- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-827-282-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00685-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Boleslovas Kalainis, Nijolė Matuzevičienė
- Nuteistasis
- E. D., M. P.
- Nukentėjusysis
- M. L.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams;
- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, subendrinus apėmimu, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėjus dalį Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-20 nuosprendžiu paskirto bausmės, E. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 6 punktu, 7 punktu, 8 punktu, 9 punktu, 10 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 5 mėnesiams, E. D. įpareigojant nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Iš E. D. priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 387,31 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Iš E. D. ir M. P. priteista nukentėjusiajam M. L. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas M. P., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
E. D. nuteistas už tai, kad jis ir M. P. 2012-08-12 apie 3 val. 20 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrai grupėje, (duomenys neskelbtini), kavinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje esančiame išnuomotame namelyje, viešoje vietoje, bendraklasių šventės metu niekindami elementarias padoraus elgesio normas, įžūliu elgesiu – dėl menkavertės dingsties E. D. pastūmus nukentėjusįjį M. L. bei pargriaunant jį ant žemės, M. P. smogus gulinčiam nukentėjusiajam M. L. ne mažiau kaip 6 smūgius į veido sritį, E. D. keliu suduodant vieną kartą į nosį, tokiu būdu padarant nukentėjusiajam M. L. nosies kaulų lūžį, kraujosruvas nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose, dešinės akies obuolio odenoje, nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje ir kairėje plaštakoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2012-08-12 apie 3 val. 20 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), kavinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje esančiame išnuomotame namelyje, viešoje vietoje iš chuliganiškų paskatų bendraklasių šventės metu sumušė M. L., t. y. gulinčiam M. L. keliu smogė vieną kartą į nosį, tuo padarydamas nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį, kraujosruvas nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-05 nuosprendį ir jį išteisinti. Teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai įvertinęs įrodymus, padarė klaidingas išvadas, prieštaraujančias ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nuosprendyje nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurios nurodytos kaltinamajame akte. Nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusiojo M. L. parodymai yra nuoseklūs, kadangi jau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis davė nenuoseklius, prieštaringus parodymus, dėl to buvo atliekamos akistatos ne tik su įtariamaisiais, bet ir su liudytojais L. J., A. S., L. V., E. G.. Nurodo, kad nukentėjusysis į medikus kreipėsi tik 2013-08-17, t. y. praėjus beveik 5 dienoms po jo nurodyto įvykio, o protokole-pareiškime nurodė, kad „...jaunuolis užpuolė mane būnant man prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ ir sudavė daug smūgių į įvairias kūno vietas. Prašau nustatyti minėtą jaunuolį ir jį nubausti“, tokias protokole-pareiškime nurodytas aplinkybes nukentėjusysis patvirtino 2012-08-17 ir 2012-10-12 vykusių apklausų metu. Pastebi, kad nukentėjusysis jį pažinojo, todėl turėjo visas galimybes jį įvardinti kaip jį (nukentėjusįjį) sumušusį asmenį, tačiau aplinkybę, jog jam (nukentėjusiajam) nosį galėjo sužaloti jis (apeliantas), nukentėjusysis nurodė po įvykio praėjus beveik 5 mėnesiams (2013-03-07) ir tik gavus teismo eksperto išvadą. Be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, jog konfliktą ir muštynes matė L. J. ir A. S., tačiau šie asmenys nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų nei apklausų, nei akistatų metu, nei teisme. Priešingai, liudytojai L. J., A. S., E. G. tvirtino, jog jokio konflikto ir muštynių jie nematė, taip pat nematė ir sužaloto nukentėjusiojo. Teigia, kad visi liudytojai patvirtino visos šventės metu nukentėjusiojo nurodytoje vietoje nematę jokių muštynių, kad niekas nebandė nuraminti kokį nors konfliktą ar nutraukti muštynes, bet, priešingai, parodė, kad nukentėjusysis buvo labai girtas, nesiorientavo aplinkoje, elgėsi neadekvačiai, keletą kartų ilgam buvo išėjęs iš šventės vietos. Dėl to mano, kad teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, jog „nors liudytojai, buvę įvykio vietoje, tiesiogiai nepatvirtino, jog matė, kaip buvo smurtaujama prieš M. L., bet dauguma jų matė jį įvykio vietoje jau sužalotą, o taip pat po kurio laiko išgirdo, įvykio vietoje buvusių asmenų kalbas apie buvusį incidentą tarp M. L. ir M. P. su E. D.“. Taip pat teigia, kad teismas jo kaltę grindė vien tik prieštaringais, subjektyviais nukentėjusiojo parodymais, nevertindamas byloje surinktų objektyvių įrodymų, nepagrįstai jo ir M. P. parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos būdą, bei teismas nevertino liudytojų parodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis E. D. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis M. P. apeliacinio skundo klausimą paliko spręsti teismui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nuteistasis, nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl E. D. kaltės nesunkiai sužalojus nukentėjusįjį ir pažeidus viešąją tvarką.
