Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. B. apeliacinį skunda dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2017 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams M. B. ir Luminor Bank akcinei bendrovei (anksčiau – AB DNB bankas) dėl hipotekos žemės sklypui panaikinimo, leidimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams, turto kainos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014-12-04 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-9), kurį 2017-01-20 patikslinusi (t. 2, b. l. 104-112) prašė: 1) nustatyti, kad atlyginimo dydis už visuomenės poreikiams paimto atsakovui M. B. priklausantį 0,3746 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra 67 100 Eur; 2) nustatyti, kad atlyginimo dydis už visuomenės poreikiams paimto atsakovui M. B. priklausantį 0,0717 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra 15 800 Eur; 3) priteisti iš atsakovo M. B. 72 336,33 Eur permoką ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas2007-12-21 raštu Dėl žemės sklypų, esančių Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės teritorijoje, paėmimo visuomenės poreikiams informavo atsakovą, jog jam nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai įtraukti į numatomų paimti žemės sklypų sąrašą. Vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko 2008-04-01 įsakymu Nr. 2.3-3708-(01) buvo pradėta atsakovui priklausančių žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2014-10-16 priėmė įsakymą Nr. 1P-(1.3.)-396 Dėl žemės sklypų, esančių Smalinės k., Vilniaus m. sav., paėmimo visuomenės poreikiams (Vilniaus miesto vakarinei greito eismo gatvei statyti), kuriuo nutarta paimti atsakovo nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, kurie įkeisti Luminor Bank AB naudai ir kurių vertė – 155 236,33 Eur (130 329,01 Eur + 24 907,32 Eur). Vilniaus apygardos teismas 2015-02-19 nutartimi leido įregistruoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendime nurodytus ginčo žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu ir pradėti juos naudoti nurodytiems tikslams. Taip pat panaikino žemės sklypų hipoteką ir areštą bei pripažino hipotekos kreditoriui Luminor Bank AB nuosavybės teisę į Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas –155 236,33 Eur (536 000 Lt), pervestas kaip atlyginimą už paimamus žemės sklypus. Pasak ieškovės, atsakovui turėjo būti sumokėta už ginčo žemės sklypus ne 155 236,33 Eur, o Nekilnojamojo turto ekspertizės akte nurodyta šių sklypų kaina buvusi 2014-10-16 – 82 900 Eur (67 100 Eur + 15 800 Eur). Todėl nustačius minėtą paimto turto kainą, jai grąžintina 72 336,33 Eur suma, kuri lygi nepagrįstai padengtai atsakovo įsiskolinimo hipotekos kreditoriui daliai. Mano, kad priešingu atveju susiklostytų situacija, kuomet atsakovas M. B. nepagrįstai praturtėtų ieškovės sąskaita.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertės nustatymo momento

Byloje kilo ginčas dėl paimamų visuomenės poreikiams žemės sklypų vertės ir kompensacijos jų savininkui dydžio nustatymo. Turto vertės nustatymo momentas gali lemti didelį vertinamo žemės sklypo nustatomos vertės skirtumą, jis yra labai reikšmingas tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus nustatant visuomenės poreikiams paimamo turto vertę. Todėl sutiktina su apeliantu, kad tiek siekiant teisingai išnagrinėti šalių ginčą, tiek patikrinti pirmosios instancijos teismo išvadas, pirmiausia būtina patikrinti, ar teismas teisingai nustatė atskaitos tašką, nuo kurio turi būti nustatinėjama paimamo žemės sklypo vertė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2000-12-21, 2003-03-04, 2009-06-08 nutarimai).Teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tuo pat metu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę; įstatymu nustatytai valstybės ar savivaldybės institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, tenka pareiga iš anksto (dar prieš priimant sprendimą) informuoti savininką apie ketinimą paimti iš jo nuosavybę visuomenės poreikiams bei apie tai, kaip ir kokia tvarka savininkui bus atlyginama (Konstitucinio Teismo 2005-07-08, 2008-052-20 nutarimai).CK 4.93 straipsnio 4 dalyje taip pat įtvirtintas teisingo atlyginio už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas. CK 4.100 straipsnyje nustatyta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 d.); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 d.). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad: paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina; paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytą lyginamosios vertės metodą; žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], no. 71243/01, 25 October 2012, § 108; Scordino v. Italy (no. 1) [GC], no. 36813/97, § 93, ECHR 2006 V). Kompensavimo sąlygos yra reikšmingos vertinant, ar skundžiama priemonė užtikrino reikiamą teisingą pusiausvyrą ir visų pirma – ar uždėjo pareiškėjams neproporcingą naštą. EŽTT yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą. Daugeliu teisėto nusavinimo atvejų, tokių kaip žemės paėmimas keliams tiesti ar kitais viešojo intereso tikslais, tik visos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su turto verte (Former King of Greece and Others v. Greece [GC] (just satisfaction), no. 25701/94, § 78, 28 November 2002; mutatis mutandis, Papachelas v. Greece [GC], no. 31423/96, § 48, ECHR 1999 II; Efstathiou and Michailidis & Co. Motel Amerika v. Greece, no. 55794/00, § 26, ECHR 2003 IX). Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (Guiso-Gallisay v. Italy (just satisfaction) [GC], no. 58858/00, § 94-95, 22 December 2009; Vistiņš and Perepjolkins v. Latvia [GC], § 111). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nurodytų materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo bei EŽTT formuojamos praktikos bylose, kurių faktinės aplinkybės yra labai panašios į šios bylos faktines aplinkybes, jau yra konstatavęs, kad visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-30 nutartis byloje Nr. 3K-7-478/2014; 2016-04-08 nutartis byloje Nr. 3K-3-180-684/2016 ir kt.). Vadinasi, dėl visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertės nustatymo momento teismų praktika yra išplėtota ir nuosekli, o nuosavybės praradimo momentu, pagal kurį yra nustatoma turto vertė ir, atitinkamai, kompensacijos dydis, laikoma būtent sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams diena. Kitokia apelianto nuomonė nelemia išvados, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į precedentines nutartis, šį klausimą išsprendė neteisingai ar netinkamai identifikavo vertės už paimamą nuosavybę nustatymo momentą.Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju iš apelianto visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatytina nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014-10-16 įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-396 (t. 1, b. l. 21-23), kuriuo nutarta visuomenės poreikiams paimti žemės sklypus, priėmimo, atitinka minėtose kasacinio teismo nagrinėtose bylose pateiktus išaiškinimus, kurie žemesnės instancijos teismams yra privalomi (CPK 4 str.). Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų argumentų, kurie nebūtų detaliai išanalizuoti nurodytuose kasacinio teismo procesiniuose sprendimuose ir leistų daryti kitokią išvadą, t. y. kad turi būti vadovaujamasi verte, buvusia 2008-04-01, kuomet buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės statybai, procedūros pradžios. Atmestini kaip nepagrįsti ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad, apskaičiuojant atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus, šioje byloje turėjo būti vadovaujamasi apelianto pateikta 2008-02-12 atliktos turto vertės nustatymo ataskaita, kurioje yra konstatuota, kad vienas iš ginčo žemės sklypų 2007-05-04 buvo vertas 2 980 190 Eur (t. 1, b. l. 81-94). Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje ataskaitoje nustatant vertę buvo vertinamas visas 2 ha žemės sklypas, kai visuomenės poreikiams buvo paimta tik nedidelė jo dalis – 0,3746 ha.

