- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-63-209/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01192-12
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Laureta Ulbienė, Virginija Švedienė
- Kaltinamasis
- A. L.
- Civilinis ieškovas
- UAB „A. L.“, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo UAB „A. L.“ ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų sudėties požymių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu civilinio ieškovo UAB „A. L.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, o dėžė su tyrimui reikšmės turinčiais dokumentais bei skaitmeninėmis laikmenomis palikta saugoti prie bylos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. buvo kaltinamas tuo, jog pagamino netikrus dokumentus – bendrovės „M. L. P.“ (reg. Jungtinėje Karalystėje) sąskaitas-faktūras, UAB „A. L.“ (šios bendrovės buvęs pavadinimas „A.“) pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011-05-30 raštą bei apgaule bendrovės „M. L. P.“ naudai įgijo svetimą, UAB „A. L.“ priklausantį didelės vertės turtą, o būtent:
jis, būdamas UAB „A. L.“ ekspedicijos vadybininku, žinojo, jog UAB „A. L.“ su siuntėju, bendrove „B. A.“ (reg. Ispanijos Karalystė), sudarė krovinių (žemės ūkio technikos) vežimo tarptautiniu maršrutu Ispanija – Rusija sutartį, krovinį pristatant gavėjui, bendrovei „Z. L.“ (reg. Rusijos Federacijoje), po ko minėtai sutarčiai įvykdyti UAB „A. L.“ subrangos pagrindu pasitelkė trečiuosius asmenis (vežėjus):
- UAB „A.“, su kuriuo UAB „A. L.“ 2011-03-28 sudarė vežimo sutartį, po ko UAB „A.“ subrangos pagrindu pasitelkė kitą trečiąjį asmenį - bendrovę „ J. D. M., M. M.“ (reg. Lenkijos Respublikoje), su kuriuo bendrovė „A.“ sudarė vežimo sutartį, po ko „ J. D. M., M. M.“ iš siuntėjo „B. A.“ Ispanijoje priėmė krovinį ir 2011-04-05 pristatė į Lietuvos Respubliką pagal važtaraštį (CMR) (už įvykdytą sutartį UAB „A. L.“ bendrovei „A.“ sumokėjo 10358,4 Lt pagal 2011-04-15 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0021343);
- UAB „O. L.“, su kuriuo UAB „A. L.“ 2011-04-07 sudarė vežimo sutartį, po ko UAB „O. L.“ subrangos pagrindu pasitelkė kitą trečiąjį asmenį – UAB „O.“, su kuriuo bendrovė „O. L.“ sudarė vežimo sutartį, po ko UAB „O.“ siuntėjo krovinį 2012-04-09 perėmė Lietuvos Respublikoje ir pristatė į paskirties vietą (Rusija, Krasnodaras) krovinio gavėjui pagal važtaraštį (CMR) Nr. 0001055 (už įvykdytą sutartį UAB „A. L.“ bendrovei „O. L.“ sumokėjo 12948 Lt pagal 2011-04-27 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 11/04/108).
Jis, žinodamas, jog UAB „A. L.“ subrangos pagrindu pasitelkusi trečiuosius asmenis (vežėjus) užsakymą įvykdė, t. y. pristatė siuntėjo „B. A.“ krovinį gavėjui „Z. L.“ , siekdamas apgaule įgyti bendrovės „M. L. P.“ naudai svetimą turtą, t. y. bendrovei „A. L.“ priklausantį piniginį užmokestį, kurį turėjo sumokėti krovinio siuntėjas „B. A.“, ne anksčiau kaip 2014-04-09 pagamino netikrą dokumentą - bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-15 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000001, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M. L. P.“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraštį (CMR) Nr. 0001055 bei el. paštu 2012-05-18 išsiuntė šią sąskaitą-faktūrą bendrovei „B. A.“, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, pagamino netikrą dokumentą – UAB „A. L.“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011-05-30 raštą, adresuotą bendrovei „B. A.“, nurodant šiame rašte tikrovės neatitinkančią informaciją, jog UAB „A. L.“ nevykdė transportavimo iš Legazpi (Ispanija) į Krasnodarą (Rusija) ir 2011-06-02 šį netikrą dokumentą el. paštu išsiuntė bendrovei „B. A.“, po ko ši bendrovė, būdama suklaidinta, minėtą sąskaitą-faktūrą 2011 m. birželio mėnesį apmokėjo į bendrovės „M. L. P.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, pervesdama 6900 eurų.
Jis, siekdamas tęsti savo nusikalstamą sumanymą, veikdamas vieninga tyčia, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku imitavo bendrovės „K. N.“ (reg. Rusijos Federacijoje) vardu 2011-05-05 transporto užsakymo pateikimą bendrovei „A. L.“ dėl siuntėjo, bendrovės „O.“ (reg. Ispanijos Karalystėje) krovinio (liftų) vežimo tarptautiniu maršrutu Ispanija – Baltarusija gavėjui, bendrovei „B. R.“ (reg. Baltarusijos Respublikoje), nors, kaip nurodyta, bendrovė „K. N.“ tokio užsakymo nebuvo pateikusi, po ko minėtam užsakymui įvykdyti UAB „A. L.“ subrangos pagrindu pasitelkė trečiuosius asmenys (vežėjus):
- UAB „A. T.“, su kuriuo UAB „A. L.“ sudarė vežimo sutartį, ir kuris dalį užsakyme nurodyto krovinio iš siuntėjo Ispanijoje priėmė 2011-05-16 ir iš Ispanijos pristatė į Lietuvos Respubliką pagal važtaraščius (CMR) Nr. 008324 ir 008325 ( už įvykdytą sutartį UAB „A. L.“ sumokėjo 11739,52 Lt bendrovei „A. T.“ pagal 2011-05-31 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 008789);
- K. K. paslaugų įmonę, su kuria UAB „A. L.“ sudarė vežimo sutartį, ir kuri kitą dalį užsakyme nurodyto krovinio iš siuntėjo Ispanijoje priėmė 2011-05-19 ir iš Ispanijos pristatė į Lietuvos Respubliką pagal važtaraštį (CMR) Nr. 0019078 (už įvykdytą sutartį UAB „A. L.“ sumokėjo K. K. paslaugų įmonei 11187,07 Lt pagal 2011-05-23 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 11/00858);
- UAB „S.“, su kuriuo UAB „A. L.“ sudarė vežimo sutartį, po ko UAB „S.“ subrangos pagrindu pasitelkė kitą trečiąjį asmenį - UAB „L.“, su kuriuo bendrovė „S.“ sudarė vežimo sutartį, po ko UAB „L.“ dalį siuntėjo krovinio perėmė Lietuvos Respublikoje ir pristatė į paskirties vietą (Baltarusija, Minskas) krovinio gavėjui pagal važtaraštį (CMR) Nr. 0689972 (už įvykdytą sutartį UAB „A. L.“ bendrovei „S.“ sumokėjo 2416,96 Lt pagal 2011-06-08 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. ST-110250);
- bendrovę „G. A.“ (reg. Baltarusijos Respublikoje), su kuria UAB „A. L.“ sudarė vežimo sutartį, ir kuri kitą dalį siuntėjo krovinio perėmė Lietuvos Respublikoje ir pristatė į paskirties vietą (Baltarusija, Minskas) krovinio gavėjui pagal važtaraštį (CMR) Nr. 0014465(už įvykdytą sutartį UAB „A. L.“ bendrovei „G. A.“ sumokėjo 800 eurų pagal 2011-05-27 paslaugų suteikimo aktą);
Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, žinodamas, jog UAB „A. L.“ subrangos pagrindu pasitelkusi trečiuosius asmenys (vežėjus) užsakymą įvykdė, t. y. pristatė siuntėjo „O.“ krovinį gavėjui „B. R.“, siekdamas apgaule įgyti bendrovės „M. L. P.“ naudai svetimą turtą, t .y. bendrovei „A. L.“ priklausantį piniginį užmokestį, kurį turėjo sumokėti krovinio siuntėjas „O.“, ne anksčiau kaip 2011-05-24 pagamino netikrą dokumentą – bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-27 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000002, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M. L. P.“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraščius (CMR) Nr. 0689972 ir Nr. 0014465 bei šį netikrą dokumentą panaudojo, t. y. pateikė šią sąskaitą-faktūrą bendrovei „O.“, po ko pastaroji, dėl suklydimo, šią sąskaitą-faktūrą 2011 m. birželio mėnesį apmokėjo į bendrovės „M. L. P.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, pervesdama 9180 eurų.
Tokiu būdu A. L. bendrovės „M. L. P.“ naudai įgijo svetimą, UAB „A. L.“ priklausantį didelės vertės turtą – 51412,19 Lt, t. y. UAB „A. L.“ priklausiusį piniginį užmokestį, kurį turėjo sumokėti krovinių siuntėjai „B. A.“ (turėjo sumokėti nemažiau kaip 23306,4 Lt) ir „O.“ (turėjo sumokėti nemažiau kaip 28105,79 Lt) bei pagamino netikrus dokumentus („M. L. P.“ sąskaitas-faktūras, UAB „A. L.“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011-05-30 raštą).
Šiais savo veiksmais A. L. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu civilinis ieškovas UAB „A. L.“ prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., o civilinio ieškovo UAB „A. L.“ ieškinį tenkinti visa apimtimi. Nurodo, kad yra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinamajam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl kaltinamojo atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o civilinio ieškovo pareikštas civilinis ieškinys tenkintas. Nuosprendis pagrįstas prieštaringais, nenuosekliais kaltinamojo gynybinę poziciją patvirtinančiais argumentais, atmetant ir byloje surinktus objektyvius įrodymų šaltinius. A. L. „koreguodamas“, kaip jis teigia, bendrovės „M. L. P.“ sąskaitas, į jas įtraukė duomenis ir informaciją, kuri išimtinai yra UAB „A. L.“ nuosavybė ir kuri naudotina lik UAB „A. L.“ finansinei apskaitai siekiant gauti pajamas UAB „A. L.“ naudai. Ši informacija A. L. buvo žinoma, nes jis dirbo vadybininku UAB „A. L.“ ir jis šią informaciją panaudojo įtraukdamas ir/ar perduodamas, kad finansinę naudą gautų bendrovė „M. L. P.“. Be to, elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) išimtinai naudojosi tik A. L., nes prisijungimas prie kompiuterio ir naudojimasis elektroniniu paštu buvo apsaugoti slaptažodžiu. A. L. buvo atsakingas už darbą su bendrovėmis OOO „K. N.“ ir „B. A.“. Jis turėjo šių bendrovių kontaktus, atitinkamai tose bendrovėse jis buvo kaip UAB „A. L.“ atstovas. Pirmos instancijos teismo teiginys, kad „mažai tikėtina, kad suklastojęs netiktus dokumentus kaltinamasis būtų juos išsiuntęs iš jam suteikto elektroninio pašto, leidžiančio jį identifikuoti“ yra paneigtinas. Priešingai, klientai gavę tokio pobūdžio raštą, kuriuo atsisakoma apmokėjimo iš kito jiems nežinomo asmens ir elektroninio pašto, jo nevykdytų. Bendrovė „B. A.“ su A. L. ilgai bendradarbiavo, tarp jų buvo susiklostę fiduciariniai santykiai, todėl A. L. pasinaudojęs kliento pasitikėjimu suklastojo A. O. parašą ir realizavo suklastotą dokumentą. Baudžiamosios bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad bendrovės „M. L. P.” savininkas nusikalstamos veikos atlikimo metu buvo A. L.. Iš AB „Ūkio bankas“ pateiktų duomenų matyti, kad tikrasis banko sąskaitos naudos gavėjas yra A. L.. Lietuvos Respublikos Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu nustatyta, kad Naudos gavėjas - fizinis asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja juridinį asmenį arba kuris kontroliuoja fizinį asmenį, atliekantį tam tikras verslo operacijas. Tai reiškia, kad naudos gavėjas gali būti net ir asmuo, kuris tiesiogiai neturi nuosavybės įmonėje, tačiau iš tikrųjų kontroliuoja juridinio asmens valdymą. Tikrasis naudos gavėjas yra fizinis asmuo, kontroliuojantis juridinio asmens valdymo organus, arba asmuo, kurio interesais ar naudai atliekama banko operacija. Iš UAB „A.“ įmonių grupės, kuriai priklauso UAB „A. L.“, serverio, esančio Kirtimų g. 41, Vilniuje, kur buvo A. L. darbo vieta, inkriminuojamų nusikalstamų veikų darymo laikotarpiu buvo ne kartą jungtasi prie bendrovės „M. L. P.“ banko sąskaitos. Tai patvirtina, kad A. L. naudojosi „M. L. P.“ banko sąskaita ir neabejotinai turėjo tikslą ir tyčią sukčiauti „M. L. P.“ naudai. Sukčiavimą rodo tokie kaltininko veiksmai, kurie apsunkina asmens identifikavimą ar paties sandorio įrodinėjimą, taip pat iš esmės apsunkina civilinių sutarčių vykdymą ir pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka, daro problemišką civilinės atsakomybės priemonių įgyvendinimą be teisėsaugos institucijų įsikišimo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, UAB „A. L.“ neturėjo jokių galimybių pareikšti reikalavimo civilinio proceso tvarka, kadangi nepriklausomai nuo to, kad anksčiau „M. L. P.“ ir UAB „A. L.“ turėjo komercinių santykių, pervežimų, dėl kurių A. L. pareikšti įtarimai nusikalstamų veikų padarymu, tuo tarpu tarp UAB „A. L.“ ir „M. L. P.“ komerciniai santykiai susiklostę nebuvo. Byloje pateiktas skolų suderinimo aktas, kuris nėra abiejų derinančių šalių pasirašytas, negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis, kad A. L. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Inventorizacijos taisyklės numato, kad įmonės kasmet turėtų suderinti tarpusavio skolų sumas ir įforminti tai suderinimo aktu. Suderinimo akto gavėjas, patvirtinęs akte nurodytą sumą arba nurodęs nesutapimo priežastis, vieną akto egzempliorių turėtų grąžinti pateikėjui, o kitą pasilikti. LAT civilinėse bylose Nr. 3K-3-538/2004 ir Nr. 3K-3-572/2008 išaiškino, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas nėra buhalterinės apskaitos dokumentas. Tai tik įrodymas, patvirtinantis, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatytos skolos ir reikalavimo dydžio. Aktai dėl tarpusavio skolų yra išvestiniai dokumentai, jie surašomi pirminių duomenų pagrindu. Tik byloje nesant įrodymų, paneigiančių tokio pobūdžio akte nurodytas aplinkybes, jis gali patvirtinti šalių susitarimą dėl įsipareigojimų dydžio. Nagrinėjamu atveju, viena vertus UAB „A. L.“ ir bendrovė „M. L. P.“ skolų suderinimo akto nebuvo patvirtinę šalių susitarimu, kita vertus UAB „A. L.“ byloje yra pateikusi eilę neginčijamų dokumentų, patvirtinančių įvykdytus pervežimus, patirtas faktines išlaidas ir duomenis, kad šiuose pervežimuose „M. L. P.“ nedalyvavo. Pervežimai, dėl kurių vykdymo A. L. inkriminuojamas nusikalstamų veikų padarymas, vykdyti iš Europos Sąjungos šalių į trečiąsias šalis, kas reiškia, jog visos prekės buvo muitinės priežiūroje ir pervežimo ir krovinių dokumentai pateikti teritorinėms muitinėms. Šių pervežimo muitinės paslaugų užsakovu visais atvejais buvo UAB „A. L.“, taigi tai paneigia kaltinamojo versiją, kad pervežimus organizavo bendrovė „M. L. P.“.
