Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 136-141, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tvirtino, kad pareiškėja nenurodė jokių Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų. Atkreipė dėmesį į ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėja skunde nenurodė, kaip konkrečiai ginčijami viešojo administravimo subjekto aktai pažeidžia jos teises. Paaiškino, kad 2009 m. balandžio 2 d. pareiškėja kartu su kitais žemės sklypo savininkais sudarė sutartį su Bendrove, pagal kurią įsipareigojo parengti garažo ir tvoros techninį projektą bei gauti statybos leidimą. Sutarties pagrindu buvo pasirašytas įgaliojimas, kuriuo pareiškėja ir kiti savininkai įgaliojo Bendrovės architektę M. M. atstovauti jų vardu priduodant, atsiimant projektinę dokumentaciją, atstovauti Nuolatinėje statybos komisijoje pasirašant atitinkamus dokumentus, susijusius su projektinės dokumentacijos sutvarkymu ir statybos leidimo gavimu. Akcentavo, kad pareiškėjos argumentai, jog įgaliojimas turi būti patvirtintas notaro, yra nepagrįsti, nes įstatymai nenustato tokiam sandoriui notarinės formos. Nurodė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.132, 2.137, 2.133 straipsnius ir pažymėjo, kad, kreipiantis dėl Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo, Administracijai buvo pateiktas įgaliojimas, kuriame buvo nustatyta, kokius asmenis architektė turi teisę atstovauti. Įgaliojimas galiojo iki 2010 m. balandžio 4 d., todėl darė išvadą, kad Administracija neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti atlikti veiksmus, susijusius su Statybos leidimo išdavimu, taip pat neturėjo pagrindo abejoti pateikto įgaliojimo teisėtumu bei jame išreikšta įgaliotojų valia. Nurodė statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15 punktą, Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį ir pažymėjo, kad Nuolatinei statybos komisijai nustačius, jog statinio projektas atitinka statinio projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus, buvo priimtas sprendimas išduoti pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Statybos leidimą. Pabrėžė, kad šios komisijos sprendimas Administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) yra privalomas, todėl šio komisijos sprendimo pagrindu buvo išduotas Statybos leidimas. Darė išvadą, kad atsakovui nebuvo pagrindo suvaržyti statytojo teisę realizuoti statybos teisę. Atkreipė dėmesį, kad panaikinus Statybos leidimą Nuolatinės statybos komisijos sprendimas, priimtas posėdžio metu, liks galiojantis, jis yra privalomas Administracijos direktoriui, tačiau pareiškėja neprašė jo panaikinti, nepateikė jokių argumentų bei įrodymų dėl šio sprendimo neteisėtumo. Pažymėjo, kad Nuolatinės statybos komisijos posėdžio metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą priimti sprendimą neišduoti statybos leidimo. Pabrėžė, kad Nuolatinė statybos komisija privalėjo užtikrinti tik tai, kad statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus ir projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Nurodė, kad neteisėtai statybai konstatuoti ir jos padariniams pašalinti turi būti inicijuojama Statybos įstatymo 28 straipsnyje numatyta procedūra, t. y. konstatuotas savavališkos statybos faktas. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas turėjo pareigą organizuoti patikrinimą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, siekiant nustatyti galimai savavališkos statybos faktą ir apie tai informuoti Administraciją, prašant neišduoti statybos leidimo. Kadangi Administracijoje nebuvo gauta jokių duomenų apie savavališkas statybas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, darė išvadą, kad nebuvo pagrindo neišduoti Statybos leidimo. Nurodė, kad jei teismas nuspręstų panaikinti prašomus administracinius aktus, bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjos neturėtų būti priteisiamos, nes nėra Administracijos kaltės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sitas“ atsiliepime į skundą (b. l. 88-91, I t.) nurodė, kad Bendrovė Lietuvos Respublikos įstatymų ir statybos reglamentų nustatyta tvarka atliko garažo ir tvoros, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, techninį projektą ir gavo Statybos leidimą. Tvirtino, kad pastato projektas atliktas iš dalies atliktam statiniui su Administracijos Teritorijų planavimo ir statybų valstybės priežiūros departamento ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio leidimu.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. K. ir O. Z. atsiliepimu į skundą (b. l. 118-120, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad statinių buvimas žemės sklype nepriklausomai nuo jų teisinio statuso, nėra kliūtis naujiems statiniams statyti. Be to, jei ir būtų konstatuotas faktas, kad statybų žemės sklype yra savavališkų statybų ar statinių, kurie nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre, tai savaime nebūtų kliūtis gauti statybos leidimą, kuriuo sprendžiami tų statinių pertvarkymo/nugriovimo klausimai. Tvirtino, kad dėl faktinių aplinkybių pareiškėja yra teisi tik iš dalies, t. y. statybų žemės sklype iš tikrųjų yra (buvo) nekilnojamojo turto registre neregistruotų statinių, savavališkų statybų, tačiau jos arba nesusiję su Statybos leidimu arba būtent juo šalinamos. Pažymėjo, kad sklypo dalis už gyvenamojo namo yra iš dalies užstatyta statiniais, tačiau Nekilnojamojo turto registre jie nėra registruoti. Kadangi dalis jų iš esmės buvo nusidėvėję, o kita dalis neaišku kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo pradėti statyti, tai visi sklypo bendraturčiai nutarė jų užimamoje teritorijoje pasistatyti garažų pastatą – nugriauti visus esamus statinius ir užstatyti sklypo vieną kraštinę pagal Statybos leidimą leidžiamais naujais statiniais. Su tuo visi bendraturčiai sutiko, todėl turint šį tikslą buvo baigtas rengti ir įregistruotas žemės sklypo planas, kuriame ir numatė kiekvieno iš jų naudojimosi ribas tos žemės sklypo dalies, kurioje pagal Statybos leidimą numatyta statyti garažų statinį. Šis planas buvo registruotas Nekilnojamojo turto registre ir pagal jį pareiškėja įsigijo tiek butą to žemės sklypo statinyje, tiek žemės sklypo dalį, t. y. ji perėmė buvusios savininkės teises ir pareigas. Paaiškino, kad pareiškėjai atiteko teisė naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta raide „A“. Tame pačiame žemės sklypo plane yra pažymėti ir nuo senų laikų žemės sklype buvę statiniai (jie nurodyti dalyse, pažymėtose raidėmis „C“ ir „D“). Kad būtų realizuotos statytojo teisės, bendraturčiai pasirašė su Bendrove sutartį dėl garažo statinio projektavimo ir statybos leidimo gavimo darbų bei įgaliojimu suteikė Bendrovės architektei M. M. įgalinimus veikti visų bendraturčių vardu. Nurodė, kad kiekvienas iš bendraturčių turėjo teisę pareikšti pageidavimus dėl statybų techninio projekto, domėtis projektavimo ir statybos leidimo gavimo eiga, tačiau pareiškėja šiais procesais nesidomėjo, nemokėjo už atliktas paslaugas, argumentuodama, kad jai garažas nereikalingas, ji neturinti galimybių jį statyti, nes užsiėmusi savo buto, esančio to paties žemės sklypo gyvenamajame