Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Jūros Marijos Strumskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovams dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų E. N. ir V. I. 13 887,22 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. lapkričio 4 d. su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo, kuria ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka (toliau – ir Sutartis). Ieškovė už transporto priemonės Subaru Legacy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), transportavimą ir saugojimą Sutarties pagrindu sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelėje prašo solidariai priteisti iš atsakovų E. N. ir V. I. 13 887,22 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rusėjo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:

3.1. priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., nuo 2017 m. gruodžio 1 d. – 8 dalyje) (toliau – ir SEAKĮ) nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi, šioje įstatymo normoje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Todėl Sutarties pagrindu atsiranda ne tik saugotojo (ieškovės) ir davėjo (Vilniaus apskrities VPK) teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko (valdytojo) bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui (valdytojui) atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kokios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas).

3.2. Ieškovė prašomą priteisti 13 852,18 Eur skolą skaičiuoja nuo 2016 gruodžio 18 d. (Automobilio nuvežimo datos) iki 2020 liepos 27 d. (ieškinio pateikimo dienos), t. y. už 1218 dienas, po 10,51 Eur už dieną. Taip pat ieškovė prašo priteisti Automobilio nuvežimo kainą – 35,04 Eur.

3.3. Ieškovė nurodė, kad informacija apie tai, jog Automobilio savininkas 2016 gruodžio 18 d. nebuvo R. L., o valdytojas nebuvo transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte nurodytas asmuo – S. K., paaiškėjo iš Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtų bylų: civilinės bylos Nr. e2-5045/2018, kuri buvo iškelta pagal ieškovės ieškinį R. L. ir S. K., ir administracinio teisės nusižengimo bylos Nr. A2.6-445/2017.

3.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5045/2018 ieškovės ieškinys, kuriuo buvo prašoma priteisti solidariai iš R. L. ir S. K. skolą už Automobilio nuvežimą ir saugojimą, buvo atmestas. Sprendime nustatyta, kad R. L. 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio metu nebuvo Automobilio savininkas, nes Automobilis 2016 m. lapkričio 17 d. buvo parduotas atsakovui E. N., bet nebuvo deklaruotas Automobilio savininko pasikeitimas. Pagal administracinio nusižengimo bylos Nr. A2.6-445/2017 duomenimis 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio metu Automobilį valdė atsakovas V. I., o ne S. K.

3.5. Ieškovė pateikė VĮ Registrų centro išrašus, sudarytus 2020 m. gegužės 28 d., kuriuose nurodyta, kad atsakovas E. N. paskutinės gyvenamosios vietos adreso nedeklaravo, o atsakovas V. I. 2020 sausio 27 d. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (duomenys neskelbtini). Ieškovė pateikė 2020 m. birželio 25 d. pranešimus, išsiųstus atsakovams E. N. ir V. I., kuriuose atsakovų adresai nurodyti atitinkamai (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie paaiškintų, kokiu pagrindu pranešimuose nurodė būtent tokius atsakovų adresus. Atsakovas V. I. pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė, kad ieškovės pranešimo negavo. Teismo posėdyje atsakovas V. I. nurodė, kad 2020 metais gyveno adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. sausio 29 d. dirbo (duomenys neskelbtini), kurios adresas yra (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė siekė išsiaiškinti realius atsakovų gyvenamosios vietos ar darboviečių adresus, nepateikė įrodymų, kad, be byloje esančių pranešimų, atsakovams būtų siųsti pakartotiniai pranešimai, kad su atsakovais buvo bandyta susisiekti kitais būdas, todėl yra pagrindas sutikti su atsakovo V. I. argumentais, kad atsakovė netinkamai įgyvendino savo pareigas, nustatytas Sutarties 5.14., 7.11. punktuose bei Sutarties priedo Nr. 3 9, 10, 12 punktuose.

