Kauno apygardos teismo sprendimas

2013-03-25 · Civilinė byla Nr. 2A-680-343/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2013-03-25
Bylos Nr.
2A-680-343/2013
Teisminio proceso Nr.
2-21-3-01360-2010-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algimantas Kukalis (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Rūta Palubinskaitė (pran.)
Atsakovas
V. J.
Ieškovas
I. B.
Kategorijos
  • 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-680-343/2013(Proceso Nr. 2-21-3-01360-2010-1)Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4; 21.4.2.6; 21.4.2.7; 21.6; 41; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-31-214/2012 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui V. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškiniu (b.l. 1-4, t. 1) ieškovė prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2009 m. kovo 13 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir automobilį Mercedes Benz CL 500, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), grąžinti ieškovės nuosavybėn bei priteisti iš atsakovo ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas nurodydama, kad jai ir M. J. gyvenant kaip sutuoktiniams ir vedant bendrą ūkį jai nuosavybės teise nuo 2008 metų vasaros priklausė automobilis Mercedes Benz CL 500, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nusprendus parduoti minėtą automobilį su tuo susijusiais reikalais rūpinosi M. J., kuriam ieškovė pavedė tvarkyti visus su tuo susijusius reikalus. Ieškovės sugyventiniui nurodžius, jog jis rado asmenis, pageidaujančius įsigyti automobilį, 2009 m. kovo 13 d. buvo sudaryta ginčijama sutartis, kurią sudarant dalyvavo ieškovė, jos sugyventinis M. J., atsakovas V. J. bei E. G.. Pagal ginčijamą sandorį nei automobilio pirkėjas, nei E. G. ieškovei ar jos sugyventiniui M. J. už įgytą automobilį nesumokėjo, o vėliau M. J. prisipažino, kad E. G. bei kiti asmenys grasindami jam susidorojimu tiek su juo, tiek ir su jo artimaisiais privertė automobilį perrašyti atsakovo vardu už dyką. Už parduotą automobilį sumokėta nebuvo, pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta automobilio kaina yra fiktyvi, sandoris sudarytas suklystant dėl esminių sandorio aplinkybių, kadangi tuo atveju, jei ieškovė būtų žinojusi tikrąją reikalų padėtį, t. y., kad šį sandorį jos sugyventinis M. J. įkalbėjo sudaryti patirdamas realius grasinimus susidorojimu tiek su juo, tiek ir su ieškove, ieškovė ginčijamo sandorio nebūtų sudariusi. Be to, atsakovas, žinodamas, jog sudaromas sandoris yra fiktyvus, kad automobilį jo padedamas užvaldys kitas asmuo už dyką, jam neturint tikslo įsigyti iš ieškovės automobilį, nemokant pinigų už automobilį, nesitariant su ieškove dėl kainos, nurodytos informacijos ieškovei sąmoningai neatskleidė. Ginčijamas sandoris sudarytas ne tik suklydimo būsenoje, bet ir apgaulės bei realaus grasinimo įtakoje, todėl remiantis CK 1.90 straipsniu bei 1.91 straipsniu pripažintinas negaliojančiu, taikytina restitucija automobilį grąžinant ieškovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu (b.l. 161-163, t. 1) ieškinį patenkino visiškai, 2009 m. kovo 13 d. transporto priemonės Mercedes Benz CL 500, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. B. ir V. J. pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikė restituciją ir minėtą automobilį grąžino ieškovės nuosavybėn, taip pat priteisė iš atsakovo ieškovei 150 Lt žyminio mokesčio, 2000Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir valstybei 23,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nesumokėjo už perkamą automobilį jo pardavėjai (ieškovei) jų susitarimu nustatytos pinigų sumos, kad E. G. nurodė M. J. už paskolą perleisti automobilį, konstatavo, kad ginčijamas sandoris neatitiko CK 6.305 straipsnyje reglamentuotų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų. Teismas sprendė, kad ieškovė suklydo pasirašydama automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi jos atžvilgiu buvo panaudota apgaulė – automobilis buvo ne parduotas, bet perduotas už jos draugo M. J. paskolą, kas nustatyta baudžiamojoje byloje, kurioje E. G. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas laikė esant pakankamą pagrindą tenkinti ieškinį ir, pripažinus sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 166-175, t. 1) atsakovas V. J. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės apeliantui bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją apeliantas grindžia šiais argumentais:

