- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-25
- Bylos Nr.
- 2A-541-372/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius, Laisvė Aleknavičienė
- Atsakovas
- R. P., V. P.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-105-853/2015, pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. P. ir R. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų V. P. ir R. P. solidariai priteisti 17115,18 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, visas bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteisto sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2010-09-23 (duomenys neskelbtini) dėl V. P., vairavusio R. P. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė 23 (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas (buvusi UAB DK „BALTIC POLIS“), veikdamas ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio padarytos žalos dydį ir atlygino žalą, išmokėdamas 23221,36 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui šią sumą. Ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (šiuo atveju - V. P.) arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – R. P.). Ieškovas raštu kreipėsi į bendraatsakovius, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Iki pareiškimo pateikimo teismui buvo ieškovui buvo sumokėta tik 2386,36 Lt, bendraatsakoviai liko skolingi 20835 Lt nuostolių atlyginimo. Antstoliui pradėjus vykdyti, ieškovui buvo sumokėta dar 3059,82 Lt. Šiuo metu jie skolingi ieškovui 17775,18 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovės R. P. atstovas nurodė, kad atsakovė nėra kalta dėl jos sutuoktinio V. P. padarytos žalos, todėl solidari jų atsakomybė negali kilti. Bylos duomenimis autoįvykio kaltininku yra V. P., būdamas neblaivus vairavęs R. P. vardu registruotą, tačiau neapdraustą transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas buvo nubaustas administracine tvarka, jam buvo skirtas 15 parų areštas ir trims metams atimta teisė vairuoti transporto priemones. Automobilis buvo įregistruotas 1997-08-05, atsakovai susituokė (duomenys neskelbtini), jų santuoka Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimu nutraukta. Žalos padarymo metu automobilis buvo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kuria jie turėjo teisę naudotis, valdyti ir disponuoti bendru sutarimu. R. P. ginčija ieškovo nurodytą pareigą dėl solidariosios atsakomybės. Ieškovas savo reikalavimą grindžia TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pagal šias nuostatas ieškovas turi dispozicijos teisę pasirinkti, iš ko reikalauti žalos. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 nuostatas, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo V. P., jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus. Sprendžiant klausimą dėl bendraatsakovės R. P. atsakomybės šioje byloje, pažymėtina, kad tam būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar byloje taikytina solidarioji ar dalinė atsakomybė, būtina nustatyti priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdį, t. y. kaip atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar jos padidėjimą. Sprendžiant klausimą dėl solidariosios R. P. civilinės atsakomybės už V. P. kaltais veiksmais 2010-09-23 padarytą žalą, atstovas pažymėjo, kad tuo metu bendraatsakoviai nebuvo nutraukę santuokos ir buvo minėto automobilio bendrasavininkiais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad R. P. po 2010-06-25 sutuoktinio prieš ją panaudoto smurto išvyko į užsienį gyventi ir dirbti, žalos padarymo metu automobiliu nedisponavo ir neabejotinai nedavė sutikimo neblaiviam V. P. jį vairuoti. Ta aplinkybė, kad žalos padarymo metu automobilis nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nėra priežastiniame ryšyje su R. P. veiksmais, nes ji nežinojo, kad jos sutuoktinis važinės neapdraustu automobiliu, jį vairuos neblaivus ir sukels autoįvykį, padarydamas materialinę žalą. Sutuoktiniai solidariai atsako tik už tas prievoles, kurios yra bendros ir prisiimtos šeimos interesais. V. P. veiksmai negali būti pripažinti atitinkančiais šeimos interesus.
Atsiliepime į ieškinį atsakovo V. P. atstovas sutinka su ieškiniu iš dalies. Jis nurodo, kad prievolė atsiskaityti su ieškovu yra asmeninė V. P. prievolė. Nurodo, kad buvusi sutuoktinė negali būti atsakinga už dėl buvusio sutuoktinio kaltės kilusio autoįvykio atsiradusią žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Iš atsakovų V. P. ir R. P. ieškovui priteisė 5148,07 Eur (17775,18 Lt) nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-01-16) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir po 77,18 Eur (266,50 Lt) žyminio mokesčio.
