asmeniui komfortu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių.
Apeliantas priimto nutarimo neteisėtumą visų pirma grindžia tuo, kad matuojant jo neblaivumą buvo pažeista alkoholio matuoklio naudojimo instrukcijoje apibrėžta blaivumo testo procedūra, nes nuo alkoholio vartojimo iki neblaivumo nustatymo nebuvo praėję pakankamai laiko. Be to, dėl to, kad jį per ilgai užlaikė policijos pareigūnai, negalėjo laiku nuvykti į medicinos įstaigą, tam, kad būtų galima nustatyti alkoholio kiekį kraujyje. Todėl, apelianto nuomone, iškylančios abejonės vertinamos atsakomybėn patraukto asmens naudai, todėl jam administracinė nuobauda neskirtina iš viso. Tačiau apygardos teismas tokius argumentus kaip nepagrįstus atmeta.
Žemesnės instancijos teismas
Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalie 8 punkte numatyta, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę tikrinti transporto priemonę vairuojantį asmenį, įtardamas, jog jis yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų ar paveiktas vaistų, neleisti tokiam asmeniui, taip pat asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, transporto priemonės vairuoti.
Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 3 punkte nustatyta, kad asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu yra 0,4 promilės (išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip) (2009 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 617 redakcija). Šiose Taisyklėse neblaivumo (girtumo) tikrinimo sąvoka apima policijos pareigūnų veiksmus, kuriais specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas) (Taisyklių 2 punktas). Šių Taisyklių 4 punkte numatyta, kad policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros.
Iš Klaipėdos apskrities VPK Patrulių rinktinės 2 kuopos 1 būrio vyriausiojo patrulio R. B. 2015-12-19 tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų nustatyta, kad 2015-12-19, apie 22.10 val., buvo sustabdytas įtartinai manevruojantis automobilis „Opel Zefira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairavo V. C., nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, alkotesteriu jam buvo nustatytas 0,5 promilės girtumas. Vairuotojas buvo nušalintas nuo vairavimo, jis paaiškinti situaciją atsisakė (b. l. 20).
Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 5 punkte numatyta, kad policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Šių taisyklių 10 punkte numatyta, kad policijos pareigūnai transporto priemonės vairuotoją, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu, įtariamą esant apsvaigusį arba kai objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo, nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 1 valandą nuo pranešimo apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, įvykio apžiūros protokolo ar laikino sulaikymo įtariamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje protokolo surašymo išrašo transporto priemonės vairuotojo siuntimą ir pristato transporto priemonės vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Jeigu asmuo nesutinka tikrintis, atsisako medicininės apžiūros ar nesutinka su medicininės apžiūros, atliktos policijos ar Inspekcijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų įgaliotų subjektų siuntimu, rezultatais, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą (Taisyklių 27 punktas).
Kaip matyti, transporto priemones vairuojančių asmenų neblaivumas (girtumas) gali būti nustatomas dviem būdais – tikrinimo arba medicininės apžiūros pagalba. Papildomos priemonės naudojamos tuo atveju, jeigu dėl alkotesteriu atlikto patikrinimo rezultatų kyla abejonių. Iš asmens blaivumo testo nustatyta, kad policijos pareigūnų atlikto neblaivumo patikrinimo metu alkotesteriu „LION alcolmeter 500“ Nr. 19034 V. C. nustatytas lengvas girtumo laipsnis (0,5 promilės) (b. l. 21). Abejoti prietaiso parodymų patikimumu nėra jokio pagrindo, kadangi iš alkotesterio „LION alcolmeter 500“ Nr. 19034 patikros sertifikato Nr. 0177341 nustatyta, jog minėto alkotesterio patikros sertifikatas buvo galiojantis (b. l. 22).