3.6. Minėta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-5045/2018 teismo sprendimą priėmė 2018 m. spalio 12 d. Šis teismo sprendimas ieškovei buvo išsiųstas 2018 m. spalio 15 d. Taigi, teismo sprendimo turinys ieškovei turėjo būti žinomas nuo 2018 m. spalio 16 d. Duomenys apie Automobilio savininką buvo išviešinti 2018 m. lapkričio 24 d. Ieškovė apeliaciniu skundu apskundė tik 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų. Todėl ieškovė pagal Sutarties 7.6 punkto sąlygas 2018 metų lapkričio mėnesio pabaigoje turėjo pareigą imtis visų priemonių, kad atsakovai E. N. ir V. I. Automobilį kuo greičiau atsiimtų. Tačiau, kaip matyti iš teismui pateiktų pranešimų, ieškovė atsakovams pranešimus išsiuntė tik 2020 m. birželio 25 d., praėjus vieneriems metams ir 7 mėnesiams nuo to momento, kai jai tapo žinoma, kad Automobilio savininkas ir valdytojas Automobilio nuvežimo metu buvo atitinkamai atsakovai E. N. ir V. I.

3.7. Nors duomenys apie Automobilio savininko pasikeitimą ilgą laiką nebuvo išviešinti, policijos pareigūnų sudarytų administracinių teisės nusižengimų protokolų ir ieškovės darbuotojų sudaryto akto turinio trūkumai taip pat sąlygojo ilgą Automobilio pasaugos laiką, sudarė sąlygas smarkai didėti pasaugos paslaugų sumai, ieškovei nesiimant visų priemonių, kad Automobilis būtų kuo greičiau atsiimtas, kaip tai numatyta Sutarties 7.6 punkte.

3.8. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ieškovė nei šios, nei ankstesnės civilinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kada ir kokiu būdu apie 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykį ir Automobilio nuvežimą buvo informuotas Automobilio savininkas atsakovas E. N. Byloje taip pat nėra pateiktas Vilniaus apskrities VPK leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Nors atsakovas V. I. patvirtino, kad 2018 m. gruodžio 16 d. eismo įvykio metu vairavo Automobilį, tačiau ieškovės atstovai transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą įteikė S. K., ir tik šis asmuo akte nurodytas kaip Automobilio savininkas ir valdytojas. Šios aplinkybės yra svarbios todėl, kad jos sudaro pagrindą manyti, kad atsakovas V. I., nors ir matė, kaip Automobilis nuvežamas, neturėjo informacijos, koks asmuo ir kur Automobilį nuveža. Atsakovas V. I., kuriam nebuvo įteiktas transporto priemonės nuvežimo aktas, taip pat neturėjo galimybės žinoti telefono numerio, nurodyto akte, ir vietos, kurioje laikomas nuvežtas Automobilis. Tokiu būdu nei jis pats, nei Automobilio savininkas negalėjo imtis aktyvių veiksmų tam, kad susigrąžintų Automobilį.

3.9. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai iki bylos iškėlimo teisme dienos nebuvo tinkamai informuoti apie tai, kur yra saugomas Automobilis, apie prievolę sumokėti Automobilio saugojimo išlaidas, į tai, kad ieškovė nesiėmė pakankamų priemonių, kad sumažėtų išlaidos, susijusios su Automobilio saugojimu, ieškinys atmetamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:

4.1. pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagoje esančius rašytinius įrodymus, teisingai nustatė, jog atsakovas V. I., sukėlęs 2016 m. gruodžio 16 d. eismo įvykį, buvusį pagrindu policijos pareigūnams priimti sprendimų priverstinai nuvežti Automobilį, buvo faktinis Automobilio valdytojas, t. y. subjektas, kuriam įstatymas bei Sutartis numato prievolę atlyginti ieškovei išlaidas už Automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Tai, kad atsakovas V. I. vairavo Automobilį ir sukėlė eismo įvykį, bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir pats atsakovas;

