- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-209-354/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-48017-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernesta Montvidienė, Nijolė Matuzevičienė, Boleslovas Kalainis
- Nuteistasis
- D. B.
- Nukentėjusysis
- I. E. V.
- Advokatai
- Modestas Švažas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams;
pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. B. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką D. B. įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. gruodžio 8 d. iki 2021 m. balandžio 8 d.
Š. teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui tenkintas visiškai ir iš D. B. priteista 160,81 Eur Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.
Nukentėjusiosios I. E. V. civilinis ieškinys dėl 1075,88 Eur turtinės ir neturtinės žalos tenkintas, priteisiant šią sumą iš D. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. B. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 8 d., apie 01.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – penkto aukšto bendro naudojimo koridoriuje, adresu: (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia įžūliu elgesiu niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei savo tyčiniais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, I. E. V. ranka pagriebęs už galvos plaukų du kartus jos galvą trenkė į sieną, po to, nukentėjusioji I. E. V. atsisėdo ant grindų ir jai, sėdinčiai ant grindų, vieną kartą rankos kumščiu trenkė į nosį, tuo savo veiksmais nukentėjusiajai I. E. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė išgąstį.
2. Be to, D. B. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 8 d., apie 01.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – penkto aukšto bendro naudojimo koridoriuje, adresu: (duomenys neskelbtini), viešosios tvarkos sutrikdymo metu, tyčia nukentėjusiajai I. E. V. ranka pagriebęs už galvos plaukų du kartus jos galvą trenkė į sieną, po to, nukentėjusioji I. E. V. atsisėdo ant grindų ir jai, sėdinčiai ant grindų, vieną kartą rankos kumščiu trenkė į nosį ir tuo padarė I. E. V. nosies kaulų lūžį ir nosies poodinę kraujosruvą, tai yra, padarė nukentėjusiajai I. E. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo atlikti įrodymų tyrimą, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį, jį, D. B., išteisinant jam nepadarius nusikalstamų veikų, turinčių BK 284 straipsnyje, 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių, o Š. teritorinės ligonių kasos ir I. E. V. civilinius ieškinius atmesti.
3.1. Skunde apeliantas nurodo, jog 2020 m. gruodžio 7 d. buvo bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), iš kurio buvo išėjęs į virtuvę pasigaminti valgio, į tualetą ir į parduotuvę. Nei pas kaimynus, nei koridoriuje, nei laiptinėje nevaikščiojo ir nebuvo, apie 22.00 val. nuėjo miegoti. Apeliantas pažymi, kad jį apie 2 val. pažadino beldimas į jo buto duris, atidaręs duris, pamatė, kad koridoriuje yra policijos pareigūnai, kurie jam pareiškė, kad jis sumušė savo kaimynę I. E. V. ir triukšmavo. Nuteistasis teigia, kad jokio ketinimo sumušti, sužaloti I. E. V. neturėjo, 2020 m. sausio 8 d. apie 1.30 val. miegojo, į koridorių ir/ar laiptinę išėjęs nebuvo, I. E. V. nemušė, netriukšmavo. Atvykę policijos pareigūnai jį pažadino ir jį rado jo bute Nr. (duomenys neskelbtini), tai patvirtina, jog fiziškai jokių veiksmų prieš I. E. V. nenaudojo, nes paprasčiausiai miegojo. Apelianto teigimu, kadangi jis nenaudojo jokio fizinio smurto ir/ar veiksmų prieš I. E. V., t. y. neatliko jokių išorinių (objektyvių) nusikalstamos veikos požymių: nemušė, netriukšmavo, nesikeikė ir pan., todėl, nesant jo veikoje objektyviosios nusikalstamos veikos pusės, jo baudžiamoji atsakomybė dėl I. E. V. sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo negalima.
3.2. Be to, skunde apeliantas pažymi, kad I. E. V. gyvena kartu su Ž. G., jie yra sugyventiniai, tarpusavyje dažnai nesutaria ir konfliktuoja. 2020 m. gruodžio 7 d. Ž. G. girtavo su savo draugu ir buvo neblaivus, todėl, apelianto teigimu, 2020 m. gruodžio 8 d., apie 1.30 val., kilus tarp I. E. V. ir Ž. G. konfliktui, pastarąją sumušė Ž. G..
3.3. Apeliantas pastebi, jog 1.30 val. išeiti į koridorių, lauką pasivaikščioti yra „keistoka“, taip paprastai nutinka, kai asmenys tarpusavyje konfliktuoja, mušasi. Tarp jo (D. B.) ir I. E. V. bei Ž. G. yra nesutarimų, jo atžvilgiu dėl galimo Ž. G. sužalojimo yra atliekamas tyrimas, baudžiamoji byla šiuo metu atiduota į teismą, todėl kerštaujant I. E. V. ir nurodė, kad jis (apeliantas) pastarąją sumušė. Be kita ko, apeliantas nurodo, jog jis prašė apylinkės teismo nuodugniai ištirti, ar ne Ž. G. ir/ar jo draugas (sugėrovas) sumušė I. E. V., tačiau teismas į šį prašymą neatsižvelgė. Akcentuojama, kad byloje nustatyta, jog 2020 m. gruodžio 7 d. nuo ryto Ž. G. girtavo su savo draugu, byloje Ž. G. draugas nėra nustatytas, kadangi jo vardo Ž. G. nurodyti nenorėjo.
