- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- 2A-1456-527/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, L. P., R. P., G. P.
- Ieškovas
- D. Č.
- Trečiasis asmuo
- Kauno
- Advokatai
- Neringa Milašienė, Vladislavas Mikša
procesinių sprendimų kategorijos: 24.1; 24.2; 24.4; 121.15; 121.21.
2011 m. gruodžio 29 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Egidijaus Tamašausko,
sekretoriaujant Gintarei Veželytei-Putnikienei, dalyvaujant ieškovei ir jos atstovui advokatui Vladislavui Mikšai, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Silvijai Tendzegolskienei, L. P. atstovei advokatei Neringai Milašienei, R. P. ir G. P.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2071-848/2011 pagal ieškovės D. Č. patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. P., R. P. ir G. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo Kauno 14-ojo notarų biuro notarė V. P.) ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė 2008-08-20 ieškiniu (1 t., b. l. 3-5) prašė pripažinti negaliojančiais:
1) Kauno apskrities valdytojo 1996-08-21 įsakymą Nr. 01-3666 dėl leidimo parduoti L. P. 0,0943 ha žemės sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37;
2) 9,43 arų žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37, 1996-11-04 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P19/96-4070, sudarytą tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos ir L. P., taikyti restituciją.
2009-02-19 patikslintu ieškiniu (1 t., b. l. 108-109) ieškovė prašė:
1) panaikinti Kauno apskrities valdytojo 1996-08-21 įsakymo Nr. 01-3666 (toliau – Įsakymas) dalį dėl leidimo parduoti L. P. 48/100 dalis 0,0943 ha žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37;
2) pripažinti negaliojančia 1996-11-04 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P19/96-4070 (t. 1, b. l. 11-13), sudarytos tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos ir L. P., dalį dėl 48/100 dalių 9,43 arų žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37, pardavimo ir taikyti restituciją;
3) pripažinti negaliojančia 2003-08-08 pirkimo–pardavimo Nr. 2-2956 sutarties (t. 1, b. l. 38-41), sudarytos tarp L. P., R. P. ir J. R., R. P. bei G. P., dalį dėl 48/100 žemės sklypo dalių pardavimo ir tos pačios dienos žemės sklypo perdavimo–priėmimo akto dalį.
2009-08-21 patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 56-57) ieškovė, vadovaudamasi CK 1.2, 1.136-1.138, 1.127 str., 1.80, 1.91, 6.145, 4.96 str., CK (1964 m. red.) 47, 57 str., Žemės įstatymo 10 str. 5 ir 7 p., Žemės reformos įstatymo 9 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 7.1.1.1 p., prašė:
1) panaikinti Kauno apskrities valdytojo 1996-08-21 įsakymo Nr. 01-3666 (toliau – Įsakymas) dalį dėl leidimo parduoti L. P. 48/100 dalis 0,0943 ha žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37;
2) pripažinti negaliojančia 1996-11-04 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P19/96-4070 (t. 1, b. l. 11-13), sudarytos tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos ir L. P., dalį dėl 48/100 dalių 9,43 arų žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37, pardavimo ir taikyti restituciją;
3) pripažinti negaliojančia 2003-08-08 pirkimo–pardavimo Nr. 2-2956 sutarties (t. 1, b. l. 38-41), sudarytos tarp L. P., R. P. ir J. R., R. P. bei G. P., dalį dėl 48/100 žemės sklypo dalių pardavimo ir tos pačios dienos žemės sklypo perdavimo–priėmimo akto dalį;
4) pripažinti negaliojančiu tarp ieškovės ir atsakovės L. P. sudarytą susitarimą pirkti žemės sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) g. Nr. 27, patvirtintą 1996-08-12 Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos vyr. specialistės J. V. (t. 1, b. l. 14).
Šalies argumentai
Ieškovės teigimu, jos, kaip bendrasavininkės, kuriai ginčijamo sandorio sudarymo metu jau priklausė 1995-05-25 ir 1996-02-19 paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu įgytos 48/100 dalys gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) g. 37, Kaune, teisės buvo pažeistos, nesuteikus jai galimybės pirmumo teise įsigyti dalies valstybinės žemės 943 m² sklypo, kuris be teisinio pagrindo 1996-11-04 buvo parduotas vien tik atsakovei L. P., suklastojusiai jos raštą, parašą ir valią ant 1996-08-12 Susitarimo ir kitų dokumentų.
Kauno miesto apylinkės teismas 2011-04-07 sprendimu (t. 3, b. l. 130-137) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 2.500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei L. P., 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei R. P., 2.000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui G. P. ir valstybei 196,14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, jog 1996-08-12 Susitarimo nepasirašiusi (t. 1, b. l. 14). Nenuginčijus ieškovės atsisakymo pirkti žemės sklypo dalį, Kauno apskrities valdytojo 1996-08-21 Įsakymas, valstybinės žemės 1996-11-04 pirkimo–pardavimo sutartis Nr. P19/96-4070, 2003-08-08 pirkimo–pardavimo sutartis bei šios žemės sklypo perdavimo–priėmimo akto dalys, teismo nuomone, yra teisėtos ir įstatymų nepažeidžiančios. Be to, teismas ieškovės nurodomas skirtingas datas, nuo kurių, pasak jos, turėtų būti skaičiuojama senatis, vertino kaip ieškovės nesąžiningumą.
