- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-13
- Bylos Nr.
- 1A-259-873/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16836-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Žimkienė, Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas
- Nuteistasis
- L. J.
- Advokatai
- Eduardas Zaleskis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. ir jo gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 227 straipsnio 2 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda, skiriant L. J. baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskuoti 50 eurų nominalo kupiūrą (serijos numeris X52778767574), saugomą voke baudžiamojoje byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. L. J. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. balandžio 8 d., apie 17.50 val., prie pastato, esančio Žemaitės g. 1, Vilniuje, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės dėl to, jog vairuodamas automobilį „Chrysler Town & Country”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rankomis naudojosi mobilaus ryšio priemone, ant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulių tarnybinio automobilio „Škoda Yeti“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinio prietaisų skydelio (keleivio pusės) kartu su vairuojamo automobilio dokumentais padėjo 50 eurų nominalo kupiūrą (serijos numeris X52778767574), tokiu būdu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Antros kuopos Ketvirto būrio vyriausiajai patrulei G. L. S. ir vyriausiajam patruliui V. M. davė 50 eurų kyšį, siekdamas pastarųjų neteisėto neveikimo, jog jam nebūtų surašomas administracinio nusižengimo protokolas dėl padaryto administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. J. ir jo gynėjas advokatas Eduardas Zaleskis prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo L. J. išteisinti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo veiksmuose veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Skunde atkartojamas BK 227 straipsnio turinys, teigiama, kad pagal teismų praktiką sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia (nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia), jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, Nr. 2K-176/2014). Reikia nustatyti papirkėjo realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių - psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-406/2011).
2.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad į automobilio dokumentus įdėti pinigai buvo skirti papirkti pareigūnus, kadangi jie buvo skirti automobiliui tvarkyti. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme L. J. paaiškino, kad įvykio dieną paėmė sutuoktinės automobilį „Crysler Town & Country“ ir dar namuose į automobilio dokumentus (esančius įmautėje) įsidėjo 50 Eur kupiūrą, kadangi, kiek prisimena, turėjo su šiuo automobiliu nuvažiuoti pas meistrą, kad šis pašalintų smulkius trūkumus bei profilaktiškai apžiūrėtų automobilį. Automobilis buvo techniškai tvarkingas ir jam nebuvo uždrausta dalyvauti eisme. Sustabdytas pareigūnų ir, priėjusios prie automobilio pareigūnės reikalavimu pateikęs jos prašomus dokumentus, apeliantas buvo visiškai pamiršęs, jog automobilio dokumentuose yra pasidėjęs 50 Eur. Ši aplinkybė išaiškėjo tik tada, kai apeliantas pareigūnės buvo apkaltintas kyšio pareigūnams davimu. Kaip matyti iš pareigūnų pateiktų kelių iškarpytų vaizdo įrašų ir jų stenogramų, apeliantas tikrai nesiūlė pareigūnams kyšio, nieko apie kyšio paėmimą nekalbėjo (vaizdo įrašas „AMBA 0019“). Natūralu, jog apkaltintas L. J. pasimetė ir sumišo, kadangi toks pareigūnės elgesys jo atžvilgiu buvo labai netikėtas, nes jis savo veiksmais nesiekė ir nenorėjo papirkti pareigūnų. Apeliantas nei žodžiu, nei veiksmais neparodė, jog dokumentuose yra pinigai. Priešingai nenurodė ir pareigūnė su porininku. Šios aplinkybės rodo, jog apeliantas apie į dokumentus namuose įdėtus pinigus buvo visiškai pamiršęs, dėl to paduodamas dokumentus minėtų pinigų neišėmė.
2.3. Teismas neįvertino, kad byloje nėra patikimų ir pakankamų įrodymų, jog buvo konkretus pasiūlymas duoti kyšį už tai, kad pareigūnai nesurašytų protokolo, kas rodo, jog apeliantas nesiekė papirkti pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas apie apelianto siekį sprendė tik iš policijos pareigūnės L. S. supratimo. Policijos pareigūno subjektyvus supratimas, kad nuteistasis, padėdamas pinigus, norėjo, jog jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kasacinio teismo praktikoje nėra pakankamas įrodymas, sprendžiant dėl asmens kaltės už papirkimą.
2.4. Nuteistojo frazė „atsidalinkite dokumentus“, kuri pasakyta neaišku kokiomis aplinkybėmis ir kurioje stadijoje, ir kuria nuosprendyje, kaip įrodančia apelianto kaltę, remiasi pirmosios instancijos teismas, neįrodo, kad apeliantas siekė išvengti administracinės atsakomybės.
2.5. Teismas atsižvelgė „į paties asmens veiksmus ir reakcijas“, ir sprendė, jog apelianto kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos pagrindžia apelianto prašymas jo nebausti. Apeliantas nesutinka, jog vien asmens prašymas jo nebausti savaime reiškia kyšio siūlymą ar davimą. Už tai, kad pareigūnai jo nebaustų, apeliantas nesiūlė atsilyginti, o tikėjosi, kad pareigūnai bus jam gailestingi, juo labiau, jog jis buvo su mažu vaiku, kuris dėl įvykio labai išsigando ir verkė. Teismo vertinimas, jog apelianto reakcija į kaltinimą padarius nusikaltimą – gūžčiojimas pečiais ir šypsojimaisi – kardinaliai skiriasi nuo žmogaus, nusikaltimo padarymu apkaltinto nepagrįstai, reakcijos, yra visiškai nepagrįsta. Teismas nėra psichologas, o kiekvienas asmuo savaip reaguoja į susiklostančias aplinkybes. Apeliantas manė, kad visą laiką kalbama apie jo padarytą administracinį pažeidimą, dėl kurio padarymo jis nesiginčijo. Tik vėliau, kai pareigūnė paaiškino, jog reikės su ja važiuoti į skyrių, kur apeliantui bus surašytas protokolas dėl kyšio davimo, apeliantas suprato, kad kalbama ne apie jo padarytą administracinį teisės pažeidimą. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, jis su pareigūne daugiau iš viso nebendravo.
Šalies argumentai
2.6. Teismas subjektyviai interpretavo vaizdo įraše girdimus apelianto žodžius, reakcijas ir visą pokalbį. Byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad apeliantui pareigūnai sudarė galimybę paaiškinti savo veiksmus bei informuoti pareigūnus, jog pinigai skirti ne jiems. Per visą pareigūnų ir apelianto pokalbį nei tiesioginio, nei netiesioginio siūlymo duoti kyšį nenuskambėjo. Nors pareigūnai savo tarnybiniuose paaiškinimuose nurodo, jog neva apeliantas pinigus siūlė „kavai“, tai yra pagrįsta tik pačių pareigūnų žodžiais. Teismas visiškai neįvertino liudytojos policijos pareigūnės ir jos porininko parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo. Pareigūnė L. S. savo tarnybiniame pranešime ir parodymuose ikiteisminiame tyrime nurodo, kad apeliantas pinigus siūlė pietums, po to kavai, tačiau niekas tokių teiginių nepatvirtina.
2.7. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantas buvo įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už bandymą papirkti valstybės tarnautoją, jog policijos pareigūnai bandė aiškintis, kam buvo skirti pinigai, kuriuos jie rado mašinos dokumentuose. Tai, kad apeliantas pateikė pareigūnams visus dokumentus iš karto, priešingai nei teigia pareigūnai, parodo vaizdo įrašas „AMBA 0019“, kuriame matyti, kad pareigūnai tikrina visus dokumentus, šalia yra apeliantas su dukra, niekas neprašo ir neneša jokių dokumentų. Nėra duomenų, kad apeliantas iš viso buvo klausiamas apie pinigų paskirtį ar atsakinėtų į tokius klausimus. Tai, kad kas nors buvo metama, turėjo atsispindėti priekinio lango stikle, o to nebuvo.
2.8. Iš garso (vaizdo) įrašo negalima nieko spręsti, nes nėra vientisos medžiagos, kas pašalintų visus neaiškumus ir abejones. Tai, kad garso (vaizdo) įrašas yra ne vientisas, aiškiai parodo, jog į bylą buvo pateikti tik fragmentai, kurie galėjo būti laisvai interpretuojami, kas rodo, jog faktiškai susiklosčiusi situacija buvo kiek kitokia, nei nurodo pareigūnai. Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, 20.9 punkte numatyta, jog automobilyje sumontuota stacionari vaizdo ir (arba) garso įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilyje esančio registratoriaus fiksuoti vaizdo (garso) įrašai, kai buvo sustabdytas apeliantas ir pradėtos procedūros, nebuvo išsaugoti ir saugomi, nors pagal pareigūnų veiksmus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau pareigūnės nešiojamu vaizdo registratoriumi daryti vaizdo (garso) įrašų fragmentai, kurie yra labai prieštaringi ir skurdūs turiniu, buvo saugomi. Pareigūnės paaiškinimai dėl šių aplinkybių skamba keistai ir neįtikinamai – saugojo, kad neišsikrautų vaizdo registratoriaus baterija ir filmavo, kas jai svarbu. Apelianto nuomone, iš įrašų nematyti, jog pareigūnė ranka kažkaip išjunginėja registratorių, dėl ko kyla klausimas, jog įrašas buvo fragmentuojamas jį perrašant į stacionarią laikmeną, ir tik tai, kas galėtų būti naudinga pareigūnams, arba tik tą dalį, kurią būtų galima vertinti plačiai.
2.9. Kito pareigūno, V. M., parodymai vertintini kritiškai, nes jo pozicija – arba nieko nežino, arba teikia paaiškinimus, kurie neatitinka jo porininkės L. S. parodymų.
2.9. Teismas nepatikrino kiekvieno įrodymo liečiamumo ir sąsajumo, buvo šališkas pirmenybę teikdamas kaltinantiems įrodymams, nesilaikė in dubio pro reo principo, kuris reiškia, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai, neatsižvelgė, jog nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, duodančių pagrindą pripažinti apeliantą kaltu ir taip padarė esminių BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų, lėmusių neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą, nepagrįstų išvadų padarymą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkintinas
4. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
5. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nenustatyta apelianto veikos subjektyvioji pusė, nuosprendžio išvados nepagrįstos, apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, su tokiais teiginiais nesutinka.
