- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-18
- Bylos Nr.
- e2A-1584-555/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19261-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Diana Labokaitė, Lina Žemaitienė
- Atsakovas
- J. B., N. O.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.6.39.2.6.1Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
- 2.6.39.2.6.5Kiti civilinės atsakomybės draudimo atvejai
- 2.6.10.5.2.4Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
- 2.6.10.9Kiti su civilinės atsakomybės taikymu susiję klausimai
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.1.7.8Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1463-1052/2021 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams N. O., J. B. dėl dalies draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. B. ir N. O. ieškovės naudai 5 497,03 Eur išmokėtos draudimo išmokos už nepranešimą apie draudimo rizikos padidėjimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo N. O. ieškovės naudai priteisti 5 497,03 Eur išmokėtos draudimo išmokos už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, 5 procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 21 d., 17 val. 43 min., (duomenys neskelbtini), atsakovas N. O., važiuodamas kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, vairavo automobilį „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (alkoholio matuokliu jam nustatyta 2.04 promilės etilo alkoholio), taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių 126, 127 punktų reikalavimus, nes nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, neatsižvelgė į greitį, važiavimo sąlygas, kliudė kelkraštyje paliktą stovėti automobilį „Porshe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nuo smūgio buvo pastumtas į priekį ir taip apgadino stovintį automobilį „Mercedes Benz C 300 Mate“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilio „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Draudėjas – J. B.. Kadangi transporto priemonės „Toyota Prius“ valdytojas buvo atsakingas dėl eismo įvykio kilimo, ieškovei draudimo sutarties pagrindu kilo pareiga išmokėti draudimo išmoką žalą patyrusiems asmenims. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, kompensuodama eismo įvykio metu padarytą nuostolį, ieškovė išmokėjo 10 497,71 Eur draudimo išmoką už transporto priemonei „Porsche“ padarytą žalą bei 496,35 Eur draudimo išmoką už transporto priemonei „Mercedes Benz“ padarytą žalą, iš viso išmokėdama 10 994,06 Eur draudimo išmokos. Ieškovė taip pat nurodė, kad tarp jos ir atsakovės J. B. sudarytos draudimo sutarties 1.5.2 punktu šalys susitarė, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama sutarties 1.5.2 punkte nurodytomis sąlygomis, tarp jų – trumpalaikės nuomos paslaugoms teikti (nuomos sutarties ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui laikotarpiui) (sutarties 1.5.2.7 punktas). Pagal draudimo sutartį draudimo įmoka buvo apskaičiuota 82,82 Eur. Atsakovė (draudėja) sutarties galiojimo metu turėjo informuoti ieškovę (draudiką) apie draudimo rizikos padidėjimą. Tokiu atveju, jeigu transporto priemonė bus naudojama trumpalaikės nuomos paslaugoms teikti, įmoka būtų buvusi didesnė. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas nulėmė neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į atsakovą (draudėją) reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Pažeidusi draudimo sutartyje numatytas draudėjo pareigas atsakovė J. B. ir apdraustasis N. O. privalo grąžinti ieškovei išmokėtos išmokos dalį. Ieškovė, įvertinusi eismo įvykio aplinkybes, prašo priteisti solidariai iš atsakovų 50 procentų, skaičiuojamų nuo išmokėtų draudimo išmokų, t. y. 5 497,03 Eur. Kadangi atsakovas N. O. eismo įvykį sukėlė neblaivus, todėl ieškovė turi pagrindą reikalauti iš atsakovo išmokėtos draudimo išmokos, dėl ko ieškovė prašė iš N. O. priteisti 50 procentų nuo išmokėtos draudimo išmokos.
Atsiliepimas
3. Atsakovė J. B. su ieškinio reikalavimais, pareikštais jos atžvilgiu, nesutiko ir prašė juos atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ji neginčija aplinkybės, jog vairuotojas-atsakovas N. O. autoįvykio metu buvo neblaivus, dėl ko, tikėtina ir įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta ieškinyje nurodyta žala ir nurodytas nuostolių dydis. Atsakovė pripažino aplinkybę, kad tarp jos ir ieškovės buvo sudaryta draudimo sutartis ir buvo išduotas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas. Atsakovė pasirinko ieškovę, kaip draudėją, kadangi ji pasiūlė pačią mažiausią kainą. Ginčo transporto priemonė panaudos sutarties pagrindu buvo perduota juridinio asmens UAB „Veiklos partneriai“ valdymui neatlygintinai. Būtent ši bendrovė išnuomojo atsakovui N. O. transporto priemonę, nors ši transporto priemonė turėjo būti naudojama tik atsakovės poreikiams. Atsakovė nebuvo sudariusi jokios trumpalaikės nuomos sutarties su kokiu nors juridiniu ar fiziniu asmeniu. Su ieškove sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis nenustatė, kad automobilio perdavimas pagal panaudos sutarties santykius būtų pripažįstamas padidintos rizikos veiksniu ir nebuvo taikoma kriterijumi, kuris nulemtų didesnę riziką ir didesnę transporto priemonės draudimo kainą. Šiame ginče svarbu, kad eismo įvykis buvo sukeltas neblaivaus asmens, o ieškovė turi teisinį pagrindą prisiteisti iš eismo įvykį sukėlusio asmens visą išmokėtą draudimo išmoką, tačiau iki šiol šios turimos teisės nebuvo realizavusi. Ieškovė, veikdama savo veiklos srityje, turi teisę regreso tvarka išieškoti iš eismo įvykį sukėlusio asmens visą draudimo išmoką, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė nepatirs nuostolių dėl šios draudimo sutarties vykdymo, o dėl to jos reikalavimas atsakovės atžvilgiu yra nepagrįstas. Atsakovė laikėsi pozicijos, jog teisiškai yra reikšminga aplinkybė, jog ji apdraustos priemonės tretiesiems asmenims pagal trumpalaikės nuomos sutartį nebuvo perdavusi. Atsakovė nevykdo tokios veiklos ir neveikia, kaip verslininkas. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė yra pažeidusi ginčo sutarties 1.5.2.7 punktą. Sutarties 1.5.2.7 punkte nėra įvardijami panaudos santykiai, todėl atsakovei negali kilti atsakomybė už trečiųjų asmenų atliktus veiksmus. Atsakovei kiltų civilinė atsakomybė tik tuo atveju, jeigu ieškovė būtų pateikusi įrodymus, kad atsakovė sudarinėjo trumpalaikės nuomos sutartis, tačiau ieškovė nepateikė tokių privalomų dokumentų, kurie galėtų nulemti civilinės atsakomybės kilimą. Atsakovė teigė, kad teisės aktai, kuriais remiasi ieškovė, numato tik maksimalią susigrąžintinos išmokos dalį, tačiau nenustato konkretaus dydžio. Atsakovė laikė, kad ieškovė nėra nurodžiusi aplinkybių, kurios net teoriškai lemtų 50 procentų dydžio draudimo išmokos priteisimą. Ginčo dėl to, kad draudimo bendrovė išmokėjusi draudimo išmoką, turi teisę prisiteisti visą draudimo išmoką iš atsakovo N. O., kadangi šis asmuo vairavo transporto priemonę neblaivus, ir kas reiškia, kad ieškovė šiuo atveju nepatirs jokių nuostolių, susijusių su eismo įvykiu ir išmokėta draudimo išmoka. Ieškovė neįrodė, kad ji realiai patirs nuostolius vykdydama draudimo sutartį, kadangi ji išsireikalaus iš atsakovo N. O. visą išmokėtą draudimo išmoką pagal nurodytas eismo įvykio ir žalos atlyginimo aplinkybes. Be to, draudikas įgyja teisę iš draudėjo reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dalį, jei draudėjas pažeidžia sutartines ar draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Tokiu atveju, draudėjui kyla sutartinė civilinė atsakomybė. Sutartinės atsakomybės atveju turi būti nustatytos sutartinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovė vertino, kad konkretų draudiko susigrąžintinos sumos dydį nustato teismas, nustatęs visas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas: ikisutartinės ir (ar) sutartinės draudėjo pareigos pažeidimą, draudiko išmokėtos nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokos dydį, priežastinį ryšį tarp padidėjusios draudimo rizikos ir eismo įvykio, draudėjo kaltę. Tai reiškia, kad ieškovė privalo įrodyti, kad ji negalėjo išsireikalauti išmokėtos draudimo išmokos, kas pripažintina nuostoliais, atsiradusiais vykdant draudimo sutartį. Sprendžiant ginčą dėl draudėjo civilinės atsakomybės, draudikas turi pareigą pirmiausia įgyvendinti savo teises, atsirandančias pagal įstatymą dėl įgytos teisės į nuostolių atlyginimą. Ir tik tuo atveju, jeigu draudikui įvykdžius visas savo teises nepavyksta išsireikalauti patirtų nuostolių, kyla draudėjui civilinė atsakomybė dėl realiai patirtų draudiko nuostolių, esant draudėjo neteisėtiems veiksmams. Be to, UAB „Veiklos partneriai“ buvo išnuomoję automobilį tik vienintelį kartą, nes šios įmonės vienintelė veikla yra ne trumpalaikė automobilių nuoma, o buhalterinės apskaitos ir audito paslaugų teikimas. Atsakovė teigė, kad ir dėl to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad transporto priemonė „Toyota Prius“ buvo naudojamas trumpalaikiai nuomai.