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. L. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., ir nuteisti 40 parų arešto bausme, pripažinti A. L. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., ir nuteisti 3 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams. Vadovaujantis BK 75 str. 2 d., 67 str. 2 d. 4 p., 69 str. paskirti A. L. baudžiamojo poveikio priemonę - turtinės žalos atlyginimą, civilinio ieškovo UAB „A. L.“ civilinį ieškinį tenkinti. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 p.). Teismas nenustatė A. L. naudotos apgaulės, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., sudėties objektyviojo požymio. Prokuroro manymu, tokią nepagrįstą teismo išvadą lėmė tai, jog teismas baudžiamojoje byloje įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o vertino atskirus duomenys, bet ne jų visetą, tokiu būdu pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Teismas ignoravo baudžiamojoje byloje esančius duomenis (įrodymus), kurie paneigia A. L. parodymus, o būtent:
Žemesnės instancijos teismas
Pirma. Neatsižvelgė į AB „Ūkio bankas“ pateiktus dokumentus, susijusius su „M. L. P.“ sąskaitos atidarymu bei galimybe A. L. disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis. Iš 2010-03-09, 2011-07-28, 2012-07-02 įgaliojimų matyti, jog A. L. yra įgaliotas „M. L. P.“ asmuo, turintis teisę šios bendrovės vardu atidaryti sąskaitas, sudaryti sandorius, administruoti ir vykdyti bet kokią veiklą, kuri būtina bendrovės veiklai. Šie dokumentai paneigia A. L. versiją, jog jis bendrovę „M. L. P.“ perleido N. K. ir, kad jis (A. L.) inkriminuotų nusikalstamų veikų darymo metu jokių santykių su „M. L. P.“ neturėjo. Teismas neatkreipė dėmesio į faktines aplinkybes, kurios verčia pagrįstai abejoti, kad teisme A. L. gynėjo pateikta 2010-11-17 „M. L. P.“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis iš tiesų buvo sudaryta, kad sandorio šalys iš tiesų siekė iš sutarties kylančių pasekmių. Pagal šią sutartį bendrovės „M. L. P.“ akcijos parduodamos I. K., o sandorio pabaiga numatoma 2011-01-02, sutartyje nurodyta, jog visi dokumentai, rodantys teises į šias akcijas, buvo perduoti su lydimaisiais dokumentais. Pažymėtina, kad lydimųjų dokumentų A. L. nėra pateikęs, o duomenų, jog sutartis įvykdyta, negauta, taip pat pateikta tik sutarties kopija, kas teikia pagrindo abejoti jos tikrumu. Be to, iš aukščiau minėtų 2010-03-09, 2011-07-28, 2012-07-02 įgaliojimų, matyti, jog A. L. buvo tikrasis bendrovės „M. L. P.“ šeimininkas, turintis absoliučiai visus įgalinimus (atidaryti sąskaitas, sudaryti sandorius ir kt.) ir po menamos akcijų pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo, ir inkriminuotų nusikalstamų veikų darymo metu, bet ir žymiai vėliau.
Teismo posėdžio metu A. L. parodė, kad bendrovės „M. L. P.“ dokumentus N. K. perdavė per traukinio, kuris važiavo iš Kaliningrado į Simferopolį per Kijevą palydovą, todėl jokio patvirtinančio dokumento, kad perdavė šios bendrovės dokumentus neturi. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teikiančias pagrindo jo parodymus vertinti kritiškai, jo pateikta versija dėl dokumentų perdavimo aplinkybių taip pat atrodo neįtikinama, tuo labiau, jog iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ direktoriaus pavaduotojo 2015-03-02 rašto (raštą pateikė UAB „A. L.“ atstovė teismo posėdžio metu) matyti, jog A. L. nurodyto maršruto traukinį LR teritorijos ruože Vilnius-Kybartai-Vilnius aptarnavo AB „Lietuvos geležinkeliai“ lokomotyvo brigada, kuri tiesiogiai neteikia siuntų, dokumentų, pinigų perdavimo ir kitų paslaugų.
Antra. Neatsižvelgė į UAB „A. L.“ pateiktus dokumentus (tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščius (CMR), sąskaitas-faktūras, apmokėjimą patvirtinančius dokumentus), įtvirtinančius, jog UAB „A. L.“ vykdė siuntėjų „B. A.“ bei „O. S. COOP“ užsakymus, nurodytus kaltinamajame akte, pasitelkė trečiuosius asmenis (vežėjus), kuriems apmokėjo už krovinių gabenimą, o šiuose krovinių gabenimuose bendrovė „M. L. P.“ nedalyvavo nei kaip vežėjas, nei kaip tarpininkas (ekspeditorius).
Atkreiptinas dėmesys, jog „M. L. P.“ 2011-05-15 sąskaitoje-faktūroje MLT1000001, adresuotoje „B. A.“ dėl 6900 eurų apmokėjimo, nurodytas CMR 0001055, kas patvirtina siuntėjo „B. A.“ krovinio pristatymą gavėjui Rusijos Federacijoje, tačiau jokie įrodymai nepatvirtina, jog „M. L. P.“ dalyvavo siuntėjo „B. A.“ minėto krovinio vežime. Minėto krovinio vežimą pagal šį CMR per trečiuosius asmenis (UAB „O. L.“, kuri subrangos pagrindu paveda krovinį vežti UAB „O.“) vykdė (ekspedijavo) UAB „A. L.“ bei dėl to patyrė išlaidas, t. y. vežėjams (UAB „Olertos logistika“) apmokėjo pateiktą sąskaitą faktūrą. Visas šias aplinkybes patvirtina aukščiau minėti UAB „A. L.“ pateikti dokumentai bei liudytojais apklausti šios bendrovės darbuotojai.
Analogiškai, „M. L. P.“ 2011-05-27 sąskaitoje-faktūroje MLT1000002, adresuotoje bendrovei „O. S COOP“ dėl 9180 eurų apmokėjimo, nurodyti CMR 0689972 ir 0014465, kas patvirtina siuntėjo „O. S COOP“ krovinio pristatymą gavėjui Baltarusijos Respublikoje. Minėto krovinio vežimą pagal šiuos CMR per trečiuosius asmenys (UAB „S.“, kuri subrangos pagrindu paveda krovinį vežti UAB „L.“ ir per bendrovę „Gan auto“) vykdė (ekspedijavo) UAB „A. L.“ bei dėl to patyrė išlaidas, kadangi vežėjams (UAB „S.“ ir „Gan-auto“) apmokėjo pateiktas sąskaitas faktūras, o bendrovė „M. L. P.“ vežime nedalyvavo. Visas šias aplinkybes taip pat patvirtina aukščiau minėti UAB „A. L.“ pateikti dokumentai bei liudytojais apklausti šios bendrovės darbuotojai.
Trečia. Neatsižvelgė į Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijų pateiktus duomenis, vykdant teisinės pagalbos prašymus. „B. A.“ atstovas E. J. U. F. bei bendrovės „O. S. COOP" atstovas J. J. S. E. pateikė dokumentus (CMR), patvirtinančius, jog UAB „A. L.“ įvykdė krovinių pervežimą pasitelkdama trečiuosius asmenis (pažymėtina, kad šios bendrovės pateikė analogiškus dokumentus - CMR, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu pateikė ir UAB „A. L.“ grįsdama krovinių pervežimo įvykdymą). Be to, Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijos liudytoju 2013-09-10 apklausė bendrovės „B. A.“ atstovą E. J. U. F., kuris parodė, jog bendrovė „B. A.“ samdė UAB „A.“ (dabartinis pavadinimas „A. L.“) atlikti vežimą, tačiau sumokėta nebuvo, nes laikėsi A. O. el. paštu gauto nurodymo, o už šį pervežimą mokėjo bendrovei „M. L. P.“. Apklausos metu liudytojas pateikė tyrimui reikšmingus dokumentus, susijusius su aplinkybėmis apie kurias jis buvo apklaustas, t. y. el. susirašinėjimo laišką, iš kurio matyti, jog A. L. iš el. pašto (duomenys neskelbtini) 2011-05-18 į el. paštą (duomenys neskelbtini) bendrovei „B. A.“ išsiuntė sąskaitą Nr. MLT1000001 ir 2011-06-02 - skanuotą dokumentą UAB „A.“ pardavimo ir marketingo direktoriaus A. O. 2011-05-30 raštą, jog neva UAB „A.“ pervežimo nevykdė. Taigi, ir įvykdžius teisinės pagalbos prašymus negauta duomenų, jog bendrovė „M. L. P.“ dalyvavo kaltinime nurodytuose krovinių pervežimuose.
Ketvirta. Neatsižvelgė į UAB „A. L.“ teisiamajame posėdyje pateiktus dokumentus, paneigiančius kaltinamojo A. L. versiją, jog neva „M. L. P.“ yra atsiskaičiusi su bendrove „A. L.“ (dėl kaltinime nurodytų krovinių pervežimų), ir paaiškinančius kokiu pagrindu (už kokius pervežimus) bendrovė „M. L. P.“ buvo pervedusi pinigines lėšas bendrovei „A. L.“. Pavyzdžiui, teisminio nagrinėjimo metu A. L. parodė, jog skolų suderinimo akte yra 2012-09-26 sąskaita 6900 eurų sumai, kurią UAB „A.“ (dabartinis pavadinimas UAB „A. L.“) išrašė bendrovei „M. L. P.“ už pervežimą maršrutu Ispanija-Krasnodaras (A. L. šiais parodymais teigia, jog už kaltinime nurodyto siuntėjo „B. A.“):
a) Už krovinio pervežimą bendrovė „M. L. P.“, gavusi pinigus iš „B. A.“ pagal 2011-05-15 išrašytų sąskaitą-faktūrą, po to pinigus pervedė bendrovei „A. L.“. Pažymėtina, kad teismo posėdžio protokole, fiksuojant A. L. parodymus, nurodyta, jog jis duoda parodymus apie 2012-09-26 UAB „A. L.“ sąskaitą dėl 1900 eurų, tačiau tokia sąskaita neegzistuoja, tokia sąskaita nenurodyta 2011-12-14 skolų suderinimo akte, todėl labai tikėtina, kad jis turėjo omenyje 2011-09-16 sąskaitą Nr. 003563 dėl 6900 eurų arba teismo posėdžio protokole padaryta techninė klaida. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu UAB „A. L.“ pateikė Finansų direktorės R. G. rašytinį dokumentą su priedais dėl 2011-09-16 pardavimo sąskaitos faktūros Nr. 003563 aplinkybių. Šiame rašte išdėstytos minėtos sąskaitos surašymo aplinkybės, nurodant jog bendrovė „A. L.“ 2011-09-16 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 003563 6900 eurų sumai, adresuotą bendrovei „M. L. P.“ išrašė tik tuomet, kai buvo išsiaiškinta, jog apmokėjimą už užsakymą, kurį įvykdė UAB „A. L.“ samdyti vežėjai, bendrovė „B. A.“ apmokėjo bendrovei „M. L. P.“. Rašte nurodoma, jog ši 2011-09-16 PVM sąskaita-faktūra Nr. 003563 (6900 eurų) neapmokėta. Pažymėtina, jog R. G. teismo posėdžio metu buvo apklausta kaip liudytoja du kartus ir ji iš esmės patvirtino minėtame rašte nurodytas aplinkybes, t. y. jog minėta sąskaita nebuvo apmokėta.
b) Taip pat teisminio nagrinėjimo metu A. L. parodė, jog „M. L. P.“ yra atsiskaitęs, t. y. 2011-07-01 padarytas pavedimas 12300 eurų (A. L. šiais parodymais teigia, jog „M. L. P.“, gavusi pinigus iš „O. S. COOP“ pagal 2011-05-27 išrašytą sąskaitą-faktūrą, po to pinigus pervedė bendrovei „A. L.“), tačiau teisminio nagrinėjimo metu UAB „A. L.“ pateikė R. G. bei atstovės J. R.-P. 2015-04-09 rašytinį dokumentą su priedais dėl 2011-07-01 „M. L. P.“ 12300 eurų pervedimo paskirties, kuriame nurodoma, jog minėta pinigų suma pervesta už visiškai kitą krovinių pervežimą nei teismo posėdžio metu parodo A. L.. Prie minėto rašytinio dokumento pridėti priedai (2011-01-28 sąskaita Nr. 003131, buhalterinės pažymos ir kt.), patvirtinantys šiame rašte nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, jog šiame rašte nurodytas aplinkybes teisme patvirtino liudytoja apklausta Finansų direktorė R. G. bei buhalterė M. A..
Penkta. Teismas, remdamasis A. L. parodymais bei jo pateikta versija, jog „M. L. P.“ savininkas yra N. K. ir kad „M. L. P.” iš tiesų įvykdė krovinių pervežimo paslaugas krovinių siuntėjams „B. A.“ bei „O. S. COOP“ padarė išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų (nei patvirtinančių, nei paneigiančių) apie bendrovės „M. L. P.“ atlikus užsakymus siuntėjų bendrovių „B. A.“ bei „O. S. COOP“ atžvilgiu. Šie teismo argumentai dar kartą patvirtina, jog teismas iš esmės savo išvadas grindė kaltinamojo A. L. parodymais, šių parodymų negretino ir nelygino su kitais byloje esančiais duomenimis - įrodymais, nevertino ir neanalizavo duomenų (įrodymų) viseto. Tokia teismo išvada nors ir deklaratyvi, tačiau logiška, kadangi ignoruojant baudžiamojoje byloje surinktus kitus duomenis, nieko kito nebelieka tik kaip savo išvadas grįsti kaltinamojo pateiktomis versijomis. Teismas tam tikrų duomenų nepripažindamas įrodymais ir jais savo išvadų negrindžiant, kai prokuroras, ar kiti proceso dalyviai atitinkamais duomenimis kaip įrodymais grindžiant kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, turėtų aiškiai aprašomoje dalyje motyvuoti, kodėl atitinkami duomenys nelaikyti įrodymais (LAT 2006-04-11 nutartis Nr. 2K-264/2006). Baudžiamojoje byloje tiesioginių įrodymų, patvirtinančių A. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyviuosius (pzv. tyčia) bei objektyviuosius (pvz. naudota apgaulė - kaip nusikalstamos veikos padarymo būdas) požymius nėra, tačiau kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (LAT 2005-10-25 nutartis Nr. 2K-597/2005).
Sprendžiant dėl kaltinamojo A. L. kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, svarbu atsižvelgti į eilę duomenų (įrodymų), kuriuos būtina vertinti kaip visumą, kurie vienas kitą papildo ir susijungia į vieną loginę grandinę ir kurių kombinacija įgyja konstatuojamojo pobūdžio įrodomąją reikšmę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįstumo, o būtent:
Žemesnės instancijos teismas
Pirma. A. L., kaip UAB „A. L.“ vadybininkas, buvo atsakingas už kaltinamajame akte nurodytų krovinių pervežimo organizavimą - ekspedijavimą (R. G., A. O. įrodymai teisme), todėl turėjo žinoti, jog minėtų krovinių pervežimų bendrovė „M. L. P.“ neorganizavo (neekspedijavo) bei šios bendrovės 2011-05-11 sąskaita faktūra (adresuota krovinio siuntėjui „B. A.“) ir 2011-05-27 sąskaita faktūra (adresuota krovinio siuntėjui „O. S. COOP“) neatitinka tikrovės, kadangi šiuose dokumentuose „M. L. P.“ nurodytų paslaugų neteikė, todėl neturėjo teisės gauti apmokėjimo iš krovinių siuntėjų. Įrodymai ir jų analizė, jog šios sąskaitos faktūros neatitinka tikrovės ir kad šiuose dokumentuose nurodytus krovinių vežimus organizavo (ekspedijavo) UAB „A. L.“ skunde buvo pateikti aukščiau.
Antra. A. L. ne tik buvo atsakingas už kaltinamajame akte nurodytų krovinių vežimo organizavimą (ekspedijavimą), bet ir disponavo reikiama informacija bei dokumentais, siekiant įgyvendinti nusikalstamą sumanymą (parengti netikras „M. L. P.“ sąskaitas faktūras). Jo gyvenamojoje vietoje kratos metu rasta ir paimta dalis dokumentų, susijusių su kaltinime nurodytais krovinių vežimais, t. y. UAB „A.“ 2011-04-15 sąskaita faktūra Nr. 0021343 10358,4 Lt sumai išrašyta bendrovei „A.“, bendrovės „ J. D. M., M. M.“ tarptautinio krovinių važtaraštis (CMR), kurio siuntėjas bendrovė „B. A.“, 2011-03-28 vienkartinė krovinio pervežimo sutartis, sudaryta tarp UAB „A.“ bei UAB „A.“ (dabartinis pavadinimas UAB „A. L.“).
Trečia. AB „Ūkio bankas“ pateikė bendrovės „M. L. P.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą bei kitus dokumentus, kurie susiję su banko sąskaitos atidarymu. Pažymėtina, kad į šią banko sąskaitą 2011 m. birželio mėn. bendrovė „O. S. COOP“ pervedė 9180 eurų, o bendrovė „B. A.“ pervedė 6900 eurų, kuomet joms buvo pateiktos netikros „M. L. P.“ sąskaitos faktūros už paslaugas (už krovinių ekspedijavimą), kurias iš tiesų atliko UAB „A. L.“. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad šios bendrovės steigėjas yra A. L., jis atidaro banko sąskaitą, jam suteikiami instrumentai (pvz. PIN kodų kortelė) tikslu disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis. Iš 2010-03-09, 2011-07-28, 2012-07-02 įgaliojimų matyti, jog A. L. yra įgaliotas „M. L. P.“ asmuo, turintis teisę šios bendrovės vardu atidaryti sąskaitas, sudaryti sandorius, administruoti ir vykdyti bet kokią veiklą, kuri būtina bendrovės veiklai, nors A. L. apklausos metu teigė, jog jam inkriminuotų nusikalstamų veikų darymo metu jis su šia bendrove nieko bendro neturėjo, kadangi ji buvo parduota 2010 m. lapkričio mėn. N. K., tačiau šie dokumentai jo versiją paneigia.