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 139-142) prašo teismo 2011-04-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodo, kad 1996-11-04 tik vienai bendraturtei L. P. pardavus valstybinės žemės 943 m² sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37 (t. 1, b. l. 11-12), buvo pažeistas LR Žemės įstatymo 9-10 str. ir LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintų taisyklių „Ne žemės ūkio veiklos pardavimo ir nuomos tvarka bei taisyklės“ 7.1.1.1 p. Taip pat buvo pažeista ieškovės teisė įgyti, naudotis ir privatizuoti 48/100 dalį ginčo žemės sklypo. Privatizuojant žemės sklypą reikėjo ne ieškovės tėvų ir atsakovės L. P. susitarimo dėl žemės sklypo pirkimo (privatizavimo), o ieškovės ir atsakovės susitarimo, nes 1996-11-04 Sutarties sudarymo metu jos buvo bendraturtės, o tėvai jau buvo mirę, todėl tėvų ir atsakovės 1992-09-08 susitarimas (t. 1, b. l. 19) neturėjo galios ir neturi jokios teisinės reikšmės. Atsakovė, pasinaudodama tuo, kad ieškovė retai būdavo Lietuvoje, be ieškovės žinios, suklastojusi dokumentus, išsipirko visą ginčo žemės sklypą. Atsakovė Žemėtvarkos tarnybai 1996-08-12 pateikė „susitarimą“ pirkti žemės sklypą (t. 1, b. l. 14), kuriame suklastojo ieškovės raštą, parašą ir valią, tačiau nenurodė ieškovės gyvenamosios vietos ir kad ieškovė neperka dalies ginčo žemės sklypo. Tokio dokumento ieškovė nėra mačiusi, ji nėra atsisakiusi pirkti dalies žemės sklypo. Nors ekspertizė nustatė, kad Susitarime pirkti ginčo žemės sklypą yra ieškovės parašas, tačiau pasirašyti tuo metu ji negalėjo, nes ji nebuvo Lietuvoje, ką patvirtina ieškovės paso kopijoje padarytos muitinės atžymos. Ekspertas nustatė, kad žemės sklypo plane pasirašė ne ieškovė, o kitas asmuo (t. 1, b. l. 15). KAVA darbuotoja, kuri ieškovės nematė ir su ja nekalbėjo, apie ieškovės valią pirkti ar ne žemės sklypo dalį, patvirtino tokį „susitarimą“ parašu ir antspaudu, nors ir neįregistravo ir nesuteikė registracijos numerio. Nors „Susitarime“ ir buvo ieškovės paminėti esminiai trūkumai bei nurodytas ne tas perkamo sklypo adresas, tarp atsakovų buvo 1996-11-04 sudaryta viso ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, ir toks „Susitarimas“ buvo tinkamas ne tik Kauno apskrities žemėtvarkos darbuotojams, bet ir teismui. 1996-08-12 Susitarimo turinyje nurodyta, jog ieškovė atsisakė pirkti 943 kv. m žemės sklypo dalį, tačiau ten nėra jokio susitarimo, kad ieškovė atsisako naudotis bendru žemės sklypu ir jai priklausančią dalį nuomoti. Pagal nurodytą Vyriausybės nutarimą nepriklausomai nuo to, ar ieškovė norėjo pirkti, ar atsisakė pirkti savo namo dalies naudojamą žemės sklypą, KAVA neturėjo teisės parduoti atsakovei visą žemės sklypą. Tačiau teismas šio įstatymo reikalavimo nesvarstė ir netinkamai taikė teisės normą. Nurodytu Vyriausybės nutarimu taip pat buvo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės, kurių 3 str. nustatė, jeigu asmuo, turintis teisę pirkti naudojamą žemės sklypą, nepateikia miesto žemėtvarkos tarnybai dokumentų, kad tai padaryti, tai jis laikomas naudojamo žemės sklypo nuomininku. Todėl ieškovei nepareiškus noro pirkti naudojamo žemės sklypo, ji tapo šio sklypo dalies nuomininke ir jos naudojamą žemės sklypo dalį KAVA neturėjo teisės parduoti atsakovei. Analogiškas išvadas galima padaryti remiantis CK 4.104 str. ir 4.105 str., pagal kuriuos žemės sklypo nuomos sutartys gali būti pripažintomis negaliojančia tik teismine tvarka, o, netekęs teisės naudotis žemės sklypu statinių savininkas, praranda teisę naudotis ir statiniais, kurie turi būti nugriaunami arba perleidžiami žemės sklypo savininkui. KAVA pažeidė ieškovės nuosavybės teises. Atsakovė klastojo ir kitus dokumentus, susijusius su žemės sklypo pirkimu, nors ir turinčius mažesnę įtaką sandoriui ar ieškovės teisėms. Suklastoti tėvų parašai ant 1992-09-08 Susitarimo pirkti žemę, padirbtas ieškovės parašas ant 1996-07-30 žemės sklypo ribų plano. Tai papildomas įrodymas, kad atsakovė viena išsipirko visą žemės sklypą apgaulės ir piktavališko susitarimo su antrąja sandorio šalimi būdu, tuo grubiai pažeidžiant ieškovės teises. CK 47 str. (1964 m. redakcija) nustato, kad įstatymų neatitinkantieji sandoriai negalioja, o CK 59 str. nustato, kad tokie sandoriai negalioja nuo jų sudarymo momento, t. y. pripažįstami niekiniais sandoriais (CK 178 str. l d., 1.80 str.). Vadovaujantis CK 1.78 str. 5 d., reikalavimą pareikšti reikalavimą dėl niekinio sandorio pasekmių gali bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Todėl šiuo atveju gali būti taikomas senaties terminas tik niekinio sandorio pasekmių atžvilgiu, apie kurias ieškovė sužinojo tik 1999-07-l5, kada jai reikėjo parduoti gyvenamojo namo dalį ir ji to negalėjo padaryti be žemės sklypo, todėl buvo priversta pirkti iš atsakovės 147 kv. m žemės sklypo dalį. Nuo nurodytos datos iki 2000-07-18 CK įsigaliojimo nebuvo suėję 3 metai, todėl turi būti taikomas 10 m. senaties terminas. LAT senato 2002-12-20 nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymo normų taikymo teismų praktikoje“ 8.4 p. nurodyta, kad reikalavimams dėl niekinio sandorio pasekmių ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada toks sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą, t. y. apie jo pasekmes (CK 1.127 str. l d.). Tačiau teismas nepagrįstai taikė senaties terminą ir laikė, kad jo pradžia prasidėjo 1996-08-12. Ieškovės teigimu, ji senaties termino nepraleido. Ji iki 2005 m. be jokių kliūčių naudojosi žemės sklypo dalimi - tiek įvažiavimu, tiek kiemu, tiek žemės sklypo dalimi ties įėjimu į jos pastatų dalį. Atsakovams pradėjus trukdyti naudotis žemės sklypo dalimi, ji 2005 m. kreipėsi į teismą dėl naudojimosi tvarkos sklypu nustatymo, o bylinėjimosi eigoje išaiškėjo minėtas atsakovės dokumentų klastojimo faktas. Atsakovai kategoriškai atsisakė ieškoti kompromiso, todėl ieškovė neteko įvažiavimo prie savo namo dalies, priėjimo prie viso savo turto. Net skaičiuojant senaties terminą nuo 1999-07-15, t. y. nuo to momento, kai atsakovė ieškovei pardavė dalį sklypo žemės, vis tiek ieškovė jo nepraleido (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.). KAVA 1996-08-21 įsakymo ieškovė niekada nėra gavusi. Kita vertus, LAT senato 2002-12-20 nutarime Nr. 39 išaiškinta, kad ieškininės senaties taikymo institutas neatitiktų teisinio instituto paskirties, jei neteisėtu būdu, be teisinio pagrindo ar pažeidžiant įstatymus įgyta nuosavybė liktų jos įgijėjui.