4. Atsakovas N. O. atsikirtimo į pareikštus ieškinio reikalavimus nėra pateikęs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2021 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: iš atsakovo N. O. ieškovės naudai priteisė 5 497,03 Eur išmokėtos draudimo išmokos už transporto priemonės vairavimą neblaiviam, 5 procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą (5 497,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. gruodžio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 35,04 Eur bylinėjimosi išlaidas; solidariai iš atsakovų N. O. ir J. B. ieškovės naudai priteisė 5 497,03 Eur 5 procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą (5 497,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gruodžio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei po 17,52 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno; iš atsakovės J. B. valstybės naudai priteisė 63,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo N. O. valstybės naudai priteisė 190,19 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nurodė, jog byloje ginčo dėl paties autoįvykio aplinkybių ir jo metu kilusios ieškovės atlygintos žalos dydžio tarp šalių nėra. Teismas nustatė, kad iš automobilio nuomos sutarties matyti, jog nuomos sutartį UAB „Veiklos partneriai“ vardu pasirašė būtent automobilio savininkė J. B.. Teismas sprendė, kad ne kas kitas, o būtent atsakovė, nors ir kito asmens vardu, sudarė trumpalaikės nuomos sutartį. Iš automobilio panaudos sutarties 1.5 punkto galima spręsti, kad automobilis panaudos laikotarpiu buvo perduotas tik komercinei veiklai vykdyti, tuo tarpu automobilio nuomos sutartis su N. O. buvo sudaryta apie 4 mėnesių laikotarpiui, mokant po 90,00 Eur už kiekvieną savaitę. Dėl to, teismas atmetė atsakovės argumentus, jog minėta sutartis buvo vienkartinė ir negali būti priskiriama ekonominei komercinei veiklai.
7. Teismas nustatė, kad iš ginčo 1.5.2.7 draudimo sutarties sąlygos matyti, jog draudimo sutartyje numatyta, jog transporto priemonė nebus naudojama trumpalaikės nuomos paslaugoms teikti. Šiuo atveju vienkartinis automobilio išnuomojamas atitinka nuomos paslaugos sąlygą. Vertindamas, ar nuomos sutartis turėjo įtakos padidėjusiai rizikai, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog išnuomotas automobilis buvo naudojamas panaudos gavėjo poreikiams tenkinti. Iš to, kad atsakovei nėra žinoma atsakovo N. O. kontaktai ir buvimo vieta, teismas sprendė, jog labiau tikėtina, jog automobilis buvo suteiktas pašaliniam asmeniui, galimai užsieniečiui. Dėl šių aplinkybių teismas pripažino, jog atsakovės J. B. veiksmais (neturi esminės reikšmės ar savo ar kito asmens vardu) automobilio perdavimas atsakovui N. O. atlygintinės trumpalaikės nuomos pagrindu, esmingai padidino riziką. Tai, kad eismo įvykis buvo padarytas neblaivaus asmens, ne paneigia, o tik įrodo, jog draudimo rizika padidėjo, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovų iki 50 procentų dydžio įmokos už išmokėtą žalą.
8. Teismas atmetė atsakovės J. B. argumentus, jog sutartinės atsakomybės ieškovė gali reikalauti tik po to, jei atsakovas N. O. nesumokės draudimo įmokos. Teismas pažymėjo, kad rinktis, kokiu būdu ieškovė gina savo teises, kai turi kelis alternatyvius savo teisių gynimo būdus, yra ieškovės pasirinkimo teisė. Šiuo atveju ji turi teisę reikalauti priteisti išmokėtą draudimo išmoką keliais pagrindais, ir šie nėra subsidiarūs. Svarbu tai, kad ieškovės pasirinkti būdai neiškreiptų šalių interesų pusiausvyros ir nesudarytų sąlygų ieškovei neteisėtai praturtėti atsakovų atžvilgiu. Teismas vertino, kad šiuo atveju sutartinės atsakomybės atsiradimą ir rizikos padidėjimą nulėmė draudėjos-atsakovės J. B. ir transporto priemonės valdytojo-atsakovo N. O. pareigos teikti informaciją draudikui nevykdymas, todėl teismas sprendė, kad 50 procentų dydžio įmokos priteisimas solidariai iš atsakovų atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei užtikrina šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62.2 punktas).
9. Teismas nustatė, kad atsakovas N. O. sukėlė eismo įvykį, kuriame nuketėjo kitos transporto priemonės, vairuodamas, automobilį „Toyota Prius“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jam nustatytas 2.04 promilės etilo alkoholio girtumas). Atsakovai aplinkybių dėl žalos atsiradimo priežasčių, aplinkybių ir jos dydžio įstatymu nustatyta tvarka nenuginčijo. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo N. O. draudimo išmokos dalį už transporto priemonės vairavimą neblaiviam.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovė J. B. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kuria ieškovei solidariai iš atsakovės priteista 5 497,03 Eur, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio nuostatas, tačiau netinkamai. Atsakovė neginčija autoįvykio aplinkybių ir jo metu kilusios ieškovės atlygintos žalos dydžio, taip pat, kad tarp ieškovės ir jos buvo sudaryta ginčo draudimo sutartis, kad buvo išduotas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas. Atsakovė ieškovę, kaip draudėją, pasirinko, nes ji pasiūlė mažiausią draudimo kainą.
1.2. Ginčo draudimo sutartis nenustatė, kad automobilio perdavimas pagal panaudos sutarties santykius būtų pripažįstamas padidintos rizikos veiksniu ir nebuvo laikoma kriterijumi, kuris nulemptų didesnę riziką bei didesnę transporto priemonės draudimo kainą. Šiame ginče turi būti nustatomos dvi esminės teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, t. y., pirma, eismo įvykis buvo sukeltas neblaivaus asmens, antra, ieškovė turi teisinį pagrindą prisiteisti iš eismo įvykį sukėlusio asmens visą išmokėtą draudimo išmoką, tačiau iki šiol turimos teisės nebuvo realizavusi.
1.3. Tiek TPVCAPDĮ 22 straipsnio, tiek Taisyklių 62.2 punkto, 63 punkto nuostatos reglamentuoja tam tikrus atvejus, kada draudikas turi teisę susigrąžinti išmokėtos draudimo išmokos dydį. Tačiau teisės aktai numato tik maksimalią susigrąžintinos išmokos dalį, tačiau nenustato konkretaus dydžio. Taisyklės numato kriterijus, kuriais remiantis turi būti apskaičiuojamas grąžintinos išmokos dalies dydis, iš kurių galima padaryti išvadą dėl pažeidimo dydžio. Šiuo atveju ieškovė nebuvo nurodžiusi aplinkybių, kurios net teoriškai lemtų 50 procentų dydžio draudimo išmokos priteisimą.
1.4. Šiuo atveju yra svarbūs kasacinio teismo padaryti išaiškinimai, padaryti 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009, 2010 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010, o taip pat 2020 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020. Tiek remiantis teisės aktais, tiek kasacinio teismo išaiškinamais, apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad vairavimas apsvaigus negali būti pripažinta aplinkybe, turinčia įtakos draudimo sutarties sudarymui ir draudimo įmokos dydžio apskaičiavimui. Kitaip tariant, draudikas apskaičiuodamas draudimo įmoką, nesieja jos dydžio su aplinkybe, kad transporto priemonę gali vairuoti pasvaigęs nuo alkoholio asmuo, kuris sukels eismo įvykį. Toks veiksmas nėra teisėtas, todėl net teoriškai negali būti pripažįstamas veiksniu nulemiančiu draudimo įmokos dydį.
1.5. Atsakovei atsakomybė galėtų kilti tik tuo atveju, jei ji savo veiksmais būtų sudariusi galimybę neblaiviam asmeniui sėsti už transporto priemonės vairo. Turi būti vertinama ir tai, kad asmens apsisprendimas vairuoti neblaiviam sukelia jam imperatyvias įstatyme numatytas pasekmes. Ginčas nekyla dėl to, kad ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, turi teisę prisiteisti visą draudimo išmoką iš atsakovo, kadangi būtent šis asmuo vairavo transporto priemonę neblaivus. Tai reiškia, kad šiuo atveju ieškovė nepatirs jokių nuostolių, susijusiu su eismo įvykiu ir išmokėta draudimo išmoka.
Žemesnės instancijos teismas
1.6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė eismo įvykio sukėlimo priežastis ir be jokio teisinio pagrindo šių aplinkybių egzistavimą susiejo su draudiko rizika ir šio veiksmo įtaka apskaičiuojant draudimo išmoką. Nustačius, kad priežastis, dėl kurios kilo eismo įvykis ir nustačius, kad ši aplinkybė neįtakoja draudimo įmokos, ieškinio reikalavimai atsakovės atžvilgiu turėjo būti atmesti.
Atsiliepimas
1.7. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja draudimo sutartyje nurodyta sąlyga civilinei atsakomybei kilti. Šioje byloje kyla ginčas kaip aiškinti ir vertinti draudimo sutarties sąlygas ir trumpalaikės nuomos sutartį, kuri buvo sudaryta tarp UAB „Veiklos ir partneriai“ bei atsakovo N. O.. Atsakovės įsitikinimu, ginčo draudimo sutartyje nėra nurodyta, kad draudėjas privalo draudimo bendrovei pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą, sudarius bent vieną draudimo sutartį. Byloje nėra ginčo dėl to, kad transporto priemonė buvo išnuomota tik vienintelį kartą, nes UAB „Veiklos ir partneriai“ veikla nėra trumpalaikė transporto priemonių nuoma. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo automobilis buvo naudojamas trumpalaikių nuomos sutarčių sudarymui.
1.8. Minėtoje kasacinio teismo praktikoje (2020 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2020) taip pat pateikti išaiškinimai, kad vertinant trumpalaikės nuomos santykius, turi būti vertinamas nuomos sutarčių skaičius ir draudėjo vykdoma veikla. Tačiau pirmosios instancijos teismas net nepasisakė dėl nurodytos kasacinio teismo praktikos. Būtent kasacinis teismas laikė draudimo rizikos padidėjimą su ne vienkartiniu trumpalaikės nuomos sutarties sudarymu, bet su nuolatine asmens veikla, kada asmuo teikia automobilio trumpalaikę nuomą.
1.9. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai iš atsakovės ieškovės naudai priteisė įstatyme nustatytą maksimalią 50 procentų sumą. Teismas turėjo įvertinti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovė savo veiksmais neįtakojo eismo įvykio kilimo, o siekiant ištirti eismo įvykio aplinkybes, pateikė visą informaciją. UAB „Verslo partneriai“ sudarė tinkamą sutartį, kuri leido identifikuoti vairuotoją. Tuo tarpu ginčo draudimo sutartyje, numatant padidintos rizikos veiksnius, vartojamas žodis „paslauga“ daugiskaitoje, leidžia asmeniui suvokti, kad tai turi būti tokio pobūdžio komercinė veikla. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų normas, reglamentuojančias draudimo išmokos susigrąžinimą. Šiuo atveju turėtų būti vertinama aplinkybė, kad įstatymas numato imperatyvia forma draudiko teisių apsaugą, nustatant, kad draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kuris vairavo neblaivus.
11. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepažeidė materialinės teisės normų. Ieškovės ieškinys yra pareikštas dviem pagrindais, kurie numatyti TPVCAPDĮ: dėl nepranešimo apie draudimo rizikos padidėjimą ir transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam. Jokie teisės aktai nenumato reikalavimų pareiškimo eiliškumo asmenų atžvilgiu ar teisinių pagrindų atveju. Ieškovė, pareikšdama ieškinio reikalavimus dviem asmenims vienoje byloje skirtingais teisiniais pagrindais, elgėsi teisėtai ir pagrįstai.
Atsiliepimas
2.2. Atsakovė teigia, kad vairavimas apsvaigus negali būti pripažinta aplinkybe, turinčia įtakos draudimo sutarties sudarymui ir draudimo įmokos apskaičiavimui. Tačiau tokiu būdu atsakovė nepagrįstai sutapatina skirtingus draudiko regresinio reikalavimo pagrindus: draudiko teisę prašyti išmokėtos draudimo išmokos tais atvejais, kai asmuo eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus, ir draudiko teisę prašyti išmokėtos draudimo išmokos tais atvejais, kai draudikui nebuvo pranešta apie draudimo rizikos padidėjimą.
2.3. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė pažeidė draudimo sutartį, nes nuomos sutartis su atsakovu N. O. buvo vienkartinio pobūdžio. Tokia teismo išvada dėl draudimo sutarties pažeidimo yra pagrįsta ir buvo priimta įvertinus byloje surinktus įrodymus. Byloje esanti automobilio nuomos sutartis su N. O. buvo sudaryta apie 4 mėnesių laikotarpiui mokant po 90,00 Eur už kiekvieną savaitę. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė nebuvo sudariusi jokių kitų automobilio nuomos sutarčių, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, tik pačios atsakovės paaiškinimais. Atsakovės teikiamas draudimo sutarties vertinimas, kad sutartyje nurodyta sąvoka „nuomos paslaugos“ turi patvirtinti tam tikrą dažnumą, tęstinumą ar daugkartiškumą yra tik pačios atsakovės vertinimas. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovė, žinodama apie tokią draudimo sutarties sąlygą, prieš automobilio nuomos sutarties sudarymą būtų susisiekusi su draudiku ir pasidomėjusi šiuo klausimu. Atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir nepranešė ieškovei apie draudimo rizikos padidėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog išnuomotas automobilis buvo naudojamas panaudos gavėjo poreikiams tenkinti, o iš to, kad atsakovei nežinomi atsakovo N. O. kontaktai ir buvimo vieta, teismas turėjo pagrindą spręsti, jog labiau tikėtina, kad automobilis buvo suteiktas pašaliniam asmeniui, galimai užsieniečiui. Spręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės, teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko (ieškovės) teisės atgauti iš draudėjo dalį naudos gavėjui išmokėtos draudimo išmokos. Atsakovė (apeliantė) J. B. ginčija sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad draudėjai (apeliantei) nepranešus apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės naudojimu, atsirado pagrindas draudikui reikalauti iš draudėjo dalies naudos gavėjui išmokėtos draudimo išmokos. Dėl sprendimo dalies, kuria draudikas reikalauja išmokėtų sumų iš asmens, kuris neblaivus sukėlė eismo įvykį, bei kuria taikyta solidarioji transporto priemonės savininko ir naudotojo atsakomybė, apeliacinis skundas nėra paduotas.
14. Teisėjų kolegija nustatė, kad bylos šalys – ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ir apeliantė J. B., 2019 m. liepos 29 d. sudarė įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 1.5.3. punkte sutarė, jog vadovaujantis Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių draudimo sutarties sąlygų VI dalies „Draudimo rizikos padidėjimas ir sumažėjimas“ 38 punktu, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui, nurodytos sutarties 1.5.1. – 1.5.2. punktuose.
15. Apeliantė J. B. 2017 m. lapkričio 18 d. panaudos sutartimi Nr. 1 perdavė UAB „Veiklos partneriai“ neatlygintinai naudotis automobilį „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos sutarties 1.5 punkte nurodant, kad automobilis bus naudojamas įmonės veikloje 100 procentų. 2019 m. gegužės 7 d. nuomos sutartimi UAB „Veiklos partneriai“ išnuomojo atlygintinai už 90,00 Eur mokestį per savaitę automobilį „Toyota Prius“ atsakovui N. O. laikotarpiui nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Pastarasis, vairuodamas apeliantei priklausantį automobilį, 2019 m. rugsėjo 21 d., 17.43 val., (duomenys neskelbtini), važiuodamas kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini)ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti motorines transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Prius“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neatsižvelgė į greitį, važiavimo sąlygas, kliudė kelkraštyje paliktą stovėti automobilį „Porshe“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris nuo smūgio buvo pastumtas į priekį, apgadino stovintį automobilį „Mercedes Benz C 300 Mate“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovė nukentėjusiems asmenims išmokėjo draudimo išmokas padarytai žalai atlyginti. Ieškovė, remdamasi tuo, kad apeliantė nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką, t. y. kad apdraustas automobilis „Toyota Prius“ naudojamas ne įprastai, bet trumpalaikei nuomos veiklai, pareikalavo atlyginti dalį naudos gavėjui išmokėtos draudimo išmokos (50 procentų).
16. Apeliantė J. B. apeliaciniame skunde teigia, kad draudimo rizika nebuvo padidėjusi, kadangi transporto priemonė buvo išnuomota tik vienintelį kartą. Kadangi UAB „Veiklos ir partneriai“ veikla nėra trumpalaikė transporto priemonių nuoma, dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo automobilis buvo naudojamas trumpalaikių nuomos sutarčių sudarymui. Apeliantės vertinimu, ieškovė neįgijo teisės reikalauti iš jos (draudėjos) dalies naudos gavėjui išmokėtos draudimo išmokos. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutikti pagrindo neturi.
17. Bylos šalių 2019 m. liepos 29 d. sudaryta sutartis yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Nurodyti privalomo ne gyvybės draudimo sutartiniai santykiai reglamentuoti TPVCAPDĮ ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme, kiek TPVCAPDĮ nenustatyta kitaip (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2, 6 dalys). Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalį, draudimo rizika – tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui. Esant sudarytai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai, draudėjas turi pareigą pranešti draudikui apie padidėjusią draudimo riziką ir jai padidėti reikšmės turinčias aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1010 straipsnio 1 dalis; Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 36–39 punktai). TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
18. Taisyklių 62.2 punkte įtvirtinta, kad, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.
19. Šalių draudimo sutarties 1.5.2.7 punkte nustatyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka paskaičiuota atsižvelgus į tai, jog transporto priemonė nėra ir nebus naudojama trumpalaikės nuomos paslaugoms teikti. Aptariamu atveju, sudarius automobilio nuomos sutartį su atsakovu N. O., apeliantė nepranešė ieškovei apie nurodytą pasikeitusią aplinkybę. Tai laikytina nepranešimu apie padidėjusią draudimo riziką. Automobilį naudojant komercinei veiklai, transporto priemonė naudojama dažniau, todėl padidėja taip pat ir rizika patekti į eismo įvykį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė J. B. pažeidė draudimo sutartyje nustatytą draudėjo pareigą draudimo sutarties galiojimo metu pranešti apie padidėjusią riziką (atsiradusią nestandartinę riziką), todėl apskųstame teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad ieškovė turi teisę reikalauti, jog apeliantė grąžintų dalį išmokėtos draudimo išmokos (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis; Taisyklių 62.2).
