Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. A. globėjos S. A. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nutarties, kuria M. A., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., 284 str. 1 d., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis gydymas bendrojo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Pakruojo rajono apylinkės teismas nustatė, kad M. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas:

2011 m. birželio 22 d. apie 11 val. Pakruojo mieste, (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo kieme, iš už nugaros rankomis suspaudė mažamečio V. G., gimusio (duomenys neskelbtini), kaklą, spyrė jam į pilvą ir krūtinę, sudavė į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam V. G. kraujosruvą smakro dešinėje pusėje, tai yra, nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 str. 2 d.);

2011 m. liepos 29 d. apie 17 val. 30 min. Pakruojo mieste, (duomenys neskelbtini), matant aplinkiniams asmenims, pro savo buto Nr. 15 langą mėtė keramikines plyteles į kiemą ir apgadino šio namo gyventojo A. U. automobilį, padarydamas nukentėjusiajam A. U. 500 Lt turtinę žalą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką (BK 284 str. 1 d.).

Skundu atkreipiamas dėmesys, kad 2012 m. kovo 5 d. (duomenys neskelbtini) sutrikusio intelekto jaunuolių centro vyr. socialinės darbuotojos rašte nurodyta, jog M. A. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. lanko (duomenys neskelbtini) sutrikusio intelekto jaunuolių centrą ir per šešis šio centro lankymo mėnesius M. A. nuolat vartojo vaistus, nebuvo agresyvus, nekonfliktavo, pagal savo galimybes dalyvavo užsiėmimuose, noriai bendravo su centro lankytojais ir darbuotojais, buvo ramus. Dėl ko apeliaciniame skunde konstatuojama, kad M. charakterizuojamas labai gerai ir aplinkybių, patvirtinančių netinkamą ir nepriimtiną jo elgesį, ir kilusią grėsmę jam pačiam ar aplinkiniams, nėra. Apeliantė skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, kurios įrodo, jog M. elgesys pasikeitė – grėsmės sau ir aplinkiniams jis nekelia.

Be to, apeliantė skunde teigia, kad jos sūnaus M. A. padarytos nusikalstamos veikos (BK 140 str. 2 d., BK 284 str. 1 d.) yra ne tokios pavojingos, kad būtų pagrindas skirti griežtą priverčiamąją medicinos priemonę, todėl mano, kad paskirtas stacionarinis gydymas bendrojo stebėjimo sąlygomis yra visiškai nepagrįstas ir neadekvatus esamai situacijai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. A. globėja S. A. ir gynėjas advokatas Z. Lipnevičius prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nuostatų ir padarė pagrįstą išvadą, kad būdamas nepakaltinamas M. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas atitinkamai BK 140 str. 2 d. ir BK 284 str. 1 d.

Byloje nustatytų faktinių aplinkybių, baudžiamaisiais įstatymais uždraustų veikų kvalifikacijos apeliantė neginčija, kuri tik nesutinka su priverčiamosios medicinos priemonės taikymu jos globotiniui M. A.. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties matyti, kad M. A. padarė teismo sprendime nurodytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas būdamas nepakaltinamas. Pagal BK 98 str. nuostatas asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, yra taikomos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priverčiamosios medicinos priemones.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. A. psichikos sveikatos būsena įvertinta ekspertų psichiatro ir psichologo komisijos ir rekomenduota jam taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinines priemones – stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis (124–126; 127–129 b. l.), nes M. A. yra pavojingas kitiems asmenims. Tokias išvadas patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas psichiatras V. Diktanas, nurodydamas, kad M. A. niekur ambulatoriškai nesikreipė ir nesigydė, nors jam diagnozuotas sunkus protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais (162 b. l.). Pasak eksperto, stebint M. A. psichikos būklę, buvo nustatytas labai žemas intelektas, nepastovios emocijos, pykčio protrūkiai, sutrikusi socialinė adaptacija, nekritiškumas savo būklei, todėl jam priverstinai turi būti taikomas stacionarinis gydymas, nes jis pavojingas aplinkiniams. M. A. atliktų ekspertizių išvados ir eksperto komentarai kolegijai abejonių nekelia.

Iš minėtų Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų matyti, kad M. A. rekomenduojamo, BK 98 str. 1 d. 2 p. numatyto, stacionarinio stebėjimo bendrojo stebėjimo sąlygomis būtinumas yra grindžiamas jo sveikatos būkle ir jo elgesio pobūdžiu tiek prieš jam įvykdant baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, tiek po to, ir apeliantės kartu su skundu pateiktame (duomenys neskelbtini) sutrikusio intelekto jaunuolių centro (toliau – Centro) vyr. specialistės rašte išdėstyti duomenys apie M. A. elgesį Centre nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 5 d. nepaneigia ekspertų psichiatrų ir psichologų rekomendacijų skirti atitinkamo griežtumo priverstinio medicininio poveikio priemonę pagrįstumo.

Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal BK 98 str. 6 d. teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą (BPK 405 str.), todėl šiuo konkrečiu atveju keisti M. A. paskirtą, apeliantės nuomone – griežtą, neadekvačią, priverčiamosios medicinos priemonės rūšį apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl keisti ar naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

M. A. globėjos S. A. apeliacinį skundą atmesti.