Atsiliepimas
Atsakovai R. P. ir G. P. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą (t. 3, b. l. ) prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo 2011-04-07 sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovai nurodo, kad dokumentų klastojimo aplinkybės yra paneigtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. 2010-08-04 rašysenos ekspertizės išvados paneigia 1996-08-12 Susitarimo klastojimo versiją, buvo konstatuota, kad jį pasirašė ieškovė, ji išreiškė savo valią, atsisakydama teisės įsigyti ginčo žemės sklypo dalį, dėl ko Kauno apskrities valdytojo administracija 1996-08-21 priėmė Įsakymą leisti atsakovei pirkti ginčo žemės sklypą, po ko atsakovės Kauno apskrities valdytojo administracija ir L. P. 1996-11-04 sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė nusipirko 943 kv. m ginčo žemės sklypo. Atsakovai yra sąžiningi įgijėjai pagal 2003-08-08 pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovei (teisėtai turto savininkei) perleidus valdymo ir disponavimo šiuo turtu teises. Ieškovės pirmumo teisė nebuvo pažeista, nes notariškai patvirtintu 2003-08-08 pareiškimu ji atsisakė galimybės pasinaudoti pirmenybės teise pirkti ginčo turtą. Šioje byloje įrodyta, kad 1996-08-12 Susitarime ieškovė išreiškė savo valią ir atsisakė teisės įsigyti žemės sklypą, todėl ieškovė, tik 2008 m. pareiškusi ieškinį, praleido ieškinio senaties terminą, kuris pagal 1964 m. CK 84 str. 1 d. pasibaigė 1999-08-12, praėjus 3 metams po Susitarimo sudarymo.
Atsakovė L. P. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą (t. 3, b. l. ) prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovės nuomone, ieškovės teiginį, jog ginčijamo Susitarimo ji negalėjusi pasirašyti, nes 2006-08-12 nebuvusi Lietuvoje, paneigė ieškovės pateiktas į bylą paso nuorašas (t. 2, b. 1. 133), jame esantys vizos antspaudai, kuriuose nurodytos datos patvirtina, jog ieškovė sudarant ginčijamą 1998-08-12 Susitarimą buvo Lietuvoje. Atmestinas ieškovės teiginys, jog jos prašomi pripažinti negaliojančiais teisės aktai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. LR Žemės įstatymo 9-10 str. bei 1995-07-17 Vyriausybės nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 7.1.11 p. Žemės įstatymo (1996-10-16 redakcija) 9 str. reglamentuoja žemės nuomą, o 10 str. - žemės pardavimą. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 987 (1996-02-26 nutarimo Nr. 282 redakcija) patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1 p. numatyta, jog valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami ne aukciono tvarka, taikant nominalią žemės kainą, nustatytą vadovaujantis Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika, o individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendrasavininkis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį. Pati ieškovė skunde patvirtina, jog „valstybei priklausanti žemė gali būti parduodama (privatizuojama) arba išnuomojama fiziniams asmenims“. Taigi šie teisės aktai nustatė asmens teisę, bet ne pareigą pirkti valstybinę žemę. Ieškovė neteisingai bei sau naudingai aiškina šias teises normas, apeliaciniame skunde nurodydama, kad paminėtuose teisės aktuose nėra nurodytas atvejis, kuomet gali būti parduodamas kito bendrasavininko naudojamas žemės sklypas, todėl nepriklausomai nuo to, ar ieškovė būtų norėjusi, ar atsisakiusi pirkti naudojamą dalį žemės sklypo, Kauno apskrities valdytojo administracija neturėjusi teisės parduoti atsakovei visą žemės sklypą. Ieškovė savo reikalavimą pripažinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu grindžia nauju pagrindu, kuris nebuvo nurodytas jos patikslintuose ieškiniuose, t. y. Vyriausybės nutarimo patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 3 p., pagal kurį asmuo, turintis teisę pirkti naudojamą žemės sklypą, nepateikęs miesto Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai prašymo tai padaryti, laikomas naudojamo sklypo nuomininku. Valstybei parduodant atsakovei žemės sklypą, paminėtos teisės normos nebuvo pažeistos, nes ieškovė išreiškė savo valią raštu, prieš priimant ginčijamą Įsakymą ir Sutartį, t. y. 1996-08-12, sudarydama Susitarimą pirkti žemės sklypą tarp bendrasavininkų, suteikė teisę atsakovei vienai nupirkti visą namų valdos žemės sklypą. Atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas ieškovės teiginys, jog atsakovė viena nusipirko žemės sklypą dėl apgaulės ir piktavališko susitarimo su Kauno apskrities valdytojo administracija, suklastodama dokumentus, susijusius su žemės sklypo pirkimu, t. y. suklastojo ieškovės tėvų parašus 1992-09-08 notariškai patvirtintame Susitarime bei ieškovės parašą namų valdos žemės sklypo ribų plane. Rašysenos ekspertizės išvados 3 punktui patvirtinus, jog žemės sklypo plane pasirašė ne ieškovė, bet kitas asmuo, neįrodo, jog atsakovė pasirašė už ieškovę. Aplinkybė, jog žemės sklypo ribos buvo suderintos ne su ieškove, nėra reikšminga šioje byloje, nes ieškovė 1996-08-12 raštu išreiškė savo valią nepirkdama jai priklausančios dalies namų valdos žemės sklypo, juolab, nėra ir niekada nebuvo kilęs ginčas dėl namų valdos žemės sklypo ribų. Teismas tinkamai taikė 1964 m. CK 84 str., 85 str., 86 str., 2000 m. CK 1.126 str., 2000-07-18 Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 str. bei pagrįstai nustatė, kad ieškovė praleido senaties terminą, todėl ieškinį atmetė ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Negalima sutikti su ieškovės teiginiu, jog senaties termino ji nepraleidusi. Apeliantė nepagrįstai nurodo ieškinio senaties pradžią 2005 m., kuomet atsakovai Pečiuliai pradėjo trukdyti naudotis žemės sklypu ir dėl to ji kreipėsi į teismą dėl naudojimosi tvarkos sklypu nustatymo, arba 1999-07-15, kuomet atsakovė pardavė ieškovei dalį namų valdos žemės sklypo. Teismas pagrįstai nustatė, jog ieškinio senatis prasidėjo 1996-08-12, kuomet ieškovė sudarė (pasirašė) Susitarimą pirkti ginčo žemės sklypą, kuriuo atsisakė pirkti bendrai naudojamos valdos žemės dalį, be to, visi po to sekę veiksmai patvirtina ieškovę supratus iš šio susitarimo kilusias pasekmes.