Nuteistasis E. D. prašo jį išteisinti. Nors iš pirmosios instancijos teisme jo duotų parodymų matyti, kad jis neigia kaltę sužalojus nukentėjusįjį, bet pripažįsta, kad M. L. pastūmė, norėdamas, kad pastarasis apsiramintų, nes buvo labai girtas, nesiorientavo aplinkoje, kabinėjosi prie merginų. Tačiau tokius apelianto parodymus paneigia byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.
Nukentėjusysis M. L. teisme (2 t. 85–86 b. l.) parodė, kad švenčiant klasiokų susitikimą kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, jį sumušė E. D. ir į kavinę atvažiavęs jo draugas M. P., kad M. P., nieko jam nesakęs, sudavė kumščiais apie 6 smūgius, o E. D. jį pastūmė iš nugaros, todėl jis pargriuvo, o, kai bandė atsistoti, E. D. jam keliu spyrė į nosį, taip ją sulaužydamas. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad vakaro metu jis nebuvo pastumtas ant fotelio, nekrito nuo laiptų, kad jo sumušimą matė A. S., tačiau nieko nedarė, lyg vienu momentu A. S. ir liepė liautis. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad E. D. ir M. P. iš kavinės išvyko apie 4.00-5.00 val., o jis kavinėje liko iki 7 val., ryte klasiokams pasakojo, kad E. D. jį sumušė. Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 12, 16, 26–27, 65, 85 b. l.), akistatų metu (1 t. 56–58, 59–61, 62–64 b. l.) bei apeliacinės instancijos teisme. Protokole-pareiškime M. L. nurodė, kad į kavinę atvažiavęs nepažįstamas jaunuolis truputį pabuvęs, jį užpuolė suduodamas daug smūgių (1 t. 12 b. l.). Tokias pat jo sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir 2012-08-17 vykusios jo apklausos metu (16 b. l.). Parodymus apie tai, kad E. D. jį pastūmė, keliu sudavė smūgį į nosį, o pastarojo draugas sudavė smūgius rankomis, nukentėjusysis M. L. davė po įvykio praėjus ne 5 mėnesiams, kaip skunde teigia apeliantas, o praėjus tik dviem mėnesiams (1 t. 26–27 b. l.), po to, kai iš liudytojos L. J. sužinojo nuteistojo vardą. Nukentėjusysis nurodė, kad nuteistasis E. D. jam nėra klasiokas, nes jis atėjo mokytis, kai E. D. po 10 klasės išėjo mokytis kitur, o nuteistojo M. P. jis nepažinojo iš viso, nes jis E. D. draugas. Nors nukentėjusysis ir nuteistasis E. D. šventė kartu klasiokų susitikimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jie kartu nesimokė, E. D. vardą nukentėjusysis sužinojo iš liudytojos L. J. jau po įvykio, daroma išvada, kad jie vienas kito nepažinojo, vienas kitam buvo pašaliniai asmenys, todėl M. L. pirminėse apklausose negalėjo E. D. įvardinti kaip jo atžvilgiu smurtavusio asmens. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina, kad M. L. yra suinteresuotas apkalbėti apeliantą, tokių duomenų nenurodė ir pats apeliantas, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Be to, apie tai, kad klasiokų susitikimo metu jis buvo sužalotas, nukentėjusysis iš karto po įvykio nurodė savo broliui R. L.. Liudytojas R. L. parodė, kad 2012-08-12 prie PC „(duomenys neskelbtini)“ atvažiavęs paimti brolio, pamatė jį sumuštą, užtinusiomis akimis, nosimi, su mėlynėmis. Liudytojas nurodė, kad M. L. jam papasakojo, jog į kavinę taksi atvažiavo pašaliniai asmenys ir jį sumušė, keliu smūgiavo į galvą, kad konfliktas kilo dėl to, kad prie stalo apsipyko su klasioku ir tas klasiokas išsikvietė pašalinių asmenų, kad vienas klasiokas stovėjo ir žiūrėjo kaip jis (nukentėjusysis) buvo mušamas ir nieko nedarė (1 t. 28 b. l., 2 t. 88 b. l.). Taip pat apie tai, kad jį sumušė pašaliniai asmenys, nukentėjusysis 2012-08-15, t. y. po įvykio praėjus ne 5 dienoms, o tik 3 dienoms, nurodė ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriaus medikams (1 t. 8–11 b. l.). Nukentėjusiojo sužalojimo faktą patvirtina ir 2012-08-17 surašyta teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1440/12(04), kurioje nurodyta, kad M. L. padarytas nosies kaulų lūžis, kraujosruvos nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose, dešinės akies obuolio odenoje, nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje ir kairėje plaštakoje, kad rasti kūno sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui (t. y. 2012-08-12 apie 3.20 val.) ir šiems rastiems sužalojimams padaryti reikėjo septynių smūginių kontaktų su bukais