4.2. nepaisant aukščiau nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė visiškai, t. y. įsiskolinimo nepriteisė nei už Automobilio nuvežimą, nei už Automobilio saugojimą nei už jokį laikotarpį, kas reiškia, jog ieškovė paslaugas pagal Sutartį yra priversta teikti neatlygintinai;

4.3. pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje įžvelgė tiek ieškovės, tiek ir atsakovo V. I. kaltę (netinkamą veikimą), dėl kurios susidarė įsiskolinimas. Net ir vertinant, jog ieškovė, kaip paslaugos teikėja, neatliko kažkokių veiksmų ar juos atliko netinkamai ir tokiu būdu prisidėjo prie atsakovo skolos didėjimo, teismui konstatavus įstatyme nustatytą atsakovo V. I., kaip faktinio Automobilio valdytojo, prievolę atlyginti ieškovei Automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, nėra suprantama, kokiu pagrindu ieškinys visiškai atmestas. Net jei vertinant, jog ieškovė, kaip paslaugos teikėja, netinkamai atliko kažkokius veiksmus, įtakojusius įsiskolinimo už Automobilio saugojimą padidėjimų, tai savaime nereiškia, jog ieškovė nesuteikė priverstinio nuvežimo paslaugos, atsiskaitymas už kurią nėra tiesiogiai siejamas su įsiskolinimu už priverstinio saugojimo paslaugas. Jei pirmosios instancijos teismas išties įžvelgė netinkamą ieškovės veikimą, turėjusį įtakos susidariusio įsiskolinimo sumai, tokiu atveju teismas privalėjo tenkinti ieškinį bent iš dalies ir priteisti skolą už suteiktą Automobilio priverstinio nuvežimo paslaugą, o taip pat skolą už priverstinio saugojimo paslaugą, trumpinant laikotarpį, už kurį priteisiama tokia skola. Tačiau sprendimu pirmosios instancijos teismas ne padalino kaltę ir, atitinkamai, priteistinas sumas bylos šalims atitinkamomis proporcijomis, tačiau ieškinį atmetė visiškai, tai reiškia, jog atsakovas V. I., kaip faktinis Automobilio valdytojas ir pažeidėjas, nepagrįstai išvengia SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje (buvusi 6 dalis) numatytos prievolės atlyginti Automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas;

4.4. atsakovui V. I. apie Automobilio priverstinį nuvežimą buvo žinoma nuo pat Automobilio nuvežimo momento. Sprendimo konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog teismo posėdžio metu apklausiamas atsakovas V. I. patvirtinto, kad po eismo įvykio „<...> į policijos komisariatą tam, kad atsiimti transporto priemonę nesikreipė. Transporto priemonės savininką jis informavo apie įvykusį eismo įvykį. Nesidomėjo tuo, kur yra transporto priemonė.“ Taigi, skirtingai nei nurodoma sprendime, atsakovas V. I. suvokė situaciją, turėjo visas galimybes pasidomėti Automobilio likimu, priverstinio saugojimo vieta ir kt. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla. Tai taikoma ir transporto priemonės valdytojui. Net tuo atveju, jeigu pats transporto priemonės valdytojas dėl atitinkamų priežasčių neturi teisės ar galimybės atsiimti transporto priemonės, jis turi dėti maksimalias pastangas, kad transporto priemonę atsiimtų transporto priemonės savininkas;