Žemesnės instancijos teismas
2016-01-05 teismo posėdyje V. C. teigė, kad jis įvykio dieną gėrė vaistus nuo širdies, kuriuose irgi buvo alkoholio. Policijos pareigūnai antrą kartą girtumą tikrinti atsisakė, jis į medicinos įstaigą priduoti kraujo nevyko. Po 20 minučių neblaivumą pasitikrino draugo alkotesteriu (b. l. 27). 2016-02-02 teismo posėdyje V. C. tvirtino, jog jis sakė policijos pareigūnams, jog prieš 5–7 minutes išgėrė 0,5 l alaus. Policijos pareigūnai sakė jam, jog jis gali per valandą laiko nuvykti pasitikrinti neblaivumą ligoninėje, tačiau jis nevyko, nes daug laiko praleido su policijos pareigūnais, po to jam svarbu buvo paimti iš ligoninės draugą. Po 20 minučių atvyko R. V., jis atsivežė alkotesterį. Policijos pareigūnų jau nebuvo. Po 20 minučių tikrai būtų į alkotesterį įpūtęs mažiau (b. l. 34, 35).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. C. nurodyta aplinkybė, jog jis turėjo nuvykti į ligoninę pasiimti draugą, yra visiškai nereikšminga padarytam administraciniam teisės pažeidimui ir jokiu būdu negali būti vertintina kaip būtinasis reikalingumas vairuoti automobilį, kadangi nekyla jokių abejonių, jog draugas iš ligoninės galėjo grįžti ir be V. C. pagalbos. Kad važiuoti į ligoninę nebuvo skubu ir taip svarbu, kaip tvirtino V. C., patvirtina ir liudytojo R. V. parodymai, iš kurių matyti, kad jis perėmęs vairuoti V. C. automobilį, jį nuvairavo iki aikštelės ir ten pastatė, V. C. nuvežti jį į ligoninę net neprašė. Ir neva tik po pusvalandžio paskambinęs paprašė nuvežti jį į ligoninę. Tai aiškiai parodo, kad V. C. įvardinta aplinkybė – būtinumas važiuoti į ligoninę pasiimti draugo, buvo tik pretekstas pasiaiškinti, kodėl jis vairavo neblaivus.
Žemesnės instancijos teismas
Iš aptartų V. C. teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad jis iš pradžių iš viso neparodė, jog buvo išgėręs alaus, teigė, jog vartojo vaistus nuo širdies, kuriuose buvo alkoholio. Kitame teismo posėdyje parodė, kad prieš 5–7 minutes buvo išgėręs 0,5 l alaus, o iš karto po įvykio, surašius jam administracinį teisės pažeidimą, jis paaiškinimų nedavė iš viso. Toks V. C. parodymų nenuoseklumas parodo, kad jis nebuvo apsisprendęs, kokius sau naudingesnius parodymus duoti, ir tai vertintina, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės.
V. C. parodymus dėl to, kad buvo pažeista alkoholio matuoklio naudojimo instrukcijoje apibrėžta blaivumo testo procedūra paneigia policijos pareigūno R. B. parodymai. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas R. B. patvirtino savo tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, kad nuo vairuotojo sklido alkoholio kvapas, jam buvo nustatytas 0,5 promilės girtumas. V. C. sakė, jog išgėrė bokalą alaus prieš pusę valandos. Tačiau liudytojui kėlė įtarimą dėl to, kad jis buvo išgėręs tik nurodytą kiekį. Sustabdžius V. C., iškart patikrinti jo blaivumo negalėjo, nes nebuvo pakrautas alkotesteris. Alkotesterį atvežė kitas ekipažas ir tai užtruko apie 15 minučių. Pakartotinai V. C. neblaivumas tikrintas nebuvo, jis buvo informuotas, jog neblaivumą gali pasitikrinti pats, ligoninėje (b. l. 34–35).
Iš liudytojo R. B. parodymų matyti, kad V. C. sakė, jog išgėrė bokalą alaus prieš pusę valandos. R. B. naudojamas alkotesteris buvo išsikrovęs, todėl alkotesterį atvežė kitas ekipažas ir tai užtruko apie 15 minučių. Logiška, jog iki to laiko, kol kitas ekipažas atvežė alkotesterį, praėjo laiko. Logiška ir tai, jog iki iškviečiant kitą ekipažą, policijos pareigūnai iš pradžių su V. C. pabendravo, pajuto iš jo sklindantį alkoholio kvapą, ir tik tada norėjo neblaivumą nustatyti savo turėtu alkotesteriu, tačiau jis buvo išsikrovęs. Todėl akivaizdu, kad tam irgi reikėjo laiko. Tačiau netgi tikint ir V. C. versija, kad sustabdžius jį policijos pareigūnams, jis buvo gėręs alkoholį prieš 5–7 minutes, ir tai, kad iki tol, kol kitas ekipažas atvežė alkotesterį, buvo praėję žymiai daugiau kaip 20 minučių, nėra pagrindo netikėti liudytojo R. B. parodymais, kad V. C. jiems nurodė, jog alkoholį jis gėrė prieš pusvalandį iki sustabdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, nėra duomenų, kad V. C. tokias svarbias aplinkybes, kaip laiką, kad alkoholio buvo išgėręs prieš 5–7 minutes iki patikros, būtų nurodęs ir iš karto paaiškinime, po to, kai jam buvo nustatytas neblaivumas. V. C. buvo supažindintas su alkotesterio parodymais, po jais pasirašė, jokių prieštaravimų ar pastabų nenurodė (b. l. 21), administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota, jog jis duoti paaiškinimus atsisakė, t. y. taip pat jokių pastabų ar prieštaravimų, kad nustatinėjant jam neblaivumą, buvo pažeidžiama alkotesterio naudojimo instrukcija, nepareiškė (b. l. 3). Šių aplinkybių visuma logiškai suponuoja, kad tam objektyviai nebuvo ir pagrindo. Kaip jau ir buvo minėta, V. C. pats nežinojo, kokius sau pačiam naudingus parodymus duoti ir teismo posėdžio metu – jis netgi nurodė vartojęs vaistus nuo širdies, kuriuose buvo alkoholio. Byloje duomenų, iš kurių būtų matyti, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti V. C. apkalbėti, nėra. Priešingai, kad policijos pareigūnai buvo geranoriški, patvirtino ir liudytojas R. V.. Akcentuotina ir tai, kad liudytojai teisme apklausti ir parodymus davė, būdami įspėti dėl savo atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tuo tarpu, V. C., kaip asmuo, kuriam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nėra saistomas pareigos sakyti tiesą.
Praktikoje pareigūnai patikrinimą atlieka tik alkotesteriu ir tokio patikrinimo rezultatai laikomi objektyviais bei patikimais, jei neįrodoma priešingai. Pažymėtina, kad pareigūnams teisės aktai neįtvirtina pareigos kiekvienu atveju be išimties asmenį alkotesteriu tikrinti du kartus. Be to, šios bylos aspektu pažymėtina, kad, kaip bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, policijos pareigūnai siūlė V. C. neblaivumą pasitikrinti ligoninėje. V. C. į medicinos įstaigą, tam, kad pasitikrintų neblaivumą pats, nenuvyko, kitokių duomenų dėl savo neblaivumo laipsnio teismui nepateikė. V. C. tvirtinimas, kad jis nenuvyko pasitikrinti neblaivumo į ligoninę, tik dėl to, kad jį ilgai užlaikė policijos pareigūnai, yra visiškai neįtikinamas ir niekuo nepagrįstas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką, teismui asmens neblaivumo laipsnis svarbus tik toks, koks jis buvo vairavimo metu, todėl asmens iniciatyva atlikto kraujo tyrimo rezultatai patys savaime nenuneigia testavimo techninėmis priemonėmis duomenų, jie teismui yra neprivalomi ir turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles kaip ir kiti įrodymai. Tiek teismo posėdyje liudytojas R. V., tiek ir apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad jam, po maždaug 45 minučių R. V. atvežtu alkotesteriu pasitikrinus neblaivumą, alkotesteris rodė vis dar 0,33 promiles. Ir ši aplinkybė nepaneigia to, kad patikrinimo metu, kaip bylos duomenimis nustatyta, praėjus net daugiau kaip 20 minučių, po to, kai V. C. buvo vartojęs alkoholį, jam buvo nustatytas 0,5 promilės girtumas.