Skundžiamu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Išnagrinėta civilinė byla yra glaudžiai susijusi su Kauno apygardos teisme nagrinėta baudžiamąja byla Nr. 1-63-493/2011, kurioje E. G. ir A. Š. buvo pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, o M. J. pripažintas nukentėjusiuoju, be to, 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu teismas nustatė daug civilinei bylai reikšmingų aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, į jas neatsižvelgė arba jas vertino netinkamai. Minėtame nuosprendyje konstatuota, kad E. G., suteikęs 2009 m. kovo 13 d. M. J. 10 000 EUR paskolą, vykdė tikrą savo teisę nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, kadangi liepė šiam kaip užstatą įforminti automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią transporto priemonės savininkė ieškovė I. B. 2009 m. kovo 13 d. perleido ginčo sandorio objektą atsakovui, kuris ir tapo jo savininku, tuo faktiškai pažeidžiant kito asmens nuosavybės teisę į daiktą. Nurodytos aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, jog su ginčijamu sandoriu glaudžiai susijęs tiek E. G., tiek M. J., kuris būdamas tikrasis automobilio savininkas ir nukentėjo nuo E. G. veiksmų. Pirmosios instancijos teismas civilinę bylą išnagrinėjo nedalyvaujant tiems asmenims, su kurių teisėmis ir pareigomis susijęs ginčas, jiems apie bylą net nežinant, dėl ko jie prarado teisę ne tik reikšti savarankiškus reikalavimus, bet ir galimybę pasirinkti kieno pusėje jie norėtų įstoti į bylą. Nei M. J., nei E. G. net nebuvo pakviesti į bylą, dėt to jiems nedalyvaujant byloje nebuvo atskleistas tikrasis sandorio turinys. E. G. būtų galėjęs reikšti reikalavimus dėl ginčo automobilio 2008 m. birželio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties, kadangi minėta sutartimi buvo siekiama pridengti kitą sandorį, t. y. sandorį, pagal kurį ginčo automobilį įsigijo M. J., o patenkinus tokį reikalavimą ieškovė netektų teisės reikalauti jai nepriklausančio daikto, be to, E. G. galėtų reikšti ir kitus reikalavimus – prašyti priteisti paskolintą pinigų sumą, bandyti sulaikyti daiktą, kol bus patenkintas jo reikalavimas, prašyti ginčijamą sutartį pripažinti įkeitimo sutartimi, nes, kaip nurodyta minėtame nuosprendyje, automobilis buvo perduotas paskolos davėjui siekiant užtikrinti paskolos grąžinimą. Ginčo sandoris buvo apsimestinis, sudarytas siekiant pridengti kitą – tikrąją šalių valią atskleidžiantį sandorį – pirkimo - pardavimo su atpirkimo teise. Teismas nesigilino į pripažinto negaliojančiu sandorio esmę, nors yra akivaizdu, kad ieškovė nėra tikroji automobilio pardavėja, o atsakovas nėra automobilio pirkėjas, o ginčijamu sandoriu buvo siekiama visiškai kitų tikslų.Teismas, neįtraukęs į bylą dalyvaujančiu asmeniu E. G., apsiribojo tik formaliu požiūriu į ginčo sandorį, nors minėto asmens, kuris ir buvo tikrasis transporto priemonės įgijėjas, dalyvavimas procese iš esmės galėjo pakeisti ginčijamą sprendimą. Išsprendęs bylą be jos baigtimi suinteresuotų asmenų dalyvavimo teismas nusprendė perduoti transporto priemonę asmeniui, kuriam tas daiktas faktiškai nepriklauso, ir tuo pačiu pažeidė į bylą neįtrauktų asmenų teises ir teisėtus interesus.Teismas netinkamai pritaikė ginčo santykiams materialinės teisės normas. Teismas sprendimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grindė tiek CK 1.90 straipsniu, tiek ir 1.91 straipsniu, tačiau, palyginus šias civilinės teisės normas, galima daryti išvadą, kad sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu tuo pačiu metu remiantis abiem šiais pagrindais, kadangi CK 1.90 straipsnyje nurodyta, jog ši materialinės teisės norma taikoma tais atvejais, kai viena šalis suklaidino kitą šalį neturėdama tikslo apgauti.Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios sandoris buvo pripažintas negaliojančiu, nurodė tą aplinkybę, jog atsakovas ieškovei nesumokėjo už įsigytą automobilį, tačiau faktinės bylos aplinkybės rodo, jog atsakovas to ir neprivalėjo daryti, kadangi jis neturėjo tikslo įsigyti ginčo automobilio. Jei teismas būtų tinkamai išsiaiškinęs visas faktines aplinkybes, jis būtų priverstas konstatuoti, kad faktinis automobilio savininkas M. J. ne už gautą paskolą perrašė, o iš tikrųjų perleido automobilį faktiniam įgijėjui E. G., kuris ir sumokėjo 10 000 EUR, nors sutartis buvo įforminta tarp ieškovės ir atsakovo.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sandoris buvo sudarytas suklydimo įtakoje, ieškovei suklydus iš esmės, kadangi nurodytas aplinkybes paneigia kreipimosi į policiją ir ieškinio pateikimo laikas. Joks apdairus ir rūpestingas asmuo nebūtų taip ilgai delsęs, jeigu pardavęs daiktą nebūtų gavęs sutartos pinigų sumos už jį. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios ieškovei būtų trukdžiusios iš karto ginti savo pažeistas teises, kai tik paaiškėjo aplinkybė, jog automobilis perleistas veltui. Be to, į teisėsaugos institucijas kreipėsi ne pati ieškovė, bet M. J..Byloje nustatyta, jog ginčijamo sandorio visos aplinkybės buvo žinomos M. J., kuris inicijavo sandorį, o ieškovei buvo žinoma tik tiek, kiek M. J. manė esant reikiama, kadangi ne ieškovė sprendė, kaip reikia elgtis su automobiliu. M. J. žinojo, kiek pasiskolino pinigų iš E. G., kada turi paskolą grąžinti, kada automobilis bus jam grąžintas bei kitas sutarties sąlygas, todėl sutarties šalies veiksmuose nebuvo apgaulės požymių, o ieškiniu siekiama tik išvengti paskolos grąžinimo. Kadangi dėl visų sandorio sąlygų tarėsi M. J. ir E. G., ieškovei ir atsakovui nereikėjo tartis, nes pirmiau nurodytų asmenų susitarimas ir buvo vykdomas. Nors sudarytas sandoris ir neatspindėjo tikrosios esmės, tačiau realios sandorio šalys būtent to ir siekė, dėl ko nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė sandorį sudarė dėl suklydimo. Kadangi atsakovas ne tik kad nesitarė su ieškove dėl sutarties sąlygų, bet net ir nebendravo, jis negalėjo įtakoti jos suklydimo ar jos apgauti. Be to, kadangi ieškovė visus automobilio pardavimo reikalus buvo patikėjusi savo draugui M. J., ji prisiėmė visą su pardavimu susijusią riziką dėl savo buvusio draugo veiksmų. Be to, sandorio sudarymo metu aplinkiniams asmenims šalių elgesys nesukėlė įtarimų, VĮ „Regitra“ darbuotojai nemanė, kad ieškovė yra suklaidinta, suklydusi ar yra verčiama sudaryti sutartį, o ieškovės bei jos buvusio draugo M. J. veiksmai, kai į policiją buvo kreiptasi praėjus beveik pusei metų nuo ginčo sutarties sudarymo, o ieškinys teisme pareikštas praėjus keturiolikai mėnesių po sutarties sudarymo, leidžia abejoti minėtų asmenų tikraisiais ketinimais.Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jos galimybes įsigyti ginčo automobilį, t. y. ji turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog ji turėjo pakankamai pinigų minėtam automobiliui įsigyti, kad ji tarėsi su atsakovu ir derėjosi dėl automobilio pirkimo – pardavimo, kainos ir kitų sąlygų, o byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina priešingas aplinkybes. Baudžiamojoje byloje ieškovės duoti parodymai taip pat neduoda pagrindo daryti išvadą, kad ji sudarant sandorį suklydo ar buvo apgauta.M. J. ir E. G., būdami tikrieji teisinių santykių dalyviai šio ginčo atveju, pasirinko kitą nei CK 6.70 straipsnyje numatyti paskolos grąžinimo užtikrinimo būdą, t. y. sudarė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovas įsigijo transporto priemonę. Toks prievolės įvykdymo užtikrinimas neprieštaravo civilinei teisei ir buvo pakankama garantija, kad skolininkas atsiskaitys su kreditoriumi. Ginčo sandoris buvo laikino pobūdžio ir juo nebuvo siekiama pirkimo – pardavimo sutartims būdingų padarinių.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 175-185, t. 1) ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą bei priteisti iš atsakovo ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

