Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-09-12 · Administracinė byla Nr. A-438-1066-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-12
Bylos Nr.
A-438-1066-11
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00180-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
T. Ž.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Advokatai
Vytautas Mačiulskis
Administracinė byla Nr. A438-1066/2011Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00180-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. Ž. kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT; Tarnyba) direktoriaus R. V. sprendimą Nr. (1.8)-SR-964 2010 m.kovo mėn.25 d. dėl atsakovo faktiško atsisakymo toliau tęsti antrinę teisinę pagalbą ir kreiptis į Europos Sąjungos Žmogaus Teisių Teismą dėl tolimesnio pareiškėjos pažeistų teisių ginimo;

2) priteisti iš atsakovų neteisėtais ir tyčiniais veiksmais padarytos 200000 Lt neturtinės žalos atlyginimą solidariai (t. y. dviems asmenims) Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 485 straipsnio pagrindu, o regreso teisę dėl priteistos žalos atlyginimo nukreipti į kaltus trečiuosius asmenis;

3) priteisti iš atsakovų visas atstovavimo bei bylinėjimosi išlaidas teisme pagal ABTĮ 44-45 straipsnius ir remiantis pareiškėjos pateiktais dokumentais bei sąskaitomis, regreso teisę dėl priteistos žalos atlyginimo nukreipti į trečiuosius asmenis;

4) priteisti iš atsakovo 5 procentų metinių palūkanų nuo teismo sprendimu visos priteistos sumos, pradedant palūkanas skaičiuoti nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo datos, o regreso teisę dėl priteistos žalos atlyginimo nukreipti į trečiuosius asmenis.

Skunde pareiškėja nurodė, kad pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus R. V. 2009 m. sausio 30 d. sprendimą Nr.191-149-A/09 jai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr.2-417-740/2008 (Nr.2A-170-460/2009, Nr.3K-3-58/2010) dėl neteisėto, nepagrįsto ir neteisingo 2007 metų balandžio - rugsėjo mėn. atleidimo iš darbo, darbo užmokesčio bei su juo susijusių sumų bei padarytos žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio darbdavio UAB "CMA CGM Lietuva", valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėja paaiškino, kad antrinę teisinę pagalbą jai teikti buvo paskirtas Klaipėdos VGTPT advokatų kontoros advokatas Vytautas Mačiulskis. Vėliau, t. y. Klaipėdos VGTPT 2009 m. kovo mėn. 17 d. sprendimu Nr.531-149-E/09 tarnyba, nustačiusi, kad pasikeitė jos turto ir pajamų lygis, pakeitė sprendimą į kitą Klaipėdos VGTPT sprendimą Nr.531-149-E/09 nuo 2009 m. kovo 17 d. nustatant naują valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį - t. y. 100 procentų. Pareiškėjos teigimu, antrinę teisinę pagalbą jai teikti buvo paskirtas Klaipėdos VGTPT advokatų kontoros advokatas Vytautas Mačiulskis. Anot pareiškėjos, advokatas Vytautas Mačiulskis 2009 m. lapkričio mėn. 19 d. buvo surašęs kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo civ.byloje Nr.2-417-740/2008 (teisėjas R. G.) ir Klaipėdos apygardos teismo neteisėtos ir šališkos nutarties (Nr. 2A-170-460/2009, kolegijos pirmininkė teisėja A. M.) panaikinimo ir kitų reikalavimų. Pareiškėja pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo paskelbta rašytinio proceso tvarka 2010 m. kovo mėn. 16 d., o kasacinis skundas buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, visiškai be jos ir advokato Vytauto Mačiulskio dalyvavimo, visiškai neteisingai ir neteisėtai, šališkai, neviešai ir neiškviečiant jos ir advokato į teismo posėdį bei su eilę kitų pažeidimų. Taip, pasak pareiškėjos, buvo priimta visiškai nepalanki, neteisėta ir nepagrįsta 2010 m. kovo 16 d. nutartis, dėl kurios iš pareiškėjos bei jos išlaikomo vaiko buvo visiškai neteisėtai, nepagrįstai ir neteisingai priteista sumokėti dviejų pareiškėjos darbdavio advokatų naudai net 4790,95 Litų bylinėjimosi išlaidų, tuo padarant pareiškėjai, kaip bedarbei, ir jos išlaikytiniam nepilnamečiui vaikui dar didesnę turtinę ir neturtinę žalą, suardant visą jos pasitikėjimą Lietuvos Respublikos teismais, teisingumu bei Lietuvos Respublikos valstybe. Pareiškėja pabrėžė, jog šioje civilinėje byloje nuo pirmosios instancijos teismo iki kasacinio teismo instancijos visi teismai vadovavosi darbdavio suklastotais įrodymais.

