- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-03
- Bylos Nr.
- 2A-90-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Atsakovas
- G., Vilniaus apskrities viršininko administracijos, M. D. D., G. A., R. A.
- Trečiasis asmuo
- Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Trakų rajono 1 notarų biuro
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Kategorijos
- 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį interesą, pareikštą ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, M. D. D., G. A., R. A., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Trakų rajono 1 notarų biuro notarei Jūratei Klepackienei, dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarties ir perdavimo-priėmimo akto dalių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2008-11-24 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 1-4), kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-06-22 sprendimo Nr.2.4-01-2504 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei M. D. D., grąžinant natūra 0,12 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,35 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančia dalį 2004-08-09 pasirašytos žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (reg.Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtintos Trakų rajono notarų biuro notarės J. Klepackienės, dėl 0,12 ha dalies šio sklypo pirkimo-pardavimo, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas; 3) pripažinti negaliojančiu 2004-08-09 pasirašytą priėmimo-perdavimo aktą dalyje dėl 0,12 ha valstybinės reikšmės miško; 4) taikyti restituciją natūra – įpareigoti atsakovus G. A. ir R. A. grąžinti valstybei 1,35 ha ploto žemės sklypo dalį – 0,12 ha, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas; atsakovę M. D. D. įpareigoti grąžinti G. A. 1777,78 Lt, sumokėtus pagal pirkimo-pardavimo sutartį už dalį žemės sklypo.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į ieškinį (b.l. 39-41) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog nors remiantis 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ (Žin.,1996-05-10, Nr. 43-1044) Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) priskirta Vilniaus miestui, nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu. 2002-08-28 ginčo žemės sklypo planas M 1:10000 buvo suderintas be pastabų su LR Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento Trakų rajono agentūra. Teisės aktai atgal nėra taikomi, todėl atsižvelgus į tai, kad atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą dėl ginčo teritorijoje esančių miškų, nėra teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo remiantis 2008-09-03 valstybinės reikšmes miškų plotų schemos fragmentu. Pažymi, kad ieškovas pateikia įrodymus, jog iš ginčijamo piliečiui grąžinto žemės ploto tik maža dalis yra miško plotas, todėl jis turi nurodyti tikslias ginčo objekto ribas. Priešingu atveju, sprendimo nebus galima įvykdyti, be to, bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises. Mano, jog ieškovas turėjo pasinaudoti galimybe išspręsti ginčą administracine tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. ).
Atsakovai G. A. ir R. A. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 63-65) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurod4 sutinkantys už ekvivalentišką plotą toje pačioje teritorijoje perleisti ginčo žemės plotą valstybei, jeigu sklypo ribų keitimo darbus atliks valstybė savo sąskaita. Tvirtina, jog pagal faktinius ir Nekilnojamojo turto registro duomenis jie neurėjo galimybės žinoti apie žemės sklype galimai esantį mišką, nes faktiškai žemės sklype yra tik ariama žemė ir krūmynai, taigi jie yra sąžiningi įgijėjai. Ieškinys grindžiamas išimtinai valstybinių institucijų galimai neteisėtais veiksmais, nustatant žemės sklypo ribas. Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registre įrašyta, kad žemės sklype miško nėra, apie mišką neužsimenama ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkreipia dėmesį, jog ieškinyje nėra sprendžiamos faktinės pareikšto reikalavimo pasekmės jo patenkinimo atveju., neaišku, ar prokuroras prašo sumažinti žemės sklypo plotą ginčo miško plotu (tokiu atveju turi būti nurodyti ir išspręsti žemės sklypų ribų klausimai pagal teisės aktų reikalavimus), ar pripažinti esamos žemės sklypo 0,12 ha dalies savininke (bendraturte) valstybę, taip pat nėra išspręstas ir turto paėmimo valstybės nuosavybėn kompensavimo klausimas.
Tretysis asmuo LR Aplinkos ministerija atsiliepimu į ieškinį (b.l. 44-47) su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko administracijos 2004-06-22 sprendimu Nr. 2.4-01-2504 po LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 „Dėl LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451, 2002, Nr. 123-5571), kuriuo ginčo teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Pažymėjo, kad iš Aplinkos ministerijos 2003-02-18 rašto Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininkui buvo žinoma, kad yra rengiamas Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 projektas bei kokie patikslinti miškų plotai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus pagal schemas. Remdamasis LR Konstitucijos 47 str., LR Miškų įstatymo 4 str., LR žemės įstatymo 6 str., LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str., pažymėjo, kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie yra miesto miškai. Todėl sprendimas Nr. 01-1910, kuriuo perleidžiamas valstybinės reikšmės miškas privačion nuosavybėn, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Taip pat naikintini minėto Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t.y. 2004-08-09 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis ir perdavimo-priėmimo aktas dalyje, kuria 0,12 ha valstybinės reikšmės miško buvo perduota privačion nuosavybėn, pripažintini negaliojančiais ir taikytina restitucija natūra (CK 1.80 str.). Iš ieškovo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad žemės sklypo įgijėjai žinojo, jog perkamame žemės sklype yra dalis miško.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2009-06-17 sprendimu (b.l.99-101) Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį tenkino visiškai: 1) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-06-22 sprendimo Nr.2.4-01-2504 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. D. D., grąžinant natūra 0,12 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,35 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)(kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) pripažino negaliojančia 2004-08-09 Trakų rajono notarų biuro notarės J. Klepackienės patvirtintą 1,35 ha ploto žemės sklypo, esančio Vilniaus mieste (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje dėl 0,12 ha šio sklypo dalies, priskirtos valstybinės reikšmės miškui, pirkimo-pardavimo (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) pripažino negaliojančia 2004-08-09 pasirašytą žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktą, patvirtintą Trakų rajono 1 notarų biuro notarės J. K. (Notarinio registro numeris (duomenys neskelbtini)) dėl 1,35 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini), priėmimo-perdavimo dalyje dėl 0,12 ha ploto šio žemės sklypo, kur yra valstybinės reikšmės miškas, priėmimo-perdavimo (žemės sklypo kadastrinis numeris 0101/0165:714); 4) pritaikė restituciją natūra - įpareigojo G. A. ir R. A. grąžinti valstybei 1,35 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)(kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,12 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas; 5) įpareigojo M. D. D. grąžinti G. A. 1777,78 Lt sumą, kuri buvo sumokėta už 0,12 ha ploto sklypo dalį. Ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, pirmosios instancijso teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-06-22 sprendimo Nr.2.4-01-2504 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant M. D. D. natūra 0,12 ha valstybinės reikšmės ginčo miško plotą, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ir, vadovaudamasis CK 1.80 str., 4.96 str. 3 d. nuostatomis, panaikintino šį administracinį aktą bei jo pagrindu atsiradusias teisines pasekmes, pritaikydamas restituciją natūra. Šį savo sprendimą grindė atitinkamomis Miškų bei Žemės įstatymų nuostatomis, Konstitucinio teismo 2007-09-06 nutarime pateiktais išaiškinimais.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu (b.l. 103-105) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-06-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu buvo pažeisti imperatyvūs LR Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu ginčo žemės sklypas grąžintas natūra kaip esantis kaimo vietovėje pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris buvo parengtas, suderintas bei patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko įsakymu iki šioje vietovėje nustačius išperkamos ir neprivatizuojamos žemės teritorijas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą dėl ginčo teritorijoje esančių miškų, Vilniaus apskrities viršininkui, priimant sprendimą, nebuvo pagrindo abejoti, kad ginčo teritorijoje bus objektų, už kuriuos atsakinga miškų urėdija. Šiuo atveju teismas turėjo išsiaiškinti, kodėl institucijos netinkamai atliko savo funkcijas ir kas už tai atsakingas. Pažymi, jog teismas nustatė tik grąžinamo valstybei žemės sklypo dalies dydį, bet ne jo dislokaciją, ribas, todėl priimto sprendimo įgyvendinti nebus įmanoma. Ginčo žemės sklypo duomenys nekilnojamojo turto registre neatitinka duomenų, pateiktų Valstybinės reikšmės miškų plotų schemose.
Atsakovai G. A. ir R. A. prisidėjimu prie apeliacinio skundo (b.109-112) prašo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 ir jį keitusio LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013, kuriais patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai Vilniaus mieste, nepaskelbiant Aplinkos ministerijos parengtų schemų, atitikimo LR Konstitucijos 7 str., LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d., LR Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymui, o dėl ginčo iš esmės prašo tenkinti apelianto skundą – panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-06-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Tvirtina, teismas netinkamai aiškino Miško ir kitų įstatymų nuostatas, neteisingai įvertino bylos įrodymus. Tiek atsakovė M. D. D., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, tiek vėliau ją įsigiję atsakovai Andriuškevičiai yra sąžiningi įgijėjai ir jų privati nuosavybė negali būti naikinama dėl to, kad valstybės institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracija neatliko tam tikrų veiksmų, nes viešasis interesas nereiškia išimtinai valstybės intereso. Vyriausybės nutarime Nr. 1154 iki jo 2005-07-14 redakcijos nurodomas tik miškų bendras plotas tam tikrame administraciniame vienete, todėl tvirtinti, kad privačion nuosavybėn įgiję ginčo žemės sklypą asmenys buvo nesąžiningi ar pažeidė įstatymus, nėra pagrindo. Kita vertus, ieškinys grindžiamas ne nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, bet keli metai po nuosavybės atkūrimo paskelbtais duomenimis, taip pat dokumentais, sudarytais praėjus keliems metams po nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymi, kad vien faktas, kad privatus žemės sklypas mieste apaugo mišku ar žemės savininkas jį pavertė mišku, nėra pagrindu žemės sklypą perimti valstybės nuosavybėn. Valstybė šiuo atveju turėtų įrodyti jo visuomeninę reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarimas) ir pasiūlyti ginčo žemės savininkams tinkamą atlyginimą. Atsakovai sutinka perleisti valstybei ieškinyje nurodytą žemės sklypo dalį, jei valstybės savo sąskaita parengs atitinkamus dokumentus ir teisingai atlygins paimamo turto vertę. Be to, ginčo žemės ploto duomenys yra netikslūs. Pagal 2008-09-03 Miškotvarkos tarnybos Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentus dėl miško ploto Nr. 95, bendras jo plotas yra 0,5 ha, ginčo sklype jo dalis – 0,12 ha, šalia esančiame sklype – 0,38 ha, t.y. visas miško plotas turėtų būti tik dviejuose žemės sklypuose. Tačiau pagal žemės sklypo išsidėstymo schemą ir ribas dalis miško ploto Nr. 95 yra trečiajame žemės sklype, todėl teismas grąžino miško ploto daugiau negu nurodo Miškotvarkos tarnybos duomenys.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 113-114) prašo Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo 2009-06-17 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Tvirtina, kad Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuostata, kuria remiasi atsakovas, reiškia tik tai, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995-06-01 paskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę, t.y. rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą. Tuo tarpu pagal šio įstatymo 13 str. valstybinės reikšmės miškai bei miestų miškai yra išperkami ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., nepaisant to, kada ši teritorija buvo priskirta miesto teritorijai. Taip pat nurodo, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai bei jų suderinimas atitinkamose institucijose Vilniaus apskrities viršininko administracijai nesukuria pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Pasak ieškovo, teismas konkrečiai nurodė, kad valstybei grąžintina 0,12 ha žemės sklypo dalis, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, jo lokalizacija ginčo žemės sklype nustatyta Valstybės miškotvarkos tarnybos pateiktuose dokumentuose. Miškas yra LR miškų valstybės kadastro, o ne Nekilnojamojo turto registro objektas, todėl nėra jokio pagrindo abejoti miškų valstybės kadastro tvarkytojo – Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktais duomenimis.
Tretysis asmuo LR Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 116-118) su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-06-17 sprendimą palikti nepakeistą. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas, kuriuo M. D. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, pagal Aplinkos ministerijos 2003-02-18 raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateiktas nutarimu Nr. 2013 patvirtintas valstybinės reikšmės miškų schemas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos tikslas – atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas, patikrinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą (CPK 320 str., 329 str.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, teisėjų kolegija nenustatė. Prisidėjimu prie apeliacinio skundo atsakovų G. A. ir R. A. apeliacinės instancijos teismui pareikštas savarankiškas reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 ir jį keitusio Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 atitikties LR Konstitucijai, taip pat šiame procesiniame dokumente įvardinti kiti, nei apeliaciniame skunde, apskųsto teismo sprendimo panaikinimo pagrindai neišplečia apeliacijos ribų dėl CPK 309 str. 1 d. imperatyviai nustatytų apribojimų. Taigi apeliacijos dalyką šiuo konkrečiu atveju sudaro apelianto Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliaciniame skunde keliami teisės aktų, reglamentuojančių miško miesto teritorijoje statuso, nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, aiškinimo bei taikymo, teisės aktų galiojimo laike klausimai.
Išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas administracinio akto, sukūrusio civilinius teisinius padarinius, teisėtumą, pagrįstai sprendė apie jo neatitikimą tiek Konstitucijai, tiek Miškų įstatymo atitinkamoms nuostatoms, panaikindamas prieštaraujančią įstatymams jo dalį ir iš šio akto atsiradusias pasekmes, tinkamai taikė su restitucija susijusius klausimus, savo išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo, nenukrypo nuo susiformavusios bylose su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis teismų praktikos.
Teismų įstatymo 33 str. 4 d. (nuo 2008-09-01 įsigal. įst. red.) yra įtvirtinta teismų pareiga, priimant sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnių instancijų teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklėmis. Panaši nuostata yra įrašyta ir CPK 4 str. Vertindamas pastarosios normos konstitucingumą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarimu (byla Nr.26-07) pabrėžė, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismų precedentai, ypač suformuoti aukštesnių instancijų teismų, negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Todėl sprendžiant dėl šioje civilinėje byloje pareikštų reikalavimų, būtina vadovautis ir jau anksčiau išnagrinėtose civilinėse bylose susiformavusiais precedentais (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-10-19 nutartis c.b. Nr.2A-542/2009; 2009-10-27 nutartis c.b. Nr.2A-561/2009; 2009-11-06 nutartis c.b. Nr.2A-634/2009; 2009-12-28 nutartis c.b. Nr.2A-749/2009).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą su panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, ir kurioje nesutikimas su žemesnių instancijų priimtais procesiniais sprendimais buvo grindžiamas iš esmės analogiškais teisiniais argumentais, kaip ir šioje byloje, dėl Konstitucijos, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Miškų įstatymo normų taikymo, susiklosčius analogiškai teisinei situacijai, yra konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998-06-01, 2005-05-13, 2006-03-14, 2007-09-06, 2009-06-22 nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas. Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Neturi reikšmės tai, pripažinti jie valstybinės reikšmės objektais ar ne. Tokie objektai kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleisti tik tuo atveju, kai tai yra konstituciškai pagrįsta. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-11 nutartis c.b. Nr. 3K-3-559/2009).
Pasak apelianto, ne visa miesto teritorijoje esanti miško žemė savaime yra priskiriama miestų miškams, tam yra nustatyta speciali tvarka, todėl parengus ir įgaliotoms institucijoms patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą nebuvo galimybės dėl ginčo žemės sklypo dalies priimti kitokio sprendimo, juo labiau, kad nuosavybės grąžinimas yra tęstinis procesas. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto aiškinimu negali sutikti. Įstatymo normose neapibrėžta, koks miškas yra valstybinės reikšmės, kaip nenustatyta priskyrimo kriterijų (pagrindų) ar tvarkos, apsiribojant nuoroda, kurie miškai yra valstybės išperkami. Laikantis kasacinio teismo nuoseklaus išaiškinimo nurodytoje byloje, pažymėtina, kad nors priskirtinus valstybinės reikšmės miškams plotus tvirtina Vyriausybė, šis faktas pats savaime neapsprendžia, jog miškai įgyja valstybinio miško statusą tik po atitinkamo jų plotų patvirtinimo. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. 3 p. nustatyta, kad išperkami miškai, jei jie priskirti miestų miškams. Atsižvelgęs į Konstitucijos 47 str., konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo 4 str. nuostatą (miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai), kasacinis teismas konstatavo, kad vien nustačius aplinkybę, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra priskiriamas valstybinės reikšmės miškų kategorijai, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Toks miškas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama. Visas šias aplinkybes teisingai įvertino bei aptarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.
Skundo argumentas, kad miško žemės sklypo dalies, esančios kitame sklype, kaip nekilnojamojo daikto negalima identifikuoti, yra faktiškai nepagrįstas ir taip pat paneigiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtos nutarties išaiškinimais. CK 1.109 str. nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti. Taigi miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia tai, kad teismo sprendimui, kuriuo panaikintos administracinio sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką ir atitinkama paveldėjimo teisės liudijimo dalis bei, taikant restituciją, miškas grąžintas valstybei, įgyvendinti pakanka teismo sprendime nurodyti abu pirmiau įvardytus miško konkretizavimo kriterijus. Pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija vertina kaip atitinkantį CK 1.109 str. reikalavimus, nes jame nurodyta valstybei grąžinamo miško dislokacija ir dydis - 0,12 ha valstybinės reikšmės miško plotas, patenkantis į 1,35 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie duomenys visiškai sutampa su 2004-08-09 žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje įvardintais sklypo identifikaciniais duomenimis (b.l. 18,19) bei Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis (b.l. 15-16). Nors tik dalį šio 1,35 ha žemės sklypo sudaro miško žemės plotas, jo dydis bendrame sklype yra pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b.l. 9, 10).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad toks teismo sprendimas nekliudo atskirai spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į trūkstamą žemės sklypo ploto dalį atsakovei M. D. D. klausimų, o atsakovų G. A. ir R. A. prašyme išsakytos taikios bylos baigties galimybės ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino nematąs.
Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentai nesudaro.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.