Žemesnės instancijos teismas
Ketvirta. Ispanijos teisėsaugos institucijoms įvykdžius teisinės pagalbos prašymą buvo apklaustas bendrovės „B. A.“ atstovas E. J. U. F., kuris parodė, jog bendrovė „B. A.“ pasamdė UAB „A.“ (dabartinis pavadinimas UAB „A. L.“) atlikti pervežimą, tačiau sumokėta nebuvo, nes laikėsi A. O. paštu gauto nurodymo. Už šį pervežimą sumokėjo bendrovei „M. L. P.“. Apklausos metu liudytojas pateikė tyrimui reikšmingus dokumentus, susijusius su aplinkybėmis apie kurias jis buvo apklaustas, t. y. el. susirašinėjimo laišką, iš kurio matyti, jog A. L. iš el. pašto (duomenys neskelbtini) 2011-05-18 į el. paštą (duomenys neskelbtini) bendrovei „B. A.“ išsiuntė sąskaitą Nr. MLT 1000001, o 2011-06-02 - skanuotą dokumentą UAB „A.“ pardavimo ir marketingo direktoriaus A. O. 2011-05-30 raštą, jog UAB „A.“ pervežimo nevykdė. Taip pat liudytojas pateikė minėtą 2011-05-30 A. O. raštą, 2011-05-15 bendrovės „M. L. P.“ sąskaitą Nr. MLT 1000001, vežėjo UAB „O.“ važtaraštį (CMR) 0001055. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. O. parodė, jog minėto rašto nepasirašė, ir dokumentai (el. laiškai), vertinant juos su aukščiau išdėstytais įrodymais, patvirtina, jog tikrovės neatitinkančius dokumentus el. paštu persiuntė A. L..
Prokuroro manymu, baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai įrodymų, teikiančių pagrindą konstatuoti, jog A. L. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d. Teismas neteisingai išsprendė civilinių bei baudžiamųjų santykių koliziją, kadangi šiuo atveju buvo naudota apgaulė, A. L. teikiant netikras „M. L. P.“ sąskaitas faktūras adresuotas bendrovėms „B. A.“ bei „O. S. COOP“ už neva suteiktas paslaugas (krovinių ekspedijavimas), ko pasekoje šios bendrovės, būdamos suklaidintos, šias sąskaitas apmokėjo, nors iš tiesų sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas (ekspedijavimą) savo lėšomis vykdė UAB „A. L.“. Tokiu būdu A. L. apgaule bendrovės „M. L. P.“ naudai įgijo didelės vertės turtą (užmokestį, priklausiusį UAB „A. L.“).
Teismo posėdyje civilinio ieškovo UAB „A. L.“ atstovė prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė nuosprendį panaikinti ir jo bei civilinio ieškovo apeliacinius skundus patenkinti. Išteisintasis A. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009).
Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas, kad A. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka padaryti bent vieną iš nurodytų alternatyvių nusikalstamų veikų. Nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., sudėtis yra formali ir padarinių nereikalauja. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.
Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Taigi, BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, kad kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę įgyja (arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina) neteisėtai, apgaule.
Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.
Šioje byloje A. L. buvo kaltinamas tuo, jog ne anksčiau kaip 2014-04-09 pagamino netikrą dokumentą – bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-15 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000001, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M. L. P.“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraštį (CMR) Nr. 0001055 bei elektroniniu paštu 2012-05-18 išsiuntė šią sąskaitą-faktūrą bendrovei „B. A.“, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, pagamino netikrą dokumentą – UAB „A. L.“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011-05-30 raštą, nurodant šiame rašte tikrovės neatitinkančią informaciją, jog UAB „A. L.“ nevykdė transportavimo iš Legazpi (Ispanija) į Krasnodarą (Rusija) ir 2011-06-02 šį netikrą dokumentą elektroniniu paštu išsiuntė bendrovei „B. A.“. Be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ne anksčiau kaip 2011-05-24 pagamino netikrą dokumentą – bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-27 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000002, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M. L. P.“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraščius (CMR) Nr. 0689972 ir Nr. 0014465 bei šį netikrą dokumentą panaudojo, t. y. pateikė šią sąskaitą-faktūrą bendrovei „O.“.
Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad minėti dokumentai buvo suklastoti. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad A. L. pagamino netikrus dokumentus – bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-15 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000001 ir 2011-05-27 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000002, bei UAB „A. L.“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011-05-30 raštą, ir šiuos netikrus dokumentus elektroniniu paštu išsiuntė bendrovėms „B. A.“ ir „O.“. A. L. viso proceso metu neigė pagaminęs minėtus dokumentus. Byloje nepateikta specialisto išvada, kuri patvirtintų, kad A. L. suklastojo dokumentus. Nors liudytojas A. O. neigia pasirašęs 2011-05-30 raštą, tačiau vien tik minėto liudytojo parodymai nepatvirtina, kad jį suklastojo būtent A. L.. Ta aplinkybė, kad šie netikri dokumentai buvo išsiųsti iš A. L. elektroninio pašo adresais (duomenys neskelbtini)bei (duomenys neskelbtini) niekaip nepatvirtina jog būtent A. L. šiuos netikrus dokumentus suklastojo ir juos išsiuntė. Byloje nėra patvirtinančių įrodymų, kad tik vienintelis A. L. turėjo prieigą bendrovėje naudotis minėtais elektroniniais adresais. Juolab, kad pats A. L. teigia, jog jo darbiniu kompiuteriu naudojosi ir kiti įmonės darbuotojai. Byloje nėra jo parodymus paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, A. L. kaltinimas grindžiamas tik prielaidomis, o ne objektyviais bylos įrodymais, kas prieštarauja baudžiamosios teisės principams. Be to, kaltinime nurodyta, kad bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-15 sąskaita-faktūra Nr. MLT 1000001 buvo pagaminta ne anksčiau kaip 2014-04-09, todėl ji niekaip negalėjo būti išsiųsta 2012-05-18 bendrovei „B. A.“. Esant tokioms aplinkybėms, A. L. pagrįstai išteisintas pagal BK 300 str. 1 d.
Taip pat A. L. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „A. L.“ ekspedicijos vadybininku, žinojo, jog UAB „A. L.“ su siuntėju, bendrove „B. A.“ sudarė krovinių (žemės ūkio technikos) vežimo tarptautiniu maršrutu Ispanija – Rusija sutartį, krovinį pristatant gavėjui, bendrovei „Z. L.“, po ko minėtai sutarčiai įvykdyti UAB „A. L.“ subrangos pagrindu pasitelkė trečiuosius asmenis (vežėjus). Jis, žinodamas, jog UAB „A. L.“ subrangos pagrindu pasitelkusi trečiuosius asmenis (vežėjus) užsakymą įvykdė, t. y. pristatė siuntėjo „B. A.“ krovinį gavėjui „Z. L.“, siekdamas apgaule įgyti bendrovės „M. L. P.“ naudai svetimą turtą, t. y. bendrovei „A. L.“ priklausantį piniginį užmokestį, kurį turėjo sumokėti krovinio siuntėjas „B. A.“, ne anksčiau kaip 2014-04-09 pagamino netikrą dokumentą - bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-15 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000001, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M. L. P.“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraštį (CMR) Nr. 0001055 bei el. paštu 2012-05-18 išsiuntė šią sąskaitą-faktūrą bendrovei „B. A.“, tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, pagamino netikrą dokumentą – UAB „A. L.“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011-05-30 raštą, adresuotą bendrovei „B. A.“, nurodant šiame rašte tikrovės neatitinkančią informaciją, jog UAB „A. L.“ nevykdė transportavimo iš Legazpi (Ispanija) į Krasnodarą (Rusija) ir 2011-06-02 šį netikrą dokumentą el. paštu išsiuntė bendrovei „B. A.“, po ko ši bendrovė, būdama suklaidinta, minėtą sąskaitą-faktūrą 2011 m. birželio mėnesį apmokėjo į bendrovės „M. L. P.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, pervesdama 6900 eurų.
A. L. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad nuo 2010 metų rudens UAB „A.“ (UAB „A. L.“) pradėjo dirbti su UAB „M. L. P.“, kuri teikė pervežimo paslaugas. 2011 metų pradžioje UAB „M. L. P.“ pradėjo teikti užsakymus UAB „A.“ pervežimams iš Ispanijos į Minską. UAB „M. L. P.“ buvo vežėjas, pervežimų buvo nemažai, todėl dalį pervežimų prižiūrėjo jis, dalį - kiti vadybininkai. Ispanijos įmonė „B. A.“ taip pat buvo jo klientas, minėta bendrovė per mėnesį išsiųsdavo apie 20 siuntų, todėl neprisimena konkrečių aplinkybių, kas liečia Krasnodaro situaciją. Paaiškino, kad bendrovės „B. A.“ užsakymą dėl pervežimo jis įvedė į sistemą, o vežimą organizavo vadybininkai A. L. ir D. N.. Pervežimą vykdė UAB „A.“, pervežimą atliko bendrovės „A.“ ir „O. L.“. Įmonė „M. L. P.“ organizavo šį pervežimą, pasitelkusi UAB „A.“, todėl ir UAB „M. L. P.“ gavo iš bendrovės „B. A.“ apmokėjimą.
Kaip jau minėta, byloje nėra objektyvių duomenų, kad A. L. pagamino netikrus dokumentus – bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-15 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000001 bei UAB „A. L.“ pardavimų ir rinkodaros direktoriaus A. O. 2011-05-30 raštą.
UAB „A. L.“ atstovai teigia, kad Ispanijos bendrovės „B. A.“ užsakymą dėl krovinio pervežimo įvykdė UAB „A. L.“ (buvusi UAB „A.“), tačiau apmokėjimo už suteiktas paslaugas įmonė negavo, nors A. L. parodė, kad krovinio pervežimą vykdė bendrovė „M. L. P.“.
Be to, A. L. buvo kaltinamas tuo, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku imitavo bendrovės „K. N.“ vardu 2011-05-05 transporto užsakymo pateikimą bendrovei „A. L.“ dėl siuntėjo, bendrovės „O.“ krovinio (liftų) vežimo tarptautiniu maršrutu Ispanija – Baltarusija gavėjui, bendrovei „B. R.“, nors bendrovė „K. N.“ tokio užsakymo nebuvo pateikusi, po ko minėtam užsakymui įvykdyti UAB „A. L.“ subrangos pagrindu pasitelkė trečiuosius asmenis (vežėjus). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, žinodamas, jog UAB „A. L.“ subrangos pagrindu pasitelkusi trečiuosius asmenis (vežėjus) užsakymą įvykdė, t. y. pristatė siuntėjo „O.“ krovinį gavėjui „B. R.“, siekdamas apgaule įgyti bendrovės „M. L. P.“ naudai svetimą turtą, t .y. bendrovei „A. L.“ priklausantį piniginį užmokestį, kurį turėjo sumokėti krovinio siuntėjas „O.“, ne anksčiau kaip 2011-05-24 pagamino netikrą dokumentą – bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-27 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000002, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, jog neva bendrovė „M. L. P.“ įvykdė (organizavo) krovinių vežimą pagal važtaraščius (CMR) Nr. 0689972 ir Nr. 0014465 bei šį netikrą dokumentą panaudojo, t. y. pateikė šią sąskaitą-faktūrą bendrovei „O.“, po ko pastaroji, dėl suklydimo, šią sąskaitą-faktūrą 2011 m. birželio mėnesį apmokėjo į bendrovės „M. L. P.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, pervesdama 9180 eurų.
Kaip jau minėta, byloje nėra objektyvių duomenų, kad A. L. pagamino netikrą dokumentą – bendrovės „M. L. P.“ 2011-05-27 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000002, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją.
Tuo tarpu A. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011 m. jo pažįstamas J. D., kuris dirbo bendrovėje „K. N.“, paklausė, ar gali suorganizuoti krovinio (liftų) pervežimą iš Ispanijos į Baltarusiją. J. D. nurodė, kad Ispanijos bendrovė nėra bendrovės „K. N.“ rezidentas, todėl pastaroji negali nei atlikti šio pervežimo, nei išrašyti jiems sąskaitos. Paklausimas dėl pervežimo buvo adresuotas jam kaip fiziniam asmeniui. Jis dirbo UAB „A.“ (UAB „A. L.“), bet ši bendrovė neatsiskaitė už darbo paslaugas, todėl nusprendė šį užsakymą pasiūlyti įvykdyti bendrovei „M. L. P.“, kuri priklausė N. K.. N. K. sutiko. J. D. už šio užsakymo perleidimą iš bendrovės „M. L. P.“ turėjo gauti procentą. Apie patį pervežimą pagal Ispanijos bendrovės „O.“ (užsakymas gautas tarpininkaujant bendrovei „K. N.“) užsakymą ir 2011-05-27 sąskaitą-faktūrą Nr. MLT 1000002, nieko pasakyti negali, nes pervežimo jis neorganizavo, jį vykdė bendrovė „M. L. P.“. Ši bendrovė savo transporto neturi, todėl samdė vežėjus. Kas atliko pervežimą nurodyti negali. Iš J. D. žino, kad krovinio (liftų) pervežimas iš Ispanijos į Baltarusiją buvo įvykdytas. Jis atlygio už tarpininkavimą dėl užsakymo įvykdymo negavo. Ar bendrovė „M. L. P.“ gavo apmokėjimą už krovinio pervežimą iš Ispanijos į Baltarusiją organizavimą, nežino.
Apeliacinės instancijos teismui prokuroras pateikė Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros atsakymą į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pavedimą apklausti J. D.. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto liudytojo J. D. 2015-06-22 apklausos protokolo matyti, kad J. D. parodė, jog nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. sausio mėn. jis įmonėje „K. N.“ ėjo tarptautinių pervežimų autotransportu skyriaus vadovo pareigas. Jis 2011 m. gegužę kuravo iš įmonės „O.“ gautą užsakymą pervežti krovinį (liftus) dviem transporto priemonėmis maršrutu Ispanija-Baltarusija. Užsakymo smulkmenų neprisimena, bet buvo susitarta, kad mokės siuntėjas negrynaisiais pinigais. Užsakymą įvykdė Lietuvos vežėjas, tačiau neprisimena, kam jis priklausė. Bendrovė „M. L. P.“ buvo šio krovinio ekspeditorė, kurios buhalteris pateikė sąskaitą apmokėjimui, o už pervežimo užsakymo įvykdymą bendrovė „O.“ atsiskaitė negrynaisiais pinigais (t. 14, b. l. 89-91, 99-101). Šiuos parodymus liudytojas J. D. davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.