Dėl teisingam atlyginimui už visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus nustatyti reikšmingų kriterijų

Atmetusi kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertės nustatymo momento, toliau teisėjų kolegija pasisako dėl tokių skundo argumentų, kad nebuvo nustatytos bei nagrinėtos aplinkybės, turinčio reikšmės teisingo atlyginimo nustatymui, pagrįstumo.Kaip minėta, pagal ginčui aktualią Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį paimamo žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės visuomenės poreikiams procedūrą padarymo.Apeliaciniame skunde cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-30 nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-7-478/2014, pateiktas išaiškinimas, kad teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginimas praradimas, kurį jis patiria netekdamas ne bet kokio, o būtent konkretaus individualias savybes turinčio sklypo; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojamas aiškinimas, kad paimamos žemės savininkui turi būti atlyginama už tų teisių paradimą, kurias įgyti jis siekė ir įgijo savo reikmėms tenkinti, ir kurios suteikė jam teisę žemės sklype įgyvendinti numatytus tikslus. Tuo atveju, jei žemės naudojimo būdas teisėtai pakeistas ir žemės sklypo savininkas įgijo realiai įgyvendinamą teisę sklypą naudoti pagal naujai nustatytą paskirtį savo interesams, reiškia, kad savininkai įgijo teisėtą lūkestį šias teises įgyvendinti. Todėl jų netekimas turi būti kompensuojamas, atlyginant ne buvusios pirminės paskirties žemės sklypo vertę, bet paėmimo metu esančios. Kitu atveju, t. y. jei žemės paskirties pakeitimas vyko jau rengiant naudoti žemės sklypą pagal pakeistą paskirtį visuomenės reikmėms, kai jis bus paimtas, šis apkeitimas negali būti pagrindas pagal jį skaičiuoti kompensaciją. Taip pat ir tuo atveju, jei žemės paskirties pakeitimas dėl objektyvių faktinių ar teisinių aplinkybių (inter alia dėl žemės paskirties pakeitimo neatitikties įstatymo reikalavimams) realiai negalėjo būti įgyvendintas, toks pakeitimas neturi būti vertinamas kaip reikšmingas kompensacijai skaičiuoti, todėl nustatytinas pirminės žemės paskirties sklypo vertė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-08 nutartis byloje Nr. 3K-3-180-684/2016; 42-43 p.). Taigi, siekiant teisingai nustatyti atlyginimo dydį, būtina atsižvelgti ne tik į žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, bet ir į apelianto teisėtų lūkesčių, buvusių įsigyjant bei eksploatuojant ginčo sklypus, turinį. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas ginčo žemės sklypus įsigijo 2004-12-16 bei 2005-10-19 (t. 1, b. l. 116, 118). Tiek jų įsigijimo momentu, tiek žymos apie pradėtą šių žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo metu pagrindinė jų naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Apeliantas nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina, jog svarbu yra tai, kad jo lūkesčiai buvo pakeisti šių žemės sklypų tikslinę paskirtį į kitos paskirties, nustatant jų naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos. Iš su apelianto tripliku pateiktos kredito linijos sutarties bei jos pakeitimų (t. 2, b. l. 33-41) matyti, kad bankas apeliantui suteikė kreditą žemės projektams vystyti. Kredito linijos specialios dalies 9.1., 11.3 punktais apeliantas įsipareigojo ne tik įkeisti bankui vieną iš ginčo sklypų, bet ir iki 2017-01-01 pakeisti įkeisto žemės sklypo paskirtį į daugiabučių gyvenamųjų namų statybos. Apeliantas, siekdamas įvykdyti minėtus įsipareigojimus, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Šalys 2006-11-29 pasirašė detaliojo teritorijų planavimo ir organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį (t. 1, b. l. 112-113), pagal kurią, be kita ko, Vilniaus miesto savivaldybė perdavė apeliantui ginčo žemės sklypų detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, siekiant pakeisti žemės tikslinę paskirtį nekeičiant bendrojo plano sprendimų, perkonfigūruoti sklypus, nustatyti teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimą. Taigi, iš aptartų įrodymų matyti, kad apeliantas iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų ginčo žemės sklypų tikslinei paskirčiai pakeisti. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2007-12-22 raštu (t. 1, b. l. 127) informavo, kad nutarta nekeisti išduotų planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti. Šiame rašte nurodyta, kad prašymas dėl ypatingos urbanistinės situacijos reglamento taikymo gali būti nagrinėjamas tik esant pateiktai mokslinei studijai dėl galimų užstatymo reglamentų dydžių ir tokių sprendinių poveikio miesto urbanistinės struktūros funkcinei bei kompozicinei raidai, miesto gamtiniai aplinkai, gamtiniam karkasui ir želdynams, poveikis inžinerinėms ir susisiekimo sistemoms. Vadinasi, viena vertus, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantas iš tiesų ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas pakeisti žemės sklypų paskirtį bei naudojosi jam, kaip savininkui, suteiktomis teisėmis. Kita vertus, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ne tik, kokie buvo apelianto lūkesčiai įsigyjant ginčo žemės sklypus, bet ir jų realumas bei teisėtumas. Logiška, kad apeliantas, įsigydamas gana didelio ploto žemės sklypus, siekė gauti ekonominę naudą, t. y. gauti pajamas. Tačiau ne mažiau yra svarbu ir tai, ar tokie jo lūkesčiai buvo teisėti (turėjo realų pagrindą) ir kas yra atsakingas už tokių lūkesčių neįgyvendinimą. Vertindama minėtus apelianto lūkesčius jų teisėtumo aspektu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, ką skundžiamame sprendime pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, t. y. kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2000-07-26 sprendimu Nr. 63 patvirtino Vilniaus miesto bendrojoj plano papildymą – operatyviojo planavimo būdu nustatytų savivaldybės viešųjų teritorijų ribas, sutampančias su susisiekimo infrastruktūros (gatvių, sankryžų, transporto mazgų) raudonosiomis linijomis Vilniaus vakarinio greitkelio nuo Karoliniškių rajono iki Ukmergės plento bei įpareigojo Miesto plėtros departamentą organizuoti žemių paėmimą savivaldybės poreikiams, vadovaujantis Vyriausybės 2000-01-20 nutarimo Dėl prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo, nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos 6 punktu. Šiuo tarybos sprendimu papildžius Vilniaus miesto bendrąjį planą, tapo aiškus visuomenės poreikis bei galimas žemės paėmimas konkrečioje vietoje. Aplinkybė, kad būtent nuo šio tarnybos spendimo priėmimo tapo aiškus visuomenės poreikis konkrečiai žemei, jau buvo konstatuota ir kitose precedentinėse civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami analogiški klausimai, susiję su privačios nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų paėmimu visuomenės poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-30 nutartis byloje Nr. 3K-3-156-248/2017). Šiame kontekste pažymėtina, kad ir pats apeliantas, teikdamas paaiškinimus 2016-06-28 teismo posėdyje, pripažino faktą, kad dar iki įsigyjant ginčo sklypus jam jau buvo žinoma, jog toje vietoje ketinama tiesti aplinkkelį, dalis jų bus paimama visuomenės poreikiams (teismo posėdžio garso įrašas nuo 10:12:21, nuo 10:18:33). Dar daugiau, apeliantas tiek apeliaciniame skunde, tiek teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismui (2016-06-28 teismo posėdžio garso įrašo 10:18:09) nurodė ir tokias aplinkybes, kad ginčo sklypus ketino perparduoti kitiems asmenims ir tokiu būdu uždirbti. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų ėmęsis aktyvių sklypo pirkėjo paieškų ar kad jie turėjo paklausą rinkoje. Pažymėtina, kad apelianto nuo pareigos teikti jo atsikirtimuose bei apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų neatleidžia vien ta aplinkybė, kad šioje byloje yra akivaizdus viešojo intereso elementas, dėl ko ir teismas privalo būti aktyvus bei savo iniciatyva tirti reikšmingas bylos aplinkybes (CPK 179 str. 2 d.). Taigi vien deklaratyvūs teiginiai negali būti vertinami kaip pagrįsti ir patvirtinantys nurodytus apelianto ketinimus bei jų įgyvendinimo realumą. Iš byloje esančių antstolės, vykdančios išieškojimą hipotekos kreditoriaus naudai iš įkeisto nekilnojamojo turto – ginčo žemės sklypų dalių, kurios nebuvo paimtos visuomenės poreikiams, matyti, kad pirmosios varžytinės paskelbtos neįvykusiomis, kadangi nedalyvavo nė vienas dalyvis (t. 1, b. l. 167-170). Taigi apeliantas ne tik nesiėmė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2007-12-22 rašte nurodytų veiksmų (26 p.), bet ir nepateikė įrodymų, jog ginčo sklypus siekė perleisti tretiesiems asmenims.Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas ir apelianto nenuginčytas aplinkybes, konstatuoja, kad labiau tikėtina, jog apelianto veiksmai, įsigyjant ginčo žemės sklypus ir siekiant juos pertvarkyti, buvo nukreipti ne į planuojamą konkrečią komercinę ūkinę veiklą (pavyzdžiui, statybas), bet įrodo jo norą dirbtinai pakeisti šio turto paskirtį, lemiančią vertės padidėjimą, turint tikslą visuomenės poreikiams perduoti naujos kokybės ir vertės daiktą (turtą), t. y, iš to pasipelnyti. Apelianto lūkesčiai pakeitus sklypų vertę juos perparduoti, t. y. vykdyti veiklą, nesusijusią su pradine žemės sklypų paskirtimi, negali būti laikomi ne tik realiais ir pagrįstais, bet ir teisėtais, t. y. atitinkančiais teisinį reguliavimą savivaldybės patvirtintam bendrajam planui. Šiuo atveju spręstina, kad apelianto tesėto lūkesčio turinį galėjo sudaryti tik galimybė ginčo sklypą naudoti žemės ūkio paskirčiai. Apeliacinio skundo argumentai, kad kredito linijos sutartis banke buvo sudaryta su sąlyga, jog ginčo žemės sklypų paskirtis bus pakeista, taip pat nesuponuoja kitokio šios konkrečios situacijos įvertinimo. Iš pirmiau nustatytų ir konstatuotų aplinkybių darytina išvada, kad apeliantui, kuriam nuo šio turto įgijimo buvo žinoma apie ketinimą per žemės sklypus tiesti vakarinį aplinkkelį, galėjusiam pasinaudoti jam, kaip tokio turto savininkui suteiktomis teisėmis gauti visą reikalingą informaciją, susijusią su tokio sklypo eksploatavimo galimybėmis, turėjo ir galėjo būti suprantama, jog vien atitinkamos sąlygos įrašymas į kredito sutartį nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tokių lūkesčių teisėtumą. Be to, apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iki sudarant kredito sutartį su banku Vilniaus miesto savivaldybė ar kitos valstybinės įstaigos būtų išdavusios patvirtinimą dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo galimybių. Todėl būtent apeliantui tenka atsakomybė už tokiu susitarimu su banku prisiimtų įsipareigojimų netinkamą įvykdymą, ši atsakomybė negali būti perkeliama ieškovei. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde įvardijama detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis buvo pasirašyta tik 2006-11-29, t. y. po to, kai 2005-09-30 buvo pasirašyta kredito linijos sutartis. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad, pasirašydama Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį, savivaldybė pripažino, jog savininkas turi teisę rengti detalųjį planą. Tačiau, nei Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos apraše (2004-05-26 redakcija), nei, juo labiau, pačioje sutartyje nėra nurodyta, jog tokios sutarties pasirašymas garantuoja, kad ketinamas rengti planas bus patvirtintas. Vilniaus miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisija 2008-05-28 – 2008-05-29 kompleksinio derinimo protokolu nepritarė parengtam teritorijų planavimo dokumentui (t. 1, b. l. 129). Be to, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, aktualioje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad jei žemės paskirties pakeitimas dėl objektyvių faktinių ar teisnių aplinkybių realiai negalėjo būti įgyvendintas, toks pakeitimas neturi būti vertinamas kaip reikšminga kompensacijai skaičiuoti aplinkybė. Vertinant apelianto skundo argumentus, susijusius su jo praradimų mastu, jo teisėtų lūkesčių pažeidimais, grindžiamus teiginiais, kad jis negalėjo disponuoti savo turtu, jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktines teises į šį turtą, taip pat jį pertvarkyti, visų pirma pažymėtina, kad apeliantui nebuvo apribotos teisės naudoti žemės sklypus pagal jų paskirtį, t. y. žemės ūkio. Į nagrinėjamą bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad apelianto ketinimai ginčo sklypus perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktines teises į šį turtą bei perleisti tretiesiems asmenims, buvo realūs. Tokiu atveju nėra net prielaidų teigti, kad dėl ilgą laiką besitęsiančios žemės paėmimo procedūros buvo pažeisti žemės sklypo savininko teisėti lūkesčiai įgyvendinti savo kaip savininko teises. Dėl tų pačių motyvų nėra pagrindo atsižvelgti ir į kainų pokytį ar nekilnojamojo turto rinkos svyravimus nuo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios iki sprendimo paimti žemės sklypą. Nurodytu aspektu akcentuotina, kad ir EŽTT yra pasisakęs, jog, siekiant įvertinti valstybės veiksmų suderinamumą su Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio reikalavimais, teismas turi atlikti bendrą įvairių interesų išnagrinėjimą, atsižvelgdamas į faktą, kad Konvencijos tikslas – užtikrinti teises, „praktines ir veiksmingas“, o ne teorines ir iliuzines (žr. Fener Rum Erkek Lisesi Vakf? prieš Turkiją, no. 34478/97, § 46, 9 January 2007, Bistrović prieš Kroatiją, no. 25774/05, § 35, 31 May 2007).Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad už visuomenės poreikiams – aplinkkelio tiesimui, paimtus ginčo sklypus turi būti atlyginta žemės sklypo vertė, buvusi galutinio sprendimo paimti šį žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dieną – 2014-10-16, ją nustatant pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį bei naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, atlyginant už žemės sklypus, kurių tikslinė naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio, o naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai.

