- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- 2A-634/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos, S. D., G. Z., K. S., M. D., J. D., A. D., E. D., V. S., R. J.
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro
- Advokatai
- Algirdas Cegelis
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1764-178/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešą interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, S. D. , G. Z. , K. S. , M. D. , J. D. , A. D. , E. D. , E. D. , V. S. , R. J. dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų ir paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro notarė R. R. , Trakų rajono notarų biuro notarė D. A. , Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašė panaikinti 2006 m. vasario 8 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus Nr. 2.4-01-3548, Nr. 2.4-01-3549, Nr. 2.4-01-3550, Nr. 2.4-01-3551, Nr.2.4-01-3552, Nr. 2.4-01-3553, Nr. 2.4-01-3554, kuriais K. S. , M. S. , G. Z. , I. D. , E. D. , J. D. ir S. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę; panaikinti 2006 m. spalio 10 d. Vilniaus m. 3-ojo notarų biuro notarės R. R. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą Nr.4615; panaikinti 2006 m. gegužės 9 d. Trakų rajono notarų biuro notarės D. A. patvirtintus paveldėjimo teisės liudijimus Nr. 1779 ir Nr. 1775; taikyti restituciją natūra – įpareigoti R. J. , V. S. , E. D. , E. D. , A. D. , J. D. , M. D. , K. S. , G. Z. , S. D. grąžinti valstybei bendrosios nuosavybės teise valdomą 2,44 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime. Nurodė, kad 2006 m. vasario 8 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais Nr. 2.4-01-3548, Nr. 2.4-01-3549, Nr. 2.4-01-3550, Nr. 2.4-01-3551, Nr.2.4-01-3552, Nr. 2.4-01-3553, Nr. 2.4-01-3554 K. S. , M. S. , G. Z. , I. D. , E. D. , J. D. ir S. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jiems tenkantį buvusio savininko A. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,44 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Minėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų pagrindu Vilniaus miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini) kaime minėtiems asmenims - bendrasavininkiams suformuotas 2,44 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v., kuriame yra 0,92 ha valstybinės reikšmės miško. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. 16077 nurodyta, kad ginčo žemės sklype yra 1,08 ha valstybinės reikšmės miško. Ginčijami sprendimai priimti pažeidus imperatyvias įstatymų nuostatas, t.y. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 6, 13 straipsnius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 6 straipsnį. Dėl šios priežasties ginčijami sprendimai turi būti panaikinti, juos panaikinus atkurta padėtis, buvusi iki jų priėmimo, nes, pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija.
Sprendimo Nr. 2.4-01-3549 pagrindu M. S. , mirusios 1992 m. gegužės 10 d., vardu 2006 m. rugsėjo 12 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 35/244 dalis ginčo žemės sklypo. 2006 m. spalio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu mirusiajai priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo jos sutuoktinis V. S. (2/3 dalis turto) bei dukra R. J. (1/3 turto dalį). Sprendimo Nr. 2.4-01-3553 pagrindu J. D. , mirusios 1994 m. liepos 29 d., vardu 2006 m. kovo 29 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 36/244 dalis ginčo žemės sklypo. 2006 m. gegužės 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu (notarinio registro Nr. 1-1779) mirusiajai priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo jos sūnus I. D. , kuris palikimą priėmė, tačiau nespėjo jo įforminti. I. D. mirus 2001 m. sausio 29 d. jo turtą lygiomis dalimis paveldėjo jo įstatyminiai įpėdiniai: sutuoktinė M. D. , ir vaikai J. D. , A. D. , E. D. . Sprendimo Nr. 2.4-01-3551 pagrindu I. D. , mirusio 2001 m. sausio 29 d., vardu 2006 m. kovo 29 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 35/244 dalis ginčo žemės sklypo. 2006 m. gegužės 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu (notarinio registro Nr.1-1775) mirusiajam priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo jo įstatyminiai įpėdiniai: M. D. , J. D. , A. D. , E. D. . Taigi, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turi būti panaikinti ir šių administracinių aktų pagrindu patvirtinti minėti paveldėjimo teisės liudijimai. Po M. S. , J. D. ir I. D. mirties jiems naikintinu administraciniu aktu suteiktą turtą - žemės sklypo dalis paveldėjo jų įpėdiniai pagal įstatymą, t.y. turtas įgytas neatlygintinu sandoriu, todėl taikytina restitucija natūra (CK 4.96 str. 3 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 8 d. sprendimų Nr. 2.4-01-3548, Nr. 2.4-01-3549, Nr. 2.4-01-3550, Nr. 2.4-01-3551, Nr.2.4-01-3552, Nr. 2.4-01-3553, Nr. 2.4-01-3554 dalis, kuriomis K. S. , M. S. , G. Z. , I. D. , E. D. , J. D. ir S. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į šiuose sprendimuose nurodytus miško plotus bei į dalį žemės: K. S. 0,01 ha, o M. S. , J. D. , G. Z. , I. D. , E. D. ir S. D. – po 0,025 ha; panaikino Vilniaus m. 3-ojo notarų biuro notarės R. R. patvirtintą 2006 m. spalio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 4615 bei Trakų rajono notarų biuro notarės D. A. patvirtintų 2006 m. gegužės 9 d. paveldėjimo teisės liudijimų Nr. 1779 ir Nr. 1775 dalis dėl 1,08 ha ploto žemės sklypo, priskiriamo valstybinės reikšmės miškams, bendrame 2,44 ha ploto žemės sklype, esančiame Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; grąžino valstybei 1,08 ha ploto žemės sklypo, esančio Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, priskiriamą valstybinės reikšmės miškui. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Nurodė, kad sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 jau buvo priskirtas Vilniaus miestui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ patvirtino Vilniaus mieste valstybinės reikšmės miškų plotą pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas, apie tai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija informavo Vilniaus apskrities administraciją. Atsižvelgdamas į Konstitucijos, Miškų įstatymo, Žemės įstatymo, Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nuostatas bei į byloje esančius įrodymus, nustatė, kad sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, buvo priskirtas miestui bei jo dalis atitinka valstybinės reikšmės miškams keliamus reikalavimus, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ginčijamų sprendimų dalis, kuria atkurta nuosavybės teisė į miško žemės plotą, negali būti laikoma teisėta, todėl ji pripažintina negaliojančia (CK 1.80 str. 1 d.). Teismas taip pat pabrėžė, kad nuosavybės atkūrimo procesas baigiamas ir patvirtinamas priimant sprendimą dėl nuosavybės atkūrimo pagal jo priėmimo metu galiojančius teisės aktus. Šiuo atveju nuosavybės teisės atkūrimo metu iš valstybinės reikšmės miškų plotų ginčo sklypai nebuvo išbraukti, tuo tarpu už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms valstybės (savivaldybių) institucijoms teisė pakeisti patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas nėra suteikta, todėl atmetė Vilniaus apskrities viršininko administracijos nurodomus argumentus, kad, nepaisant Nutarimo Nr. 2013 ir minėtų Atkūrimo įstatymo nuostatų, nuosavybės teisė galėjo būti atkuriama kaip kaimo vietovėje pagal dar iki Nutarimo Nr. 2013 priėmimo paruoštus žemės sklypo suformavimo dokumentus. Pripažinęs negaliojančia ginčijamų sprendimų dalį, panaikino ir atitinkamas vėlesnių sandorių dalis, nes neteisėtai įgyto turto perleidimas negali būti laikomas pagrindu jo nuosavybės įteisinimui kitiems asmenims. Konstatavęs, kad ginčijamo sprendimo dalis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, sprendė, kad ta sandorio dalis yra niekinė (CK 1.80 str. 1 d.), todėl toks sprendimas (jo dalis) negalioja nuo jo priėmimo momento (ab initio), o tokio niekinio sandorio pasekmėje sudaryti kiti sandoriai taip pat pripažįstami niekiniais. Teismas taip pat taikė restituciją natūra, nes įpėdiniai turtą įgijo neatlygintinai (CK 4.96 str. 3 d.) bei restitucijos taikymo natūra būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 straipsnio nuostatos, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso valstybei išimtine teise, taigi, jų buvimas privačioje nuosavybėje apskritai negalimas ne tik dėl atskirų įstatyminių nuostatų (Žemės, Miškų įstatymai), bet ir tiesiogiai taikytinos minėtos konstitucinės nuostatos. Be to, teismas naikino dalį, o ne visus sprendimus bei paveldėjimo teisės liudijimus, nes atsakovams nuosavybės teisė į žemę yra atkurta natūra toje vietoje, kur ją turėjo buvusysis žemės savininkas, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jie negali atkurti nuosavybės teisės į žemės dalį, neužimtą valstybinės reikšmės mišku. Teismas, nustatęs, kad miškas užima 1,08 ha sklypo ploto sprendimus ir paveldėjimo teisės liudijimus panaikino būtent dėl šios dalies bei nurodė, kad tikslios grąžinamo miško ploto ribos natūroje gali būti nustatomos grąžinimo metu. Pripažinęs minėtus sandorius negaliojančiais iš dalies, nurodė, kad atsakovų dalys paveldėjime nesikeičia, tik iš paveldimo turto apimties šalinama žemės sklypo dalis, užimta valstybinės reikšmės mišku.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad:
