- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-09
- Bylos Nr.
- I-3359-789/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02879-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant atsakovės atstovei D. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. L. 2015-05-25 pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014-02-17 iki 2015-05-18 buvo laikomas Komisariato areštinėje pažeidžiant jo teises. Nurodė, kad, atvykus į Komisariato areštinę, atliekama asmens krata. Pareiškėjas turėjo nusirengti ir daryti pritūpimus. Paaiškino, kad Komisariato areštinės kamerose įrengti seni, neatitverti tualetai. Nurodė, kad kreipėsi į Komisariato darbuotojus ir prašė jį kamerose laikyti vieną. Paaiškino, kad, būnant vienam kameroje, jam vaidenosi. Pažymėjo, kad į Komisariatą atvykstantys asmenys nėra apžiūrimi, netikrinama, ar jie neserga užkrečiamomis ligomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeistas jo orumas, patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, sutriko pareiškėjo sveikata – išbėrė ir užsikrėtė grybeliu (b. l. 1–2).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas trivietėje kameroje Nr. 3, kurios plotas 16,81 m², dvivietėje kameroje Nr. 9, kurios plotas 10,94 m², ir dvivietėje kameroje Nr. 8, kurios plotas 11,01 m². Teigia, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista, pareiškėjui tekdavo daugiau nei 5 m² ploto. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas vieną valandą per parą buvo išvedamas pasivaikščioti. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas kamerose įrengtas pagal Higienos normos HN 37:2009 (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus. Nurodė, kad visi į Komisariato areštinę atvykstantys asmenys yra apžiūrimi, jiems suteikiama medicininė pagalba. Pažymėjo, kad pareiškėjas žodinių ar rašytinių skundų, prašymų ar pretenzijų Komisariato administracijai nereiškė. Nurodė, kad tam tikra privatumo stoka yra, tačiau tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nėra jokių Komisariato neteisėtų veiksmų, kuriais būtų pažeistos pareiškėjo teisės ar jam padaryta žala (b. l. 6–14).
Teismo posėdyje atsakovės atstovė nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (b. l. 164).
Skundas tenkintas iš dalies.
Šalies argumentai
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Komisariate laikotarpiu nuo 2014-02-17 iki 2015-05-18.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagrindas, dėl kurio pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, yra pareiškėjo laikymas Komisariato areštinės kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Iš pareiškėjo pateikto skundo argumentų matyti, kad pareiškėjui galimai nebuvo užtikrintas privatumas, kuris yra neatsiejamai susijęs su su minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimu. Pažymėtina, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2. p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Iš atsakovės atstovo pateikto atsiliepimo ir bylos duomenų matyti, kad, ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas Komisariato areštinės kamerose Nr. 3 (plotas 16,81 m²) (b. l. 34–48) , Nr. 8 (plotas 11,01 m²) (b. l. 48–62), Nr. 9 (plotas 10,94 m²) (b. l. 63–74) ir Nr. 14 (plotas 8,23 m²) (b. l. 20–33). Atsakovės atstovė, kuria teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime nurodė, kad kameroje Nr. 3 laikomi trys asmenys, taigi vienam asmeniui tenka 5,6 m², kameroje Nr. 8 laikomi du asmenys, taigi vienam asmeniui tenka 5,51 m², kameroje Nr. 9 laikomi du asmenys, taigi vienam asmeniui tenka 5,47 m², kameroje Nr. 14 laikomi du asmenys, taigi vienam asmeniui tenka 4,12 m². Kaip matyti iš bylos duomenų, kamerose kiekvienam asmeniui buvo suteikiama daugiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, taigi nebuvo pažeistas Taisyklių 11¹.2. punktas, nustatantis, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kreipėsi į Komisariato darbuotojus ir prašė jį laikyti vieną, tačiau, jam vienam būnant kameroje, vaidenosi. Šiuo atveju pažymėtina, kad teisės aktuose nenumatyta, kad asmenis draudžiama kalinti laikant juos po vieną. Taip pat pažymėtina, kad, kaip nurodė pareiškėjas, jis pats kreipėsi į Komisariato administraciją, prašydamas jį laikyti vieną, todėl teisės aktų pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad į Komisariato areštinę atvykstantys asmenys nebuvo apžiūrimi. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 153.1 p. nustatyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atsakovės atstovė, kuria teismas neturi pagrindo abejoti atsiliepime nurodė, kad visi į Komisariato areštinę atvykstantys asmenys yra apžiūrimi, jiems suteikiama medicininė pagalba. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad, kiekvieną kartą atvykstant į Komisariatą, buvo atliekama apžiūra, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Komisariatas nevykdė Instrukcijos reikalavimų. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jis buvo išbertas ir užsikrėtė grybeliu. Pažymėtina, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nustatyta, jog 2015-01-26 pareiškėjas buvo išbertas, bėrimas neryškus, neniežtintis, pareiškėjui paskirtas gydymas (b. l. 17–18). Iš pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų nematyti, kad pareiškėjas užsikrėtė grybeliu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką tais atvejais, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Šiuo aspektu LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti (LVAT 2013-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013). Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog Komisariatas 2012-06-20 sudarė patalpų valymo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-105, pagal kurią atliekami ir areštinės tvarkymo darbai, taigi Komisariatas siekia užtikrinti tinkamas higienos sąlygas areštinėje (b. l. 146–151). Teismas vertina, kad išbėrimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Europos žmogaus teisių konvencijos 3 str. pažeidimą ir Komisariato neteisėtą veikimą. Kiti pareiškėjo sveikatos sutrikimai neįrodyti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas vertina, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Komisariato veiksmus šiuo atžvilgiu.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad, atvykus į Komisariato areštinę, jo apžiūra buvo atliekama pažeidžiant jo orumą – pareiškėjas turėjo nusirengti ir daryti pritūpimus. Kaip jau minėta, vadovaujantis Instrukcijos 153.1 p., suimtųjų ir nuteistųjų krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Pagal LVAT praktiką, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, iš pareiškėjų reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjas šiuo atveju aiškiai nurodė, kad dėl asmens apžiūros būdo buvo pažemintas jo orumas, todėl pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie šio argumento (ne)pagrįstumą tenka Komisariatui (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Pažymėtina, kad atsakovė atsiliepime nenurodė, kokios priemonės taikomos, atliekant asmens kratą, nenurodė, ar asmenys turėjo nusirengti, atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus. Komisariatui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su orumą pažeidžiančiomis kratomis, jie laikomi nustatytais.
Atsiliepimas
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, kad kamerose buvo įrengti seni „nesėdimi“ ir neuždari tualetai. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad tualetai yra atitverti 120-130 cm aukščio pertvara, tačiau nenurodė, kokio tipo tualetai įrengti. Pažymėtina, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ne tik dėl tualetų atitvėrimo, bet ir dėl to, kad jie yra „nesėdimi“. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 p., sanitariniame mazge turi būti unitazas. LVAT praktikoje konstatuota, kad sąvoka „unitazas“ nėra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001-11-30 įsakymu Nr. 622 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ 3.4 p., unitazas – tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti (LVAT 2016-02-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-958-624/2016). Atsižvelgiant į tai, kad Komisariatas nenurodė, kokio tipo tualetai įrengti kamerose, o pareiškėjas skunde teigė, kad tualetai yra „nesėdimi“, darytina išvada, kad sanitariniai mazgai Komisariato kamerose neatitiko Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatų, todėl pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog Komisariatas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo suteikiamas minimalus plotas vienam asmeniui, tam tikri kalinamųjų neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 150 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 500 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 ir 129 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. L. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.