Dėl visuomenės poreikiams paimtų žemės sklypų vertės

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlyginimo dydį, vadovavosi 2016-12-07–2017-01-03 atliktos nekilnojamojo turto teismo ekspertizės išvada, kurioje retrospektyviai nustatyta, kad apeliantui priklausančių žemės sklypų vertė sprendimo paimti atsakovo žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo metu (2014-10-16) buvo 82 900 Eur (67 100 Eur + 15 800 Eur). Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri teismo vertinama pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177 str. 2 d., 185, 218 str.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-183/2012). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Todėl pagrindas nesiremti eksperto išvada ar jos dalimi gali būti konstatuotas tik tada, kai ekspertizės akto turinys prieštaringas, kai išvada neišplaukia iš tyrimo eigos, yra neišsami, neaiški, pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, kai neįvertintos tam tikros reikšmingos aplinkybės, kai ji prieštarauja kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, taip pat kitais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis byloje Nr. 3K-3-538/2010).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekėlė abejonių, susijusių su teismo ekspertizės akto neteisėtumu ar jo neatitikimu teisės aktų keliamiems reikalavimams. Atitinkamas šalies elgesys yra vertinamas pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.), pagal kuriuos jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai (CPK 226 str.). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Kita vertus, teisėjų kolegija, analizuodama skundo argumentus, nenustatė aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstas abejones dėl ekspertizės akto teisėtumo ar jo, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo. Tokiu atveju nenustatytas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo turto vertės, o kartu – ir nustatytu atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydžiu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantui nebuvo užkirstas kelias ginčyti ekspertizės akto išvadas, prašyti skirti pakartotinę ekspertizę, ar prašyti teismo, kad ekspertizę atlikęs ekspertas būtų apklaustas teismo posėdyje, pateikęs ekspertizės akto išaiškinimus.

Dėl pareigos grąžinti sumokėtos kompensacijos dalį

Pirmosios instancijos teismas CK 6.242 straipsnio pagrindu patenkino ieškovės reikalavimo dalį priteisti iš apelianto kredito davėjui atsakovei Luminor Bank AB pervestą 72 336,33 Eur permoką už ginčo žemės sklypus. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi tvirtina, kad jis nėra atsakingas už tai, jog bankui buvo sumokėta didesnė turto kaina nei nustatyta teismo ekspertizės metu, todėl mano, kad ši suma turėtų būti priteisiama ne iš jo, o iš atsakovės Luminor Bank AB.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad be pagrindo išmokamas didesnis atlyginimas, nei reikia analogiškam sklypui įsigyti, nėra teisingas ir sudaro galimybes paimamo visuomenės reikmėms žemės sklypo savininkui nepagrįstai praturtėti visuomenės sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-30 nutartis byloje Nr. 3K-3-156-248/2017). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad sprendžiant permokėtos sumos grąžinimo klausimą aktualios CK šeštosios knygos II dalies XX skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės, kurios taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja ar sutaupo kito asmens sąskaita (CK 6.242 str. 1 d.). Minėtuose straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 p.). Kaip teisingai nurodyta ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, situacijose, kuomet sklypo savininkui permokama už paimamą žemės sklypą, teismai tokias permokas priteisia iš žemės savininkų vadovaudamiesi nepagrįsto praturtėjimo institutu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-07-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-473-943/2017; Vilniaus apygardos teismo 2016-11-16 sprendimas byloje Nr. e2-1409-619/2016). Nagrinėjamoje byloje teismo 2015-02-19 nutartimi (b. t. 