Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo, nuteistojo A. Š. ir Kauno apygardos prokuratūros apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. ir A. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe ir pasidalinę vaidmenimis, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė nukentėjusiojo M. J. ginčijamą ir nerealizuotą, E. G. savo, o A. Š. - pastarojo tikrą teisę, panaudodami nukentėjusiojo atžvilgiu psichologinį smurtą, tuo padarydami didelę žalą asmens teisėms ir teisėtiems interesams o būtent: E. G., 2009 m. kovo 13 d., suteikęs M. J. 10000 eurų paskolą, nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, liepė pastarajam kaip užstatą įforminti automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią transporto priemonės savininkė I. B. 2009-03-13 perleido automobilį „Mercedes Benz CL 500", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), V. J. ir šis tapo jo savininku, dėl ko faktiškai buvo pažeista kito asmens nuosavybės teisės į daiktą, po to, E. G., tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir pasidalinęs vaidmenimis su A. Š., M. J. negražinant likusios paskolos dalies, E. G. prašymu, A. Š. organizavo pastarojo susitikimus su M. J., bei naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu psichologinę prievartą - kalbos žargonu užmaskuotą akivaizdų grasinimą, jog negražinus E. G. likusios 6000 eurų skolos, gali būti panaudotas nukentėjusiojo atžvilgiu fizinis smurtas, plėšimo būdu užvaldytas likęs turtas - automobilis, bei gąsdino nusikalstama Kauno grupuote, po ko E. G. jau faktiškai turėdamas savo žinioje vertingą daiktą – automobilį „Mercedes Benz CL 500", primygtinai reikalavo nukentėjusįjį M. J. įkeisti lombarde kitą automobilį – BMW 640 ir grąžinti likusią skolos dalį - 6000 eurų, tuo bendrais veiksmais padarė didelę žalą nukentėjusio asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Šiais veiksmais E. G. ir A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d.

E. G. buvo kaltintas pagal BK 181 str. 3 d. tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2009 m. rugsėjo 24 d., neturėdamas teisėto pagrindo ir veikdamas bendrininkų grupe su A. Š., 2009 m. sausio mėn. pabaigoje įvykusio susitikimo Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pareikalavo perduoti 20 000 eurų, kaip mokestį už tariamą apsaugą nuo galimo neteisėto poveikio bei užuominomis pagrasino fiziniu susidorojimu ir, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2009 m. kovo mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, prie kavinės (duomenys neskelbtini), užvaldė nukentėjusiojo M. J. įgytą automobilį „Mercedes Benz CL500", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. kovo 13 d. pasinaudodamas M. J. palaužtu pasipriešinimu privertė sudaryti apsimestinį sandorį, dėl tariamo automobilio perleidimo V. J., bei, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2009 m. birželio- liepos mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje užvaldė M. J. turtą - 3500 litų ir, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2009 m. liepos mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, prekybos centre „(duomenys neskelbtini)", esančiame (duomenys neskelbtini), užvaldė nukentėjusiojo M. J. turtą - 3500 litų, tęsdamas išankstinį susitarimą su bendrininku A. Š., susitikimų su M. J. metu: 2009 m. rugpjūčio 27 d. bare, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini)gatvėje, bendrininkui A. Š. 2009 m. rugpjūčio 27 d. susitikimo metu su nukentėjusiuoju M. J. Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, užuominomis grasinant, 2009 m. rugpjūčio 29 d. Kaune, (duomenys neskelbtini) prospekte, užuominomis grasindamas, kad netenkinus reikalavimų su M. J. bus susidorota fiziškai, o susitikimų vykusių 2009 m. rugpjūčio 31 d. prie jachtklubo, esančio Kaune, M. Gimbutienės g. 35, ir 2009-09-22 Kaune, (duomenys neskelbtini)gatvėje, metu veikdamas kartu su A. Š., savo ir bendrininko naudai reikalavo iš nukentėjusiojo M. J. perduoti likusius 6000 eurų.

A. Š. buvo kaltintas pagal BK 181 str. 3 d. tuo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2009 m. rugsėjo 24 d., neturėdamas teisėto pagrindu ir veikdamas bendrininkų grupe su E. G., pastarajam: 2009 m. sausio mėn. pabaigoje įvykusio susitikimo (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pareikalavus perduoti 20 000 eurų, kaip mokestį už tariamą apsaugą nuo galimo neteisėto poveikio bei užuominomis pagrasinus fiziniu susidorojimu ir 2009 m. kovo mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, tęsiant nusikalstamus veiksmus prie kavinės „McDonalds", esančios Kaune, Savanorių pr. 321A, užvaldžius nukentėjusiojo M. J. įgytą automobilį „Mercedes Benz CL500", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2009 m. kovo 13 d. pasinaudojus M. J. palaužtu pasipriešinimu privertus sudaryti apsimestinį sandorį, dėl tariamo automobilio perleidimo V. J., bei 2009 m. birželio-liepos mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, bendrininkui E. G. užvaldžius M. J. turtą - 3500 litų ir 2009 m. liepos mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, prekybos centre „Akropolis", esančiame Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 49, bendrininkui E. G. užvaldžius nukentėjusiojo M. J. turtą - 3500 litų, tęsdamas išankstinį susitarimą su bendrininku E. G., susitikimų su M. J. metu: bendrininkui E. G. 2009 m. rugpjūčio 27 d. bare, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, susitikimo metu su nukentėjusiuoju M. J. Kaune, užuominomis grasinant, 2009 m. rugpjūčio 27 d. Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, 2009 m. rugpjūčio 29 d. Kaune, (duomenys neskelbtini) prospekte, užuominomis grasindamas, kad netenkinus reikalavimų su M. J. bus susidorota fiziškai, o susitikimų vykusių 2009 m. rugpjūčio 31 d. prie jachtklubo, esančio Kaune, M. Gimbutienės g. 35, ir 2009-09-22 Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, metu veikdamas kartu su E. G., savo ir bendrininko naudai reikalavo iš nukentėjusiojo M. J. perduoti likusius 6000 eurų.

Gynėjas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jo ginamasis nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė nukentėjusiojo M. J. ginčijamą ir nerealizuotą savo tikrą teisę. Tvirtina, kad tokia teismo išvada yra prieštaringa, kadangi teiginys, jog nukentėjusysis ginčijo nuteistojo teisę reikalauti, prieštarauja teiginiui, jog E. G. teisė buvo tikra, tačiau nukentėjusysis vengė ją realizuoti.

Gynėjas nurodo, kad E. G. perdavė M. J. 10 000 eurų, tačiau paskolos sutartis nebuvo įforminta rašytine sutartimi ar paskolos rašteliu. Rašytinės formos nesilaikymas atima iš E. G. teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir reikalauti priteisti iš M. J. perduotus pinigus, tačiau baudžiamosios teisės prasme tikra teisė suprantama kaip realiai egzistuojanti teisė, pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymo numatytu juridiniu faktu. Tikros teisės buvimo nepaneigia tai, kad teisės turėtojas negali jos pagrįsti įrodymais. Be to, pats nukentėjusysis, bendraudamas su E. G., neginčijo pastarojo teisės reikalauti paskolos grąžinimo, nepaneigė, kad yra skolingas, buvo ginčijamasi tik dėl terminų ir galimybių grąžinti skolą. Apie tai, kad E. G. turėjo skolininką liudija ir 2009-08-29, 12 val. 51 min. vykęs pastarojo pokalbis su nenustatytu asmeniu. E. G. pašnekovui pasakė, kad atsirado tas, kuris skolingas, ir atiduoda 6 000 eurų. Apie skolos realumą galima spręsti ir iš M. J. pokalbių su A. Š.. Be to, nukentėjusysis, bendraudamas su E. G. ir A. Š., žinojo, jog jų pokalbiai įrašinėjami, žinojo, ko siekia tomis kalbomis, todėl pokalbių kryptingumas buvo aiškus. Tuo tarpu nukentėjusiojo pašnekovai nežinojo, kad daromi pokalbių įrašai, todėl jų pasakytos frazės labiau atspindi tikrąsias aplinkybes, nei tos, kurias pasakė M. J.. Be to, apie nukentėjusiojo realiai egzistavusią skolą galima spręsti ir iš to, kad 2009-08-29, 15 val. 40 min. susitikus A. Š. su M. J., šis pareiškė, kad jo tėvas yra girdėjęs, jog būtent už skolas iš jo paėmė BMW automobilį. Bylos medžiaga patvirtina, kad M. J. buvo skolingas E. G., pastarojo teisė reikalauti pinigų grąžinimo buvo tikra, ją pripažino nukentėjusysis, tačiau vengė įgyvendinti. Nuosprendyje turėjo būti nurodyta, kad E. G. vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę.

Gynėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad E. G. pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę vykdė nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, bei, kad savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą. Nurodo, jog kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis apima tik pačius pavojingiausius grasinimus: grasinimą panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitaip padaryti didelę turtinę žalą. Byloje nenustatyta, kad E. G. grasino panaudoti fizinį smurtą, sugadinti ar atimti nukentėjusiojo automobilį. Jų santykiai buvo draugiški, todėl nėra pagrindo manyti, kad E. G. sukūrė baimę keliančią atmosferą. Gynėjo manymu, teismas kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį E. G. veiksmuose nustatė dėl to, jog pastarasis tariamai veikė susitaręs su A. Š. tęsti nusikalstamą veiką, ir abu buvo nusikaltimo vykdytojai, kiekvienas iš jų atliko savo užduotį. Nesutikdamas su teismo išvada, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe, gynėjas nurodo, kad A. Š. dalyvavimą byloje nagrinėjamuose įvykiuose paaiškina šios priežastys: nukentėjusysis yra A. Š. draugės giminaitis, A. Š. rekomendavo E. G. kaip asmenį, galintį padėti išspręsti M. J. finansines problemas, A. Š. garantavo E. G., jog M. J. atsiskaitys. Byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad E. G. ir A. Š. buvo susitarę padaryti nusikalstamą veiką. Byloje nėra duomenų, kad E. G. būtų prašęs A. Š., jog pastarasis panaudotų psichinę prievartą nukentėjusiajam. Į bylą pateiktos pokalbių išklotinės neleidžia daryti išvados, kad E. G. ir A. Š. savavaldžiavo bendrininkų grupe. Priešingai, pokalbiuose A. Š. stengiasi pabrėžti, kad jis yra nė vienos iš šalių nepalaikantis asmuo, kai kurie jo pasakymai leidžia galvoti, kad jis daugiau atstovauja nukentėjusiajam, o ne E. G.. Be to, iš pokalbių įrašų matyti, kad E. G. vengė bet kokių griežtesnių priemonių, kurios galėtų paskatinti nukentėjusįjį su juo atsiskaityti. Teismo išvada dėl E. G. ir A. Š. veikimo bendrininkų grupe ir vaidmenų pasiskirstymo yra neparemta byloje esančiais įrodymais.

Be to, gynėjas nurodo, kad pripažįstant psichinės prievartos naudojimo faktą, būtina nustatyti grasinimų realumą, ar kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas pretenzijas. Šiuo atveju tokių duomenų byloje nėra - nukentėjusysis nelaikė A. Š. žodžių realiu grasinimu, o A. Š. nepripažino norėjęs tokiu būdu paveikti nukentėjusįjį. E. G. nėra grasinęs M. J. ir nėra prašęs A. Š. padaryti nukentėjusiajam psichologinį poveikį. Iš bylos duomenų matyti, kad E. G. primygtinai nevertė nukentėjusiojo su juo atsiskaityti ir bet kokiomis priemonėmis nesiekė su juo susitikti.

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros prokuroras prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį pakeisti: E. G. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 6 (šešerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose; A. Š. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Prokuroras teigia, kad teismo išvada, jog nukentėjusiojo M. J. parodymai nenuoseklūs yra nepagrįsta, neparemta išsamia ir nešališka nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų analize, dėl to deklaratyvi ir neatitinkanti realiai byloje nustatytų aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas T. P. atžvilgiu nepaneigia nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių teisingumo ir nėra pakankamas pagrindas atmesti M. J. nurodytas aplinkybes, dėl pinigų reikalavimo motyvo. Teismas nepagrįstai nesivadovavo M. J. parodymų dalimi dėl turtinės pretenzijos neteisėtumo ir pinigų reikalavimo motyvo. 2009 m. rugpjūčio 20 d. apklausos metu M. J. parodė, kad T. P. iš pradžių ketino pirkti jam priklausantį automobilį BMW, vėliau pareikalavo jį atiduoti kaip stojimo į grupuotę įnašą (t. 2, b. l. 40-42). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad iš aplinkinių pasakojimų jam buvo žinoma, jog T. P. siejamas su nusikalstama grupe – „(duomenys neskelbtini)“. 2009 m. rugsėjo 8 d. apklausos metu M. J. patvirtino aplinkybes dėl T. P. reikalavimo perduoti automobilį BMW ir pastarojo sąsajų su nusikalstamomis grupuotėmis. Liudytojas T. P. teigė, kad M. J. jam siūlė pirkti automobilį BMW, vėliau pasiūlė užsiimti automobilių verslu, tačiau jis nesutiko. Vertinant T. P. parodymų patikimumą svarbu atsižvelgti į tai, kad, pripažindamas M. J. nurodytas aplinkybes, jis iš esmės duotų parodymus apie savo galimai neteisėtą veiką. Taip pat kritiškai vertintini liudytojų G. B., G. Ž., D. Č. teismo posėdžio metu duoti parodymai. Vertinant ar nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti galimų T. P. veiksmų ir dėl to ieškoti susidariusios situacijos sprendimo būdų, atsižvelgtina į tai, kad M. J. žinojo apie jo sąsajas su grupuotėmis, bei T. P. charakterizuojančią medžiagą.

Be to, prokuroras ginčija teismo išvadą, kad liudytoja M. Š. patvirtino, jog M. J. per E. G. skolino pinigus ir dalį jų atgavo. Nurodo, kad nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad E. G. nebuvo skolingas tokios sumos ir neturėjo jokio pagrindo pastarajam mokėti pinigus. Teismo posėdžio metu liudytoja M. Š. parodė, kad M. J. nepasitikėjo ir skolinti pinigų nesutiko, sutiko paskolinti pinigus E. G., perduodama pinigus sudarė paskolos sutartį. Šio sandorio sudarymo metu M. J. nedalyvavo, ir net tikint liudytojos parodymų dalimi dėl paskolos E. G. suteikimo, nukentėjusysis jokio ryšio su šia paskola neturėjo, jokiais veiksmais neprisiėmė prievolės grąžinti šią skolą. Be to, teismas nepagrįstai skolos egzistavimo faktą grindė liudytojo V. J. parodymais, kad pastarasis matęs, jog E. G. perdavė pinigus M. J. ir girdėjo E. G. sakant, kad perduoda 10 000, kokia valiuta nežino. Šio liudytojo parodymai yra nenuoseklūs. 2009 m. spalio 1 d. apklausos metu jis parodė, kad E. G. jam pasakė, jog perka automobilį ir prašė automobilį užregistruoti V. J. vardu (t. 2, b. l. 75-75) Teismo posėdžio metu liudytojas iš pradžių patvirtino tokius savo parodymus, vėliau teigė prisiminęs, kad E. G. sakė, jog automobilį reikės turėti trumpą laiką, po to perrašyti pirminio savininko vardu. V. J. teigė neklausęs, dėl kokių aplinkybių buvo reikalingi tokie apsimestiniai sandoriai. Prokuroras pažymi, kad V. J. su E. G. susiję giminystės ryšiais – yra pusbroliai, todėl šis liudytojas galimai yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, V. J. parodymus dėl pinigų davimo fakto paneigia liudytojos I. B. parodymai, kad už automobilio perrašymą pinigai nebuvo sumokėti.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistieji, neturėdami teisinio pagrindo, vertė nukentėjusįjį perduoti turtą. Turtinės pretenzijos neteisėtumą patvirtina M. J., I. B.-Janušaitienės parodymai. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad E. G. turėjo tikrą teisę, pagrįstą sandoriu ar kitu nustatytu juridiniu faktu, reikalauti pinigų iš M. J.. Prokuroras pažymi, kad būtent juridinio fakto nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis.

Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad turtas iš M. J. reikalautas už tariamą jo apsaugą nuo grupuotės, vadinamos „(duomenys neskelbtini)“. Tai patvirtina 2009-08-27 21.30 val. ir 2009-08-29 15.40 val. pokalbių tarp M. J. ir A. Š. stenogramos. Psichinės prievartos naudojimo faktas M. J. atžvilgiu taip pat įrodytas, todėl nėra ginčijamas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros skundą tenkinti pilnai, o nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji E. G. ir A. Š. bei jų gynėjai prašė jų paduotus skundus tenkinti pilnai juose išdėstytų motyvų pagrindu, o Kauno apygardos prokuratūros skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo E. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo ir nuteistojo A. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

Motyvuojamoji dalis

Dėl prokuroro apeliacinio skundo motyvų

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės yra pagrįstos ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas grindė nuteistųjų kaltę yra įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vien tai, kad prokuroras nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir nepilną nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ištyrimą.

Argumentai, kuriais prokuroras grindžia savo apeliacinio skundo reikalavimus dėl nuteistųjų nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 181 straipsnio 3 dalį ir atitinkamai griežtesnės bausmės jiems skyrimo, iš esmės vienodi ir nėra nauji, nes pirmosios instancijos itin išsamiai tyrė byloje surinktus įrodymus ir nuosprendyje pateikė motyvuotas išvadas, kodėl nuteistųjų nusikalstama veika turi būti kvalifikuota ne kaip turto prievartavimas, o kaip savavaldžiavimas.

Objektyviai atsakomybė pagal BK 181 straipsnį atsiranda tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą arba panaudodamas kitokią psichologinę prievartą. Taigi, vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį suvokia ir pats kaltininkas.

Kaip matyti iš kaltinamojo akto, E. G. buvo kaltinamas turto prievartavimu stambiu mastu, t.y., kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2009 m. rugsėjo 24 d., neturėdamas teisėto pagrindo, kartu su A. Š., reikalavo M. J. perduoti 20000 eurų, kaip mokestį už tariamą apsaugą nuo galimo neteisėto poveikio, užuominomis grasino fiziniu susidorojimu, o tęsiant nusikalstamą veiką, 2009 m. kovo mėnesį privertė M. J. sudaryti apsimestinį sandorį dėl a/m „MB CL500“ tariamo perleidimo V. J., tęsdami nusikalstamą veiką per du kartus užvaldė M. J. priklausančius po 3500 litų, dar vėliau – savo ir bendrininko naudai reikalavo perduoti likusius 6000 eurų.

Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad E. G. turtinės pretenzijos M. J. turėjo teisėtą pagrindą, tačiau tikra teisė buvo realizuojama nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, panaudojant nukentėjusiojo atžvilgiu psichologinį smurtą, todėl nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Remdamasis ištirtais įrodymais teismas konstatavo, kad E. G. ir A. Š. versija apie tai, kad M. J. kreipėsi į E. G. prašydamas paskolinti 10000 eurų, yra nepaneigta, todėl juos abu siejo paskoliniai santykiai. Šią išvadą teismas padarė kruopščiai išanalizavęs ir palyginęs tarpusavyje nukentėjusiojo M. J. parodymus su nuteistųjų E. G. bei A. Š., liudytojų M. Š., D. K., V. J., iš dalies – I. B.-Janušaitienės, G. Ž., G. B., D. Č., T. P. parodymais, taip pat ir įvertinęs byloje esančius dokumentus.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo M. J. parodymus, kad jis nebuvo skolingas E. G. 10000 eurų, įvertino nenuosekliais ir prieštaraujančiais kitiems byloje surinktiems įrodymams. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada dėl M. J. parodymų nenuoseklumo, tačiau savo teiginiams pagrįsti nepateikia naujų ir papildomų argumentų. Skunde iš esmės pasisakoma dėl tų pačių įrodymų, kurie jau buvo tirti teisiamajame posėdyje ir tinkamai įvertinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Nukentėjusiojo M. J. parodymai skunde vertinami kaip neginčijamai teisingi, o kitais įrodymais, kuriais bandoma pagrįsti išvadą dėl E. G. ir A. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK181 straipsnio 3 dalyje, remiamasi tik tiek, kiek jie atitinka nukentėjusiojo parodymus. Tokia apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija yra nepagrįsta, nes ji prieštarauja BPK 20 straipsnio 3 dalyje išdėstytai nuostatai, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiomis aplinkybėmis laikomos veikos padarymo aplinkybės, kaltę įrodančios ar paneigiančios aplinkybės ir panašiai. Įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti ar paneigti tiriamas versijas.

Šioje byloje nustatyta, kad teismas patikrindamas nukentėjusiojo M. J. versiją dėl neva prievartaujamo jam priklausančio turto, nesuteikė prioritetinės reikšmės vieniems įrodymams prieš kitus, išsamiai tyrė ir vertino įrodymų visetą ir padarė objektyvią tiesą atitinkančias išvadas.

Remiantis apeliaciniame skunde išdėstyto kaltinimo dėl M. J. priklausančio turto prievartavimo, logika, yra pagrindo manyti, kad E. G. ir A. Š. galėjo būti tik tarpininkais tarp nukentėjusiojo iš vienos pusės ir T. P., G. Ž., G. B. bei D. Č. iš kitos, tačiau su ta sąlyga, jei įrodyta reali neteisėto poveikio grėsmė M. J., bei kas galėjo tą poveikį padaryti. Tokia išvada gali būti padaryta nebent atsietai įvertinus nukentėjusiojo M. J. parodymus. Nukentėjusysis savo parodymuose neigė skolos E. G. egzistavimo faktą ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme tvirtino, kad laikinai gyvendamas Anglijoje susipažino su T. P., kuris domėjosi jam priklausančiu „BMW 640“ markės automobiliu, siekė jį perimti ir užregistruoti Lietuvoje. Vėliau nukentėjusiajam paskambinęs T. P. liepė stoti į nusikalstamą grupuotę, o kaip mokestį liepė atiduoti jam priklausantį „BMW“ markės automobilį. M. J. kreipėsi pagalbos į pažįstamą A. Š., kuris jį supažindino su E. G., kaip galinčiu jam padėti išspręsti problemas su T. P.. Pagal M. J. parodymus, E. G. kalbėjo su T. P., po to jam perdavė pastarojo žodžius, kad jis, t,y. M. J. turi sumokėti 100000 eurų „baudą“ ir perduoti T. P. du turimus automobilius. Iš nukentėjusiojo parodymų galima suprasti, kad E. G. sutiko jam padėti išvengti galimai kilsiančių problemų su T. P., tačiau už paslaugą pareikalavo M. J. perduoti jam 20000 eurų. Kaip galima suprasti iš M. J. dėstomų parodymų turinio, keliuose susitikimuose su E. G. dalyvavo ir trys jam pažįstami asmenys – G. Ž., G. B. ir D. Č., todėl 20000 eurų suma turi būti sumokėta jiems trims, kaip „atsiskaitymas už padėjimą“, kad prie jo daugiau nelįstų T. P.. M. J. patvirtino, kad su E. G. buvo susitikęs daug kartų, pastarasis jį įtikinėjo sugrąžinti skolą, nukentėjusiojo įsitikinimu, jis jautė psichologinį spaudimą, nes žinojo, jog E. G. ir jo draugai priklausė nusikalstamai grupuotei. Bijodamas E. G. ir jo draugų, yra klausęs A. Š. patarimų kur galima pasiskolinti pinigų. Dėl E. G. reikalaujamos pinigų sumos, perdavė pastarajam savo „Mercedes Benz“ markės automobilį, taip pat keletą kartų perdavė po 1000 eurų, dėl ko E. G. 12000 eurų suma sumažino reikalaujamos pinigų sumos dydį. Tuo metu, kai liko atiduoti 6000 eurų, E. G. jį įspėjo pinigus surinkti kuo greičiau, nes priešingu atveju žadėjo pasiimti jo „BMW“ markės automobilį ir jį įkeisti lombarde.

Pirmosios instancijos teismas patikrino M. J. versiją dėl galimai T. P., G. B., G. Ž. ir D. Č. vykdyto turto prievartavimo, apklausdamas minėtus asmenis ir palygindamas jų parodymus su kitais byloje surinktais įrodymais. Liudytoju apklaustas T. P. paneigė tą aplinkybę, jog būtų siūlęs M. J. priimti į nusikalstamą grupuotę ir reikalavęs perduoti jam „BMW“ markės automobilį, o liudytojai G. B., D. Č. ir G. Ž. paneigė nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, jog kartu su E. G. dalyvavo susitikime su M. J., kai iš jo buvo reikalaujama 20000 eurų už reikalų su T. P. „sutvarkymą“. Teismas pagrįstai atmetė kaltinimo versiją, remdamasis ir prokuroro 2010-02-04 nutarimu, bei konstatuodamas, kad nepasitvirtinus nukentėjusiojo M. J. parodymams apie minėtų asmenų dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, byloje tuo labiau nesurinkta įrodymų, jog E. G. su A. Š. reikalavo iš M. J. 20000 eurų už „apsaugą“. Prokuroro skundo argumentai, kuriais remiantis kritikuojamos teismo išvados dėl tyrimo nutraukimo T. P. ir kitų asmenų atžvilgiu yra nepakankamai motyvuotos ir nepaneigia nuosprendyje objektyviai nustatytų bylos faktinių aplinkybių. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės T. P., G. Ž., D. Č. ir G. B. parodymų patikimumu, tačiau jų parodymai nėra vertinami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, o didesnis dėmesys skiriamas minėtų asmenų charakteristikoms, jų prieš tai buvusiai procesinei padėčiai. M. J. iškeltai versijai pagrįsti prokuroras nurodo, kad T. P. pripažįsta M. J. nurodytas aplinkybes, t.y., kad susitikimų metu kalbėjosi apie automobilį „BMW“, kad jam buvo siūloma tą automobilį pirkti, o jis pasiūlęs M. J. užsiimti Anglijoje automobilių verslu. Kolegijos nuomone, T. P. parodymai skunde vertinami labai fragmentiškai ir selektyviai atrenkant kelias jų dalis, kur jie atitinka nukentėjusiojo parodymus. Iš minėtos skundo dalies yra neaišku, kuo remiantis yra grindžiama E. G. ir A. Š. kaltė turto prievartavimu, nes T. P. paneigė, kad yra kada nors susitikęs ir bendravęs su E. G., tą patį yra patvirtinęs ir nuteistasis. T. P. tik patvirtino tai, kad M. J. kelis kartus buvo matęs Anglijoje ir siūlė jam užsiimti automobilių verslu. Byloje visiškai nėra duomenų ir apie tai, kad M. J. žinojo apie T. P. ir E. G. pažintį ir tuo labiau jų tarpusavio susitikimus dėl M. J. reikalų. Nors kolegija nutartyje dar pasisakys ir dėl kitų prokuroro skundo motyvų, tačiau įvertinus jau nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad M. J. parodymai dėl E. G. ir T. P. pažinties, prievartaujant jam priklausantį turtą, turi būti vertinami kaip tyčia sugalvota versija, siekiant išvengti skolos E. G. sumokėjimo.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais dėl teismo išvadų nepagrįstumo vertinant liudytojų M. Š., V. J. ir D. K. parodymus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. G. pasiskolino pas M. Š. 8000 eurų, po to dar išsikeitė asmeninius pinigus – 6500 Lt. į eurus ir M. J. prašymu paskolino pastarajam iš viso 10000 eurų. Liudytos M. Š. parodymų nepatikimumą dėl skolinių santykių tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvimą, prokuroras grindžia tik ta aplinkybe, kad pinigai buvo paskolinti E. G. sudarant su davėju paskolos sutartį, o ne tiesiogiai M. J., todėl nukentėjusysis su šia paskola neturi jokio ryšio. Tokie skundo teiginiai yra nepagrįsti, nes byloje nustatyta, kad skolindamas M. J. pinigus, E. G. nesilaikė rašytinės sandorio formos, kas iš jo atėmė teisę reikalauti tinkamo prievolės įvykdymo civilinio proceso tvarka. Prokuroro apeliaciniame skunde M. Š. parodymai vertinami tik fragmentiškai, neatsižvelgiant į jų visumą ir santykį su kitais byloje surinktais įrodymais, t.y. parodymais tikima tik toje dalyje, kurioje jie atitinka nukentėjusiojo M. J. parodymus ir juose išdėstytą turto prievartavimo versiją. Skunde nutylima apie kitas paskolos E. G. suteikimo aplinkybes, dėl kurių liudytoja M. Š. davė išsamius parodymus. Ji parodė, kad 2009-03-11 pas jų prašymu kreipėsi E. G., prašydamas paskolinti jo pažįstamam M. J. 8000 eurų, kaip užstatą siūlydamas „Mercedes Benz“ markės automobilį, tačiau skolinti nepažįstamam asmeniui ji atsisakė, teigdama, kad gali paskolinti tik jam pačiam, t.y. E. G.. Liudytojos M. Š. parodymai pagal faktines paskolos davimo aplinkybes ne tik atitinka E. G. parodymus, tačiau jų tikrumą patvirtina byloje esantys dokumentai – paskolos sutartis bei M. Š. vardu Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta metinė turto deklaracija už 2009 metus.

Skunde nepagrįstai teigiama, kad nustatydamas skolos egzistavimo faktą, teismas rėmėsi liudytojo V. J. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir nepatikimi, nes šį liudytoją su E. G. sieja giminystės ryšiai. V. J. teisme parodė, kad E. G. prašė jo įregistruoti MB markės automobilį savo vardu, atvykęs į VĮ „Regitra“ matė, kaip E. G. automobilyje skaičiavo pinigus ir perdavė juos M. J., sakydamas, jog čia 10000, po to surašė automobilio pirkimo-pardavimo dokumentus. Kolegijos nuomone, V. J. parodymais patvirtinama kaltinamojo E. G. nurodyta aplinkybė, kad jis perdavė M. J. pinigus ir už tai buvo įkeistas automobilis. Liudytojo V. J. parodymų negalima vertinti nenuosekliais, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojas atsakydavo į jam užduotus klausimus ir papildydavo savo parodymus tomis aplinkybėmis, dėl ko jis buvo apklausiamas. Tokiu būdu, papildomai apklaustas 2011-03-24 d. teismo posėdyje, V. J. atsakė į kaltinamojo bei jo gynėjo klausimus, kad MB markės automobilį jis įregistravo savo vardu laikinai, o to E. G. žadėjo jį vėl perrašyti buvusiam savininkui ( 5 t., 9 b.l. ). Šie parodymai tik patvirtina aplinkybę, kad E. G. skolino M. J., tikėjosi greito skolos sugrąžinimo, todėl planavo vėl perduoti automobilį nukentėjusiajam. Nėra objektyvaus pagrindo parodymus vertinti nepatikimais vien dėl to, kad E. G. su V. J. yra susiję giminystės ryšiais. Liudytojo V. J. parodymai pagal juose nurodytas faktines atitinka kitus byloje surinktus ir šioje nutartyje jau aptartus įrodymus ir jie patvirtina paskolos santykių tarp nukentėjusiojo bei kaltinamojo egzistavimą.

Liudytojo D. K. parodymus kaip nepagrįstus prokuroras vertina tik nukentėjusiojo M. J. parodymų kontekste, tačiau visiškai neatsižvelgia į tai, kad jo parodymai dėl pinigų skolinimo M. J. visiškai atitinka kaltinamųjų, liudytojų V. J., M. Š. parodymus. Nukentėjusiojo M. J. parodymai skunde vertinami nekritiškai, jie nėra lyginami su kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis dėl M. J. finansinio pobūdžio problemų, nors skundžiamame nuosprendyje apie tai išsamiai ir argumentuotai pasisakyta. Liudytojas D. K. patvirtino, kad būdamas Anglijoje, M. J. buvo daug kam įsiskolinęs, 7000 svarų sterlingų jis buvo skolingas asmeniui pravarde „(duomenys neskelbtini)“ ( nustatyta, kad tai yra E. N. ), kuriam už skolas buvo paliktas „Mercedes Benz“ markės automobilis. Nepaneigti liudytojo D. K. teiginiai, kad iš E. G. ir M. J. gautų 10000 eurų, dalį pinigų jis pasiėmė sau skolos padengimui, o likusius 9000 eurų jis perdavė E. N.. Nors apeliaciniame skunde remiamasi liudytojos I. B. - Janušaitienės parodymų dalimi, kad jokie pinigai už automobilio „perrašymą nebuvo mokėti, tačiau neatsižvelgta į tai, kad minėta liudytoja patvirtino aplinkybes apie automobilio palikimą Anglijoje pas E. N., taip pat apie M. J. problemas Anglijoje, į kurias ji nesigilino, o M. J. apie tai vengdavo su ja kalbėti. Be to, liudytoja I. B.-Janušaitienė pilnai patvirtino E. G. parodymus, kad jo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai buvo geri, jie kartu praleisdavo laisvalaikį. Nukentėjusysis M. J. taip pat pripažino, kad su E. G. kartu pramogaudavo, iškilus problemoms į jį kreipdavosi ir jis padėdavo, už bendras pramogas ir paslaugas mokėdavo E. G., kadangi jis pats neturėjo tam pakankamai pinigų.

Kaltinime E. G. ir A. Š. dėl turto prievartavimo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodyta, kad E. G. ir A. Š., veikdami bendrininkų grupėje, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2009 m. rugsėjo 24 d., neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai reikalavo iš M. J. jam priklausančio turto. Byloje yra nustatyta, kad M. J. dėl tariamo turto prievartavimo į policijos pareigūnus kreipėsi tik 2009-08-20, o automobilis tariamai prieš jo valią buvo perrašytas 2009-03-13. Visą šį laiką tiek E. G., tiek M. J. tarpusavio santykius įvardino kaip draugiškus, tai matyti iš teismui pateiktų nuotraukų, bei kitų, šioje nutartyje jau aptartų liudytojų parodymų. Tokio pobūdžio santykiai yra nebūdingi situacijose, kai grasinant fiziniu susidorojimu yra prievartaujamas nukentėjusiajam priklausantis turtas ir dėl to nukentėjusiojo teiginiai, kad su E. G. jis bendravo tik nenorėdamas aštrinti padėties, yra neįtikinami.

Byloje nustatyta, kad nuo 2009-08-28 iki 2009-09-22 buvo įrašinėjami telefoniniai pokalbiai bei susitikimų metu įvykę pokalbiai tarp E. G., A. Š. bei M. J.. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolų, pirmosios instancijos teismas vertino šiuos įrodymus su kitais bylos faktiniais duomenimis bei nuosprendyje padarė išsamias ir argumentuotas išvadas. Su nuosprendyje išdėstytais teismo motyvais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pilnai sutinka, nes iš pokalbių turinio matyti, kad E. G. visur kalba apie skolą, jos buvimą sieja su automobilio įkeitimu, sprendžia jos grąžinimo problemas. M. J. neprieštarauja pastarajam ir nesutinka tik su skolos grąžinimo terminais ( 1 t., 26, 33-34, 42-44, 56-59 b.l. ). Tai akivaizdu ir iš 2009-08-27 d., 16 val. 10 min. kavinėje-bare „Ramunė“ įvykusio susitikimo tarp M. J. ir E. G., kai M. J., imituodamas turto prievartavimą, o iš tikrųjų pridengdamas skolą E. G. sako, kad „aš kaip supratau, kad jūs iš manęs dar norite tą bmvą atimti ir viskas“, o E. G. į tai atsako, „tai užstatyti“. Po to E. G. sako M. J.: „tarėmės, kai skolinaisi pinigus, tarėmės. Antras dalykas kaip mašiną bele ką užstatei lombarde ir prie tavęs niekas negali prikibti, niekas aplamai“. Pokalbių turinys atitinka byloje nustatytas aplinkybes, kad nepavykus E. G. atgauti paskolintus pinigus, jis siūlo M. J. įkeisti kitą jo nuosavybėje turėtą „BMW“ markės automobilį. Tai, kad M. J. buvo įtikinėjamas atiduoti likusią skolą, įkeičiant lombarde „BMW“ markės automobilį, matyti ir iš 2009-08-29, 2008-08-31 ir iš 2009-09-22 įvykusių pokalbių, kuriuose dalyvavo A. Š., M. J. ir E. G. ( 1 t., 113-127 b.l. ).

Apeliaciniame skunde yra kritikuojamos teismo išvados dėl E. G. ir A. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tačiau nesiremiama tų įrodymų visuma, kurie buvo nustatyti analizuojant pasakytas frazes telefoninių pokalbių ir susitikimų metu. Nors skunde ir paminėta viename M. J. ir A. Š. susitikimų 2009-08-27 pasakyta frazė dėl pagrasinimo nusikalstamos „(duomenys neskelbtini)“ grupuotės galimais veiksmais, tačiau ši frazė yra pacituota iš pokalbio konteksto ir negali būti vertinama atskirai kaip neginčijamas faktas, jog buvo vartojama psichinė prievarta turto prievartavimo atveju. 2009-08-27 d. 21 val. 30 min. ir 2009-08-29 d. 15 val. 40 min. susitikimo tarp A. Š. ir M. J. metu buvo kalbama apie skolas, taip pat galimą „Mercedes Benz“ ir „BMW“ markės automobilių likimą, jei skolos nebus atiduotos. Kolegijos nuomone, psichologinio smurto požymis teismo yra pagrįstai nustatytas, bet ne turto prievartavimo atveju, o savavališkai vykdant nukentėjusiojo ginčijamą ir nerealizuotą, E. G. savo, o A. Š. – pastarojo tikrą teisę dėl suteiktos paskolos grąžinimo.

Nuteistųjų E. G. ir A. Š. nusikalstamą veiką prokuroras prašo kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, tačiau skunde daugiausiai dėmesio skiriama E. G., o ne A. Š. nusikalstamos veikos analizei. Kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai ir remiantis ištirtais įrodymais, atskleistas A. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, turinys. Byloje nustatyta, kad A. Š. nusikaltimo padaryme atliko tarpininko tarp E. G. ir M. J. vaidmenį, nes nukentėjusysis dėl savo finansinio pobūdžio problemų pagalbos kreipėsi į A. Š., o pastarasis - į E. G.. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo M. J. parodymus, kad A. Š. nenaudojo jo atžvilgiu psichologinės prievartos, siekdamas įtikinti grąžinti E. G. skolą, pagrįstai vertino nenuosekliais, o atskirais atvejais ir nelogiškais ir jais vadovavosi tik ta apimtimi, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Pritartina teismo išvadai, kad žinodamas apie M. J. vengimą grąžinti E. G. paskolintus pinigus, A. Š. irgi savavališkai vykdė pastarojo tikrą teisę, panaudodamas nukentėjusiojo atžvilgiu psichologinį smurtą. Kvalifikuojant savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, ar nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vartojami pavojingi grasinimai pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, kad E. G. ir A. Š., pasidalinę vaidmenimis, naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu psichinę prievartą. Laikotarpiu nuo 2009-08-27 iki 2009-09-02 vykusių susitikimų ir telefoninio pokalbio metu, A. Š. užmaskuota forma grasino panaudoti fizinį smurtą, plėšimo būdu užvaldyti nukentėjusiojo „BMW“ markės automobilį ir gąsdino nusikalstama Kauno grupuote (1 t., 113-127 b.l. ). Nuosprendyje šie įrodymai yra aptarti ir kolegija sutinka su jų vertinimu. A. Š. tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo valios palaužimą, kad šis atiduotų E. G. skolą. Nustačius teisėtą reikalavimo pagrindą, bet vykdant E. G. teisę, nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos, A. Š. veika buvo kvalifikuota ne kaip turto prievartavimas, bet kaip savavaldžiavimas.

Dėl nuteistojo E. G. gynėjo ir nuteistojo A. Š. apeliacinių skundų motyvų

Nuteistojo E. G. gynėjas prašo savo ginamojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes teisme ištirti įrodymai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad E. G. savo tikrą teisę, kurią pripažino, bet nerealizavo nukentėjusysis, vykdė nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o juo labiau savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam. Apeliantas A. Š. irgi nesutinka su teismo išvadomis, kad nukentėjusiojo atžvilgiu jis vartojo psichinę prievartą, nes jo pasakymai M. J. dėl skolos E. G. gali būti vertinami tik kaip išeities iš susidariusios situacijos ieškojimas, o tai nėra nusikalstama. Apeliantai nesutinka ir su teismo išvadomis toje dalyje, kad E. G. ir A. Š. buvo susitarę padaryti nusikalstamą veiką, t.y. veikė bendrininkų grupe.

Kolegijos nuomone, apeliantų argumentai nėra pagrįsti, nes teismas, pripažindamas E. G. ir A. Š. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 d., įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Savavaldžiavimo sudėtyje tikra teisė yra suprantama kaip realiai egzistuojanti teisė, pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymo numatytu juridiniu faktu. Tikros teisės buvimo neneigia tai, kad jos teisės turėtojas negali jos pagrįsti įrodymais, Tariama teisė yra objektyvaus pagrindo neturinti ir tik asmens sąmonėje egzistuojanti teisė ir teismų praktikoje tariama teisė siejama tik su pateisinama asmens klaida. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas nuosprendyje, kad E. G. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė nukentėjusiojo M. J. ginčijamą ir nerealizuotą savo tikrą teisę, teisingai interpretavo byloje surinktus įrodymus ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kaip nustatyta byloje, E. G. paskolino M. J. atitinkamą pinigų sumą, nesilaikydamas įstatyme numatytos rašytinės sandorio formos ir tai atėmė jam galimybę ginti savo tikrą teisę civilinio proceso nustatyta tvarka. Iš to darytina išvada, kad E. G. teisė buvo tikra, nors jos turėtojas ir negalėjo jos pagrįsti įrodymais. Apeliacinio skundo teiginys, kad nuosprendyje galima buvo rašyti tik apie tikrą E. G. teisę, kurią nukentėjusysis pripažino, bet vengė įgyvendinti, yra nepagrįstas, kadangi neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Savavaldžiavimo atveju ginčijamos teisės vykdymas būna tuomet, kai kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievolės nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies. Pripažįstamos, bet neįgyvendintos teisės vykdymas būna tuomet, kai kaltininko teisei adekvačią prievolę turintis asmuo neneigia prievolės egzistavimo fakto, tačiau atsisako ar delsia ją įvykdyti. Nors apeliantas savo teiginiams apie M. J. pripažįstamą E. G. tikrą teisę pagrįsti remiasi gausiomis jų susitikimų ir telefoninių kontaktų metu įvykusių pokalbių citatomis, tačiau pagal nukentėjusiojo parodymus akivaizdu, kad šios teisės jis nepripažino ir buvo sukūręs versiją apie be teisėto pagrindo iš jo reikalaujamą perduoti turtą. Tai, kad nukentėjusiojo versiją pirmosios instancijos teismas paneigė nukentėjusiojo išdėstytą versiją remdamasis byloje ištirtais įrodymais, neduoda pagrindo spręsti, kad teisė buvo pripažįstama, bet vengiama vykdyti.

Baudžiamojoje teisėje būtinu bendrininkavimo požymiu yra bent dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Pripažįstant asmenį bendrininku kartu turi būti nustatyta, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kito bendrininko veiksmams ar papildo juos. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia teismo išvadų, kad E. G. ir A. Š. veikė bendrininkų grupe.

Byloje yra nustatyta, kad nukentėjusysis M. J. dėl jam kilusių finansinio pobūdžio problemų pirmiausiai kreipėsi į savo giminaitį A. Š., prašydamas paskolinti pinigų, o pastarasis dėl to prašė E. G.. Iš esmės tokias pačias aplinkybes parodė A. Š., E. G. ir M. J., tačiau pastarasis susidariusią situaciją interpretavo kaip pagalbą, siekiant išvengti T. P. jam išsakytų grasinimų dėl turto perdavimo. E. G. paskolinus M. J. atitinkamą pinigų sumą, nuteistajam atsirado teisė reikalauti grąžinti paskolą, o M. J. – ją atiduoti. Remiantis byloje ištirtais įrodymais, neabejotina, kad A. Š. žinojo, kad siekdamas padengti dalį skolos, M. J. faktiškai perdavė E. G. „Mercedes Benz“ markės automobilį , o taip pat žinojo apie tai, kad E. G. siūlė nukentėjusiajam lombarde įkeisti kitą „BMW“ markės automobilį, kad būtų galima pilnai atsiskaityti. Būdamas tarpininku, A. Š. buvo suinteresuotas, kad M. J. atsiskaitytų su E. G., todėl bendraudamas su nukentėjusiuoju nevengė jo atžvilgiu vartoti psichinės prievartos, gąsdindamas pastarąjį fiziniu smurtu, galimu plėšimu ir Kauno nusikalstamos grupuotės įtaka, t,y. veikė E. G. interesais, tačiau nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos. Byloje yra fiksuoti E. G., A. Š. ir M. J. tarpusavio pokalbiai laikotarpiu nuo 2009-08-28 iki 2008-09-22, iš kurių matyti, kad E. G. su A. Š. buvo gerai informuoti apie M. J. reikalus, susijusius su skolos grąžinimu. 2009-08-28 d. 11 val. 02 min. telefoninio pokalbio metu A. Š. sako E. G., kad „ryt poryt jis kažką turi gauti, žinai. Jis labai nenori vežti ten to pastatyti, žinai“, į ką E. G. atsako, kad „nu nenori, tai nenori, bet pats supranti“. Iš šio pokalbio matyti, kad kalbama apie „BMW“ markės automobilį, kurį M. J. turi įkeisti lombarde ir A. Š. praneša E. G. apie M. J. ketinimus. Panašių tarpusavyje užfiksuotų pokalbių byloje yra ir daugiau, iš kurių matosi, kad abu nuteistieji veikė vieningai, siekdami palaužti M. J. valią, kad jis grąžintų pinigus. 20089-09-02 d., 10 val. 35 min. įvykusio pokalbio metu E. G. klausia A. Š. patarimo, ar jam laukti skolos, ar ne, į ką A. Š. atsako, kad „šiap tai laukti, jis tikrai, tikrai atiduos, 100 procentų“. Toliau 2009 m. rugpjūčio 27 d. – rugsėjo 22 d. vykusių trijų susitikimų su M. J. metu, A. Š. įtikinėja grąžinti skolą E. G. ir jau atvirai vartoja psichinę prievartą, kurios pobūdis jau buvo aptartas šioje nutartyje. Remdamasi išdėstytais įrodymais, kolegija daro išvadą, kad A. Š. ir E. G. veikė vieninga tyčia, nes buvo susitarę grasinimais priversti M. J. grąžinti skolą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė pakankamus motyvus dėl psichinės prievartos nukentėjusiojo M. J. atžvilgiu vartojimo, teisėjų kolegija sutinka su įrodymų vertinimu, o skundo argumentus dėl savavaldžiavimą kvalifikuojančio požymio nebuvimo vertina kaip nepagrįstus. Nustačius, kad savavaldžiaudami nuteistieji veikė vieninga tyčia, bet kurio vieno iš bendrininkų nukentėjusiajam atvira ar užmaskuota forma išsakyti grasinimai pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę žalą laikytini psichinės prievartos naudojimu.