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą (t. 3, b. l. ) prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliantė niekuo nepagrindžia savo argumentų, kad ji nepasirašė 1996-08-12 Susitarimo su atsakove, kad jos parašas Susitarime yra padirbtas, o bylos įrodymai (rašysenos ekspertizės išvada, 1996-08-12 Susitarimas) rodo priešingai. Teismas šiuos įrodymus tinkamai įvertino ir priėmė pagrįstą sprendimą. Apeliantė nurodo, kad ginčijamas Įsakymas ir sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. ir 1.91 str. pagrindu. CK 1.80 str. reglamentuoja imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą. Apeliantė nenurodo, kokioms būtent imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštarauja ginčijamas įsakymas ir sutartys. Tuo pačiu apeliantė nurodo ir kitą negaliojimo pagrindą (CK 1.91 str.), visiškai nesusijusį su pirmuoju (CK 1.80 str.). CK 1.91 str. reglamentuoja dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Apeliantės pateikiami argumentai dėl suklastojimo visiškai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, tokių savo kaltinimų ir argumentų apeliantė niekuo nepagrindžia. Atsakovės nuomone, nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamų sandorių šiais pagrindais. Tiek CK 1.80 str., tiek 1.91 str. reglamentuoja sandorio negaliojimą, o ginčijamas įsakymas nėra sandoris, todėl ir dėl šios priežasties Įsakymas, kaip administracinis aktas, negalėtų būti pripažintas negaliojančiu nei vienu iš šių pagrindų. Atsakovė nesutinka, kad priimant 1996-08-21 Įsakymą ir sudarant 1996-11-04 pirkimo–pardavimo sutartį buvo pažeistos teisės aktų nuostatos. Ginčijamo Įsakymo ir Sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620) 10 str. 5 d. 1 p. numatė, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Žemės įstatymo 7 str. nustatė, kad valstybinės žemės sklypų pardavimo be aukciono tvarką nustato Vyriausybė. Ginčijamo Įsakymo ir Sutarties sudarymo metu galiojusios 1995-07-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos aktualios redakcijos 7.1.1 p. numatė, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai pagal šios Tvarkos 2 p. parduodami ne aukciono tvarka, taikant nominalią žemės kainą (kuri indeksuojama, kaip nustatyta LR Vyriausybės), nustatytą vadovaujantis Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika, patvirtinta LR Vyriausybės 1993-12-06 nutarimu Nr. 909, piliečiams privačių namų valdų savininkams - faktiško valdos dydžio žemės sklypai, jų ribas nustačius, kaip nurodyta Tvarkos 4 p. Individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendrasavininkas) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį. Taigi teisės akte numatyta bendraturčio teisė, bet ne pareiga pirkti žemės sklypą ar jo dalį. Esant bendrasavininkų Susitarimui dėl žemės sklypo pirkimo pagal Tvarkos nuostatas, turėjo būti atsižvelgiama į tokį bendraturčių susitarimą. Šioje byloje yra pateiktas Susitarimas pirkti žemės sklypą tarp bendrasavininkų, pagal kurį bendrasavininkės (atsakovė ir ieškovė) susitarė, jog žemės sklypą pirks atsakovė. Tiek ginčijamas Įsakymas, tiek valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėti, neprieštaraujantys įstatymo nuostatoms, todėl nėra pagrindo nei iš dalies naikinti Įsakymo, nei pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį. Žemės įstatymo 9 str. 6 d. 1 p. numatė, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui), žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytųjų tiesioginę paskirtį. Tam, kad išsinuomotų žemės sklypą ar jo dalį, asmuo atsižvelgiant į Tvarkos 20 p. nuostatas, be kitų dokumentų, turėjo pateikti prašymą išnuomoti žemės sklypą, nurodydamas pageidaujamą nuomos terminą bei jo būsimą paskirtį. Apeliantė jokio prašymo išnuomoti žemės sklypą nebuvo pateikusi. Pasirašydama susitarimą apeliantė žinojo ir suprato, kad jos susitarimas su bendrasavininke reiškia, kad visas žemės sklypas, jai atsisakius jį pirkti, bus parduodamas atsakovei, atsižvelgiant į pastarosios prašymą. Nėra aišku, apie kokį taisyklių 3 p. apeliantė, nes Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 3 p. numatyta valstybinės žemės nuomos tvarka ir minėtoje tvarkoje nėra jokių nuostatų apie tai, kad asmuo, nepateikęs prašymo pirkti žemės sklypą, laikomas naudojamo žemės sklypo nuomininku. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir pasisakė dėl apeliantės nesąžiningumo. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą, kaip nurodė ir teismas sprendime, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo vis kitas datas, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama senatis. Apeliacinio skundo 2 lapo 4 pastraipos 2 sakinyje apeliantė nurodo 2008 metus, kada, anot jos, ji gavo Įsakymą, 3 lapo 3 pastraipoje ji nurodo 1999-07-15, pirmos instancijos teisme ji nurodė ir kitas datas. Manytina, kad teismas pagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 1996-08-12, kuomet apeliantė sudarė Susitarimą su atsakove, nurodydama, kad neperka bendrai naudojamos valdos žemės dalies, ir pagrįstai sprendė, kad terminas kreiptis į teismą yra praleistas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.
