Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-12-15 · Administracinė byla Nr. A-3566-575/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2015-01-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-08-06Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2015-12-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-15
Bylos Nr.
A-3566-575/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02768-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno teritorinei muitinei
Kategorijos
  • 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-3566-575/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02768-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1367; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1A-195; 3) įpareigoti Muitinės departamentą panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0180S; 4) įpareigoti Muitinės departamentą panaikinti Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1A-210.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. kovo 7 d. pateikė Muitinės departamentui skundą, kuriame rekomendavo panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą, Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą ir Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimą, be to, panaikinus minėtus sprendimus, prašė grąžinti pavogtą kurą ir viešai atsiprašyti spaudoje. Tačiau Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė ginčijamą 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą, kuriuo patvirtino Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su skundžiamais Kauno TM ir Muitinės departamento 2014 m. priimtais sprendimais, nes jie paremti neteisėtu Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392, kuris yra pakeistas ar pataisytas Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1B-388. Taip pat pabrėžė, kad negali mokėti priskaičiuotų piniginių sumų (delspinigių) už sienos kirtimų kartus, nes tai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Atkreipė dėmesį, kad prekių parsigabeno tik 5 kartus per kalendorinį mėnesį ir nepažeidė jokių įstatymų. Kartu akcentavo, kad nesutinka su Muitinės departamento 2014 m. balandžio 18 d. sprendime nurodytu teiginiu, jog neapskundė Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimo, nes dėl minėtų 2012 m. priimtų sprendimų padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas, priimdamas 2013 m. sausio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-760-331/2013, išnagrinėjo ne visus skundo reikalavimus, todėl klausimas dėl Kauno TM ir Muitinės departamento 2012 m. priimtų sprendimų liko neišspręstas.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 61–62, 81–82) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Muitinės departamentas paaiškino, kad Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjui apskaičiavo 2 Lt muito delspinigių, 10 Lt akcizo delspinigių ir 6 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių už neįvykdytą mokestinę prievolę, apskaičiuotą Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu, o Muitinės departamentas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu patvirtino Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimą. Muitinės departamento nuomone, Kauno TM tinkamai taikė delspinigių apskaičiavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai apskaičiavo delspinigius. Tuo tarpu pareiškėjo skundo argumentai nėra susiję su skundžiamų sprendimų pagrįstumu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai įpareigoti Muitinės departamentą panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami, nes dėl minėto Kauno TM sprendimo Muitinės departamentas jau yra priėmęs 2012 m. birželio 14 d. sprendimą, kurį pareiškėjas turėjo teisę skųsti teisės aktų nustatyta tvarka Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau, Muitinės departamento turimais duomenimis, pareiškėjas šio sprendimo per nustatytą terminą neapskundė. Muitinės departamentas akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-760-331/2013 buvo nagrinėjamas ginčas dėl kitų sprendimų, t. y. dėl Kauno TM 2012 m. kovo 26 d. sprendimo ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimo bei Muitinės departamento 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad minėti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimas per teisės aktų nustatytą terminą apskųsti nebuvo ir yra įsiteisėję, Muitinės departamentas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus įpareigoti Muitinės departamentą juos panaikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 68–69, 88) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno TM paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 22 d. iš trečiosios šalies į Lietuvą per kalendorinį mėnesį atvyko daugiau nei 5 kartą, todėl automobilio bake gabentas kuras buvo apmokestintas. Kauno TM 2012 m. balandžio 4 d. pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 2KM19/5-0180S įregistruotus muitus ir mokesčius bei įpareigotas per 10 dienų nuo šio pranešimo įteikimo dienos įvykdyti mokestinę prievolę, t. y. sumokėti 187 Lt. Tačiau pareiškėjas mokestinės prievolės neįvykdė ir, nesutikdamas su sprendimu Nr. 2KM19/5-0180S, jį apskundė Muitinės departamentui, kuris 2012 m. birželio 14 d. sprendimu minėtą Kauno TM sprendimą patvirtino. Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimo pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminais neapskundė, todėl šiam sprendimui įsiteisėjus mokestinis ginčas baigėsi ir pareiškėjui atsirado prievolė vykdyti sprendimu įregistruotą mokestinę prievolę. Šiuo aspektu Kauno TM pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl Kauno TM ir Muitinės departamento 2012 m. priimtų sprendimų apskundimo administracinėje byloje Nr. I-760-331/2013 yra klaidinantys ir nepagrįsti, kadangi minėtoje byloje ginčas vyko dėl pareiškėjo skųstų kitų Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimų, kurie visiškai nesusiję su nagrinėjamu ginču. Kauno TM taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pasibaigus mokestiniam ginčui, 2012 m. liepos 13 d. išsiuntė pareiškėjui raginimą Nr. 10000230006 mokestinę prievolę įvykdyti geruoju, tačiau iki šiol mokestinė prievolė nėra įvykdyta. Atsižvelgusi į tai, Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo akcizo ir PVM delspinigius (įvertinant 180 dienų terminą), o muito delspinigius apskaičiavo už visą laikotarpį nuo prievolės sumokėti muitą atsiradimo dienos. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Kauno TM manė, kad Muitinės departamentas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu pagrįstai patvirtino ginčijamą Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Muitinės departamentą panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0180S ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1A-210, teismas pažymėjo, jog savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tuo tarpu pareiškėjas 2014 m. kovo 7 d. Kauno TM išsiųstame skunde, be kita ko, rekomendavo panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą. Tačiau Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, šių pareiškėjo reikalavimų netenkino ir ginčijamame 2014 m. balandžio 18 d. sprendime nurodė, kad jau yra išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo bei priėmęs 2012 m. birželio 14 d. sprendimą, kurį pareiškėjas turėjo teisę skųsti teisės aktų nustatyta tvarka MGK arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi, teismas atkreipė dėmesį, kad Muitinės departamentas iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą. Taip pat nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas yra pasinaudojęs teise apskųsti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą, tačiau Muitinės departamentas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu jį patvirtino. Tuo tarpu teisės aktai nesuteikia Muitinės departamentui teisės ir nenustato pareigos pakartotinai spręsti mokestinius ginčus pagal pareiškėjų skundus, dėl kurių jie jau yra priėmę sprendimus, ir pasinaikinti išnagrinėjus mokestinį ginčą savo priimtus sprendimus. Priešingai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatyta, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendimus, priimtus išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų, galima skųsti MGK arba teismui. Todėl atsižvelgęs į tai, kad Muitinės departamentas jau yra priėmęs 2012 m. birželio 14 d. sprendimą dėl Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra teisinio pagrindo įpareigoti Muitinės departamentą panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0180S. Atitinkamai teismas padarė išvadą, kad Muitinės departamentas pagrįstai atsisakė tenkinti ir pareiškėjo prašymą panaikinti Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Muitinės departamentą panaikinti šį sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-760-331/2013, teismas akcentavo, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose pažymėjo ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl kitų Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimų. Taigi, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį, jog ginčas dėl Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimo buvo nagrinėtas teisme. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas nustatyti pareiškėjui mokestinę prievolę ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimas, kuriuo patvirtintas Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas, yra nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu apskaičiuotos mokestinės prievolės, kuri buvo patvirtinta Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimu, pagrįstumas ir teisėtumas nėra šios bylos dalykas, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su mokestinės prievolės pagrįstumu ir teisėtumu, nevertintini.

Spręsdamas dėl delspinigių pareiškėjui skaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo už minėtais Kauno TM ir Muitinės departamento 2012 m. priimtais sprendimais nustatytos mokestinės prievolės neįvykdymą, teismas pabrėžė, jog byloje nėra ginčo, kad Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė iki Kauno TM ir Muitinės departamento 2014 m. sprendimų priėmimo nebuvo įvykdyta. Tuo tarpu pagal MAĮ 158 straipsnį, praėjus MAĮ nustatytiems sprendimo dėl mokestinio ginčo apskundimo terminams, centrinio mokesčių administratoriaus ar MGK priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję tretieji asmenys. Taigi Kauno TM, atsižvelgusi į galiojančius ir neįvykdytus sprendimus dėl mokesčių sumokėjimo, ginčijamame 2014 m. vasario 18 d. sprendime apskaičiavo mokėtinas delspinigių sumas, kurias patvirtino Muitinės departamentas skundžiamu 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu. Iš skundžiamo Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimo matyti, kad Kauno TM apskaičiavo ir įregistravo pareiškėjui 2 Lt muito delspinigių, 6 Lt PVM delspinigių, 10 Lt akcizo delspinigių bei įpareigojo pareiškėją per 10 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos sumokėti minėtus delspinigius. Teismas nurodė, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 str. 2 d.). Pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. MAĮ 98 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos skaičiuojant delspinigius už nesumokėtus muitus (MAĮ 98 str. 4 d.). Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p.). Vienas iš dokumentų mokesčių mokėtojui įteikimo būdų yra siuntimas registruotu laišku. Dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos (MAĮ 164 str. 1 d. 2 p., 3 d.). Atsižvelgęs į minėtas nuostatas, teismas pabrėžė, kad Kauno TM pareiškėjui delspinigius pradėjo skaičiuoti nuo 2012 m. balandžio 20 d., t. y. nuo kitos dienos po to, kai Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu apskaičiuoti mokesčiai turėjo būti sumokėti į biudžetą (MAĮ 96 str. 1 d. 2 p.). Muito delspinigius apskaičiavo už visą laikotarpį nuo prievolės sumokėti muitą atsiradimo dienos (2012 m. balandžio 20 d.) iki sprendimo apskaičiuoti delspinigius priėmimo dienos (2014 m. vasario 18 d.), nes MAĮ 98 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos skaičiuojant delspinigius už nesumokėtus muitus (MAĮ 98 str. 4 d.), o PVM delspinigius ir akcizo delspinigius skaičiavo nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. liepos 13 d. (85 d.) ir nuo 2012 m. liepos 14 d. iki 2013 m. vasario 5 d. (207 d.). Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Kauno TM 2012 m. liepos 13 d. išsiuntė pareiškėjui raginimą Nr. 10000230006 mokestinę prievolę įvykdyti geruoju (per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos), kurio pareiškėjas taip pat nevykdė. Būtent nuo tos datos, kai pasibaigė raginime nustatytas terminas, kitą dieną pareiškėjui pradėtas skaičiuoti 180 dienų terminas (MAĮ 98 str. 2 d., 105 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo delspinigius.

Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1367 ir Muitinės departamento 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1A-195, taip pat įpareigoti Muitinės departamentą panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0180S ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1A-210, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 119–120), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. 1367 ir Muitinės departamento 2014 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. 1A-195 yra paremti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 2KM19/5-0180S ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 1A-210, kurie paremti Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5-442/2015 nusprendė, jog Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392 patvirtinto Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų tvarkos aprašo 3 ir 6 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, jog teismų sprendimai privalomi visiems asmenims. Pareiškėjas kartu nurodo, jog 2015 m. liepos 13 d. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-4286-171/2015, kurioje ginčas nagrinėjamas taip pat dėl Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 2KM19/5-0180S.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 129) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno TM mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes, teisingai pritaikė galiojančius teisės aktus, išsamiai pasisakė dėl visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių ir padarė pagrįstas išvadas. Be to, Kauno TM atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas nesutikimu su įsigaliojusiais ir vykdytinais Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu bei Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimu, kurių teisėtumo ir pagrįstumo klausimas yra už šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 1367, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuoti ir įregistruoti 2 Lt muito delspinigių, 6 Lt PVM delspinigių ir 10 Lt akcizo delspinigių, taip pat dėl Muitinės departamento 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1A-195, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Kauno TM sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo įpareigoti Muitinės departamentą panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0180S ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1A-210.