E. G. savo parodymuose pripažino, kad nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio, kai pareikalavo M. J. grąžinti skolą, pastarasis nebeatsakinėjo į jo telefoninius skambučius, todėl jis skambindavo jo giminaičiui A. Š., klausinėdavo kur yra M. J., prašydavo jam paskambinti. Šie E. G. teiginiai atitinka byloje nustatytas aplinkybes, nes kaip matyti iš A. Š. ir M. J. tarpusavio kontaktų, nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2009 m. rugsėjo 22 d. A. Š. keturis kartus skambino ar buvo susitikęs su nukentėjusiuoju ir grasindamas reikalavo atiduoti skolą E. G.. Keletas pokalbių su nukentėjusiuoju vyko E. G. iniciatyva, kai A. Š. būdavo paraginamas įtikinėti M. J. atiduoti skolą. 2009-09-02 d. 13 val. 52 min. įvykusio telefoninio pokalbio metu, A. Š. sako M. J., kad „jis ( reikia suprasti – E. G. ) man šiandien skambino 10 kartų, aš jam dešimt kartų sakiau, kad tu man irgi nekeli ragelio“. Toliau A. Š. ragina M. J. pačiam skambinti E. G. ir grasina, kad „ištrauks vidury gatvės ir baigsis“. Šis pokalbis vyko sekančią dieną po E. G. pokalbio su A. Š., kai buvo klausiama patarimo ar M. J. tikrai atiduos skolą. 2009-08-27 d. 16 val. 10 min. susitikimo kavinėje bare „Ramunė“ metu E. G. ragina M. J. įkeisti automobilį lombarde, šis atsikalbinėja, o jau 21 val. 30 min. vykusio pokalbio metu A. Š. sako M. J. „...užsuks skaitliuką tada bus ( keiksmažodis ) tada tau vobšče visai...“. 2009-08-29 d. 15 val. 40 min. vykusi pokalbio metu A. Š. grasina M. J. fiziniu susidorojimu ir plėšimu, jei pastarasis nevykdys reikalavimo atiduoti pinigus. Tai galima spręsti iš A. Š. žodžių, kai jis M. J. sako: „...tai tave norėtų nuleisti, tai būtum jau seniai nuleistas, aš tik bijau neišnervuoti jų ten ir paskui..., tas irgi ten pasakė, pasakysiu, kad jis ten nesąmonę padarė, tai joks kolektyvas nenorės o paimti ir viskas, tokie „(duomenys neskelbtini)“ sako sužinos, kad va toksai yra žertva žąsiukas, su šeštu bmvu, tai pats nesupras, kaip išlaipins iš mašinos“.

Apeliantai nesutinka su teismo išvadomis dėl psichinės prievartos vartojimo ir tuo aspektu, kas nėra nustatytas grasinimų realumas, nes nukentėjusysis nelaikė A. Š. žodžių realiu grasinimu ir pats A. Š. nepripažino norėjęs tokiu būdu paveikti nukentėjusįjį.

Apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje jau buvo pasisakyta dėl M. J. parodymų A. Š. atžvilgiu vertinimo. Negalima atmesti galimybės, kad M. J. vengė sukelti neigiamas teisines pasekmes A. Š. kaip giminaičiui, todėl ir davė atitinkamus parodymus, kad jokių veiksmų A. Š. jo atžvilgiu neatliko. Tuo metu kai E. G. su A. Š. pradėjo reikalauti M. J. grąžinti skolą, pastarasis kreipėsi su pareiškimu į policiją ir įstatymų nustatyta tvarka buvo leista klausytis tarpusavio pokalbių, atlikti slaptą sekimą bei tapatybės neatskleidžiančius ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Šių procesinių veiksmų atlikimo metu buvo nustatyta, kad nuteistieji vartojo nukentėjusiojo atžvilgiu psichinę prievartą, grasindami fiziniu smurtu ir baugindami galimais Kauno nusikalstamos grupuotės veiksmais. Jei M. J. dėl nuteistųjų veiksmų kreipėsi į teisėsaugos organus, yra pagrindo spręsti, kad dėl jam išsakytų grasinimų jis jautė realią grėsmę savo sveikatai ir turtui, todėl vis tiktai grasinimai turėjo realų pagrindą. Nors byloje ir nėra įrodytos E. G. sąsajos su Kauno nusikalstamomis grupuotėmis, iš M. J. parodymų turinio galima spręsti, kad pastarasis jautė tam tikrą grėsmę iš E. G. pusės, o jo adresu A. Š. išsakyti grasinimai tuos spėjimus tik sustiprino.

Vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėta sir pagrįstas, E. G. ir A. Š. kaltė padarius savavaldžiavimą M. J. atžvilgiu įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kuriuos teismas įvertino vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, jų padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Panaikinti ar pakeisti nuosprendį kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, E. G. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo ir A. Š. apeliacinius skundus atmesti.