Nesutiktina, kad ginčijamas teismo sprendimas turėjo įtakos E. G. ir M. J. teisėms ir pareigoms, kadangi kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais atvejais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi būti nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Šiuo atveju nusprendimas yra suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Ginčas šiuo atveju vyko tik dėl sandorio, kurio šalys buvo ieškovė ir atsakovas, o ne E. G. ir M. J., o teismas skundžiamu sprendimu nesprendė dėl šių asmenų teisių ir pareigų pasikeitimo, nepadarė jokių išvadų, kurios turėtų įtakos šių asmenų teisinei padėčiai, t. y. nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl E. G. ir M. J. teisių, pareigų ar teisinio statuso, dėl ko nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje E. G. ir M. J. teisių, pareigų ar teisinio statuso.CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą yra siekiama užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis ar pareigomis susiję klausimai šiam asmeniui nežinant apie tokį nagrinėjimą ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. ši teisės norma skirta užtikrinti asmens teisę būti išklausytam, o šiuo atveju tiek E. G., tiek ir M. J. žinojo apie civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį, kadangi 2011 m. birželio 16 d. Kauno apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje yra konstatuota, kad ieškovė yra iškėlusi civilinę bylą atsakovui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Taigi minėtiems asmenims buvo žinoma apie civilinės bylos nagrinėjimą, tačiau jie jokių reikalavimų civilinėje byloje nepareiškė, neprašė jų įtraukti į bylą dalyvaujančiais asmenimis, kadangi teismo sprendimas niekaip nebūtų galėjęs įtakoti šių asmenų teisių ar pareigų, nes jie nebuvo teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovės ir atsakovo, dalyviai.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad CK 1.91 straipsnio 1 dalies prasme apgaule pripažįstami tik tokie suinteresuotos šalies veiksmai, kurie turi lemiamos įtakos kitos šalies valiai susiformuoti. Tiek dėl suklydimo, tiek ir dėl apgaulės sudarytas sandoris yra priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš asmens valią. Šiuo atveju suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų ar neveikimo, sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta sandorį negaliojančiu tiek CK 1.91 straipsnio, tiek ir CK 1.90 straipsnio pagrindu, toks pažeidimas neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir nesudaro pagrindo jo naikinti. Teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ieškovė suklydo pasirašydama ginčo sutartį, kadangi jos atžvilgiu buvo panaudota apgaulė – automobilis buvo ne parduodamas, o perduodamas už jos draugo N. J. paskolą, kas nustatyta baudžiamojoje byloje. Be to, teismas pagrįstai nurodė, jo ginčijamas sandoris neatitiko CK 6.305 straipsnio nuostatų, kadangi ieškovei už parduotą automobilį atsakovas nesumokėjo sutartos pinigų sumos, ką atsakovas pripažino ir pats. Atsakovui buvo žinoma, kad sudaromas automobilio pirkimo – pardavimo sandoris yra fiktyvus, jis neturėjo tikslo nusipirkti iš ieškovės automobilio, todėl ir nemokėjo ieškovei pinigų. Atsakovas, žinodamas šias aplinkybes ir siekdamas galutinio tikslo – sandorio sudarymo, sąmoningai šias aplinkybes nuslėpė nuo ieškovės, kadangi jau iš anksto jam buvo žinoma, kad automobilį iš tiesų užvaldys kitas asmuo už dyką. Apkaltinamajame nuosprendyje yra konstatuota, kad E. G. ir A. Š. naudojo M. J. atžvilgiu psichologinę prievartą, dėl ko šis, bijodamas susidorojimo tiek su juo, tiek ir su jo drauge ieškove I. B., nuslėpė, kokiu iš tiesų tikslu yra sudaromas automobilio pirkimo – pardavimo sandoris.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo teisines pasekmes, nors ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus ir be pagrindo ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu dviem tarpusavyje nesuderinamais pagrindais, tačiau spręstina, kad nurodytas materialinės teisės normų pažeidimas nelaikytinas pakankamu pagrindu skundžiamam sprendimui panaikinti.

