Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Betono transportas“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3111-603/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Betono transportas“ ieškinį atsakovui R. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – N. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas BUAB „Betono transportas“ direktoriumi buvo nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. Atsakovas savo turėtas UAB „Betono transportas“ akcijas pardavė trečiajam asmeniui N. M. 2010 m. vasario 19 d., nuo tol jokių reikalų su bendrove neturėjo. Bankroto byla bendrovei iškelta tik 2013 m. liepos 5 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. liepos 16 d. Todėl atsakomybė už bendrovės veiklą kyla ne atsakovui, o įmonei vadovavusiam trečiajam asmeniui. Nors ieškinyje nurodyta, kad trečiasis asmuo įmonėje nedirbo, tačiau 2010 m. vasario 26 d. BUAB „Betono transportas“ akcininkų susirinkimo protokolas patvirtina, kad N. M. buvo išrinktas direktoriumi.Bankroto administratorius, turėdamas teisę gauti duomenis apie asmenų turtą ir sužinojęs, kad iš turto neturinčio trečiojo asmens N. M. nieko neprisiteis, o atsakovui turint turto, sąmoningai pareiškė ieškinį ne faktiškai įmonei vadovavusiam N. M., o buvusiam bendrovės vadovui, kuris daugiau kaip trejus metus neturi jokio ryšio su įmone.Teismas, gavęs visiškai nepagrįstą ieškinį, ieškovui nepateikus jokių jo reikalavimą pagrindžiančių duomenų, nepagrįstai nustatė pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimą. Papildomuose rašytiniuose pirmosios instancijos teismui pateiktuose paaiškinimuose atsakovas nurodė, kad atsakovo vadovavimo įmonei metu (2007 m., 2008 m.) įmonė veikė pelningai ir uždirbo atitinkamai 81 453 Lt ir 82 113 Lt grynojo pelno. Nepaisant to, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones apskritai nebuvo pagrindo dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo, teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo, proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus. Nors ieškinio suma yra daugiau nei šimtą kartų didesnė už bet kokią žalą, kurią savo veiksmais galėjo sukelti atsakovas, teismas areštavo atsakovo turtą visai ieškinio sumai taip be jokio pagrindo pritaikydamas minėtus principus pažeidžiančius apribojimus disponuoti teisėtai įgytu turtu.Ieškovas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad atsakovas vengs galimai jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad yra poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Ieškiniu prašoma priteisti suma absoliučiai negali būti laikoma atsakovo veiksmais sukelta žala, nes ieškinio suma turėtų būti išimtinai atsakovo veiksmais sukelta žala, o ne visų kreditorių finansinių reikalavimų suma. Todėl vertinant, ar ieškinio suma atsakovui laikytina didele, teismas prima facie turėjo matyti, kad ieškinio suma yra nepagrįsta, ir vertinti tik tai, kokią faktinę žalą, įrodęs visas civilinės atsakomybės sąlygas, ieškovas galėtų reikalauti priteisti iš atsakovo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Pagal CPK 147 straipsnio 6 dalį, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos. Tokiu būdu apsaugomi atsakovo interesai, leidžiant jam disponuoti turtu, nes laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašiusi šalis savo procesinės teisės neįgyvendino laiku. Pagal šią normą, esant atitinkamai ieškovo pasyvaus elgesio sąlygai (t. y. jam nesikreipus į antstolį ir šiam nepateikus Turto arešto aktų registrui areštuoto turto duomenų patikslinimo) ir pasibaigus nustatytam terminui, su turtu susijusios laikinosios apsaugos priemonės pagal CPK nustoja galioti savaime pagal įstatymą, o siekiančiam laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos atsakovui nebėra pareigos kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Tokiu atveju įsiteisėjusi ir nepanaikinta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebetenka teisinės reikšmės, nes laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigia pagal įstatymą, o turto arešto aktas išregistruojamas (Turto arešto aktų registro įstatymo 10 str. 5 p.). Dėl to nėra pagrindo kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes jos jau nustojusios galioti dėl įstatymo nustatyto termino pasibaigimo, o teismas negali panaikinti to, ko nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1855/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-122/2013; 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1806/2013).

Nagrinėjamu atveju, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) matyti, kad 2014 m. sausio 16 d. turto arešto aktas Nr. TA2-14-006398, kuris buvo įregistruotas skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutarties pagrindu, 2014 m. vasario 20 d. buvo išregistruotas CPK 147 straipsnio 6 dalies pagrindu, t. y. ieškovui nesikreipus į antstolį ir nepatikslinus areštuoto turto duomenų (2014 m. vasario 20 d. pranešimas apie turto arešto akto išregistravimą iš turto arešto aktų registro Nr. TA2-14-023331). Vadinasi, atsakovo atžvilgiu šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigė pagal įstatymą, o teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebeteko teisinės galios, todėl darytina išvada, kad šis apeliacinis procesas neturi teisinės prasmės, nes, kaip minėta, teismas negali panaikinti to, ko nėra.

Esant tokiai situacijai, kai civilinėje byloje, kurioje pareikšto ieškinio užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių pradėtas apeliacinis procesas, jau nebegalioja (CPK 147 str. 6 d.), neliko apeliacijos objekto (CPK 315 str. 2 d. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ši aplinkybė paaiškėjo apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas nutraukti apeliacinį procesą (CPK 315 str. 5 d.).

Bylos duomenimis, atsakovas R. P. už atskirąjį skundą sumokėjo 143,90 Lt žyminį mokestį, kuris nagrinėjamu atveju grąžintinas (CPK 315 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 338 straipsniu,

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 15 d. nutarties.

Grąžinti atsakovui R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 143,90 Lt (šimtą keturiasdešimt tris Lt, 90 ct) AB Swedbank 2014 m. vasario 20 d. mokėjimo pavedimu (op. archyvo kodas: 2014022000933318) už atskirąjį skundą sumokėto žyminio mokesčio.