Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-101-538/2012

2012 m. vasario 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M.-S. ieškinį atsakovams V. V., G. Ž., V. Ž., S. V. dėl skolos priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad ieškovė L. M.-S. 2009-11-13 paprastuoju vekseliu atsakovui V. V. paskolino 10 196,07 Lt, kuris šią sumą įsipareigojo grąžinti 2009-01-31 (b. l. 6). Dalį skolos – 900 Lt atsakovas ieškovei sumokėjo. 2007-12-01 G. ir V. Ž. bei V. V. sudarė paskolos sutartį dėl 5000 Lt, kurioje numatė, kad V. V. iki 2009-12-01 negrąžinus paskolos sumos, už skolą bus perleistas V. V. priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (b. l. 40). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis 2009-12-07 Nr. 4551 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu G. Ž. ir V. Ž. įsigijo 0,0600 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iš V. V. ir S. V. (b. l. 8–9). Bylos duomenimis atsakovas ir jo sutuoktinė jokio registruotino turto neturi, gaunamos pajamos yra nedidelės (b. l. 7–9, 82–83, 85).

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė 9 296,07 Lt skolos bei 334,65 Lt delspinigių. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto motyvais.

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.). Įstatyme vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 str. 1 d., Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 1 d. (toliau tekste – ĮPVĮ). Taigi vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Paprastasis vekselis reiškia savarankišką ir besąlygišką vekselio davėjo prievolę sumokėti vekselyje nurodytą sumą teisėtam vekselio turėtojui (CK 1.105 str. 4 d., ĮPVĮ 2 str. 4 p., 77 str. 2 p.).

CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Byloje esančius įrodymus tiria ir vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 1999-03-16 d. 2 straipsnio 4 dalimi, paprastąjį vekselį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą vekselio turėtojui. Vekselio atsiradimo pagrindas yra vekselio išrašymas – vienašalis sandoris. Išrašydamas vekselį, jo davėjas sukuria atitinkamas teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims, t. y. vekselio gavėjui. Vekselį išrašius, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Nuo to momento jis gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje – perleidžiamas kitiems asmenims, kurie įgiję nuosavybės teises į jį, gali juo disponuoti savo nuožiūra – perleisti, įkeisti (ĮPVĮ 13, 18 straipsniai). Tokį paprastą ir platų vekselio panaudojimą užtikrina jo viešas patikimumas, o šį lemia griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai. Nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 13 d. (vekselio davėjas) išdavė atsakovui vekselį. Juo jis įsipareigojo sumokėti ieškovei (vekselio turėtojai) 10196,07 Lt iki 2009 m. sausio 31 d. Kaip ir teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vekselyje nurodant grąžinimo datą padaryta aiški rašymo apsirikimo klaida, nes nurodytas grąžinimo terminas 2009-01-31 yra ankstesnis nei surašytas vekselis. Ieškovė teigia, kad skolos grąžinimo terminas yra 2010-01-31, o atsakovas nurodo, kad skolos grąžinimo terminas turėtų būti 2012-01-31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad labiau tikėtina skolos grąžinimo data 2010-01-31. ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vekselis gali būti išrašytas apmokėti: jį pateikus; per tam tikrą laiką po pateikimo; per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; nustatytą dieną, o šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje numatyas vekselio apmokėjimas jį pateikus, kur nurodyta, kad vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad labiau tikėtina skolos grąžinimo data 2010-01-31 (CPK 185 str.). Suėjus vekselyje nurodytam terminui, atsakovas visos skolos negrąžino. Taip pat vekselyje numatyta, kad nuo negrąžintos sumos skaičiuojami delspinigiai 0,02 proc už kiekvieną pradelstą dieną. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei 9 296,07 Lt skolos, 334,65 Lt delspinigių, kurie apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2010-02-09 iki 2010-08-09 ir atitinka šalių rašytinį susitarimą dėl netesybų (CK 6 256 str. 2 d.).