Remiantis byloje esančia transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties kopija (b.l. 8, t. 1) nustatyta, kad 2009 m. kovo 13 d. 13. val. 5 min. I. B. ir V. J. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią I. B. pardavė, o V. J. įsigijo transporto priemonę MB CL 500, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) juodos spalvos, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini). Pirkimo pardavimo sutartis šalių pasirašyta, patvirtinta jų parašais. Šalys transporto priemonę įkainojo 5 000 Lt suma. Be to, sutartyje yra nuoroda, jog pardavėjas patvirtina, kad parduodama transporto priemonė priklauso jam nuosavybės teise, į parduodamą transporto priemonę tretieji asmenys jokių teisių ar pretenzijų neturi, transporto priemonė neareštuota, ji nėra teisinio ginčo objektas, teisė disponuoti ja neatimta ir neapribota.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo teismui nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų

CPK 266 straipsnyje įtvirtintas imperatyvus draudimas teismo sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teises ir pareigas nurodant, jog teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra laikomi tie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Minėtoje teisės normoje yra konkrečiai nurodyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra tik tie atvejai, kai yra nusprendžiama dėl materialiųjų teisių ir pareigų tų asmenų, kurie nebuvo įtraukti dalyvauti į bylą, t. y. absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne bet kokio teismo sprendimo, kuris galimai yra susijęs su asmenų, kurie nebuvo įtraukti į bylą, teisėmis ar pareigomis, priėmimas, bet tik tie atvejai, kai teismo sprendimu yra nuspęsta ir pasisakyta dėl tokių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; kt.).

Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas tuo pagrindu, kad teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Apeliaciniame skunde teigiama, jog su ginčijamu sandoriu glaudžiai yra susijęs tiek E. G., tiek M. J., kuris būdamas tikrasis automobilio savininkas ir nukentėjo nuo E. G. neteisėtų veiksmų, kas yra nustatyta pirmiau paminėtame Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendyje. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde nėra konkrečiai nurodyta, dėl kokių minėtų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų nusprendė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu. Apeliantas nepateikė jokių duomenų apie tai, jog skundžiamu sprendimu būtų nuspręsta dėl minėtų asmenų teisių ir pareigų. Vien tas faktas, kad minėti asmenys yra galimai susiję su nagrinėjama byla, neleidžia teigti, jog teismas sprendime pasisakė dėl jų materialiųjų teisių ir pareigų. Kaip jau buvo nurodyta, kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad nusprendimas yra tik kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, jame dėl jokių tiek E. G., tiek ir M. J. teisių ar pareigų nėra pasisakyta, todėl negalima daryti išvados, kad skundžiamas teismo sprendimas minėtų asmenų teisinei padėčiai turės kokią nors konkrečią įtaką ir kad kokius nors įstatymo nustatytus teisinius padarinius minėtas sprendimas sukėlė šiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje pasisakė tik dėl tarp šalių, t. y. tik tarp ieškovės ir atsakovo sudaryto sandorio galiojimo, pripažinęs jį negaliojančiu nurodė teisines pasekmes bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas, o dėl kitų asmenų minėtame sprendime nėra pasisakyta. Teismas nesprendė klausimo dėl galimų tarp kitų asmenų egzistavusių teisinių santykių pobūdžio ir dėl jų nepasisakė, teismas skundžiamu sprendimu nesprendė dėl E. G. ir M. J. teisių ir pareigų pasikeitimo, nepadarė jokių išvadų, kurios turėtų įtakos šių asmenų teisinei padėčiai, todėl laikytina, kad nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl minėtų asmenų teisių, pareigų ar teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti esant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą.

