Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr.1A-99-383/2012

Teisėjas Ramūnas Šarka Teisminio proceso Nr:1-72-1-00037-2011-5

2012 m. sausio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Algimanto Smolsko ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Elenai Skruodenienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Algiui Girdučiui Šalavkai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. bei 22 str. 1 d. ir 187 str. 2 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 140 str. 1 d. - laisvės apribojimas 1 m. 2 mėn. (vieneriems metams ir dviem mėnesiams), įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 06 val.; pagal BK 22 str. 1 d. ir 187 str. 2 d. - laisvės atėmimas 9 mėn. (devyniems mėnesiams); remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., ir 65 str. 1 d. paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 m. (vieneriems metams); remiantis BK 75 str. paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas 1 m. (vieneriems metams), įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; priteista iš D. K. nukentėjusiajam V. A. B. 85 Lt (aštuoniasdešimt penki litai) turtinei žalai atlyginti ir 3 000 Lt (trys tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti; ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. bei 22 str. 1 d. už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2011 m. vasario 7 d. apie 12 val. 15 min. (duomenys neskelbtini) r. sav., V. A. B. priklausančios sodybos kieme, tarpusavio konflikto metu ranka sudavė ne mažiau tris smūgius V. A. B. į veido sritį ir rankas, bei spyrė ne mažiau vieną smūgį V. A. B. į kojas, padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas odoje kaktos kairėje pusėje, kairės akies vokų-kairio smilkinio srityje, nosies srityje ir dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, D. K. nuteistas pagal 187 str. 2 d. už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2011 m. vasario 7 d. apie 13 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) r. sav., V. A. B. priklausančios sodybos kieme pasikėsino visuotiniai pavojingu būdu sunaikinti svetimą, V. A. B. priklausantį turtą – 3x4 m. dydžio šiaudų kūgį ir tyčia padegė 11 metrų atstumu nuo ūkinio pastato stovinčio šiaudų kūgio apačią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi šlapi šiaudai neįsidegė ir savaime užgeso.