Bylos duomenimis nustatyta, jog 1992-09-09 atsakovė L. P. (tuo metu Patapovienė) Kauno m. valdybai pateikė prašymą pirkti ginčo žemės sklypą (žemės sklypo pirkimo bylos Nr. 1213 lapas 1). Prie prašymo ji pateikė 1992-09-08 notariškai patvirtintą jos ir tuometinių bendrasavininkų E. S. ir P. S. (ieškovės ir atsakovės tėvų) susitarimą, jog ji viena pirks iš valstybės 906 kv. m žemės sklypą, esantį Kaune (duomenys neskelbtini) g. 37 (t. 1, b. l. 17; žemės sklypo pirkimo bylos Nr. 1213 lapas 12). Po ieškovės tėvų mirties, ieškovei 1995-05-25 ir 1996-02-19 paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu paveldėjus 0,48 idealines dalis gyvenamojo namo, buvo pateiktas rašytinis 1996-08-12 Susitarimas tarp gyvenamojo namo bendrasavininkų (ieškovės ir atsakovės) pirkti žemės sklypą, pagal kurį ieškovė atsisakė pirkti dalį 9,43 a žemės sklypo prie pastato (gyvenamojo namo) Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 27 (t. 1, b. l. 14). Atsakovei surinkus visus reikalingus dokumentus, Kauno apskrities valdytojo administracija 1996-08-21 priėmė Įsakymą Nr.01-3666 dėl privačių namų valdų žemės sklypų pardavimo Kauno mieste, kuriuo leidžiama atsakovei L. P. pirkti žemės sklypą Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37 (t. 1, b. l. 9). Kauno apskrities valdytojo administracija ir L. P. 1996-11-04 sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pirkėja L. P. nupirko 943 m² žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37 (t. 1, b. l. 11-12). L. P. ir ieškovė 1999-07-15 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė nupirko 0,0147 ha dalį žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37 (t. 1, b. l. 36). Tarp L. P., R. P. ir J. R., R. P. bei G. P. 2003-08-08 buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu L. P. ir R. P. pardavė, o pirkėjai J. R. ir Rasa ir G. P. nupirko 52/100 dalis namo su dalimi kiemo statinių, pagalbinius pastatus ir 796/943 dalis bendrojoje nuosavybėje žemės sklypo, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37 (t. 1, b. l. 38-41). 2003-08-08 notariškai patvirtintu pareiškimu ieškovė atsisakė pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti 52/100 dalis gyvenamojo namo su dalimi kiemo statinių, pagalbinius pastatus ir 796/943 dalis žemės sklypo, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37 (t. 2, b. l. 23). J. R. priklausantį turtą 2004-10-13 paveldėjo jo dukra R. P. (t. 1, b. l. 43-44). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, šiuo metu žemės sklypas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37, nuosavybės teise priklauso: R. P. 597/943 dalys, G. P. 199/943 dalys ir ieškovei 147/943 dalys.
Kolegija kaip visiškai nepagrįstus ir neįrodytus atmeta apeliantės argumentus, kad 1996-08-12 Susitarimo (t. 1, b. l. 14) ji su atsakove nepasirašė ir kad jos parašas šiame Susitarime yra padirbtas. Ieškovės prašymu atlikta teismo rašysenos ekspertizės išvada patvirtino priešingai, jog 1996-08-12 Susitarime 17 eilutėje prie parašo žodžius „D. Č.“ parašė ir Susitarimą toje pačioje eilutėje pasirašė pati ieškovė, jog 11 eilutėje žodį „neperku“ parašė pati ieškovė (t. 3, b. 1. 58). Kolegijos nuomone, apylinkės teismas šį įrodymą (Susitarimą pirkti žemės sklypą tarp bendrasavininkių) įvertino tinkamai, tuo labiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, 1999-07-15 ieškovė pirkimo–pardavimo sutartimi iš atsakovės nupirko 0,0147 ha dalį žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37 (t. 1, b. l. 36), kas, kolegijos nuomone, patvirtina pačios ieškovės tuo metu buvusią valią nepirkti iš valstybės paveldėtos namų valdos žemės sklypo dalies, o tuo pačiu patvirtina ir jos pritarimą šiuo metu jos jau ginčijamam Susitarimui. Be to, kolegija atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad ieškovei Lietuvos Respublikos piliečio pasas buvo išduotas tik 1995-11-09 (2 t., b. l. 132), bylos duomenimis, iki tol ji gyveno Rusijoje, t. y. jos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Be to, byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad ieškovei Lietuvos valstybė būtų išmokėjusi investicinius čekius (būtent kuriuos Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo teisę panaudoti atsiskaitant už įgyjamą (privatizuojamą) žemę). Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, tik patvirtina ginčijamo Susitarimo pasirašymo metu buvusią ieškovės valią nepirkti iš valstybės paveldėtos namų valdos žemės sklypo dalies. CK 1.91 str. reglamentuoja dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Apeliantės argumentai dėl suklastojimo, kolegijos nuomone, visiškai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, tokių savo kaltinimų ir argumentų apeliantė niekuo nepagrindžia. Ieškovės teiginys, jog ginčijamo Susitarimo ji negalėjusi pasirašyti, nes 2006-08-12 nebuvusi Lietuvoje, kolegijos nuomone, yra neįrodytas, pačios ieškovės pateiktas į bylą paso, išduoto Vilniaus pasų skyriuje 1995-11-09, nuorašas ir jame esantys vizos antspaudai (t. 2, b. 1. 132-133) nepatvirtina, kad ieškovė, sudarant ginčijamą 1996-08-12 Susitarimą, buvo išvykusi iš Lietuvos.