Pagal mokslinį tyrimą suaugusio žmogaus fermentinės sistemos alkoholį metabolizuoja vidutiniškai 100,125 mg/kg/val. greičiu, o kraujyje jo koncentracija sumažėja vidutiniškai 0,15, 0,2 promilės per valandą (460 psl., 2003 m. „Psichiatrija“, mokslinis redaktorius A. D.). Ir tai neprieštarauja tam, kad beveik po valandos laiko, V. C. neblaivumo koncentracija iškvėptame ore atitinkamai sumažėjo iki 0,33, ir tai nepaneigia policijos pareigūnų alkotesterio rezultatų tikrumo bei nereiškia, kad praėjus tam tikram laiko tarpui, net ir medicinos įstaigoje nustačius jam iškvėptame ore ar kraujyje mažesnį neblaivumo laipsnį, neviršijantį 0,4 promilės, būtų laikoma, kad jis vairavo automobilį blaivus.
Apeliantas teisus, skunde tvirtindamas, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn kaltę padarius pažeidimą, ir turi būti laikomasi nekaltumo prezumpcijos. Tačiau šiuo atveju aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad V. C. padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą, jo veika kvalifikuota teisingai, jis pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį nubaustas pagrįstai ir teisėtai.
Apeliaciniame skunde nubaustasis V. C. teigia, kad jam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga dėl darbo pobūdžio bei dėl ligos, taip pat tam, kad galėtų į gydymo įstaigas nuvežti senyvo amžiaus žmonos mamą, todėl prašo, taikant ATPK 30¹ straipsnį, paskirti jam švelnesnę nuobaudą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas ir nuostata, kad teisingumą vykdo teismai. Tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
Pažymėtina ir tai, kad, individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).
Būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.
Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Minėtų iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms, skiriant asmenims nuobaudas (bausmes) už teisės pažeidimų padarymą.
Tokia pat pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-8-2013 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).
V. C. pažeidimas yra šiurkštus ir vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda teisės pažeidėjui turi sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad V. C. nurodytos aplinkybės, kad jam teisė vairuoti transporto priemones, reikalinga dėl darbo pobūdžio bei dėl ligos, taip pat tam, kad galėtų į gydymo įstaigas nuvežti senyvo amžiaus žmonos mamą, buvo žinomos ir iki jam padarant administracinį teisės pažeidimą, todėl dar prieš sėsdamas už vairo, būdamas neblaivus, turėjo įvertinti gresiančią atsakomybę už tokio pobūdžio administracinio teisės pažeidimo padarymą. Nėra pagrindo nesutikti su apelianto argumentu, kad, netekęs teisės vairuoti transporto priemones, jis patirs tam tikrų nepatogumų, bet šių aplinkybių atsiradimą nulėmė paties nubaustojo elgesys, jo padarytas administracinės teisės pažeidimas ir tai negali būti pripažinta išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, ir paskirti švelnesnę, nei pažeidimo sankcijoje numatyta, nuobaudą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. C. anksčiau baustas už Kelių eismo taisyklių, kitus pažeidimus daug kartų, iš jų net du kartus buvo baustas už analogiško administracinio teisės pažeidimo padarymą pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, paskutinį kartą pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį baustas mažiau negu prieš keturis metus (b. l. 5–17), tačiau išvadų iš ankstesnių baustumų nepadarė ir tai parodo, kad jis linkęs daryti tokio pobūdžio pažeidimus.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus administracinės nuobaudos tikslus, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda, netaikant specialiosios teisės atėmimo, būtų per švelni ir netinkamai individualizuota, nebūtų pasiekti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje. ATPK 30² straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Pažymėtina, kad apylinkės teismas nenustatęs V. C. atsakomybę sunkinančių, tačiau ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam paskyrė ir taip tik minimalias ATPK 126 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas nuobaudas. Aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti išskirtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, ir paskirti švelnesnę, nei pažeidimo sankcijoje numatyta, nuobaudą, nenustatyta.
Esant aptartoms aplinkybėms konstatuotina, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarimą palikti nepakeistą, V. C. (V. C.) apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.