Anot pareiškėjos, kadangi 2010 m. kovo 16 d. toje pačioje civilinėje byloje jai atsirado teisė kreiptis į Europos Sąjungos Žmogaus Teisių Teismą (į Strasbūrą), 2010 m. kovo 20 d. Klaipėdos VGTPT direktoriui R. V. bei advokatui Vytautui Mačiulskiui buvo pateiktas prašymą pareiškėjos vardu skubiai pradėti ruošti skundą Žmogaus Teisių Teismui (į Strasbūrą) prieš Lietuvos valstybę dėl pareiškėjos teisių ir pagrindinių laisvių šiurkštaus pažeidimo. Tačiau, pareiškėjos teigimu, Klaipėdos VGTPT direktorius R. V. 2010 m. kovo mėn. 25 d. priėmė visiškai neteisėtą, šališką ir visiškai neteisingą sprendimą (atsakymą) Nr.(1.8)-SR-964 ir visiškai nemotyvuotai, neteisėtai, šališkai ir neteisingai pareikalavo iš jos kreiptis į tą pačią Klaipėdos VGTPT su nauju prašymu toje pačioje civilinėje byloje, taip pat neteisėtai pagrasino jai, kad 2010 m. kovo 20 d. prašymą paliks nenagrinėtu, kas, pareiškėjos manymu, yra tikras pasityčiojimas ir jos teisių ir teisėtų reikalavimų pažeidimas. Pareiškėja paaiškino, kad su tokiu Klaipėdos VGTPT direktoriaus R. V. atsakymu -sprendimu kategoriškai nesutinka ir prieštarauja, nes minėtas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas, neteisėtas, neteisingas, todėl naikintinas. Pareiškėjos vertinimu, Klaipėdos VGTPT direktorius R. V. tyčia piktnaudžiaudamas savo teisėmis teisinės pagalbos suteikimo srityje atsisakė ką nors išaiškinti, o vienašališkai ir tyčia veikdamas prieš ją ir mažametį vaiką bei vaiko interesus, faktiškai atsisakė tęsti antrinės teisinės pagalbą teisme. Tuo, pareiškėjos nuomone, tiek jai, tiek jos vaikui buvo padaryta dar didesnė ir gilesnė neturtinė (moralinė) žala. Pareiškėjos teigimu, jos patirtas stresas ir sveikatos ir dvasinės būklės pažeidimai atsilieps visam gyvenimui ir gyvenimo trukmei. Be to, anot pareiškėjos, jai atsirado naujų ligų dėl tokio Klaipėdos VGTPT elgesio, dėl ko ji turi nuolat gydytis, vartoti vaistus, praranda gyvenimo džiaugsmą, patiria socialinių kontaktų ir bendravimo galimybių sumažėjimą, o dėl skundų surašymo ir tolimesnių teisių gynimo panaudotas laikas ir materialinės lėšos bei ištekliai iki šiol nėra kompensuoti. Pareiškėja akcentavo, jog pagal ginčijamų sprendimų turinį akivaizdu, kad ginčas yra kilęs tik dėl atsakovo neteisėtų ir visiškai nemotyvuotų 2010 m. kovo 25 d. atsakymo - sprendimo argumentų, kuriuo jai faktiškai atsisakyta toliau teikti antrinę teisinę pagalbą toje pačioje civilinėje byloje vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu. Todėl šiuo aspektu teismas turėtų vertinti ginčo teisinį santykį, t. y. kodėl Klaipėdos VGTPT direktorius R. V. veikia prieš pareiškėją, jos mažametį vaiką ir jo interesus, tuo padarydamas jai ir išlaikomam vaikui didelę žalą. Be to, anot pareiškėjos, Klaipėdos VGTPT direktorius į savo neteisėtus, asmeniškai tyčinius veiksmus įtraukinėjo net ir pareiškėjai paskirtą advokatą.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad prašo skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog Tarnyba, išnagrinėjusi 2009 m. sausio 28 d. gautą pareiškėjos T. Ž. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09 suteikė pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio bei su juo susijusių sumų priteisimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Antrinę teisinę pagalbą teikti buvo paskirtas advokatas Vytautas Mačiulskis. Tarnyba 2009 m. kovo 9 d. gavo naują T. Ž. metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją. Ją išnagrinėjus buvo nustatyta, kad pasikeitė pareiškėjos turto ir pajamų lygis, todėl Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (Žin., 2005, Nr. 18-572; 2006, Nr. 130-4890; 2008, Nr. 50-1841) (toliau ir – VGTPĮ) 18 straipsnio 11 dalimi, 2009 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą Nr. 531-149-E/09, kuriuo pareiškėjai buvo nustatyta kita valstybės garantuojamos ir apmokamos teisinės pagalbos išlaidų dalis - 100 procentų. Atsakovo nuomone, pareiškėja klaidingai suvokia antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo vaidmenį nacionalinių teismų atžvilgiu. VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalis numato, kad Tarnybos sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir yra jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas. To paties įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje yra apibrėžta antrinės teisinės pagalbos sąvoka - tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką numato įstatymai ar teismo sprendimas. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas, akivaizdu, kad Tarnyba vienu sprendimu gali suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą vienoje konkrečioje byloje nuo jos pradžios iki galutinio jos išnagrinėjimo. Tarnybos sprendimas taip pat yra dokumentas, patvirtinantis advokato įgaliojimus vienoje konkrečioje byloje. Todėl jeigu baigiasi byla - baigiasi ir antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal Tarnybos sprendimą. Asmens teisė gauti antrinę teisine pagalba kiekvienoje byloje turi būti nustatinėjama atskirai. Teisė gauti antrinę teisine pagalbą pagal vieną Tarnybos sprendimą negali būti perkeliama iš vienos bylos j kitą, net jeigu tos bylos yra tarpusavyje susijusios. 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09 pareiškėjai T. Ž. antrinė teisinė pagalba buvo suteikta civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio bei su juo susijusių sumų priteisimo. Tarnybai 2010 m. kovo 20 d. pateiktame prašyme pareiškėja nurodė, kad būtina skubiai parengti skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui, taigi pareiškėjai antrinė teisinė pagalba šiuo atveju buvo eikalinga nagrinėjant skundą prieš Lietuvos Respubliką tarptautinėje teisminėje institucijoje. Civilinė byla, kurioje pareiškėjai T. Ž. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, teisminga Lietuvos teismų sistemai. Pareiškėjos teisė kelti civilinę bylą kyla iš Lietuvos Respublikos įstatymų. Tokios bylos yra nagrinėjamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, bei jose ginamos asmenų teisės ir teisėti interesai, kurie yra saugomi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Be to, civilinės bylos, kurioje T. Ž. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, šalys buvo du privatūs asmenys, t. y. T. Ž. ir UAB „CMA CGM Lietuva". Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas numato, kad bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme yra galutinis.