20. Byloje nustatyta, kad nors apeliantė J. B. 2017 m. lapkričio 18 d. panaudos sutartimi Nr. 1 perdavė UAB „Veiklos partneriai“ neatlygintinai naudotis automobilį „Toyota Prius“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sąlygose šalys susitarė, kad transporto priemonę apdraus panaudos gavėjas, tačiau panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu, įprastinę transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su ieškove sudarė apeliantė J. B.. Pripažintina pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, nustačius, kad UAB „Veiklos partneriai“ vardu nuomos sutartį su atsakovu N. O. sudarė transporto priemonės savininkė (apeliantė), jog draudėja (apeliantė) privalėjo suvokti, kad automobilis yra išnuomotas tretiesiems asmenims. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad transporto priemonė buvo išnuomota tik vienintelį kartą, ar, kad ieškovė turi teisę atgauti visas sumokėtas išmokas iš atsakovo N. O., kuris eismo įvykį sukėlė būdamas girtas, reikšmingos grąžintinos draudimo išmokos dalies dydžiui paskaičiuoti, bet nėra pagrindas atleisti apeliantę nuo pareigos sumokėti draudimo išmokos dalį.
21. Pirmosios instancijos teismas kaip pagrindą priteisti iš apeliantės maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį nurodė tai, kad automobilio perdavimas atsakovui N. O. atlygintinės trumpalaikės nuomos pagrindu esmingai padidino riziką, tačiau detaliau savo išvados nepagrindė. Teisėjų kolegijos vertinimu, transporto priemonės perdavimas ir naudojimas ne asmeniniais tikslais yra reikšmingi veiksniai, vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes akivaizdu, kad transporto priemonę perduodant naudotis trumpalaikės nuomos sutarties pagrindu atsiranda galimybė transporto priemonę naudoti intensyviau, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės galėjo nulemti draudimo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016). Pirmiau nurodytos teismo išvados patvirtina, kad apeliantės neatskleistos aplinkybės apie transporto priemonės naudojimą yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu, t. y. draudžiamąjį įvykį sukėlė asmuo, kuriam automobilis buvo patikėtas nuomos sutarties pagrindu.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai įvertino kitą teisiškai reikšmingą aplinkybę, t. y., kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį. Nors pirmosios instancijos teismo išvada, nurodyta šios nutarties 21 punkte, laikytina iš esmės pagrįsta, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji nereiškia, kad transporto priemonės naudojimas trumpalaikės nuomos sutarties pagrindu visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Akivaizdu, kad draudimo rizikos laipsnio skirtumas tarp transporto priemonės naudojimo asmeniniais tikslais kitoks, nei skirtumas tarp draudimo rizikos laipsnio transporto priemonę valdant trumpalaikės nuomos pagrindu. Intensyvesnis transporto priemonės naudojimas, didesnis (skirtingas) transporto priemonę naudojančių asmenų ratas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Šią išvadą iš dalies patvirtina ir 2019 m. rugsėjo 21 d. įvykusio eismo įvykio aplinkybės, t. y., kad eismo įvykis, kurį sukėlė užsienio pilietis, įvyko automobilį naudojant nuomos sutarties pagrindu.
23. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nereiškia, kad draudimo rizika dėl apeliantės nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės naudojimu, galėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovei iš apeliantės priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes, didinančias draudimo riziką, transporto priemonės naudojimo intensyvumą, nuomos sutarties vykdymo laikotarpį, ryšį su eismo įvykiu, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš transporto priemonės savininko ir naudotojo solidariai priteistą sumą už nepranešimą apie padidėjusią riziką sumažinant iki 25 procentų ieškovės išmokėtos draudimo išmokos – t. y. iki 2 748,52 Eur.
24. Teisėjų kolegija, apibendrindama, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl draudiko teisės atgauti iš draudėjo dalį naudos gavėjui išmokėtos draudimo išmokos, tinkamai atliko ginčo materialaus teisinio santykio kvalifikaciją, tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias draudėjo pareigą pranešti apie draudimo rizikos laipsnio pokyčius, tačiau netinkamai įvertino teisiškai reikšmingą aplinkybę, t. y. kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą. Esant pagrindui spręsti, kad skundžiamu sprendimu ieškovei iš apeliantės priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimas pakeičiamas sumažinant priteistą sumą iki 2 748,52 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
25. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinas pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. sumažinus solidariai priteistą sumą iki 2 748,52 Eur sumos, laikytina, kad atsakovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies (75 procentais), todėl iš apeliantės ieškovės naudai priteista 17,52 Eur suma mažinama iki 8,76 Eur sumos (17,52 Eur / 2) ir, atitinkamai, iš atsakovo N. O. ieškovės naudai priteista 52,56 Eur suma mažinama iki 43,80 Eur sumos (52,56 Eur – 8,76 Eur). Ieškovei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos dalis sudaro 25 procentus, t. y. 17,52 Eur (70,08 Eur x 75 proc. / 100).
26. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinas ir už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis bei pirmosios instancijos teisme susidariusios procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kas iš viso sudaro 253,59 Eur (248,00 Eur + 5,29 Eur), t. y. iš apeliantės valstybės naudai priteista 63,40 Eur suma mažinama iki 31,70 Eur (253,59 Eur x 12,50 proc. / 100) ir, atitinkamai, iš atsakovo N. O. valstybės naudai priteista 190,19 Eur suma mažinama iki 158,49 Eur (253,59 Eur x 62,50 Eur / 100). Iš ieškovės valstybės naudai priteisiama 25 procentai nepatenkintų ieškinių reikalavimų sumos, t. y. 63,40 Eur (253,59 Eur x 25 proc. / 100).
27. Ieškovės ieškinį atmetus 25 procentais, iš jos apeliantės bei atsakovo naudai priteisiama jų turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovas į bylą nėra pateikęs jo turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl dėl jų paskirstymo teisėjų kolegija nesprendžia ir plačiau nepasisako. Tuo tarpu apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į ieškinį parengimas, atstovavimas teisme (reg. Nr. DOK-66860). Atsižvelgiant į nurodytą, iš ieškovės apeliantės naudai priteisiama 125,00 Eur (500,00 Eur x 25 proc. / 100). Kadangi ieškovės ir apeliantės reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra priešpriešiniai vienarūšiai, todėl subendrinus juos, iš ieškovės apeliantės naudai priteisiama 116,24 Eur (125,00 Eur – 8,76 Eur) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.
28. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, t. y. 50 procentų, iš ieškovės apeliantės naudai priteisiama apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų proporcingai tenkintų reikalavimų dalis, o iš apeliantės ieškovės naudai – proporcingai atmestų reikalavimų dalis (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
29. Apeliantės apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas sudarė tik 63,00 Eur už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (reg. Nr. DOK-88728). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė yra sumokėjusi tik pusę už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. CPK 80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus CPK šios straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Kaip matyti, apeliaciniu skundu ginčijamos sumos dydis yra 5 497,03 Eur, t. y. būtent tokioje apimtyje apeliantė siekė nuginčyti savo atsakomybę pagal pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad solidarioji atsakomybė – kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kadangi solidariosios atsakomybės atveju ieškinio suma nėra dalijama tarp solidarių atsakovų, apeliantė, ginčydama priimtą teismo sprendimą, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo sumokėti ne pusę už ginčijamą sumą reikiamo mokėti žyminio mokesčio, o pilną dalį, t. y. 124,00 Eur ((5 497,03 Eur x 3 proc. / 100) x 75 proc. / 100). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju apeliantės skundas yra patenkintas 50 procentų, iš ieškovės jos naudai priteistina dalis žyminio mokesčio, kurios apeliantė nėra apmokėjusi, priteisiama iš ieškovės valstybės naudai – 61,00 Eur (124,00 Eur – 63,00 Eur).
30. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinės instancijos teisme turėjo 35,04 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų (reg. Nr. DOK-24259), todėl 50 procentų šių išlaidų (atmestų reikalavimų dalyje) yra priteisiama iš apeliantės ieškovės naudai, t. y. 17,52 Eur (35,04 Eur / 2).
31. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos nesusidaro, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, iš atsakovo N. O., gim. (duomenys neskelbtini), 5 497,03 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt septynis eurus 3 ct) išmokėtos draudimo išmokos už transporto priemonės vairavimą neblaiviam, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą (5 497,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gruodžio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 43,80 Eur (keturiasdešimt tris eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), solidariai iš atsakovo N. O., gim. (duomenys neskelbtini), ir atsakovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 748,52 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 52 ct) išmokėtos draudimo išmokos už nepranešimą apie draudimo rizikos padidėjimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą (2 748,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gruodžio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 116,24 Eur (vieną šimtą šešiolika eurų 24 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai priteisti 63,40 Eur (šešiasdešimt tris eurus 40 ct) žyminio mokesčio bei teismo procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Iš atsakovo N. O., gim. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai priteisti 158,49 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus 49 ct) žyminio mokesčio bei teismo procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Iš atsakovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 31,70 Eur (trisdešimt vieną eurą 70 ct) žyminio mokesčio bei teismo procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Iš atsakovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai priteisti 17,52 Eur (septyniolika eurų 52 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai priteisti 61,00 Eur (šešiasdešimt vieną eurą 00 ct) žyminio mokesčio (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.