Tenkindamas ieškinį, teismas rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis. Teismas pripažino, kad abu atsakovai yra solidariai atsakingi už atsiradusią žalą, todėl ieškovas pagrįstai reikalauja solidariai priteisti nukentėjusiajam asmeniui išmokėtas išmokas Atsakovas V. P. yra padaręs žalą, vairuodamas automobilį neblaivus, sukėlęs eismo įvykį ir sudaužydamas svetimą automobilį, o atsakovė R. P. neįvykdė pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Kadangi atsakovai dalį nuostolių padengė, teismas priteisė mažesnę sumą, nei buvo išmokėta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu atsakovė R. P., atstovaujama advokato J. J., prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-01-16 sprendimą, ieškinį atmetant.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais :
Atsiliepimas
1. Teismas skundžiamame sprendime perrašė sutrumpintus apeliantės atstovo advokato atsiliepimo motyvus. Teismas neaptarė, neanalizavo ir nevertino nei atsiliepime nurodytų argumentų apie apeliantės veiksmų pobūdžio, galimą kaltę ar nekaltumą, nei pateiktų kasacinės praktikos teismų sprendimų. Teismas apsiribojo TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje ieškovui suteikta teise reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Spręsdamas apeliantės atsakomybės klausimą, teismas privalo aiškintis, ar dėl automobilio neapdraudimo ir jo perdavimo valdyti V. P., yra atsakovės R. P. kaltė.
2. Iš esmės skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų, nes jame neaptarti esminiai ieškinio argumentai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. P., atstovaujamas adv. G. G., nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, o dėl jo tenkinimo prašo spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, argumentus ir paaiškinimus būtent tuo aspektu, kiek jie buvo svarbūs sprendimo priėmimui.
2. Apeliantė neatskiria draudikų biuro nuo draudiko. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudikų biuras nelaikytinas draudiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012).
3. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 4 str. 2 d., 3 d. bei 23 str. 1 d. sistemine analize, transporto priemonės savininko atsakomybei prieš draudikų biurą atsirasti pakanka vien pareigos apdrausti įregistruotą transporto priemonę neįvykdymo, tuo tarpu kito, TPVCAPDĮ nuostatose įtvirtinti imperatyvo – nenaudoti ir neleisti naudoti kitiems asmenims nepadraustą transporto priemonę, nevykdymas neturi jokios įtakos, sprendžiant transporto priemonės savininko atsakomybės klausimą pagal TPVCAPDĮ 23 str. 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į transporto priemonės savininkus dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau jie ieškovui nuostolių visiškai neatlygino. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo solidariai ir iš atsakovės R. P.. Iš VĮ „ Regitra“ pažymos (4 b. l.) matyti, jog automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė R. P. savo vardu įgijo 2007-06-21. Santuoka su V. P. nutraukta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (prijungta byla Nr. L2-401-853/2013, 29-30 b. l.), taigi, automobilis įgytas santuokos metu. Remiantis CK 3.88 straipsniu, preziumuotina, jog automobilis eismo įvykio metu buvo bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Faktas, jog turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kolegijos nuomone, atsakovė nepateikė jokių įrodymų bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijai paneigti, iš esmės ir nesiekė to daryti. Ji teigė, jog nuo 2010 metų rugpjūčio 26 d. išvyko į (duomenys neskelbtini) pas dukrą po to, kai atsakovas V. P. ją sumušė. Ji taip pat nurodo, kad jos santuoka su atsakovu būtent nuo to laiko buvo faktiškai nutrūkusi, apie jo padarytą automobilio avariją nieko nežinojo. Tuo tarpu prijungtoje byloje Nr. L2-401-853/2013 pati apeliantė pateikė rašytinius įrodymus, kad ji Norvegijoje pradėjo dirbti nuo 2011 metų (46-61 b. l.). Jokių įrodymų, išskyrus jos teiginius, kad Norvegijoje gyveno jau nuo 2010-08-26, nepateikta. Kad automobilis ir 2013-01-03 buvo registruotas apeliantės vardu, matyti iš informacinės užklausos (4 b. l.). Tokiu atveju kaip savininkė apeliantė privalėjo apdrausti automobilį privalomuoju draudimu, tačiau to nepadarė. Dėl to ieškovas pagrįstai reikalauja nuostolių iš abiejų atsakovų: iš atsakovės už tai, kad leido V. P. važiuoti nedraustu automobiliu, iš atsakovo už tai, kad būdamas sunkaus girtumo laipsnyje padare autoavariją ir sudaužė svetimą automobilį.