Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-11-17 · Administracinė byla Nr. eI2-4136-595/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-11-17
Bylos Nr.
eI2-4136-595/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02219-2021-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Vita Valeckaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
M. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-4136-595/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02219-2021-2Procesinio sprendimo kategorija: 8.1.2; 55.1.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M.K.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Irano Islamo Respublikai, Pakistano Islamo Respublikai standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą/vizos panaikinimo ar atšaukimo priežasties formą, kuria nuspręsta atsisakyti išduoti Turkijos Respublikos piliečiui M. K. Šengeno vizą, prašo įpareigoti atsakovę tenkinti jo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo.

Nurodo, kad 2021-01-25 Turkijos Respublikos pilietis M. K. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete D. A.. Santuoka Lietuvos Respublikoje buvo įregistruota 2021-05-06. D. A. nuolat vyksta pas sutuoktinį į Turkijos Respubliką, kadangi pareiškėjas tokios galimybės neturi. Pareiškėjo sutuoktinė Lietuvos Respublikoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, ilgalaikius artimus socialinius ryšius, nepilnametį sūnų, kas daro jos persikraustymą į pareiškėjo (sutuoktinio) kilmės šalį neįmanomu bei tuo pat metu pažeistų LR Konstitucijos 47 straipsnyje saugomas vertybes.

Paaiškina, kad 2021-05-26 jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijos Respublikoje su prašymu išduoti nacionalinę (Šengeno) vizą atvykimui pas savo sutuoktinę, t. y. šeimos susijungimo pagrindu. Laikydamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nustatytų reikalavimų, kartu su prašymu pateikė visus būtinus dokumentus Šengeno vizai gauti, t. y. galiojantį kelionės dokumentą, asmens (sutuoktinės) įsipareigojimą suteikti deklaruotą gyvenamąją vietą (asmens sutikimas suteikti gyvenamąją patalpą), lėktuvo bilieto rezervaciją, užpildytą Šengeno vizos anketą, pragyvenimo lėšų kiekį patvirtinančius dokumentus, sveikatos draudimą, santuokos liudijimo kopiją, sutuoktinės laisvos formos prašymą išduoti sutuoktiniui ilgalaikę daugiapartinę Šengeno vizą šeimos lankymo tikslais, sutuoktinės duomenis bei kt. Lietuvos Respublikos ambasada Turkijos Respublikoje dokumentus iš pareiškėjo priėmė, t. y. įgaliotas Lietuvos Respublikos ambasados valstybės tarnautojas dokumentus priimdamas nustatė, kad formaliai užsienio valstybės pilietis pateikė visus reikiamus dokumentus Šengeno vizai gauti ir kad akivaizdžių trukdžių gauti Šengeno vizą atvykimui pas savo sutuoktinę nėra. Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje darbuotojai papildomai susisiekė su pareiškėju bei jo sutuoktine D.A. bei įpareigojo juos atlikti papildomus veiksmus, t. y. vykdė apklausą apie užsieniečio atvykimą į Lietuvos Respubliką, jo tikslus ir siekius bei kt. Taip pat, minėtos ambasados darbuotojai akivaizdžiai viršydami savo įgaliojimus reikalavo pateikti papildomus (perteklinius dokumentus), kurių pateikimas iš esmės ne tik kad nėra privalomas vadovaujantis UTPĮ bei Vizų kodeksų nuostatomis, bet ir yra akivaizdžiai perteklinis, pavyzdžiui: reikalavimas pateikti Migracijos Departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nors absoliutaus pagrindo teigti, kad pareiškėjas ketina nuolatos gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo, užsiregistruoti vizitui į Migracijos Departamentą, nenurodant nei faktinio, nei teisinio pagrindo tokiems veiksmams atlikti, pateikti neteistumo pažymą bei kt., nors pareiškėjas tik prašė išduoti Šengeno vizą nuvykimui pas savo šeimos narį, t. y. sutuoktinę. Iš esmės atsakovė įpareigojo pareiškėją atlikti veiksmus, susijusius su ilgalaikiu gyvenimu šalyje, nors pagal esamus įgaliojimus bei pareiškėjo prašymo faktinį bei teisinį pagrindą atsakovas galėjo vertinti prašymo pagrįstumą tik paties prašymo apimtyje, t. y. pagal pareiškėjo reikalavimą. Atsakovė skundžiamame sprendime nenurodė absoliučiai jokio pagrindo, kodėl Šengeno viza pareiškėjui negali būti išduota. Taip pat atsakovė nenurodė, kokiais objektyviais duomenimis vadovaujantis buvo priimtas minėtas sprendimas. Pareiškėjo nuomone, atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektu, priėmė aiškiai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, savo pareigas vykdė aplaidžiai ir nerūpestingai, ko pasėkoje, buvo pažeisti pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Atkreipia dėmesį, kad jis pateikė visus būtinus dokumentus bei duomenis, patvirtinančius jo atvykimo tikslą bei sąlygas. Atsakovė ne kartą bendravo su pareiškėjo sutuoktine ir ji ne kartą nurodė, kokie yra pareiškėjo atvykimo tikslai. Mažo to, pareiškėjas, atsakovės atsakingų darbuotojų reikalavimu, pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei užsiregistravo atvykimui į Migracijos Departamentą prašymo pateikimui, nors pareiškėjo siekis, teikiant prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, nebuvo nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Užsieniečiui, pateikusiam dokumentus, įrodančius, kad jis yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, Europos laisvosios prekybos asociacijai priklausančios valstybės narės piliečio arba Lietuvos Respublikos piliečio, pasinaudojusio laisvo asmenų judėjimo teise, šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi asmenų judėjimo teise, Šengeno viza turi būti išduodama per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Šiuo atveju jis pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog jis yra Europos Sąjungos piliečio šeimos narys, patvirtino savo atvykimo tikslą bei sąlygas, t. y. įrodė, kokiu pagrindu jam būtina išduoti vizą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, kad atsakovės priimtas sprendimas pareiškėjo atžvilgiu yra nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, o grindžiamas tik neaiškiomis prielaidoms, todėl toks sprendimas turi būti naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis teisės aktų keliamų reikalavimų individualaus akto turiniui. Iš visų šiame skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų akivaizdu, kad skundžiamas atsakovės sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nurodytus viešojo administravimo veiklos principus, taip pat UTPĮ 19 straipsnį, Vizų kodekso, Šengeno vizų kodekso reikalavimus. Sprendime nurodytos išvados neatitinka fundamentalių teisingumo ir protingumo kriterijų, sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas, jis priimtas neįsigilinus į visas prašyme nurodytas aplinkybes, dėl ko toks sprendimas yra naikintinas, o pareiškėjo prašymas yra tenkintinas.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo atmesti.

Nurodo, kad konsulas su pareiškėju atliko pokalbį - interviu dėl vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Pareiškėjas teigė, kad su sutuoktine susipažino 2016 m., nors 2019 m. vykusio interviu - pokalbio metu dėl vizos gavimo nurodė susipažinęs 2018 m. Alanijoje, kuomet dirbo restorane, o sutuoktinė buvo ten nuvykusi atostogauti, nuo tų metų ji kas kelis mėnesius atvykdavo į Turkiją aplankyti pareiškėjo, vizos prašo, nes nori vykti į Lietuvą dėl vestuvių ceremonijos, tačiau negalėjo konsului pateikti, kokios nors detalesnės informacijos apie šios ceremonijos organizavimo aplinkybes ir sąlygas, nes visu tuo rūpinasi sutuoktinė, po vestuvių ketinąs likti gyventi ir dirbti Lietuvoje, tačiau darbo neieškojo ir jokių su tuo susijusių pasiūlymų neturi. Konsulas, vertindamas gautą papildomą informaciją, atkreipė pareiškėjo dėmesį į aplinkybes, jog pareiškėjui 2017 - 2019 metais buvo keturis kartus atsisakyta išduoti Šengeno vizas (Prancūzija, Norvegija, Švedija, Lietuva), interviu metu pareiškėjas bandė nuslėpti šiuos faktus, teigė, jog dabar dėl Šengeno vizos kreipiasi pirmą kartą; vėliau pripažino, kad visgi turi kelis atsisakymus išduoti Šengeno vizą, neigė, kad Prancūzija jam atsisakė išduoti vizą, nes jis pats nusprendęs į Prancūziją nevykti, todėl jam vizą atšaukė. Pripažino, kad Norvegijos vizą jam buvo atsisakyta išduoti, o turėjęs vykti lankyti draugo Turkijos piliečio A. G., dirbančio Osle taksi vairuotoju, tačiau VIS sistemoje kaip kvietėja nurodyta J. S., kurią pareiškėjas įvardijo kaip draugę, kurią interviu metu dalyvaujant sutuoktinei įvardijo kaip buvusią merginą, kurią jis norėjo aplankyti. Pareiškėjo teigimu, Švedijos viza jam buvo neišduota dėl dokumentų trūkumo (nors VIS sistemoje to nėra). Nurodė, nežinantis, kodėl Lietuva jam buvo atsisakiusi išduoti Šengeno vizą. Konsulas nustatė, kad pareiškėjas turi artimų giminių ir draugų Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos valstybėse, neturi darbo ir pajamų Turkijoje, taigi, jo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su kilmės šalimi nėra stabilūs. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad išvyks iš Lietuvos pasibaigus vizos galiojimui, o leidimo laikinai gyventi Lietuvoje procedūros nėra pradėjęs. Taigi, jis kelia aukštą nelegalios migracijos grėsmę. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių konsului kilo abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą deklaruojamo tikslo - lankyti šeimos narius (sutuoktinę) - patikimumo, nes pareiškėjas teikė konsului tikrovės neatitinkančią informaciją, siekė nuslėpti reikšmingas aplinkybes.

