- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-19
- Bylos Nr.
- e2-332-798/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02122-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- mažosios bendrijos „Senamiesčio optika ir vaistinė“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybės mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos
- Kategorijos
- 3.4.2.2Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Senamiesčio optika ir vaistinė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria atsakovei buvo iškelta bankroto byla civilinėje byloje Nr. eB2-6171-866/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei mažajai bendrijai „Senamiesčio optika ir vaistinė“, trečiasis asmuo Valstybės mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovei MB „Senamiesčio optika ir vaistinė“. Nurodė, kad nuo 2015 m. atsakovė nemoka privalomų įmokų, o 2016-08-18 įsiskolinimas Fondo biudžetui sudarė 6007,86 Eur VSD įmokų ir 175,84 Eur delspinigių. Išieškoti skolos priverstine tvarka nepavyko, antstolis 2016-08-10 informavo, kad skolininko vardu nėra registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, bendrijos veiklos vietos nepavyksta nustatyti.Atsakovė atsiliepimo į pareiškimą bei pareikalautų duomenų nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą MB „Senamiesčio optika ir vaistinė“ ir administratoriumi paskyrė A. B..Teismas nustatė, kad pagal bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015 metų laikotarpį ji turi turto už 1 998 Eur, iš kurio ilgalaikio turto už 113 Eur, tuo tarpu bendrovės įsipareigojimai, t. y. per vienerius metus mokėtinos sumos, trumpalaikiai įsipareigojimai, sudaro 20 331 Eur, kas ženkliai viršija į balansą įrašyto turto vertę. 2015 metų bendrovės veiklos rezultatas – 16 537 Eur gryno nuostolio, nuostolingai dirbta ir 2014 m. Atsakovė nuo 2015 vasario mėnesio nesilaikė nustatytos VSD įmokų mokėjimo tvarkos, skola nuolat auga, taikius priverstines skolos išieškojimo priemones įsiskolinimas nebuvo padengtas. Viešųjų registrų duomenimis, atsakovė nuosavybės teise registruotino nekilnojamojo ar kilnojamojo turto neturi, duomenų apie tai, kad valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje, nepateikė. Taip pat VMI duomenimis nustatyta, kad atsakovė skolinga valstybės biudžetui 5 175,43 Eur. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad bendrija nebevykdo ūkinės veiklos, negali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, todėl laikytina nemokia.
Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovei nebuvo įteikti procesiniai dokumentai ir pranešta apie teisminį procesą, dėl ko atsakovė negalėjo įgyvendinti savo teisių į gynybą, pateikti atsiliepimą ir reikalaujamus dokumentus apie vykdomą veiklą. Tai, kad atsakovė vykdo veiklą įrodo tai, jog bendrijoje dirba du darbuotojai, ji yra sudariusi patalpų nuomos sutartį, kur ir vykdo veiklą.Nutartyje remiamasi neaktualiais duomenimis, todėl atsakovė pateikia bendrijos veiklos duomenis už 2016 m. Taip pat nurodo, kad bendrovės direktorius yra pasiruošęs padengti įsiskolinimą, kad galėtų toliau tęsti veiklą.Atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:Atsakovė pateikia 2016 m. finansinius dokumentus, tačiau 2016-09-30 sudarytame balanse nurodomas 2015 m. ataskaitinis laikotarpis. Iš papildomai pateikto balanso matyti, kad bendrijos turtas sudaro 2587 Eur, iš jo ilgalaikis – 113 Eur, tačiau įsipareigojimai siekia 35 901 Eur ir ženkliai viršija bendrijos turtą.Atsakovės registracijos adresas yra Pamėnkalnio g. 5-24, Vilnius, informacijos apie kitą bendrijos adresą, ji ieškovui nėra pateikusi. Pažymėtina tai, kad ir antstolis, pateikdamas pranešimą apie bylos vykdymo eigą nurodė, kad nepavyksta nustatyti įmonės veiklos vietos. Atsakovės direktorius 2016-09-06 kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl įsiskolinimo sumokėjimo dalimis, kuriame taip pat nurodė adresą Pamėnkalnio g. 5-24, Vilnius.Atsakovė prašyme dėl įsiskolinimo sumokėjimo dalimis nurodė, kad dengiant įsiskolinimą Fondo biudžetui, kas mėnesį bus mokama po 400 Eur, tačiau per visą šį laikotarpį sumokėta tik 220 Eur, kas rodo, jog atsakovė nepajėgi vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Ieškovas, prieš pateikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovei išsiuntė pranešimus visais žinomais adresais, tame tarpe ir Juridinių asmenų registro išraše nurodytu įmonės vadovo adresu, kuriuose ne tik informavo apie kreipimasį dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir apie pareigą pateikti teismui ĮBĮ 9 str. 1 d. nurodytą informaciją ir dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo
Apeliantė kartu su atskirtuoju skundu pateikia naujus įrodymus apie bendrovės ūkinę veiklą.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Atsižvelgiant į tai, kad teismas tam, kad nuspręstų, ar įmonė yra (ne) moki, turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, įvertinti kitus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis bei tai darydamas remtis aktualiausiais duomenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010), su atskiruoju skundu pateikti įrodymai priimtini.
Dėl teisės į gynybą įgyvendinimo
Apeliantė teigia, kad teismas jai nepranešė nei apie pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nei apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, kadangi dokumentus siuntė netinkamu adresu.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 122 str. 2 d. išdėstyta, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą adresą. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek teismo procesinių dokumentų siuntimo dieną, tiek kreipiantis į valstybės institucijas (MB „Senamiesčio optika ir vaistinė“ 2016-09-06 prašymas) ji registruotos buveinės adresą nurodė Pamėnkalnio g. 5-24, Vilnius. CPK 123 str. 2 d. nurodyta, kad juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, kitiems juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui. Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo (CPK 123 str. 4 d.).Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad teismui išsiuntus apeliantei tiek pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek teismo procesinius dokumentus, šie grįžo neįteikti su pašto darbuotojų žyma „persikraustė“. Tačiau, kaip matyti, antrą kartą procesiniai dokumentai apeliantei išsiųsti nebuvo, taip pažeidžiant CPK 123 str. 4 d. numatytą pareigą nepavykus įteikti dokumentų juos išsiųsti juridinio asmens buveinės adresu.Tačiau bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad apeliantei ne kartą buvo bandyta įteikti dokumentus nurodytu buveinės adresu. Ieškovas, vykdydamas pareigą pranešti apeliantei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat apie pareigą pateikti teismui ĮBĮ 9 str. 1 d. nurodytą informaciją ir dokumentus, pakartotinai siuntė šiuos pranešimus jau minėtu apeliantės registruotos buveinės adresu, taip pat Juridinių asmenų registro išraše nurodytu įmonės vadovo adresu, tačiau dokumentų įteikti nepavyko. Tai, kad apeliantei dokumentų įteikti buvo neįmanoma įrodo ir tai, kad antstoliui taip pat nepavyko nustatyti įmonės veiklos vietos ir įteikti dokumentus.Atsižvelgiant į šias aplinkybes spręstina, jog teismui nebuvo pagrindo abejoti, jog apeliantė nevykdo veiklos viešai skelbiamu buveinės adresu, tuo tarpu apie kitą apeliantės veiklos adresą nebuvo žinoma. Lietuvoje įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje pagal pareiškėjo BUAB „Sapnų sala“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais. CPK 328 straipsnis draudžia teismui naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą ar nutartį formaliais pagrindais, o CPK 329 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.Nagrinėjamu atveju nors apeliantė skunde įrodinėja proceso teisės normų, reglamentuojančių tinkamą įteikimą pažeidimą, tačiau neįrodinėja, jog būtent dėl šių normų pažeidimo (netinkamo įteikimo) byla buvo išspręsta neteisingai remiantis tik viešai prieinamais duomenimis. Apeliantė atskirajame skunde teikia argumentus dėl finansinių sunkumų ir jų pašalinimo galimybių, taip pat teikia įrodymus šiuo klausimu. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis teismas gali ištaisyti teisės ir fakto klaidas, apeliantė pateikė įrodymus apie savo finansinę padėtį, nėra pagrindo skundžiamą nutartį naikinti vien procesinių teisės normų pažeidimo pagrindu.
Dėl bankroto bylos iškėlimo
Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tam, kad teismas nuspręstų, ar įmonė yra (ne) moki, jis turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, įvertinti kitus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Tam, jog išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010).Pirmosios instancijos teismas, iškeldamas apeliantei bankroto bylą, sprendė, jog apeliantė nevykdo įsipareigojimų, o pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nors apeliantė nesutinka su šia teismo išvada ir teigia, kad ji realiai vykdo veiklą, turi darbuotojus, nuomojasi patalpas bei pateikė teismui 2016 m. rugsėjo 30 d. balansą (nors nurodo, kad balansas parengtas už 2015 m. ataskaitinį laikotarpį), iš šių duomenų matyti, kad apeliantės padėtis iš esmės tik pablogėjo, t. y. nors nežymiai padidėjo trumpalaikio turto vertė (2 474 Eur), tačiau trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo itin ženkliai, t. y. iki 35 901 Eur. Taigi pateikti duomenys iš esmės nekeičia pirmosios instancijos teismo išvados dėl apeliantės mokumo, t. y., kad apeliantės turimi įsipareigojimai viršija jos turimo turto vertę sprendžiant dėl nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iki sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo patikrino viešai skelbiamus oficialius duomenis apie apeliantės įsiskolinimą tiek valstybės biudžetui, tiek fondo biudžetui ir nustatė, kad apeliantės skola valstybės biudžetui 2016 m. lapkričio 14 dienai sudarė 5 175,43 Eur, o fondo biudžetui – 6 697,63 Eur. Nors apeliantė atskirajame skunde nurodo, jog yra pasirengusi sumokėti įsiskolinimą ir tęsti veiklą, kaip atsiliepime į skundą nurodė ieškovas, net išdėsčius įsiskolinimą dalimis, apeliantė šių įsipareigojimų nevykdo. Nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Apeliantei nepateikus kitokių duomenų, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis.Apeliantei apeliacinės instancijos teismui nepateikus jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realias bendrovės galimybes atgauti mokumą, taip pat nei su atskiruoju skundu, nei iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismui pradžios nepateikus jokių duomenų apie taikų susitarimą, skolos išdėstymą su kitais kreditoriais ar kitus realius bandymus padengti kreditorinius reikalavimus, byloje esančių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė atskiruoju skundu neįrodė, jog yra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės nemokumo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog įmonė pajėgi vykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.