4.5. ieškovei nepagrįstai yra siekiama perkelti su informavimu susijusias teises ir pareigas, pagal kompetenciją tenkančias policijos įstaigai (šiuo atveju — Vilniaus apskrities VPK). Automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašo III skyriaus nuostatos imperatyviai numato policijos įstaigos veiksmus bei pareigas priverstinai nuvežant transporto priemones, įskaitant ir priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko (valdytojo) informavimą apie priverstinį nuvežimą ir kt. Ieškovė šiuo atveju yra tik policijos pareigūnų sprendimų vykdytoja, Sutarties pagrindu priverstinai nuvežanti ir saugojanti transporto priemones, savarankiškai nepriimanti jokių procesinių sprendimų, susijusių su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, saugojimu ir grąžinimu (įskaitant ir transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto sudarymą, už kurio parengimą ir duomenų jame nurodymą yra atsakinga policijos įstaiga). Ne ieškovės pareiga yra savo iniciatyva nustatinėti Kelių eismo taisyklių pažeidėjus, juolab - netikėti duomenimis, kuriuos ieškovei pateikia policijos įstaiga, priimanti procesinius sprendimus dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, grąžinimo, administracinių nuobaudų skyrimo pažeidimus padariusiems asmenims ir kt.;

4.6. ginčo bylos atveju yra būtina atskirti informavimo apie priverstinį transporto priemonės nuvežimo momentą, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą tenkantį policijos įstaigai, nuo informacinio pobūdžio pranešimų, kuriuos priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui ir valdytojui savo iniciatyva siunčia paslaugos teikėjas (t. y. ieškovė). Prievolė atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas savininkui (valdytojui) kyla nuo priverstinio nuvežimo momento, bet ne nuo ieškovės informacinio pobūdžio raginimo/pretenzijos dėl įsiskolinimo pateikimo momento. Bylos duomenimis patvirtinta, jog ieškovė 2020 m. birželio 25 d. informavo atsakovus apie tebesaugomą Automobilį, prievolę jį atsiimti bei atsiskaityti už suteiktas paslaugas, tačiau atsakovai į šį raginimą nesureagavo;

4.7. siųsdama 2020 m. birželio 25 d. pranešimą atsakovui E. N. adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė vadovavosi byloje esančia 2016 m. lapkričio 17 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje atsakovas E. N. (kaip Automobilio pirkėjas) buvo nurodęs būtent tokį savo gyvenamosios vietos adresą (VĮ Registrų centro duomenimis atsakovas A. N. gyvenamosios deklaravęs nebuvo). Dėl 2020 m. birželio 25 d. pranešimo, siųsto atsakovui V. I. adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė nurodė, kad atsakovas V. I. nuo 2020 m. sausio 27 d. yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitų (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, todėl ieškovė minėtą pranešimą siuntė pagal duomenis apie paskutinę šio atsakovo gyvenamąją vietą;

4.8. 2017 m. gegužės 10 d. ir 2017 m. gruodžio 5 d. pranešimus R. L. ir S. K. ieškovė siuntė kaip tuometiniam numanomam Automobilio savininkui (R. L.) ir Automobilio valdytojui (pažeidėjui) (S. K.), nurodytam 2016 m. gruodžio 18 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte. Vėlesni Automobilio pirkimo-pardavimo sandoriai nebuvo išviešinti Kelių transporto priemonių registre, o administracinio nusižengimo bylą teismas grąžino policijos įstaigai atlikti papildomą tyrimą. Taigi, ieškovė 2017 m. gegužės 10 d. ir 2017 m. gruodžio 5 d. pranešimus siuntė pagal tuos duomenis ir tiems subjektams, kurie pagal policijos pateiktus duomenis buvo Automobilio savininkas ir valdytojas (pažeidėjas);

4.9. atsikirsdama į teismo poziciją apie byloje nepateiktą leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, ieškovė nurodė, kad nei vienas iš atsakovų, turinčių SEAKĮ 33 straipsnyje nustatytą teisę atsiimti Automobilį, nesikreipė į policiją tokio leidimo, kadangi nėra ir nebuvo suinteresuoti atsiimti eismo įvykyje nukentėjusį Automobilį ir atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas. Tai, kad „<...> ieškovė nei šios, nei ankstesnės civilinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė (nereiškė prašymų dėl administracinio nusižengimo medžiagos išreikalavimo) įrodymų, kurie paaiškintų, kada ir kokiu būdu apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą, eismo įvykius buvo informuotas transporto priemonės savininkas E. N.“, savaime nėra pagrindu ieškinį visiškai atmesti. Kaip minėta, ne ieškovei, o policijos įstaigai tenka teisės aktuose numatyta pareiga informuoti apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą.

