Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešajame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje M. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis pažeidė viešąją tvarką, o būtent: jis 2017 m. spalio 21 d., apie 01.40 val., viešoje vietoje – gatvėje prie pastato, esančio adresu Vilniuje, Gedimino pr. 20, matant pašaliniams asmenims, dėl menkavertės priežasties, tyčia spirdamas į nukentėjusiojo naudojamą automobilį Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įlenkė keleivio pusės priekines dureles, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. D. 319,37 Eur turtinę žalą, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bei padarė nukentėjusiajam A. D. 319 Eur turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais M. Š. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis M. Š. nepripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, kad ėjo kartu su žmona Senamiesčiu ir įvykis įvyko kertant jiems Gedimino prospektą. Jie ėjo kartu, žmona ėjo iš dešinės, apsidairė prieš žengdami į kelią, automobilių nematė ir kirto perėją. Maždaug ties perėjos viduriu pamatė, kad į juos iš kairės pusės važiuoja automobilis, tai buvo labai netikėta ir jam būnant ties kelio viduriu jis buvo priešingoje eismo juostoje. Pamatė, kad automobilis artėja į juos, tai jį labai išgąsdino, suprato, kad automobilis neketina sustoti, jie sustojo, jis sustabdė savo žmoną ir ištiesė koją. Po to suprato, kad įvyko spyris, automobilis sustojo už perėjos, jie perėjo į kitą kelio pusę, iš automobilio išlipo keturi vaikinai, kurie pradėjo šaukti ir reikalauti pinigų, grasinti. Jis iš karto atsisakė mokėti pinigus vietoje, jie suprato, kad priversti mokėti pinigų nepavyks, tai iškvietė policiją, jie atvažiavo ir važiavo į nuovadą duoti parodymų. Automobilį pastebėjo maždaug viduryje (perėjos), jau beveik priėjus iki vidurio. Sunku pasakyti, kokiu greičiu važiavo automobilis, tačiau tuo metu atrodė, kad jis važiuoja tokiu greičiu, kad neketina sustoti, galbūt antra pavara. Jis pakėlė kairę koją. Negali paaiškinti, kodėl ją pakėlė, norėjo tiesiog apsisaugoti. Jo koja su automobiliu Audi kontaktavo. Negali pasakyti, kas iškvietė policiją, tačiau ne jis. Buvo tamsu, šlapia kelio danga, automobilis šlapias, matė bato purvo žymę ant automobilio, tačiau gerai neįsižiūrėjo. Galėjo atsirasti nubrozdinimas ant automobilio dėl jo. Tą dieną buvo išgėręs, kiek nežino, užfiksuotas lengvas girtumo laipsnis, jautėsi gerai. Žmonių buvo minimaliai, jokie asmenys nebuvo priėję, tačiau daro prielaidą, kad gal kas ir galėjo matyti atvažiavusį policijos automobilį. Žmona ėjo kartu su juo, ji viską matė.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. D. parodė, kad automobilį vairavo M. B.. Šalia perėjos, kur viskas įvyko, stovėjo Opel Asta automobilis, jis stovėjo šalia perėjos, nesilaikydamas 5 metrų atstumo. Automobilio dešinės pusės ratai stovėjo ant dviračių tako, o kita automobilio dalis – ant važiuojamosios dalies, todėl reikėjo jį apvažiuoti priešinga eismo juosta. Jie važiavo per perėją, tai buvo labai lėtas greitis, nebuvo, kad jie skubėjo, tai buvo pavojinga situacija, automobilis stovėjo prie pat perėjos ir jie nematė pėsčiųjų, prilėtino ir važiavo. Pradėjęs važiuoti ant perėjos M. sustabdė automobilį, apsižvalgė ir tuo metu jis (A. D.) pamatė