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta draudikų biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams tarpusavyje siejasi su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Įvertintina tai, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl transporto priemonės valdytojas (savininkas) turi suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, valdytojas (savininkas) pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas draudikų biuro reikalavimui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies aiškinimas nesudaro pagrindo teigti, jog atsirado dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų padarinių ir kaltės laipsnio. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi, automobilio savininko atsakomybė draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Tokiu atveju savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi atsakovai pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti civilinės atsakomybės sąlygų, kadangi šiuo atveju žala atsirado ne iš CK, bet iš specialaus įstatymo nuostatų. Pats faktas, kad apeliantė neįvykdė teisės normų, įpareigojančių ją kaip automobilio savininkę sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, yra pagrindas jos atsakomybei atsirasti.
Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamame ginče yra specifinė aplinkybė, kad apeliantės vardu įregistruotas automobilis jungtinės nuosavybės teise priklausė abiems atsakovams, t. y. V. P. turėjo teisę nevaržomai naudotis automobiliu be jokio išankstinio R. P. sutikimo ar leidimo. Kolegija sprendžia, kad jei apeliantė būtų įvykdžiusi pareigą apdrausti automobilį, ji savaime nebūtų įtraukta į bylą kaip atsakovė, kadangi jai nekiltų pareiga solidariai atsakyti už padarytą žalą ieškovui. Pripažintina, kad naudotis automobiliu turėjo teisę abu sutuoktiniai, tačiau nesant įrodymų apie tai, kaip atsakovai buvo susitaręs dėl draudimo pareigos, ši pareiga atsiranda savininkui. Tokiu atveju apeliantė privalėjo būti rūpestinga ir atidi, užtikrinti pareigą apdrausti automobilį privalomuoju transporto priemonių draudimu.
Dėl būtinumo motyvuoti sprendimą ir tinkamos materialinės teisės normų taikymo
Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtumas reiškia, kad teismo sprendimas turi būti grindžiamas galiojančia teise, o pagrįstumas – kad teisė buvo taikyta teismo nustatytiems faktams, kurie nustatyti įstatymo numatytais įrodymais, teisėtomis įrodinėjimo priemonėmis ir įrodymus tinkamai įvertinus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2007). Sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstas atitinkamomis teisės normomis. Proceso teisės normų pažeidimai, tik lemiantys neteisingą bylos išsprendimą, sudaro pagrindą aukštesnės instancijos teismui panaikinti byloje priimtą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2008).
Plėtodamas savo praktiką bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią pareigą reglamentuojančių proceso normų pažeidimo padarinių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, jis nurodė, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29–30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Teismui nedraudžiama pateiktus įrodymus grupuoti pagal šalių argumentus.
Apeliantės atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė taikytų teisės normų, jomis nesirėmė.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas savo išvadas, rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis, todėl negalima daryti išvados dėl to, kad teismas pažeidė pareigą sprendimą remti teisės normomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, yra motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 str.). Pateikto vertinimo negali pakeisti aplinkybė, kad skundžiamame teismo sprendime ne dėl visų įrodymų pasisakyta vienodai išsamiai, nes tai nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo ir nesudaro pagrindo abejoti teismo išvada dėl tam tikrų faktų pripažinimo neįrodytais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.