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 2KM19/5-0180S apmokestino automobilio, kuriuo pareiškėjas atvyko į Lietuvą iš trečiosios šalies, bake gabentą kurą ir pripažino pareiškėją skolininku muitinei bei įregistravo muitinėje pareiškėjui mokestinę prievolę (9 Lt muito, 113 Lt akcizo, 65 Lt PVM) ir įpareigojo jį teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti minėtus mokesčius (b. l. 70–71). Kauno TM 2012 m. balandžio 4 d. pranešimu Nr. 1B-34.27-28-5453 išsiuntė pareiškėjui minėtą sprendimą ir įpareigojo per 10 dienų nuo muitinės pranešimo įteikimo dienos įvykdyti mokestinę prievolę (b. l. 72). Pareiškėjas Muitinės departamentui pateikė 2012 m. gegužės 1 d. skundą, prašydamas panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0180S ir grąžinti jam kurą (b. l. 85). Tačiau Muitinės departamentas 2012 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 1A-210 patvirtino minėtą Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą (b. l. 86–87). Šiame kontekste pabrėžtina, jog pagal MAĮ mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu, gali jį apskųsti Mokestinių ginčų komisijai arba teismui (MAĮ 151 str. 2 p., 159 str. 1 d.). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais būtų apskundęs nurodytą Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1A-210. Nors pareiškėjas tvirtino, kad šį Muitinės departamento sprendimą jis skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-760-331/2013, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl kitų Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimų. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4286-171/2015 ginčas taip pat buvo nagrinėtas visai dėl kito Muitinės departamento sprendimo, o iš įsiteisėjusios Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-2274-437/2013 matyti, kad teismas atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti patikslintą pareiškėjo skundą, kuriame jis, be kita ko, prašė panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0180S ir Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1A-210. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėti sprendimai yra nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka ir įsiteisėję, o jų pagrįstumas ir teisėtumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su nurodytais sprendimais pareiškėjui nustatytos mokestinės prievolės pagrįstumu ir teisėtumu, inter alia argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5-442/2015, kuriuo Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392 patvirtinto Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų tvarkos aprašo 3 ir 6 punktai, kuriais remiantis priimtas Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. 2KM19/5-0180S, buvo pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui, šiuo atveju nevertintini. Teisėjų kolegija atitinkamai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju taip pat nėra pagrindo įpareigoti Muitinės departamentą panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0180S bei Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1A-210, kadangi Muitinės departamentas, kilus mokestiniam ginčui, dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 2KM19/5-0180S jau pasisakė ikiteismine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą 2012 m. birželio 14 d. sprendime Nr. 1A-210, kurio pareiškėjas, kaip minėta, byloje esančiais duomenimis, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nėra apskundęs.

Pasisakydama dėl Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 1367, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuoti ir įregistruoti 2 Lt muito delspinigių, 6 Lt PVM delspinigių ir 10 Lt akcizo delspinigių, taip pat dėl Muitinės departamento 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 1A-195, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Kauno TM sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, jog delspinigių skaičiavimo prielaidos yra išvardintos MAĮ 96 straipsnio 1 dalyje ir iš esmės yra siejamos su atvejais, kai mokesčių mokėtojas (laiku) nesumoka į biudžetą privalomų sumokėti mokesčių ir su jais susijusių sumų, arba pagal mokesčių mokėtojo prašymą nepagrįstai jam sugrąžinama (įskaitoma) mokesčio permoka. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog Kauno TM 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 2KM19/5-0180S, kuris buvo patvirtintas Muitinės departamento 2012 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 1A-210, pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės pareiškėjas laiku neįvykdė. Taigi šiuo atveju egzistavo pagrindas skaičiuoti delspinigius pareiškėjui. Šiame kontekste pabrėžtina, kad mokesčių mokėtojui už laiku ir tinkamai neįvykdytą mokestinę prievolę apskaičiuotų delspinigių dydį pirmiausia privalo pagrįsti mokesčių administratorius (MAĮ 67 str. 1 d.). Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjui (mokesčių mokėtojui) nurodytos sumokėti delspinigių sumos išsamiai pagrįstos skundžiamame Kauno TM 2014 m. vasario 18 d. sprendime Nr. 1367, kuriame kartu pateiktos delspinigių apskaičiavimo lentelės. Tuo tarpu pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų būtent dėl šių delspinigių sumų apskaičiavimo (ne)teisingumo, t. y. pareiškėjas matematinio nurodytų delspinigių apskaičiavimo teisingumo iš esmės neginčija. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo delspinigius, todėl plačiau dėl to nepasisako. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius