- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-30
- Bylos Nr.
- A-575-1717-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02326-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2013 m. balandžio 22 d. nutarimą Nr. 28-428(1) ,,Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 2S-2136 (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Vilniaus PN direktorių perduoti pareiškėjo 2013 m. balandžio 22 d. skundą Departamentui; 4) priteisti iš atsakovų turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimą.
Skunde nurodė, jog 2013 m. kovo 22 d. atvykęs į Vilniaus PN buvo paskirtas į 3-io būrio 212-ą sekciją, kur jį pasitiko grupė agresyviai nusiteikusių nuteistųjų, kurie reiškė nepasitenkinimą jo buvimu. Dėl šių priežasčių prašė Vilniaus PN administracijos perkelti jį į kitą būrį, tačiau administracija jo ne tik neperkėlė, bet, atlikusi tarnybinį tyrimą, konstatavo, kad jis atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į 3-ią būrį, ir paskyrė jam nuobaudą – 10 parų baudos izoliatoriaus. Nesutiko su priimtu Nutarimu, teigdamas, jog jis negalėjo atsisakyti vykdyti reikalavimą eiti į paskirtą būrį, kadangi tokio rašytinio reikalavimo apskritai nebuvo. Manė, jog tokiu elgesiu pataisos namų administracija kursto nesantaiką tarp nuteistųjų. Be to, jis nebuvo informuotas apie ketinimą skirti nuobaudą, apie teisę pateikti rašytinį paaiškinimą. Dėl paskirtos nuobaudos ir kitų klausimų pateikė tris skundus Departamentui, tačiau jis iš esmės skundų nenagrinėjo, tik pateikė biurokratišką atsakymą. Prašė priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos dėl neteisėto Nutarimo, kuriuo jam buvo skirta 10 parų baudos izoliatoriuje, o turtinę žalą prašo įvertinti kaip pareigūnų neteisėtai gautą atlyginimą už netinkamą darbo funkcijų atlikimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog pareigūnams surašius tarnybinius pranešimus dėl drausmės pažeidimo, pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių 10 parų. Pareiškėjas pateikė rašytinį pasiaiškinimą dėl padaryto pataisos įstaigos vidaus tvarkos pažeidimo. Tokia įstatymo suteikta teise pasiaiškinti jis pasinaudojo 3 kartus, pačiam pareiškėjui įvardijus rašytinį pasiaiškinimą prašymu. Tačiau nė viename iš jų nenurodė konkrečių priežasčių, kodėl jis nesutinka būti jam paskirtame 3-ame būryje. Dėl pareiškėjo atsisakymo vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į 3-ią būrį buvo atliktas tarnybinis tyrimas. Teigė, jog 2013 m. balandžio 4 d. pasiaiškinime pareiškėjas nurodė, kad 3-iame būryje gyventi negali, nes tik įėjus į gyvenamąją sekciją ten apie 10 buvusių asmenų garsiai reiškė nepasitenkinimą jo buvimu. Tarnybinio tyrimo metu buvo apklausti nuteistieji, gyvenantys 212 gyvenamoje patalpoje, kurie nurodė, jog nežino, kodėl pareiškėjas atsisakė bausmę atlikti paskirtame nuteistųjų būryje, jie tvirtino, kad pareiškėjo nepažįsta. Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai neturi duomenų, kad pareiškėjui 3-iame būryje grėstų pavojus. Taigi, administracija nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmės atlikti 3-iojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 212.
Pažymėjo, jog nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūrose vienete (būryje ar pan.) ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje patalpoje pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl Bausmės vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) 142 straipsnyje nustatytos nuobaudos paskyrimo. Taip pat apžvelgė viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas bei pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atlieka bausmę pataisos įstaigoje už jam inkriminuotą nusikaltimą, ir būtent, atsižvelgiant į tokią jo teisinę padėtį, jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie neišvengiami asmeniui būnant kalinamam.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, jog išnagrinėjęs pareiškėjo skundus, nenustatė, kad pataisos namų administracija pažeistų šiuo metu galiojančius teisės aktus. Teigė, jog pareiškėjo skunduose nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą. Manė, jog Departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundus atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Teigė, jog atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Pridūrė, jog pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas tinkamai užfiksuotas dokumentinėje medžiagoje.
Išdėstė ir tai, jog bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Pareigos neatlikimas arba netinkamas jos atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas. Teisės aktai nenumato nuteistajam teisės rinktis būrį. Nuteistajam būrys ar miegamajame esanti lova gali būti skiriami, atsižvelgiant į jo sveikatą, fizinį išsivystymą ar kitas išimtines aplinkybes. Nuteistųjų skirstymas yra pataisos įstaigos administracijos diskrecija, t. y. teisė elgtis savo nuožiūra. Skirstant nuteistuosius į būrius atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatą, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Todėl manė, jog pataisos namų administracija elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Pridūrė, jog žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę ir turtinę žalą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas išdėstė tokias faktines bylos aplinkybes: ginčijamu Nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda – uždarymas 10 parų į baudos izoliatorių – už BVK 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 7-87 pažeidimą. 2013 m. balandžio 19 d. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas V. R. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-481(1) informavo, kad 2013 m. balandžio 19 d., apie 11 val. 30 min., pareiškėjas nurodė, kad atsisako vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą bausmę atlikti paskirtame 3 būryje. 2013 m. balandžio 20 d. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas T. Š. tarnybiniame pranešime Nr. 43-485(1) informavo, kad 2013 m. balandžio 20 d., apie 11 val. 30 min., pareiškėjas pareiškė, kad atsisako eiti į jam paskirtą 3 būrį. 2013 m. balandžio 21 d. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas V. K. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-490 (1) informavo, kad 2013 m. balandžio 21 d., apie 11 val. 40 min., pareiškėjas atsisakė bausmę atlikti paskirtame 3 būryje. Dėl pareiškėjo atsisakymo vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į 3-ią būrį buvo atliktas tarnybinis tyrimas. 2013 m. balandžio 4 d. pasiaiškinime pareiškėjas teigė, kad 3-iame būryje gyventi negali, nes tik įėjus į gyvenamąją sekciją ten apie 10 buvusių asmenų garsiai reiškė nepasitenkinimą jo buvimu sekcijoje. Tarnybinio tyrimo metu buvo apklausti nuteistieji, gyvenantys 212 gyvenamoje patalpoje, kurie nurodė, jog nežino, kodėl pareiškėjas atsisakė bausmę atlikti paskirtame nuteistųjų būryje, tvirtino, kad jo nepažįsta. Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai neturi duomenų, kad pareiškėjui 3-iame būryje grėstų pavojus. Atsakovas teigė, kad administracija nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmės atlikti 3-iojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 212, o tarnybinio tyrimo 2013 m. balandžio 8 d. išvadoje Nr. 33-67 konstatuota, kad pareiškėjo atsisakymas vykdyti PN administracijos reikalavimus yra nepagrįstas, izoliuoti pareiškėją vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalies nuostatomis netikslinga, o už specialiosios pareigos, nustatytos BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte (vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus), nevykdymą siūlyta įstaigos direktoriui skirti pareiškėjui nuobaudą. 2013 m. balandžio 8 d. Vilniaus PN direktorius patvirtino tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 33-67.
Teismas apžvelgė BVK 12 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 142 straipsnį bei nurodė, jog atsakovas pagrįstai teigia, kad nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūrose vienete (būryje ar pan.) ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje patalpoje pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl BVK 142 straipsnyje nustatytos nuobaudos paskyrimo.
Taip pat išdėstė, jog Departamente buvo gautas pareiškėjo 2013 m. balandžio 23 d. skundas dėl ginčijamo Nutarimo ir 2013 m. gegužės 9 d. skundas dėl pataisos namų direktoriaus 2013 m. balandžio 8 d. rašto Nr. 42-269. Departamentas, išnagrinėjęs skundus, pareiškėjui pateikė atsakymą 2013 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 2S-2136, kuriame konstatavo, kad nenustatyta, jog pataisos namų administracija pažeidė galiojančius teisės aktus. Nurodė, kad pareiškėjo skunduose nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą.
Teismas pažymėjo, jog Departamentas į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, t. y. VAĮ 8 straipsnyje numatyta tvarka, todėl naikinti Sprendimo nėra pagrindo bei atmetė pareiškėjo argumentą, kad Departamentas neatsakė į jo 2013 m. balandžio 22 d. skundą. Šiuo aspektu pažymėjo, jog nors atsakovo atstovė per teismo posėdį pripažino, kad šis skundas nebuvo išsiųstas Departamentui dėl to, kad pats pareiškėjas skundo kopiją išsiuntė Departamentui, tačiau iš skundžiamo Departamento 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 2S-2136 turinio ir bylos medžiagos matyti, kad Departamentas gavo 2013 m. balandžio 22 d. pareiškėjo skundą ir išnagrinėjo jame nurodytas aplinkybes bei atsakė į jį skundžiamu 2013 m. gegužės 29 d. Sprendimu.
Pažymėjo ir tai, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2013 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 7-113 pareiškėjas buvo perkeltas iš 3-212-01 gyvenamosios patalpos į 7-406-02 gyvenamąją patalpą, taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas nereagavo į jo 2013 m. balandžio 3 d. pareiškimą skirti kitą gyvenamąją vietą.
Apžvelgė bausmių vykdymo teisėje įtvirtintą nuteistojo pareigų turinį, BVK 110 straipsnį bei akcentavo, jog teisės aktai nenustato nuteistajam teisės rinktis būrį, o būrys ar miegamajame esanti lova gali būti skiriami, atsižvelgiant į jo sveikatą, fizinį išsivystymą ar kitas išimtines aplinkybes. Pažymėjo, jog nuteistųjų skirstymas yra pataisos įstaigos administracijos diskrecija, t. y. teisė elgtis savo nuožiūra. Be to, skirstant nuteistuosius į būrius atsižvelgiama į jų galimą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, sveikatą, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir tai yra daroma laikantis nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.
Darė išvadą, jog pataisos namų direktorius ginčijamu Nutarimu pareiškėjui nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių dešimčiai parų – skyrė pagrįstai bei jos naikinti nėra pagrindo.
Taip pat apžvelgė Civiliniame kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nurodytą prievolę atlyginti neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais (neveikimu) sukeltą žalą bei CK 6.246 – 6.249 straipsniuose įtvirtintą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą. Nurodė, jog nors pareiškėjas ir teigė, kad dėl neteisėto nuobaudos skyrimo ir vykdymo patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinį sukrėtimą, tačiau tokie jo teiginiai nėra pagrįsti įrodymais. Akcentavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog pataisos namai laisvės atėmimo bausmę atliekančio pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti. Apžvelgė ir BVK 10 straipsnio 1 dalį bei nurodė, jog nuteistojo laisvės atėmimu teisinė padėtis savaime sukelia jam tam tikrus įstatymais nustatytus teisių ir laisvių apribojimus.
Konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos institucijos neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 183 – 189), kuriuo prašo: 1) ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visa apimtimi; 2) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog ginčijamas teismo sprendimas nėra motyvuotas ir jame nebuvo tinkamai įvertinti jo nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai.
Dėl ginčijamo Nutarimo nurodo, jog jo 2013 m. balandžio 3 d., 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. balandžio 20 d., 2013 m. balandžio 21 d. teikti pareiškimas ir prašymai yra pagrįsti bei teisėti. Teigia, jog minėtuose raštuose jis reiškė vienintelį prašymą – būti perkeliamas į bet kurį kitą būrį. Akcentuoja, jog 2013 m. balandžio 24 d. įsakymu Vilniaus PN direktorius šį jo prašymą patenkino – perkėlė jį iš 3-ojo būrio 212-01 sekcijos į 7-to būrio 406-02 sekciją. Mano, jog šis faktas parodo, kad jo prašymai perkelti jį į kitą būrį buvo pagrįsti ir teisėti, nes neteisėto ar nepagrįsto prašymo valstybės tarnybos pareigūnas tenkinti negali.
Taip pat pažymi, jog konkrečiu atveju negalėjo būti bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo įvykio (fakto). Atkreipia dėmesį, jog pažeidimas buvo užfiksuotas 2013 m. balandžio 3 d., 11 val. 30 min., 2013 m. balandžio 19 d., 11 val. 30 min, 2013 m. balandžio 20 d., 11 val. 30 min., 2013 m. balandžio 21 d., 11 val. 40 min., tačiau Vilniaus PN savo raštais yra ne kartą deklaravęs nuteistųjų teisę nebūti paskirtame būryje nuo dienotvarkėje numatytų signalų keltis (7 val. arba 8 val.) iki signalų gulti (23 val. arba 24 val.). Teigia, jog būdamas priskirtas 3-ajam būriui, jis turėjo judėjimo laisvę visame I-ame lokaliniame sektoriuje ir dalyje II-ojo lokalinio sektoriaus, todėl minėtu laiku jo (atsakovo bandomas įrodyti) atsisakymas buvo jo subjektinė teisė. Taip pat pažymi, jog atsisakymas vykdyti teisėtą nurodymą tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotu laiku yra paneigtas ir pačių pareigūnų parodymais byloje.
Argumentuoja, jog buvo pažeistos jo Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – ir JTO) 1977 m. gegužės 13 d. rezoliucija Nr. 2076 patvirtintomis Standartinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių (toliau – ir JTO Taisyklės) 30 punkte, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės) 59 punkte, BVK 143 straipsnyje įtvirtintos procedūrinės teisės. Taip pat nurodo, jog JTO Taisyklių 9 (2) punktas ir Europos kalėjimų taisyklių 18.7 punktas įtvirtina, jog jei kaliniai apgyvendinami bendrabučiuose, jie turi turėti galimybę pasirinkti su kuo bus kalinami. Pažymi, jog Lietuvos Respublika yra išreiškusi savo prisijungimą prie JTO Žmogaus teisių chartijos 1991 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-1136, turinčiu įstatymo galią, o stojimas į Europos Sąjungą buvo įtvirtintas 2004 m. liepos 13 d. Konstituciniu Aktu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas šių tarptautinių teisės aktų negalėjo ignoruoti, aiškindamas ginčui aktualų reguliavimą. Priduria, jog pirmosios instancijos teismo teiginys apie pataisos įstaigos diskreciją paskirstyti nuteistuosius taip pat prieštarauja Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pateiktam išaiškinimui, jog valstybės tarnybos pareigūnų ir viešojo administravimo subjektų įgaliojimai negali būti aiškinami kaip jų subjektinės teisės, t. y. tokios teisės, kuriomis pareigūnai ar institucijos gali pasinaudoti arba nepasinaudoti savo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Departamentas Sprendimu išnagrinėjo ir atsakė į visus tris jo pateiktus skundus. Teigia, jog posėdžio metu pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus atsakovo Vilniaus PN veiksmus neišsiunčiant jo 2013 m. balandžio 22 d. skundo Departamentui, kas sudaro BVK 100 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir VAĮ 23 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Tačiau pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas ir konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus, šio fakto neįrašė į ginčijamą sprendimą. Priduria, jog atsižvelgiant į tai, kad yra įrodytas Departamentui ginčytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, skundžiamas Departamento Sprendimas taip pat turi būti panaikintas. Taip pat nesutinka su tuo, jog atsakovas, neišsiųsdamas jo skundo Departamentui, įvykdė teisės pažeidimą, todėl kad jis šį skundą išsiuntė pats, nes tokia išvada nėra pagrįsta chronologine įvykių seka.
Akcentuoja ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl jo skunde kelto reikalavimo įpareigoti Vilniaus PN direktorių perduoti jo skundą Departamentui. Mano, jog tai, kad skundą minėto skundo kopiją Departamentui pateikė jis pats, nepanaikina atsakovo minėto skundo originalą išsiųsti bei už minėtų teisės aktų pažeidimą priteisti jam žalą.
Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl jo prašymo priteisti turtinę žalą. Nurodo, jog tokiu savo prašymu siekė pasinaudoti bendruoju teisės principu nullus commodum capere potest de injuria sua propria, įtvirtintu CK 6.249 straipsnio 2 dalyje (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-536/2012 ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu). Pagal minėtąjį principą, jam turėtų būti priteistas neteisėtus veiksmus (neveikimą) atlikusių pareigūnų atlyginimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus PN atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 10 – 13) prašo ginčijamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog, atsižvelgiant į BVK 143 straipsnio 2 dalies reikalavimus, pareiškėjas pasinaudojo teise teikti rašytinį pasiaiškinimą dėl padaryto pataisos įstaigos vidaus tvarkos pažeidimo. Pabrėžia, jog minėta teise pareiškėjas pasinaudojo tris kartus, tačiau nė viename iš savo teiktų paaiškinimų jis nenurodė konkrečių priežasčių, kodėl nesutinka būti jam paskirtame 3-ame būryje.
Nurodo, jog pareiškėjas jau anksčiau, t. y. 2013 m. balandžio 3 d., apie 11 val. 20 min., buvo atsisakęs vykdyti pareigūnų nurodymus eiti į jam paskirtą būrį, todėl ir buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio metu paaiškėjo, jog būryje, į kurį atsisakė eiti pareiškėjas, laikomi nuteistieji pareiškėjo nepažinojo. Taigi, nebuvo nustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti bausmės 3-ojo būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 212.
Akcentuoja, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas nemotyvuotai (negrindžiant to realia grėsme sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais) atsisakė vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūros vienete ar gyventi atitinkamoje patalpoje, pataisos namų įstaigai buvo pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl BVK 142 straipsnyje numatytos nuobaudos paskyrimo.
Taip pat pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Pažymi, jog konkrečiu atveju pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teigia, jog pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Mano, jog toks jam kilusios žalos nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde ir papildomai teiktame rašte buvo pateiktas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo būdo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde ir 2014 m. kovo 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame prašyme (t. II, b. l. 1) nurodė prašąs skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo visiškai nemotyvavo. Iš bylos matyti, jog pareiškėjo pozicija aiškiai išdėstyta jo teismui teiktuose skunduose, be to, jis dalyvavo 2014 m. spalio 14 d. vykusiame posėdyje pirmosios instancijos teisme, kurio metu, be kita ko, galėjo teikti paaiškinimus bei apklausti į bylą iškviestus liudytojus. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui, kurio laisvė suvaržyta, paskirtos nuobaudos – 10 dienų patalpinimo į baudos izoliatorių – ir su tuo susijusių administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinė s ir neturtinės žalos priteisimo.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymą bei teisinį kvalifikavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėjui Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus nutarimu skirtą nuobaudą teisėtą bei nenustatė pagrindo kitiems su tuo susijusiems pareiškėjo reikalavimams tenkinti.
Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjui nuobauda ginčijamu Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 28-428(1) (toliau – ir Nutarimas) (t. I, b. l. 11), vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsniu, buvo paskirta už tai, jog jis padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – 2013 m. balandžio 19 d., 11 val. 30 min, atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimą – eiti į jam paskirtą būrį. Nutarime taip pat konstatuota, jog 2013 m. balandžio 20 d., 11 val. 30 min., 2013 m. balandžio 21 d., 11 val. 40 min., pareiškėjas pakartotinai atsisakė eiti į jam paskirtą būrį. Tokiu būdu jis pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 3 d. įsakyme Nr. 7-87 „Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius“ numatytus reikalavimus.