3.4. Be to, skunde nuteistasis D. B. teigia, kad jo kaltė yra grindžiama netiesioginiais įrodymų šaltiniais – 2020 m. gruodžio 8 d., apie 1.30 val., koridoriuje ar laiptinėje jo balsą girdėjo M. K., tačiau įvykio nematė, kiti teismo ištirti duomenys (įrodymų šaltiniai) nepatvirtino jo kaltės, tiesioginių objektyvių duomenų (įrodymų), pagrindžiančių jo kaltę, byloje nėra. Apeliantas mano, jog teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatytomis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nei teismų praktika. Šie įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimai, kuriuos padarė teismas, laikytini esminiais.
3.5. Apeliantas pastebi, kad dėl jo kaltės byloje yra sprendžiama tik iš nukentėjusiosios parodymų, nors jis (D. B.) teismo posėdžio metu nurodė, kad tarp I. E. V. ir Ž. G. dažnai vyksta konfliktai ir kad 2020 m. gruodžio 8 d., apie 1.30 val., ją sumušti galėjo Ž. G. ir/ar jo draugas (sugėrovas), tačiau teismas šių aplinkybių netyrė. Nuteistasis mano, kad, siekiant objektyviai išsiaiškinti, ar ne Z. G. ir/ar jo draugas (sugėrovas) 2020 m. gruodžio 8 d., apie 1.30 valandą, sumušė I. E. V., būtina atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti Ž. G., I. E. V. dėl jų tarpusavio konflikto 2020 m. gruodžio 7–8 d., taip pat išsiaiškinti, su kokiu draugu 2020 m. gruodžio 7–8 d. girtavo Ž. G., kurį tikslinga apklausti byloje dėl šio įvykio.
4. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo D. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
5. Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestinas.
6. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad D. B. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl D. B. pripažinimo kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį.
6.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius D. B. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, neva jis nukentėjusiosios nesumušė, yra apkalbamas, ir priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios I. E. V., liudytojų Ž. G., M. K. parodymais, kuriuos pagrįstai pripažino patikimais, bei kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad D. B. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
6.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam D. B. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.
6.3. Vieninteliai argumentai, kuriais nuteistasis neigia kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog nukentėjusiosios jis nemušė, yra apkalbamas, jog nukentėjusiąją neva sumušė arba jos sugyventinis, arba asmuo, su kuriuo nukentėjusiosios sugyventinis girtavo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl D. B. kaltės tyčia nesunkiai sutrikdžius I. E. V. sveikatą ir tyčia sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką.
6.4. Apygardos teismo vertinimu, D. B. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, t. y. tyčia sutrikdžius I. E. V. sveikatą bei visuomenės rimtį ir tvarką, patvirtina: nuoseklūs, logiški nukentėjusiosios I. E. V. parodymai apylinkės teisme, kur pastaroji vienareikšmiškai nurodė, kad ją, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, sumušė būtent D. B. (2 t., b. l. 93–94), liudytojo M. K. apylinkės teisme duoti parodymai, kur jis nurodė, jog apie 2 valandą nakties pabudo iš miego, nes išgirdo moters klykimą ir labai daug keiksmažodžių, skambino policijai, iš balso atpažino, jog konflikte dalyvavo D. B., pastarojo balsą žino (2 t., b. l. 121), liudytojo Ž. G. teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog jis yra nukentėjusiosios sugyventinis, pastaroji jam paskambino ir pasakė, kad ją sumušė kaimynas D. B., po skambučio ėjo pas sugyventinę pažiūrėti, kas įvyko, ir atėjęs jau rado atvykusius pareigūnus (2 t., b. l. 120–121). Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad tiek nukentėjusioji I. E. V., tiek ir liudytojai M. K., Ž. G. ikiteisminio tyrimo metu davė analogiškus parodymus kaip ir apylinkės teismo posėdžio metu, be to, papildomai pažymėtina, jog liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog girdėjo, kaip D. B. garsiai šaukė, jog visus išpjaus ir čia nieko neliks, taip pat girdėjo moters klyksmą (1 t., b. l. 10–11, 40–41, 77–78, 83–84). Kartu pastebėtina, jog liudytojas G. M. (policijos pareigūnas) tiek teismo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad atvykusius į įvykio vietą policijos pareigūnus pasitiko nukentėjusioji I. E. V., kuri paaiškino, jog ją sumušė kaimynas iš gretimo buto ir nurodė, kur pastarasis gyvena, įėjus į minėtą butą, buvo sulaikytas D. B., kaip asmuo, kuris ir sumušė I. E. V. (1 t., b. l. 71–72, 87; 2 t., b. l. 121–122). Byloje esantys vaizdo – garso įrašai iš policijos pareigūnų turėtų kamerų atvykus į įvykio vietą bei šių įrašų apžiūros protokolas taip pat patvirtina, kad nukentėjusioji vos tik atvykus policijos pareigūnams nurodė, kad ją sumušė būtent D. B. ir nurodė butą, kuriame pastarasis buvo užsirakinęs, be to, kaip matyti iš vaizdo įrašų, liudytojas Ž. G. į įvykio vietą iš esmės atvyko kartu su pareigūnais, nurodydamas, jog greičiausiai „čia siaučia D. B.“ (1 t., b. l. 106–109). Apygardos teismo vertinimu, minėti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantas, neabejotinai patvirtina, kad būtent jis (D. B.) įvykdė inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. sumušė nukentėjusiąją ir sutrikdė viešąją tvarką, nuteistojo versiją, neva nukentėjusiąją galėjo sumušti kiti asmenys, visiškai paneigia nuoseklūs ir vienas kitą patvirtinantys nukentėjusiosios I. E. V., liudytojų M. K., Ž. G., G. M. parodymai bei aptarti rašytiniai įrodymai.