Atsakovas taip pat nesutinka su teismo sprendimu pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais.

Ieškovė prašė pripažinti minėtą sutartį negaliojančia, motyvuodama tuo, jog sutartis pažeidžia ieškovės kaip kreditoriaus interesus. CK 6.66 str. numato, jog kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). CK 6.66 straipsnio pirmojoje dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi actio Pauliana institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl negali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Byloje nustatyta, kad 2009-12-07 Nr. 4551 pirkimo–pardavimo sutartimi G. Ž. ir V. Ž. įsigijo 0,0600 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iš V. V. ir S. V.. Byloje nustatyta, kad po šio turto perleidimo V. V. vardu neliko jokio registruoto nekilnojamojo turto. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad V. V. sumažino kreditoriaus galimybę patenkinti kreditinį reikalavimą, kylantį iš vekselio, nes tapo nemokus (CPK 177 str., 178 str., 185 str., CK 6.66 str.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog siekiant, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 str. 2 d.), o CK 6.67 straipsnio 1 punktas numato, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Iš byloje pateiktos sutarties matyti, jog sandoris buvo sudarytas su G. Ž., kuri yra V. V. motina, todėl konstatuotina, kad kreditorės L. M.-S. interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str. 1 p.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovo V. V. sudarytą sandorį negaliojančiu ir taikė restituciją (CK 6. 145 str.).

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikius restituciją, nepagrįstai skyrė šį turtą ieškovės reikalavimų patenkinimui. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto motyvais.

Apeliantas nurodo, kad jis ir jo sutuoktinė yra skolingi AB bankui „SNORAS“ pagal dvi paskolos sutartis, taip pat byloje nustatyta, kad 2007-12-01 G. ir V. Ž. bei V. V. sudarė paskolos sutartį dėl 5000 Lt V. V.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pritaikius restituciją ir skyrus ginčo sklypą ieškovės reikalavimų patenkinimui, nebuvo pažeisti kitų atsakovo V. V. kreditorių teisės, kadangi actio Paulino instituto tikslas yra kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas, sandoris pripažįstamas negaliojančiu trečiojo asmens – kreditoriaus, o ne sandorio šalies reikalavimu. Todėl, patenkinus tokį ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o skiriamas Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Tai reiškia, kad patenkinus ieškovės reikalavimą, likusi dalis turi būti grąžinta atsakovui (CK 6.66 str. 4 d.).

Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai neišdėstė sprendimo vykdymo, kadangi jo bloga turtinė padėtis. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto motyvais.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, yra konstatavęs, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas galimas tais atvejais, kai skolininko turtinė padėtis yra tokia komplikuota, kad sprendimo vykdymas įstatymo numatytais terminais gali pažeisti gyvybiškai svarbius jo interesus, taip pat svarstant prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą, reikia atsižvelgti ir į išieškotojo interesus. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad turi būti įvertinta sprendimą turėsiančios vykdyti šalies turtinė padėtis bei tuo atveju, jeigu teismo sprendimo įvykdymas būtų išdėstytas, ar bus reali galimybė skolininkui per tam tikrą laikotarpį įvykdyti teismo sprendimą. Apeliantas prašė išdėstyti teismo sprendimą 12 mėnesių. Tačiau pažymėtina, kad nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme yra praėję beveik 10 mėnesių, tačiau atsakovas V. V. nesumokėjo jokios skolos dalies, jis nenurodė jokių šaltinių, iš kurių galėtų sumokėti skolą dalimis per prašomus 12 mėnesių, todėl nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. V. turi realią galimybę sumokėti skolą per 12 mėnesių. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neišdėstė teismo sprendimo vykdymo (CPK 178 str., 185 str).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-27 nutartimi atsakovui V. V. buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas paduodant apeliacinį skundą iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo V. V. priteistina 426 Lt žyminio mokesčio valstybei (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. V. 426 Lt žyminio mokesčio valstybei.