5. Atsakovas V. I. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

5.1. apie tai, kad Automobilio valdytojas buvo atsakovas V. I., ieškovė galėjo nustatyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5045/2018;

5.2. šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kad ieškovė tinkamai vykdė pareigą, numatytą Sutarties priedo Nr. 1 12 punkte (Transporto priemonių savininkų paieškos ir informavimo apie Transporto priemonių saugojimą terminai ir tvarka), t. y. du kartus per mėnesį pateikdavo Vilniaus apskrities VPK atsakingiems darbuotojams ieškovės aikštelėse saugomų transporto priemonių sąrašą, prašydama nurodyti transporto priemonių procesinius statusus, t. y. ar transporto priemonė grąžintina savininkui ir / ar valdytojui, ar vyksta teisminiai procesai, ar išduotas leidimas grąžinti transporto priemonę, ir 1.1. punkte, t. y., gavusi informaciją apie transporto priemonių procesinį statusą, ieškovė ne vėliau kaip per 7 dienas savo lėšomis siunčia registruotus pranešimus transporto priemonių savininkams su informacija apie transporto priemonių saugojimo vietą ir atsiskaitymą už transporto priemonių transportavimą ir saugojimą, nurodydama ieškovės teikiamų paslaugų įkainius;

5.3. taigi ieškovė, nuo 2018 m. spalio 18 d. žinodama apie tai, kas buvo Automobilio valdytojas, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad praneštų atsakovui V. I. apie tai, kur yra saugomas Automobilis. Praėjus vieneriems metams ir 7 mėnesiams nuo to momento, kai ieškovei tapo žinoma, kad Automobilio valdytojas buvo atsakovas V. I., ieškovė tik 2020 m. birželio 25 d. išsiuntė pranešimą atsakovui V. I.;

5.4. reikia įvertinti ir tai, kad Automobilio kaina nuvežimo metu buvo apie 450 Eur, o ieškovė reikalauja už Automobilio nuvežimą ir saugojimą neproporcingo atlyginimo – 13 852,18 Eur. Ieškovė nepakankamai operatyviai ėmėsi veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti ir tuo sudarė sąlygas atsakovo V. I. skolai didėti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

8. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė ir Vilniaus apskrities VPK 2015 m. lapkričio 4 d. sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-286, kuria ieškovė įsipareigojo teikti transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas užtikrinant viešąjį interesą ir policijos reikmes (Sutartis).

9. 2016 m. gruodžio 18 d. atsakovas V. I., neblaivus vairuodamas Automobilį, 2016 m. lapkričio 17 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu priklausantį atsakovui E. N., sukėlė eismo įvykį. Vilniaus apskrities VPK pareigūnas 2016 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą priverstinai nuvežti Automobilį ir surašė transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą (toliau – ir Aktas). Akte nurodyta, kad Automobilio savininkas (valdytojas) yra S. K., kuris pasirašė Akte. Akto ir Sutarties pagrindu ieškovė Automobilį nuvežė į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje Automobilį ieškovė iki šiol saugo (byloje nėra duomenų, kad po ieškinio pareiškimo iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme Automobilį atsakovai būtų atsiėmę ar pareiškę reikalavimą Automobilį atsiimti).

10. Ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovo V. I. (Automobilio valdytojo 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio ir sprendimo priverstinai nuvežti Automobilį metu) ir atsakovo E. N. (Automobilio savininko) 35,04 Eur už priverstinį Automobilio nuvežimą ir 13 852,18 Eur už Automobilio saugojimą (nuo 2016 gruodžio 18 d. (Automobilio nuvežimo datos) iki 2020 liepos 27 d. (ieškinio pateikimo dienos), t. y. už 1218 dienas, po 10,51 Eur už dieną.

