Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-31 · Administracinė byla Nr. I-391-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-31
Bylos Nr.
I-391-406/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01942-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-391-406/2017Proceso Nr. 3-62-3-01942-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.;20.2.3.2.; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 31 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. M. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-8), atsiliepime į Laisvės atėmimo vietų ligoninės atsiliepimą (b.l. 26) nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo kalinamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis, nesaugioje ligoniui aplinkoje. Pažymėjo, jog bendro naudojimo patalpoje - pirtyje sienos ir lubos buvo atsilupinėjusiais dažais, matėsi pelėsis bei grybelis. Akcentavo, jog kiekvieną dieną teko eiti per Kontrolinio praleidimo punktą Nr. 2, kuriame buvo techniškai netvarkinga praustuvė, iš kurios sklido nemalonus kvapas, kadangi vanduo iš jos bėgdavo į pastatytą kibirą. Dėl tokių nežmoniškų sąlygų kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą, kuris 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštu nurodė, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyti pažeidimai. Laisvės atėmimo vietų ligoninė 2016 m. rugsėjo 5 d. raštu teigė, kad Kontrolinio praleidimo punkte Nr. 2 kriauklė niekada nebuvo įrengta, nors Nacionalinio visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kontrolinio praleidimo punkte Nr. 2 praustuvę rado techniškai netvarkingą, taip pat patikrinimo metu buvo nustatyti pažeidimai ir dėl pelėsio. Teigė, kad dėl nesaugios aplinkos pirtyje, dėl Kontrolinio praleidimo punkte Nr. 2 buvusios techniškai netvarkingos praustuvės patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, orumo pažeminimą. Mano, jog dėl to buvo pažeistos žmogaus teisės, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos higienos normų reikalavimai ir kiti galiojantys teisės aktai. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (b.l. 14-15) su pareiškėjo skundu nesutiko. Teigė, jog Kontrolinio praleidimo punkto Nr. 2 patalpose kriauklės nėra, kriauklė sumontuota yra koridoriuje, kuri Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo metu buvo laikinai neeksploatuojama ir jokio kvapo neskleidė. Pažymėjo, kad pirties-skalbyklos kapitalinio remonto darbai atlikti 2015 m. liepos 8 d. Nurodė, kad Ligoninės patalpos yra remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas, kadangi po pažeidimų nustatymo, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nedelsiant ėmėsi veiksmų trūkumams pašalinti. Prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamai įrengtos Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių padalinio (toliau – LAVL) bendro naudojimo patalpos - pirties, kurioje sienos ir lubos atsilupinėjusios, matėsi pelėsis, grybelis, taip pat dėl Kontrolinio praleidimo punkte Nr. 2 buvusios techniškai netvarkingos praustuvės, atlyginimo.

Pareiškėjo skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu, t.y. prašomą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamo patalpų (pirties) bei inventoriaus (praustuvės) įrengimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje nustatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje nustatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinės žalos atlyginimo pagrindus ir kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Teismas pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1267/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1685/2013 ir kt.).

Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, taip pat privaloma pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos atlyginimo klausimus. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t.y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A444-619/2008). Neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad LAVL bendro naudojimo patalpos, t.y. pirties sienos ir lubos buvo atsilupę, matėsi pelėsis ir grybelis, Kontrolinio praleidimo punkte Nr. 2 buvo techniškai netvarkinga praustuvė. Teigia, jog dėl tokių įkalinimo sąlygų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, orumo pažeminimą, jautėsi kankinamas, buvo pažeistos žmogaus teisės, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Analogiškos nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje, kur nustatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas bei nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Be to, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą C. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01), 2014 m. liepos 17 d. sprendimą S. ir S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 32541/08).

Kilusiam ginčui aktuali Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Minėta Lietuvos higienos norma reglamentuoja tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus (1 punktas). Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkte nustatyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pareiškėjas, kaip minėta, žalą kildina iš to, kad ant sienos, lubos buvo atsilupinėjusios, matėsi pelėsis, grybelis, Kontrolinio praleidimo punkte Nr. 2 buvo techniškai netvarkinga praustuvė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dėl analogiškų aplinkybių kreipėsi į LVAT administraciją, taip pat į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą (b.l. 10, 11-12). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas gavęs pareiškėjo skundą dėl LAVL netinkamų pirties patalpų bei Kontrolinio praleidimo punkte Nr. 2 buvusios netvarkingos praustuvės, nurodė, kad 2016 m. liepos 29 d. buvo atlikta Valstybinė operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu nustatyta, kad pirtis švari, tačiau vietomis ant lubų atsilupę dažai, matomas pelėsis, todėl pažeisti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 114 punkto, numatančio, jog Sveikatos priežiūros įstaigos aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti švarūs, lengvai valomi / dezinfekuojami, atsparūs valymo ir dezinfekcijos priemonėms, reikalavimai. Taip pat Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas nustatė, kad Kontrolinio praleidimo punkto Nr. 2 patalpoje praustuvė techniškai netvarkinga, todėl buvo konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737, 38 punkto, numatančio, kad santechniniai įrenginiai (praustuvės, vonios, unitazai ir kt.) turi būti techniškai tvarkingi, švarūs, be matomų defektų (įtrūkimų, skilimų), pažeidimai. Patikrinimą atlikusi institucija taipogi konstatavo, kad Kontrolinio praleidimo punkto Nr. 2 patalpoje praustuvė yra nenaudojama ir kvapo bei įrengtos ventiliacijos patalpoje nėra. Atsižvelgiant į tai, Kauno departamentas su nustatytais pažeidimais supažindino atsakingus asmenis ir įpareigojo pažeidimus pašalinti iki 2016 m. lapkričio 3 d. (b.l. 12, 32).

Iš į bylą pateikto 2016 m. lapkričio 22 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos rašto Nr. 2-1017(4.1. 2.12) matyti, kad grįžtamoji valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė neatlikta, kadangi LAVL administracija 2016 m. lapkričio 11 d. pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentui raštą Nr. S-PER-2972, kuriuo informavo, kad nustatytas pažeidimas bus pašalintas iki 2016 m. gruodžio 30 d., t.y. praustuvė prie bendros vandentiekio ir nuotekų sistemos bus prijungta vykdant nuteistųjų valgyklos patalpų remontą (b.l. 32).

Kaip matyti, atsakovas iki jam nustatyto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento termino, t.y. iki 2016 m. lapkričio 3 d. pažeidimams pašalinti, pažeidimų nepašalino.

Taigi pagal į bylą pateiktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad atsakovas pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto, Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 114 punkto, Lietuvos higienos normos HN 47:2011 38 punkto reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes bei į tai, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, konstatuotinas LAVL veiksmų neteisėtumas. Toks aukščiau įvardintų Lietuvos higienos normos reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog nurodytu laikotarpiu, t.y. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo pažeista pareiškėjo V. M. subjektinė teisė užtikrinant tinkamą bendro naudojimo patalpos, t.y. pirties įrengimą bei Kontrolinio praleidimo punkto Nr. 2 patalpoje techniškai tvarkingos praustuvės įrengimą. Tai leidžia teigti, kad valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271). Pažymėtina, kad suimtiems/kalinamiems garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga. Tačiau pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo pataisos įstaigoje, t.y. LAVL sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A146-601/2013, Nr. A360-662/2015 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų ir nedetalizavo konkrečių sveikatos sutrikimų, nulemtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t.y. pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas LAVL, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas didžiąją paros dalį galėjo laisvai naudotis kitomis patalpomis bei erdvėmis, į tai, kad į bendro naudojimo patalpą – pirtį jis ateidavo tik nusiprausti ir ten praleisdavo tik trumpą laiko tarpą (10-15 min.), į tai, kad pro Kontrolinio praleidimo punkto Nr. 2 patalpoje buvusią techniškai netvarkingą praustuvę jam tekdavo tik praeiti, einat pas gydytojus, valgyklą, įstaigos administraciją, biblioteką (tai patvirtino skunde ir pats pareiškėjas), bei į tai, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punktas, Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 114 punktas, Lietuvos higienos normos HN 47:2011 38 punktas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo pažeista V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą tinkamą bendrojo naudojimo patalpos (pirties) bei Kontrolinio praleidimo punkto Nr. 2 techniškai tvarkingos praustuvės Laisvės atėmimo vietų ligoninėje įrengimą.

Pareiškėjo V. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas