Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui E. V. B. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo E. V. B. 233,78 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2015 m. gruodžio mėn. 22 d. Algirdo g., Vilniaus mieste, E. V. B., vairuodamas transporto priemonę VOLKSWAGEN POLO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kliudė ir apgadino stovintį automobilį HONDA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku, vadovaujantis Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2016-04-18 pažyma, yra pripažintas atsakovas, kuris apie eismo įvykį nepranešė policijai ir pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovė paaiškino, jog ji ir atsakovas buvo sudarę Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. 7304641), kuria buvo apdrausta VOLKSWAGEN POLO valdytojo civilinė atsakomybė. Todėl ieškovei, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, atsirado pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovė atliko žalos sureguliavimą ir išmokėjo 233,78 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti.Atsakovas pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 22d. automobiliu VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo į parduotuvę Maxima iš Algirdo gatvės. Įvažiavime buvo grūstis, bet atsilaisvinus vidurinei juostai pravažiavo iki invalidams skirtos stovėjimo vietos ir pastatė automobilį. Šiek tiek sugaišęs prie bankomato įėjo į parduotuvę. Kaip vėliau paaiškėjo, jis pravažiuodamas kliudė dešinėje pusėje stovintį automobilį HONDA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Judėdamas jis nepajuto kontakto su kitu automobiliu, nes kontakto būta labai silpno ir įbrėžimai yra tik abiejų automobilių paviršiniuose dažų sluoksniuose. Nėra net mažiausių įlenkimų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo E. V. B. 116,89 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. metines palūkanas bei 7,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ naudai. Teismas nusprendė, kad atsakovas elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, nes turėjo pajusti automobilių kontaktą, o jo kaltės forma – neatsargumas. Tačiau nukentėjusysis žalą patyrė ne dėl atsakovo pasišalinimo iš įvykio vietos, ši žala dėl atsakovo pasišalinimo nepadidėjo ir jokių papildomų išlaidų ieškovas dėl to nepatyrė, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas turi teisę susigrąžinti iš atsakovo 50 proc. sumokėtos draudimo išmokos už automobilio Honda CR-V, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimą, t.y. 116,89 Eur.Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos bei apie eismo įvykį nepranešė policijai, todėl jis pažeidė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, (toliau –Taisyklės) 60.1 bei 59.4 punktų reikalavimus. Tačiau atsižvelgiant į taisyklių 63 p. nuostatas, o būtent į tai, kad atsakovo kaltės forma pasireiškė neatsargumu, bei į tai, jog automobilių apgadinimai labai nežymūs, todėl iš atsakovo priteisė 50 proc. ieškovo išmokėtos draudimo išmokos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog teismas teisingai įvertino situaciją, bet kodėl reikia sugrąžinti 50 proc. sumokėtos draudimo sumos, anot apelianto, nemotyvavo. Jeigu teismas mano, kad ieškovas turi teisę susigrąžinti dalį išmokėtos sumos, todėl, kad atsakovas nepateikė deklaracijos, tai pagal „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ 60.3 punktą draudikas turi teisę reikalauti valdytojo grąžinti 20 proc. išmokėtos sumos. Ieškovas tai žinojo ir nurodė savo rašte. Pagal šį raštą atvyko ieškovės darbuotojo nurodytu adresu ir pateikė turimą informaciją apie eismo įvykį. Atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Ieškovas ADB „Compensa Vlenna Insurance Group“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos esminius atsikirtimų argumentus:Pagal Taisyklių 60.1. punktą, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo – iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Taisyklių 63 punkte numatyta, jog „Grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes“. Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į Taisyklių 63 punktą, vertino, kad atsakovo kaltės forma pasireiškė neatsargumu, taip pat į aplinkybę, kad automobilių apgadinimai nėra labai žymūs, vertino, kad žala dėl atsakovo pasišalinimo nepadidėjo ir jokių papildomų išlaidų ieškovas dėl to nepatyrė, dėl to priteisė iš atsakovo 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos;pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė ieškovo reikalavimų pagrindą, tai atsispindi sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Teismas taikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 60.1 bei 59.4 punkto pagrindus, dėl to, kad atsakovas pasišalino iš eismo įvykio ir apie eismo įvykį nepranešė policijai. Be to, šis klausimas pirmos instancijos teisme net nebuvo keliamas, o apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nėra ginčo, jog atsakovas pasišalinimo iš įvykio vietos, kai 2015-12-22 apie 12.33 val. Vilniuje, ties (duomenys neskelbtini) ( šalia parduotuvės „Maxima“) vairuodamas automobilį VW Polo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neatidus ir važiuodamas pro stovintį automobilį Honda CR-V, vals. Nr. (duomenys neskelbtini), jį kliudė. Byloje taip pat nėra ginčo dėl nustatyto draudimo išmokos dydžio už automobilio Honda CR-V apgadinimus (CPK 12, 178 straipsnis). Apeliacinio skundo objektas – nepakankami teismo motyvai dėl priteistos 50 proc. sumokėtos draudimo sumos, taip pat netinkamas materialinės normos taikymas.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad eismo įvykio metu atsakovas turėjo pajusti automobilių kontaktą, tačiau pasišalinimo iš įvykio vietos, neužpildęs deklaracijos, todėl pagal Taisyklių 63 punktą ieškovas turi teisę susigrąžinti iš atsakovo 50 proc. sumokėtos draudimo išmokos už automobilio Honda CR-V, vals. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimą. Apeliantas mano, kad faktinės įvykio aplinkybės atitinka Taisyklių 60.3 punktą, o atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad šiuo pagrindu atsakovas (apeliantas) nesirėmė, atsikirsdamas į ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – teismo, o ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga; nepaisant to, ar procesiniame dokumente nurodytas reikalavimų ar atsikirtimų juridinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Kasacinis teismas išaiškino, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009; kt.). Taigi ginčas dėl Taisyklių taikymo yra ginčas ne dėl faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina tinkamą materialinių normų taikymą ex officio (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl pasisakoma dėl teisinio santykio kvalifikavimo pagal apelianto nurodytą Taisyklių 60.3 punktą. Pagal Taisyklių 60.3 punktą, jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo, iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį.Apeliantas pripažįsta, jog draudikui nepateikė eismo įvykio deklaracijos, tačiau jis neatkreipia dėmesio, jog būtina įvertinti pagal šias Taisykles ir aplinkybę, jog apeliantas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, jog teisės pažeidimą gali sudaryti kelios neteisėtos veikos, kurios paveikia atskirų teisės pažeidimo sudėčių kvalifikavimą pagal atitinkamas teisės normas. CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės atsakomybės atvejis. Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą civilinės atsakomybės tvarka, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė turi būti nustatyta sprendžiant dėl didesnio pavojaus šaltinių sąveika padarytos žalos atlyginimo valdytojams, kai žala atlyginama bendrais pagrindais (CK 6.270 straipsnio 5 dalis).CK 6.251 straipsnio 1 dalis numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Nagrinėjamoje byloje atsakovo neteisėti veiksmai lėmė žalą, kuri būtų atlyginama CK 6.270 straipsnyje nustatyta tvarka tuo atveju, jeigu nebūtų sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Esant apdraustai transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei eismo įvykio metu atsakovo padaryta žala buvo atlyginta išmokant draudimo išmoką. Taisyklių 59.4 punktas suteikia atsakingam draudikui, sumokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti, kad visas sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu asmuo pasišalino iš įvykio vietos. Šios nuostatos tikslas yra prevencinis, be kita ko, draudimo sutarties šalių santykiai yra grįsti tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo principais.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad „bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-695/2017; 24 punktas).Tai, kad apeliantas nepajuto, jog kliudė kitą automobilį, neatleidžia jo nuo teisinės atsakomybės. Byloje yra nustatyta aplinkybė, kad, kliudęs automobilį ir padaręs žalą (CK 6.246 – 6.249 straipsniai), apeliantas išvyko iš eismo įvykio vietos. Tokiu atveju pagal teisinės atsakomybės nuostatas, visos sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo sankcija už šį pažeidimą apimą mažesniąją – 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos, jeigu asmuo nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog dėl atsakovo pasišalinimo žala nepadidėjo ir jokių papildomų išlaidų ieškovė dėl to nepatyrė, sprendė per pusę sumažinti sumokėtą dėl padarytos žalos sumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia teismo išvada, laikydamas, jog toks grąžintinos žalos atlyginimo dydis yra protingas (CK 1.5 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies ieškovės reikalavimus, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutarė:

atsakovo E. V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.