11. Akto surašymo metu galiojusios SEAKĮ redakcijos 33 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal Akto surašymo metu galiojusios SEAKĮ redakcijos 33 straipsnio 6 dalį išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Analogiškos nuostatos yra ir aktualios SEAKĮ redakcijos 33 straipsnio 1 ir 8 dalyse.

12. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad solidarioji transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 29 punktas). Tai taikoma ir transporto priemonės valdytojui. Net tuo atveju, jeigu pats transporto priemonės valdytojas dėl atitinkamų priežasčių neturi teisės ar galimybės atsiimti transporto priemonės, jis turi dėti maksimalias pastangas, kad transporto priemonę atsiimtų transporto priemonės savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-1075/2021, 28 punktas).

13. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. ir 2018 m. balandžio 26 d. nutarčių administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.6.-445/2017 duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad 2016 m. gruodžio 18 d. atsakovas V. I., būdamas neblaivus, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo Automobilį, sukėlė du eismo įvykius ir pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, Automobilio valdytojo atsakovo V. I. padaryti administraciniai teisės pažeidimai buvo pagrindas Vilniaus apskrities VPK pareigūnui priimti sprendimą priverstinai nuvežti Automobilį į ieškovės aikštelę ir ten jį saugoti (Akto surašymo metu galiojusios SEAKĮ redakcijos 33 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 269 straipsnio 7 dalis).

14. Atsakovas V. I. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad po 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio nesidomėjo, kur yra Automobilis. Nors atsakovas V. I. taip pat paaiškino, kad jis informavo apie eismo įvykį Automobilio savininką, tačiau nepateikė nei šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, nei įrodymų, kad dėjo maksimalias pastangas, jog Automobilio savininkas atsiimtų Automobilį.

15. Iš byloje esančios 2016 m. lapkričio 17 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad šios sutarties pagrindu Automobilio savininku tapo atsakovas E. N. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas E. N. domėjosi, kas ir kaip naudojasi jam priklausančiu Automobiliu, kad po 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio domėjosi Automobilio buvimo vieta, dėjo maksimalias pastangas, kad Automobilis būtų kuo greičiau pasiimtas iš saugojimo vietos.

16. Iš ieškovės pateikto valstybės įmonės Regitra 2020 m. gegužės 28 d. išrašo matyti, kad duomenys Kelių transporto priemonių registrui apie tai, kad Automobilio savininkas 2016 m. lapkričio 17 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu yra atsakovas E. N., buvo pateikti tik 2018 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (redakcija, galiojusi 2016 m. gruodžio 18 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu) (toliau – ir Taisyklės) 75.1, 76.3 punktuose nustatyta, kad pasikeitus transporto priemonės valdytojui arba transporto priemonės savininkui, kuris nėra transporto priemonės valdytojas, buvęs transporto priemonės valdytojas (savininkas) privalo kreiptis į valstybės įmonę Regitra dėl duomenų pakeitimo per 15 dienų nuo šių duomenų pasikeitimo, o naujas transporto priemonės valdytojas (savininkas) – per 10 dienų po to, kai į valstybės įmonę Regitra kreipėsi buvęs transporto priemonės valdytojas (savininkas). Atsakovas E. N. pareigos kreiptis dėl Automobilio savininko duomenų pasikeitimo įregistravimo per Taisyklėse nustatytus terminus neįvykdė, nors atsakovo E. N. pareiga kreiptis dėl Automobilio savininko duomenų pasikeitimo ir kreipimosi terminai buvo nurodyti ir 2016 m. lapkričio 24 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje. Atsakovui E. N. nevykdžius pareigos pranešti valstybės įmonei Regitra apie Automobilio savininko pasikeitimą, ieškovė neturėjo galimybės informuoti atsakovą E. N. apie saugomą Automobilį, saugojimo vietą, saugojimo įkainius bei pareigą Automobilį atsiimti.