Pasak atsakovo, bylos dėl valstybių, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, padarytų Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimų yra nagrinėjamos tarptautinėje teisminėje institucijoje - Europos Žmogaus Teisų Teisme. Asmens teisė kreiptis į Teismą kyla ne iš valstybės vidaus teisės aktų, o iš tarptautinių įsipareigojimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas gina asmens teises, saugomas tarptautinio susitarimo - Europos Žmogaus Teisių Konvencijos, bei nagrinėja skundus tik prieš valstybes, o ne privačius asmenis. Taigi pareiškėjos T. Ž. atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas gali nagrinėti tik pareiškėjos skundą prieš Lietuvos Respubliką, tačiau negali nagrinėti jos ginčo su UAB „CMA CGM Lietuva". Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra apeliacinis teismas valstybės teismų atžvilgiu ir negali panaikinti ar pakeisti jų priimtų sprendimų. Civilinė byla, kurioje T. Ž. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba ir skundas Europos Žmogaus teisių teismui yra dvi atskiros bylos ir antrinės teisinės pagalbos suteikimas nustatinėjamas atskirai, jos tęsimas yra negalimas. 2010 m. kovo 20 d. pareiškėja T. Ž. pateikė Tarnybai prašymą paruošti skundą Europos Žmogaus Teisią Teismui prieš Lietuvą. Atsakovas pabrėžia, jog atsižvelgdama į tai, kad byla prieš Lietuvos Respubliką Europos Žmogaus Teisių Teisme yra atskira byla ir pareiškėjai T. Ž. Tarnyba antrinės teisinės pagalbos tokioje byloje suteikusi nėra, Tarnyba 2010 m. kovo 25 d. raštu informavo pareiškėja apie kreipimosi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šioje byloje tvarka.