kietais paviršiais (21 b. l.). Taip pat liudytojai E. G. bei L. V. parodė, jog ryte matė M. L. veide sužalojimus, mėlynę, tačiau nukentėjusiojo neklausinėjo, o ir pats M. L. jiems nepasakojo (1 t. 22–23, 24, 54–55 b. l., 2 t. 86–87 b. l.). Liudytoja L. J. parodė, kad nors nukentėjusysis buvo neblaivus, bet didelių priekabių nebuvo, taip pat ji parodė, kad konfliktų ar grumtinių ji nematė, kad apie 3 val., jai išvykstant iš kavinės, nukentėjusysis nebuvo sumuštas, ji nematė, kad M. L. būtų virtęs nuo laiptų (1 t. 29 b. l., 2 t. 87 b. l.). Šių liudytojų parodymai leidžia konstatuoti, kad nukentėjusysis sužalojimus patyrė po 3 val., kai iš kavinės išvažiavo liudytoja L. J., o tai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad iki tol jis nebuvo sužalotas ir jokių sužalojimų nepatyrė (pvz., krisdamas nuo laiptų). Nors nukentėjusysis nurodo, kad jo sužalojimą matė liudytojas A. S., tačiau šis liudytojas nurodė, kad šventės metu buvo labai girtas ir dėl girtumo negali patvirtinti ar paneigti nukentėjusiojo parodymų (1 t. 31, 56–58 b. l., 2 t. 87–88 b. l.). Be to, nuteistasis M. P. nurodė, kad jam atvykus į kavinę „(duomenys neskelbtini)“ pas E. D., nukentėjusysis nebuvo sužalotas, kad nukentėjusįjį papurtė, apstumdė, kad galėjo tada suduoti kelis smūgius norėdamas nukentėjusįjį nuraminti, kadangi pastarasis lakstė po kavinę, šūkavo. Nors nuteistasis M. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad su E. D. jis susirašinėjo SMS žinutėmis visą naktį ir pas E. D. į kavinę atvažiavo paryčiais apie 7 val. ryto, po to, kai E. D. jo to paprašė, tačiau byloje (prie baudžiamosios bylos 1 tomo voke esanti kompiuterinė laikmena) esanti nuteistojo E. D. mobiliojo ryšio telefono skambučių ir SMS suvestinė bei 2013-02-13 tarnybiniame pranešime dėl telefoninių pokalbių analizės (1 t. 80–83 b. l.) užfiksuoti duomenys liudija, kad nuteistųjų nurodytu laiku – nuo 6 iki 7 val. E. D. mobiliojo ryšio telefonu nebendravo su nuteistuoju M. P., o pokalbiai tarp jų užfiksuoti tik 2012-08-12 04.03.10 ir 04.55.24 val., bei tą pačią dieną 00.53.37 ir 01.05.29 val. E. D. gavo SMS žinutes iš M. P.. Liudytoja T. K. nors ir patvirtino, kad M. P. jai nuėjus miegoti ir ryte atsikėlus, buvo jos bute, tačiau liudytoja nurodė, kad ji nuėjo miegoti apie 2 val., o atsikėlė apie 9 val. Taigi, šios liudytojos parodymai nepatvirtina nuteistųjų versijos, kad M. P. į kavinę atvyko tik apie 7 val. ryte. Atsižvelgiant į šias visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, jie vieni kitus atitinka, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad M. L. parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių yra nuoseklūs, ir pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Iš nuteistųjų parodymų visumos matyti, kad jų parodymai keitėsi, nes iš pradžių neigdami iš viso smurtavę nukentėjusiojo atžvilgiu, vėliau kaltę pripažino iš dalies, nurodydami, kad, norėdami apraminti siautėjantį nukentėjusįjį, jį apstumdė, papurtė, galėjo ir suduoti kelis smūgius. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M. P. patvirtino, kad nukentėjusysis jam atvažiavus į kavinę nebuvo sužalotas ir kad jis nukentėjusįjį M. L. tik papurtė nuramindamas, ir gal tada sudavė smūgį į petį. Nuteistasis E. D. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jis ėjo imtynių su nukentėjusiuoju, nors anksčiau apeliantas nepripažino grūmęsis su nukentėjusiuoju M. L., teigė, kad iki tų imtynių nukentėjusysis nebuvo sužalotas, gal stumdydamasis M. L. galėjo suduoti į krūtinę, tačiau smūgių į veidą nesudavė, taip pat nurodė, kad dėl girtumo neprisimena visų tos nakties įvykių. Taigi, nuteistieji net apeliacinės instancijos teisme skirtingai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė, jog nukentėjusysis vakaro metu elgėsi netinkamai, agresyviai ir būtų reikėję jį raminti, kad nukentėjusiajam nebuvo padarytas sužalojimas petyje ar krūtinėje, kad nuteistųjų versija dėl jų bendravimo visą naktį SMS žinutėmis ir M. P. atvažiavimo į kavinę tik paryčiai paneigta byloje esančiais objektyviais duomenimis, daroma išvada, kad besikeičiantys nuteistųjų parodymai pagrįstai pripažinti nenuosekliais ir įvertinti kaip nuteistųjų pasirinktas gynybos būdas.