name, rekonstrukcija. Dėl šios priežasties už pareiškėją kai kuriuose dokumentuose pasirašė architektė kaip jos atstovė, o atlikus architektei darbą, pareiškėja atsisakė jį priimti, už jį mokėti, visą dokumentaciją reikėjo siųsti jai paštu. Akcentavo, jog aplinkybė, kad architektė nebuvo pilnai identifikuota kaip atstovė, nėra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjos parašas buvo suklastotas prašyme dėl Sąvado, kad tą prašymą turėjo pasirašyti pareiškėja asmeniškai ar kad dėl to atliktas koks nors kitas neteisėtas veiksmas. Nurodė CK 2.133 straipsnį, pagal kurį per atstovą sudaryto sandorio pasekmės atstovaujamajam yra tokios pačios kaip ir tuo atveju, kai sandoris sudaromas ir jo paties. Pažymėjo, kad skunde pateiktas CK 2.138 straipsnio aiškinimas nėra pagrįstas, kadangi veiksmai, susiję su juridiniais asmenimis, reiškia ne bet kokius veiksmus, kurie atliekami kokio nors juridinio asmens atžvilgiu, o tuos, kurie fiziniam asmeniui to juridinio asmens atžvilgiu sukuria civilines teises ir pareigas. Teigė, kad ginčo atveju tokių santykių nebuvo – prašymas Sąvadui gauti yra tik pareiškimas gauti sąlygas, pagal kurias išsiaiškinama, kokio pobūdžio statinius galima statyti ir kokių charakteristikų. Nurodė, kad architektės įgalinimais nebuvo pagrindo abejoti ir dėl sutarties, kuria Bendrovė įpareigota parengti techninį projektą ir gauti statybos leidimą, dėl 2009 m. balandžio 27 d. protokolo Nr. 1, pagal kurį pareiškėja iš esmės pritarė statyboms. Pabrėžė, kad Statybos leidimas sukuria pareiškėjai tik teises, o ne pareigas statyti statinį. Paaiškino, kad kiti bendraturčiai pradėjo savo dalių statybą ir tai nėra pagrindas panaikinti tiek Statybos leidimą, tiek Sąvadą ar jau atliktus statybos darbus (kol jie nebaigti) laikyti savavališkomis statybomis. Teigė, kad pareiškėja savo bute, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atliko ir galimai atlieka rekonstrukcijos darbus be statybos leidimo, tačiau nurodė, kad ši aplinkybė negali būti priežastimi panaikinti Statybos leidimą ir Sąvadą, o gali būti tik pagrindas pareikalauti iš pačios pareiškėjos atsakomybės, taip pat pašalinti savavališkos statybos pasekmes jos bute. Atkreipė dėmesį, kad iš prie skundo pridėto pareiškėjos 2009 m. gruodžio 8 d. prašymo Vilniaus miesto 1 - jam policijos komisariatui matyti, kad jai jau tada buvo žinoma tiek apie Sąvadą, tiek apie Statybos leidimą, tiek apie Nuolatinės statybos komisijos protokolą. Pažymėjo, kad skundas teismui per vieną mėnesį nuo šių aktų (išskyrus Statybos leidimą) priėmimo dienos nebuvo paduotas, o Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kurio pagrindu ir buvo išduotas Statybos leidimas, nebuvo ginčijamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) bylą pagal pareiškėjos skundą prašė išnagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime į skundą (b. l. 43-44, II t.) nurodė statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas, savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 18, 16 punktus ir pažymėjo, kad Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus duomenimis garažų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savavališkos statybos aktas teisės aktų nustatyta tvarka ir forma nėra surašytas ir Administracijai pranešimas dėl vykdomos savavališkos statybos ir statybos leidimo neišdavimo nėra išsiųstas. Darė išvadą, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti Statybos leidimą prašomiems statybos darbams atlikti pareiškėjos nurodytu motyvu, kad garažai turėjo būti laikomi pastatytais savavališkai.