1. Teismas neįvertino, kad ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai buvo priimti vadovaujantis galiojančiais administraciniais teisės aktais. Nepanaikinus aktų, kurių pagrindu yra priimti ginčijami sprendimai, Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dalies panaikinimas yra neteisėtas. Teismas nusprendė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko sprendimų, kurie yra parengti atsižvelgiant į Žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotus žemės sklypus, dalį. Parengtas Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas administraciniu aktu (Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3265-41), taip pat buvo parengti suformuotų natūra grąžintinų žemės sklypų planai, žemės sklypo kadastro duomenys, paženklinimo vietoje dokumentai, abrisai. Visi šie paminėti administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti ginčijami sprendimai, yra nenuginčyti ir galiojantys, ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų. Teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalis, nors dokumentai, kurių pagrindu yra parengti šie administraciniai aktai, yra galiojantys. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog Žemės reformos žemėtvarkos projekto galiojimas ar negaliojimas neturi reikšmės. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai (žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimas, jo patvirtinimas, žemės sklypo ribų paženklinimas vietovėje, kadastro duomenų parengimas ir kt.) tarpusavyje susiję ir sukeliantys teisines pasekmes kitam nuosavybės teisių atkūrimo etapui bei asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės. Ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m. sav. buvo suformuotas būtent Žemės reformos žemėtvarkos projektu, buvo nustatytos jo ribos, jos įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir jų ieškovas neginčijo.
2. Nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkuriamos laikantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka, tai yra kaip kaimo vietovėje, nes Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kaimo dalies teritorija 1996 m. balandžio 24 d. buvo priskirta Vilniaus miestui. Įstatymas aiškiai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimas šiose teritorijose yra vykdomas pagal tokius pat reikalavimus, kokie įstatymo nustatyti atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę, todėl projektuojant žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, taikomais kaimo, o ne miesto vietovėje esančiai žemei.
3. Žemėtvarkos projekto rengimo metu ir 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 3265-41 dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo priėmimo metu galiojo Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. 1-671, pagal kurią miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams tam, kad jis galėtų būti laikomas valstybinės reikšmės mišku, išimtinės nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. rugsėjo 8 d. suderino parengtą grąžintiną žemės sklypo planą su Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos viršininku S. G. . Vilniaus miškų urėdija yra institucija teisės aktų nustatyta tvarka jai priskirtoje teritorijoje atliekanti miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas. Ši kompetentinga institucija, derindama žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo suformuotas natūra grąžintas ginčo žemės sklypas, pastabų nepateikė. Atsižvelgiant į tai ir buvo parengtas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas. Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas patvirtina, kad žemėtvarkos projekto rengimo, jo patvirtinimo metu, tai yra 2000 m. rugsėjo 25 d., nebuvo pagrindo svarstyti klausimą, ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams nei pagal Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijos nuostatas, nei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.1154 nuostatas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad rengiant ir derinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio pagrindu paruošti kiti dokumentai, dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013, kuriuo buvo patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotai. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimą buvo vadovaujamasi Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija, kurios pagrindu buvo priimami ir vykdomi poįstatyminiai aktai, jais vadovaujantis buvo priimami individualūs administraciniai aktai. Todėl šių administracinių aktų panaikinimas, dėl priežasčių visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų bendrųjų teisės principų – teisingumo ir protingumo.
4. Grąžintame 2,44 ha žemės sklype yra tik dalis miško ploto (1,08 ha). Žemės sklypas yra suformuotas atliekant preliminarius matavimus, todėl ieškovas, ginčydamas žemės sklypo dalį, turėjo nurodyti konkrečią jos buvimo vietą, priešingu atveju sprendimo įvykdyti nebūtų galimybės. Ieškovas, ginčydamas fiziniams asmenims priklausančių žemės sklypų dalių nuosavybę, konkrečiai nesuformulavo reikalavimų ir nenurodė tikslių ginčo objekto ribų, todėl buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teisinis pagrindas panaikinti neteisėtus VAVA sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo yra jų prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Tuo tarpu žemės reformos žemėtvarkos projektas ar kiti atsakovo nurodyti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių kaip VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisės į žemę atkūrimas paprastai turėtų vykti pagal atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus. Šioje byloje teisiškai reikšminga yra tik tai, kad ginčijami VAVA 2006 m. vasario 8 d. sprendimai Nr. 2.4-01-3548, Nr. 2.4-01-3549, Nr. 2.4-01-3550, Nr. 2.4-03-3551, Nr. 2.4-01-3552, Nr. 2.4-01-3553, Nr. 2.4-01-3554 buvo priimti galiojant Miškų įstatymo 2 str. 5 d., 4 str. 4 d. nuostatoms ir atsakovui VAVA turėjo būti žinoma, kad ginčo sklype esama valstybinės reikšmės miško. Aplinkybė, jog žemės reformos projektą ir jame suformuotą bei patvirtintą ginčo sklypą suderino miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas atliekanti institucija, t. y. Vilniaus miškų urėdija, ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumo taip pat nešalina. Ši aplinkybė tik rodo netinkamą minėtai institucijai (urėdijai) pavestų funkcijų vykdymą. Pasisakydamas dėl ginčo sklypo ploto ir ribų, ieškovas nurodė, kad iš byloje esančios Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 29 d. pažymos apie LR miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas Nr. 16077, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. gegužės 29 d. fragmento Nr. P0805-0035 ir 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 180 bei jo priedų matoma, kad ginčo žemės sklype esantis valstybinės reikšmės miško žemės plotas yra 1,08 ha.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai S. D. , K. S. , J. D. , E. D. , V. S. , G. Z. , M. D. , A. D. , E. D. ir R. J. prašo apeliacinį skundą patenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo analogiškus motyvus, kurie yra išdėstyti VAVA apeliaciniame skunde.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo LR aplinkos ministerija prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apelianto argumentas, kad „neįrodžius jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu nėra pagrindo jį naikinti“ yra nepagrįstas ir atmestinas. Nuosavybės teisių atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 8 sprendimais Nr. 2.4-01-3548, Nr. 2.4-01-3549, Nr. 2.4-01-3550, Nr. 2.4-01-3551, Nr. 2.4-01-3552, Nr. 2.4-01-3553, Nr. 2.4-01-3554. Jis turėjo būti vykdomas pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vadovaudamasis sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, pažeidė šias imperatyvias teisės aktų normas. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad nepritaria apeliacinio skundo argumentams bei palaiko ieškinio reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad VAVA 2006 m. vasario 8 d. spendimais Nr. 2.4-01-3548, Nr. 2.4-01-3549, Nr. 2.4-01-3550, Nr. 2.4-01-3551, Nr.2.4-01-3552, Nr. 2.4-01-3553, Nr. 2.4-01-3554 K. S. , M. S. , G. Z. , I. D. , E. D. , J. D. ir S. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jiems tenkantį buvusio savininko A. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,44 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime (t. 2, b. l. 17, 20-25). Sprendimo Nr. 2.4-01-3549 pagrindu M. S. , mirusios 1992 m. gegužės 10 d., vardu 2006 m. rugsėjo 12 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 35/244 dalis ginčo žemės sklypo. 2006 m. spalio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu mirusiajai priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo jos sutuoktinis V. S. (2/3 dalis turto) bei dukra R. J. (1/3 turto dalį) (t. 2, b. l. 23, 15-16). Sprendimo Nr. 2.4-01-3553 pagrindu J. D. , mirusios 1994 m. liepos 29 d., vardu 2006 m. kovo 29 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 36/244 dalis ginčo žemės sklypo. 2006 m. gegužės 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu (notarinio registro Nr. 1-1779) mirusiajai priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo jos sūnus I. D. , kuris palikimą priėmė, tačiau nespėjo jo įforminti. I. D. mirus 2001 m. sausio 29 d. jo turtą lygiomis dalimis paveldėjo jo įstatyminiai įpėdiniai: sutuoktinė M. D. , ir vaikai J. D. , A. D. , E. D. (t. 2, b. l. 19). Sprendimo Nr. 2.4-01-3551 pagrindu I. D. , mirusio 2001 m. sausio 29 d., vardu 2006 m. kovo 29 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 35/244 dalis ginčo žemės sklypo. 2006 m. gegužės 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu (notarinio registro Nr.1-1775) mirusiajam priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo jo įstatyminiai įpėdiniai: M. D. , J. D. , A. D. , E. D. (t. 2, b. l. 18).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sklypo dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis ginčo sklypas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotas kaip Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos 551 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 15, 16 ir 18 (t. 2, b. l. 6-8), bei padaryta išvada, kad jie atitinka įstatymų nustatytus miškui keliamus reikalavimus (t. 2, b. l. 8).
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ginčija minėtus VAVA sprendimus dėl to, kad jie buvo priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiais ieškovo argumentais pastebi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. I-671 redakcija) 2 straipsnio 5 dalį miestų miškai yra miestų teritorijose esantys miškai. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškams priskirti ir miestų miškai, taip pat kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (MĮ 4 str. 4 d. 2, 6 p.). Pagal tuo metu galiojusio Žemės įstatymo (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima (ŽĮ 4 str. 2 d.). Pagal Atkūrimo įstatymo (2003 m. kovo 4 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 6 straipsnio 2 dalį miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 1, 3 p.). Taigi, pagal minėtą teisinį reguliavimą valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jie negali būti perduodami privačion nuosavybėn.
Be to, Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėta, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai“ ir kad „valstybinės reikšmės miškai – tai: <...> 2) miestų miškai; <...> 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams“. Nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą). Nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.
Išdėstytas teisinis reguliavimas laikytinas imperatyvaus pobūdžio, jo teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-394/2009). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad VAVA sprendimų dalys, kuriomis atkurta nuosavybės teisė į miško plotą, negali būti laikomos teisėtomis. Skundo argumentas, jog toks panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų bendrųjų teisės principų – teisingumo ir protingumo, nesudaro pagrindo sprendimą, kuris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, laikyti teisėtu ir pagrįstu. Teismas, pripažinęs negaliojančiais dalis VAVA sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į miesto miško plotus, pagrįstai panaikino dalis paveldėjimo teisės liudijimų, bei, vadovaudamasis minėtu imperatyviu teisiniu reguliavimu, restituciją pritaikė natūrą (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 3 d., 6.145, 6.146 str.). Panaikinus sprendimo dalį, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl naikintina žemės sklypo teisinė registracija, o žemės sklypas atitenka valstybės dispozicijon (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-7-20/2000).
Nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti pagal atitinkamo sprendimo priėmimo metu galiojusias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis byloje Nr.A8-1257/2007). Ginčijami VAVA sprendimai buvo priimtas po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kurio metu minėta ginčo teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Be to, teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nesutinka su apelianto argumentais, kad ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis galiojančiais administraciniais teisės aktais (Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas administraciniu aktu, buvo parengti suformuotų natūra grąžintinų žemės sklypų planai ir pan.), todėl nepanaikinus aktų, kurių pagrindu priimtos ginčijamų VAVA sprendimų dalys, VAVA sprendimų dalių panaikinimas yra neteisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuluotą žemės sklypą, o kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentams tiesioginių nuosavybės teisių atkūrimo pasekmių. Apelianto nurodomų administracinių aktų pagrindu tik buvo sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado. Administracinių aktų, kurių pagrindu priimtos ginčijamos VAVA sprendimų dalys, neginčijimas nesudaro pagrindo VAVA sprendimų dalis, kuriomis iš esmės atkuriamos nuosavybės teisės, laikyti teisėtomis ir pagrįstomis.
Šiam ginčui esminė aplinkybė yra ta, jog ginčo teritorija atitinka miško sąvoką. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė. Vien tai, kad žemėtvarkos projektas buvo suderintas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miško plotų ribas. Taigi, skunde nurodytas motyvas, kad teismas neįvertino to, jog rengiant ir derinant Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio pagrindu paruošti kiti dokumentai, dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotai, dėl ko rengiant ir derinant Žemės reformos žemėtvarkos projektą nebuvo galimybės nustatyti, ar natūra grąžinamas miškas patenka į valstybiniams miškams priskirtą teritoriją, ar ne, nesudaro pagrindo ginčijamų VAVA sprendimų dalis, kurios atkurtos nuosavybės teisės į miesto miško plotus, laikyti pagrįsta ir teisėta. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad ginčijamas sprendimas atitiktų jo priėmimo metu galiojusias teisės normas.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija ir tuo pagrindu, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal minėto įstatymo nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Valstybės išperkami miškai yra apibrėžti šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės. Sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinami natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostata reiškia, jog į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės gali būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų kaip ir kaimiškose vietovėse, tačiau ši norma negali būti aiškinama, taip, jog būtų pažeisti minėti imperatyvūs draudimai, kurie galiojo ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu. VAVA turėjo pareigą įsitikinti priimamų sprendimų atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai ir teisingai nustatė, jog ginčijamų atsakovo VAVA sprendimų dalimis atkuriant nuosavybės teises į mieto miškus, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo, Žemės įstatymo, Atkūrimo įstatymo imperatyvios nuostatos, todėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.