17. Akto surašymo metu galiojusios SEAKĮ redakcijos 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarka) 13 punktas (redakcija, galiojusi Akto surašymo metu) nustato, kad tais atvejais, kai policijos pareigūnui priimant sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę ar ją nuvežant transporto priemonės savininko (valdytojo) vietoje nebuvo, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, gavęs informaciją apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, apie tai nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 dienas, praneša (telefonu arba raštu) transporto priemonės savininkui (valdytojui), Tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta tvarka išsiunčia arba savininkui (valdytojui) atvykus į policijos įstaigą įteikia Tvarkos aprašo 1 priede nustatytos formos aktą, taip pat informuoja, kaip galima atsiimti transporto priemonę, ir tai pažymi žurnale.

18. Akte nurodyta, kad Automobilio savininkas (valdytojas) yra S. K., kad S. K. dalyvavo apžiūrint Automobilį. S. K. Akte pasirašė, patvirtino, kad gavo Akto kopiją. Pasirašydamas Akte, S. K. neginčijo Akte nurodytų aplinkybių, kad jis yra Automobilio savininkas (valdytojas), nenurodė, kad Automobilį 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio metu vairavo ne jis, o atsakovas V. I. Todėl policijos pareigūnas Akto surašymo ir jo kopijos įteikimo S. K. metu neturėjo pagrindo apie sprendimą priverstinai nuvežti Automobilį informuoti dar ir kitą asmenį.

19. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad tuo atveju, kai saugoma priverstinai nuvežta transporto priemonė, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai ją nuvežti, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar valdytojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009). Pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 25 punktas).

20. Sutarties 7.6 punkte ieškovė įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonė būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Sutarties priedo Nr. 3 12 punkte nustatyta ieškovės pareiga du kartus per mėnesį pateikti Vilniaus apskrities VPK atsakingiems darbuotojams ieškovės aikštelėse saugomų transporto priemonių sąrašą su prašymu nurodyti transporto priemonių procesinius statusus, t. y., ar transporto priemonė grąžintina savininkui ir / ar valdytojui, ar vyksta teisminiai procesai, ar išduotas leidimas grąžinti transporto priemonę ir t. t.; gavusi informaciją apie transporto priemonės teisinį statusą, ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip per 7 dienas savo lėšomis išsiųsti registruotus pranešimus transporto priemonių savininkams su informacija apie transporto priemonių saugojimo vietą ir atsiskaitymą už transporto priemonių transportavimą ir saugojimą.

21. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad vykdė Sutarties priedo Nr. 3 12 punkte nustatytą pareigą du kartus per mėnesį pateikti Vilniaus apskrities VPK atsakingiems darbuotojams ieškovės aikštelėse saugomų transporto priemonių sąrašą su prašymu nurodyti transporto priemonių procesinius statusus.

22. Automobilis buvo priverstinai nuvežtas 2016 m. gruodžio 18 d. Ieškovė su pranešimais dėl Automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo už Automobilio nuvežimą ir saugojimą apmokėjimą į R. L. ir S. K. (Automobilio savininką ir valdytoją pagal ieškovės turimus duomenis) kreipėsi tik 2017 m. gegužės 10 d., o į teismą dėl skolos už Automobilio nuvežimą ir saugojimą priteisimo iš R. L. ir S. K. ieškovė kreipėsi tik 2018 m. sausio 3 d. Nors ieškovė turi teisę, bet ne pareigą kreiptis į teismą savo pažeistų teisių gynybos, būtent šio teisminio proceso metu buvo gauti duomenys, kad Automobilio valdytojas 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio metu buvo ne S. K., o atsakovas V. I., o Automobilio savininkas buvo ne R. L., o atsakovas E. N. Jei ieškovė būtų operatyviau gynusi savo pažeistas teises, nurodytos aplinkybės būtų paaiškėjusios ankščiau.

23. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2018 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5045/2018 atmetus ieškovės ieškinį S. K. ir R. L. dėl skolos už Automobilio nuvežimą ir saugojimą priteisimo tuo pagrindu, kad Automobilio valdytojas ir savininkas 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio metu buvo atitinkamai atsakovas V. I. ir atsakovas E. N., ir ieškovei šios teismo sprendimo dalies neskundus, ieškovė su pranešimais dėl Automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo už Automobilio nuvežimą ir saugojimą apmokėjimo į atsakovus V. I. ir E. N. kreipėsi tik 2020 m. birželio 25 d.

24. Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl transporto priemonės savininko pareigos atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas pavėluotai informuojamas apie jam priklausančios transporto priemonės nuvežimą, yra išaiškinęs, kad kai transporto priemonės saugotojas informuoja transporto priemonės savininką apie priverstinį jo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4-5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui, tačiau ne visiškai atleisti transporto priemonės savininką nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio mėn. 14 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 30 punktas).

25. Nagrinėjamu atveju nebūtų pagrindo priteisti ieškovei išlaidas už Automobilio saugojimą tik nuo informacijos apie priverstinį Automobilio nuvežimą ir saugojimą pateikimo atsakovams V. I. ir E. N. 2020 m. birželio 25 d. pranešimais, nes dėl nutarties 16-17 ir 19 punktuose nurodytų aplinkybių iki proceso Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-5045/2018 ieškovei objektyviai nebuvo žinomi duomenys apie tai, kad Automobilio valdytojas 2016 m. gruodžio 18 d. eismo įvykio metu buvo atsakovas V. I., o savininkas – atsakovas E. N.

26. Įvertinus tai, kad išlaidų už saugomą priverstinai nuvežtą Automobilį dydžiui turėjo įtakos tiek atsakovų (Automobilio valdytojo ir savininko), tiek ieškovės (Automobilio savininkės veiksmai (neveikimas), yra pagrindas spręsti, kad atsakovai ir ieškovė yra vienodai atsakingi už šių išlaidų dydį, ir iš atsakovų solidariai ieškovės naudai priteisti pusę šių išlaidų, t. y. 6 943,61 Eur.

27. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias priverstinai nuvežtos transporto priemonės išlaidų atlyginimą, skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas iš dalies ir iš atsakovų V. I. ir E. N. ieškovei solidariai priteisiama 6 943,61 Eur skola už priverstinį Automobilio nuvežimą ir saugojimą, taip pat 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme ((2020 m. rugpjūčio 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

28. Priėmus naują sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 312 Eur žyminį mokestį, atsakovas V. I. už pareiškimą peržiūrėti sprendimą už akių sumokėjo 48 Eur žyminį mokestį, taip pat valstybė patyrė 29 Eur išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą. Patenkinus 50 proc. ieškinio reikalavimų, iš atsakovų V. I. ir E. N. ieškovės naudai priteisiama po 78 Eur ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės atsakovo V. I. naudai priteisiama 24 Eur atsakovo V. I. patirtų bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės valstybės naudai priteisiama 15 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovų V. I. ir E. N. valstybės naudai priteisiama po 7 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Atlikus iš ieškovės ir atsakovo V. I. priteistų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, iš atsakovo V. I. ieškovės naudai priteisiamos 54 Eur bylinėjimosi išlaidos.

29. Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovų V. I. ir E. N. ieškovei priteisiama po 78 Eur ieškovės išlaidų žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei “Tomadas” iš atsakovų V. I. ir E. N. solidariai 6 943,61 Eur skolą už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugpjūčio 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei “Tomadas” iš atsakovo V. I. 54 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo E. N. – 78 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės 15 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovų V. I. ir E. N. – po 7 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei “Tomadas” iš atsakovų V. I. ir E. N. po 78 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.