Be to, kolegija papildomai pažymi, jog ieškovė gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37, 0,48 idealines dalis įgijo 1995-05-25 ir 1996-02-19 paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu paveldėjus turtą po savo tėvų Skarbalių mirties. Kadangi 1992-09-08 notariškai patvirtintu Susitarimu ieškovės tėvai Skarbaliai buvo išreiškę savo valią nepirkti jiems priklausančios namų valdos žemės sklypo dalies bei buvo išreiškę sutikimą, kad 906 kv. m dalį sklypo (duomenys neskelbtini) 37 pirktų atsakovė, tokiu būdu atsisakydami jiems priklausiusios teisė privatizuoti žemės sklypą, o, vadovaujantis paveldėjimo teisės teorija, įpėdinis paveldi tik mirusiam asmeniui (palikėjui) priklausiusias teises ir pareigas (t. y. negali įgyti teisių daugiau, negu jų turėjo palikėjas), spręstina, jog ieškovė gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37, 0,48 idealines dalis paveldėjo be teisės išsipirkti namų valdos žemės sklypą, kadangi palikėjai šios jiems priklausančios teisės buvo atsisakę. Taip pat atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas, ieškovės teiginys, jog atsakovė viena nusipirko žemės sklypą dėl apgaulės ir piktavališko susitarimo su Kauno apskrities valdytojo administracija, suklastodama dokumentus, susijusius su žemės sklypo pirkimu, t. y. suklastojo ieškovės tėvų parašus 1992-09-08 notariškai patvirtintame Susitarime bei ieškovės parašą namų valdos žemės sklypo ribų plane. Nors rašysenos ekspertizės išvados 3 p. ir patvirtino, jog žemės sklypo plane pasirašė ne pati ieškovė, tačiau pažymėtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, jog už ieškovę pasirašė būtent atsakovė. Be to, kolegijos nuomone, aplinkybė, jog 943 kv. m žemės sklypo ribos galėjo būti suderintos ne su ieškove, nėra reikšminga šioje byloje, nes ieškovė 1996-08-12 Susitarimu raštu išreiškė savo valią nepirkti jos paveldėtos namų valdos dalies žemės sklypo, juolab, nėra ir niekada nebuvo kilęs ginčas dėl 943 kv. m namų valdos žemės sklypo ribų ir koordinčių. Dėl visų šių išvardintų priežasčių, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamų Susitarimo, Įsakymo ir sutarčių CK 1.91 str. pagrindu.
Apeliantė taip pat nurodo, kad ginčijamas Įsakymas ir sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais ir CK 1.80 str. pagrindu. CK 1.80 str. reglamentuoja imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą, tačiau pati apeliantė net nenurodo, būtent kokioms imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštarauja ginčijamas Įsakymas ir sutartys. Kaip spręstina iš ieškinio, ieškovė jį argumentuoja Žemės įstatymo 10 str. 5 ir 7 p., Žemės reformos įstatymo 9 str., LRV 1995-07-17 nutarimo Nr. 987 7.1.1.1 p. pažeidimu.
Kolegija visų pirma pažymi, jog ginčijamo 1996-08-21 Įsakymo ir 1996-11-04 Sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 10 str. (1995-06-13 įstatymo Nr. I-939 redakcija, galiojusi nuo 1995-06-28) reglamentavo Žemės naudojimo sąlygas ir veiklos apribojimus, o ne Valstybinės žemės perleidimą, todėl, kolegijos nuomone, vien dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo konstatuoti ieškinyje nurodyto Žemės įstatymo 10 str. 5 ir 7 p. pažeidimo ginčijamo žemės perleidimo atveju, tuo labiau, kad 7 p. šioje teisės normoje niekada ir nebuvo. Dabar galiojančio Žemės įstatymo 10 str. yra 7 d. (įstatyme atsiradusi kartu su naująja įstatymo redakcija nuo 2004-02-21), kurioje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų pardavimo be aukciono tvarką nustato Vyriausybė, tačiau kaip ginčijamas 1996-08-21 Įsakymas ir 1996-11-04 bei 2003-08-08 Sutartys galėtų pažeisti šį vėliau įsigaliojusį teisės aktą – neaišku. Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1995-12-20 iki 1996-11-13) 9 str. reglamentavo parduodamos žemės plotų dydžius. Šio straipsnio 4 d. buvo numatyta, jog atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. Pažymėtina, jog pati apeliantė net nebenurodo, kaip ginčijamas 1996-08-21 Įsakymas ir 1996-11-04 bei 2003-08-08 Sutartys pažeidė šią teisės normą. Ginčijamo 1996-08-21 Įsakymo ir 1996-11-04 Sutarties sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 24 str. (1995-06-13 įstatymo Nr. I-939 redakcija, galiojusi nuo 1995-06-28) numatė, jog valstybinę žemę parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių valdytojai įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pasinaudojant jai įstatymo suteikta galia, 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1.1 p. numatyta, jog valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai pagal šios tvarkos 2 punktą parduodami ne aukciono tvarka, taikant nominalią žemės kainą (kuri indeksuojama, kaip nustatyta LRV), nustatytą vadovaujantis Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika, patvirtinta LRV 1993-12-06 nutarimu Nr. 909, privačių namų valdų savininkams – faktiško valdos dydžio