Be to, vykdant teisinės pagalbos prašymą Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijos 2013-09-16 liudytoju apklausė bendrovės „O.“ atstovą J. J. S. E., kuris parodė, kad bendrovė „O.“ neturėjo verslo santykių su UAB „A. L.“. Bendrovė per savo prekybos atstovę Rusijoje pasamdė bendrovę „K. N.“ pervežti dviem sunkvežimiais liftus iš Ispanijos į Baltarusiją. Bendrovės „K. N.“ kontaktinis asmuo buvo J. D.. kai tik buvo įvykdytas pervežimas „K. N.“ atstovas J. D. elektroniniu paštu atsiuntė bendrovės „M. L. P.“ sąskaitą-faktūrą, kurią bendrovė „O.“ apmokėjo (t. 10, b. l. 28-30, 46-48).
UAB „A. L.“ atstovai teigia, kad Ispanijos bendrovės „O.“ užsakymą dėl krovinio pervežimo įvykdė UAB „A. L.“ (buvusi UAB „A.“), tačiau apmokėjimo už suteiktas paslaugas įmonė negavo, nors A. L. ir J. D. parodė, kad krovinio pervežimą vykdė bendrovė „M. L. P.“.
A. L. parodė, kad jokios naudos ir tikslo veikti bendrovės „M. L. P.“ interesais neturėjo, kadangi pateiktų kaltinimų metu jis bendrovės „M. L. P.“ valdyme nedalyvavo. Šie A. L. parodymai patvirtinti bylos medžiaga. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. L. žinojo ir suvokė, jog bendrovė „M. L. P.“ krovinių gabenime nedalyvavo, ir tai žinodamas, apgaule siekė, kad minėta bendrovė gautų nepagrįstas pinigines lėšas. Ta aplinkybė, kad jis UAB „A. L.“ dirbdamas vadybininku bei disponuodamas informacija susijusia su krovinių gabenimu, pati savaime neduoda pagrindo išvadai padaryti, kad jis pasinaudodamas turima informacija šiuos duomenis įrašė į bendrovės „M. L. P.“ sąskaitas-faktūras taip pastarąsias suklastodamas ir jas pateikė užsakovams, siekdamas, kad pinigai, skirti atsiskaityti su krovinių pervežimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis, būtų pasisavinti bendrovės, nedalyvavusios krovinių pervežime.
Vertinant šių įrodymų visumą nėra pagrindo netikėti A. L. parodymais, kad pervežimus bendrovėms „B. A.“ ir „O.“ galimai vykdė bendrovė „M. L. P.“, bendradarbiaudama su UAB „A. L.“, bei pagrįstai gavusi iš minėtų bendrovių apmokėjimus už pervežimo paslaugas.
Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „A. L.“ ir bendrovė „M. L. P.“ realios ūkinę – komercinę veiklą vykdančios bendrovės, tarp kurių egzistavo realūs komerciniai teisiniai santykiai, kaip tarp užsakovo ir vežėjo. Šių komercinių santykių pagrindu iš UAB „A. L.“ banko sąskaitos į bendrovės „M. L. P.“ sąskaitą AB Ūkio banke buvo pervesta ne mažiau kaip 56105 eurai. Iš 2011-12-14 skolų suderinimo akto matyti, kad UAB „A.“ nurodė savo turtinius reikalavimus šiai įmonei (t. 13, b. l. 75). Taip pat iš UAB „A. L.“ pateikto elektroninio susirašinėjimo tarp UAB „A. L.“ ir bendrovės „M. L. P.“ turinio matyti, kad UAB „A. L.“ teigia negavę apmokėjimo pagal sąskaitas MLT 1000562 (1000 EUR), MLT 1000623 (1000 EUR), o jų bendrovė neapmokėjusi sąskaitos ATS 003563A (6900 EUR) (t. 13, b. l. 74). Tai, kad tarp minėtų bendrovių egzistavo komerciniai teisiniai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino ir A. L.. Taip, kad tarp minėtų bendrovių egzistavo komerciniai teisiniai santykiai pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojas A. O. bei civilinio ieškovo atstovė J.R.-P. Tuo tarpu byloje nėra objektyvių duomenų (nei patvirtinančių, nei paneigiančių) apie bendrovės „M. L. P.“ atliktus užsakymus siuntėjų bendrovių „B. A.“ bei „O.“. Be to, byloje neapklaustas bendrovės „M. L. P.“ savininkas N. K., todėl nepaneigta A. L. versija, kad minėta bendrovė iš tiesų atliko aukščiau aptartas pervežimo paslaugas ir pagrįstai gavo apmokėjimą, kadangi yra atliktų sandorių ir atliktų transakcijų naudos gavėja. Juolab, kad iš A. L. ir N. K. elektroninio susirašinėjimo turinio matyti, kad N. K. primena A. L. dviejų vežimų, tiesiogiai susijusių su A. L. pateiktais kaltinimais, aplinkybes ( t. 13, b. l. 34-36).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, civilinėmis sankcijomis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011 ir kt.).
Pažymėtina ir tai, kad atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino nukentėjusiojo galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009).
Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „A. L.“ kreipėsi dėl neapmokėtų sąskaitų į bendrovę „M. L. P.“, ką patvirtina elektroninis susirašinėjimas bei skolų suderinimo aktas, todėl akivaizdu, kad UAB „A. L.“ bandė imtis veiksmų, siekdama atgauti skolą iš bendrovės „M. L. P.“ (t. 13, b. l. 67-75). Nepaisant to, iš bylos medžiagos matyti, kad tolimesnis šių bendrovių bendradarbiavimas nutrūko, o UAB „A. L.“ nesiėmė įprastų skolos išieškojimo procedūrų, numatytų civiliniuose teisiniuose santykiuose (pavyzdžiui, pareiškiant įmonei pretenziją dėl netinkamo prievolės įvykdymo, kreipiantis į teismą civilinio proceso tvarka dėl skolos išieškojimo ir pan.). Tuo tarpu UAB „A. L.“ žinomas bendrovės „M. L. P.“ adresas, šios bendrovės savininkas, todėl skolos išieškojimas gali būti įvykdytas civilinio proceso tvarka.
Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, pagrįstai nustatė, kad tarp bendrovių kilęs ginčas spręstinas pasitelkiant ne baudžiamojo proceso, bet civilinio proceso teisės normas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-13 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
civilinio ieškovo UAB „A. L.“ ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.