Nuteistasis D. K. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį dalyje panaikinti, priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 22 str. 1 d. ir 187 str. 2 d., sumažinti priteistą nukentėjusiajam Vaciui A. B. 3000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti iki 500 Lt. Skunde nurodoma, jog nuteistasis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu. Byloje yra nepaneigtas jo aiškinimas, kad užsidegusius šiaudus jis pats užgesino. Todėl jeigu nusikalstama veika ir buvo pradėta, tai nebuvo pabaigta tik dėl apelianto aktyvių veiksmų. Tokie jo veiksmai turi būti vertinami kaip savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką. Negalima tikėti nukentėjusiojo parodymais, kad apeliantas pylė kažkokį degųjį skystį ant šiaudų kūgio, bet šiaudai vis tiek neįsidegė. Šiaudai buvo užsidegę, todėl, jeigu jis nebūtų užgesinęs ugnies, gaisras būtų kilęs. Šiaudų kūgis buvo pridengtas iš viršaus. Tyrimo metu nesiimta jokių priemonių šiaudų drėgmei nustatyti. Teismui apeliantas aiškino, kad jis jokios tyčios neturėjo, nebuvo jokio sumanymo sunaikinti svetimą turtą jį padegant. Užsidegdamas cigaretę jis uždegė rankoje laikydamas popieriaus lapą, kurį nunešė vėjas ir kuris nukrito 0,5 metro atstumu nuo šiaudų kūgio. Jis kojomis sutrypė aplink kūgį pabirusius ir užsidegusius šiaudus, ir tokiu būdu ugnį užgesino. Šiuos jo parodymus teismas įvertino kritiškai. Jų nelaikė teisinančiu įrodymu, kaltę pagrindė kitų įrodymų visuma. Tačiau tų kitų įrodymų visuma tėra tik nukentėjusiojo parodymai. Taigi, teismas padarė neteisingą išvadą, kad pasikėsinimas, jeigu jis ir buvo, buvo nutrauktas ne dėl jo savanoriško atsisakymo baigti nusikalstamą veiką, o dėl to, kad šiaudai buvo šlapi ir jie nedegė. Apelianto savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką ir suvokimas, kad jis galėjo ją pabaigti, šalina baudžiamąją atsakomybę, todėl jis turi būti išteisintas. Be to, teismas nepagrįstai priteisė 3000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, kuris yra aiškiai per didelis, neadekvatus pasekmėms. Dėl padaryto kūno sužalojimo jokių liekamųjų reiškinių, neigiamų pasekmių nukentėjusiajam nekilo, jokios fizinės ir moralinės žalos padaryta nebuvo. Jis nepatyrė jokių nepatogumų. Todėl už nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 140 str. 1 d., priteista neturtinė žala turi būti sumažinta iki 500 Lt.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Apeliantas nepagrįstai prašo jį išteisinti pagal BK 22 str. 1 d. ir 187 str. 2 d. bei sumažinti priteistą nukentėjusiajam V. A. B. 3000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti iki 500 Lt. Nuteistasis nepagrįstai skunde teigia, kad jis neturėjo tikslo sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai bei pagrįstai D. K. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors pats kaltinamasis dėl pasikėsinimo padegti šiaudų kūgį kaltu neprisipažino, jo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Nukentėjusiojo V. A. B. parodymais nustatyta, kad D. K. turėjo nupjautą plastikinį butelį ir į jį iš kito mažo buteliuko įsipylė kažkokio skysčio, kurį uždegė ir metė plastikinį degantį butelį į šieno kūgį. Apie tai, kad kaltinamasis šiaudus padegė panaudodamas kažkokį skystį, kurį atsinešė nupjautame plastikiniame butelyje, nukentėjusysis nurodė jau pirmame savo pareiškime policijai ir šie jo parodymai buvo nuoseklūs ir vienodi iki įrodymų tyrimo pabaigos. Įvykio vietos apžiūros protokolas ir jį surašę bei pasirašę policijos pareigūnai patvirtina, kad šiaudų degimo žymė buvo pačiame šiaudų kūgyje. Nors specialisto išvada dėl degių skysčių pėdsakų nebuvimo ant tirti pateiktų šiaudų nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, tačiau eksperto papildomai pateikti specialisto išvados paaiškinimai patvirtina, kad degių skysčių pėdsakų iki tyrimo gali ir neišlikti jeigu buvo panaudoti ypač lakūs organiniai tirpikliai, skiedikliai (etanolis, acetonas), jeigu jų kiekis buvo nedidelis. Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnas V. G. patvirtino, jog drėgnus šiaudus vasario mėnesį uždegti vien tik degančiu popieriumi yra sunku, o panaudojus degų skystį tą padaryti galima. Tai, kad tyčia padegti nukentėjusiojo šiaudus kaltinamais turėjo motyvą jis patvirtino pats, nes nurodė, kad buvo labai įpykęs ant nukentėjusiojo, o nukentėjusysis patvirtino, kad dar mušdamas jį kaltinamais grasino, jog padegs jo turtą. Be to, jis pats pripažino, kad išsigando, jog šiaudai gali užsidegti, suvokė tą ir bandė gesinti. Tačiau tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip savanoriškas atsisakymas, kadangi šiaudai nors ir buvo degūs, tačiau nepakankamai, kad įsidegtų. Ta aplinkybė, kad jis uždegė popieriaus lapą, kad ugnimi pagąsdintų nukentėjusįjį, rodo, kad jis suvokė, jog šiaudai gali įsidegti. Todėl kaltinamojo versija, kad jis netyčia padegė tik šiaudus ant žemės šalia šiaudų kūgio, atmesta kaip gynybos pozicija pagrįstai. Teismas padarė teisingą išvadą, kad dėl to, jog kaltinamasis, apimtas pykčio, tyčia padegė nukentėjusiojo šiaudų kūgį, tačiau dėl gamtinių oro sąlygų ir šiaudų drėgnumo jis neįsiliepsnojo ir savaime užgeso, kaltinamojo veiksmai kvalifikuotini kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, nes šiaudai nesudegė ir nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių (BK 22 str. 1 d.). Dėl to yra nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką ir suvokimas, kad jis galėjo ją pabaigti, šalina baudžiamąją atsakomybę. Veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje nuo veiksmų nepriklausančių nuo jo valios. Teisėjų kolegija, atmesdama šį argumentą, pažymi, kad BK 23 straipsnyje numatytas savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką galimas iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti (BK 23 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju gi šiaudų kūgis neįsiliepsnojo, o savaime užgeso dėl gamtinių oro sąlygų ir šiaudų drėgnumo, šiaudai nesudegė ne dėl to, kad kaltinamasis ėmėsi kokių nors priemonių gaisrui gesinti, o dėl to, kad jie buvo per drėgni, kad degtų. Tokia situacija juridiniu požiūriu negali būti vertinama kaip savanoriškas atsisakymas, todėl šitas skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą.

Apeliantas prašo sumažinti priteistą nukentėjusiajam V. A. B. 3000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti iki 500 Lt, tačiau toks jo prašymas yra netenkintinas, kadangi jis yra pagrįstai pripažintas kaltu, nukentėjusysis dėl kaltinamojo padarytų nusikalstamų veiksmų, jautė fizinį skausmą, baimę, patyrė pažeminimą, jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, jis patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kuriuos sąlygojo prieš jį padaryti nusikaltimai, jis buvo priverstas vykti pas medicinos ekspertus, išgyveno ir dėl savo žmonos, kurią taip pat paveikė kaltinamojo nusikalstami veiksmai, jaučia baimę ir toliau gyvendamas šalia tokio kaimyno, todėl visos šios aplinkybės įvertintos pinigais pripažintinos neturtine žala ir nukentėjusysis turi teisę į jos atlyginimą. Teismas teisingai nusprendė, jog nukentėjusiajam už nežymų sveikatos sutrikdymą priteistina 1 000 Lt neturtinės žalos, o už sunkesniu ir pavojingesniu nusikaltimu (pasikėsinimu visuotiniai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą) sukeltą didesnį išgąstį ir didesnius dvasinius išgyvenimus – 2 000 Lt neturtinės žalos. Kolegija mažinti neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam pagrindo nemato.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma D. K. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo patvirtino. Visi apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.