žemės sklypai, jų ribas nustačius, kaip nurodyta šios tvarkos 4 punkte. Sodybos (privačių namų valdos) savininkui žemės sklypas parduodamas nepriklausomai nuo to, ar jis gyvena sodyboje (registruotas ar neregistruotas). Individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendrasavininkis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį. Jeigu sklype yra bendro naudojimo žemės plotų, kurių negalima atidalinti (bendri keliai, bendras ūkio kiemas ir panašiai), jie parduodami namo dalių savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, o mokėjimo suma paskirstoma priklausomai nuo kiekvienam savininkui priklausančios namo dalies ploto arba pagal jų susitarimą. LRV 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 2.4 p. (1996-02-26 nutarimu Nr. 282 patvirtinta redakcija, įsigaliojusiu nuo 1996-03-02 ir galiojusi ginčijamo Įsakymo priėmimo metu) numatė, jog asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, apskrities valdytojo administracijos žemės ūkio departamento rajono žemės ūkio valdybos arba miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai turi pateikti rašytinį susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą nori pirkti keli asmenys. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ginčijamo 1996-08-21 Įsakymo priėmimo metu nebebuvo reikalaujama bendrasavininkų notarinio susitarimo, kai tuo tarpu pagal LRV 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 4.4 punktą (t. y. pagal tvarką, galiojusią atsakovei 1992-09-09 kreipiantis su prašymu dėl žemės sklypo pardavimo) buvo reikalaujama pateikti bendrasavininkų notarinį susitarimą. Tai, kolegijos nuomone, paaiškina, kodėl 1992-09-08 Susitarimas pirkti žemės sklypą tarp bendrasavininkų (t. y. atsakovės ir jos tėvų Skarbalių), pateiktas atsakovės kartu su 1992-09-09 prašymu parduoti žemės sklypą, buvo patvirtintas notariškai, o ieškovės ginčijamas 1996-08-12 Susitarimas buvo tik rašytinis. Tai, kad ginčijamą Susitarimą patvirtino Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos vyr. spec. J. V., susitarimui nesuteikdama jokio registracijos numerio, šiuo atveju, kolegijos nuomone, neturi jokios reikšmės, kadangi minėtas LRV nutarimas nereikalavo jokio rašytinio susitarimo patvirtinimo. Taigi nurodytame teisės akte buvo numatyta bendraturčio teisė, bet ne pareiga pirkti namų valdos žemės sklypą ar jo dalį pagal bendraturčių susitarimą. Ginčijamo 1996-08-21 Įsakymo priėmimo ir ginčijamos 1996-11-04 Sutarties sudarymo metu esant sudarytam ir pateiktam bendrasavininkų rašytiniam Susitarimui dėl žemės sklypo pirkimo pagal Tvarkos nuostatas, kurio ieškovė šioje byloje nenuginčijo, kolegijos nuomone, į tokį bendraturčių susitarimą privalėjo būti atsižvelgiama.
Kolegijos nuomone, apeliantė neteisingai bei sau naudingai aiškina šias teises normas, apeliaciniame skunde nurodydama, kad paminėtuose teisės aktuose nėra nurodytas atvejis, kuomet gali būti parduodamas kito bendrasavininko naudojamas žemės sklypas, todėl nepriklausomai nuo to, ar ieškovė būtų norėjusi, ar atsisakiusi pirkti naudojamą dalį žemės sklypo, Kauno apskrities valdytojo administracija neturėjusi teisės parduoti atsakovei visą žemės sklypą. Pažymėtina, jog ieškovė apeliaciniame skunde savo reikalavimą pripažinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu grindžia nauju pagrindu, kuris nebuvo nurodytas jos patikslintuose ieškiniuose, t. y. Vyriausybės nutarimo patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 3 p., pagal kurį asmuo, turintis teisę pirkti naudojamą žemės sklypą, nepateikęs miesto Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai prašymo tai padaryti, laikomas naudojamo sklypo nuomininku. Kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.), kolegija vien dėl šios priežasties dėl šio argumento pagrįstumo galėtų net nepasisakyti. Tačiau kolegija pažymi, jog, valstybei parduodant atsakovei namų valdos žemės sklypą, ir paminėtos teisės normos nebuvo pažeistos, nes ieškovė, kaip nustatyta, prieš priimant ginčijamą Įsakymą ir Sutartį, 1996-08-12 Susitarime buvo raštu išreiškusi savo valią, suteikdama teisę atsakovei vienai nupirkti visą namų valdos žemės sklypą, tuo labiau, kad ta teisė atsakovei jau buvo atsiradusi ir 1992-09-08 Susitarimo tarp ankstesnių bendrasavininkų pagrindu. Be to, pažymėtina, jog tam, kad išsinuomotų žemės sklypą ar jo dalį, asmuo, atsižvelgiant į Tvarkos 20 p. nuostatas, be kitų dokumentų, turėjo pateikti prašymą išnuomoti žemės sklypą, nurodydamas pageidaujamą nuomos terminą bei jo būsimą paskirtį. Nustatyta, jog apeliantė jokio prašymo išnuomoti žemės sklypą nebuvo pateikusi. Pasirašydama Susitarimą, kolegijos nuomone, apeliantė, būdama apdairi ir protinga tetinių santykių dalyvė, privalėjo žinoti ir suprasti, kad visas namų valdos žemės sklypas, jai nepageidaujant jo dalies pirkti, bus parduodamas atsakovei pagal jos prašymą.
Kadangi Susitarimo pirkti žemės sklypą tarp bendrasavininkų, pagal kurį bendrasavininkės (atsakovė ir ieškovė) susitarė, jog žemės sklypą pirks atsakovė, ieškovė nenuginčijo, jis yra galiojantis, kolegija nemato pagrindo pagal pareikštą ieškinį dalyje dėl 48/100 dalių 9,43 arų žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37, pripažinti negaliojančiais nei Įsakymo, nei valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, nei 2003-08-08 pirkimo–pardavimo sutarties. Šioje vietoje taip pat atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė ginčija Įsakymą ir sandorius dalyje dėl 48/100 dalių 9,43 arų žemės sklypo, nors pati ieškovė 1999-07-15 nupirko iš atsakovės 0,0147 ha dalį šio žemės sklypo.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šioje byloje taikė ieškinio senatį ir pasisakė dėl apeliantės nesąžiningumo. Apeliantė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo vis kitas datas, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama senatis. Apeliacinio skundo 2 lapo 4 pastraipos 2 sakinyje apeliantė nurodo 2008 metus, kada, anot jos, ji gavo Įsakymą; 3 lapo 3 pastraipoje ji nurodo 1999-07-15 (kai jai reikėjo parduoti gyvenamojo namo dalį, o ji to negalėjo padaryti be žemės sklypo ir buvo priversta pirkti iš atsakovės 147 kv. m sklypo); skundo 4 lape ji nurodo 2005 m., kuomet atsakovai Pečiuliai pradėjo trukdyti naudotis žemės sklypu ir dėl to ji kreipėsi į teismą dėl naudojimosi tvarkos sklypu nustatymo; pirmos instancijos teisme ji nurodė ir kitas datas. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog ieškinio senatis ginčyti Susitarimą pirkti ginčo žemės sklypą (dėl kurio pripažinimo negaliojančiu reikalavimas teisme pareikštas tik 2009-08-21 patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 56-57)), prasidėjo 1996-08-12, kuomet ieškovė sudarė (pasirašė) šį Susitarimą, kuriuo atsisakė pirkti bendrai naudojamos valdos žemės dalį, nes visi po to sekę veiksmai patvirtina ieškovę supratus iš šio susitarimo kilusias pasekmes, ir pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ieškovė yra praleidusi. Tai, kad ieškovė 1999-07-15 pirko iš atsakovės 147 kv. m sklypą, kolegijos nuomone, rodo ne ieškinio senaties termino pradžią, o tik pritarimą jos pačios pasirašytam Susitarimui, nes priešingu atveju ji, sužinojusi apie tai, kad visą žemę yra nupirkusi atsakovė, būdama apdairi ir protinga, turėjo ne pirkti iš atsakovės žemę, o aiškintis žemės įgijimo aplinkybes ir teisminiu keliu ginčyti Susitarimą (kuris, ieškovės teigimu, buvo suklastotas), Įsakymą ir sutartis.
Be to, kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ne tik civilinio pobūdžio, bet ir administracinio pobūdžio reikalavimus, nes prašė pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities valdytojo 1996-08-21 įsakymą Nr. 01-3666 dėl leidimo parduoti L. P. 0,0943 ha žemės sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37. Vadovaujantis LAT praktika, tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (LAT 2006-06-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006; 2008-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; 2009-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2010-06-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2011-11-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011 ir kt.). Vadinasi, ieškovės ginčijamam administraciniam aktui apskųsti teismine tvarka taikytinas ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas. Šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (LAT 2009-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011-11-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011, ir kt.). Nustačius, kad turėjo būti taikomas ABTĮ 33 str. 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, spręstinas klausimas, ar ieškovė nepraleido šio termino. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities valdytojo 1996-08-21 įsakymą Nr. 01-3666 dėl leidimo parduoti L. P. 0,0943 ha žemės sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 37, į teismą su tokiu reikalavimu kreipėsi 2008-08-20 ieškiniu. Kaip matyti iš prijungtos P. L. bylos Nr. 1213, ieškovė dar 2007-04-26 Kauno miesto žemėtvarkos viršininko prašė išduoti kopijas visų dokumentų, susijusių su žemės privatizavimu (duomenys neskelbtini) g. Nr. 37. Ant pareiškimo ieškovės parašu patvirtinta, kad ji 6 kopijas gavo 2007-05-04. Be to, Kauno miesto 2007-07-10 raštas patvirtina, jog Seimo kontrolieriui, tyrusiam ieškovės skundą, kartu su kitais dokumentais buvo pateikta ir ginčijamas Įsakymas. Taip pat nustatyta, jog 2007-08-09 raštu (1 t., b. l. 23) Seimo kontrolierius pateikė ieškovei pažymą dėl jos skundo Nr.4D-2007/4-675 (1 t., b. l. 24-25), kurioje buvo nurodyta ir apie ginčijamą 1996-08-21 Įsakymą. Vadinasi, ieškovei apie tokio įsakymo egzistavimą turėjo tapti žinoma gavus 2007-08-09 pažymą. Kadangi ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2008-08-20, akivaizdu, jog ieškovė praleido ABTĮ 33 str. 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio terminą nurodytam administraciniam aktui skųsti. Kadangi dėl praleisto termino netenkintinas reikalavimas dėl pripažinimo negaliojančiu 1996-08-21 Įsakymo, kuriuo būtent atsakovei buvo leista pirkti ginčo žemės sklypą, netenkintini ir likę reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.) ir priteisia iš ieškovės atsakovei ir tretiesiems asmenims Pečiuliams jų turėtas advokato pagalbos išlaidas surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus kriterijus, į atsakovės atstovo dalyvavimo teismo posėdyje laiką, kolegija pripažįsta, kad atsakovės turėtos 800 Lt išlaidos už atstovavimą yra per didelės, nes viršija maksimalius Rekomendacijose įtvirtintus dydžius (po 0,15 MMA už 1 val. dalyvavimą teismo posėdžiuose), todėl jai priteisia tik 120 Lt už atstovavimą, viso 1.320 Lt (120+1.200 Lt už atsiliepimą
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Lt, G. P. 500 Lt ir L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1.320 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.