6.5. Nuteistais mano ir teigia, kad jį nukentėjusioji I. E. V. bei jos sugyventinis Ž. G. apkalba, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti minėtų asmenų parodymų patikimumu. Akcentuotina, kad policijos pareigūnus iškvietė net ne minėti asmenys, o liudytojas M. K. dar D. B. tebemušant nukentėjusiąją, šūkaujant bendrojo naudojimo patalpose, kas tik patvirtina, kad nukentėjusioji jokio suinteresuotumo, duodama D. B. atžvilgiu nepalankius parodymus, byloje neturi. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų (nukentėjusiosios, Ž. G. parodymų, policijos pareigūnų body kamerų įrašų), nukentėjusiosios sugyventinio Ž. G. įvykio metu net nebuvo, pastarasis į įvykio vietą atvyko iš esmės kartu su pareigūnais, nukentėjusioji buvo ką tik grįžusi pavedžiojusi šunį, kai ją netikėtai užpuolė D. B., Taigi, šios byloje nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog nukentėjusiąją sumušė D. B., o ne kitas asmuo. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo dar kartą apklausti nukentėjusiąją ir liudytoją Ž. G. bei nustatyti Ž. G. sugėrovo asmens duomenis, kaip prašoma apeliaciniu skundu. Kartu apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad iš byloje esančių pareigūnų body kamerų įrašų akivaizdžiai matyti, jog D. B. bute iš esmės slėpėsi nuo pareigūnų, piktybiškai vengė atidaryti duris ir tik apsimetinėjo, jog neva miega (neįtikėtina, kad asmuo galėtų miegoti, kai yra garsiai ilgą laiką beldžiama į duris, šaukiama jas atidaryti ir kai durys yra laužiamos), taip mėgindamas išvengti atsakomybės dėl savo nusikalstamų veiksmų. Taigi, apygardos teismas neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios I. E. V. ir liudytojo Ž. G. parodymų patikimumu.
6.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytų nusikalstamų veikų, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo D. B. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamų nusikalstamų veikų požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad D. B. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikaltimų patvirtinti duomenų pakanka ir jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį.
7. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, D. B. prašymas atmesti Š. teritorinės ligonių kasos ir I. E. V. civilinius ieškinius yra nulemtas vienintelio pastarojo reikalavimo jį išteisinti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų D. B. išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, padarymo, apelianto prašymas dėl civilinių ieškinių atmestinas, kadangi būtent dėl savo nusikalstamų veikų D. B. padarė žalos tiek nukentėjusiajai, tiek Š. teritorinei ligonių kasai, todėl jam kyla pareiga šią žalą atlyginti (BPK 109 straipsnis).
8. Nuteistajam D. B. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas ir paskirta subendrinta galutinė laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus (BK 54 straipsnis), nacionalinę teismų praktiką, nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos ir, teisėjų kolegijos nuomone, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.
Dėl proceso išlaidų
9. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos yra bendrosios, todėl galioja ir apeliacinio proceso metu.
10. 2021 m. gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi apelianto D. B. gynėju buvo paskirtas advokatas Modestas Švažas. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos 2021 m. birželio 9 d. pažymos Nr. (12.35Mr) PT-4239 matyti, kad D. B. valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu teikė advokatas M. Švažas ir teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 99 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nuteistajam D. B. suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos apeliacinio proceso meto valstybė patyrė 99 Eur dydžio išlaidas, į tai, kad D. B. yra jauno, darbingo amžiaus, valstybės išlaidos už D. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos valstybės naudai iš nuteistojo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo D. B. valstybės naudai priteisti 99 Eur (devyniasdešimt devynis eurus) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.