5.1. Apeliaciniame skunde byloje esantys vaizdo įrašai vertinami kaip nepatvirtinantys apelianto tyčios duoti kyšį. Tačiau vaizdo įrašo duomenys, užfiksuoti apžiūros 2017 m. gegužės 15 d. – gegužės 16 d. protokole ( b. l. 12-15), tai paneigia. Matyti, kad po to, kai L. J. sako „nerašykit Jūs“, pareigūnė pasako: „ne aš sakau, Jūs žinot, kad yra atsakomybė už tai, kad, už papirkimą policijos pareigūno?“, L. J. atsakymas – „aš žinau“. Pareigūnė klausia: „tai kam duodat pinigus?“, užfiksuota, kad L. J. gūžteli pečiais, šypsosi ir nieko neatsako. Pareigūnė tęsia: „negerai, kad duodat pinigus, o kur mama dabar randasi?“, L. J. atsakymas „nu tai darykit su manim jau iki galo, tai ką dabar?“ Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantui buvo tiesiai pasakyta, jog yra atsakomybė už papirkimą, L. J. patvirtino, kad jis tai žino. L. J. nieko nepasakė apie tai, kad pinigai, neva, nebuvo skirti pareigūnams.
5.2. Kaip matyti iš paties L. J. 2017 m. balandžio 8 d. rašyto paaiškinimo, nurodė, kad jis pateikė visus dokumentus, tarp dokumentų buvo 50 Eur banknotas. Policininkai pasakė, ar žinote, kas gresia už papirkinėjimą, tada jis suprato pokalbio esmę. Jis neapsižiūrėjo tarp dokumentų buvusių 50 Eur (kuriuos kartais būna įsidėjęs mašinos daiktadėžėje). Pareigūnai traktavo kaip kyšio siūlymą. Jam nieko kito neliko ką daryti, kaip sutikti su susidariusia situacija, labai gailisi, kad taip pasielgė, kad esamais pinigais bandė pagreitinti protokolo surašymą ryšium su dukros verksmais ir savo pasimetimu (b. l. 30). Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas neneigia, jog padavė pinigus pareigūnams, šie suprato, kad tai kyšis ir jis pats to nepaneigė – sutiko su susidariusia situacija, galisi, jog bandė pagreitinti protokolo surašymą pinigais.
5.3. Įvertinus, jog pats apeliantas suvokė situaciją analogiškai, kaip ją suprato pareigūnai, apeliacinio skundo argumentai apie tai, jog pirmosios instancijos teismas apie apelianto siekį sprendė tik iš policijos pareigūnės L. S. supratimo, yra nepagrįstas. Pareigūnei buvo paduoti (kartu su dokumentais) pinigai, apeliantas ne sykį prašė nebausti, pareigūnė įvardino, kad apeliantas davė kyšį, šis to neneigė.
5.4. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo frazė „atsidalinkite dokumentus“ neįrodo, jog apeliantas siekė išvengti administracinės atsakomybės, tokią versiją paneigia paties apelianto pasikartojantys žodžiai: „tamsta pareigūne, nebauskit manęs, va a girdi, paimkit čia tuos dokumentus ir tvarkykit, ką? Nu prašau Jūsų, nu rimtai, nesu čia aš kažkoks kriminalas“; „nu nebauskit, pareigūnai, atskirkit, nu ką“, „nerašykit“, „nerašykit Jūs“, „aš nieko ir neslepiu, nu tamstos pareigūnai, nerašykit to protokolo, (nerišlus žodis) vaiko, prašau, papuoliau taip, vat pirmas kartas, pats viską pats“ ( b. l. 13-14).
5.5. Skunde akcentuojama, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog apeliantas buvo įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už bandymą papirkti valstybės tarnautoją, jog policijos pareigūnai bandė aiškintis, kam buvo skirti pinigai, kuriuos jie rado mašinos dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos duomenimis nustatytą įvykio situaciją, daro išvadą, kad tokie teiginiai yra deklaratyvūs – apeliantui buvo pasakyta, kaip vertinami pinigai, paduoti pareigūnams – kyšis, pats nuteistasis pareigūnams jokios kitos versijos neišsakė.
5.6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl nevientiso vaizdo įrašo nepatikimumo – vaizdo įrašuose, pateiktuose su byla, matyti tiek pareigūnai, tiek apeliantas, aiškiai girdėti jų žodžiai. Apklausti liudytojais pareigūnai L. G. S. ir V. M., o ir pats apeliantas nenurodė, kad įvykio metu buvo kitų, reikšmingų, aplinkybių.
6. Apeliacinės instancijos teismas pasisako, kad skundo teiginiai apie galimą teismo šališkumą nėra pagrįsti - teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-942/2017 pasisakyta, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, pritardama teismo išvadoms, šiame nuosprendyje išdėstytų motyvų nekartoja. Kadangi apeliacinis skundas nėra pagrįstas, skundžiamo nuosprendžio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. J. ir jo gynėjo advokato Eduardo Zaleskio apeliacinį skundą atmesti.