BVK 12 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, o BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.
BVK 70 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, jog jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju objektyviais bylos duomenimis buvo įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus ir atsisakė vykdyti administracijos nurodymus eiti į paskirtą būrį. Pažymėtina, jog iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 3 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-87 buvo paskirtas į 3-ąjį nuteistųjų būrį (t. I, b. l. 138), tačiau jis tos pačios dienos prašymu (t. I, b. l. 100) išreiškė norą būti kitame būryje, motyvuodamas tuo, jog jam paskirtame būryje buvę kiti nuteistieji garsiai reiškė jo atžvilgiu nepasitenkinimą. Atsižvelgiant į tai, 2013 m. balandžio 8 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas Nr. 33-67, kurio išvadoje (t. I, b. l. 102) užfiksuota, jog pareiškėjas kategoriškai atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus ir eiti į jam priskirtą būrį. Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyrius ištyrė nuteistojo atsisakymą likti jam priskirtame būryje bei apklausė ten buvusius nuteistuosius (t. I, b. l. 104 – 107), kurie nurodė pareiškėjo nepažinoję ir nežiną, kodėl jis nenorėjęs su jais būti viename būryje. Vėliau ir pats pareiškėjas patvirtino minėtųjų asmenų nepažįstantis ir nesugebėsiantis jų identifikuoti (t. I, b. l. 101). Pakartotinai pareiškėjas į kitą būrį paskirti prašė 2013 m. balandžio 19 d. (t. I, b. l. 129), 2013 m. balandžio 20 d. (t. I, b. l. 131) ir 2013 m. balandžio 21 d. (t. I, b. l. 135). Iš Vilniaus PN pareigūnų tarnybinių pranešimų (t. I, b. l. 130, 134) matyti, jog pareiškėjas pakartotinai 2013 m. balandžio 20 d., apie 11 val. 30 min., ir 2013 m. balandžio 21 d., apie 11 val. 40 min., atsisakė eiti į jam priskirtą būrį.
Iš paminėtų faktinių duomenų darytina išvada, jog byloje esančiu objektyvių duomenų visetu neabejotinai įrodyta, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą būti jam priskirtame būryje, todėl nuobauda jam buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Teisėjų kolegija pastebi, jog paties fakto iš esmės neginčijo ir pareiškėjas, pripažindamas, kad prašė Vilniaus PN administracijos jį perkelti į kitą būrį, tačiau, suprastina, jog jis manė, kad toks jo atsisakymas būti būryje yra grindžiamas svarbiomis priežastimis – minėtame būryje esančių asmenų noru su juo susidoroti. Todėl akivaizdu, jog pareiškėjo valia buvo aiškiai nukreipta į nebuvimą jam priskirtame būryje. Tačiau kadangi atlikus tarnybinį tyrimą, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, paskatinusios jį būti perkeliamam į kitą būrį, nepasitvirtino ir būryje buvę asmenys patvirtino pareiškėjo net nepažinoję, o kitų svarbių ir objektyvių priežasčių, leidžiančių daryti išvadą apie pareiškėjo gyvybei ar sveikatai gresiantį pavojų jam ginčo būryje jis nepateikė, spręstina, jog nuobauda paskirta ir BVK 70 straipsnio 6 dalyje numatyta pataisos įstaigos diskrecija laikyti pareiškėją atskirai (izoliuotai) ar išsyk perkelti jį į kitą būrį nepasinaudota pagrįstai.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu aukščiau formuluojamą išvadą ginčija, nurodydamas, jog 2013 m. balandžio 24 d. įsakymu Vilniaus PN direktorius šį jo prašymą patenkino – perkėlė jį iš 3-ojo būrio 212-01 sekcijos į 7-to būrio 406-02 sekciją, kas, suprastina, parodo jog jo anksčiau teikti prašymai buvo teisėti ir pagrįsti.
Teisėjų kolegija su minėta pareiškėjo argumentacija nesutinka ir nemano, jog minėtas įsakymas (t. I, b. l. 76), kuris laiko požiūriu buvo priimtas vėliau, kokiu nors būdu legitimuoja (daro teisėtą) pareiškėjo anksčiau laike išreikštą atsisakymą vykdyti Vilniaus PN nurodymą būti jam priskirtame būryje. Nors iš byloje esančio 2013 m. balandžio 24 d. Vilniaus PN direktoriaus pavirtinto perkėlimo raporto (t. I, b. l. 76) matyti, kad pareiškėjo perkėlimo iš 3-io būrio į 7-ą būrį priežastimi nurodoma psichologinis suderinamumas (t. I, b. l. 77) vien šios abstrakčiai nurodomos aplinkybės savaime nepakanka konstatuoti neteisėtą ir nepagrįstą pareiškėjo laikymą 3-ame būryje ir iš to išplaukiantį pareiškėjo atsisakymą minėtame būryje būti. Taigi, iš šio vėliau laike priimto Vilniaus PN direktoriaus įsakymo non sequitur (lot. – neišplaukia, nėra sekmuo), kad nuobauda pareiškėjui skirta neteisėtai.
Taip pat pareiškėjas dėsto, jog konkrečiu atveju negalėjo būti bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo įvykio (fakto), nes tuo laiku, kai jis buvo užfiksuotas (apie 11 val. 30 min) pagal Vilniaus PN galiojusią dienotvarkę jis būryje būti neprivalėjo, o galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje surinktus duomenis, šiuos pareiškėjo argumentus laiko nepagrįstais. Nurodytina, jog byloje užfiksuota, jog pats pareiškėjas 2013 m. balandžio 3 d. tuo laiku, kai, kaip jis tikina, galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių ir neprivalėjo būti būryje, atėjo į Vilniaus PN budėtojų tarnybines patalpas ir pareiškė atsisakąs būti jam priskirtame būryje (t. I, b. l. 118). Be to, tai, kada konkrečiai, pareiškėjui išreiškus valią (atsisakymą) (ne)būti jam priskirtame būryje, buvo įformintas jo atsisakymas būti jam priskirtame būryje, konkrečiu atveju nėra reikšminga, nes kaip minėta, pareiškėjas savo paaiškinimais iš esmės neneigė, jog prašė būti perkeliamas į kitą būrį, tokiu būdu atsisakydamas būti jam priskirtame būryje, tačiau, kaip suprastina, tą savo atsisakymą jis laikė teisėtu ir pagrįstu, motyvuodamas jį būryje buvusių asmenų pareiškimais jo atžvilgiu. Todėl šį argumentą teisėjų kolegija laiko formaliu, t. y. nelemiančiu ginčo baigties ir daugiau jo nepasisako.
Pareiškėjas taip pat nepagrįstai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, jog nuteistųjų skirstymas yra pataisos įstaigos diskrecija, t. y. teisė elgtis savo nuožiūra. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas savo apeliaciniame skunde, kaip suprastina, diskreciją tapatina su savivale. Tačiau ji pastarajai sąvokai prilyginama būti negali, nes minėtas diskrecijos skirstyti nuteistuosius turėjimas jokiu būdu neimplikuoja to, jog pataisos įstaigai yra leidžiama nesilaikyti imperatyviųjų teisės normų, t. y. konkrečiu atveju – nepaisyti BVK numatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.
Pareiškėjas nurodė ir tai, jog konkrečiu atveju buvo pažeistos ir jo Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – ir JTO) 1977 m. gegužės 13 d. rezoliucija Nr. 2076 patvirtintų Standartinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių (toliau – ir JTO Taisyklės) 30 punkte, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės) 59 punkte ir BVK 143 straipsnyje įtvirtintos procedūrinės teisės.
Pastebėtina, jog BVK 143 straipsnio 3 dalis numato, jog skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas minėta teise pateikti pasiaiškinimą dėl pažeidimo pasinaudojo, pateikdamas Vilniaus PN 2013 m. balandžio 4 d. pasiaiškinimą (t. I, b. l. 120) dėl kokių motyvų, jo nuomone, 2013 m. balandžio 3 d. paskirtas nurodymo jam būti 3-ame būryje vykdymas tapo neįmanomu.
Tuo tarpu dėl tarptautinės teisės aktų – JTO Taisyklių ir Europos kalėjimų taisyklių – kuriais remiasi pareiškėjas, tuo pačiu tvirtindamas, jog jie įtvirtina ir galimybę paties nuteistiesiems galimybę pasirinkti su kuo bus kalinami, pažymėtina, jog jie yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisiškai privalomi (ang. legally binding).
Kaip yra išaiškinęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), Europos kalėjimų taisyklės yra Europos Tarybos valstybėms narėms skirtos Ministrų Komiteto rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis Europos kalėjimų taisyklėmis taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr. EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, § 73).
JTO Taisyklės savo ruožtu yra tai, kas tarptautinėje teisėje įvardijama kaip gerosios praktikos rinkinys (JTO Taisyklių 1 punktas). Jos, atsižvelgiant į pasaulyje egzistuojantį teisinių, socialinių ir geografinių sąlygų įvarialypiškumą, nėra taikomos absoliučiai (JTO Taisyklių 2 punktas).
Todėl nėra pagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė minėtus tarptautinės teisės aktus, juo labiau, jog pareiškėjas klysta, stengdamasis identifikuoti jų teisinės galios šaltinį, t. y. Europos kalėjimų taisyklių privalomumą grindžia Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą konstituciniu aktu, nors jos yra adresuotos Europos Tarybos, o ne Europos Sąjungos valstybėms narėms, o JTO Taisyklių privalomumą – Lietuvos Respublikos prisijungimu prie JTO Žmogaus teisių chartijos, kurią sudaro eilė tarptautinės teisės aktų, tačiau pareiškėjo konkrečiu atveju nurodomos JTO Taisyklės nepatenka.
Pareiškėjas administracinėje byloje taip pat ginčijo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 2S-2136 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo konstatuota, jog nenustatyta, kad Vilniaus PN administracija būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo manymu, Departamentas nevisapusiškai išnagrinėjo jo teiktus skundus.
Šiuo bylos aspektu nurodytina, jog apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos administracinio teismo motyvais, jog Departamentas priėmė teisėtą Sprendimą, kuris inter alia, atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus bei detaliai teismo išsakytų motyvų nekartoja. Pridurtina, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Taip pat nurodytina, jog nors pareiškėjas ir prašo įpareigoti Vilniaus PN direktorių perduoti jo 2013 m. balandžio 22 d. skundą Departamentui, iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad Departamentas minėtąjį skundą gavo.
Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str.) bei užsiima efektyvia į teismą besikreipusių asmenų pažeistų teisių gynyba. Minėto pareiškėjo reikalavimo tenkinimas, konstatavus, jog Departamentas gavo ir išnagrinėjo jo skundą (nors Vilniaus PN ir pažeidė BVK 100 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą per 1 dieną išsiųsti pareiškėjo skundą Departamentui), be to, pareiškėjas pasinaudojo ir teisminės gynybos teise, būtų teisiškai beprasmis, todėl jo tenkinti nėra pagrindo.
Pridurtina, jog pareiškėjas taip pat nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie jo prašymą priteisti turtinę žalą. Priešingai – iš ginčijamo sprendimo motyvų matyti, jog apygardos administracinis teismas dėl šio pareiškėjo reikalavimo pasisakė, detaliai apžvelgdamas sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti visumą. Tuo tarpu atskirai aptarti pareiškėjo taikomos turtinės žalos apskaičiavimo metodikos, grindžiamos Vilniaus PN pareigūnų gaunamu atlygiu, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas nenustačius neteisėtų įstaigos veiksmų (neveikimo), sukėlusių pareiškėjui žalą, nebuvo būtinybės.
Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas – atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.