Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nataljos Zelionkienės ir Astos Urbonienės,

dalyvaujant pareiškėjui D. Č., atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Birutei Jurgelionytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas patvirtino 2010 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. 20-6-1-21 pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą. Vykdydama minėtą nutarimą, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyresnioji tyrėja, nurodydama, kad D. Č. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė D. Č. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b.l. 7).

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (Toliau tekste - Įstatymas.).

Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal Įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Kadangi Įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas, esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Tikrinant, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažino su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą šią medžiagą vertina kaip leistiną bei priimtiną įrodymą (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), patvirtinantį apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantį daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimas bei kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

Pabrėžtina, kad slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negalėtų nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima vertinti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Taigi tiek slaptų, tiek neslaptų įrodymų visuma sudaro pagrindo konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.

Aiškinant Įstatymo 5 straipsnio taikymą, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti motyvai, jog jam nebuvo išaiškinta, kokie jo konkretūs veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, taip pat nenurodyti konkretūs asmenys, su kuriais draudžiama bendrauti, atmestini.

Taip pat atmestinas D. Č. skundo argumentas dėl atsakovo oficialaus perspėjimo reikalavimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neremti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklos arba jiems nepriklausyti, neteikti organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinės arba materialinės paramos bei informacijos, naudingos nusikalstamai veiklai plėtoti, nesirengti padaryti arba nepadarytų nusikaltimų ar nevykdyti kitokios neteisėtos veiklos, keliančios didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, neslėptų, bet pranešti teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, prieštaravimo įstatymo nuostatoms. Oficialaus perspėjimo forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr.5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo" 3 priede. Oficialaus perspėjimo tekstą sąlygoja ne tik 5 straipsnis, apibrėžiantis oficialaus perspėjimo sąvoką, bet ir šio įstatymo 4 straipsnis, numatantis prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus.

Įvertinus byloje išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – D. Č. buvo paskirta pagrįstai, jos panaikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.