Atsiliepimas

Tretieji suinteresuoti asmenys V. K., O. Z., A. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96-99, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo CK 2.132 ir pabrėžia, kad faktas, jog architektė teisiškai netiksliai užpildė įgaliotinio veiksmus (nenurodė, kad dokumentus pasirašo kaip įgaliotinė ir savo vardu), nepaneigia paties veiksmo ir nedaro jo negaliojančiu. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų nutraukti projektavimo ir statybos leidimo gavimo procesus, neatšaukė suteikto įgaliojimo, nenutraukė sutarties su Bendrove, neatsisakė kitų bendraturčių sutikimų dėl jos buto tuo pačiu adresu rekonstrukcijos, nepranešė institucijoms, bendraturčiams apie įgaliojimo negaliojimą, nesikreipė į teismą dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Nurodo CK 1.79, 1.80, 1.92, 2.133, 2.136, 2.149 straipsnius ir pažymi, kad įgaliojimai dėl jų kaip sandorių formos nėra ir negali būti niekiniais sandoriais, todėl jų vertinimas savo iniciatyva nėra galimas. Mano, kad administracinis teismas negali nagrinėti klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kadangi jis nepriklauso jo kompetencijai. Nurodo CK 2.138 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju įgalinimai buvo suteikti veikti dėl projektavimo sąvado sąlygų gavimo ir kitų veiksmų statybos leidimui gauti, tiek įgaliojimas, tiek veiksmai atitiko pareiškėjos tikrąją valią. Mano, kad byloje nėra reikšminga tai, jog pareiškėja 2009 m. spalio 17 d. išsiuntė Vilnius miesto savivaldybės Plėtros departamentui nesutikimą dėl garažų ir aukštos tvoros įteisinimo, kadangi šiame rašte pareiškėja išreiškė nesutikimą su senų statinių įteisinimu, tuo trapu šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl Sąvado ir Statybos leidimo teisėtumo. Tvirtina, kad faktas, jog yra neregistruoti statiniai, nesudaro pagrindo teigti, kad yra savavališka statyba. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį Nr. A556-205/2010 ir daro išvadą, kad formalus pareiškėjos reikalavimas pirma nugriauti visus ne iki galo sutvarkytus statinius ir tik paskui spręsti dėl naujų statinių jų vietoje statybos leidimo išdavimo neatitinka teismų praktikos suformuotų principų. Teigia, kad apeliantės argumentas, jog Sąvadas ir Statybos leidimas buvo prašomi išduoti tik siekiant įteisinti savavališką statybą neparemti jokiais įrodymais ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai tapatina dvi procedūras: statybos leidimo išdavimo ir statybos darbų atlikimo valstybinės priežiūros. Pažymi, kad aplinkybės, susijusios su senų statinių sutvarkymu, tiek teisine, tiek technine prasmėmis neturi įtakos Statybos leidimo išdavimo teisėtumui, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100-105, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Tvirtina, kad ginčo statybos leidimui gauti Administracijos Miesto plėtros departamentui buvo pateikti visi reikiami dokumentai, todėl Administracija neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti Statybos leidimą. Nurodo, kad pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį Nuolatinės statybos komisijos sprendimas Administracijos direktoriui yra privalomas. Mano, kad įgaliojimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra susiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Pažymi, kad už įgaliojimo teisėtumą atsako statinio projekto vadovas, todėl, jei buvo pažeisti pareiškėjos interesai, atsakovo manymu, ji turi teisę reikalauti iš Bendrovės nuostolių atlyginimo, jos teises ir teisėtus interesus pažeidžiančių veiksnių pašalinimo ir pan. Mano, jog iš 2009 m. balandžio 8 d. įgaliojimo formuluotės yra aišku, kad architektė galėjo apeliantę ir trečiuosius asmenis atstovauti derinant dokumentus, susijusius su projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo gavimu garažui. Nurodo CK 2.138 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad įstatymai nenumato, jog 2009 m. balandžio 8 d. įgaliojimas turėjo būti patvirtintas notaro. Nurodo, kad Inspekcija turėjo pareigą organizuoti patikrinimą siekiant nustatyti galimai savavališkos statybos faktą ir apie tai informuoti Administraciją, prašant neišduoti statybos leidimo. Pažymi, kad Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą nurodė, jog dėl garažų savavališkos statybos aktas nėra surašytas ir Administracijai pranešimas dėl vykdomos savavališkos statybos ir statybos leidimo neišdavimo nėra išsiųstas. Teigia, kad bylinėjimosi išlaidos pareiškėjai iš atsakovo negalėtų būti priteisiamos, nes Administracijos veiksmuose nėra kaltės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 107-108, II t.) prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo šiuo metu galiojančios Statybų įstatymo 28 straipsnio redakcijos nuostatas ir daro išvadą, kad pareiškėjos argumentas, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina teisės normos, leidžiančios įteisinti savavališką statybą, nėra reikšmingas.