M. su savo sužadėtine po dešine maždaug metro atstumu. Jie buvo sustoję ant perėjos ir tuo metu, kai pradėjo važiuoti, pravažiavus gal metrą į priekį, tada tik atsirado smūginis garsas į jo automobilio duris. Jis sėdėjo keleivio pusėje, dešinėje. Automobilis buvo ant pėsčiųjų perėjos sustabdytas, pėstieji praeiti negalėjo, nes jie buvo po dešine ir jie pėstiesiems trukdė praeiti. Nematė kad M. būtų daręs kokį judesį link automobilio, matė jį tik, kai automobilis buvo sustojęs, o kai nuvažiavo, nekreipė dėmesio. Jis apžiūrėjo automobilį iš karto išlipęs, pamatė, kad dešinėje pusėje ant durų yra įbrėžimas. Automobilį remontavo, perdažė dešinės pusės duris, dešinės pusės sparną, abiejų pusių slenksčius, kairę pusę, norėjo pagražinti, todėl perdažė daugumą jo dalių. Durys buvo dažomos ir dėl to įbrėžimo. Jis buvo pasiryžęs atleisti M. Š., nutraukti bylą, perdažė automobilį ir nenorėjo į visą tai gilintis. Dėl M. veiksmų žala automobiliui buvo padaryta, yra sąmata už dažymą, kadangi durys dažomos visos pilnai ir jos yra išimamos, turi būti atitaikoma spalva, nuimamos rankenėlės. Byloje pateikta sąmata, kiek tai būtų kainavę, jeigu būtų toje įmonėje tvarkęs automobilį, tačiau tvarkė kitur. UAB „Žibinto servisas“ sumokėjo tik už patikrą, kiek tiksliai, neprisimena, tuo užsiėmė automobilio savininkas, o savininkas yra jo tėvas. Nereiškė pretenzijų M. Š., nes tyrėja buvo paminėjus, kad jeigu atsisakys ieškinio, nebus teismo. Pretenzijų M. Š. neturi. M. Š. grėsmės nebuvo, nes automobilis buvo sustojęs ant perėjos ir M. Š. tai matė, smūgis į duris buvo suduotas tik po to, kai jie pradėjo važiuoti. Instinktyviai to įvykti negalėjo, nes M. Š. jie pamatė prie automobilio dešinio rato, o į duris yra smogta iš vidurio, stačiai, toks smūgis negali būti tik ištiesus koją, tam reikalinga jėga. Buvo aplinkiniai žmonės, nežino, ką jie matė, ar jie buvo atsisukę į įvykį ir žiūrėjo, negali pasakyti. Prieš tris savaites nuo šios dienos buvo nudažytas automobilis, slenksčiai abiejų pusių, abiejų pusių sparnai, dešinės pusės durys, kur buvo pažeistos per įvykį, kairės pusės durys ir kairės pusės galinis sparnas. Sumokėjo 420 Eur, tai patvirtinančių dokumentų neturi. Automobilis yra su metais, įbrėžiami gali atsirasti ne tik nuo kažkokių įvykių, bet ir nuo oro sąlygų ar akmenukų, įbrėžimų visą laiką bus, tačiau nebuvo tokių ryškių įbrėžimų, durys buvo daugmaž nesubraižytos, tačiau po įvykio matė tuos įbrėžimus, kuriuos padarė M.. Vėliau buvo įvykis žiede, kai „fūra“ nubrėžė jam visą dešinį šoną, draudimas jam atlygino žalą. 100 Eur – jis vertina kiek maždaug kainuotų durelių sutvarkymas. Automobilį tvarkė maždaug prieš tris savaites, jau po įvykio su „fūra“. Pas esamą meistrą vienų durų perdažymas kainuoja 100 Eur, jis nurodė, kiek kainuoja kiekviena dalis, atskirai to įbrėžimo netvarkė, neįmanoma, o kai tvarkė, tuomet tvarkė viską ir tai kainavo 420 Eur.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. B. parodė, kad važiavo Gedimino prospektu lėtai, priekyje važiavo dar viena automobilis Toyota, privažiavo prie perėjos, dešinėje pusėje su avariniu stovėjo taksi, beveik prie perėjos, Toyota lenkimo metu pristabdė ir nuvažiavo tolyn. Jie privažiavo prie taksi, pristabdė, po truputį važiuodamas dairėsi, ar nėra žmonių. Privažiavęs prie perėjos išlindo, stovėjo taksi, reikėjo lenkimą daryti, lenkimo metu išvažiavo į kitą pusę ir netikėtai panelė su vyruku išlindo prie priekinio spardo, bandė eiti, jis kirto ant stabdžių, sustojo, pažiūrėjo į juos, jie sustojo, jis jiems trukdė pereiti, todėl pradėjo važiuoti ir kai pradėjo važiuoti, jie spyrė į dureles. A. pasakė sustoti, jis sustojo, A. D. išlipo, pradėjo jį vytis, nes jis pabėgo, jis (M. B.) nuvažiavo tolyn ir sustojo už sankryžos. A. D. sėdėjo priekyje, dešinėje, vairavo jis, nes A. skaudėjo galvą, nenorėjo vairuoti, buvo pavargęs. Prie perėjos stovėjo taksi su avariniais žibintais, jis buvo kliūtis dešinėje ir nematė, iš kur atėjo pėstieji. Jam reikėjo iš kairės pusės apvažiuoti tą stovintį automobilį, apvažiuodamas įvažiavo į priešpriešinį eismą, per perėją važiavo pirmu bėgiu, 10-15 km/h greičiu. Tik išlindęs nuo to automobilio, kai jo priekis pasiekė perėją pamatė pėsčiuosius, jie buvo labai arti, 1-2 metrų atstumu. Jie dar ėjo, o jis tik pamatęs juos kirto ant stabdžių ir sustojo. Kai sustojo, automobilis buvo per vidurį perėjos, automobilio priekiniai ratai jau buvo už perėjos, pėstieji negalėjo pereiti per perėją. Kai sustojo, pasižiūrėjo į priekį, į juos, į veidrodėlius, tada paėmė ir pradėjo važiuoti, kad juos praleistų. Į mašiną spyrė M., kai pradėjo važiuoti, pajautė stiprų smūgį į dešinės pusės, keleivio dureles. Sustoję automobilį apžiūrėjo, matė, kad nubrėžti dažai, lyg mažas įlinkimas. Niekas priėję nebuvo, visi žiūrėjo, taksistai matė, kas buvo, tas turėjo matyti. Staigaus stabdymo nebuvo. Teisiamajame posėdyje vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsniu, buvo perskaityti liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 31). Perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas M. B. parodė, kad teisingai, jie išlindo, pamatė, tada pradėjo stabdyti. Jo matomumui kliudė stovintis taksi, todėl sako, kad pėstieji išlindo. Nematė, kaip pėstieji įžengė į perėją, nuo automobilio jie staigiai išlindo. Jis staigiai stabdė ir automobilis sustojo.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja G. Š. parodė, kad ėjo Jogailos gatve ir ties sankryža su Gedimino prospektu nusprendė pereiti į kitą gatvės pusę. Įžengę į perėją pamatė, kad link jų artėja automobilis, jis nesulėtina, nepristabdė ir prieš juos pravažiavo. Ji išsigando, bet M. jai vėliau paaiškino, kad jis atsispyrė koja, nes išsigando, kad gali juos kliudyti, tačiau automobilis jų nekliudė. Prieš įžengiant į perėją kliūčių nepastebėjo arba neįsidėmėjo. Minėtą automobilį pamatė, kai jis važiavo priešais ją, jau buvo įžengę į perėją, netoli vidurio. Jiems įėjus į perėją matė, kad automobilis artėja, bet galvojo, jog jis sustos, tačiau nesustojo ir priešais juos pravažiavo. Automobilis sustojęs nebuvo. Jam pravažiuojant jie buvo labai arti automobilio, arčiau negu vienas metras. Negali pasakyti, kokiu greičiu važiavo automobilis, neįsivaizduoja. Pašalinių asmenų nepastebėjo. Automobilio pati neapžiūrinėjo. M. jai pasakė, kad sureagavo labai instinktyviai, nes galvojo, kad tas automobilis juos kliudys, sakė, kad tai buvo savisaugos instinktas, kuris suveikė automatiškai. Galima sakyti, kad buvo priėję kelio vidurį, automobilis važiavo iš kairės pusės. Negali nei paneigti, nei teigti, kad automobiliui kliūčių nebuvo. Negali pasakyti, ar jautė M. elgesio pasikeitimą.

Iš policijos registro išrašo matyti, kad A. D. pranešė, jog sulaikė asmenį, kuris eidamas per gatvę, kumščiu trenkė į automobilį. Laukia prie „McDonald‘s“ restorano (b. l. 3).

Iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad A. D. parodė, jog 2017-10-21 01.40 val., Vilniuje, Gedimino pr. 20, nepažįstamas asmuo spyrė iš kojos į jo naudojamo automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dešinės pusės dureles ir jas apgadino, buvo subraižyti dažai.

Įvykio vietos apžiūros protokolu ir fotolentele apžiūrėtas automobilis Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam padaryti apgadinimai (b. l. 13-18).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens vei­ko­je teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisia­ma­ja­me posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuos­pren­dis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos su­dė­ties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pa­grįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nu­si­kalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas tei­singai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie pa­tvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos ga­li­ma patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­­lišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teis­mo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnau­do­jus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo bau­džiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikš­min­gų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grin­džiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvir­ti­nan­čiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Pagal BK 284 straipsnį baudžiamojon atsakomybė traukiamas asmuo, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikalstamos veikos padarymo vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014).

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo vieta – viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent – gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas, jog konfliktas įvyko viešoje vietoje. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. BK 284 straipsniui taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2013). Tačiau įžūlus elgesys ar vandališki veiksmai – šiuo konkrečiu atveju automobilio apgadinimas – net ir viešoje vietoje nebūtinai reiškia viešosios tvarkos bei rimties pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, yra būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti kuo pareiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą.

Tokie jo parodymai iš esmės buvo nuoseklūs ir atitiko jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams (b. l. 60-61).

Liudytojas M. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad privažiavęs prie perėjos lenkimo metu išvažiavo į kitą pusę ir netikėtai panelė su vyruku išlindo prie priekinio spardo, bandė eiti, jis kirto ant stabdžių, sustojo, pažiūrėjo į juos, jie sustojo, jis jiems trukdė pereiti, todėl pradėjo važiuoti ir kai pradėjo važiuoti, jie spyrė į dureles. A. pasakė sustoti, jis sustojo, A. D. išlipo, pradėjo jį vytis, nes jis pabėgo, jis (M. B.) nuvažiavo tolyn ir sustojo už sankryžos. A. D. sėdėjo priekyje, dešinėje, vairavo jis, nes A. skaudėjo galvą, nenorėjo vairuoti, buvo pavargęs. Prie perėjos stovėjo taksi su avariniais žibintais, jis buvo kliūtis dešinėje ir nematė, iš kur atėjo pėstieji. Jam reikėjo iš kairės pusės apvažiuoti tą stovintį automobilį, apvažiuodamas įvažiavo į priešpriešinį eismą, per perėją važiavo pirmu bėgiu, 10-15 km/h greičiu. Tik išlindęs nuo to automobilio, kai jo priekis pasiekė perėją pamatė pėsčiuosius, jie buvo labai arti, 1-2 metrų atstumu. Jie dar ėjo, o jis tik pamatęs juos kirto ant stabdžių ir sustojo. Kai sustojo, automobilis buvo per vidurį perėjos, automobilio priekiniai ratai jau buvo už perėjos, pėstieji negalėjo pereiti per perėją. Kai sustojo, pasižiūrėjo į priekį, į juos, į veidrodėlius, tada paėmė ir pradėjo važiuoti, kad juos praleistų. Į mašiną spyrė M., kai pradėjo važiuoti, pajautė stiprų smūgį į dešinės pusės, keleivio dureles. Sustoję automobilį apžiūrėjo, matė, kad nubrėžti dažai, lyg mažas įlinkimas. Niekas priėję nebuvo, visi žiūrėjo, taksistai matė, kas buvo, tas turėjo matyti. Staigaus stabdymo nebuvo. Teisiamajame posėdyje vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsniu, buvo perskaityti liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 31). Perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas M. B. parodė, kad teisingai, jie išlindo, pamatė, tada pradėjo stabdyti. Jo matomumui kliudė stovintis taksi, todėl sako, kad pėstieji išlindo. Nematė, kaip pėstieji įžengė į perėją, nuo automobilio jie staigiai išlindo. Jis staigiai stabdė ir automobilis sustojo.

Nukentėjusysis A. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad automobilį vairavo M. B.. Šalia perėjos, kur viskas įvyko, stovėjo Opel Astra automobilis, jis stovėjo šalia perėjos, nesilaikydamas 5 metrų atstumo. Automobilio dešinės pusės ratai stovėjo ant dviračių tako, o kita automobilio dalis – ant važiuojamosios dalies, todėl reikėjo jį apvažiuoti priešinga eismo juosta. Jie važiavo per perėją, tai buvo labai lėtas greitis, nebuvo, kad jie skubėjo, tai buvo pavojinga situacija, automobilis stovėjo prie pat perėjos ir jie nematė pėsčiųjų, prilėtino ir važiavo. Pradėjęs važiuoti ant perėjos M. sustabdė automobilį, apsižvalgė ir tuo metu jis (A. D.) pamatė M. su savo sužadėtine po dešine maždaug metro atstumu. Jie buvo sustoję ant perėjos ir tuo metu, kai pradėjo važiuoti, pravažiavus gal metrą į priekį, tada tik atsirado smūginis garsas į jo automobilio duris. Jis sėdėjo keleivio pusėje, dešinėje. Automobilis buvo ant pėsčiųjų perėjos sustabdytas, pėstieji praeiti negalėjo, nes jie buvo po dešine ir jie pėstiesiems trukdė. Automobilį remontavo, perdažė dešinės pusės duris, dešinės pusės sparną, abiejų pusių slenksčius, kairę pusę, norėjo pagražinti, todėl perdažė daugumą jo dalių. Pretenzijų M. Š. neturi. Automobilis yra su metais, įbrėžiami gali atsirasti ne tik nuo kažkokių įvykių, bet ir nuo oro sąlygų ar akmenukų, įbrėžimų visą laiką bus, tačiau nebuvo tokių ryškių įbrėžimų, durys buvo daugmaž nesubraižytos, tačiau po įvykio matė tuos įbrėžimus, kuriuos padarė M.. Vėliau buvo įvykis žiede, kai „fūra“ nubrėžė jam visą dešinį šoną, draudimas jam atlygino žalą. 100 Eur – jis vertina kiek maždaug kainuotų durelių sutvarkymas. Automobilį tvarkė maždaug prieš tris savaites, jau po įvykio su „fūra“. Pas esamą meistrą vienų durų perdažymas kainuoja 100 Eur, jis nurodė, kiek kainuoja kiekviena dalis, atskirai to įbrėžimo netvarkė, neįmanoma, o kai tvarkė, tuomet tvarkė viską ir tai kainavo 420 Eur.

Nors kaltinamojo gynėjas baigiamojoje kalboje nurodė, kad galimai kaltinamasis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, su tuo sutikti negalima. BK 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

Byloje nenustatyta, kad automobilis Audi A3, vairuotas M. B., būtų važiavęs į per perėją ėjusius pėsčiuosius, ar kitaip būtų kėlęs grėsmę jų gyvybei ar sveikatai. Teismo vertinimu, kaltinamojo M. Š. veiksmus šioje situacijoje, t. y. smūgį į automobilio dešinės pusės dureles galėjo sąlygoti tai, kad automobilis nesustojo ir nepraleido jo bei G. Š. per perėją, be to, M. Š. neblaivumas šio įvykio metu.

Visuomenės ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2014). Atsižvelgiant tiek į kaltinamojo M. Š., tiek ir nukentėjusiojo A. D. bei liudytojų M. B., G. Š. parodymus, kitą baudžiamosios bylos medžiagą, kurioje nėra jokių duomenų apie dėl M. Š. veiksmų kilusius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aptariamus BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarinius, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog kaltinamasis M. Š. kaltinamas matant pašaliniams asmenims įžūliu elgesiu demonstravęs nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau kaltinime nenurodyta, kaip konkrečiai dėl M. Š. veiksmų visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyti, taip pat nenustatyta, kas yra tie pašaliniai asmenys, kurie matė M. Š. veiksmus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad M. Š. padaryti veiksmai, t. y. spyris į automobilį neatitinka teisinės įžūlaus elgesio sampratos. Pagal teismų praktiką, veiksmai, pasireiškę svetimo turto niokojimu, vertinami kaip vandališki (o ne įžūlūs) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-378/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-65/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-65/2010), tačiau tokio pobūdžio veiksmai M. Š. iš viso nebuvo inkriminuoti.

Veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011).

Nei nukentėjusysis A. D., nei liudytojai M. B., G. Š. duodami parodymus nenurodė, kad dėl M. Š. veiksmų jie būtų buvę šokiruoti, pasijutę nesaugiai, išsigandę, pažeminti ar panašiai. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį yra būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Taip pat pažymėtina, jog nenustatyta, kad M. Š. veika dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių galėtų būti laikytina pavojingesne nei administracinis nusižengimas. Tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-492/2015).

Kaip nustatyta byloje, M. Š. į automobilį spyrė vieną kartą, tai truko itin trumpą laiko tarpą, jokių duomenų, kad viešoje vietoje, t .y. Vilniaus miesto centre – Gedimino prospekte būtų sutrikęs eismas, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, padaryta didelė materialinė žala, nenustatyta. Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusysis jam padarytą žalą dėl M. Š. veiksmų vertino 100 Eur, tačiau teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad pretenzijų kaltinamajam neturi ir civilinio ieškinio nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje prieš pradedant įrodymų tyrimą nereiškė. Dėl automobilio Audi A3 apgadinimo laipsnio ir remonto kainos kyla abejonių, kurių pašalinti nebegalima, todėl jos aiškintinos kaltinamojo naudai. Byloje esančios nuotraukos taip pat nepatvirtina, jog automobilio durelės buvo įlenktos, o ne įbrėžtos. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, kad dėl M. Š. veiksmų automobiliui Audi A3 buvo padaryta didelė žala BK 284 straipsnio prasme. Byloje nustatyti nedideli automobilio apgadinimai, aplinkinių reakcija dėl to ir kitos aplinkybės rodo, kad padariniai savo pobūdžiu nesiekė tokio pavojingumo, kokio reikalaujama kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį kaip realų viešosios tvarkos pažeidimą.

Teismas nenustatė būtinojo BK 284 straipsnyje numatyto nusikalstamos veikos požymio – pavojingos veikos padarinių, todėl kaltinamasis M. Š. pagal BK 284 straipsnį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad M. Š. veikoje galimai yra administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 481 straipsnio 1 dalyje, požymių, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuosprendžio nuorašas kartu su bylos medžiagos patvirtinta kopija perduodama Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui spręsti dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302-308 straipsniais,

nusprendžia:

M. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuosprendžio nuorašą kartu su bylos medžiagos patvirtinta kopija perduoti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui spręsti dėl administracinio nusižengimo teisenos pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 481 straipsnio 1 dalį pradėjimo.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.