Atsakovas taip pat akcentavo, kad pareiškėja T. Ž. savo 2010 m. kovo 20 d. prašyme nėra konkrečiai, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškusi, jog pageidauja, kad jai būtų suteikta antrinė teisinė pagalba atskiroje naujoje byloje parengiant skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui, todėl Tarnyba raštu informavo pareiškėją, kad dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šiuo atveju ji turi pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. IR-260 patvirtintos formos prašymą, kuriame būtų nurodyta visa Tarnybos sprendimo priėmimui būtina informacija. Atsakovas, pabrėžė, kad Tarnyba 2010 m. kovo 25 d. raštu Nr. B,8.)-SR-964 neatsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą paruošiant skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui, o tik informavo pareiškėją, kokius dokumentus ji, vadovaujantis VGTPĮ 18 straipsniu turi pateikti Tarnybai, jeigu pageidauja gauti antrinę teisinę pagalbą dėl tokio skundo paruošimo. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjos T. Ž. prašymas Tarnyboje buvo gautas 2010 m. kovo 20 d., į jį Tarnyba atsakė 2010 m. kovo 25 d., todėl akivaizdu, kad Tarnybos atsakymas pareiškėjai buvo parengtas per itin trumpą laiką, o pareiškėjos kaltinimai Tarnybai ir jos direktoriui dėl tyčinio vilkinimo yra nepagrįsti. Atsakovo teigimu, pareiškėja reikalauja žalos, jos manymu, atsiradusios dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šiuo klausimu atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pateikti argumentai nepatvirtina, jog Tarnybos ar Tarnybos direktoriaus ir tarnautojų veiksmais (neveikimu) buvo padaryta žala. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą. Anot atsakovo, pareiškėja pateikė tik subjektyvią savo nuomonę, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių dokumentų, kad skundžiami Tarnybos veiksmai pareiškėjai sukėlė jos išvardintus išgyvenimus. Atsakovo nuomone pareiškėja pati konfrontuoja su Tarnyba vietoj to, kad bendradarbiautų siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog pareiškėja skunde dėsto argumentus, susijusius su Klaipėdos VGTPT veiksmų neteisėtumu, tačiau žalos atsiradimą ir jos atlyginimą kildina iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų. Teigė, jog teisės aktais nustatyta, jog Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų pakeisti, panaikinti ar kitaip įtakoti tarnybų priimamų sprendimų dėl teisinės pagalbos teikimo, todėl pareiškėja nepagrįstai žalos atsiradimą kildina iš trečiojo suinteresuotojo asmens veiksmų. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pareiškėjos skundo argumentai nėra susiję su skundžiamu Klaipėdos VGTPT raštu, kuriuo pareiškėjai nebuvo atsiakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, o tik paprašyta užpildyti ir tarnybai pateikti nustatytos formos prašymą. Nurodė, jog pareiškėja tarnybai pateikė laisvos formos prašymą, todėl Tarnyba pagrįstai pareikalavo jį užpildyti tinkamai. Pažymėjo, jog Klaipėdos VGTPT skundžiami veiksmai nėra neteisėti, nėra delikto, todėl nekyla ir civilinė atsakomybe. Trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, byloje nenustatytas žalos padarymo faktas, o pareiškėja įrodymais nepagrindžia prašomos priteisti žalos, todėl nėra pagrindo konstatuoti visų deliktinės atsakomybės sąlygų. Be to, trečiojo suinteresuotojo asmens vertinimu, pareiškėjos prašoma priteisti neturtinė žala yra neprotingai didelė, neatitinka nei nacionalinių, nei tarptautinių teismų suformuotos praktikos, tokiu būdu ši aplinkybė pagrindžia pareiškėjos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo T. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. kovo 25 d. rašto Nr. (1.8)-SR-964, kuriuo sustabdytas pareiškėjos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kreipimuisi į Europos Žmogaus teisių teismą nagrinėjimas, kol pareiškėja T. Ž. pateiks tarnybai prašymą, atitinkantį rekvizitus bei formą, patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. IR-260, reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

Dėl ginčijamo Tarnybos rašto (sprendimo) teisėtumo teismas nurodė, jog pareiškėja ginčija atsakovo raštą Nr. (1.8)-SR-964, teigdama, kad jai civilinėje byloje Nr. 2-417-740/2008 su atsakovu UAB „CMA-CGM Lietuva“ dėl išbandymo laikotarpio, neteisėto atleidimo iš darbo, neišmokėtos kompensacijos, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo buvo paskirta antrinė teisinė pagalba ir ji turi būti tęsiama kreipiantis į Europos Žmogaus teisių teismą, nes byla Aukščiausiojo Teismo nutartimi nėra užbaigta, todėl iš naujo prašymo ji neturinti atsakovui teikti, o antrinę teisinę pagalbą jai gali tęsti teikti anksčiau paskirtas advokatas, kadangi nėra baigtas teisinės pagalbos teikimas. Teismas akcentavo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X–78 redakcija, toliau - Įstatymas). Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Teismo vertinimu, pareiškėjai tokia antrinė teisinė pagalba buvo suteikta civilinėje byloje Nr. 2-417-740/2008 su atsakovu UAB „CMA-CGM Lietuva“ dėl išbandymo laikotarpio, neteisėto atleidimo iš darbo, neišmokėtos kompensacijos, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pareiškėja pasinaudojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Teisminis procesas nurodytoje byloje yra baigtas 2010 m. kovo 16 d. įsiteisėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčiai. Kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 362 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos T. Ž. civilinė byla Nr. 2-417-740/2008 su atsakovu UAB „CMA-CGM Lietuva“ dėl išbandymo laikotarpio, neteisėto atleidimo iš darbo, neišmokėtos kompensacijos, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, kurioje jai buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, yra baigta, todėl tolesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas šioje byloje negalimas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos nacionaliniuose įstatymuose nėra numatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtų procesinių sprendimų apskundimas Europos Žmogaus teisių teismui. Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėja ar Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys, nutarimai civilinėse bylose neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika.

Atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjos bei jos atstovo paaiškinimus, teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba konkrečioje civilinėje byloje Nr. 2-417-740/2008, kuri yra užbaigta, todėl pareiškėja norėdama gauti antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje privalo laikytis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnyje numatytos antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarkos. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. Prašymas ir asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai arba paštu. Teismo vertinimu, pareiškėja dėl neaiškių priežasčių nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl laikytina, kad savo tokiais veiksmais nesiekia, kad jai būtų suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, nes teismo posėdžio metu pati pripažino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, nagrinėdama T. Ž. prašymą, neatitinkantį rekvizitų bei formos, patvirtintos Teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260, dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir priimdama raštą (sprendimą) dėl sustabdyti prašymo nagrinėjimo, kol bus pateiktas nustatytos formos prašymas bei reikalavimą pagrindžiantys dokumentai ir dokumentai, įrodantys jos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, teisės aktų nustatytų reikalavimų nepažeidė (neatliko neteisėtų veiksmų), todėl nėra pagrindų naikinti šį priimtą dokumentą, kuris neužkerta kelio pareiškėjai, laikantis Įstatyme nustatytos tvarkos, pateikti prašymą bei reikalingus dokumentus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog VGTPĮ reglamentuoja, kad Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais: lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis.

Dėl neturtinės žalos teismas konstatavo, jog pareiškėja prašo solidariai priteisti iš atsakovo 200000 Lt neturtinės žalos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad apygardų administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos CK nustatyta tvarka Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos CK, kurio 6.245–6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, teismo vertinimu, sprendžiant pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, t. y. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų ar juos atliko netinkamai.

Teismas akcentavo, jog civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą. Teismas pabrėžė, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Teismo nuomone, iš byloje esančių įrodymų nėra pagrindo pripažinti, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos) veiksmų, nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą (tiek turtinė, tiek ir neturtinė).

Dėl pareiškėjos prašomų priteisti palūkanų (5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos) teismas pasisakė, jog šie pareiškėjos reikalavimai dėl palūkanų priteisimo iš atsakovo atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.37 straipsnyje numatytos palūkanos pagal prievoles. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tik skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Teismo nuomone, šioje byloje ginčas kilo ne iš civilinių teisinių santykių, o iš administracinių teisinių santykių (ABTĮ 1 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

Dėl pareiškėjos prašomos taikyti regreso teisės teismas konstatavo, jog CK 6.280 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Teismo manymu, atsižvelgiant šį teisinį reglamentavimą, pareiškėja neturi reikalavimo teisės prašyti taikyti regresą į trečiuosius asmenis.

Kitus pareiškėjos skunde nurodytus argumentus teismas pripažino bendro pobūdžio argumentais, nesusijusiais su ginčo dalyku bei neturinčiais teisinės reikšmės, todėl plačiau jų neanalizavo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas neteisėtas ir nepagrįstas, todėl atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Dėl prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų teismas papildomai nurodė, jog pareiškėjai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes įstatymas išlaidų atlyginimą numato proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnio nuostatas ir neatskleidė bylos esmės, sprendime vadovavosi subjektyviais motyvais, nusišalino nuo tam tikrų aplinkybių tyrimo (aplinkybių, susijusių su advokato teisėmis ir pareigomis, įgaliojimų ribų teikiant antrinę teisinę pagalbą). Be to, anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo jos poziciją dėl kreipimosi į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir trukdė jai įgyvendinti teisę kreiptis į minėtą teismą dėl Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintų žmogaus teisių pažeidimų, padarytų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-417-740/2008. Pareiškėja pabrėžia ir tai, jog pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ji privalėjo teikti Tarnybai naują prašymą, norėdama, kad jai būtų suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-417-740/2008, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kadangi Tarnyba 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/2009 nenutraukė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos ir, atitinkamai, pareiškėja negalėjo teikti naujo prašymo, nes tai būtų įvertinta kaip jos piktnaudžiavimas teisėmis. Be to, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kadangi tarp pareiškėjos ir teismo pirmininkės buvo kilęs interesų konfliktas ir byla iš esmės turėjo būti perduota nagrinėti kitam teismui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog byla Europos Žmogaus Teisių Teisme, kurią apeliantė T. Ž. nori užvesti, yra visiškai kita, savarankiška byla, su skirtingomis proceso šalimis (byla būtų keliama ne prieš buvusį darbdavį UAB „CMA-CGM Lietuva", o prieš Lietuvos valstybę), skirtingu reikalavimo pagrindu (reikalavimas būtų grindžiamas ne darbo įstatymų, o Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimais), skirtingu reikalavimo dalyku (reikalaujama būtų ne pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, o pripažinti Lietuvos valstybę pažeidus pareiškėjos tarptautines teises ir ryšium su tuo, o ne su atleidimu iš darbo, priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą), ir skirtingu teisiniu proceso reglamentavimu (procesas vyktų ne remiantis Lietuvos nacionalinės, o tarptautinės teisės normomis). Kita vertus, pasak atsakovo, iš apeliantės argumentų darytina išvada, jog, jos manymu, jai paskirtasis advokatas turėjo teikti teisinę pagalbą tol, kol ji panorės, nes Tarnybos sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo neva nėra nurodytos advokato įgaliojimų ribos. Tačiau, kaip teigia atsakovas, šis argumentas yra nepagrįstas, nes sprendime yra nustatytos advokato įgaliojimų ribos. Pasak atsakovo, advokato įgaliojimų ribas sudaro konkreti byla, nagrinėjamu atveju - civilinė byla dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio bei su juo susijusių sumų priteisimo. Visas kitas advokato įgaliojimų ribas jam nustato ne Tarnybos sprendimas, o VGTPĮ, Advokatūros įstatymas, Civilinio proceso kodeksas ir kiti įstatymai. Kita vertus, kaip nurodo atsakovas, nepagrįsti yra apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kaip teigia atsakovas, Tarnybai nėra žinoma aplinkybių, kurios leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nešališkumu, priešingai, administracinės bylos medžiaga bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys liudija apie tai, kad teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad civilinė byla, kurioje pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra baigta įsiteisėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutarčiai. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pareiškėja, norėdama gauti antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje, privalėjo pateikti naują prašymą, kurio forma yra nustatyta Teisingumo ministro įsakymu. Kadangi pareiškėja pateikė prašymą, neatitinkantį rekvizitų ir formos, Klaipėdos VGTPT pagrįstai sustabdė jos prašymo nagrinėjimą. Trečiojo suinteresuotojo asmens vertinimu, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tretysis suinteresuotasis asmuo pabrėžia, jog šis ginčas net nebūtų kilęs, jeigu pareiškėja būtų atlikusi tai, ko prašė Klaipėdos VGTPT. Tokiu atveju klausimas dėl teisinės pagalbos teikimo būtų išspręstas laikantis teisės aktuose nustatytų terminų, o tiek pareiškėja, tiek teismas, tiek byloje dalyvaujančios valstybės institucijos nebūtų priverstos eikvoti laiką bei materialinius resursus, nagrinėdami šią bylą. Teiginiai, kad pareiškėja negalėjo teikti naujo prašymo, nes tai būtų įvertinta kaip piktnaudžiavimas teisėmis, yra niekuo nepagrįsti. Tretysis suinteresuotasis asmuo pažymi, jog apeliaciniame skunde iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra apeliacinė instancija nacionalinių teismų atžvilgiu. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad byla nagrinėjęs teismas buvo šališkas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. kovo mėn. 25 d. sprendimo Nr. (1.8)-SR-964 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos - 200000 Lt ir delspinigių nuo šios sumos priteisimo.

Ginčijamu sprendimu buvo sustabdytas pareiškėjos 2010 m. kovo 20 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kreipimuisi į Europos Žmogaus teisių teismą nagrinėjimas, kol pareiškėja T. Ž. pateiks tarnybai prašymą, atitinkantį rekvizitus bei formą, patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. IR-260, bei reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Šį sprendimą atsakovas grindė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 18 straipsnio nuostatomis.

Minėto įstatymo 18 straipsnio 1ir 2 dalyse (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) dalyse nustatyta, kad „Norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. Prašymas ir asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai arba paštu. Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui. Tarnybos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad asmuo norintis gauti antrinę teisinę pagalbą turi pateikti prašymą, atitinkantį teisingumo ministro nustatytą formą bei rekvizitus, taip pat prie prašymo jis turi pridėti ir dokumentus patvirtinančius jo subjektinę teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Šio prašymo su priedais pateikimas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai yra būtina sąlyga priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos.

Savo ruožtu, šis teisinis reguliavimas lemia, kad nesilaikymas minėtos tvarkos, yra kliūtis atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pradėti procesą dėl antrinės teisinės pagalbos asmeniui suteikimo.

Iš byloje esančio pareiškėjos 2010 m. kovo 20 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, adresuoto Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai matyti, kad šis pareiškėjos prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija) patvirtintos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos reikalavimų, prie jo taip pat nepridėti dokumentai patvirtinantys jos subjektinę teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 12).

Todėl atsakovo atsisakymas svarstyti šį pareiškėjos prašymą iki bus tinkamai įvykdyti minėtų teisės normų reikalavimai, t. y., iki bus pateiktas nustatytos formos prašymas bei pareiškėjos subjektinę teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, patvirtinantys dokumentai, yra pagrįstas ir teisėtas.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėja kildina iš nagrinėjamo byloje atsakovo sprendimo neteisėtumo. Kadangi atsakovo veiksmų neteisėtumas, yra būtina sąlyga atsakomybei dėl turtinės ir/ar neturtinės žalos padarymo atsirasti (CK 246 str.), todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nacionaliniame teisme nustatyta tvarka išnagrinėta byla, kurioje yra priimtas bei įsiteisėjęs teismo sprendimas bei dėl šio sprendimo inicijuotas (inicijuojamas) bylos nagrinėjimas Europos Žmogaus Teisių Teisme, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme, yra dvi skirtingos bylos. Ši išvada, grindžiama tuo, kad tokiose bylose yra skirtingi šių bylų nagrinėjimo dalykai bei pagrindai, sprendžiami skirtingi teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos: nacionaliniame teisme - nacionalinės teisės normos, Europos Žmogaus Teisių Teisme - Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas neįeina nacionalinės teismų sistemos sudėtį.

Visa tai lemia, kad pareiškėja, prašydama antrinės teisinės pagalbos tikslu inicijuoti bylos nagrinėjimą Europos Žmogaus Teisių Teisme, iš esmės pateikė prašymą suteikti jai tokią pagalbą kitoje (naujoje) byloje, todėl toks jos prašymas turėjo atitikti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 18 straipsnio reikalavimus.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Romanas KlišauskasVirgilijus Valančius