Nurodo, kad remiantis aktualiu ginčui teisiniu reglamentavimu, nustatančiu Šengeno vizos išdavimą ir bylos medžiaga darytina išvada, kad Ministerijos konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo deklaruojamo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, dėl galimos nelegalios migracijos, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, tokiu budu konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pabrėžia, kad negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku pareiškėjo skundo prašymas įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą - išduoti pareiškėjui vizą.

Pareiškėjas 2021-10-07 papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad jis absoliučiai nesutinka su atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis dėl tariamai nepateiktos informacijos, o konkrečiai informacijos apie pareiškėjo profesinę veiklą bei kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas. Teikiant (pildant) prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo per https://visa.vrm.lt/epm sistemą laukai pažymėti žvaigždutė privalomai turi būti užpildyti, priešingu atveju, prašymas negali būti pateiktas dėl prašyme padarytų klaidų, t. y. nenurodžius kelionės ir pragyvenimo išlaidų ir nepateikus šių duomenų patikimumą patvirtinančių dokumentų, prašymo net nebūtų galima pateikti. Pildant prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ES, EEE arba CH piliečių šeimos nariai nepildo prašymo 21, 22, 30, 31 ir 32 laukelių, t. y. pareiškėjas, vykdamas pas savo šeimos narį, kuris yra ES pilietis, neprivalo pildyti nei duomenų apie dabartinę profesinę veiklą, nei duomenų apie darbdavį. Be to, pareiškėjas turi nuolatinę darbo vietą Turkijos Respublikoje ir dirba K. C. todėl atsakovės tariamai nurodytos bei pabrėžtinos aplinkybės (dėl tariamai silpnų socialinių ryšių su kilmės valstybe) neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo ir yra nereikšmingos sprendžiant klausimą dėl Šengeno vizos išdavimo pareiškėjui.

Pažymi, kad nelegali migracija pirmiausia yra siejama su neteisėtu atvykimu į Lietuvos Respubliką, neteisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje bei neteisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Vertinant nelegalios migracijos grėsmę, pirmiausiai nustatoma, ar užsienio šalies pilietis piktnaudžiauja procedūromis, t. y. atlieka nuolatinius veiksmus, siekdamas išvykti iš savo kilmės valstybės, daro neteisėtus veiksmus ir/ar pažeidžia užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančius teisės aktus bei daro tai sistemingai. Teisinis reglamentavimas numato, kad nustatant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, turi būti vertinimas pastarųjų 2 metų iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos laikotarpis arba pastarųjų 2 metų iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos laikotarpis, nustatant, ar užsienietis atitinka Grėsmių rengimo tvarkos aprašo 9 punkte nurodytus kriterijus.