Įvertinus tai, kad nukentėjusiojo M. L. parodymai apie jo sužalojimą yra nuoseklūs, tokius M. L. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, o nuteistųjų parodymai yra nenuoseklūs ir jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, daroma išvada, kad nuteistasis E. D. pagrįstai pripažintas kaltu nesunkiai sužalojęs nukentėjusįjį M. L., pažeidęs viešąją tvarką.
Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2008). Tais atvejais, kai kaltininko viešoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinė nutartis Nr. 2K-136/2008). Be to, pagal teismų praktiką, kai nesunkaus sveikatos sutrikdymo metu pažeidžiama ir viešoji tvarka, veika kvalifikuojama kaip BK 138 straipsnyje ir BK 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų sutaptis.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. D. kaltu padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad nukentėjusysis buvo sužalotas viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties (dėl apgirtusio nukentėjusiojo elgesio kavinėje, t. y. dėl pažiūrėjimo ir šypsojimosi nuteistajam E. D.). Iš bylos duomenų matyti, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo E. D. dėl nukentėjusiojo pažiūrėjimo ir šypsojimosi E. D. buvo po vidurnakčio, kai dar nebuvo išvažiavusi liudytoja L. J., ir šis konfliktas truko labai trumpai (apie 5 minutes) ir tuo metu, kai į kavinę atvažiavo nuteistasis M. P., jau buvo pasibaigęs. Pagal nuteistųjų aiškinimus, jie nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą panaudojo norėdami jį nuraminti, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog M. L. elgėsi agresyviai ir reikėjo jį raminti. Įvertinus tai, kad nukentėjusysis su nuteistaisiais anksčiau nebuvo pažįstamas, iki tol nekonfliktavo, piktumų jokių neturėjo, nukentėjusysis nesielgė agresyviai, kad būtų reikėję jį raminti, kad prieš tai dėl menkavertės priežasties įvykęs konfliktas tarp nukentėjusiojo ir apelianto seniai buvo pasibaigęs, akivaizdu, kad nuteistieji neturėjo rimtos priežasties nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą, todėl daroma išvada, kad E. D. M. L. atžvilgiu smurtavo dėl chuliganiškų paskatų, ir tokia jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Be to, bylos duomenys liudija, kad smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas viešoje vietoje, o tokio smurto panaudojimas pripažįstamas įžūliu elgesiu, pažeidžiančiu viešąją tvarką. Nors įvykio metu išnuomotoje patalpoje buvo švenčiamas bendraklasių susitikimas, tačiau pagal teismų praktiką vieša vieta aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Nagrinėjamu atveju M. L. buvo sužalotas kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, į kurią dėl laisvo priėjimo galėjo patekti ne tik nuteistasis M. P., bet ir kiti asmenys. Dėl paminėtų aplinkybių konstatuojama, kad apelianto veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuota pagrįstai. Taigi, pagrįstai E. D. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis E. D. neginčija jo veiksmų kvalifikacijos.
Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmė yra neteisinga. Iš bylos matyti, kad nuteistasis padarė nesunkų ir apysunkį tyčinius nusikaltimus, veikdamas tyčia, jo padaryti nusikalstimai yra baigti. E. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstama sveikas padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į E. D. asmenybę – nevedęs, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, baustas administracine tvarka, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, neteistas. Atsižvelgus į šias paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirdamas galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ir atidėdamas jos vykdymą, bendrųjų bausmės skyrimo ir bausmių bendrinimo nuostatų nepažeidė. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi bei dydžiu nėra per griežta ir E. D. paskirtos bausmės nėra pagrindo švelninti. Be to, apeliantas skunde neginčija paskirtos bausmės dydžio.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
atmesti nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio.