Kauno apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūra skundžia šį Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-11-10 nuosprendį, prašo jo dalį, kuria E. Š. išteisintas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – E. Š. pripažinti kaltu ir paskirti jam 30 MGL dydžio baudą.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad kaltinimas E. Š. nepasitvirtino, tačiau darydamas tokią išvadą rėmėsi tik E. Š. parodymais. Prokurorės manymu, teismas atliko tik trumpą įrodymų analizę ir dėl to konstatavo, kad galima tik prielaidų lygyje teigti, kad E. Š. galbūt siekė įgyti narkotines medžiagas ir visiškai nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog narkotinės medžiagos buvo jo žinioje.

Žemesnės instancijos teismas

Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į E. Š. pateiktų kaltinimų pagal BK 259 str. 1 d. požymių visumą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas analizuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kategoriškai teigti, jog būtent E. Š. žinioje buvo psichotropinės medžiagos, teisinio pagrindo nėra.

Aukštesnės instancijos teismo įsitikinimu, E. Š. nekaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendžiant E. Š. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Padarius priešingą išvadą, asmens atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis. Kaip jau minėta, vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis savaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nelaikytina pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį E. Š. atžvilgiu ir padaryti priešingas išvadas, sprendžiant jo kaltės klausimą jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Pažymėtina, jog kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).

BK 259 straipsnio 1 dalyje yra numatytos alternatyvios veikos, tai yra, neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas, neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Bent vienos iš šių alternatyvių veikų padarymas sudaro BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviąją pusę.

Kaip jau minėta, E. Š. kaltintas tuo, kad iki 2014 m. birželio 27 d. 12.35 val., Alytaus rajone (Duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (Duomenys neskelbtini) kaime esančioje sodų bendrijoje (Duomenys neskelbtini) paslėpęs miške, žemėje, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai laikė narkotinę medžiagą – 27,45 g kanapių (antžeminių dalių). Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2014-06-27 E. Š. buvo (Duomenys neskelbtini) miške, kuriame ir buvo rastas celofaninis ryšulėlis, kuriame, kaip ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, buvo rasta 27,45 g kanapių (antžeminių dalių). Byloje taip pat neginčijami faktai apie tai, kad E. Š. automobilio dėtuvėje rasta narkotinių medžiagų pėdsakų, taip pat ištyrus E. Š. šlapimą nustatyta, kad jis vartojęs psichotropines medžiagas.

Išanalizavus skundo argumentus, kad E. Š. parodymai viso proceso metu dėl daugelio aplinkybių buvo nenuoseklūs, kolegija nustatė, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, E. Š. apklausos protokoluose (t. 1, b.l. 154-155, 158), tiek teisminio nagrinėjimo metu 2015 m. rugsėjo 25 d. protokole (t. 2, b.l. 100-102) E. Š. nurodė tas pačias aplinkybes, kad dėl susipykimo su drauge norėjęs pabūti vienas, ir nors pradžioje norėjo važiuoti į kitą vietą, tačiau negalėdamas ten privažiuoti, nuvyko į (Duomenys neskelbtini) mišką prie jame esančio skardžio. Kaip teisingai nurodyta skunde, pirmosios apklausos metu E. Š. teigė, kad prasilenkė su nepažįstamais vyrais, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad su jais pasisveikino pažinęs S. B. kaip pareigūną, sutikti vyrai taip pat pasisveikino, E. Š. manė, kad jį pažino, kadangi anksčiau, kai jo tėtis dirbo policijoje, jis ateidavo pas jį į darbą. Teisminio nagrinėjimo metu E. Š. be jau pasikartojančių aplinkybių apie cigaretės ant skardžio surūkimą bei nuėjimą nusišlapinti, nurodė ir naujas aplinkybes apie pamestų automobilio raktų ieškojimą. Teigė, kad prieš tai apklausose šių aplinkybių nenurodė, kadangi pareigūnai jo klausinėjo tik apie narkotines medžiagas, kurių jis neieškojo ir jo veiksmų nebuvo galima vertinti kaip ieškojimo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. Š. parodymai prieštaringi ir dėl vietos, kurioje būtent jis buvo ir vaikščiojo, kadangi iš pradžių nurodęs, kad toje vietoje, kur rastos narkotinės medžiagos jis nevaikščiojo, tačiau duodamas parodymus teisme teigė, kad pamestus automobilio raktus rado vos keli metrai nuo tos vietos, kurioje rastas paketas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad S. Bu. tarnybiniame pranešime (t. 1, b.l. 33) nurodomos aplinkybės, kad „pastebėjome jaunuolį, kuris įtartinai vaikščiojo apie medžius ir pasilenkęs prie jų kažko ieškojo“, tarnybiniame pranešime taip pat nurodoma, kad E. Š. „“<...negalėjo paaiškinti ką tiksliai veikė miške, akivaizdžiai matėsi, jog labai susijaudino ir pradėjo nervintis.“. Aplinkybės apie tai, kad eidami su E. Š. prasilenkė, kad šis su jais pasisveikino, nurodomos po kelių dienų pareigūną apklausiant kaip liudytoją (t. 1, b.l. 35). Apklausos protokole taip pat nurodoma, kad E. Š. paklaustas ką veikia miške nurodė, kad susipykęs su drauge, atvažiavo į mišką nes norėjo pabūti vienas. Tą pačią priežastį nurodo ir kitas liudytojas S. B. jo apklausos protokole (t. 1, b.l. 42-43).

Taigi ištyrus tiek paties E. Š., tiek liudytojų parodymus nustatyta, kad jo pozicija apie tai, ką jis veikia miške (įvykio vietoje) visų apklausų metu buvo nuosekli ir nepakitusi. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad E. Š. parodymai nors ir buvo nenuoseklūs, tačiau nebuvo prieštaringi, paneigiantys prieš tai duotuosius, o tik papildantys.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad E. Š. neginčija vartojęs narkotinių medžiagų. Kaip jis nurodo, kelias dienas prieš įvykį (per Jonines) jis pabandė „Žolės“. Kaip jau minėta, specialisto išvadoje Nr. (Duomenys neskelbtini) nurodyta, kad šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties. E. Š. taip pat neneigia, kad jo draugų rate vartojamos narkotinės medžiagos, neneigia ir fakto, kad jos buvo vartojamos ir jo vairuojamame automobilyje, ką patvirtina ir daiktadėžėje tarp priekinių sėdynių paimti mėginiai. Tačiau visa tai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nesudaro pagrindo kategoriškai konstatuoti, kad E. Š. kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, t.y. kad jo žinioje buvo narkotinės medžiagos, rastos miške.

Teisėjų kolegija nepritaria ir apeliacinio skundo argumentui, kad būtent tai, kad E. Š. supo kanapes vartojantys asmenys, todėl jis, būdamas sveiko proto, pakankamai socialus ir išsilavinęs, žinodamas, kad už tai kyla baudžiamoji atsakomybė, ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių, kad apsunkintų jo kaltės įrodinėjimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad neginčijamų duomenų, įrodančių E. Š. kaltę – nėra. Ant ryšulio su narkotinėmis medžiagomis E. Š. pirštų atspaudų nėra. Jis sulaikytas tik tuo pagrindu, kad ne tarnybos metu buvusiems pareigūnams jo elgesys pasirodė įtartinas, kadangi iš savo praktikos jie buvo žinoję apie narkotinių medžiagų slėpimą miške. Konkrečių veiksmų, kurie patvirtintų, kad E. Š. slėpė, rado ar laikė ten narkotines medžiagas - nėra. Vien tik buvimas toje vietoje nėra neginčytinas kaltės įrodymas. Byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo kategoriškai teigti, kad narkotines medžiagas laikė E. Š. (kad jos buvo E. Š. žinioje). Laikymas yra psichotropinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Apeliacinės instancijos teismas pritaria išteisintojo gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytai pozicijai, kad įrodinėjimo našta, baudžiamajame procese, tenka valstybiniam kaltintojui ir negali būti perkelta pačiam kaltinamajam.

Tiek E. Š. sulaikymas įvykio vietoje vyko remiantis prielaida, kad jis galimai ten ieškojo narkotinių medžiagų, tiek prokurorės keltos įvairios versijos buvo paremtos įvairiais galimais scenarijais. Byloje duomenų, kokius konkrečius tikslus narkotinės medžiagos atžvilgiu turėjo bei kokius konkrečius veiksmus su paketu ir narkotine medžiaga ketino atlikti E. Š., nėra. Tad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad remiantis byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma, galima tik prielaidų lygyje teigti, kad kaltinamasis E. Š. galbūt siekė įgyti narkotines medžiagas, visiškai nėra surinktų įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog narkotinės medžiagos buvo jo žinioje ir dėl to jas paslėpęs neteisėtai laikė.