Atsakovė, priimdama skundžiamą Sprendimą, iš esmės negali atlikti vertinimo nustatant nelegalios migracijos grėsmę, kai asmuo kreipiasi dėl trumpalaikės Šengeno vizos išdavimo šeimos lankymo tikslais, kadangi šią funkciją atlieka Migracijos Departamentas prie VRM ir tik tuo atveju, kai pareiškėjas kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi. Diplomatinė atstovybė (atsakovė) tokį vertinimą gali atlikti tik tuo atveju, jeigu užsienietis ne kartą kreipėsi į kitų Europos Sąjungos valstybių narių diplomatines tarnybas dėl Šengeno vizos išdavimo ir jau buvo pažeidęs teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias asmens neteisėtą buvimą šalyje, neteisėtą sienos kirtimą, asmuo yra persekiojamas teisėsaugos institucijų bei pan. Taigi, vien aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo išduotos Lietuvos Respublikos, Norvegijos Karalystės bei Prancūzijos nacionalinės vizos, dėl to, kad jis nepagrindė atvykimo tikslo ir sąlygų, o ne dėl to, kad jis kėlė nelegalios migracijos riziką, tik patvirtina atsakovės Sprendimo nepagrįstumą pareiškėjo atžvilgiu. Be to, atsakovas iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti Švedijos vizą, o ne, pavyzdžiui, pareiškėjas pats jos neatsiėmė ar kt. Akivaizdu, kad tai, jog pareiškėjui dėl aukščiau nurodytų priežasčių nebuvo išduotos kitų šalių nacionalinės vizos, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad užsieniečiai yra teisiškai neišprusę ir ne visada gali suprasti, kokius dokumentus (duomenis) reikia pateikti, siekiant gauti kitos šalies vizas. Akivaizdu, kad vertinti pareiškėją pagal Grėsmių rengimo tvarkos aprašą nebuvo jokio teisėto pagrindo, tai nepriskirtina atsakovės kompetencijai, kadangi pareiškėjas nebuvo pažeidęs jokių kitų valstybių teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių teisinę padėtį, nuostatų. Atsakovės skundžiamame sprendime iš viso nėra nurodyta, kokiu pagrindu yra atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, kaip ir nenurodyta nei vieno iš duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimą kriterijus, kurių pareiškėjas neatitiko. T. y. iš atsakovės atsiliepimo turinio matyti, kad atsakovė jokio vertinimo neatliko, nenurodė, kokius kriterijus pareiškėjas atitiko nustatant, jog jis kelia nelegalios migracijos grėsmę, kokiu pagrindu buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, ką iš esmės patvirtina ir atsakovė, kadangi atsiliepime nurodyti teiginiai yra formalūs bei deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais duomenimis ir/ar įrodymais.

Atsiliepimas

Nurodo, kad iš atsakovės kartu su atsiliepimu pateiktų rašytinių įrodymų - užsieniečių registro modulio - matyti, kad atsakovė, neturėdama nei faktinio, nei teisinio pagrindo vertino pareiškėjo socialinius, ekonominius ryšius (įskaitant santykius su darbdaviu) ir/ar šeimyninius ryšius (santuokos fiktyvumą), nors tokio vertinimo atlikimas nėra priskirtinas atsakovės kompetencijai, o yra išimtinė Migracijos Departamento funkcija bei toks vertinimas atliekamas sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, prašant jį išduoti antrą ir/ar trečią kartą, o ne dėl trumpalaikės nacionalinės vizos. Pareiškėjo ryšį su Lietuvos Respublika patvirtina jo šeimos ryšys su Lietuvos piliete, kuri, be kita ko, nuolat privalo važiuoti pas savo sutuoktinį bei stabdyti savo darbinę veiklą, kadangi pareiškėjas galimybės atvykti pas žmoną neturi. Be to, nagrinėjant prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, kai santuoka sudaryta mažiau nei prieš vienerius metus ir pareiškėjas nei karto nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, vertinti užsieniečio socialinius kultūrinius ir šeimos ryšius priimančioje valstybėje yra ne tik neproporcinga, bet ir ydinga praktika. Akivaizdu, kad atsakovės veiksmai, sprendžiant pareiškėjo prašymą ne tik pertekliniai, bet ir objektyviai nepagrįsti, nepriskirtini jos kompetencijai.