Dėl asmenų, su kurių teisėmis ir pareigomis yra susijęs ginčas, įtraukimo į bylą dalyvaujančiais asmenimis ir tinkamo informavimo apie bylą

Remiantis CPK 37 straipsnio 1 dalimi dalyvaujančiais byloje asmenimis laikytini proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Minėto straipsnio 2 dalyje yra konkrečiai nurodyti proceso dalyviai, kurie laikytini dalyvaujančiais byloje asmenimis. Pažymėtina, jog civilinis procesas yra grindžiamas dispozityvumo principu, reiškiančiu, kad šalys bei kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas civilinę bylą išnagrinėjo nedalyvaujant tiems asmenims, su kurių teisėmis ir pareigomis susijęs ginčas, jiems apie bylą net nežinant, dėl ko jie prarado teisę ne tik reikšti savarankiškus reikalavimus, bet ir galimybę pasirinkti kieno pusėje jie norėtų įstoti į bylą. Nei M. J., nei E. G. net nebuvo pakviesti į bylą, dėt to jiems nedalyvaujant byloje nebuvo atskleistas tikrasis sandorio turinys. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, kadangi byloje esantys duomenys paneigia aplinkybę, jog nei M. J., nei E. G. nebuvo žinoma apie nagrinėjamą civilinę bylą. Kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, jau baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu minėtiems asmenims buvo žinoma apie nagrinėjamą civilinę bylą. 2011 m. birželio 16 d. Kauno apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-63-493/2011 yra nurodyta, kad Kauno rajono apylinkės teisme I. B. yra iškėlusi civilinę bylą atsakovui V. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (b.l. 98, t. 1). Kadangi nagrinėjant baudžiamąją bylą dalyvavo tiek E. G., tiek ir M. J., o byloje esant duomenims apie nagrinėjamą civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui, negalima sutikti, jog šiems asmenims nebuvo žinoma apie nagrinėjamą bylą. Be to, E. G. buvo apklaustas byloje kaip liudytojas (b.l. 107, t. 1), dėl ko jam apie nagrinėjamą civilinę bylą tikrai buvo žinoma. Pažymėtina, kad nei vienas iš šių asmenų nepageidavo būti įtrauktas į bylą dalyvaujančiu asmeniu, jokių prašymų ar pareiškimų teismui nepateikė. Tuo atveju, jei ginčo sandoris yra tiesiogiai susijęs su minėtų asmenų teisėmis ar pareigomis, esant suinteresuotumui bylos baigtimi, minėti asmenys turėjo visas galimybes tinkamai pasinaudoti jiems teisės aktų suteikiamomis teisėmis ir pareikšti norą būti įtrauktais į procesą. Be kita ko, pažymėtina, kad aktyviai bei sąžiningai savo procesinėmis teisėmis turi naudotis ir pats apeliantas. Iš esmės visas apeliacinis skundas yra grindžiamas aplinkybėmis, jog teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi neišsiaiškino tikrųjų ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių, tačiau pats apeliantas teisminio bylos nagrinėjimo metu prašymo dėl minėtų asmenų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis nereiškė. Tuo atveju, jei, apelianto manymu, nagrinėjama civilinė byla yra susijusi būtent su šių asmenų teisėmis ir pareigomis, jis turėjo veikti sąžiningai ir aktyviai ir kreiptis į teismą dėl šių asmenų įtraukimo į procesą dalyvaujančiais byloje asmenimis. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip jau buvo minėta, civilinis procesas yra paremtas dispozityvumo principu, kiekvienam asmeniui yra suteikta teisė kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises, todėl teismui suteikta teisė būti aktyviam tik tam tikro pobūdžio bylose. Kadangi nagrinėjama byla nepriskirtina prie bylų, kuriose teismui suteikta teisė būti aktyviam, tiek E. G., tiek ir M. J. žinant apie procesą, manytina, kad teismas pagrįstai nesiėmė iniciatyvos spręsti klausimo dėl dalyvaujančių byloje asmenų ir jų procesinės padėties. Kaip galima spręsti iš nustatytų aplinkybių, tiek E. G., tiek ir M. J. buvo žinoma apie nagrinėjamą civilinę bylą, tačiau nei vienas iš jų nepateikė prašymo įtraukti juos į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškė savarankiškų reikalavimų, prašymo dėl jų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis nereiškė ir atsakovas, todėl, atsižvelgiant į visas aplinkybes, negalima sutikti, jog minėti asmenys neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės ginčo klausimu. Taip pat pažymėtina, jog sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimas neužkerta kelio minėtiems asmenims, manantiems, kad jų teisės ar pareigos dėl ginčijamo sandorio yra pažeistos, kreiptis į teismą teisminės gynybos. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog minėtiems asmenims taip pat nebuvo tinkamai pranešta apie bylą. Kadangi apie civilinės bylos nagrinėjimą, priimamus konkrečius procesinius sprendimus ar atliekamus veiksmus yra pranešama tik dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus tam tikras išimtis, o E. G. ir M. J. nesant byloje dalyvaujantiems asmenims, jiems apie civilinės bylos nagrinėjimą ir neturėjo būti pranešta. Pažymėtina, kad abu šie asmenys buvo kviesti dalyvauti liudytojais byloje, todėl jiems apie konkretaus teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta. Pažymėtina, kad, kaip jau buvo nurodyta, minėti asmenys turėjo galimybę realizuoti jiems įstatymo suteiktas teises ginti savo pažeistas teises, dalyvauti byloje, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, tačiau tai nereiškia, jog šių asmenų nedalyvavimas byloje dalyvaujančiais asmenimis galėjo lemti neteisėto ar nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Kaip galima spręsti iš byloje nustatytų aplinkybių, iš esmės vienodą suinteresuotumą bylos baigtimi kaip ir atsakovas galintis turėti E. G. buvo apklaustas byloje liudytoju, todėl galėjo ir privalėjo nurodyti visas jam žinomas bylos aplinkybes.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje ir 1.91 straipsnyje numatytais pagrindais

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu grindė tiek CK 1.90 straipsniu, tiek ir CK 1.91 straipsniu, t. y. sprendė, kad ginčijamas sandoris yra sudarytas suklydus dėl ieškovės atžvilgiu panaudotos apgaulės. Teismas nustatė, kad ieškovė suklydo pasirašydama automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi jos atžvilgiu buvo panaudota apgaulė – automobilis buvo ne parduodamas, bet perduodamas už jos draugo N. J. paskolą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė ginčo santykiams materialinės teisės normas sprendimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu grįsdamas tiek CK 1.90 straipsniu, tiek ir 1.91 straipsniu, kadangi, palyginus šias civilinės teisės normas, darytina išvada, kad sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu tuo pačiu metu remiantis abiem šiais pagrindais, kadangi CK 1.90 straipsnyje nurodyta, jog ši materialinės teisės norma taikoma tais atvejais, kai viena šalis suklaidino kitą šalį neturėdama tikslo apgauti. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutinka. Remiantis CK 1.90 straipsniu sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jei jis sudarytas iš esmės suklydus. Minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kas yra laikytina suklydimu, turinčiu esminės reikšmės. Nurodyta, kad be kita ko suklydimas laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog ieškovė buvo suklaidinta norint ją apgauti, sandoris negaliojančiu negalėjo būti pripažintas remiantis abiem pirmiau nurodytais pagrindais. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad CK 1.90 straipsnyje ir 1.91 straipsnyje nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai nėra suderinami. Tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91 straipsnis) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią contra voluntatem. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi, atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, šis pažeidimas neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl ko šiuo pagrindu naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė suklydo dėl sudaromo sandorio dėl to, jog jos atžvilgiu buvo panaudota apgaulė, todėl laikytina, kad teismas konstatavo CK 1.91 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes. Įvertinusi tai, kolegija sprendžia, kad ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Taikyti CK 1.90 straipsnio nuostatas šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Iš esmės visi kiti apeliacinio skundo argumentai yra susiję su faktinėmis ginčo sandorio sudarymo aplinkybėmis, apeliantui teigiant, jog, kadangi tikrosios ginčo sandorio šalys buvo ne ieškovė ir atsakovas, o E. G. ir M. J., pagrindo pripažinti negaliojančiu ginčo sandorį nėra, kadangi jis atitiko tikrųjų sandorio šalių valią. Su šiais argumentais teisėjų kolegija negali sutikti, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl sandorio, sudaryto tarp ieškovės ir atsakovo, pripažinimo negaliojančiu, dėl ko teismas vertino minėto sandorio sudarymo aplinkybes ir tikrąją šalių valią jį sudarant. Pažymėtina, kad nors atsakovas teigia, kad ginčo sandorį sudarė pirmiau nurodyti asmenys, tačiau pripažįsta, jog ginčo automobilis yra jo nuosavybė. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantui pripažįstant įgijus nuosavybės teisę į ginčo automobilį, negalima sutikti, kad ginčo sandoris buvo sudarytas neketinant sukurti teisinių pasekmių, o byloje duomenų apie tai, kad ginčo sandoris buvo sudarytas siekiant kitam sandoriui pridengti, taip pat nėra. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde skiriasi ir apelianto nurodomos aplinkybės dėl to, kokį sandorį galimai ketino sudaryti E. G. ir M. J., kas leidžia abejoti nurodytų aplinkybių teisingumu, o be to, nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo dalykas buvo būtent šalių sudarytas sandoris, nėra reikšmingos. Išsamiai dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su E. G. ir M. J. tarpusavio teisiniais santykiais, nepasisakytina, kadangi jie neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės atitinka baudžiamojoje byloje kaip gynybine nurodytą poziciją, todėl tikėtina, kad tokiu būdu apeliantas tik siekia išvengti galimai jam neigiamų sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmių. Pažymėtina, kad nei apeliantas, nei kiti jo nurodyti asmenys neprašė pripažinti ginčijamą sandorį kitu sandoriu, kuris atitiktų tariamai tikrąją šalių valią. Byloje esančios Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-63-493/2011 kopija (b.l. 49-70, t. 1) bei 2012 m. lapkričio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-127/2012 kopija (b.l. 125-138, t. 1) patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie neteisėtus E. G. ir A. Š. veiksmus ieškovės draugo M. J. atžvilgiu, kuriomis nagrinėjant civilinę bylą rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, tačiau negalima sutikti, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės sudarytų pagrindą keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir manyti, jog teismas skundžiamą sprendimą priėmė neįvertinęs minėtų aplinkybių bei į jas neatsižvelgdamas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad sutarties sudarymo metu šalių elgesys nesukėlė įtarimų VĮ „Regitra“ darbuotojams, tačiau manytina, kad šalių elgesys jokių įtarimų ir negalėjo sukelti. Paminėtina, kad ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, manė ją sudaranti laisva valia, pagal tikruosius šalių ketinimus ir valią. Duomenys apie tai, kad sutartis sudaryta ne tokiomis sąlygomis, kokias įsivaizdavo esant ieškovė, paaiškėjo tik vėliau, jau po sutarties sudarymo, todėl sutarties sudarymo metu ieškovės elgesys negalėjo rodyti, kad ji sutartį sudaro suklydusi. Pažymėtina, kad tai, kaip šalių elgesį sutarties sudarymo metu vertintų VĮ „Regitra“ darbuotojai ar kiti asmenys, sprendžiant klausimą dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu įtakos neturi.

Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovė byloje turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jos galimybes įsigyti ginčo automobilį, kadangi šios bylos nagrinėjimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės galimybės įsigyti ginčo automobilį. Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtino ieškovę ginčijamo sandorio metu buvus transporto priemonės Mercedes Benz CL 500, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininke, ir ši aplinkybė teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijama.

Byloje esantys duomenys iš baudžiamosios bylos patvirtina, kad į teisėsaugos institucijas dėl ginčo automobilio kreipėsi ne ieškovė, bet jos draugas M. J., tačiau šios aplinkybės bei tai, kada ieškovė pareiškė ieškinį teisme negali būti lemiamos sprendžiant klausimą dėl sandorio galiojimo. Pažymėtina, kad asmuo pats pasirenka tiek savo teisių gynimo būdą, tiek ir tai, kada savo pažeistas teises ginti, todėl subjektyvus asmens apsisprendimas dėl to negali būti vertinamas kaip nesąžiningas asmens elgesys ar parodantis, jog sandoris nebuvo sudarytas prieš asmens tikrąją valią. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog šios aplinkybės paneigia sandorio sudarymą suklydimo įtakoje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliaciniu skundu atsakovas prašė priteisti jam iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, kad apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 150 Lt žyminio mokesčio (b.l. 176, t. 1), tačiau, kadangi apeliacinis skundas atmestas, apeliantui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė taip pat prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie išlaidas, kurias ieškovė patyrė apeliacinės instancijos teisme, byloje nėra, todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas. Kadangi ieškovei išlaidos, kurias ji turėjo pirmosios instancijos teisme, yra priteistos skundžiamu sprendimu, dėl jų nepasisakytina ir pakartotinai jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisVirginija LozoraitytėRūta Palubinskaitė