1, b. l. 130-134) nuosavybės teisė į Vilniaus miesto 26-ojo notarių biuro depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas – 155 236,33 Eur, pripažinta hipotekos kreditoriui ir šios lėšos jam pervestos kaip atlyginimą už paimamus žemės sklypus. Taigi nagrinėjamoje byloje permoka buvo pervesta ne sklypo savininkui, o hipotekos kreditoriui. Taigi sutiktina su apeliantu, kad šių lėšų valdytoju tapo bankas, o apeliantas fizikai šių sumų negavo. Kita vertus, ši suma bankui sumokėta būtent kaip atlyginimas už visuomenės poreikiams paimtą žemę. Tokiu atveju apeliantas, nors pats ir negalėjo laisvai disponuoti šiomis piniginėmis lėšomis, tačiau atitinkama suma sumažėjo jo skolos kreditoriui dydis, t. y. buvo panaikinta dalis jo skolos, kuri prieš atliekant ginčo pavedimą siekė 2 970 449,83 Eur (b. t. 1, b. l. 72). Vadinasi, ieškovės sąskaita buvo sumažintas ne tik apelianto įsiskolinimas bankui, bet ir suma, nuo kurios bankas skaičiuoja palūkanas bei delspinigius, kitaip tariant, apeliantas sutaupė ieškovės sąskaita. Atitinkamos dalies įsiskolinimo sumažėjimą lėmė būtent ieškovės veiksmai, t. y. lėšų pervedimas bankui. Teisinio pagrindo pervesti tokio dydžio sumą, kaip nustatyta išnagrinėjus šią bylą iš esmės, nebuvo. Todėl egzistuoja visos šios sąlygos nepagrįsto praturėjimo/nepagrįsto sutaupymo institutui taikyti.Tai konstatavus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad, nepriklausomai nuo to, jog lėšos už visuomenės poreikiams paimamus sklypus, buvo pervestos ne tiesiogiai apeliantui, o jo hipotekos kreditoriui, finansinę naudą (skolos dalies panaikinimas) gavo būtent apeliantas, o ne kredito įstaiga (bankas) Tokiu atveju netinkamas CK 6.242 straipsnio nuostatų aiškinimas ar taikymas, priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas, atmesdamas jo prašymą atidėti žyminio mokesčio už priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš ieškovės bei priėmęs nutartį priešieškinį (t. 1, b. l. 146-153) laikyti nepaduotu, pažeidė jo teisę į teisingą teismą. Dėl to negalėjo būti išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės bei priimtas teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015-10-01 nutartimi (t. 1, b. l. 199) apelianto priešieškinis laikytas nepaduoti ir grąžintas apeliantui, kadangi pastarasis per teismo nustatytą terminą nesumokėjo žyminio mokesčio už priešieškinį (t. 1, b. l. 176), o pagrindo atidėti jo mokėjimą teismas nenustatė. Apeliantas su minėta teismo nutartimi nesutiko ir ją skundė atskiruoju skundu, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-228-196/2016 (t. 1, b. l. 214-218) buvo atmestas, o skundžiama teismo nutartis palikta nepakeista. Taigi, priešieškinio priėmimo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, kurios yra privalomos ne tik šalims, bet ir teismams (CPK 18 str.). Tokios nutarties pakartotinis revizavimas ir/ar apeliantui nustatytų procesinių įpareigojimų sumokėti žyminį mokestį pakartotinis tikrinimas procesiškai nėra galimas, toks klausimas šioje byloje yra išspręstas galutinai. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu, principas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą). Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vien faktas, kad paminėtas priešieškinis nebuvo priimtas, neužkirto kelio apeliantui teikti įrodymus, paneigiančius ieškinyje išdėstytas ar jo atsiliepime nurodytas aplinkybes, užtikrinant visų ginčui aktualių faktinių bei teisinių aplinkybių nustatymą bei jų įvertinimą. Juo labiau kad minėti procesiniai sprendimai neužkirto kelio apeliantui, pašalinus nustatytus trūkumus, iš naujo kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistų teisių gynimo. Todėl ir šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip stokojantys teisinio pagrįstumo. Aptarti ir kiti skundo argumentai neteikia pagrindo skundžiamų teismo sprendimų panaikinimui ar, juo labiau, bylos grąžinimui nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kaip to siekia apeliantas. Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas šalys nepateikė, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.