Teigia, kad jis visiškai nesutinka su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, neva jis nepagrindė savo atvykimo tikslo ir sąlygų. Kartu su prašymu pateikė visus būtinus dokumentus Šengeno vizai gauti. Pareiškėjui lankant šeimos narius, nėra būtina pateikti dokumentą, patvirtinantį jo išvykimą iš šalies (lėktuvo bilietą), kadangi užsienietis gali įgyvendinti savo teisę bei kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nustatyta tvarka (šeimos susijungimo pagrindu), kas visiškai negali būti laikoma nelegalios migracijos grėsme ir/ar ketinimais šalyje būti neteisėtai. Be kita ko, atsakovė pati įpareigojo pareiškėją pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui, ką pareiškėjas ir padarė. Taigi, atsakovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovei kilo abejonių dėl pareiškėjo ketinimo grįžti į savo kilmės šalį yra prieštaringos bei ydingos, sudarančios palankias sąlygas atsakovei priimti neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus užsieniečių atžvilgiu.

Atsakovė visiškai nepagrįstai tapatina teisinius pagrindus bei teisės aktus, reglamentuojančius užsieniečių buvimą, gyvenimą, išvykimą iš šalies, turint leidimą laikinai gyventi ir nacionalinę vizą. Atsakovės pateikta teismų praktika yra nukreipta į užsieniečio teisę dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o ne dėl Šengeno vizos išdavimo. Tuo pačiu, atsakovės pateiktoje teismų praktikoje nurodytos faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos, nei pareiškėjo. Be to, minimose administracinėse bylose pareiškėjai kėlė grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, taip pat norėdami gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitiko tikrovės ir buvo rimtas pagrindas manyti, kad leidimo laikinai gyventi prašoma siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kas vėl gi negali būti tapatinama su pareiškėjo prašymu išduoti nacionalinę vizą. Pažymi, kad jokių duomenų, jog pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, pateiktų tikrovės neatitinkančius duomenis, pateiktų dokumentus, kurių turinio autentiškumas keltų abejonių, byloje nėra. Atsakovė nurodydama minėtą teismų praktiką, visiškai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad nors teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi, kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, nutartį administracinėje byloje Nr. 2020 m. vasario 18 d. Nr. eA-3185-1062/2020).

Atsiliepimas

Atsakovė 2021-10-27 papildomuose paaiškinimuose papildomai nurodė atsisakymo išduoti pareiškėjui vizą faktines aplinkybes ir argumentus, kurie nurodyti atsiliepime. Pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo 2021-10-07 prašymu ir jame pateiktais argumentais bei samprotavimais.

Nurodo, kad pareiškėjas pateikė 2021-05-28 Prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, konsulas, nagrinėdamas Prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, taikė teisės aktus, reglamentuojančius būtent Šengeno vizos išdavimą. Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į skundą teikė argumentus ir paaiškinimus dėl konsulo taikytų teisės aktų, reglamentuojančių Šengeno vizos išdavimo klausimus. Tuo tarpu pareiškėjas 2021-10-07 prašyme akivaizdžiai supainioja teisės aktų reikalavimus dėl Šengeno vizos išdavimo su teisės aktų reikalavimais dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėjas, pateikęs 2021-05-28 Prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, teismui pateiktame 2021-10-07 prašyme samprotauja apie nacionalinės vizos išdavimo sąlygas, apie duomenų ir pagrindžiančiųjų dokumentų turinį ir pan. Pareiškėjas demonstruoja sąvokų „nacionalinė viza“ ir „Šengeno vizą“ nesupratimą. Į tokius samprotavimus nėra įmanoma atsikirsti. Antra, pareiškėjas 2021-10-07 prašyme teismui neneigia konsulo nustatytų faktinių aplinkybių, kurios buvo pagrindas konsului priimti pareiškėjo skundžiamą Sprendimą: nei dėl interviu metu nuslėptų faktų dėl ankstesnių kitų valstybių atsisakymo išduoti pareiškėjui vizas, nei dėl darbo ir pajamų neturėjimo kilmės šalyje ir pan. Pareiškėjas 2021-10-07 prašymu teismui nepagrįstai kvestionuoja konsulo Sprendimą dalyje, jog pareiškėjas nepateikė duomenų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiu patikimumo; pareiškėjas 2021-10-07 Prašyme teismui netgi pažymi, jog jis ir neketino išvykti, nes ketino spręsti klausimą dėl leidimo gyventi Lietuvoje. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikia konsului patikimų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiu patikimumo, yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas pagal Vizų kodekso 32 straipsnį atsisakyti tenkinti prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo. Atsižvelgiant į tai, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2021-06-22 sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas M. K. 2021-05-28 kreipėsi į Lietuvos ambasadą Turkijoje su prašymu išduoti Šengeno vizą atvykimui pas savo sutuoktinę D. A., su kuria santuoka įregistruotra Lietuvoje 2021-05-06, t. y. šeimos susijungimo pagrindu. Prašyme pareiškėjas nurodė: dabartinė profesinė veikla - nenurodė (19-20 punktai); pagrindinis kelionės tikslas - šeimos lankymas (21 punktas); numatoma atvykimo į Lietuvą data - 2021-06-17 (29 punktas), numatoma išvykimo iš Lietuvos data - 2022-09-10 (30 punktas), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia - nenurodyta (33 punktas). Pareiškėjas kartu su Prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus: sutuoktinės kvietimą, sutuoktinės paso kopiją, vizito dėl prašymo Leidimo laikinai gyventi išdavimo patvirtinimą, draudimo poliso kopiją, lėktuvo bilieto rezervaciją, banko sąskaitos išrašą, santuokos liudijimą.

Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad konsulas su pareiškėju atliko pokalbį - interviu dėl vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Fiksuota, jog pokalbio metu pareiškėjas teigė, kad su sutuoktine susipažino 2016 m. (nors 2019 m. vykusio interviu - pokalbio metu dėl vizos gavimo buvo nurodęs, jog susipažino 2018 m.) Alanijoje, kuomet dirbo restorane, o sutuoktinė buvo ten nuvykusi atostogauti; nuo tų metų ji kas kelis mėnesius atvykdavo į Turkiją aplankyti pareiškėjo; vizos prašo, nes nori vykti į Lietuvą dėl vestuvių ceremonijos, tačiau negalėjo konsului pateikti kokios nors detalesnės informacijos apie šios ceremonijos organizavimo aplinkybes ir sąlygas, nes visu tuo rūpinasi sutuoktinė; po vestuvių ketinąs likti gyventi ir dirbti Lietuvoje, tačiau darbo neieškojo ir jokių su tuo susijusių pasiūlymų neturi. Be to, nustatyta, kad pareiškėjui 2017 - 2019 metais buvo keturis kartus atsisakyta išduoti Šengeno vizas (Prancūzija, Norvegija, Švedija, Lietuva). Interviu metu pareiškėjas bandė nuslėpti šiuos faktus, teigė, jog dabar dėl Šengeno vizos kreipiasi pirmą kartą; vėliau pripažino, kad visgi turi kelis atsisakymus išduoti Šengeno vizą, neigė, kad Prancūzija jam atsisakė išduoti vizą, nes jis pats nusprendęs į Prancūziją nevykti, todėl jam vizą atšaukė. Pripažino, kad Norvegijos vizą jam buvo atsisakyta išduoti, o turėjęs vykti lankyti draugo Turkijos piliečio A. G. dirbančio Osle taksi vairuotoju, tačiau VIS sistemoje kaip kvietėja nurodyta J. S., kurią pareiškėjas įvardijo kaip draugę, kurią interviu metu dalyvaujant sutuoktinei įvardijo kaip buvusią merginą, kurią jis norėjo aplankyti. Pareiškėjo teigimu, Švedijos viza jam buvo neišduota dėl dokumentų trūkumo (nors VIS sistemoje to nėra). Nurodė, nežinantis, kodėl Lietuva jam buvo atsisakiusi išduoti Šengeno vizą. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas turi artimų giminių ir draugų Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos valstybėse, neturi darbo ir pajamų Turkijoje, taigi, jo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su kilmės šalimi nėra stabilūs. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad išvyks iš Lietuvos pasibaigus vizos galiojimui, o leidimo laikinai gyventi Lietuvoje procedūros nebuvo pradėjęs. Konsulas įvertinęs nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus vertino, jog pareiškėjo atvykimas į Lietuvą kelia aukštą nelegalios migracijos grėsmę, konsului kilo abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą deklaruojamo tikslo - lankyti šeimos narius (sutuoktinę) - patikimumo, nes pareiškėjas teikė konsului tikrovės neatitinkančią informaciją, siekė nuslėpti reikšmingas aplinkybes. Todėl 2021-06-22 buvo priimtas skundžiamas Sprendimas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), Europos Parlamento ir Tarybos 2016-03-09 reglamento (EB) Nr.2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos.

Europos Parlamento ir Tarybos 2016-03-09 reglamento (EB) Nr.2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad asmenims, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai, nustatomos tokios atvykimo sąlygos į Šengeno valstybių zoną - jie turi pagristi numatomo buvimo tikslą, sąlygas ir kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Vizų kodekso 14 straipsnis įtvirtina patvirtinamuosius dokumentus, kuriuos turi pateikti prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo: a) Dokumentus, nurodančius kelionės tikslą; b) Dokumentus, nurodančius apgyvendinimo vietą, arba pakankamų lėšų susimokėti už apgyvendinimą įrodymą; c) Dokumentus, pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punktą, nurodančius, kad prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų, tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; d) Informaciją, padedančią įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas, visų pirma, grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą užsieniečiams pagrindai, tame tarpe šie: neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 punktas); nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (2 punktas); kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo (3 punktas); yra pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 punktas); nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) gauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (13 punktas).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.).

Europos Komisijos 2019-05-14 sprendimas - Priedas prie Komisijos įgyvendinimo sprendimo, kuriuo keičiamas Komisijos sprendimas Nr.K(2010) 1620 galutinis, kuriuo teikiamas „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovas“ konsuliniams pareigūnams išaiškina dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti formos, turinio ir pan. Sprendime, be kita ko, pažymėta, kad patvirtinamaisiais dokumentais, kuriais remiantis įvertinamas prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos (5.2.1 p. B skyrius), be kita ko, turėtų būti: (a) atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas; (b) finansines lėšas patvirtinantis gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas - pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose būtų parodymas lėšų judėjimas per tam tikrą laikotarpį (mažiausiai per 3 paskutinius mėnesius); (c) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas - darbo sutartis, darbo pažymėjimas, informacijos apie profesinį statusą, banko pažymos, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas; (d) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas; (e) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.

Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (38 punktas). Minėtame VI priede nustatytoje standartinėje formoje yra 10 langelių, kuriuos kompetentingos institucijos pažymi pranešdamos prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus (39 punktas);

LVAT 2014-06-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-184/2014 išaiškino, kad vien pareiškėjo dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės. Vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis. LVAT 2014-09-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-619/2014 pažymėjo, kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones. LVAT 2017-09-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4285-624/2017 nurodė, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1 - 4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. LVAT 2020-02-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020 pažymėjo, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė. LVAT 2020-05-28 nutartyje Nr. eA-3902-1062/2020 konstatavo, kad pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (EŽTT 1985-05-28 sprendimas byloje pagal pareiškimą Nr.9214/80 ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama. EŽTT yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai, kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti teise ir kitoje šalyje.

Migracijos departamento direktoriaus 2018-03-01 įsakyme Nr. 3K-54 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ išvardintas nebaigtinis kriterijų sąrašas, kurie vertinami nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija ištyrusi ir įvertinusi bylos faktines aplinkybes nurodyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuoja, kad konsulas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, nurodytas pareiškėjo tiek prašyme išduoti Šengeno vizą, tiek papildomai pokalbio metu, bei remiantis pateiktu teisiniu reglamentavimu, aktualiu ginčo atveju, teisingai vertino, jog šiuo atveju kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo deklaruojamo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, dėl galimos nelegalios migracijos, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėjas, nurodydamas faktines aplinkybes dėl susipažinimo su sutuoktine, dėl planuojamos vestuvių ceremonijos Lietuvoje, painiojosi, nuslėpė iš pradžių aplinkybes dėl kelis kartus neišduotų vizų. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturi pajamų, taigi, jo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su kilmės šalimi nėra stabilūs. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad išvyks iš Lietuvos pasibaigus vizos galiojimui, o leidimo laikinai gyventi Lietuvoje procedūros nebuvo pradėjęs. Pareiškėjas iš esmės neneigia konsulo nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi, pagrįstai buvo nustatyta, jog jis kelia aukštą nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjas teikė konsului tikrovės neatitinkančią informaciją, siekė nuslėpti reikšmingas aplinkybes, todėl pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, faktiškai į Europos Sąjungą deklaruojamo tikslo - lankyti šeimos narius (sutuoktinę). Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad vien aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė konsului patikimų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiu patikimumo, yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas pagal Vizų kodekso 32 straipsnį atsisakyti tenkinti prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, yra pagrįstas bei teisėtas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinis teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčus, tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas ar veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Administracinį sprendimą priima viešojo administravimo subjektas, o ne teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jolanta MalijauskienėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė